1794 metų sukilimą , kai Lietuva jau buvo špengleriškame saulėlydyje, organizavo tuometinis elitas. Lygiai taip pat Lietuvos elitas sėkmingai organizavo ir 1831, ir 1864 metų sukilimus.Būtent tų sukilimų metu pasireiškė mistiškais vienis – tauta ėjo ne vedama tuometinio elito, tačiau ėjo kartu su juo. Per 1864 metų sukilimą Bazilionių dvarininkas Z.Citavičius subūrė 200 vyrų ir žuvo kartu su jais prie pat Tytuvėnų, naktį užkluptas caro armijos dalinių. Grafaitė E.Pliaterytė simboliškai nusikirpo plaukus – savo moteriškumo simbolį, susitapdindama su kariais – vyrais, ir išėjo į beviltišką karą už savo tautą Tautą ir Tėvynę.
Kelmės dvaro savininkas E.Gruževskis 1831 metų kovo 25 dieną įsakė savo kariams, dar ką tik buvusiems valstiečiams ir baudžiauninkams, užimti Kelmę ir tuo pradėjo sukilimą, iš savo asmeninių lėšų subūrė ir apginklavo pirmąjį Ulonų Pulką. Jonas Žemaitis – Vytautas, 1944 metais iš Šiluvos ir Tytuvėnų apylinkių subūrė 150 vyrų, kurie kartu su juo išėjo Tėvynės vardan. Partizanų rėmėja K.Rašimaitė – Stankienė pasakoja, kad vos tik išėjęs partizanauti, Žemaitis neturėjo nė padorių batų. Gavo būsimam Ketvirtajam Prezidentui pirkti batus. Taip ir įsivaizduoju būsimą Valstybės vadovą – apsiavusį medpadžiais, apsigobusį miline, su šautuvu rankose. Tačiau išlaikiusį priesaiką ir pasilikusį su savo kariais.
Tuo tarpu įvykiai Garliavoje parodė, kad Lietuvoje nėra elito. Yra tik saujelė žmonių – prichvatizatorių, otkatinikų, prisitaikėlių, pasisavinusių šį garbingą vardą. Garliavos įvykiai kaip reikiant sugirgždino visą Valstybės aparatą, ir etatiniai valdžios trubadūrai iš “Lietuvos ryto“, vedami sunkiai paaiškinamos sadomazochistinės aistros, pradėjo su purvais maišyti ten susirinkusius piliečius. Pagrindinis valdžios trubadūrų argumentas tas, kad Garliava yra kaimas, ir ten budintys, pilietiško nepaklusnumo akcijai pasiryžę žmones dėvi treningus. Matyt, šiuos savo komentarus šie veikėjai rašė apsirengę vakariniais kostiumais ir suknelėmis. Tuo tarpu per LNK savaitės pažvalgą “Top 5” N. Pumprickaitė iškėlė naują versiją – neva Garliavoje susirinkę žmonės protestuoja prieš teisėsaugą.
Deja, ir čia buvo padaryta klaida. Arba labiau tikėtina, kad buvo bandoma “nukreipti strėles” ( « первести стрелки» – rusiškas kriminalinis žargonas ) nuo pačios esmės. Piliečiai Garliavoje protestavo ne prieš teisėsaugą ( reikia pripažinti, kad Lietuvos policija dirbo profesionaliai ir išlaikė žmogišką veidą ), o prieš neįgalią ir morališkai pakrikusią valdžią. Prieš neteisybę. Valdžios trubadūrams dar užkliuvo, kad Garliavoje žmonės meldėsi. Tačiau meldėsi todėl, kad eiliniam ir paprastam žmogui Lietuvoje nebeliko kuo daugiau tikėti. Žmonės, kurie atvyko į Garliavą, emigrantai, protestavę prie Lietuvos ambasadų, ir yra tauta, žmonės, kurie, pasak Švento Augustino, “savo prote ir dvasioje pamatė objektyviąją Tiesą, vadinasi – Dievą“.
