Pirmiausia noriu nuvilti politinius oponentus, garsiai besidžiaugiančius nevienareikšmiais atgarsiais, sklindančiais iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovybės uždarų posėdžių, – jokių pikantiškų detalių nebus!
Šis tekstas, grįstas išskirtinai mano asmenine nuomone, yra paties partijos pirmininko inicijuotos viešos diskusijos pirmininko rinkimų tema tęsinys, skirtas visuomenės nariams, neabejingiems politiniams pokyčiams, kurie neišvengiamai daro įtaką visos visuomenės gyvenimui ir valstybės raidai.
Per TS-LKD prezidiumo posėdį Andrius Kubilius paskelbė, kad nusprendė nebedalyvauti partijos pirmininko rinkimuose. Atrodytų, labai demokratiškas ir garbingas žingsnis išmintingo politiko, kurio nuopelnai partijai ir Lietuvos valstybei yra neįkainojami ir nekvestionuojami.
Tačiau antra savo pareiškimo dalimi A. Kubilius vienu ypu nubraukė šio veiksmo iškilmingumą primygtinai pareikšdamas, kad jis nemato TS-LKD ateities be, jo nuomone, paties verčiausio kandidato, vos prieš metus partijos gretas papildžiusio Gabrieliaus Landsbergio, kuriam yra pasiryžęs perduoti partijos vairą. Kitaip sakant, pirmininkas konstatavo, kad daugiau nei dvi dešimtis metų gyvavusi politinė daugiatūkstantinė organizacija, ne kartą buvusi valdžioje, išugdžiusi ne vieną ministrą, premjerą, Seimo pirmininką, kitus aukštus politikos profesionalus, nėra pajėgi pati nuspręsti, o turi paklusti iš anksto talentingo režisieriaus surežisuotam spektakliui, kurio atlikėjai, deja, tikrai nėra paties aukščiausio lygio.
Kita vertus, TS-LKD pirmininkas yra toks pat partijos narys, turintis savo balsą ir neginčijamą teisę į nuomonę. Tačiau pasirinktas būdas, vieta ir laikas verčia abejoti šio veiksmo neutralumu ir veikiau primena sąmoningą mėginimą sukelti sąmyšį vadovybėje. Tai padaryta užuot diskutavus ir priėmus kompromisinį sprendimą kartu su oficialiomis partijos institucijomis ar bent su savo pavaduotojais, kurie buvo tiesiog ignoruoti.
Suprasčiau, jeigu tie žmonės būtų priešų deleguoti partijai sunaikinti, tačiau visus juos prieš dvejus metus į talką pasikvietė pats pirmininkas. Kodėl A. Kubilius, davęs sutikimą dalyvauti pirmininko rinkimuose, staiga pasuko į šalikelę, belieka tik spėlioti. Tačiau, sprendžiant iš paskelbto pareiškimo, jis išeidamas nepasitraukia ir pažada pasirinktą kandidatą, jam tapus pirmininku, konsultuoti visais įmanomais klausimais. Peršasi eretiška išvada, jog A. Kubilius suprato, kad šįkart gali pralaimėti prie partijos vairo pasiryžusiai stoti Irenai Degutienei, ir pasirinko scenarijų, užtikrinantį jo tolesnę įtaką partijai.
Bet labiausiai nerimą kelia A. Kubiliaus skelbiamo „modernaus konservatyvizmo“ ir atsijauninimo plano įgyvendinimas, atsisakant pamatinių vertybių. Liūdniausia, kad tikslas vis labiau pateisina visas priemones, įskaitant ir argumentus ad hominem, kai, nepajėgiant diskutuoti ir oponuoti idėjų lygmeniu, piktdžiugiškai šaipomasi iš bendražygių biologinio amžiaus, taip ne tik įžeidžiant tūkstančius garbingų mūsų bendraminčių, bet ir rodant nedovanotinai blogą pavyzdį jaunajai kartai, o tai iš pagrindų prieštarauja TS-LKD narius vienijančiai ir garsiai deklaruojamai ideologijai.
Apie elementariausią etiką jau nekalbu. Egzistuoja ne viena moksliniu pagrindu grįsta politinio veikimo teorija, tačiau visos jos yra bevertės, jeigu jų vartotojai nepaisys pagrindinės sąlygos – padorumo! Pagarba neatsiejama nuo padorumo bei autoriteto sąvokų, kurių supratimo išmokti neįmanoma jokiose viešųjų ryšių paslaugas teikiančiose kompanijose, nes yra įgyjamos su motinos pienu, tėvų auklėjimu, mokytojų įskiepytomis vertybėmis.
Tad, norėdami užsitikrinti žmonių pasitikėjimą, pirmiausia turėtume pelnyti jų pagarbą, o neigiant padorumą politikoje ir patiems veikiant neskaidriai to pasiekti neįmanoma. Be abejo, jokia politinė organizacija neišliks, jei nevyks natūralus atsinaujinimo procesas, kai į partijos gretas įsitraukiantys jaunieji tėvynės patriotai savo jaunatvišku maksimalizmu papildo vyresniųjų patirtį ir išmintį.
Tačiau kaip gamtoje, taip ir politikoje kiekvienam vaisiui yra savas brandos laikas, todėl per anksti nuraškytas jis netenka galimybės toliau bręsti. Ir joks sodininkas, juolab partijos pirmininkas, niekaip negali paveikti gamtos dėsnių ar jų paspartinti. Būtų labai gaila, jeigu Gabrielius, potencialus netolimos ateities lyderis, šį kartą tapęs aplinkybių ir kelių asmenų plano auka, prarastų galimybę pelnyti autoritetą savo darbų, o ne garbingos kovos pabūgusio besitraukiančio, bet nesitraukiančio vado dėka.
Norisi tikėti, kad šis pirmininko veiksmas nebuvo iki galo apgalvotas, ir jis ras savyje jėgų pripažinti klaidą, taip išgelbėdamas ir Gabrieliaus reputaciją ir, žinoma, partijos gyvastį, kuri priklausys nuo autoriteto, atvesiančio TS-LKD į 2016 metų Seimo rinkimus. Nepaisant A. Kubiliaus ir jo aplinkos patyčių dėl amžiaus, tas autoritetas yra I. Degutienė, jau šiandien sutelkusi jaunystės ir patirties komandą naujam TS-LKD skrydžiui.
Nuotraukoje: parlamentaras Vytautas Juozapaitis, šio komentaro autorius.
2015.03.25; 05:23
