Kuo Putinas geresnis už Koržakovą
Plano detalės: plane nenumatyta
Šiaip ar taip, jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje buvę organų bendradarbiai ėmė tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoti milžiniškas finansines lėšas.
Kodėl gi jie nepasinaudojo jomis, kad, kaip ir prisakė visuotinis numylėtinis Jurijus Andropovas, iškart paimtų valdžią?
Gal kaip tik todėl, kad bijojo tas lėšas prarasti.
Pradžioje „oficiali“ korporacinė versija, išdėstyta generolo Kondaurovo:
– Čekistai pripratę analizuoti, prognozuoti, gaudyti priešus, vykdyti nurodymus, bet ne valdyti šalį. Klaidinga manyti, jog KGB užsiėmė politika, tai netiesa, J.Andropovas ta prasme buvo ryški išimtis, juk neatsitiktinai jis nebuvo kadrinis čekistas. Ir kai Jurijaus Vladimirovičiaus neliko, viskas nuėjo perniek.
O štai ne tokia oficiali, kalbant anonimiškai:
– Andropovo plano problema ta, kad tai, apskritai kalbant, pilietinis karas, – pažymi buvęs Kriučkovo padėjėjas, kurį sunku įtarti turint antipatijų čekistui generaliniam sekretoriui. – Gyventojai nepatenkinti – tai pirma, nomenklatūra nepatenkinta – antra, ir gerai tik tiems, kas staigiai iškilo. O kas juos gintų? Fiziškai? Tai utopija. Utopija ir visas J.Andropovo planas. Nes vienas lauke ne karys. Negali būti specialiųjų tarnybų chuntos: ne tas stilius, ne tie įgūdžiai, šiurkščiai kalbant, automatų neužtektų. Ne utopija – tai elitų kompromisas, legalizavimas nuosavybės, kuri, natūralu, pradiniame etape daugiausia tenka tai pačiai nomenklatūrai, na, o toliau palaipsnis skverbimasis į vadovaujančius – biznio, valdžios – organus. Tai mes ir matome visus pastaruosius metus.
Išeina, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje J.Andropovo įpėdiniai ėjo į laikiną taktinį kompromisą su partine biurokratija, kuri buvo glaudžiai susijusi su generalitetu, sutikdami atiduoti jai dalį nuosavybės ir praktiškai visą politinę valdžią mainais už galimybę paskirti grupę „savų oligarchų“ ir patiems užimti reikalingas vietas netoliese. Kaip tik todėl pradinis ryžtingas Čiubaiso planas totaliai išrauti nomenklatūrą galiausiai buvo deformuotas beveik neatpažįstamai.
Tačiau kompromisas buvo būtent laikinas. Jau dešimtojo dešimtmečio viduryje išeivis iš KGB 9-osios valdybos (vyriausybinės apsaugos) Aleksandras Koržakovas pabandė įvesti visapusišką reikalų kontrolę Rusijos biznyje, tuo pačiu sutrikdydamas trapų jėgų balansą.
Čekistų žargone yra tokia sąvoka: „devintasis straipsnis“. Tai pinigai, skirti specialiosioms operacijoms, už kuriuos kategoriškai draudžiama – būtent draudžiama – atsiskaitinėti. Tai daroma tam, kad užsienio šnipai negalėtų susekti slaptos informacijos pagal buhalterinę ataskaitą. „Devintojo“ analogą bandė įdiegti į Rusijos biznio kasdienybę ir Boriso Jelcino asmeninis apsaugininkas, kuris – įdomi detalė – tarnavo ir Jurijaus Andropovo apsaugoje. Mokėti buvo siūloma valstybei.
Koržakovo planas žlugo. Savo vaidmenį suvaidino ir tuometinio prezidento asmenybė, kuris negalėjo atleisti, kad jo apsaugininkas pasiūlė – ne, ne panaikinti 1996 metų rinkimus, kaip vėliau įtikinėjo liberalioji žiniasklaida, o rasti kitą, jaunesnį kandidatą. Įtakos turėjo ir tai, kad Koržakovas faktiškai buvo vienišas su savo ambicijomis: jo nerėmė nei vyriausybės liberalai, nei kartu tarnavusieji.
– Negalima tokiuose reikaluose veikti priešokiais, – aiškina žmogus iš tuometinės Koržakovui artimos aplinkos. – Jis buvo pernelyg ambicingas net saviškiams.
Bet tai, su kuo nesusitvarkė Koržakovas, gavosi po truputį daugiau nei trejų metų Vladimirui Putinui ir jo aplinkiniams. Iki 1999 metų toji pati buvusioji partinė nomenklatūra, gavusi į savo rankas valdžią ir nuosavybę, privedė save iki tokios situacijos, kad nebeliko kitos išeities, kaip tik kreiptis į čekistus.
