Buvau girdėjęs, kad “visų laikų geriausias lietuvių krepšininkas” (taip mūsuose dažnai parašoma ir pasakoma) Arvygas Sabonis … drėbė ir drėbtelėjo. Žmogus, be abejo, norėjo atkreipti į save dėmesį. Gal dėl to, kad to dėmesio jo asmeniui pastaruoju metu ne tiek jau daug? Kaip reaguos visuomenė? Ar reaguos? Kaip geriau – reaguoti ar apsimesti, kad negirdėjai, kad nieko neįvyko?
Lietuvos visuomenei “vienodai rodo”. Lietuvos visuomenė ne tokių kalbų apie Lietuvą yra prisiklausiusi ir pati prišnekėjusi. Ji tyli. Pasak Herbačiausko, juk pasitaiko, kad padorioj kompanijos kas nors ima ir …susibezda. Negi dėl to imsi jį pirštais badyti! Elgiesi tarsi nieko neįvyko.
Bet šai Amerikoje, Ellicott miestelyje, Juozas Gaila, nuolatinis “Draugo” korespondentas, neiškentė: minėto laikraščio 2010 m. sausio 30 d. numeryje jis, be kita ko, klausia: “Kodėl, Arvydai, kodėl?” Autoriui leidus, šį retorinį klausimą aš pacituosiu ištisai:
“Atėjo ir kita savaitė, deja, nieko gero man neatnešusi. Nereikėjo skaityti man “Lietuvos ryto” (2010 m.sausio 26 d.), kuriame buvo išspausdintas Rusijos laikraščio “Sport Ekspress” pasikalbėjimas su mūsų krepšinio žvaigžde Arvydu Saboniu. Labai nekalbus ir kartais net ciniškai žurnalistams atšaunantis, bet, anot laikraščio, šį kartą netikėtai paėmęs diktofoną ir garsiai taręs: “Noriu, kad visi tai užrašytų. Pati didžiausia dovana, kurią gavau iš gyvenimo, yra ta, kad mano vaikai gyvena ne Lietuvoje”. Dabar Saboniai gyvena Ispanijoje.
Kaip aš didžiavausi A.Saboniu, juk net pereitame savo straipsnyje “Drauge” išvardijau visų jo vaikų lietuviškus vardus. Kai jis žaidė ir gyveno Amerikoje, nebuvo malonu skaityti, kad jo žmona Ingrida net pora kartų buvo policijos pagauta važiuojanti prie vairo neblaivi, kartą net vežanti savo vaikus. Bet juk Saboniams viskas buvo atleistina. Tačiau dabar perskaičius jo žodžius norisi tarti: “Kodėl, Arvydai? Kuo tau Lietuva prasikalto? Juk jos žemelėje tu gimei, iš savo senelio paveldėjai ūgį, savo talento dėka išgarsėjai visoje Europoje, esi populiariausias žmogus Lietuvoje. Net jei tu, tik dėl tau žinomų priežasčių, nutarei, kad tavo vaikams bus geriau būti ne lietuviais, bet kažkokiais kitokiais, kodėl turėjai trimituoti apie tai ir dar rusams, žemindamas savo kraštą? Ar nesuvoki, kad tai paskatinimas tave idealizuojančiam Lietuvos jaunimui palikti Lietuvą? Ir ne tik ją palikti, bet ir palikus niekinti? Tad kodėl, Arvydai? Kodėl?””
Į šį “Kodėl?” veikiai reagavo kitas “Draugo” korespondentas – Romualdas Kriaučiūnas, publikacija “Ir vėl tas nelemtas “Kodėl?””:
“Turbūt, daugelį mūsų persekioja kokia mintis ar koks sumanymas, tačiau dažnai reikia kritiškos minutės ar įvykio, kad mintis ar sumanymas pajudėtų iš mirties taško. Panašiai atsitiko ir su mane persekiojusia mintimi, kad reikia vengti klausti “Kodėl?”
Paskutinis akmuo, išjudinęs šį mano straipsnį, buvo Juozo Gailos rašinys “Kodėl, Arvydai, kodėl?”, pasirodęs 2010 m. sausio 30 d. “Drauge”. Rašinio pabaigoje autorius mini “Lietuvos ryto” laidą, kurioje išspausdintas Rusijos laikraščio pasikalbėjimas su krepšinio žvaigžde Arvydu Saboniu. Ten Sabonis į diktofoną garsiai taręs: “Pati didžiausia dovana, kurią gavau iš gyvenimo, yra ta, kad mano vaikai gyvena ne Lietuvoje”. J.Gaila pridėjo, kad dabar Saboniai gyvena Ispanijoje. Perskaitęs A.Sabonio žodžius, J.Gaila norėjęs tarti: “Kodėl, Arvydai? Kuo tau Lietuva prasikalto?” Iš toliau išdėstytų autoriaus minčių, panašių į kaltinamąjį aktą, gana aišku, kad atsakymas nelabai svarbus, nes klausiamasis jau yra kaltas savo krašto žeminimu ir jaunimo skatinimu palikti Lietuvą”.
Tiesą sakant, nelabai supratau, kodėl p. R.Kriaučiūnui nepatiko p. J.Gailos klausimas: “Kodėl, Arvydai, kodėl?” Kiek man yra žinoma, retoriniai klausimai publicistikoje, beletristikoje nėra draudžiami, dažnai jie pagyvina, praturtina, paįvairina kalbą, menišką žodį. Taip, žinoma, teisybę sako p. R.Kriaučiūnas, “…kritiką ar nepasitenkinimą galima išreikšti tiesiogiai, be jokių “Kodėl?”, bet galima ir šitaip, kaip pasielgė p. J.Gaila, nes nebūtina visais atvejais žmogui tiesiai rėžti: susibezdėjai, parše!
Ačiū p. J.Gailai ir už tai: kad retoriškai klausdamas jis nemažai pasakė. Jo klausime yra ir atsakymas: skaudus, liūdnas, ne tik A.Saboniui taikomas. Žinoma, tą klausimą galima praplėsti, detalizuoti. Galima paspėlioti, kodėl visų laikų geriausiam krepšininkui lietuviui didžiausia laimė, kad jo vaikai jau “kažkokie kitokie”, kad Lietuva jiems neegzistuoja. Gal “Žalgirio” nesėkmės, gal Preilos nuostoliai buvo tas paskutinis lašas, perpildęs kantrybės ir pakantumo taurę.
Ko per šį nepriklausomybės laikotarpį siekėme, tą ir turime, pasėta sėkla jau subrandino vaisius. Vien apie pilietiškumą, pakantumą, toleranciją kalbėjome, apie patriotiškumą, pareigą tautai, Tėvynei – pamiršome, nematėme reikalo, juk ėjome į Europą. Atėjome! Kad pasiliktume, kaip A.Sabonio vaikai, kaip visų emigrantų vaikai. Politinė Lietuvos nepriklausomybė reiškia tik tiek, kad mūsų teritorija žemėlapiuose nebedažoma raudona spalva, – po dvidešimties metų, Kovo 11-osios išvakarėse sako ne bet kas, o Vytautas Landsbergis. Kažką visi labai negerai esame padarę, – neseniai prieš mirtį yra kalbėjęs puikus rašytojas ir labai padorus žmogus Juozas Aputis. Ar suvokiame – ką? Ar bandysime ištaisyti? Ar ne per vėlu?
Tai gal A.Sabonis nori, kad jo vaikai gyventų ne pavergtoje, o nepriklausomoje šalyje? Ispanijai Lietuvos likimas negresia. Bėga žiurkės iš skęstančio laivo?
2010.03.06
