Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – įdomūs žurnalisto Vidmanto Valiušaičio svarstymai apie Lietuvos vidaus politikos ypatumus, dėsningumus ir painumus.
Šiuose žurnalisto komentaruose taip pat rasite prasmingų sovietiniais laikais egzistavusios tvarkos demaskavimų – ką daryti su prasižengusiais saviškiais? Ne, pasirodo, jų bausti negalima. Nusikaltusius saviškius būtina perkelti į ne mažiau prestižines pareigas, kai kada – net į aukštesnes. Kaip juos kontroliuoti? Esama būdų… Kaip užverbuoti? Taip pat įmanomas reikalas…
Žodžiu, Slaptai.lt linki smagaus skaitymo.
Vidmantas VALIUŠAITIS
Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu
Atrodo, kad Gretos Kildišienės atvejį greitai teks minėti su pagarba. Kaip aukštą pilietinio susipratimo ir politinio padorumo atvejį. Paslydo, pargriuvo, atsikėlė, nusipurtė, atsiprašė, išėjo.
Palyginkim, kaip atrodo šitam kontekste kiti: Eligijus Masiulis, Gintautas Kėvišas, Mindaugas Bastys, Gintaras Steponavičius?..
Čia gi ne kažkokie lapės kailiniai! Ir net ne krokodilo odos batai! Čia operacijos, apie kurias sakoma, kad niekas taip nesuvienija žmonių, kaip pinigai, nelegaliai perduodami iš rankų į rankas.
Bet jie neprisipažįsta. Laikosi „didvyriškai“, iki paskutinio šovinio! Ir „plikom rankom“ jų nepaimsi.
Kadangi žaidžiama čia jau „kitoje lygoje“. Ir galioja čia jau ne moralės, bet jėgos dėsniai, t.y. ne padorumo imperatyvas, bet galios potencialas. Galios rodyti tariamą teisuoliškumą (advokatų teisinės ekvilibristikos dėka) ir galios generuoti „įvaizdį“ (žinių sklaidos kanalų patarnavimu).
Net ir visiško moralinio kracho atveju, kaip tai nutiko ponui Masiuliui, turint tam tikrą „socialinį ir ekonominį potencialą“, galimas bent dalinis „reputacijos atsiskalbinėjimo“ procesas – tą ir matome viešojoje erdvėje.
Laikui bėgant žmogaus įvaizdis palaipsniui „taisosi“: apmiršta „neapdairiai“ pasielgęs politikas ir prieš mūsų akis stojasi „sumanus, perspektyvus“ jaunas verslininkas…
Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu. Manau, kad tai prieštarautų „instrukcijoms“. Teisiniai procesai yra skirti „apatinės lygos“ žaidėjams. Čia ne tie, kuriuos tai liestų. Kodėl?
Nuobodu kartotis. Rašiau prieš penkerius metus. Niekas nepasikeitė. Tad ir rašyti iš naujo neverta (prieš penkerius metus autoriaus rašytą straipsnį pateikiame žemiau).
Tada atkreipiau dėmesį, kad ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“ – jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.
Ką su jais daryti?
Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“
Kas slypi už rezonansinių bylų?
Prisiminiau vieną karikatūrą. Mačiau laikraštyje, jei atmintis neapgauna, dar Atgimimo metais.
Stovi išrikiuota senų, užgrūdintų partinių veikėjų rikiuotė. Krūtinės išpuoštos socialistinio darbo didvyrių žvaigždėmis, karo veteranų medaliais. Pažandės jau kabo, bet vyrai pasitempę. Su eilutėmis. Žvalūs. Ordinai žvanga. Vyresnysis duoda komandą: „Kairiaisiais dešiniaisiais išsiskaaičiuok!“ Ir kas antras žengia žingsnį į priekį. Vadinasi, vieni bus „kairieji“, kiti – „dešinieji“.
Kovo 11-osios išvakarėse, kai užtekdavo per „Atgimimo bangą“ paraginti ir tuojau susirinkdavo šimtatūkstantiniai mitingai, tokie piešinėliai, įsivaizduoju, galėjo kelti šypseną. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams šypsenos nebekelia. Ryškėja procesai, kurie išryškina tam tikras šalies raidos tendencijas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.
Jau 1991 metais Estijos, Lietuvos, Suomijos, Lenkijos ir Vengrijos žiniasklaidoje buvo paskelbtas įdomus, bet dabar jau gerokai primirštas dokumentas, rastas, kaip rašė to meto spauda, „pokario metų Lenkijos prezidento Boleslawo Bieruto darbo kabinete“. Tvirtinta, kad iki karo B.Bierutas buvo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentas.
Rusų kalba parašytoje instrukcijoje skelbiami pamokymai savo agentams, kaip veikti okupuotose Rytų Europos valstybėse. Ji pataria ypatingą dėmesį atkreipti „į tuos žmones, kurie yra gabūs organizatoriai ir populiarūs liaudyje“. Tokius žmones „reikia užverbuoti, o jeigu jie atsisako bendradarbiauti, būtina užkirsti jiems kelią į aukštus postus“.
Instrukcija pataria veikti taip, kad „aukštesnes pareigas gautų tik tie vadovai, kurie rūpestingai atlieka pareigas, bet nesugeba analizuoti klausimų, nesusijusių su tiesiogine veikla“. Čia pat nurodoma, kad į „visus valdymo organų ir daugumą įmonių postų (be vietos valdžios organų sutikimo) būtina skirti žmones, bendradarbiaujančius su mūsų spectarnybomis“.
