Tiesa akių nebado: Vilniaus golgota (2)


Print

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau skelbė kai kuriuos faktus (mažytę jų dalį) iš Mykolo Biržiškos knygos “Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis”, išleistos 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu.

Ištraukas iš minėtos knygos publikavome prieš penkerius metus. Kodėl nusprendėme dar sykį priminti būtent šiuos skaudžius Lietuvos istorijos puslapius? Pretekstas – lietuvių kalba 2015-aisiais metais išleistas lenkų rašytojo Jozefo Mackievičiaus (Jozef Mackiewicz) veikalas „Tiesa akių nebado“, kuriame pasakojama, kaip lietuviai, 1939-aisiais atgavę sostinę, neva Vilniuje terorizavo lenkus.

Lenkų rašytojo knygoje – daug tendencingų, demagogiškų, lietuvio garbę įžeidžiančių pareiškimų. Lenkijai užtenka įžūlumo: kelis dešimtmečius pačiais žiauriausiais būdais terorizavo lietuvius Vilniaus krašte, bet, užuot atsiprašiusi, atgailavusi, pati drįsta mus kaltinti netinkamu elgesiu, dažnai dar primesdama ir chamų etiketę.

Taigi vadovaujamės pricipu: jei tiesa akių nebado, tai ji neturi badyti nei lietuviškų, nei lenkiškų akių.

Tebūnie ištraukos iš "Vilniaus golgotos" tampa rimtu priekaištu XXI a. Lenkijai, įnirtingai puolančiai Lietuvą lenkų šovinistų pastangomis, kurstančiai Vilnijos lenkus nepaisyti Lietuvos įstatymų, klasta, melu siekiančiai išstumti lietuvius iš Lietuvos rajonų, 1920 m. Lenkijos okupuotų ir prarastų Antrojo pasaulinio karo metu.

Tebūnie tai priekaištas Lietuvos valdžiai, per dvidešimt nepriklausomybės metų nesugebėjusiai ir nesugebančiai arba nenorinčiai pasiekti, kad minėtuose rajonuose nebūtų diskriminuojami lietuviai, kad lenkų tautinė mažuma vykdytų Lietuvos įstatymus, elgųsi kaip Lietuvos, o ne Lenkijos piliečiai. Tebūnie tai priekaištas tiems lietuviams, kurie savo pasyvumu ir abejingumu leidžia ir vieniems, ir kitiems nepaisyti lietuvių tautos interesų.

XXX

Mykolas Biržiška

Vilniaus golgota

1920 metai

Sausio mėn.

1 d. Giedraičių (Vilniaus, pask. Ukmergės apskr.) išgama Andrius Ciesiūnas su draugais puolė lietuvių mokyklos vadarėlį, mušė mokytoją ir mokinius ir neleido lenkų žandarų leistajam vakarėliui įvykti.

11 d. Į Kauną atvyko lenkų okupuotųjų Lietuvos kraštų delegacija (26 valsčių 12 įgaliotinių, o kitų valsčių įgaliotiniams nepavyko pereiti demarkacijos linijos), kuri Lietuvos vyriausybei ir Santarvės atstovams išdėstė lenkų valdžioj atsidūrusių lietuvių skriaudas ir prašė išvaduoti iš nelaisvės.

20 d. ir kit. d. – Vilniaus lenkų cenzūra neleido lietuvių laikraščiui lenkų kalba “Echo Litwy” pranešti, jog Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Steigiamojo Seimo rinkimus. Mat, lenkai ruošė tuo metu ir laukė Kaune riaušių, tikėdamiesi jas sukliudysiant susirinkti.

Apie 20 d. Pašaminėj (Švenčionių aps., netoli Kaltinėnų) lenkų karininkai sušaudė šventųjų paveikslus (“Palaiminimą tiems namams” ir kit.) dėl lietuviškųjų parašų.

24 d. Į Vilnių atvyko popiežiaus atstovas Lietuvos vizitatorius arkivyskupas (vėliau popiežius) Ratti, kurį pasitikdami lenkai apšmeižė Lietuvą ir lietuvius.

Vasario mėn.

Apie 5 d. Valkininkų (Trakų aps.) parapija protestavo prieš lenkų paskelbtą tariamojo “Valkininkų par. 6000 lietuvių ir lenkų susirinkimo” gruodžio mėn nutarimą reikalauti, kad Vilniaus kraštas būtų prijungtas prie Lenkijos; tokio susirinkimo iš viso nebuvo.

Apie 10 d. Liubave (Marijampolės aps.) lenkų kereiviai suėmė ir sumušė 2 žydus, kurie vežė į Nepriklausomą Lietuvą Suvalkų miesto piliečių reikalavimą Santarvės atstovams, kad Suvalkai būtų prijungti prie Lietuvos; lenkai atėmė iš jųjų šį pareiškimą.

