Pagaliau baigėsi ilga ir šalta žiema, pavasario saulė nutirpdė sniego pusnis, plačiai ištvinusi Šešupė išnešė ledus. Virš laukų plazdančių vyturių trelėse, kurios kitais kartais taip džiugindavo artojus, dabar, regis, virpčiojo ir nerimo gaidos. Žemė jau buvo visų. Ir jau ne pirmi metai mano kaimo žmonės save vadino kaukoznikais. Tais metais iš tiesų daug kam teko kone kaukti iš bado.
Baigiantis žiemai mūsų kolūkis, pasivadinęs Černiachovskiu, pritrūko pašarų. Žmonės gelbėjo badaujančius kolūkio gyvulius menkais savo pašarų ištekliais ir nuo šiaudinių stogų plėšiamais šiaudais. Baisu buvo žiūrėti į išliesėjusias karves, leisgyvius arklius. Kai kurie jau nebegalėdavo atsikelti, reikėjo juos kabinti ant virvių.
Ir žmonėms teko susiveržti diržus, ėmė trūkti duonos.
Nužydėjus sodams, vieną rytą mano močiutė į duonkubilį supylė paskutinius ruginius miltus, užmaišiusi tešlą sunkiai atsiduso ir pasakė:
- Viskas! Paskutiniai miltai. Jau nebus iš ko duonutės kepti. Kaip reikės gyventi be duonutės?
Daug vargelio mačiau savo gyvenime, du karus pragyvenau, bet taip nebuvo, kad be duonutės liktume. Nesu girdėjęs, kad močiutė duoną vadintų nemažybiniu vardu, visada duonutė.
- Jei būtume galėję į tuos savo arus rugių pasėti, tai gal duonutės turėtume, – atsiliepė dėdė Andrius.
- Tai kodėl nepasėjom? – nustebęs paklausiau aš.
- Tai kad valdžia uždraudė. Nevalia aruose sėti rugių. Kas pasėjo, turėjo kaukozui atiduoti.
Bet man vis tiek buvo neaišku, kodėl valdžia neleidžia žmonėms savo sklypeliuose sėti rugių. Kas gi čia blogo? Dėdė Andrius nieko daugiau negalėjo paaiškinti, tik gūžtelėjo pečiais ir ištarė:
- Supaisysi tu juos… Mažu nori, kad visi ubagais išeitume.
Nors ir labai taupėme močiutės iškeptą duoną, atėjo diena, kai suvalgėme paskutinius kriaukšlelius. Paskui vis prisimindavau, kokia skani buvo toji mūsų duonelė. Kepta ant kopūstų lapų, su paskrudusia plutele, kvepianti kmynais, saldžiarūgštė…
Baigėme duoną ne tiktai mes. Jau daugelis kaimiečių traukė miestelin, stovėjo išsirangiusioje eilėje, kad galėtų nusipirkti nežinia iš ko keptos, gaižios duonos kepalėlį. Norėdamas gauti tos duonos, turėjai iš namų išeiti dar naktį ir kelias valandas prastovėti eilėje. Tokiam darbui tikdavome ir mes, paaugliai.
Ne kartą yra tekę ir man dar neišaušus pėsčiuoti į Pilviškius ir gunksoti eilėje prie duonos. Prailgdavo tasai stovėjimas. Ne visada iš pat ankstaus ryto iš kepyklos į parduotuvę atveždavo duoną. Žmonės nekantraudavo, niršdavo.
- Suskiai kolchoznykai, jau patys duonos neužsiauginat?! Apėsit jūs mus. Vyt iš eilės! – prapliupdavo kažkas iš miesčionių.
- Nėr čia ko laidyti kakarinės! O kas, ar ne jūs, miesčionys, sutvėrėt kolchozus, iškasavojot ūkininkus? Apsispakajink… – atsirasdavo atsikertančiųjų.
Eilėje stovintys žmonės neapsieidavo be kivirčų, grūdalienės. Atidarius parduotuvę visada būdavo už kitus apsukresnių, įžūlių, sugebančių nustumti kitus. Pyktis, nuoskauda, baimė, kad gali tau nelikti duonos, būsi veltui laukęs… Mano karta, praėjusi tą savotišką eilių mokyklą, įprato per visą sovietinį laikotarpį apsišarvuoti kantrybe ir gaišti laiką eilėse prie vieno ar kito pirkinio. Niūrūs belaukiančiųjų veidai, sunkiai tramdomos aistros. Būdamas tarp tų stovinčiųjų eilėse kartais pagalvodavau apie nematomą ir besijuokiantį demoną, galintį mus paversti vilktakiais…
Ta vasara buvo lietinga. Lietūs labai trukdė rugiapjūtei. Vieną dieną ir mūsų buvusioje žemėje sutarškė dviejų arklių traukiama javapjovė. Nuo kelio iki alksnyno išsirikiavo gubos, mūsuose vadinamos rikėmis. Kažkodėl brigadininkas neragino kol giedra vežti nupjautus rugius į kluonus. Paskui vėl prasidėjo blogi orai. Pro ražienas pučiantys, rudenio vėsa dvelkiantys vėjai vis dažniau atgindavo šėmus lietaus debesis. Su širdgėla dėdė Andrius žvelgė į sumirkusius rugių pėdus rikėse. Pamatęs jau sudygusius grūdus varpose, balsiai samprotavo:
- Šitiek duonelės būtų… O viskas perniek nueis. Iškada… Ve kas darosi, kai žemė visų. Reiks iš bendro katilo srėbti.