Instrukcija duoda patarimų, kuria kryptimi turi būti plėtojama teisinė, administracinė ir ekonominė sistema: „Būtina padaryti viską, kad įsakymai ir nutarimai – juridiniai, ekonominiai, taip pat ir administraciniai – būtų kuo nekonkretesni.“ Dar daugiau: „Būtina sukurti padėtį, kad visų valstybinių tarnautojų (išskyrus spectarnybas ir karinę pramonę) pajamos būtų mažos. Tai pirmiausia pasakytina apie sveikatos apsaugą, teismus ir mokyklas, taip pat visus vadovaujančius darbuotojus.“
Kokie privalo būti vadovaujančių darbuotojų įgaliojimai, instrukcija irgi turi atsakymą: „Būtina pasiekti, kad bet kokį klausimą tuo pačiu metu nagrinėtų keli komitetai, įstaigos ir organizacijos, bet nė viena iš jų negalėtų turėti teisės daryti įtakos įmonės darbui. Vadovas privalo vykdyti tik nurodymus.“ Kadangi savarankiškų įmonių vadovai, pasak instrukcijos, „negali turėti jokių teisių, kurios leistų daryti įtaką įmonės darbui. Vadovas turi vieną teisę – vykdyti įsakymus“.
Įdomūs pastebėjimai dėl profsąjungų. Profsąjungos jokiu būdu „negali turėti tokių teisių, kurios sudarytų galimybes priešintis įmonės vadovams“. Patariama jas „apkrauti kitais darbais, pavyzdžiui: atostogų ir laisvalaikio organizavimu, pensinių ir kreditinių pareiškimų nagrinėjimu, kultūrinių ir pramoginių priemonių ir ekskursijų rengimu, deficitinių prekių skirstymu. Jos turi aiškinti ir pateisinti politinės vadovybės nutarimus“.
Patariama „palaikyti darbininkų norą kalbėti apie rūpimus gamybos klausimus, taip pat apie problemas, dėl kurių galima kritikuoti praeitį ir vietinį gyvenimą“. Tačiau čia pat pabrėžiama, kad „negalima leisti, jog kritikuojamų dalykų priežastys būtų panaikintos“.
Visose ūkio šakose reikalaujama „skatinti administracinio aparato augimą. Aparatą galima kritikuoti, bet jokiu būdu negalima mažinti ir trukdyti normalaus darbo“. Ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“. Jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.
Ką su jais daryti? Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“
Tuo pačiu metu „reikia stengtis“, kad darbo vietose „specialistai būtų pašalinti iš savo darbo, o juos pakeistų darbuotojai, neturintys išsilavinimo ir kompetencijos“.
Instrukcijoje rodoma dėmesio ir ekonomikai. Reikalaujama „sekti visų karinių ir kitų įmonių, kurioms taikoma ypatingoji instrukcija, gamybos planus“. Kodėl? Todėl, kad „negalima leisti įgyvendinti planų, kuriuose numatomas pirkimas vidaus rinkoje“. Gilus žvilgsnis.
Švietimo sritis – irgi instrukcijos dėmesio akiratyje. Nurodoma, kad „iš pradinių ir spec. mokyklų, o pirmiausia iš vidurinių ir aukštųjų mokyklų būtina pašalinti labiausiai gerbiamus dėstytojus. Į jų vietą skirti mūsų rekomenduotus žmones“. Maža to: „Reikia pašalinti skirtumus tarp dalykų, apriboti originalias publikacijas ir nutraukti lotynų ir senovės graikų kalbų, bendrosios filosofijos, logikos ir genetikos dėstymą.
Istorijos pamokose negalima aiškinti, kas iš buvusių politikų tarnavo ar bandė tarnauti Tėvynės labui; visą dėmesį reikia skirti karalių tironijai ir liaudies kovai su jais. Spec. mokyklose būtina įgyti kuo siauresnę specializaciją.“
Dėl aukštųjų mokyklų instrukcija reikalauja sudaryti sąlygas, kad pirmiausia būtų priimami žmonės „iš žemiausių gyventojų sluoksnių, kurie nesiekia gilių žinių, o tik diplomo“.
Dėl veiksenos politiniame lauke instrukcija irgi turi ką pasakyti: „Būtina pasirūpinti, kad politiniai priešininkai būtų suimti. Tuos priešininkus, kuriuos ypač vertina vietiniai gyventojai, būtina paveikti. Juos būtina izoliuoti už įstatymų pažeidimus arba pašalinti vadinamojo nelaimingo atsitikimo dingstimi dar iki tol, kol apie įvykį sužinos visuomenė.“
Taip pat patariama „vengti asmenų, teistų už politiką, reabilitacijos. Jeigu reabilitacijos išvengti negalima, reikia tai pateikti kaip teismo klaidos ištaisymą, nesudarant naujo proceso ir nekviečiant kaltininkų (teisėjų, atsakovų, kaltintojo ir liudytojų)“.
Jeigu kam pasirodytų, kad esama kai kurių panašumų su mūsų gyvenimo tikrove, tai veikiausiai tik sutapimas. Nepaisant to, kad Lietuvos žmogaus teisių asociacijos įkūrėjui ir vadovui Vytautui Budnikui atrodo, jog už rezonansinių ir „tarpusavyje susijusių bylų slypi didžiulė galia“.
Informacijos šaltinis – propatria.lt.
2017.04.18; 09:41