– Čekistams kaip korporacijai 99-aisiais apskritai susiklostė variantas, be šanso pralaimėti, – aiškina vienas iš mūsų pašnekovų. – Putinas prieš Primakovą (pirmąjį Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos direktorių – „RR“) – jaunystė prieš patirtį, bet iš vienos ir tos pačios struktūros. Tuo labiau „Media–Most“…
Iš tiesų, niekam nebuvo paslaptis kad materialinę ir informacinę paramą blokui „Tėvynė – Visa Rusija“ teikė būtent Vladimiro Gusinskio holdingas, kurio saugumo tarnybai vadovavo anksčiau minėtas Filipas Bobkovas. O jeigu dar prisiminsime, kad Maskvos merui Jurijui Lužkovui artimoje AFK-oje „Sistema“ rado sau vietą Vladimiras Kriučkovas, tai susidaro įspūdis, kad visa 1999 metų rinkiminė kampanija buvo vien vidinės žinybų dalybos. Beje, paskui V.Kriučkovas dar spėjo padirbėti V.Putino patarėju. Ir čia labai jau tinka Aleksejaus Kondaurovo prisipažinimas:
– Man Putinas iš pat pradžių nepatiko, aš padėjau Primakovo komandai. Michailas Borisovičius (Chodorkovskis – „RR“) apie tai gerai žinojo ir neprieštaravo, bet pats pirmenybę teikė Putinui, jį rėmė ir kiek galėjo dalyvavo kampanijoje.
Priminsim: tuo momentu Kondaurovas dirbo Chodorkovskio struktūrų vyriausiuoju analitiku. O to politinis pasirinkimas buvo kitas, bet bendram darbui nė kiek nesutrukdė. Tokios štai beveik draugiškos rungtynės.
Tuo tarpu įsiskverbimo į Kremlių operacija sėkmingai baigėsi, apie tai ir pranešė Vladimiras Putinas Čekistų dieną – 1999 metų gruodžio 20-ąją: „Noriu pranešti, kad grupė FST bendradarbių, pasiųsta į komandiruotę dirbti priedangoje į vyriausybę, pirmajame etape su užduotimis susitvarko“. Ratas užsidarė.
Žinoma, atėjus Vladimirui Putinui valdžia neperėjo į KGB rankas. Valdančioji grupė labai susitelkusi ir nelabai didelė, ir, žinoma, ji neatstovauja visai čekistų korporacijai. Dar daugiau, atėjus į valdžią išeiviams iš organų kova korporacijos viduje smarkiai paaštrėjo. Pretenzijų į valdžią skirtingu metu reiškė įvairios grupės, taip pat ir kilusios iš specialiųjų tarnybų, kartais tos pretenzijos būdavo išreiškiamos ir tiesiogiai. Turint omenyje gal ir aplinkinę čekistinę „Media–Most“ ir JUKOS kapitalų kilmę ir įtaką, karą su jomis irgi galima vertinti kaip vidinių korporacijos batalijų epizodą.
Bet ir po 2003 metų vidinės čekistų dalybos vis kartas nuo karto išplaukdavo į paviršių. „Trijų banginių“ byla, daugelio milijardų vertės kinų kontrabandinių plačiai vartojamų prekių istorija – tai vis vieno vidinio karo epizodai. Šio etapo apoteoze tapo skandalingas Valstybinės narkotikų kontrolės tarnybos vadovo Viktoro Čerkesovo demaršas, kai jis paskelbė straipsnį „Negalima leisti, kad kariai taptų prekeiviais“.
Vidinė kova organuose nesiliauja. Tarp opozicijos lyderių mes matome vis tos pačios korporacijos atstovų: KGB pulkininką Genadijų Gudkovą, KGB papulkininkį Aleksandrą Lebedevą…
Nuo Putino iki Putino. Apibendrinimas.
Norisi baigti šią istoriją tuo pačiu pokalbiu, nuo kurio pradėjome.
– Koks tas Pinočeto fenomenas? – aiškina man vienas iš Kriučkovo padėjėjų. – Tai jėgos grupės atstovas, kuris, remdamasis ta pačia jėgos grupe, nedemokratiniu keliu, tai yra be viešo visuomenės svarstymo, įgyvendina kompleksą nepopuliarių modernizavimo pertvarkų, skirtų šaliai suvakarietinti.
– Bet Putinas juk populiarus.
– Ne tai svarbiausia. Esmė tai, kad visos jo esminės reformos – lengvatų sumonetinimas, mokesčių, švietimo, karinė, dabar medicinos, paskui bus tikriausiai pensijų – vyksta realiai visuomenei nesvarstant. Ir atkreipkite dėmesį, visos jos absoliučiai liberalios. O tai, kad jis po viso šito vis dar lieka populiarus, tiesiog ryšininkai su visuomene kuria stebuklus. Putinas maksimaliai išnaudoja savo diktatorišką resursą, paprasčiausiai jis jo turi ribotą kiekį. Jis negali paleisti parlamento, negali nuodugniai išvalyti nomenklatūros, apskritai, jis daug ko negali. Todėl jo ir pavardė Putinas (rus. putat – painioti).
