URK pirmininkė: pagrindinis vaistas – kalbėtis

Pastaruoju metu kilus vidinėms įtampoms dėl Lietuvos užsienio politikos bei nuolat aštrėjant geopolitinei situacijai, viešojoje erdvėje imta diskutuoti apie poreikį atnaujinti nacionalinį susitarimą dėl užsienio politikos strategijos. Apie tokio dokumento būtinybę užsiminė ir šalies prezidentas Gitanas Nausėda bei premjerė Ingrida Šimonytė.

 

Eltos kalbinti parlamentinių partijų vadovai taip pat vieningai pareiškė, kad jaučiama bendros užsienio politikos strategijos stoka, todėl formaliai pasirašytas atnaujintas susitarimas padėtų, pasak jų, siekti bendresnės politikos. Visgi parlamentarai pabrėžia, kad susidariusios vidinės trintys gali tapti kliūtimi siekiant bendro sutarimo.

 

Nors gausiausiai parlamentarų turinčios konservatorių frakcijos seniūnė taip pat akcentavo, kad poreikis yra, Užsienio reikalų komiteto pirmininkė, konservatorė Laima Liucija Andrikienė laikosi priešingos pozicijos. Jos teigimu, dar praėjusiais metais Seimo pritarimo sulaukusioje rezoliucijoje dėl užsienio ir Europos politikos ilgalaikių gairių ir tęstinumo yra išdėstyti užsienio politikos prioritetai ir strateginė kryptis, todėl pagrindinis dėmesys šiuo metu turėtų būti skiriamas komunikacijos stiprinimui.  

 

 

L. Andrikienės teigimu, nors 2014-2020 m. sudarytas tarpparlamentinis susitarimas dėl Lietuvos užsienio politikos strategijos jau kurį laiką negalioja, tarp partijų formaliai praėjusiais metais sudaryta rezoliucija atlieka kone analogišką funkciją.

 

„Seimas, pradėjęs savo darbą, milžiniška balsų dauguma priėmė rezoliuciją dėl LR užsienio ir Europos politikos ilgalaikių gairių ir tęstinumo. Jei jai pritarėme milžiniška balsų dauguma, tai kokį mes naują susitarimą darysime, ar keisime prioritetus, ar tik padailinsime ir pavadinsime kitu vardu?“, – Eltai sakė URK pirmininkė kartu pridurdama, kad sunku įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti naujas dokumentas.

 

„Aš sunkiai įsivaizduoju, ką prie rezoliucijoje išdėstytų prioritetų ir strateginių krypčių dar galėtume pridėti. Seimas priėmė labai rimtą dokumentą ir dabar, praėjus metams su trupučiu, mes imsime iš esmės peržiūrėti užsienio prioritetus? Būtų neįtikėtina“, – pridūrė L. Andrikienė.

 

Anot konservatorės, siekiant išvengti nesutarimų, vertėtų svarstyti ne apie naujus susitarimus, tačiau apie tinkamai išvystytą komunikaciją.

 

„Aš manau, kad norint surasti sąlyčio taškus, jie yra surandami. Ir pagrindinis vaistas – kalbėjimasis. Politika yra kompromisų menas, kai į derybų kambarį ateinama su maksimumu, bet ieškoma kompromiso. Tada galima tikėtis gero rezultato, bet čia yra ir politinės kultūros klausimas, kurios Lietuvoje aš irgi pasigendu“, – kalbėjo L. Andrikienė.

 

Visgi, jei parlamentinės partijos matytų poreikį parengti naują dokumentą, URK pirmininkė teigia tam neprieštaraujanti.

 

„Aš poreikio nematyčiau, bet nesu partijos lyderė. Jei bus tokia politinių lyderių valia, tai sėsime prie stalo ir kalbėsimės“, – teigė konservatorė.

 

 

Visgi, panašu, kad valdančiųjų parlamentinių partijų vadovai tikisi susitarti dėl vieningos užsienio politikos strategijos. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė taip pat pabrėžia šiuo metu galiojančios rezoliucijos svarbą, tačiau, jos nuomone, naujai sudarytas dokumentas būtų tarsi priminimas, kokią kryptį Lietuva yra pasirinkusi.

 

„Parlamentinių partijų vieningumą dėl užsienio politikos įrodo Seime vieningai priimta rezoliucija dėl Lietuvos užsienio ir Europos politikos ilgalaikių gairių tęstinumo. Šią rezoliuciją palaikė 112 parlamentarų iš įvairių Seimo frakcijų. Žinoma, pasitaiko, kad opozicija dėl populiarumo vidaus politikoje baksnoja į įsivaizduojamas Vyriausybės klaidas užsienio politikoje. Todėl kartais tenka apgailestauti, kad vieninga užsienio politika tampa galios žaidimų įkaite“,– teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

 

„Manau, kad Nacionalinis susitarimas galėtų būti ne tik konceptualus pagrindas dėl užsienio politikos formavimo, bet ir priminimas kai kuriems politikams, kokią kryptį jau seniai yra pasirinkusi Lietuva“, – pridūrė konservatorė.

