Esu tas, kuris nesiskverbia į politiką. Geriau dirbti savo tylų darbą ir džiaugtis bent tuo, kas mūsų šalyje dar gero taikosi, ir tuo, ką aš kraštui gero padariau. Bet kada prie aruodo sugužėję mano rinkti vyrai ima mindžioti padorumo likučius, kyla daug abejonių.
Antai ir 2012 lapkričio 7-osios vėlų vakarą LRT televizijoje sėdi triumviratas – Valentinas Mazuronis (“tvarkiškis”), Vytautas Gabšys (“darbiškis”), Juozas Olekas (socdemas”) bei ketvirtas samdytas jų bernas Vytautas Bruveris ir TV kamerų akivaizdoje pučia muilo burbulus į akis tokiems, kaip ir aš, žiūrovams.
Bet aš nenoriu būti pilka avis ir nenoriu leistis mulkinamas. Tik ir prabilti viešumoje neturiu jokių galimybių. Tokia dar mūsų demokratija, kuriai dabar jau atstovaus minėtieji veidai. Kiek bebandytų visi gražbyliauti, nė vienas negeba surengzti sakinio, nenusispjovę konservatorių ar Kubiliaus pusėn.
Tai vis tik turėjo būti didinga partija, galvoju sau. O ir bandant šiai kvadrygai pasišokėti vyrų žingsniai per trumpi, todėl leisdamiesi į saloną sausu padu negali peržengti slenksčio, tai ir vėl kojas valosi į demblio vietoje pasiklotus konservatorius. Vis bus švaresni padai. Kad būtų labiau apmaudu, ir aš balsavau už vieną čia atstovaujamą partiją – už socialdemokratus. Ir labai darėsi gaila, kad nebuvo šioje kompanijoje jų lyderio Algirdo Butkevičiaus, kuris bent cituojamas neklampodavo po tą dvokiantį purvą. Bet paeiliui.
Mazuronis nuolat, kaip jau yra pratęs, mėtosi fraze, kad konservatoriai “prisidirbo”, užtat ir rinkimus pralošė. Kiek reikia turėti įžūlumo šitaip teigti, kada jo partija gavo 11 mandatų, o tie niekinami konservatoriai – 33. Tai kuris jųdviejų tuos rinkimus laimėjo – Mazuronis ar Kubilius?
Dar kažkiek jaunesnis Gabšys bandė kažką spręsti, bet ir tas skleidė daugiau neapykantos, negu meilės savo tautai ir jį tokiems kaip aš iškėlusiems rinkėjams. Kažkiek arčiau ir ilgiau su Algirdu Butkevičiumi bendravęs Olekas bandė švelniau dėstyti pažadus, bet ir jo akiniuose sušvisdavo pykčio kibirkštys, kada keliamą jo partijos viziją bandė pateikti tamsiame konservatorių fone.
Tiek tie konservatoriai pridirbo klaidų, kad nežinia, nė kaip iš tos duobės išbristi. Dieve, Dieve, kokie tie vyrai tautos kankiniai. Bent tokiais bandė save kameroms pristatyti. Bepigu kalbėti kameroms į stiklus, jos kantrios ir nesipiktina. Taigi koks Olekas kankinys, kad atėjo į valdžią, kada konservatoriai paliko tiek skolų. Nesiimu neigti, kad jų nepaliko.
Bet reikėjo užsiminti ir apie tai, kokį biudžetą išsinešiojo prieš ketverius metus pasitraukusi vyriausybė su Gediminu Kirkilu ir Kazimiera Prunskiene priešaky ir ką jie konservatoriams paliko. O ir jų pažadai keĩsti mokesčių sistemą tik prieš rinkimus buvęs balsluotojams masalas. Šiandien jis jau kalba, kad taip staigiai tai nieko jie nekeisią, o jei kas, tai gal iš viso tęs tą pražūtingą politiką.
Koalicija kaip niekad tvirta, sutartinai teigė tiek Olekas, tiek Mazuronis. Net gražu klausytis, kaip visi, save pamiršdami, vieningai imsis darbo valstybės ir Lietuvos žmonių labui. Bet vos tik Bruveris, šios kompanijos žmogus, užsiminė, kad “paksininkai” jau matuojasi postelius, pirmas pykčiu prabilo koalicijos mažiausiasis – Mazuronis.
O kai telefonu klausytoja, tokia kaip aš rinkėja, papriekaištavo šviesiausiam išminčiui Bruveriui, kad nieko nėra girdėjusi apie Paksininkų partiją, nors žino “Tvarkos ir teisingumo” partiją, tas pastabą praleido negirdom. Tiesa, pats sėjo nepasitikėjimą aukščiausiai šalies institucijai – Prezidentūrai bei pačiai Prezidentei, ir kartu piktinosi, kaip konservatoriai bandė visaip Lietuvą griauti.
Tačiau savo ardomosios veiklos kažkodėl jis nepastebėjo. Ir tokią netaurią propagandą varydamas pamiršo prisiminti, kad Prezidentė buvo išrinkta pirmame rate tautos daugumos balsais, kai tuo tarpu už Bruverį dar nieks nebalsavo. O kas bus, jeigu jis bent 5 procentus balsų surinktų? Veikiausiai ir jis pasijustų rinkimus laimėjęs.
Retkarčiais vis dar prie kamerų prasispraudžia ir pats “tvarkiškių” vadas Rolandas Paksas, Mazuronio pristatomas šalies prezidentu. Prisipažinsiu, rinkimuose ne už jį balsavau ir būtent dėl to, kad tas žmogus, turėjęs Vilniaus mero postą, net rodėsi, visiškai politikoje pasiteisina, bet kuomet vidury vagos metė šalies premjero vadeles, nežiūrėdamas, kas atsitiks su valstybe, pamačiau, kad artojas neatsakingas, ir šis postas praauga jo kompetencijas.