Vieną vakarą, kai jau pradėjo temti ir mes pavakarieniavom, dėdė Andrius atsinešė iš tvarto virvių ir pasakė:
- Jau rikėse dygsta kaukozo rugiai. Turbūt ir liks nesuvežti. Kad ir sudygę, bet vištoms lesalui, kiaulių pašarui tiktų. Palaukim, kol visai sutems, ir parsineškim kelias rikes.
Maniau, kad močiutė prieštaraus, primins Dievo įsakymą ir pasakys: „vogti nuodėmė“. Tačiau ji tylėjo. Kiek palaukus ištarė:
- Ale jei kas užtėmys ir paskųs?..
- Paimk grėblį. Kai nukelsim rikę, pleikę užgrėbstysi padraikom,- ramino dėdė Andrius. – Ir kiti taip daro.
Tąvakar plušėjome iki išnaktų. Ant nugarų tempėme šlapius rugių pėdus, bet neklojome jų kluone ant prėslo, kėlėme juos ant trobos aukšto, aišku, ne tik todėl, kad geriau džiūtų. Tąsyk darbas baigėsi sėkmingai, kaip sakoma, nė šuo nesulojo. Tie kad ir sudygę rugeliai labai mums pravertė, išdžiovinti ir girnomis sumalti net tiko duonai. Bet rugiai buvo kolūkio, mes juos vogėme. Prieš eidamas išpažinties paklausiau močiutę:
- Ar man pasisakyti kunigui, kad andai nešiau kolchozo rugius?
Močiutė neiškart atsakė. Tylėjo, matyt, mąstė. Paskui atsidususi išklojo:
- Matai, vaikeli, ne iš gero mes… Atėmė iš mūsų žemę, arklius. Ir tuos rugius ant lauko supūdė. Anokia čia nuodėmė, mes ne vogėme, o tik šiek tiek pasiėmėme, ką būtume galėję savo žemėje išauginti.
Vėliau įsitikinau, jog taip manė, teisino save ir kiti kaimiečiai. Progai pasitaikius, jie ką nors nugvelbdavo iš netausojamo ir švaistomo kolūkio turto. Ir tai nevadino vagyste, nelaikė nuodėme. Juk tas turtas visų…
Tais metais mūsų kaimo žmonės vertėsi kaip kas išmanė. Už visų metų darbą kolūkyje dėdė Andrius gavo pusmaišį suplėkusių grūdų, ką jis vadino zuikio ašaromis, išjuoka. Prasčiausias piemuo kur kas daugiau uždirbdavęs…
Nors ir vargiai, bet vis dėlto išgyvenome tuos sunkmečius. O močiutė dar kartais iškepdavo duonos. Pasirodo, pašiūrėje po malkomis buvo paslėpta skrynia su grūdais juodai dienai. Išsaugotais gal dar nuo karo laikų, nerastais per kratas, rekvizicijas. Prieš Kalėdas, Velykas močiutė pasisemdavo iš skrynios rugių, juos sumaldavo rūpestingai dėdės Andriaus girnakaliu iškaltomis girnomis, paskui nukeldavo nuo aukšto duonkubilį, pildavo į jį kvapnius per rėtį išsijotus miltus. Iš vakaro užplikinusi miltus ir užmaišiusi tešlą palikdavo ligi rytojaus rūgti. Kitą dieną iš pat ryto iškūrendavo duonkepę krosnį, suformuodavo kepalus, dėdavo juos ant kopūstų lapų. Ant pirmo kepalo močiutė nubrėždavo su šaukšto kotu kryželio ženklą, o ant kitų kepalų su aguonos galvute įspausdavo žvaigždutes. Paskui visus kepalus pašaudavo krosnin, iš kur tuoj pasklisdavo nenusakomai jaukus, šventiškai nuteikiantis kepamos duonos kvapas.
Nerandu skanesnės duonos už tą močiutės keptą duonelę. Ji būdavo nepaprastai gardi gal dar ir todėl, kad kepta iš savo žemėje derėjusių grūdas į grūdą rugių.
2022.08.01; 07:00
