Benedikta Pučkytė, Panevėžio muzikos mokyklos LMPS grupės pirmininkė, Panevėžio muzikos mokyklos mokytoja metodininkė perskaitė pranešimą, parengtą kartu su Panevėžio muzikos mokyklos vyr. mokytoja Lina Martinkute. Pranešėja aptarė aktualius muzikos mokyklų reikalus remdamasi konkrečiu pavyzdžiu – ji kalbėjo apie Panevėžio muzikos mokyklos ugdomojo proceso raidą, reikšmę ir tendencijas. „Sėkmingai nacijos raidai vienodai reikalinga raidė, skaitmuo ir nata“, – šią įžangoje pranešėjos pacituotą V. Hugo auksinę mintį būtų galima laikyti visų pranešimų leitmotyvu.
Panevėžio muzikos mokykla per daugiau kaip 60 metų laikotarpį suformavo savitas muzikinės kultūros tradicijas, joje dirba aukštos kvalifikacijos pedagogai, daugelis jų – buvę mokyklos mokiniai. Sukaupta brandi pedagoginė ir sociokultūrinė patirtis įtakoja ugdymo proceso novatoriškus sprendimus ir prasmingus mokinių pasiekimų rezultatus. Mokyklą šiandien lanko apie 900 mokinių. Mokytojos nuomone, jie ateina vedini aukštesnių dvasinių ir kultūrinių reikmių. Klausydamasis jos žodžių apie mokyklos veiklą, supranti, kad šios mokyklos pedagogai vadovaujasi pranešėjos pažerta liaudies išmintimi „Geriausia priemonė nuo sugedimo maistui – druska, o žmogui – darbas“. Nes prasmingo darbo ir užimtumo šios mokyklos moksleiviams tikrai netrūksta.
Kalbėtoja priminė, jog jų mokykla, kaip ir daugelis kitų miestų muzikos mokyklų, tapo svarbiu jaunimo muzikinio, meninio ugdymo židiniu, metodinės sklaidos centru mieste ir regione. Per ilgus savo gyvavimo metus mokyklą baigė daug talentingų, žinomų muzikos ir kultūros srityje atlikėjų, pedagogų, mokslininkų, praturtinusių Lietuvos ir pasaulio mokslą bei kultūrą, tarp jų ryškiomis žvaigždėmis šviečia prof. Eduardas Gabnys, prof. dr. Rita Aleknaitė–Bieliauskienė, kompozitoriai Bronius Kutavičius, prof. Teisutis Makačinas, Ričardas Kabelis, Diana Čemerytė, Giedrius Svilainis, Linas Balčiūnas, atlikėjai pedagogai prof. Valentinas Pliskus, prof. Gražina Ručytė–Landsbergienė, Dalia Babeckienė, doc. dr. Asta Rauduvaitė, doc. dr. Jolanta Kisielytė, doc. Dainius Puišys, skrabalų virtuozas Regimantas Šilanskas, Liaudies kultūros centro direktorius Saulius Liausa, penki Karaškų šeimos atstovai, aktorė Aurelija Anužytė (Latvija) ir daugelis kitų žinomų šalyje muzikų, gydytojų, verslininkų, teisininkų, kitų specialybių atstovų, suradusių ir reikšmingais darbais įprasminusių savo vietą gyvenime.
Didžiuodamasi mokytoja kalbėjo, jog buvę mokyklos mokiniai groja žymiausiuose šalies kolektyvuose, prestižiniuose renginiuose, garsindami Lietuvos vardą visame pasaulyje: Valstybiniame Vilniaus kvartete, LNOBT orkestre, „Trimite”, Lietuvos Respublikos prezidentiniame orkestre, koncertuoja su kamerinės muzikos ansambliu „Muzika Humana”, kituose Lietuvos ansambliuose ir orkestruose.
Panevėžio muzikos mokykloje įvairiausius mokinių poreikius tenkina individualios, teorinės muzikos pamokos, kurios mokinį lydi nuo pirmųjų mokslo metų ir padeda pagrindus kokybiškai – solinei, chorų, orkestrų, įvairios sudėties ansamblių – veiklai. Galimybė koncertuoti sudaroma ir pradedantiesiems, ir pažengusiems meninių atradimų srityje, ir brandą pasiekusiems.
