Vygandas Račkaitis. Pokario istorijos. „Palinko liepa šalia kelio…”

Aš jį buvau  primiršęs. Tik dabar, kai perskaičiau poeto Kazio Bradūno „Baladę apie Sutkų“ su dedikacija „Paskutiniam Paprūsės klajokliui muzikantui“, iš nutolusio laiko gelmės išplaukė jo paveikslas, ausyse suskambo melodija. Tačiau kad ir kaip bandau įtempti atmintį, tasai muzikanto paveikslas neryškėja, lieka pusiau ištirpęs erdvėje. Aiškiai regiu tik tamsiai mėlynus jo akinių stiklus ir senas gyslotas rankas, laikančias smuiką ir smičių. Rauda stygos, graudžių dainų žodžiai plasta lyg pašauti balandžiai, puola krūtinėn ir virpa ne tik smuiko stygos…

Sutkus kieminėdavo po kelių parapijų kaimus, grieždavo savo smuikeliu ir turguose. Akląjį muzikantą vedžiodavo berniukas ar mergaitė.

Griežiant mergaitė pritardavo būgneliu su žvangučiais. Kaimų ir miestelių žmonės pažinojo Sutkų, jo laukdavo ir šelpdavo, bet vargu, ar kas žinojo jo vardą, gyvenimo istoriją. Apie save, kad ir klausinėjamas, nieko nepasakodavo, už jį kalbėdavo smuikas. Gyveno Sutkus iš žmonių malonės, duoneliaudavo kaip ir kiti elgetos, bet niekas jo nevadino ubagėliu, gal todėl, kad už išmaldą atsilygindavo muzika ir daina.

Labiausiai įsimenu paskutinį Sutkaus apsilankymą Gulbiniškiuose. Kaimas jau buvo suniokotas, visi stambesnieji ūkininkai išvežti, o likusieji suvaryti į kolūkį, paversti „kolūkio darbo jėga“. Tąkart žydėjo liepos. Salsvas ir tirštas liepžiedžių kvapas dvelkė iš kiekvienos sodybos, medumi kvepėjo visas sodžius. Nuo vidudienio kaitros leipo močiutės darželio patvoryje suvešėję, pumpurus sukrovę jurginai, sklidinos  dangaus žydrynės raibuliavo žalios platumos. Močiutė kartu su savo seserimi Marijona, pasitiesusios gluosnio pavėnyje dvikartę, kūlė kmynus. Teta Marijona, palikusi savo ūkį, glaudėsi pas mus. Ištekėjusi už pasiturinčio ūkininko Praciškaus Staugaičio, vyskupo pusbrolio, priklausė bolševikų vadinamai išnaudotojų buožių klasei, tad jai grėsė  Sibiras, nors jau buvo tapusi našle. Pamačiusi prie kiemo vartų mindžiokuojantį  Sutkų ir jį lydinčią mergaitę, močiutė pakilo pasitikti, kvietė užeiti trobon, bet jis bevelyjo  prisėsti kur nors kiemo pavėsyje.

–        Dusins mane viduj. Pasenau jau visai, sunkiai bekrutu, ale vis dar einu per žmones, – kalbėjo muzikantas.

Iš tiesų jis man atrodė labai pasenęs. Veidas išvagotas gilių raukšlių, kaklas taipogi labai raukšlėtas, pro prasegiotą drobinių marškinių apykaklę matėsi ant suktų lininių siūlų metalinis kryželis, akis slėpė mėlyni akinių stiklai, galvą dengė šiaudinė apspurusiais kraštais skrybėlė. Pasodintas ant galutrobėje esančio suolo, Sutkus paguldė pakojėje storą gumbuotą savo lazdą, nusiėmė nuo peties medinį, kadaise juodai dažytą, baigiantį nusišerti, panašų į karsto antvožą smuiko futliarą. Šalia klestelėjo jo palydovė, kokių keturiolikos metų mergaitė,  tokio amžiaus paaugles močiutė vadino pusmergėmis. Labai šviesūs, supinti į storą kasą plaukai, smulkus veidelis nurudintas saulės, neužmirštuolių spalvos akys primerktos, liūdnos. Ji pastatė ant žemės brezentinį krepšelį ir kažką tyliai pasakė Sutkui. – Duokš, gaspadinėl, mums atsigerti vandenėlio, – paprašė jis.

• Vaje, kaip aš nesusipratau iškart pasiūlyti. Taip karšta, tvanku, – atsiliepė močiutė ir man liepė, – paimk, vaikel, uzbonėlį, puoduką ir nubėgęs kelnorėn iš kubiliuko prisemk sulos.

Nuėjęs į rūsį, kubiliuke praskyręs sudygusias avižas, prisėmiau ąsotį sulos ir atnešęs padaviau močutei, nes nežinojau, kaip reikėtų paduoti neregiui. Sutkus jam į rankas močiutės įdėtą puodelį sulos perdavė mergaitei. Ištroškęs buvo ir jis. Net du puodelius išgėrė, dėkojo už gerą rūkštelę. Nieko nelaukęs išėmė iš futliaro smuiką.

• Nagi pasiklausykite, pagrajinsim, padainuosim. – pasakė Sutkus. – Ale šįkart jūsų nelinksminsiu. Toksai jau metas… Ir dainuot aš jau nevalioju, kur kas geriau už mane padainuos Sigutė.