O kai atkreipiau dėmesį, kad tas žmogus negeba suregzti sudėtinio sąkinio ir verčiasi tik vientisiniais sakinukais, suvokiau jo trumpą mąstymą, ir galutinai prarado jis mano pasitikėjimą. Bet kai tas žmogus tautos buvo išrinktas Prezidentu, aš jį gerbiau, nes nors ne aš jį išrinkau, bet išrinko jį mano tauta. Ir visos mano asmeninės ambicijos nuėjo į šiukšlinę.
Tokios pačios pozicijos tikiuosi ir iš kiekvieno mano šalies piliečio, neišskiriant net Mazuronio.
Deja, kada Lietuvos Konstitucinis Teismas atėmė teisę vykdyti parsidavėlišką politiką, jis man jau nėra prezidentas, nes pamynė mano šalies Konstituciją. Lygiai taip mindo ją ir jo uolus Pakso gynėjas Mazuronis, kuomet viešai toliau tituluoja jį Prezidentu. Suprasčiau Mazuronį, jeigu jis iškeltų Konstituciniame Teisme bylą, kuri tą žmogų reabilituotų. Bet to nepadaręs ir jis yra man šalies išdavikas.
Ir štai Paksas prieš kameras vėlgi drįsta kalbėti apie “apsidirbusius” konservatorius. To žmogaus ne tiktai trumpa mintis, bet ir atmintis trumpa. Jis pats privelėjo į geriausio kostiumo kelnes ir dar iki šiol vaikšto neskalbtomis. Todėl ne jam kalbėti apie kitų apsidirbimą. Man šviesios atminties mama diegė kitokią moralę: pirmiausia apsikuopk savo namuose, o vėliau rodyk pas kitus besančią netvarką.
Šis triumviratas su samdytu bernu mane griebsis kaltinti, kad ir aš stoviu konservatorių, atseit piktadarių neišmanėlių pozicijose. Todėl noriu pasakyti: iš tiesų prieš ketverius metus balsavau už konservatorius, nes man tąsyk rodėsi, kad juose daugiausia yra Lietuvos. Ar nematau jų daromų klaidų? Matau, bet įtakos ir jiems neturiu.
Beje, pasidariau išvadą ir šiemet balsavau už socialdemokratus, tik, gink Dieve, ne už “tvarkiškius” su Paksu ar Mazuroniu priešaky. Mazuronis man jau pakankamai susikompromitavo dar pavasarį ir vasarą, kuomet medžiojo kaltus dėl “Snoro” banko. Deja, nesumedžiojo. Bijau, kad ir dabar bus tie patys jo milžiniškų darbų rezultatai. Garvežys, kuris daugumą garo išleidžia švilpimui, nedaug jo lieka vagonams traukti.
Triumviratui ir jo samdytam bernui norisi pasakyti: taip, konservatoriai nėra šventi. Ir jie padarė klaidų. Bet dar labiau klysta šiandienė “prezidiumo” rikiuotė, neigdama juos ir neįžvelgdama net neabejotinai atliktų gerų darbų, už ką juos svetimi vertina.
Klystu ir aš. Kažkada maniau klydęs, kam savo balsą atidaviau už Konservatorius. Prieš mėnesį klaidą bandžiau ištaisyti. Šiandien dar labiau jaučiuosi kaltas, kad mano balsą pasiglemžė tas, už kurį niekad būčiau nebalsavęs – Mazuronis. Ir tai rodo, kokia netobula ir kiek nedemokratiška yra rinkimų tvarka.
Aš nesigviešiu į politikus. Bet kai “tvarkiškiai” palaiko tokią tvarką, kuri leidžia “darbiškiams” pirkti balsus, kyla mintis siūlyti žmonėms, ne politikams, reikalauti, kad rinkimai būtų kitaip organizuojami. Užsibuvusiems politikams ši tvarka kaip tik paranki.
Lietuvoje juokingai daug partijų. Jeigu atsiranda vadukas, kaip uždrausti kurti partiją? Matyčiau tokiomis aplinkybėmis kitą išeitį – tegu rinkimuose dalyvauja visos partijos, jeigu jau tiek jų atsirado, bet valdžią privalo sudaryti ta partija, kuri surinko mažiausiai 50 + 1 procentą balsų. Jeigu pirmame rate taip neįvyko, antrame rate rungiasi dvi partijos, surinkusios daugiausia balsų. Tuomet baigtųsi mazuronių pūtimąsis, kad aš jį išrinkau.
Kad kitose šalyse tai nepraktikuojama, man dar nėra argumentas. Nepatikliai žiūriu į tokias koalicijas. Tai tas pats, kas vienoje virtuvėje būdavo kelios šeimininkės. Ir taip Seime dirba tik pozicija ir opozicija. Poziciją sumontuoti net Algirdui Butkevičiui nėra lengva. Netikiu, kad jis norėtų susidėti su neaiškios moralinės vertės veikėjais.
Tą bėdą apčiuopė ir Prezidentė, dėl ko samdinys tiek pykčio ant jos galvos bando lieti. Taip, užsibuvusiems politikams ši sistema visai paranki, o dabartinė rinkimų tvarka verčia net tai daryti. Jeigu tokioje sistemoje net ir Venckienė gautų tuos 50 + 1 procentą balsų, gerbčiau ir ją, jeigu jau tokia buvo tautos valia, nors aš už tokio rango asmenybes niekad nepasisakysiu ir, man regis, kad ir tautą reikia šviesti.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.11.09
