Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK), vadovaujamas socialdemokrato Juliaus Sabatausko, įregistravo patobulintą įstatymo projektą. Nuosekliai atmesdamas pasiūlymus: balsavimo konfigūracija nepaprastai įdomi (2 – prieš, 2 – už, 2-3 – susilaiko) – komitetas sunkiais grybšniais iriasi į priekį. Tiesa, nė motais, kad toks balsavimas balansuoja ties aiškaus teisėtumo riba arba atspindi komiteto daugumos teisines abejones.
Teisinių abejonių klausimas bus reikšmingas ir Seimo plenariniame posėdyje. Seimo nariams turi nelikti jokių abejonių dėl priimamo sprendimo, kitokiu atveju tebus politinės daugumos abejotina valia.
Taigi kas komiteto teikiamame projekte yra teisiškai neapibrėžta ar neaišku?
Pirmiausia nepaisoma Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išvados, kad „būtina aiškiai atskirti Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymą asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose (toliau – asmens dokumentai) ir užsienio valstybių piliečių asmenvardžių rašymą kituose dokumentuose“.
Beje, pati komisija šiek tiek klaidina, nes asmens dokumentų yra daug – jie aptariami Gyventojų registro įstatyme. Beje, Konstitucinis Teismas (KT) nuosekliai reikalauja įstatymu nustatyti asmenvardžių rašymą piliečio pase, t.y. asmens tapatybės dokumente. Projekte suplakama į viena oficialūs dokumentai, asmens dokumentai, asmens tapatybės dokumentai. Žinoma, jie visi yra oficialūs, t.y. juos išduoda valdžios institucijos, tačiau paso statusas yra išskirtinis: anot KT, jis patvirtina asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t.y. asmens pilietybę, jis yra kitų oficialių dokumentų šaltinis.
Antra teisinė pinklė – dokumento šaltinio apibrėžimas. Kai yra neatskiriamos dokumentų rūšys ir tepateikiamas unifikuotas, per bendras šaltinio apibrėžimas, sukuriama teisinė landa įvairioms manipuliacijoms.
Asmens tapatybės dokumento šaltinio samprata čia yra centrinė. Deja, TTK projekte apie tai nė žodžio. Visiškai neaišku, ar tokiu šaltiniu bus pripažįstama, tarkim, okupuotos Lietuvos, ar okupuotų jos teritorijų įstaigų išduoti dokumentai. Taigi neįtvirtinus teisiškai tikslios dokumento šaltinio sąvokos, negalima tokio projekto Seime ir svarstyti. Pati VLKK, atrodo, kratosi pareigos tai padaryti, nes tai ne lingvistinis, o teisinis klausimas, nors savo išvadoje šiokių tokių nuorodų pateikia. Tačiau šiuo atveju teisinis neapibrėžtumas gali turėti netikėtų pasekmių kalbos viešajai vartosenai.
Trečia. TTK iš esmės neatsižvelgė į VLKK išvadą, kad ji „nepritaria įstatymo projekto 4 str. 1 dalies formuluotei“. Šioje dalyje TTK siūlo įteisinti, kad LR piliečio prašymu jo vardas ir pavardė būtų rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis, jei taip įrašyta dokumento šaltinyje. Komitetas tik išbraukė Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles. Tik taip pataisydamas TTK tik dar kartą patvirtino dokumento šaltinio sąvokos turinio svarbą.
Ketvirta. VLKK siūlomos dvi išimtys (užsienietis įgyja pilietybę ir santuoka su užsieniečiu) jau sukėlė pagrįstas abejones. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, supratęs, kad VLKK nedaro išimties nei vienos tautinės bendrijos atstovams, prabilo apie diskriminaciją.
Lietuvių kaip valstybinės kalbos statusui suteikiamas aukščiausias legitimumo lygmuo – tik Tauta jį gali keisti. Taigi ar bandymai klibinti asmenvardžių rašymo pase pagrindus nesikerta su šia norma?
Žinoma, tokios reakcijos reikėjo tikėtis, nes vis dar totaliai bandoma kalbėti apie autentiškų asmenvardžių rašymo įteisinimą. Gaila, kad taip kalbėdami valdančiųjų atstovai nepaaiškina, kas tai yra, ir todėl žūtbūtinai siekia TTK projekte palikti teisinių landų tokioms užmačioms realizuoti. O piliečių diskriminacijos pagal kilmės vietą klausimas rimtas.
Penkta. Vis dar peršama mintis, kad asmenvardžiai yra asmens nuosavybė, kad jie tėra prekės ženklo analogas, kad rašmenys ir kalba yra skirtingi dalykai – visais įmanomais būdais ieškoma, kaip įteisinti tai, ko Konstitucija neleidžia daryti.
Konstitucijos 14 straipsnis, kaip ir jos visas pirmasis skirsnis, gali būti keičiamas tik referendumu. Lietuvių kaip valstybinės kalbos statusui suteikiamas aukščiausias legitimumo lygmuo – tik Tauta jį gali keisti. Taigi ar bandymai klibinti asmenvardžių rašymo pase pagrindus nesikerta su šia norma?
Šešta. KT 1999 metais paskelbė: „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad […] piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, nei lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“.
KT nuosekliai vartojo lietuviškų–nelietuviškų rašmenų skirtį. 2009 m., aiškindamas apie asmenvardžių rašymą paso kitų įrašų skyriuje, priminė, kad lietuvių kalbos abėcėlė sukurta lotyniškų rašmenų pagrindu, t.y. leido suprasti, kad ir nepagrindiniame puslapyje negalima bet kaip rašyti. O 2014 m. išaiškinime kitų įrašų skyrius paslaptingai dingo…
Liko lotyniško pagrindo rašmenys. Taigi akivaizdi sąvokų kebeknė: lietuviški rašmenys, nelietuviški rašmenys, lotyniško pagrindo rašmenys. Sąvokos skirtingos, jų turinys vis kitoks, bet sukuriamas teisinis neapibrėžtumas vėlgi atveria manipuliacijų galimybes.
Septinta. 2014 m. vasario 27 d. KT aiškinimas svarbus, dažnai pamirštama jo esmė. Čia svarbūs du momentai: 1) vienašališkai politikai negali keisti asmenvardžių rašymo pase, turi atsižvelgti į kalbininkų siūlymus; 2) Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktą (jame įtvirtintas nelietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymas pase) gali keisti, kai tokius siūlymus teikia profesionalių kalbininkų komisija. VLKK komisija šios nuostatos savo išvadoje nesiūlo keisti.
Tarptautinės teisė ir jos praktika jokios prievolės Lietuvai keisti asmenvardžių rašymą pase taip pat nesiūlo ir nereikalauja. Neabejoju, kad Seimo nariai įsiklausys į visas teisines abejones dėl pastangų žūtbūtinai keisti šios srities reglamentavimą ir plenariniame posėdyje savarankiškai balsuos.
2015.06.22; 21:26