Sigute pavadinta Sutkaus palydovė neturėjo būgnelio su žvangučiais. Ji atsistojo, priglaudė sunertas rankas prie krūtinės ir laukė, kada prabils smuikas. Suvirpintos stygos į mus, besiklausiančius skleidė liūdną melodiją, susiliejančią su nepaprastai tyru, kartais virptelėjančiu mergaitės balsu. Jaudino ir tos pirmą kartą girdimos dainos žodžiai:

 

Palinko liepa šalia kelio.

Pravirko motina sena.

Sūneli, Tėvynė tave šaukia,

Ir vėl laisva bus Lietuva.

 

Gal greitu laiku teks išvykti

Iš šios šalelės mylimos.

Mergaite, ir mirdamas kartosiu,

Myliu Tėvynę ir tave.

 

O jeigu tektų man numirti

Nuo priešų budelio kulkos.

Mergaite, papuoški mano kapą

Baltais akacijų  žiedais…

 

Po šitos dainos sekė kita, taipogi liūdna. Apie toli išvežusį dulkėtą traukinį. Apie jau tik atmintyje regimas alsuojančias pievas… Mergaitė dainavo tarpais užsimerkdama, sunkiai tvardydama jaudulį. Jos balsas kilo lig žydinčių kiemo liepų viršūnių, nuskaidrėjęs liejosi su dangaus žydryne. Drėko močiutės ir tetos Marijonos akys, darėsi graudu ir man. Dar labiau sugėlė širdį, kai pamačiau iš po tamsių  Sutkaus akinių išriedėjusią ašarą. Kažkodėl ligtol man atrodė, kad aklieji neverkia, neturi ašarų.

Mus visus apėmęs graudulys buvo skaidrus, nugryninantis sielą, lyg būtume pamatę kažką stulbinančiai gražaus, už širdies tveriančio.

Tąkart aš neįsiminiau dainų žodžių ir melodijų. Tai įstrgo vėliau, kai tos dainos buvo slapta perrašinėjamos ir dainuojamos. Paskui  ilgam nutildytos. Atrodė, kad visų jau užmirštos. Bet, ačiū Dievui, atgijo, suskambo atgavus nepriklausomybę. Skamba, primena klaikų pokarį…

Neilgai griežė aklasis muzikantas. Jo smuikas ūmai nutilo, lyg būtų trūkusios stygos.

• Neprašykit pagrajint ko nors linksmesnio. Negaliu… – stojus tylai prašneko Sutkus.
• Ačiū, labai ačiū už dainas, už aplankymą, – suskato dėkoti močiutė. – Einu, atnešiu ko nors valgomo.
• Nenuskriauskit savęs, gaspadinėl. Visi mes dabar vargšai, – kalbėjo Sutkus. – Aš tai, kaip paukštelis, ir plutele gyvas. Va Sigutei tai praverstų koks kąsnelis. Liko našlaitė. Tėvą ruskiai nušovė, motiną Siberijon išvežė…

Kol močiutė gaišo ieškodama džiovinto sūrio sveikiems ir gražiems Sigutės dantims pagraužti, Sutkus virpančiais pirštais švelniai įguldė smuiką į žaliu aksomu išklotą futliarą, užvožęs persimetė per petį, sunkiai kilo nuo suolo.

• Na ko tau skubintis per tokią kaitrą. Nuvesiu kluonan, patysosi šalinėje ant šieno. – draudė jį močiutė.
• Eisiu, aplankysiu dar tuos, kurie liko, – nesidavė perkalbamas – Paskutinį kartą pagrajinsiu. Jau traukia mane žemelė…
• Neįsikalbėk, Sutkau, smerties, – įsiterpė teta Marijona. – Kiek prisimenu, tai vis toks ir toks, nei sensti, nei ką…
• Nešnekėk dykosios, – pertraukė Sutkus. – Baigias mano kelionės. Jau ir taip per ilgai užsibuvau šioje ašarų pakalnėje…

Močiutė, teta ir aš palydėjome senolį muzikantą ir jo vedlę iki kiemo vartų. Atsisveikindama močiutė  kreipėsi į mergaitę:

• Nevesk, vaikelyt, Sutkaus Žilinkynėn, Dubinskynėn, Ambrasynėn, dabar ten ne mūsų vieros ir svetimos pakraipos žmonės gyvena. Nereikia jiems jūsų grajaus ir dainų.
• Ačiū, dėdien, kad perspėjot, – atsiliepė Sigutė. – Mes apsiklausinėjam, apsižūrim pas ką galim užeiti.

Atsiliepė ir Sutkus:

• Ale paminėsit mano žodį, pasprings krauju tironai. Anksčiau ar vėliau ateis jiems galas. Tik aš šito nesulauksiu.

Uždėjęs ranką ant mergaitės peties pridūrė:

• O tu, Sigutėle, sulauksi. Tikrai sulauksi. Na, eime! Sudie…

Nujautė senasis muzikantas, kad tai paskutinė jo kelionė. Neužilgo išgirdom, kad Sutkaus jau nebėra. Kažin ar mirė jis savo mirtimi. Žmonės kalbėjo, kad juo susidomėjo stribai.

Dabar, kai klausausi atgijusių ir sugrįžusių tų rūsčių pokario metų dainų, tarp jų išgirstu tą jaudinančią „Palinko liepa“, man rodos, kad ji sudėta Sutkaus. Atminties akimis matau jį, akląjį muzikantą ir tyrabalsę dainininkę Sigutę, tikriausiai sulaukusią laisvos Lietuvos.

2022.07.22; 06:00