Zuoko sindromas


Print

Didžiausias mūsų noras – kad kas nors imtų keistis. Didžiausias politikų noras – kad niekas nesikeistų. Nes jei keisis, gali ir pasikeisti. Ir gali tekti ką nors daryti. Ir už tai atsakyti. Todėl niekas nieko ir nekeičia. Tik apie tai be perstojo pliurpia.

Politikams mes statistiniai skaičiai. Kaip žmonės neįdomūs. Tarsi kokios įkyrios musės. Palikti padėjėjams, viešųjų ryšių, tvarkos  ir kitokios slaugos specialistams. Nuolatinė paciento stebėsena. Optimizmo papildai iš TV dėžutės. Ir jaučiamės puikiai.

Bet kas keleri metai valdžią ištinka cikliški spazmai. Trumpam atgyja politinės liaukos. Sistemoje sukyla spaudimas. Lekia velniop tarpinės. Organizmą užvaldo išlikimo instinktai. Priešrinkiminis sindromas.  Atsidaro adrenalino ir kiti čiaupai. Eilės prie pilietinių tamponų. Prieš susijaudinusius žiūrovus iš lėto pakyla sunkus valstybinis rūbas.

Prietemoj blausiai sušvyti nuogybė. Šmėkščiojant neaiškiems šešėliams su virvutėmis, avanscenoje pasirodo lėlės. Labdaringas gyvųjų paveikslų spektaklis "Baisiai mylime jūsų balsus". Įėjimas nemokamas. Išėjimo nėra.

Scenos darbininkai įneša užrašą "Laisvi rinkimai". Dekoracijos – standartinio prekybos centro. Fone ką nors tautiško dainuoja Povilionienė. Ne, ne Marija. Veronika. Susigraudinę veikiantys asmenys vaikštinėja su žmonomis, vaikais ir vežimėliais. Lėtai ir labai laisvai renkasi.

Iš to, kas yra lentynose. Ką išdėliojo ir pareklamavo didmenininkai. Asortimentas tas pats jau trečias dešimtmetis. Vartojimo terminai – visas gyvenimas. Akcijų būna. Naujienų – ne. Kartais tik pasikeičia pakuotės.

Parduodami pažadai. Visi praktiškai neįvykdomi. Ir politiniai gyvūnai. Visi vienas kitą ėdantys. Pasiryžę perkąsti vienas kitam įvairias svarbias vietas. Bet taika ir tolerancija kaip visada laimi. Po rinkiminio akto patekus į vieną narvelį priešiškumo nelieka. Akimirksniu nustatoma gyvūnų hierarchija. Ir draugiškai dalijamasi pašaru.

O pažadai tai kaip sloga. Per savaitę praeina. Nes kas gi po spektaklio galvoja apie tekstą. Taip dar amžinatilsį padūsaujantis Ekselencija žiūrovams paaiškino.

Štai nemirtingi pažadai dėl progresinių mokesčių. Juos pasikinkę SD-kratai jau kokį penktą kartą Seiman važiuoja. Vis įtraukia ir įtraukia į programą maždaug kadencijos pabaigai.

Per tą laiką gudrūs ekonomistai vis išaiškina, kokie tie progresiniai neprogresiniai. Ir kad yra jau progresiniai, kurių nėra. Ir kad kainuos daugiau nei surinksi. Ir kapitalas pabėgs. Ir Lietuva sugrius.

Ir paskutiniais kadencijos mėnesiais pateikiamas kiek įmanoma kvailesnis progresinių mokesčių įstatymo projektas. Visi jį skaniai sukritikuoja. Kalbančios solidžios galvos iki soties išsityčioja. Atmetama, atidedama. Atiduodama pataisyti. O čia ir kadencijos pabaiga.

Ką ir reikėjo įrodyti. Bus galima apkaltinti opoziciją ir įtraukti į sekančius pažadus. Pavyduoliai vis tiek viską per savaitę pamirš. Ir vėl balsuos, kad nebūtų turtingų. Tų, kurie jiems siūlo progresinius.

Čia jums, ponuli, ne supuvusi Amerika, kur tiesiogiai renka beveik visus. Senatorius, kongresmenus ir gubernatorius. Merus ir šerifus. Prokurorus ir teisėjus. Gaisrininkus ir kitus savivaldos pareigūnus. Cha, tik duok jiems valią – kaip mat išsirinks Ariogalos deputatu V.Putiną! Pas mus prašom pagal sąrašiuką.

Jeigu renkami žmonės, partijoms reikia lyderių. Geriausiems, žinomiausiems, įtakingiausiems siūloma būti partijų nariais. Dėl visuomenės lyderių partijos varžosi. Nuolat pasipildo tikruoju elitu. Todėl nuolat atsinaujina ir yra gyvos. Ir įdėmiai klausosi tų, kurie jiems valdžią suteikia – žmonių. Nes kitaip nelaimėsi rinkimų.

Jeigu renkami sąrašai, partijoms visuomenės lyderių nereikia. Jos juos jau turi. Iki gyvos galvos. Neduok dieve, dar sudarys konkurenciją sąrašo prizininkams! Reikalingi gabūs, lojalūs prisitaikėliai juodam darbui. Jokio pasipildymo tikruoju elitu. Sąrašiniai patys iš savęs kuria elitą. Ir įdėmiai klausosi tų, kurie suteikia valdžią – sąrašo lyderių. Nes kitaip nebūsi sąraše.

Dabar ruduo. Pilni medžiai varnų. Išeini. Tik pykšt šautuvu! Visos išsigandę pakyla, pašėlusiai karkdamos pasuka kelis ratus ir vėl ten pat sutūpia. Tos pačios, tik kiek kitaip. Tokie rinkimai pagal sąrašus. Lengvas išgąstis, kuris praeina.