16 d. Lenkų vyriausybė neleido Vilniaus lietuvių spaudai pakartoti 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Taip pat buvo pasielgusi ir kita okupacinė valdžia 1918 m. vokiečių.

16 d. 1-je Vilniaus vyrų (lietuvių) gimnazijoje po kun. P.Kraujalio pamokslo šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniaus lietuvių visuomenė šventė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 2 metų sukaktuves. Gimnazijos vedėjas M.Biržiška prakalbino susirinkusius, nurodydamas sukaktuvių reikšmę, susirinkę vilniečiai karštai sveikino čia pat esančius daktarą Basanavičių ir neseniai iš Nepriklausomos Lietuvos savo reikalais atvykusį gen. A.Žukauską. Po to vaidino S.Čiurlionienės “Kalinį”.

22 ir 23 d. – Kaune buvo sukilusi lenkų ir bolševikų agentų pakurstyta kareivių dalis. Lenkų kariuomenė tam įvykiui ruošėsi nuo pat vasario mėn pradžios, grupuodamosi Vilniaus ir Seinų pafrontėje ir laukdama sukilimo vasario 16 d. Lietuvos vyriausybei sukilimą numalšinus, lenkų valdžia neleido Vilniaus lietuvių spaudai bent ką apie sukilimą rašyti ir griauti lenkų spaudos skleidžiamus apie jį melus.

Kovo mėn.

20 d. Vilniaus lenkų cenzūra uždraudė lietuviams palikti tuščias laikraščių vietas, kurias ji išbraukdavo. Dėl to draudimo lietuvių laikraščiams tekdavo kai kada tik pusę numerio išleisti.

26 d. Fermos vienkiemy (Zarasų aps., Dūkšto apyl.) lenkų kareiviai nužudė Petkelį ir jo žmoną su 2 vaikais.

27 d. Apie 2000 Vištyčio (Vilkaviškio aps.) gyventojų susirinkę turgavietėje pasisakė už Lietuvą. Lenkų kareiviai apdaužė ir apšaudė susirinkusius. Nukentėjo apie 100 žmonių.

Balandžio mėn.

28 d. Kauno lietuvių spauda pranešė gautas iš Vilniaus lietuvių žinias apie lenkų vyriausybės slaptai ruošiamą “Vilniaus gyventojų pasipriešinimą” laukiamam Vilniaus atidavimui Lietuvai, kai lenkų kariuomenei tektų jis apleisti; tuo tikslu Vilniaus laukuose mankštė perrengtą kariuomenę ir policiją. Rudenį toks “sukilimas” lenkų buvo surengtas, pasiuntus gen. Želigovskį su “lietuvių” ir “gudų” pulkais.

Gegužės mėn.

15 d. Kaune Steigiamojo Seimo atidarymas. Atidaryme dalyvavo Vilniaus krašto delegacija, kuri Vilniaus lietuvių vardu raštu pasveikino seimą. Vilniaus lenkų cenzūra neleido “Echo Litwy” šio pasveikinimo iš Kauno laikraščių pakartoti. Steigiamojo Seimo įgaliotas, Seimo pirmininkas A.Stulginskis į pasveikinimą atsakė raštu, spaudoje paskelbtu gegužės 28 d. Vilniaus lietuvių delegacija dalyvavo visose iškilmėse, skirtose Steigiamajam Seimui pažymėti.

15 d. Vilniuje lietuvių eisena į šv. Mikalojaus bažnyčią ir atgal, pulta lenkų Lelevelio gimnazijos mokinių. Bažnyčioje pamaldos ir pamokslas, paskirtas Steigiamojo Seimo atidarymui.

Liepos mėn.

4 d. Santarvės spiriama, Lenkų vyriausybė pripažino Lietuvą nepriklausoma de facto ir pranešė apie tai Lietuvos vyriausybei.

4 d. Generalinio Rytų krašto komisaro pavaduotojas Ivaškevičius davė įsakymą atimti iš Vilniaus lietuvių įstaigų namus, kurių vienuose buvo lietuvių gimnazija, mokytojų seminarija ir aukštieji mokslo kursai, antruose – lietuvių bendrabutis ir trečiuose – lietuvių poliklinika (Vilniaus g. 28).

6 d. Lenkų kariuomenė pradėjo trauktis iš okupuotosios Lietuvos rytuose ir šiaurėje spaudžiama rusų kariuomenės.

9 d. Traukiantis lenkų kariuomenei, Lietuvos kariuomenė atėmė Vilniaus krašte Tauragnu, Kuktiškes, Skudutiškį, Aluntą, Širvintus, Šešuolius. Traukdamiesi lenkai plėšė žmones, ypačiai lietuviškai kalbančius. Lentvary (Trakų aps.) ir kitur žudė žydus.

12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir Rusijos sutartis, kuria Lietuvai pripažinta lenkų okupuotoji Lietuva – Vilnius, Trakai, Švenčionys, Ašmena, Lyda, Gardinas, Seinai, Suvalkai ir t.t.

