Suirutės apimtose Ukrainos miestų gatvėse vaikštinėja daugiausia grupės jaunų vyrukų, kurie vadinami „tituškomis“. Jų uniforma – balaklavos (slidininko kaukės – red.) ir sportinės „Adidas“ kelnės, o ginklai – beisbolo lazdos ir panašios kuokos. Kalbama, kad jie gauna pinigų iš Ukrainos vyriausybės už protestantų gąsdinimą ir sumušimą, praneša Foreign Policy korespondentai Harriet Salem ir Gramas Steakas.
Kartais jie dirba provokatoriais, apsimesdami demonstrantais, kad pateisintų policijos žiaurumą. „Tie vyrukai paleido pirmuosius Molotovo kokteilius, ir jiems už tai sumokėjo“, – įsitikinęs vienas iš Euromaidano „sargybinių“ Sergejus Andrivenka.
Kiek yra „tituškų“, tiksliai nežinoma, bet Ukrainos spaudos vertinimu – gali būti apie 20 tūkst. žmonių.
Pats pavadinimas „tituškos“ atsirado neseniai. Tai lingvistinis reveransas Vadimui Tituškai – „sportininkui“, 2013 metų gegužę nuteistam už dviejų žurnalistų sumušimą. „Teisme išaiškėjo, kad užpuolimo momentu Tuituška slapta gaudavo pinigų už provyriausybinio mitingo apsaugą. Jam skirti treji metai kalėjimo. Tačiau valstybė liko nenubausta“, – perduoda straipsnio autoriai.
Tokių, kaip Tituška, sportininkų nešvariems darbams atlikti nuoma turi senas tradicijas posovietinėje erdvėje. Šaltojo karo laikais olimpinis fetišizmas suformavo Ukrainoje tikrą sporto kultą, palaikomą vietinių sporto sekcijų sistemos. Žlugus SSSR, jų finansavimas nutruko, ir šimtai tūkstančių atletų, įskaitant boksininkus ir imtininkus, nebeturėjo ką daryti. Tačiau jie greitai save pritaikė šešėliniame Ukrainos ekonomikos sektoriuje, kurį kontroliavo vietinės ONG (organizuotos nusikalstamos grupuotės), sakoma straipsnyje.
Iš pradžių „tituškos“ buvo Viktoro Janukovičiaus Regionų partijos „asmeninė gvardija“ ir mokami šalininkai. Jaunuolius surinkdavo iš sporto klubų šalies rytuose ir suveždavo autobusais į Kijevą, kad sudarytų provyriausybinių mitingų masiškumo ir apsaugos įspūdį. Kalbama, kad jiems mokėdavo 150–200 grivinų (17–23 dolerius) už dieną. Kai situacija šalyje įkaito, „tituškos“ virto valstybės finansuojama gatvių apsauga – neoficialia teisėsaugos aparato „ketvirtąja kolona“.
Aukščiausioji šalies vadovybė neigia sąsajas su „tituškomis“, bet, anot žiniasklaidos pranešimų, gatvių kovotojai yra ne tik remiami vyriausybės, bet jie yra ir labai gerai organizuota jėga. „Daugelis eilinių „tituškų“ – paprasčiausi banditai ir atmatos, surasti gatvėje, – pasakojo žurnalistams buvęs policijos karininkas Mikola, nesutikęs pasakyti savo pavardės. – Bet ten yra baisesnių vyrukų: sportininkų ir iš specialiosios paskirties būrių. Pas juos hierarchija“.
Aptikti gatvių kovotojus nepaprastai sudėtinga, dar sunkiau juos prakalbinti, bet straipsnio autoriams vis dėlto pavyko tai padaryti. Jie sugebėjo prasiskverbti į kruopščiai saugomą Marijos parką greta prezidento administracijos pastato, kur, pasak gandų, įsikūręs „tituškų“ lageris.
„Mes paprasti žmonės, saugome šitą parką ir paminklus nuo teroristų ir ekstremistų ir giname taikius piliečius“, – pasakojo korespondentams du jaunuoliai, prisipažinę, kad jie priklauso „tituškoms“.
27-rių boksininkas Miša net sutiko parodyti žurnalistams jų lagerį. „Aš niekada nepanaudočiau jėgos prieš taikius protestuotojus, tik prieš ekstremistus, – įtikinėjo jis. – Aš už Janukovičių ir Regionų partiją, todėl aš čia“.
Pasak Mišos, be jo į Kijevą atvažiavo dar 15 boksininkų iš jo Charkovo boksininkų klubo. „Ukrainoje ir Rusijoje sportininkai – tai visa bendrija, – aiškino jis. – Mes laikomės drauge ir galime vieni kitais pasikliauti“.
„Automaidano“ grupės dalyvis Antonas, kuriam „tituškos“ sulaužė du šonkaulius, mano, kad samdinių panaudojimas – valdžios nevilties ženklas. „Tai mūsų vyriausybės atsakymas į JAV ir Europos grasinimus įvesti sankcijas, jeigu valstybės smurtas tęsis, – mano jis. – Jiems reikalingas būdas žmonėms įbauginti, suteikti jiems skausmo“.
Šaltinis: Foreign Policy
2014.02.15; 05:33
