Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad nemaža dalis rinkėjų dar neapsisprendę, už ką balsuoti per ateinančius rinkimus.
Televizijos įtakos visuomenei tikriausiai įrodinėti nereikia. LRT pradėjusi transliuoti diskusijų laidas, skirtas spalio 14 d. vykstantiems Seimo rinkimams, pademonstravo ne patį didžiausią profesionalumą.
Jau pirmojoje įžanginėje laidoje vedėja Rita Miliūtė sudarė įspūdį, lyg šias laidas televizija transliuoja nemokamai, darydama paslaugą politinėms partijoms. Nors neabejoju, kad ši patyrusi televizijos žurnalistė puikiai žino, kad už visą šį Nacionalinio transliuotojo eterį sumoka Vyriausioji rinkimų komisija iš tam skirtų valstybės biudžeto lėšų.
Taip pat laidos vedėjos elgesys stebino bandymais koreguoti pašnekovų kalbos turinį ir trukdymu žiūrovui išgirsti prisistatančiųjų žodžius. Atrodė, lyg tai autorinė vedėjos laida privačioje televizijoje.
Tačiau sekančios laidos, skirtos išsamesniems rinkimų dalyvių prisistatymams, nustebino dar labiau. Vietoj to, kad rinkėjai galėtų susidaryti nešališką nuomonę, šių TV laidų režisieriai žiūrovams pasiūlė “paslaugą” – ekspertus, kurie kaip kokiame “Šok su manimi” projekte rimtais veidais vertino kandidatų kalbas, atsakymus į klausimus.
Kiekvienas mūsų, kaip pilietis, turime teisę į savo įsitikinimus, nuostatas, pažiūras. Tokias pat teises turi ir ekspertai, politologai. Todėl atsisėdus į eksperto kėdę būtų sąžininga visų pirma deklaruoti savo politines nuostatas ar simpatijas, kad žiūrovui nekiltų abejonių dėl vienos ar kitos ideologijos, o gal net vienos ar kitos politinės partijos protegavimu. Ypač jei tų “teisėjų” principingumas gali būti kvestionuojamas.
Štai, pavyzdžiui, rugsėjo 17 d. laidoje dalyvavęs politologas Vladimiras Laučius kritiškai įvertino koalicijos “Už Lietuvą Lietuvoje” atstovų teiginius dėl šį susivienijimą sudarančių politinių organizacijų antisistemiškumo.
Noriu praskaidrinti gerbiamo politologo atmintį ir pacituoti jo paties žodžius, pasakytus 2005 m. sausio 15 d. Socialdemokratinės minties instituto konferencijoje: “Politologai linkę skirstyti partijas į sistemines ir nesistemines. Pagal šį kriterijų LSDS patenka į nesisteminių partijų komandą. Klausimas toks: ar sisteminės partijos yra tai, ko reikia Lietuvos valstybei ir jos žmonėms? Atsakymas būtų toks: būtent, taip vadinamosios, sisteminės partijos sukuria tokią politinę aplinką, kada demokratija Lietuvoje atsiduria ties išnykimo riba, kada per rinkimus žmonės balsuoja už pažadus, kurių po laimėtų rinkimų tuoj pat atsisakoma. Aiškiai įvardinus tokios sistemos egzistavimą ir jos nešamą žalą, atsiveria galimybės rasti būdus, kaip priešintis jai, parodyti, kad esama rimtų alternatyvų tokiai supuvusiai sistemai ir, galų gale, rasti kelią, kaip ją panaikinti.” (“Žvilgsnis į politinę kairę”, SDMI, 2005).
Įdomu, kada politologas V.Laučius buvo nuoširdus? Taigi kyla pagrįstas klausimas: ar Lietuvos nacionalinis transliuotojas dėl savo nekompetencijos daro “meškos paslaugą” rinkėjams, ar vis tik tai gerai apgalvoti veiksmai, nukreipti prieš konsitucines rinkėjų teises?
Nuotraukoje: komentaro autorė Violeta Linkienė.
2012.10.08
