Šiandien kyla ginčai dėl istorinės atminties ženklų. Visada ginčytis pravartu ir net gi įdomu. Į tokį ginčą-aptarimą įsitraukė ir save vadinantis istoriku Nerijus Šepetys.
Jis nevengdamas nepagrįstų teiginių rašo, kad „jokiu sveiku protu nesuderinimas bandito ir civilizacijos priešo Zebedeno įamžinimas: šitas yra nonsensų nonsensas“.
Istorinė asmenybė Zebedenas ir Brunonas (Bonifacas) Kverfurtietis siejami su 1009 m. įvykiu Lietuvos pasienyje ir įrašu Kvedlinburgo metraštyje, t. y. su seniausiu dabar žinomu Lietuvos paminėjimu rašytiniame šaltinyje. Panagrinėkime, kieno gatvė Lietuvai reikalingesnė ir kuri iš jų yra nonsensas. Tai atlikime pažvelgę į minėtų istorinių veikėjų pasirinktas vertybes.
Brunonas eidamas į Lietuvą atstovavo visuomenei, pripažįstančiai tik vieną vienintelį dievą ir manančiai, kad kiti yra klaidatikiai. Jis, perteikdamas krikščionišką požiūrį į pasaulį ir jo reiškinius, bandė suderinti ir savo siekį – apkrikštyti vietos gyventojus nepaisant nusistovėjusios jų pasaulėvokos.
Kartu Brunonas stengėsi jų kultūros suvokimą, istoriškai susiklosčiusią vietinę socialinę ir kultūrinę visuomenės sanklodą, pakeisti sava, jo manymu, teisinga. Panašius siekius 1940 metais turėjo įsiveržę į Lietuvą kiti „misionieriai“ – sovietai, sakydami, kad Lietuvos Nepriklausomybė netikra, santvarka – buržuazinė, todėl ji klaidinga, atsilikusi ir keistina pažangesne, sovietine. Brunonas ir sovietai, tarsi iš anksto susitarę, kalba tuo pačiu balsu.
XI a. grėsmės Lietuvos saugumui, nepriklausomybei kilo ne iš mūsų, t. y. Lietuvos santykių su krikščionybe požiūrio į ją, o iš krikščionybės siekio visus paversti krikščionimis, dešimtinės mokėtojais. Lietuva neprovokavo, neskleidė savų pažiūrų ir vertybių į kitus kraštus, bet buvo priversta gintis.
Zebedenas gina ne tik savas vertybes, pagrįstas žmogaus ir darnos su gamta sugyvenimu, susijusias su bendruomenės ir tautos dvasiniu tapatumu, bet ir savo laisvę, savo bendruomenės būsimą materialinę gerovę, gina visą Lietuvą, gina savitą civilizaciją. Zebedenas, kaip tų pačių vertybių sergėtojas ir ryžtingas jų gynėjas, jaučia pareigą ginti savo tautos dvasinį tapatumą, net ryžtasi nepaklusti savo valdovo, tapusio Brunono kolaborantu, valiai.
Dabar, žvelgiant į tų laikų vertybių dramą su šiuolaikine istorine patirtimi, matome, kad vertybės, kurios, atrodytų, akivaizdžios ir svarbiausios, laikui bėgant, mums gali tokios ir nebūti. Taip pat žinome, kad daugelis istorinių įvykių dokumentuose atskleidžiami su išankstine nuostata. Todėl mūsų požiūris į bendrą istoriją dažnai būna skirtingas, pavyzdžiui, lietuvių istorikai vieną įvykį supranta vienaip, lenkų istorikai tą patį įvykį aprašo savaip, vokiečiai – kitaip, rusai – dar kitaip.
Bet, anot filosofo F. Nyčės, neišgyvens jokia tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis. Iš to kyla pareiga priešintis dėl tokio svetimųjų mūsų istorijos vertinimo. „Neturime nusileisti kaimynų peršamiems istorijos iškraipymams“, – sakė Prezidentas V. Adamkus. Panašiai kalbėjo ir popiežius Pranciškus „norėčiau jums pasakyti, kad neužmirštumėte savo tautos šaknų.“
Deja, mūsų istorikų bendruomenėje yra įsigalėjusi visiškai priešinga nuostata besąlygiškai pritarti „civilizuotų“ kraštų istorikų išvedžiojimams niekinti savus didvyrius. Vyrauja tikėjimas, neginčijamas nusistatymas, jog būtinai turime įsprausti Lietuvą į nedraugiškų istorikų minčių raizginį ir jiems pataikauti, visiškai pamirštant, kad tai tėra informacinio karo dalis.
Tenka paklausti, kodėl informacinio karo propagandai ne tik pasiduoda, bet ir pritaria mūsų istorikai? Kodėl pasirenka Lietuvos menkinimo kelią? Atsakymas – kieno vertybes norime įamžinti gatvių pavadinimuose.
Taigi, kalbame tarsi apie gatvių pavadinimus, kurie yra ar nėra prasmingi ateičiai, tačiau atsakymas – kokias vertybes pasirenka ir gina istorikas, kaip jis formuoja tautos atmintį ir ką jis sąmoningai stengiasi užmaršinti.
2019.08.09; 09:00