15 d. Įsteikta lietuvių komendantūra. Komendantas kap. Vlad. Kurkauskas. Nuo pat lietuvių kariuomenės atvykimo Vilniaus lietuvių spauda ramino gyventojus, skelbė lenkams taiką, šaukė juos bendradarbiauti ir gynė prieš raudonąją rusų armiją ir komunistus.

16 d. Lietuvos kariuomenė atsiėmė Seinus.

30 d. Lietuvos kariuomenė įėjo į Suvalkus.

Rugpiūčio mėn.

26 d. 8 val. vak. Lietuvos kariuomenė Vilniuj iškabino Gedimino kalne Lietuvos vėliavą; pirmą kartą buvo iškabinta 1919 m. sausio 1 d. Atvyko daug Lietuvos kariuomenės, kuri dar naktį buvo apsupusi miestą.

30 d. Iš Rusijos grįžo per Švenčionis 40 lietuvos piliečių, jų tarpe dainininkas Kipras Petrauskas, būsimieji Lietuvos universiteto profesoriai Vikt. Biržiška, L.Gogelis, P. Butkevičius ir kiti.

Apie 30 d. Lenkų kariuomenės vadas J.Pilsudskis įsakė majorui Mar. Koscialkovskiui ruoštis pulti Vilnių. Padedamas Vl. Račkevičiaus (vėliau Vilniaus vaivados), Koscialkovskis ėmė organizuoti tam tikrą puolimo grupę iš kelių pėstininkų pulkų, artilerijos ir raitelių.

Rugsėjo mėn.

4 d. Lenkų Užsienių Reikalų Ministeris Grabskis pareiškė Paryžiuj, jog Lenkai atsisakysią Lietuvos naudai nuo Vilniaus teisių.

5 d. Vilniaus miesto salėje Kipro ir Miko Petrauskų ir Antano Sodeikos koncertas.

Spalių mėn.

7 d. Lietuvos ir Lenkų delegacijos pasirašė Suvalkų sutartį, kuria Lietuvos pusėje paliekama Merkinė, Lenkų – Varėnos stotis ir vedama perskyrimo linija per Lydos aps. Eišiškes – Bastūnus. Tuo būdu Vilnius liko Lietuvai. Sutartį pasirašė Lenkų delegacijos pirmininkas Lukasevičius, pulk. Mackevičius ir kiti jos nariai, ir Lietuvos delegacijos – direkt. B.Balutis, gen. Katche ir kiti. Tą pačią dieną Pilsudskio įsakymu nuo rugpiūčio mėn pabaigos Mar. Koscialkovskio organizuojamoji “operacinė grupė” (363 ir 201 pėstininkų pulkai, 216 artilerijos pulkas, maj. Lozinskio ir maj. Streleckio raiteliai), gen. Želigovskio įsakyta ir maj. Koscialkovskio vedama, ėmė žygiuoti per Rudninkų girią Vilniaus linkui.

7 d. Vilniaus lietuvių spauda pranešė apie Pilsudskio paruoštąjį dalies jos kariuomenės “maištą” Vilniui užgrobti ir prijungti prie Lenkų.

9 d. Vilnių paėmė lenkų “maištininkų” kariuomenė, J.Pilsudskio įsakymu gen. Želigovskio vedama.

9 ir 10 d. – Lenkų “maištininkų” kariuomenė plėšė, mušė Vilniaus žydus ir išžudė jų apie 30. Žydai ėmė bėgti iš Vilniaus; žydų laikraščių žiniomis iš Vilniaus krašto gavo bėgti 50.000 žydų. Puolimai žydų nesustojo visą rudenį ir žiemą.

13 d. Vilniaus lietuviai iškilmingai palaidojo Rasų kapinėse du žuvusiu dėl Vilniaus spalių 9 d. lietuvių kareiviu. Palaidojimui surinkta apie 3000 auksinų, 2700 lenk. Markių ir apie 400 rusiškų rublių. Belaidojant buvo girdėti susišaudymas už miesto.

28 d. Ties Vilnium skraidė lietuvių orlaivis, lenkų apšaudomas. Spalių, lapkričio ir gruodžio mėn – Želigovskio kareiviai Vilniuje vakarais plėšikavo gatvėse. Taip pat lietuvių kaimuose ypačiai mūšių linijose.

Gruodžio mėn.

16 d. Vilniaus lenkų gimnazistas puolė gatvėje lietuviškai kalbančią lietuvių gimnazijos mokinę Marytę Biržiškaitę.

27 d. Laikinasis Vilniaus Lietuvių Komitetas nutarė, kad Vilniaus krašto lietuviai boikotuotų lenkų rinkimus į Vilniaus Seimą.

Nuotraukose: “Vilniaus Golgotos” sudarytojas Mykolas Biržiška ir "Vilniaus golgotos" viršeliai.

(Bus daugiau)

2016.03.04; 05:48


Prisijunkite prie diskusijos