Žmonių grobimas siekiant išpirkos – anaiptol ne 20-ojo amžiaus išradimas. Pavyzdžiui, biblijinį įsakymą “nevok” talmudas aiškina kaip draudimą “vogti žydą” ir reikalauti išpirkos už jo išlaisvinimą (išeitų, kad pagonis grobti buvo leidžiama).
Tiesa, dažniausiai istorija byloja apie tai, kad pinigai buvo imami už žymių karo belaisvių arba įkaitų išpirkimą. Vis dėlto šis verslas labiausiai suklestėjo praėjusiame šimtmetyje. Pirmasis vaikų grobimo plykstelėjimas įvyko prieškarinėje Amerikoje. Didžiosios depresijos metais kaip grybų po lietaus pridygo gangsterių grupuočių, kurios be atodairos grobė turtingų ir žymių žmonių vaikus ir giminaičius, reikalaudamos tiems laikams didžiulių pinigų. Šie nusikaltimai dažniausiai likdavo nenubausti, artimieji ne visada net į policiją kreipdavosi, todėl gangsteriai darėsi vis įžūlesni, “kolegų” sėkmė skatino naujus nusikaltimus.
1932 metais buvo pagrobtas Amerikos nacionalinio didvyrio pulkininko Čarlzo Lindbergo sūnus. Už pusantrų metų Čarlzo Lindbergo jaunesniojo gyvybę gangsteriai reikalavo pradžioje 50-imt, o paskui 70 tūkst. dolerių. Per mėnesį po pagrobimo reikalaujamoji suma buvo išmokėta (visų kupiūrų numerius užsirašė policija), tačiau nurodytoje vietoje vaiko nerado. Dar po mėnesio kūdikio kūnas buvo aptiktas miške netoli nuo Lindbergų namų. Paaiškėjo, kad Čarlzas Lindbergas jaunesnysis buvo nužudytas netrukus po pagrobimo, kad niekas neketino jo atiduoti tėvams.
Tačiau sužymėti banknotai ėmė pasirodyti apyvartoje. Policiją jie atvedė iki tūlo Bruno Richardo Hauptmano. 1935 m. vasario 13 d. jis buvo pripažintas kaltu ir 1936 m. kovo 3 dieną pasodintas į elektros kėdę. Po to mažai kas susigundydavo griebtis tokio nusikaltimo. Jeigu anksčiau visuomenė atlaidžiai žiūrėjo į tokį verslą – daugelis laikė tai dar vienu “mokesčiu turtingiesiems” – tai po “Lindbergo bylos” padėtis pasikeitė: žmonių grobimai liovėsi.
“Antrą gimimą” žmonių grobimo verslas patyrė 20-ojo amžiaus šeštajame – septintajame dešimtmečiuose, kai visame pasaulyje ėmė formuotis įvairios ekstremistinės grupuotės. Jiems žmonių grobimai buvo dalis “revoliucinės kovos”, šalia ginkluotų išpuolių. Plačiai pasinaudota rusiškąja patirtimi – kovingiesiems revoliucionieriams “eksproprijacijos” ir “ekspluatatorių” grobimai irgi buvo įprastas dalykas. Nors, pavyzdžiui, “Raudonosios brigados” žmonių grobimais dėl išpirkos nesivertė, kitiems – tokiems, kaip ETA – šis verslas tapo vienu svarbiausių pajamų šaltinių.
Beje, eiliniai nusikaltėliai, teroristų įkvėpti, taip pat nesibodėjo šio verslo. Štai tik keletas “nepolitinių” žmonių grobimų. 1960-aisiais Paryžiuje buvo pagrobtas Erikas Pežo, Reimondo Pežo, automobilių kompanijos savininko, sūnus. Nusikaltėliai pareikalavo 35 000 dolerių ir nedelsiant juos gavo. Teo Albrechtas, vienas iš vokiečių prekybos tinklo Aldi savininkų, buvo pagrobtas 1971 metais. Nusikaltėliai auką slėpė 17 dienų, gavo 2,1 mln. dolerių išpirką ir pasislėpė.
1973 metais Romoje buvo pagrobtas Džonas Polas Getti, naftos magnato Džejaus Polo Getti sūnus. Nusikaltėliai reikalavo 17 mln. dolerių, bet milijardierius atsisakė patenkinti jų reikalavimą iš principo. Po to, kai į vieno laikraščio redakciją buvo atsiųstas laiškas su jaunojo žmogaus ausimi, Getti pradėjo derybas ir sumažino reikalaujamą sumą iki 2 milijonų.
1983 m. Amsterdame buvo pagrobtas Alfredas Hainekenas, Hainekeno direktorių tarybos pirmininkas. Tris savaites jis praleido apleistame sandėlyje ir buvo išpirktas už sumą nuo 12 iki 17 milijonų dolerių. 1996-aisiais buvo pagrobtas Janas Filipas Reemstmas, tabako kompanijos Reemstma įkūrėjo įpėdinis. Nusikaltėliai reikalavo 20 mln. dolerių. Kol vyko derybos, Reemstmas kalėjo 33 dienas. Išpirką sudarė 13,5 mln. dolerių, nusikaltėliai vėliau buvo suimti, o Reemstma parašė knygą apie savo išgyvenimus.
Deja, šiandien vieną iš pirmųjų vietų žmonių grobime užima Rusija. Tai, kad nuo mūsų neatsilieka NVS kaimynai, ypač Kaukaze, mažai paguodžia. Kaip žinoma, ypatingą užmojį prekyba žmonėmis pasižymi Čečėnija, kur pagrogtųjų šimtai (šiuo metu oficialūs duomenys byloja apie keturis tūkstančius pagrobtųjų), jeigu ne tūkstančiai. Kartais išpirkos siekia milijonus dolerių. Tačiau ir kituose regionuose nieko nestebina pranešimai apie pagrobtus žmones. Rusijos teisėsaugos organai dar neišrado efektyvaus kovos su šia blogybe metodo.
2011.04.23
