Ačiū už straipsnį. Patiko ir filosofinė, ir analitinė dalis. Esate teisus – Lietuva turėtų neatsisakyti savo vertybinių pozicijų ir jas viešai deklaruoti net tada, kai tai „racionalių idiotų” požiūriu kenkia jos interesams. Deja, tai gana sudėtinga.
Kai 1992 m. tuometinė AT pati nutarė atsistatydinti, niekas negalvojo, kad Sąjūdžio žmonės pralaimės rinkimus. Bet jie pralaimėjo ir į valdžia atėjo buvusieji. Tuomet ir baigėsi šviesi idealistų era – daugelis tų, kurie dirbo savo Valstybei, nesiryžo dirbti su naujuoju Seimu. Su kiekvienu, naujai išrinktu Seimu mes turime vis daugiau išsigimusių „europinių” liberalų ir vis mažiau ginančių mūsų mažą, bet tvirtą Lietuvą. Daugelis intelektualų pasitraukė iš viešosios erdvės, nes socialinių tinklų leksika neatitinka jų išprusimo, o diskusija dažnai vyksta kaip aklo su kurčiu. Antrą vertus, išaugo ne tik verslui gabaus jaunimo. Jų jau matome ir politikoje. Tikiu, kad jiems užteks tvirtybės netapti politinės karjeros vergais.
Dabar – apie korupciją Ukrainoje. Manau, kiekvienas Ukrainos gyventojas supranta, kad jiems tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Kito kelio jie neturi. Kadangi tai suprato ir Kremlius, tai pradėjo naudoti KGB šmeižikiškus ginklus. Ar paveiks ukrainiečius? šiuo metu, manau, dar ne, bet artėjant žiemai gali atsirasti nuovargio. Ar pasiduos Vakarai? Norėčiau pasakyti – ne, bet keistai jie elgiasi, o išlepinta visuomenė kažkodėl galvoja, kad jų patogi buitis yra svarbesnė už ukrainiečių gyvybes…
Nors, tiesą sakant, kas vyksta Europos užsienio ir saugumo politikos kuluaruose, paprastas mirtingasis nežino…
2022.06.05; 16:53
