Prieš knygos „KGB slaptieji archyvai 1954 – 1991 m.” pristatymą Genocido aukų muziejaus koridoriuje, kur buvo galima įsigyti šį leidinį, poniai Teresei Birutei Burauskaitei pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau: jeigu gaučiau nemokamai – pareklamuočiau. Tai kad mes turime savo internetą… Knyga kainuoja, mes negalim kiekvienam…
Negalit tai negalit. Todėl recenzijos nerašysiu. Šį bei tą apie KGB veiklą Lietuvoje žinau ir be šitos knygos. Kaip ir kiekvienas mano amžiaus žmogus. Daug esu skaitęs. Kai ką sužinojau knygos pristatyme. Pavyzdžiui, rašytoja Eglė Juodvalkė papasakojo, kaip ji, priklausomybės laikais atvažiavusi į Lietuvą iš JAV, buvo sekama, nusikaltimo vietoje sučiupta Kaune, į kurį amerikonams be leidimo įvažiuoti nebuvo leidžiama.
Kad Kaunas užsieniečiams nebuvo atviras miestas – nieko čia naujo, visi tą puikiai žinojo. Tačiau nežinojau apie gerbiamos rašytojos susirašinėjimą su rašytoju Mykolu Karčiausku. Nežinojau, kad ji nežinojo apie jį visos tiesos, o kai iš Kazio Sajos sužinojo, viename renginyje Mykolui viešai viską išdėjo į akis. Niekas iš Lietuvoje gyvenančių taip pasielgti, esą, neišdrįsęs.
Ir tik už tai, už keliolikos minučių pasisakymą, ji gavo knygą! Apie Mykolą Karčiauską ir aš šį tą galėčiau pasakyti. Priklausomybės pabaigoje su juo, su “Vagos” leidyklos direktoriumi Pekeliūnu pakviesti dalyvavome Jonavos bibliotekos surengtame susitikime su skaitytojais. Leidėjai ir rašytojai. Visi trys pakalbėjome, Mykolas paskaitė ištrauką, berods, iš “Žvirgždės poemos”. Buvau naivus, neturėjau Eglės Juodvalkės patirties, maniau, kad, prasidėjus Atgimimui, visi tada buvome nuoširdūs – ką galvojome, tą ir sakėme. Naivių tada buvo daug. Dabar matome, kad daug buvo ir tokių, kurie nekalbėjo, ką žino, o žinojo, ką kalba.
Ne pirmą kartą iš Arvydo Anušausko, iš ponios T.B.Burauskaitės girdžiu: KGB nebuvo visagalė. Ką tuo norima pasakyti? Žinoma – ne visagalė. Visagalis tik Dievas. KGB buvo įrankis. Labai galingas, labai tobulas, universalus. Su tuo įrankiu buvo nužudyta milijonai žmonių, dar daugiau milijonų suluošinta: fiziškai, dvasiškai. Ar dar maža tos neabsoliučios visagalybės įrodymų? KGB nebuvo visagalė, bet kagėbistai, kaip sakė vyriausias šių laikų Rusijos kagėbistas, – nemirtingi, naujais pavidalais jie tęsia savo darbą ir šiandien, ir pas mus. Gaila, bet apie tai knygų išleidžiama mažiau negu norėtųsi.
„KGB slaptieji archyvai 1954-1991 m.” būtų naudinga jaunimui, turbūt sunkiai įsivaizduojančiam, kokioje priklausomybėje, mes, vyresnieji, gyvenome. Bet ar knyga tą jaunimą pasieks? Ar užtenka Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro internetinės svetainės? Knygos pristatyme jaunimo tai juk beveik nebuvo. Jaunimui reikia pirmiausia meninių filmų, įtaigių kaip “Niekas nenorėjo mirti”, tačiau teisingai atspindinčių tikrovę. Kokie čia nearti dirvonai! Bet jų arti niekas nė neketina.
Žiūrėkite rusiškus filmus arba skaitykite mokslines knygas, tokias kaip „KGB slaptieji archyvai”. Neskaitys. Neskaito. Jaunimas neskaitys, o mums, vyresniesiems, jos nieko naujo nepasako. Mes matome, kad gyvename beveik toje pačioje priklausomybėje, nes buvusių čekistų nebūna.
Tik šiandien apie juos net užsiminti pavojinga, jie įslaptinti, o siūlo galai arba Maskvoje, arba pas anušauskus. Jie laimi teismus, juos gal gerbiame, laikome nepriklausomos Tėvynės patriotais, daug nusipelniusiais, už juos gal balsuojame, nes mes net neįtariame, kam jie tarnauja. Anušauskai tokių patriotų žino, bet juk nepasakys – valstybės paslaptis. O mes, visuomenė, esame durniaus vietoje… Vien užuominomis mus maitina.. Prieš rinkimus išmeta vieną kitą pavardę, bet vis ne tų, kurie iš tiesų ne buvę, o yra.
Gaila, negaliu iki galo būti atviras, bet istorijos esmė tokia. Vienas pensininkas paprašytas spaudai rengiamai daugelio autorių knygai pasiuntė pluoštą mokyklinių atsiminimų, kuriuose nelabai palankiai, su užuominom paminėjo savo klasės draugą, vėliau tapusį KGB pulkininku (Genocido aukų muziejuje yra jo nuotraukų). Tačiau straipsnis dingo. Atkaklusis pensininkas redakcijai pasiuntė antrą egzempliorių. Šį kartą tekstas nedingo, bet buvo sutrumpintas: KGB pulkininko pavardės neliko.
Jokių užuominų! Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje jų gerovė ir ramybė šventai saugoma, kaip Indijoje karvių.
Net užsiminti, kad kovinių sporto šakų (dziudo, karatė) sportininkus priklausomybės laikais kontroliavo visagalė KGB, negalima, nes šešėlis gali kristi ant praeityje garsaus sportininko, o dabar generolo, pretendavusio į Lietuvos prezidento postą. Pasak teisėjų Valerijaus Paškevičiaus ir Stasio Lemežio, statistinis skaitytojas velniai žino ką gali pagalvoti apie Lietuvai daug nusipelniusį generolą.
Apie partizanus, jų vadus – galima, visko prirašyta, prikalbėta nebūtų dalykų, o apie tuos, kurie juos tardė, šaudė, trėmė – tik jeigu turi pakankamai dokumentų. O kaip jų turėsi, jeigu dokumentai arba Maskvoje, arba sunaikinti, arba pas anušauskus? Tada tylėk ir skaityk knygas, tokias, kaip KGB slaptieji archyvai! Nesakau, kad jos blogos, jaunimui nereikalingos, bet mums, gyvenusiems KGB priklausomybės laikais, jos nepakankamos.
Rašytojai Eglei Juodvalkei aš visą dieną galėčiau pasakoti daug įdomesnių ir skaudesnių istorijų, negu jos istorija su Mykolu Karčiausku, bet kas iš to – ponia T.Burauskaitė knygos tai juk vis tiek veltui neduos.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.09.24