Aš manau, jis užtikrino maksimalų vakarietiškumo lygį, su kuriuo sutiko jėgos elitas, kuris, savo ruožtu, užtikrina modernizavimo įgyvendinimą. O tai ir yra Andropovo planas, tik be GULAG‘o ir pilietinio karo. Bet todėl ir efektas ne toks įspūdingas.
Mano pašnekovas tebesišypso. Atvirai ir draugiškai.
RR dosjė
KGB – FKT (rus. FSK) – FST (rus. FSB)
Kaip keitėsi valstybės saugumo įgaliojimai naujojoje Rusijoje
1991-12-03
SSSR prezidentas Michailas Gorbačiovas pasirašo įstatymą Nr. 124-N „Dėl valstybės saugumo organų reorganizavimo“: SSSR KGB likviduojamas kai vientisas valstybės organas, o visi teritoriniai padaliniai perduodami vien tik respublikinės valdžios žinion.
1991-12-18
Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasirašo įsaką įsteigti Rusijos užsienio žvalgybos tarnybą. Vėliau atidalijamos atskiros žinybos: Prezidento apsaugos tarnyba ir FAPSI (Federalnoje agenstvo pravitelstvennoj sviazi i informaciji – Federacinė vyriausybinio ryšio ir informacijos agentūra). Daugelis įgaliojimų persipina: numatoma, kad konkurencija bus akstinas geram darbui.
1991-12-19
Įsteigiama Saugumo ir vidaus reikalų ministerija (MBVD): į super žinybą pirmą kartą nuo Stalino laikų sujungiami čekistai ir milicija. Bet jau 1992 metų sausio 14 Konstitucinis teismas paskelbia Boriso Jelcino įsaką dėl MBVD sukūrimo prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitą dieną Jelcinas sudaro atskiras Vidaus reikalų ministerijos ir Saugumo ministerijos struktūras.
1994-01-05
Nuo Saugumo ministerijos, pavadintos Federaline kontržvalgybos tarnyba (FSK) atskiriama kaip atskira struktūra Pasienio tarnyba. Paleidžiama Tardymo valdyba, čekistai praktiškai netenka galimybių vykdyti operatyvinę veiklą. Kalėjimai, taip pat ir Lefortovo, perduodami VRM žinion. Žemiausias čekistų įtakos smukimo taškas.
1995-04-12
FSK (Federalinė kontržvalgybos tarnyba) pavadinimas pakeičiamas į FSB (Federalinė saugumo tarnyba), į jos sudėtį grąžinama Tardymo valdyba, kuri smarkiai išplečia čekistų operatyvines galimybes. FSB žinion grąžinamas Lefortovo kalėjimas.
1996-07-02
Prezidento saugumo tarnyba įtraukiama į Federalinę apsaugos tarnybą (FSO). Žlunga pirmasis Rusijos naujojoje istorijoje bandymas sukurti tarnybą virš kitų tarnybų, kurio ėmėsi Boriso Jelcino apsaugininkas Aleksandras Koržakovas.
1998-07-06
FSB struktūroje sukuriama konstitucinio saugumo valdyba, kurios tikslas, kaip nurodė jos vadovas Genadijus Zotovas, kova su „politiniu kurstymu maištauti“ šalies viduje. Vėliau ji bus sujungta su kovos su terorizmu departamentu.
1999-04-03
Smarkiai išplečiamos FSB ekonominio saugumo valdybos funkcijos: jos rėmuose steigiamos pramonės įmonių kontržvalgybinio aprūpinimo valdyba („P“ valdyba), transporto („T“ valdyba), kredito ir finansų sistemos („K“ valdyba), kovos su kontrabanda ir neteisėta narkotikų apyvarta valdyba („N“ valdyba).
2003-03-11
FAPSI ir Pasienio tarnyba netenka nepriklausomybės. Pasieniečiai įtraukti į FSB, FAPSI įgaliojimai ir materialinė-techninė bazė padalyta FSB ir FSO. Faktiškai atkurtas sovietinis KGB. Nepriklausoma liko tik užsienio žvalgyba, o taip pat keletas siauros specializacijos žinybų – aukščiausių valstybės asmenų apsaugos, narkotikų apyvartos kontrolės ir specialiųjų objektų statybos.
2006-03-06
Vladimiras Putinas pasirašo įstatymą „Dėl veiksmų prieš terorizmą“: FSB oficialiai ima vadovauti kovai su terorizmu, jos direktorius koordinuoja visų žinybų veiksmus šia linkme kaip Nacionalinio antiteroristinio komiteto pirmininkas. Tokiu būdu kova su terorizmu oficialiai pripažįstama pagrindiniu specialiųjų tarnybų veiklos prioritetu.
Šaltinis: http://www.rusrep.ru/article/2012/10/31/kgb
(Pabaiga)
2012.11.07