Pasiekę aukšto meistriškumo mokiniai turi galimybę koncertuoti su Panevėžio muzikinio teatro kameriniu orkestru. Mokykla turi brandžius meno kolektyvus. Mokiniai, matydami praktinę ugdomojo proceso rezultatų pritaikymo galimybę, kartais renkasi antrąją specialybę muzikos mokykloje, daugelis jų lieka groti muzikos mokyklos kolektyvuose net ir ją baigę.
Daugelis mokinių sėkmingai tęsia studijas Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose: M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, LMTA, Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, Vilniaus, Šiaulių pedagoginiuose universitetuose, Kauno ir Klaipėdos menų fakultetuose.
Ilgus metus vyraujantis nuoseklus ir kompleksiškas ugdymas pateisino visais laikais suprantamą mokyklos sąvoką. Ugdytiniai turėjo daugiau pasirinkto instrumento pamokų, ilgiau galėjo bendrauti grupiniuose užsiėmimuose. Tai lėmė gerą saviraišką, ankstyvą jaunųjų talentų atsiskleidimą. Mokiniai dalyvauja daugelyje projektų, festivalių, konkursų, švenčių, vykstančių apskrityje, šalyje, užsienyje. Tai Lietuvą garsinančios dainų šventės, tarptautinis festivalis konkursas „Muzika be sienų” (meno vadovė ir organizatorė prof. Veronika Vitaitė), tarptautinis S. Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkursas, respublikinis festivalis – konkursas „Vaikystė su muzika” ( apie 250 dalyvių ), festivalis – konkursas „Tirlytis” ( apie 500 dalyvių), respublikiniai festivaliai konkursai: J. Pakalnio (pučiamieji instr.), J. Švedo (liaudies instr) ir kiti, vykstantys daugelyje Europos šalių – Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Ispanijoje, Vokietijoje.
Ilgus metus turėtas formalaus švietimo papildomo ugdymo statusas leido muzikos mokyklai vykdyti kokybišką, gyvybingą veiklą. Išreiškusi nuogąstavimą dėl vertingos patirties išsaugojimo, dėl muzikos mokyklų išlikimo ir vertingos patirties išsaugojimo, mokytoja baigė kalbą optimistine gaida:
“Panevėžio muzikos mokyklos bendruomenė nori tikėti, kad atsakingai ir deramai bus įvertintas muzikos ir meno mokyklų indėlis į Lietuvos ir pasaulio sociokultūrinių vertybių lobyno gausinimą, unikalių Lietuvos muzikinio švietimo tradicijų išsaugojimą ir puoselėjimą”.
Julius Skestenis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo departamento Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus vedėjas, kalbėjo tema “Neformalusis meninis ugdymas Vilniaus mieste”. Jis paminėjo, kad įstojus į Europos Sąjungą, atsirado daugiau galimybių dalyvauti Europos kultūriniame gyvenime, buvo galima susipažinti su kitų šalių patirtimi. Pavyzdžiui, Šveicarijoje atlikti tyrimai parodė, “kad kultūrinių kompetencijų svarba užima reikšmingą vietą profesinėje karjeroje ir asmeniniame gyvenime”.
Vilniaus mieste, turinčiame apie pusę milijono gyventojų, koncentruojasi didžiausias neformaliojo ugdymo institucijų tinklas. 2008/9 mokslo metais bendrojo lavinimo mokyklas lankė 68509 moksleiviai, iš jų 46825 dalyvavo bendrojo lavinimo mokyklų neformaliojo švietimo veikloje. Valstybines neformaliojo ugdymo įstaigas lankė 12848 mokiniai. Dalis moksleivių lanko privačias įstaigas. Registras nėra sutvarkytas, nes ne visos privačios įstaigos yra registruotos.
J. Skestenis taip pat aptarė kultūrinio gyvenimo vaidmenį organizuojant vaikų užimtumą. Neformalusis ugdymas yra viena svarbiausių Vilniaus vaikų ir jaunimo užimtumo, nusikaltimų prevencijos formų. Vilniaus mieste neformalųjį meninį ugdymą teikia 8 muzikos mokyklos, viena meno, viena dailės mokykla, 16 vaikų ir jaunimo klubų. 2008/9 m. m. Vilniaus meno mokyklose mokėsi 6454 mokiniai, dirbo 812 pedagogų, užsiėmimams buvo skirtos 20828 savaitinės valandos. Savivaldybė 2008 m. muzikos ir meno mokykloms iš biudžeto skyrė virš 19 mln. litų, 2009 m. – 24 mln. litų. Muzikos ir meno mokyklose vieno vaiko išlaikymui savivaldybė skiria 3752 litus – vienas vaikas 177 litais brangesnis negu bendrojo lavinimo mokykloje. Visose muzikos mokyklose mėnesinis mokestis yra 50 litų. Stengiamasi, kad nebūtų keliamos kainos, nes daugelis tėvų negalėtų mokslo finansuoti. Siekiama, kad išskirtinės galimybės turėtų būti suteikiamos gabiausiems.