Visus juos pažįstam iki skausmo. Pagal balsą iš dėžės. Ir iš veido, ir iš nugaros. Jie mūsų šeimų nariai. Dar neprasižiojus žinom ką pasakys. Ką padarys ir ko ne. Ir žinom, kad niekas nepasikeis. Ir jie žino. Ir mes žinom, kad jie žino, kad mes žinom. Nes Taip Reikia Lietuvai.

Per šitiek metų kiek vargta! Padaryta viskas, kad naujų prekių rinkimų didmenininkai nebeatvežtų. Tiesioginiai rinkimai? Ką jūs! Tada juk nebepaskirsi saviškio net seniūnu!Kas tavęs beklausys? Kam bebūsi reikalingas? Gal tu, dvasiškas tėveli, komunistas?

Ir štai – įvyko! Didžiulėje storoje užtvankoje prasivėrė skylutė. Tiesioginiai merų rinkimai! Su tais pačiais senaisiais, varganais įgaliojimais. Nes viską kaip ir iki šiol spręs ponai deputatai. Pasikeis tik tiek, kad nebegalės mero per kadenciją penkis kartus atleisti ir eilinio šeštojo išrinkti. Pakeitimas, kuris nieko nepakeis. Kaip visada. Simbolinis saldainis nepatenkintiesiems.

Tačiau, kada nieko nevyksta, tai – didžiulis įvykis. Sraigtas kabina dumblą. Stresas visam ramiajam duobagyvių gyvenimui. Kiekvienos partinės miesto ar miestelio kuopelės vadui tai – kaip prezidento rinkimai visos partijos lyderiui. Dėl pirmojo asmens posto turi kautis pirmieji asmenys. Kitaip jie jokie ne pirmieji. Pagaliau kaip normaliame pasaulyje! Tai bent užvirs kova!

Bet niekas net nesiruošia užvirti. Bent jau dviejose didžiosiose partijose. Tose, kur pamainomis vis prisėda už vairo. Per prezidento rinkimus tų partijų lyderiai sulindo į krūmus. Per merų rinkimus dauguma tų didžiųjų partijos bosų taip pat sulindo ten pat.

Atskiri atvejai tik patvirtina bendrą taisyklę. Čia tau, braliukas, ne sąrašėliui vadovauti. Ir ne pažįstamo apklausos manipuliatoriaus reitinguose gerai pasirodyti. Pasirodyti reikia žmonėms. Akis į akį. Kas tas didvyris, kad atsilaikytų?

Didvyrių žemėje jų rasti nelengva. Geriausiai viskas matyti sostamiestyje. Pagal rangą Vilniaus meras lyg ir antras ar trečias asmuo valstybėje. Tai neabejotinai svarbus politinis postas, o ne kokia ūkinė pareigybė, kaip mums bando įteigti. Taigi, pirmieji trys didžiųjų partijų asmenys – į turnyrą!

Bet norinčiųjų neatsirado. Vis vargo vargšai konferencijose, prakaitavo begaliniuose debatuose. Lyderiai vis stūmė į kelnes. Ir tapo numatoma arši iešmininkų kovos imitacija. Rimto konkurento Gerųjų Darbų Kankiniui iš dviejų didžiųjų nebus.

O kiti – argi konkurentai? Nelaikysi juk tokiu vandeniu su ledukais Katedros aikštėje apsipilančio mielo politinio vaikėzo. Ar į Maskvą vis patarimų nuvažiuojančio rūstaus rajoninio lyderio. Ar Lietuvos Kankinio, kurio veidas rodo, kad jam amžinai skauda dantį. Ar balsų supirkėjų numylėtos, sportiškos šeimynėlės galvos. Tuo labiau mažiukų, kurie nori tik priminti mums, kad gyvena.

Tokie varžovai Geležiniam Vilkui – vienas malonumas. Spragėsiai su mirkalu Forum Cinemas. Sutriuškins ir apsilaižys. Artūras Zuokas Vilniui –  kaip Vladimiras Putinas Rusijai. Neišvengiama lemtis.

Lietuvoje žinau tik keletą žmonių, kurie išdrįstų su Didžiuoju Kombinatoriumi susiremti viešuose debatuose. Ir tikrai laimėtų. Štai kad ir Rimvydas Valatka. Tik niekas jo į merus neleis. Nes paskui juk nesuvaldysi. Tokių mums nereikia.

Dvi svarbiausios partijos, pakaitomis valdę valstybę daugiau kaip dvidešimt metų. Pretenduojančios į dvipartinę sistemą. Jau beveik baigusios ją suformuoti. Ir nesugebančios rasti tarp savo lyderių asmenų, galinčių rungtis svarbiausių valstybės postų rinkimuose. Bijančios atviros kovos su savo pačių persekiotu ir nusikaltėliu laikomu oponentu.

Tai ne šiaip atsitiktinumas ar nedrąsos kelias. Tai politinės sistemos neįgalumo ir sunkios ligos simptomai. Ir kol nepasveiksim, mieli vilniečiai,  jums vadovaus A.Zuokas. Kaip mums, mieliems kauniečiams, vadovavo V.Šustauskas. Tokie laikai, kokie papročiai.

Kiekviena politinė sistema yra gelžbetoninė. Iki kraujų priešinasi pokyčiams. Kol nepatiria pralaimėjimo svarbioje jos nariams situacijoje. Todėl, jeigu Artūrą Zuoką ištiktų sėkmė – jokia ne tragedija. Didžiųjų sąrašinių Lietuvos partijų pralaimėjimai – vienintelė likusi permainų tikimybė. Kiti išėjimai jau užbetonuoti.

Viskas į gerą, ponai.

2014.11.24; 03:40


Prisijunkite prie diskusijos