Žemdirbiai turtingėja, o miškų savininkai – kenčia?


Print

Ir vėl opusas gamtos saugojimo tema! Valstybinių miškų privatizacijos idėja ją puoselėjusių asmenų sąmonėje kiek blunka. Tikriausiai ealistiškiau pamąstę medienos magnatai suprato, kad tai bus tikrai nelengvas uždavinys. Ir kad to kyšiams numatyto milijono litų prichvatizacijai paremti gali neužtekti. Be to, apie 89 proc. Lietuvos gyventojų, kaip ir Judėjimas “Už gamtą”, kategoriškai nusistatęs prieš mūsų miškų privatizavimą ir naikinimą. Bet nėra padėties be išeities, sako liaudies patarlė. Privačių miškų savininkai išradingi. Šit Žemės ūkio rūmų prezidiumas priima rezoliuciją “Dėl miškų valdymo, reguliavimo ir politikos įgyvendinimo funkcijų perdavimo ŽŪM kompetencijai”.

Už tokį posūkį bent dalis privačių miškų savininkų – visomis keturiomis. Vis geriau, negu nieko. Juk Žemės ūkio ministerija, kaip ten bebūtų, net ir oficialiai – “ūkio”. O Aplinkos ministerija, sprendžiant iš pavadinimo, dar ne visai – “ūkio”.

Įdomu, kokią juridinę teisę (be lobizmo ar galimos korupcijos) turi Žemės ūkio rūmai kėsintis į miškus? Nuo kada miškai tapo žemės ūkio subjektais? Jei panašus scenarijus bus įgyvendinamas, tikrai netylės ir visuomenė, ir Konstitucinis teismas, jau ne kartą įrodęs didžiulę atsakomybę Lietuvai. Atsakomybę, tikrai nelabai naudingą šalies gamtos naikintojams.

Šią graudžią, bet kartu ir kovingą istoriją  lrytas.lt  laiškų redaktoriui skyriuje aprašo Lietuvos miškų savininkų asociacijos (LMSA) narys Vidmantas Jusas. Visi, kurie yra po Žemės ūkio ministerijos sparnu, klesti, teigia jis savo rašinyje. Įdomu, koks rezultatas būtų apklausus, pavyzžiui, pieno gamintojų grupę. Bet autorius žino ir be apklausos. Ko gero, tiesiog jaučia.

Visi miškų savininkai “su pavydu” žiūri į žemdirbius, jautriai globojamus valstybės, kaip teigia autorius. Juk ūkininkas neturi rausti iš gėdos, kad nori naudos iš savo žemės. O miško savininkas savo miške negali nieko. Jis turi rausti iš gėdos, jei norės naudos iš savo miško. Štai taip, tiesiai ir paprastai. O tai, kad žemdirbiai turi dirbti žemę? Kad jie gyvena savo ūkiuose? Šį faktą V.Jusas pamiršta. O kaip kitaip? Juk daugybė privačių miškų savininkų gyvena miestuose, už šimtų kilometrų nuo savo miškų. Ir atvyksta tada, kai sumano iškirsti.

“Mistinis” viešasis interesas

Čia tikrai sutinku su gerb. V.Jusu. Išties viešasis interesas Lietuvoje yra mistinis. Kodėl? Ogi dar neįspaustas į įstatymo, kurio šios kadencijos Seimas nesiruošia nei svarstyti, nei priimti, rėmus. Nenaudinga tai Seimui, nenaudinga ir privačių miškų savininkams. Tas faktas, kad visoje Europoje viešasis interesas įstatymiškai yra daug aukščiau vartotojiško ir privataus, V.Jusas turbūt nežino. O gal jam artimas ES apibūdinimas, kurį neseniai Seime viešai išsakė “tvarkietis” Egidijus Klumbys? Tada suprantama – “supuvęs Eurosojūzas” mums ne rodiklis. Kaip ir Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai.

Viešasis interesas – tai mes. Lietuvos žmonės, neturintys dvarų, bet labai mėgstantys grybauti. Tai mūsų gamta. Tai jos įvairovė, kurią norime išsaugoti. O jei nenorime – vis tiek negalime elgtis barbariškai, nes esame įsipareigoję.

Miškas lygu runkelių laukui?

Ponas V.Jusas lieja graudžias ašaras, kodėl runkelių laukas ir daugiasistemis, kompleksiškas miškas nėra vienas ir tas pats. Matyt, nepasidomėjo, jog runkelių lauko ir miško bioįvairovės lygiai Šiek tiek” skirtingi. Nepasidomėjo, kad Lietuvos miškuose bioįvairovė šimtus kartų didesnė, nei tame išsvajotame runkelių lauke, į kurį taip norėtųsi paversti mišką.