Kalbėdamas apie profesinės linkmės muzikinio ugdymo programas, savivaldybės atstovas teigė, jog nauji iššūkiai nepaskatino visų mokyklų peržiūrėti ir modernizuoti savo programas. Dėl to kyla bejonių, ar pagrįstai muzikos ir meno mokyklos kelia reikalavimus dėl finansavimo mažinimo, ar iš tiesų mokyklos išnaudojo visas įstatymo teikiamas galimybes.
J. Skestenio nuomone, per pastaruosius penkerius metus meniniam ir muzikiniam ugdymui Vilniaus mieste buvo skiriama labai daug dėmesio. Ypač teigiamai jis vertino muzikos mokyklas, kurios muzikinio ugdymo programas integravo su daile.
Dalia Babeckienė, Vilniaus Juozo Tallat–Kelpšos konservatorijos direktoriaus pavaduotoja, kalbėjo tema “Lietuvos konservatorijos švietimo reformos” remdamasi savo asmenine patirtimi. Ji priminė dabartinių konservatorijų priešistorę, kai jos dar buvo muzikos technikumai, vėliau tapo aukštesniosiomis muzikos mokyklomis su dideliu pedagoginės praktikos ir teorijos įdirbiu. Jų absolventai tapdavo eiliniais muzikos srities darbuotojais, rajonų centruose, vaikų muzikos mokyklose, dirbo tol, kol švietimo reforma iš jų nepareikalavo turėti aukštąjį išsilavinimą. Tik nedidelė absolventų dalis gaudavo rekomendacijas studijuoti aukštojoje mokykloje.
Prasidėjus švietimo reformai, muzikos mokyklos tapo konservatorijomis. Dabar Lietuvoje yra penkios konservatorijos, jos prilyginamos 9-12 gimnazijos klasėms: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.
Konservatorijos nėra didelės. Vilniaus konservatorijoje mokosi daugiausia – 200 moksleivių, kituose miestuose maždaug po 180. Moksleiviai tiksliai žino savo profesinį kryptingumą – jie norėtų būti muzikais, muzikantais. Mokslas konservatorijoje nėra lengvas, nes vaikai mokosi pagal bendrojo ugdymo programas, o muzikos dalykus – papildomai. Žinoma, bendrųjų dalykų reikia mokinių išprusimui, bet švietimo reformos nuostatos keičiasi. Susirūpinusi mokytoja kalbėjo: “Kas laukia būsimais metais? Meno disciplinų liko tik keturi egzaminai. Visi kiti egzaminai yra valstybinio lygio. Ar visi, kurie, sulaukę 16 metų, pasirinko muziko kelią, galėtų laikyti valstybinio lygio biologijos, fizikos ar istorijos egzaminą? Gal konservatorijose reikėtų sumažinti bendrųjų dalykų programas, daugiau dėmesio skirti muzikos disciplinoms? Tada būtumėm labai užtikrinti muzikantų rengimu, kad muzikos akademija ar kitos aukštosios mokyklos tikrai gautų gerai parengtus Lietuvos kultūros kūrėjus”.
Sunkumų iškyla dar ir dėl to, kad konservatorijos prieš trejus metus atiteko apskritims, o kiekvienoje apskrityje vis kitokia valdžia. Programos visada atitikdavo stojamųjų į aukštąsias mokyklas reikalavimu. Kadangi kitais metais apskričių nebebus – kam atiteks konservatorijos? Nuo 2010 metų liepos 1 d. visos konservatorijos pereina Švietimo ir mokslo ministerijos žinion (laikinai). D. Babeckienė susijaudinusi kalbėjo: “Kur mus paskui žada nutupdyti? Jeigu savivaldybėms – tai nebūtų optimalus variantas. Savivaldybė – tai yra miesto savivalda. Mes esame formalioji mokykla, kurią išlaiko valstybė. Ar savivaldybėms reikėtų mokyklų, į kurias mokiniai atvažiuoja iš kitų miestų? Tai sukeltų problemų – pirmiausia juos reikėtų apgyvendinti, paskui kiltų ir kitų rūpesčių…”.
