Niekam ne paslaptis, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose prie kai kurių namų kai kurių gatvių pavadinimai lentelėse užrašyti lenkiškai, nors turėtų būti – lietuviškai, valstybine kalba. Sena, atsibodusi istorija, ne kartą garsinta, rodyta žiniasklaidoje. Kartais matome važiuojantį maršrutinį autobusą su užrašu “Wilno – …”. Ir nieko nestebina.
Tačiau gal ne visi žinome, kad “Vilniaus rajone verčiami į lenkų kalbą visų gatvių pavadinimai. Rengiamasi pritvirtinti visose vietovėse lenteles su lenkiškais gatvių pavadinimais”. Tiksliai taip pasakė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas Seimo švietimo, mokslo ir kultūros bei Seimo Europos informacijos biuro renginyje “Apie lietuvių kalbos konstitucinį statusą po Lisabonos sutarties įsigaliojimo”. Tas pokalbis įvyko įsimintinos dienos išvakarėse: kai LR Seimas atmetė LR Vyriausybės bandymą prakišti lenkiškų pavardžių rašymą dokumentuose ne valstybine kalba.
Štai tokios lietuvių kalbos vartojimo realijos Lietuvos sostinės (kai kam jau ne Vilniaus, o Wilno) pakraštyje po Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Ten, toli, Briuselyje, galima kalbėti ir susikalbėti lietuviškai, o štai sostinės pakraštyje – nelabai, nes čia Lisabonos sutartis dar neįsigaliojo ir vargu ar kada įsigalios. Ir jai įsigalioti neleis ne bet kas, o Andriaus Kubiliaus vyriausybė. Tai kas, kad tuo tarpu jai nepavyko į lietuvišką Lisabonos sutarties egzempliorių įsprausti “lenkišką kortą”, tą jie padarys po pusmečio, po metų, bet padarys, ypač jeigu Vilniaus rajone visur bus pritvirtinti lenkiški gatvių pavadinimai, jeigu kolei kas neoficiali Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko D. Smalinsko informacija taps tikrove. Ir Vilniaus, ir Varšuvos lenkai pasielgtų kaip tikri Lietuvos priešai. Mane stebina, kad Lenkija neturi nė vieno politiko, panašaus į Rusijos Sergejų Kovaliovą, kuris demaskuotų, sugėdintų savus, nepabijotų atskleisti tikruosius raidžių ir gatvių lentelių karo kurstytojus. Net Česlovas Okinčicas, kurį laikiau tikru Lietuvos lenku, net tas niekada nepasakė: nereikalaukite, kad būtų pažeidinėjami Lietuvos įstatymai, ir patys jų laikykitės! Televizijos laidoje jis viešai nepasakė, kas kaltas, kad per dvidešimt metų strateginė partnerystė tik deklaruojama, neįgyvendintas nė vienas gyvybiškai svarbus projektas. Būtent – kas kaltas! Lietuva? O juk Valdas Adamkus visą laiką buvo uolus Lecho Kačinskio patarnautojas Briuselyje.
Minėtame renginyje Valstybinės kalbos komisijos viršininkas D.Smalinskas dar kartą priminė visiems gerai žinomus Lietuvos Respublikos bejėgiškumo faktus.
2006 metų gruodžio mėnesį Valstybinė kalbos inspekcija Vilniaus rajono savivaldybei nurodė, kad gatvių pavadinimai Raudondvaryje privalo būti užrašyti lietuviškai. Savivaldybės administracija inspekcijai pranešė, kad trūksta pinigų šiam reikalavimui įvykdyti; kai bus svarstomas kitų metų biudžetas, tik tada gatvių pavadinimų lentelės bus pakeistos. Inspekcija po kurio laiko savivaldybei dar kartą priminė neįgyvendintą pažadą. Nepadėjo. Kreipėsi į Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje. Vyriausybės atstovas irgi nieko nepešė. Tada teismas. Paskui – Vyriausiasis administracinis teismas. Sprendimas nepakeistas, lenteles reikėtų nukabinti, bet jos tebekabo.
D.Smalinskas pasakoja, rodo nuotraukas iš Šalčininkų rajomo. Ten irgi yra ir Sadovų, ir Cvetovų gatvių, nors registrų centre yra tik Sodų, Gėlių gatvės. Skundai, teismai, juokingos baudos, o lentelės ir Šalčininkų rajoje kaip buvo, taip ir tebėra nepajudintos. Šių metų kovo mėnesį atsirado naujos gatvių pavadinimų lentelės Dieveniškėse…
Ką reikėtų daryti? – klausė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas D.Smalinskas. Atsakymo nėra nei Vyriausybėje, nei Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, nei Seime. Kol Lietuvos valdžios bejėgiškai tūpčioja, lenkai, atrodo, rado išeitį: nėra pinigų vienai kitai lentelei pakeisti, užtat pakeisime visas, visur, kur daugumą gyventojų sudaro lenkai. O kaip Lietuvos Respublikos Konstitucija? Konstitucija – tai ne vietoje pastatytas stulpas, kurį nori nenori tenka apeiti. Dabar Lenkijos strateginiai partneriai tik ir kalba apie politinius sprendimus. Nepaisykime Konstitucijos, žiūrėkime globaliai, nesiknaisiokime smulkmenose. Štai pensininkų Konstitucija juk neapgynė, nuo lietuvių kalbos išdavikų nepajėgs apginti ji ir kalbos.
Visi politinės išminties bokštai vos neverkia, susitapatinę su europarlamentaru V.Tomaševskiu, kuris Briuselyje “yra pareiškęs, kad lenkams ir toliau skiriamos baudos už savos gimtosios kalbos vartojimą net tuose rajonuose, kur jie sudaro 80 proc. gyventojų” (D.Smalinskas).
Tik habil. dr. K.Garšva Lietuvos lenkams rėžia teisybę: “Buvau Paryžiuje, Niujorke, Toronte ir kitur, tai esu gavęs daug klausimų dėl mokyklų. Jie stebisi, kad pas mus veikia net 200 mokyklų, kuriose mokoma nevalstybine kalba. Ten yra tik sekmadieninės mokyklos. Ir Amerikoje, kur 7 mln. lenkų, ir Vokietijoje, ir kitur. Bet svarbiausia, kad iš tų kraštų visiškai nėra skundų dėl tautinės politikos. Amerikoje nėra nė vienos lenkiškos mokyklos, bet nėra ir nė vieno skundo – nei dėl gatvių pavadinimų, nei dėl pavardžių, nei dėl vietovardžių”.
Ką ten Amerikoje! Net Latvijoje, Estijoje, pagaliau, Rusijoje lenkai neskriaudžiami, nes ir iš tų šalių visiškai nėra skundų dėl tautinės politikos. Tik lietuviai tokie trumparegiai: jie vis dar nenori paspausti taip nesavanaudiškai, taip geranoriškai Lenkijos tiesiamos rankos. Priversim! Ar ne taip, ponai bumblauskai, kasperavičiai, kulakauskai ir t.t., ir t.t.
2010.04.23