Vėl tas prakeiktas “Eurosojūzas” kišasi į mūsų vidaus reikalus. Kai parlamentarė A.Stancikienė Seime organizavo diskusiją dėl saugomų teritorijų ir kėsinimosi į jas, opozicininkai tik ir puolė ES įstatymus bei Lietuvos įsipareigojimus. Dar kartą norėčiau V.Jusui ir kitiems panašiai mąstantiems asmenims priminti tarptautinės teisės viršenybę.

Ir dar – kodėl Lietuva bejėgė įsipareigoti sau? Įsipareigoti saugoti save? Savo miškus, savo gamtą? Nejaugi mes – dvasiniai impotentai? Jei taip, išstokime iš ES. Tik bijau, kad tada žemdirbiai neliks labai patenkinti.

Aplinkos ministerijos veikla

Kaip teigia V.Jusas, Aplinkos ministerija dėl abejingumo miškų savininkų problemoms juos tiesiog žlugdo. Maža to, trukdo mokamojo konsultavimo prigijimui tarp privačių miškų savininkų. O šit Žemės ūkio ministerija vienu ypu išspręstų visas bėdas. Gal ir ne visada sutinku su Aplinkos ministerijos pozicija, bet perskaičius panašų rašinį, Aplinkos ministerija pradeda atrodyti tarsi dorybės įsikūnijimas.

“Aplinkos ministerijos (AM) miškų departamente yra mažytis privačių miškų skyrius”, – teigia autorius. Čia jau žmogus visai pasimeti, kas gi turima galvoje. O ką jau bekalbėti apie Generalinę miškų urėdiją (GMU), kuri, kaip aiškėja iš rašinio, “visur atvirai meluoja”. Urėdijos mišku nesirūpina, jo nekerta, nes tai neįeina į Aplinkos ministerijos (kaip ne ūkio) funkcijas. Na, galime palinkėti tik sėkmės Aplinkos ministerijai šiame nelengvame darbe. Be to, teigia autorius, AM pavaldžios institucijos užsiima “atviru šmeižtu”, o ministerija nesiima jokių veiksmų tam sustabdyti. Še tau, boba, ir devintinės…

Aplinkos ministerijai nerūpi ekonomika, teigia autorius. Iš jos sulaukiama tik draudimų, suvaržymų, o ne pagalbos. Gerbiamas pone V.Jusai, Lietuvoje – perteklius ministerijų, besirūpinančių ūkiu, ir vien ūkiu. O gal Jums atrodo kitaip? Tai kas gi tada rūpinsis tuo trečiaeiliu mūsuose dalyku – gamtosauga? Jau tikrai ne Jūs.

Žemės ūkio ministras “priglaus” miškus

Čia nelieka nieko, kaip tik cituoti V.Juso politines tezes. “Kai matome tokias Aplinkos ministerijos “pastangas” pagelbėti miško savininkams, negalime ilgiau laukti, kol privačių miškų savininkai bus priverstine tvarka priskirti urėdijoms, lyg kokie baudžiauninkai prie dvaro”. Matote, jau ir baudžiava pakvipo. Neatsimena šis ponas tarpukario Lietuvos miškų politikos, kai urėdas ir girininkas buvo gerbiamiausi žmonės. Ir “taksavoti” savo miškų nepriklausoma Lietuva nesirengė. O dabar nekontroliuojamas godumas siekia tokias ribas, kad net įsivaizduoti baisu. Rūpi tik pelnas.

Cituoju toliau – “Tuo tarpu Žemės ūkio ministras pasirengęs padėti miškų savininkams panaudoti milijonines ES lėšas”. Vadinasi, ir ES lėšos, ir pati ES vis tik reikalingos? Net privatiems miškų savininkams? Bet va bėda. ŽŪ ministras mato agrarinius miškus (dar vienas terminas Konstituciniam teismui svarstyti) kaip kaimo neatskiriamą elementą. Laimei, ministras dar ne ponas Dievas, galintis keisti žemės ar miškų paskirtį į kairę ar į dešinę.

Baigdamas visiems skaičiusiems tą straipsnį, o ypač V.Jusui, priminsiu Justino Marcinkevičiaus eiles. “Ar žmonės žino, kad miškai – tai mūsų žemės gyvos mintys…” Siūlyčiau perskaityti tą eilėraštį. Juk vargu ar kam pavyks sukurti panašias eiles apie runkelių lauką.

Gintaro Visocko nuotraukoje: gamtininkas Algirdas Knystautas – pirmas iš kairės.

2009.12.08


Prisijunkite prie diskusijos