Mokytoja į muzikantų rengimą norėtų žiūrėti plačiau. Baigdama ji pacitavo Klodą Debiusi (Claude Debussy): “Muzikantams nėra kada daryti blogų darbų”, – ir atsisveikino optimistine gaida: “Kuo daugiau muzikuosime, tuo mūsų visuomenė bus švaresnė ir geresnė. Tai puikiai suprato Rytų tautos. Nes, pavyzdžiui, Japonijoje, Tailande, Kinijoje muzikai skiriamos 6 savaitinės valandos, nes muzika veikia tokius smegenų centrus, kurie neleidžia žmogui daryti blogus darbus”.
Rolandas Aidukas, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininko pavaduotojas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius, Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti valdybos narys, Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ mokytojas ekspertas, skaitė pranešimą „Lietuvos muzikos ir meno mokyklų absolventai – Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų aktyvios ir pažangios studentijos dalis“. Jis pasidžiaugė, kad daugelis muzikos ar meno mokyklų absolventų pasirenka menų, humanitarinių ir socialinių mokslų studijas. Bet apgailestavo, kad 2009 m. gegužės 14 d. LR švietimo ir mokslo įsakymu Nr. ISAK- 1021 patvirtintas “Geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo 2009 metais tvarkos aprašas”, kuriame nebuvo numatyti papildomi balai tarptautinių bei respublikinių konkursų laureatams. Dėl to daug talentingų stojančiųjų į menų studijas “krepšelių” negavo. R. Aidukas su dėkingumu paminėjo, jog vėliau, įsikišus LR Seimo nariui Vyteniui Andriukaičiui ir Prezidentūros atstovams, Švietimo ir mokslo ministerija susidariusias spragas meno srityje bandė taisyti ir pažadėjo į tai ateityje atkreipti dėmesį.
Kalbėdamas apie studijas užsienyje, kurias kasmet pasirenka vis daugiau Lietuvos abiturientų, R. Aidukas pažymėjo, jog užsienyje pilnai atsiskleidžia mūsų muzikos ir meno mokyklų absolventų talentai, nes jiems sudaromos sąlygos dalyvauti įvairiuose meno kolektyvuose. Studijuojantys Lietuvoje aniems gali tik gražiai pavydėti, nes dalyvaujantiems meno kolektyvuose užsienio universitetuose skiriama finansinė parama arba jiems teikiamas nemokamas maitinimas ir pan.
Pranešėjas aptarė šiais metais pradėjusių pagrindines menų ar muzikos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje meninį išsilavinimą – visi yra mokęsi meno ar muzikos mokyklose ar baigę Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą.
Tarp visų įstojusių į LMTA pirmakursių buvo atlikta apklausa ir pateiktas klausimas: “Ar Jūsų studijoms padeda tai, kad mokėtės muzikos arba meno mokykloje?”. Dauguma iš apklaustųjų atsakė – TAIP. Pavyzdžiui, studijų programos vaidyba II (šiuolaikinis šokis) pirmakursė, baigusi Marijampolės muzikos mokyklos choreografijos skyrių, teigia, kad mokykloje įgyti klasikinio šokio pagrindai ir terminai labai praverčia.
Kaip parodė Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai, baigę muzikos mokyklas bankų darbuotojai, informacinių technologijų specialistai, vadybininkai daug sparčiau daro profesinę karjerą, nes jie greitai randa bendrą kalbą su klientais, net nemokančiais anglų kalbos.
Daina Rakšnienė, Lietuvos muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos prezidentė, taip pat kalbėjo labai konkrečiai. Ji teigė, jog muzikos ir meno mokyklos per 18 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo tapo dar labiau reikalingos. Priminė LR Konstituciją, kurioje pabrėžiama, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi kultūros vertybių apsauga. D. Rakšnienė pabrėžė, jog muzikos ir meno mokyklų veikla, išsauganti tautinį tapatumą kaip tam tikrą požiūrį ir vertybę, yra neatsiejama lietuviškos kultūros išlikimo grandis, atsižvelgianti į valstybinės švietimo strategijos nuostatą išsaugoti tautinę tapatybę kaip europinę vertybę. Pranešėja priminė, kad muzikos ir meno mokyklos yra vieninteliai kultūros centrai daugelio Lietuvos rajonų gyventojams.
(Bus daugiau)
2009.11.29