 

Laisvės frakcijos seniūno Vytauto Mitalo teigimu, formaliai sudarytas tarpparlamentinis dokumentas padėtų pasiekti sutarimo ne tik tarp partijų, tačiau ir su šalies vadovu.

 

„Man atrodo, tas susitarimas yra esminis dalykas, kuris padėtų visas diskusijas dėl užsienio politikos nukreipti teigiama linkme, pasiekti tarp partijų ir tarp kitų politikų, taip pat ir prezidento sutarimą dėl užsienio politikos krypties. Visi iš to laimėtų, jei susitarimas būtų atnaujintas. Žinoma, gali būti sudėtinga, nes Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse, užsienio politika tapo įdomi ir rinkėjams, ir patiems politikams, bet sėskime prie stalo ir pradėkime dialogą“, – teigė V. Mitalas.

 

Analogiškos pozicijos laikosi ir Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas, teigiantis, kad užsienio politikos sprendimai privalo būti priimami bendru sutarimu, o ne pavienių valdžios institucijų iniciatyva.

 

„Nesutarimai šalies viduje rodo, kad susitarimo reikia. Akivaizdžiai besikeičianti geopolitinė situacija taip pat to reikalauja. susitarti turi visi, o ne pavienės valdžios šakos vykdyti savo užsienio politiką, kas kartais šiandien atsitinka“, – teigė E. Gentvilas.

 

„Ir sakyti, kad sunku būtų surasti sutarimą, todėl jo net neieškokime, barkimės toliau, tai nėra išeitis. Gana bartis, reikia ieškoti kiekviename žingsnyje sutarimo, tai leistų kasdienius veiksmus vertinti ne per ambicijų prizmę, bet per nacionalinio intereso“, – pridūrė E. Gentvilas.

 

 

Visgi, panašu, kad opozicinių parlamentinių partijų vadovai poreikiu parengti naują dokumentą neabejoja. Anot Darbo partijos frakcijos seniūno Viktoro Fiodorovo, susitarimas dėl konkrečių veiksmų ir svarbiausių įsipareigojimų ateityje padėtų išvengti klaidų.

 

„Nesant susitarimo tarp politinių partijų, įvyko tokios klaidos kaip su Taivaniečių atstovybės įkūrimu, tai iš tikrųjų turime susitarti, kokia linkme užsienio politika turėtų būti nukreipta. Panašu, kad dabar tik kariaujame viešojoje erdvėje, o susitarimo, kaip turėtumėme judėti, nėra, todėl jis tikrai reikalingas“, – kalbėjo V. Fiodorovas.

 

„Darbiečiui“ antrina ir Socialdemokratų partijos frakcijos (LSDP) seniūnas Gintautas Paluckas, kartu pridurdamas, kad dabartinė vykdoma užsienio politika yra nepriimtina.

 

„Užsienio politika ilgą laiką buvo grindžiama konsensusu, plačiu sutarimu tarp partijų tam, kad prieš mūsų užsienio partnerius ar kaimynus neatrodytumėme kvailai, kai vieną dieną šnekame vieną, o kitą dieną jau kitą“, – teigė G. Paluckas ir pridūrė, kad susitarti būtų sunku.

„Aišku, sutarimas būtų nepaprastai sudėtingas, nes tai, ką šiandien kolegos konservatoriai daro su užsienio politika, mums labai stipriai yra nepriimtina. Tai, manau, susitarimas yra reikalingas ne tik pačioms partijoms, bet visai Lietuvai“, – kalbėjo G. Paluckas.

 

Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūno Sauliaus Skvernelio nuomone, formaliai sudarytos tarpparlamentinės sutarties poreikis jaučiamas ne tik dėl nesutarimų, tačiau ir dėl nuolat besikeičiančios geopolitinės situacijos.

 

„Geopolitinė situacija iš esmės yra pasikeitusi, tai, aišku, kad reikia susitarimo, jei norime, kad užsienio politika būtų solidi ir tvari“, – teigė S. Skvernelis kartu pabrėždamas, kad po, anot jo, vienašališkai priimtų sprendimų, susitarimas gali būti sudėtingas. 

 

„Iniciatyva yra valdančiųjų rankose, o pagrindinis ir atsakingas turėtų būti prezidentas. Nors ir sunku bus tai padaryti po tokių vienašališkų Vyriausybės sprendimų, bet bandyti reikia“, – pridūrė S. Skvernelis.