Daugelis pagal marksistinį mokymą stambius žemvaldžius, pramonininkus, verslininkus tebelaiko buržua. Tačiau ne turtas, o turto kaupimo tikslas bei jo panaudojimo būdas, pati buržuaziškoji dvasia nusako priklausomybę buržuazijai.
Komunistinė ideologija, skelbusi ir vykdžiusi kovą su buržuazija, iš tikrųjų ją naikino kaip turtinį luomą, tačiau buržuaziškos dvasios ne tik nenaikino, bet ją puoselėjo, laikė siektinu idealu. Komunizmo – rojaus žemėje – ideologija, skelbianti hedonistinę bei utilitarinę nuostatas “iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ ir buvo pats tikriausias buržuazinės dvasios įkūnijimo siekis. O ir kelio į komunizmą etapo – socializmo – kilmė yra buržuaziška, nes buržua ir socialisto dvasia ta pati, tik pastarojo požiūris į turto perskirstymą kitoks.
Trys dvasinės struktūros
Knygoje “Buržuazijos žlugimas“ (Kaunas, 1940) mūsų filosofas Antanas Maceina išskyrė tris Europos kultūros idėjas, apie kurias telkiasi gyvenimas: buržuazišką, prometėjišką ir krikščionišką. Buržuazija, prometėjizmas ir krikščionybė yra amžini dvasios tipai, dvasinės struktūros. Kiekvienas žmogus savo viduje esąs drauge buržua, prometėjas ir krikščionis. Mat žmogus yra šios tikrovės, šios žemės, šio pasaulio padaras, todėl jame byloja Žemės dvasia. Bet žmogus yra ir laisvas padaras, kūrėjas, jis jaučiasi esąs Žmogus aukščiausia ir kilniausia šio žodžio prasmė, todėl jame kalba Žmogaus (prometėjo) dvasia. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, susietas su pirmaprade Priežastimi, žmogus turi Dievo dvasią. Taigi, kaip teigia A.Maceina, “ateina laikas, kada žmogus savo viduje turi tapti arba buržujumi, arba prometėjumi, arba krikščionimi. Tai yra gilių dramų ir konfliktų metas. Bet jis yra neišvengiamas. Žmogus turi apsispręsti, kas jame viešpataus: Žemės dvasia, Žmogaus dvasia ar Dievo dvasia“. Pagal vidinį apsisprendimą ir nusiteikimą klostosi išorinis žmogaus gyvenimas, gyvenimo stilius. Jei gyvenimo stilius iš individualios sferos pereina į visuomeninę, jis įgauna istorinį pavidalą.
Nepažinęs bolševizmo iš arčiau, A. Maceina jame įžvelgė prometėjizmo pradus, tačiau, kaip parodė patirtis, bolševizmas žmogų nužmogino iki darbinio gyvulio. Krikščioniškojo gyvenimo stilius, kaip istorinis pavidalas, regis, taip pat stumiamas iš Europos gyvensenos. Tai liudija ir Europos Sąjungos konstitucijos projektas, kuriame nebeminima krikščioniška Europos valstybių kilmė. Įsigali buržuaziškas gyvenimo stilius. Postkomunistinėje erdvėje, kurioje marksistinės ideologijos sudedamoji dalis buvo ateizmas, kurioje krikščioniškai ir prometėjiškai dvasiai nebuvo vietos, buržuaziška dvasia įsisiautėjo taip, kad jos sutramdymas jau šaukėsi revoliucijos. Kas gi ta, regis, nemaištinga, tingi, tačiau, pasirodo, grėsminga dvasia?
Buržuazija
Pagrindinis buržuazijos dvasios požymis yra jos trauka žemyn. Jai šis laikas vertesnis už amžinybę (“čia ir dabar“), ši žemė brangesnė už rojų. Buržua neneigia to, kas yra aukščiau, tačiau tiems dalykams neturi potraukio, kilti aukščiau jis nenori ir nesistengia (kilimas susijęs su pastangomis, nepatogumais, kartais kančia). Buržua gyvena slėnyje, lygumoje, todėl nepakenčia nieko, kas bandytų jį nuo šios žemės atitraukti, jis gyvena tuo, kas yra, o ne tuo, kas turėtų būti. Į kūrybą ir veiklą buržua yra stumiamas reikalo, naudos. Buržuazinė kultūra neturi idėjos, jos skiriamasis bruožas – praktiškumas.
Pastovus gyvenimas šioje tikrovėje yra būdingas buržuazinės dvasios bruožas. Ta tikrovė, aplinka sudaryta iš gyvybės ir medžiagos, todėl buržua myli tik kūną ir tai, kas žemiška. Ši meilė nevienoda, nes ją skatina skirtingi motyvai. Buržua, labiau linkstančiam į kūną, meilę žadina hedonistinis (malonumai) motyvas, o linkstančiam į medžiaginį pasaulį – utilitarinis (praktiškumas) motyvas. Pirmasis siekia malonumo, antrasis – naudos. Visur: ir moksle, ir mene, ir religijoje – hedonistinis buržua ieško malonumo, o utilitarinis – naudos.