Žmonės, kurie visa savo esybe pamatė neteisybę, ir sukilo prieš ją. Tai buvo pilietinio nepaklusnumo akcija, kurią dabar norintys įsiteikti “oficialiajai linijai“ formuoja savo pačių akyse kaip antivalstybinį reiškinį. Vienas nuolat kartojamas posakis “teisinėje valstybėje tas neįmanoma“ persunktas farizijietiškumu. Teisinėje valstybėje neįmanoma, kad žmogus, siuntęs Valstybės prezidentui 7 laiškus su prašymu padėti, būtų atsitrenkęs į tokią abejingumo ir tylos sieną.
Man baisu ne todėl, kad žmonės parodė absoliutų nepasitikėjimą valdžia. Žmonės skiria Tiesą ir Gėrį. Skiria apie tai daug negalvodami, skiria intuityviai. Man baisu, kad, kilus grėsmei, neatsirastų nė vieno lyderio, paskui kurį eitų Tauta. Tačiau laimė, kad lietuviai labai puikiai moka skirti Valstybę ir Tautą nuo valdžios. Ir gintų lietuviai ne valdžią, ne jos trubadūrus, o savo namus ir šalį.
Elitas yra ne tas, kuris apsirengęs armani kostiumais ir pasidabinęs cartier laikrodžiais bei tuštutėmis. Elitas pagal seną suvokimą yra tas, kuris yra “trys kartai“. Tai yra – tris kartus didesnis už eilinį žmogų išsilavinimu, moka mažiausiai tris užsienio kalbas ( savaime suprantama be rusų ir lenkų kalbų ) ir, svarbiausia, keliantys moralinę kartelę tris kartus aukščiau sau, negu eiliniam bendrapiliečiui. Būtent kvislingai buvo, yra ir bus apsirengę prabangiais kostiumais. Būtent po prabangia išore ir skambioms frazėmis pasislėpę veikėjai ir daro pačias baisiausias išdavystes ir nusikaltimus.
Elitas – tai jokiu būdu ne saujelė žmonių, kurie šį vardą uzurpuoja. Elitas yra ta žmonių grupė, kurios moralinį autoritetą pripažįsta absoliuti dauguma visuomenės.
Lietuva per paskutiniuosius du šimtus metų sėkmingai gimdė, bet dar sėkmingiau ir netekdavo savo elito. Paskutinįjį savo elitą Lietuva prarado per bolševikinę okupaciją. Tas, gerasis, tikrasis Lietuvos elitas dingo pokario Lietuvos miškuose, Sibiro tundroje ir taigoje, negrįžtamai ištirpo emigracijoje. Lietuva toje pačioje Garliavoje prarado gerą progą leisti gimti tikrajam elitui, naujoms pliaterytėms ir gruževsksiams. Tereikėjo tiek nedaug – bent vienam iš politikų, kūrybinės inteligentijos atstovų išdrįsti sušukti – “Tauta, aš su jumis!”. Būtent Garliavoje Lietuva prarado gerą progą pradėti reformas. Reformas, kurias jau sėkmingai įvykdė gruzinas M.Saskašvilis, tačiau kurį vis dar mokina “demokratijos“ ir “reformų“ Lietuvos politikieriai.
Galima su purvais apipilti bet ką, kad ir tuos pačius žmones, paaukojusius asmeninius interesus vardan visuomeninių. Galima tyčiotis iš patriotiško jaunimo eitynių. Tačiau, esant bėdai, Valstybę ir Tautą gintų būtent jie. Tuo tarpu saujelė žmonių, pasivadinusių “elitu“, bėgtų jau vieno autoritaro pramintu takeliu, o dabartinės “oficialiosios linijos“ trubadūrai kurtų odes naujam okupantui. Jei ne popieriuje, bent tada mintyse. Dėl visa ko pikto.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Vadimas Juška.
2010.05.31