Du buržujaus tipai
Hedonistinis buržua įsigyvena savame kūne, kuris jam tampa tikra tėvyne. Kūno reikalai, aistros jam tokios svarbios, kad jos tarsi susilieja su dvasine sritimi. Kūnas, žinoma, reikalauja, kad žmogus valgytų, kad būtų palaikomos fizinės galios. Žmogus valgydamas jaučia malonumą. Hedonistiniam buržua malonumas yra svarbesnis už objektyviąją valgymo priežastį. Hedonistinio buržua vertybių skalė susideda iš malonumo ir nemalonumo, todėl laimė jam nesuvokiama. Kadangi jo siekiai grindžiami ne kolektyviniu, o individualiu principu, jam rūpi ne tauta, ne valstybė, o jis pats, jo kūnas. Jis priešinasi kūno varžymams, normoms, nesirūpina kūno ateitimi, išsivystymu, jis be skrupulų tenkina žemiausias aistras, kad tik pasiektų malonumą. Jis stengiasi neperšalti, neperšlapti, nekvėpuoti blogu oru, gyventi gerame bute, rengtis patogiais drabužiais tik todėl, kad nepatirtų nemalonumo.
Utilitarinis buržua yra artimas hedonistiniam, tačiau hedonistinį buržua charakterizuoja pojūtis, o utilitarinį – protas, nors jiedu siekia to paties – patenkinti save, savo norus, reikalus. Utilitarinio buržua vertinimo skalė: naudingumas – nenaudingumas, kurie suvokiami protu, o ne pojūčiais. Utilitarinis buržua yra taupus: jis taupo sveikatą, jėgas, laiką ir pinigus, kad kuo daugiau turėtų. Šis taupumas psichologiškai ir moraliai skiriasi nuo to, kurį vadiname taupumo dorybe, kai taupoma geram reikalui, kilniam tikslui. Buržuazinis taupumas yra šykštumo rūšis, charakteringas kiekio meilei – krūvai turtų, maišui pinigų. Utilitarinio buržua tikslas – pelnas; dingus pelnui, dingsta gyvenimo prasmė.
Vardai ir veidai
Sako, šuneliui davus gražų vardą, jis tampa geresnis. Tačiau vis vien jis šuneliu išlieka, katinėliu nepavirsta. Lietuvoje komunistų partija nulipo nuo SSKP platformos, atsidalino nuo jos, pasivadino LKP, vėliau LDDP, LSDP, tačiau turinys – veidas išliko, nes visose valstybinėse institucijose išliko partinė nomenklatūra, kurios gyvenimo stilius buvo grynai buržuazinis. Atgavus nepriklausomybę, teisę į privačią nuosavybę komunistinė buržuazija, sovietmečiu dar maskuotai gyvenusi komunizme, atsiskleidė kaip nuožmi grobuonė, išnaudotoja, savo hedonistinių ir utilitarinių poreikių tenkintoja.
Buržuazinė dvasia užvaldė, deja, ne tik nomenklatūrą, bet ir buvusius baudžiauninkus mieste ir kaime. Gyvenusi nepritekliuje, neturėdama to, ką turi Vakarų visuomenė, liaudis panoro staiga praturtėti, gyventi vakarietiškai, todėl nusekė paskui nomenklatūrą arba, panirusi į Vakarų civilizacijos ir kultūros atmatas, kvaišinasi tariamais malonumais. O ir daugumą dabartinių elgetų, valkatų, vagišių bei plėšikautojų galima priskirti prie hedonistinių buržujų, nes jų veikla – elgetystė, socialinės paramos bei labdaros paieška, o malonumai – tinginystė, girtuoklystė.
Buržuazinė dvasia užvaldė spaudą, radiją, televiziją. Ją liudija idėjų nebuvimas, gyvenimo tikrųjų vertybių niekinimas bei pamainymas civilizacijos atmatomis, interesais vietoj idealų, aistra vietoj meilės, “sveiku protu“ vietoj išminties, buities reikaliukais vietoj būties dalykų, etikos viešu cinizmu ir chamizmu. Žmogų tai žeidžia, todėl dažnas traukiasi iš snobų minios, užsidaro savyje, netenka vienos didžiausių vertybių – bendravimo.
Kalbant apie valdžioje esančių partijų veidus ir vardus, nenutolsime nuo tiesos, jei tarsime, kad skiriasi jų vardai, o veidai – tapatūs; nuėmus vardus – kaukes, pamatysime buržujišką veidą. Tikėtis iš jų paskatų ir paramos visuomenei keistis, augti – tuščias reikalas. Vilčių teikia visuomeninės organizacijos, kurios gali tapti galingu atoveikiu buržuaziškos dvasios įsigalėjimui, užkarda jos parazitavimui bei įsitvirtinimui valdžioje, ypač per rinkimus. Valstybės vadovų priedermė – tokias organizacijas skatinti, palaikyti.
Negalima tikėtis, kad mūsų visuomenę staiga prasmelks krikščioniškoji ar prometėjiškoji dvasia, kad ji staiga atmes buržuazišką dvasią. Įtikėti, priimti krikščionišką dvasią reikia ne tik žmogaus pastangų, bet ir Dievo malonės. Tačiau tapti prometėjumi – žmogaus galia ir valia paremtas virsmas. Lietuvių tauta nuo seno buvo darbšti ir kūrybinga, tik per sovietmetį ištižo, nes ją žlugdė komunistinė ideologija, jos buržuaziška dvasia.
Nepriklausomybės stebuklas suteikė progą keltis ir kilti iš duobių ir slėnių, kopti į aukštumas, vaduotis iš Žemės dvasios, susigrąžinti Dievo ir Žmogaus dvasią. Tik taip išliksim, pasieksim tikrą prisikėlimą ir atgimimą, įeisim į naują būtį ir gerą buitį, išlaikysim tautą ir jos valstybę, tvirtinsim laisvę ir nepriklausomybę. Kelias nelengvas, tačiau kitoks – veda į tautos ir Žmogaus, kaip Dievo paveikslo ir panašumo, nebūtį.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Algimantas Zolubas.
2010.02.11
