Žurnalistas Bronius Matelis ramybę atgauna tik sudėtinguose alpinistų žygiuose


Print

Panevėžieti Bronių Matelį daug kas įsidėmėjo iš jo įdomių komentarų portale www.lrytas.lt, anksčiau nemažai jo tiriamosios žurnalistikos tekstų, ypač apie teisėtvarką ir gaujų siautėjimą, buvo galima paskaityti dienraštyje “Lietuvos rytas”.

Kviečiame iš arčiau susipažinti su šiuo žurnalistu, sutikusiu duoti išskirtinį interviu portalui www.slaptai.lt.

Su Panevėžio krašto žurnalistu Broniu MATELIU kalbasi Slaptai.lt redaktorius  Gintaras Visockas.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę Lietuvos situaciją – pesimistiškai ar optimistiškai? Omenyje turiu svarbiausius aspektus: ekonominę krizę, emigracijos srautus, korupcijos gyvybingumą bei naujosios valdančiosios daugumos perspektyvas?

Visada į bet kokias situacijas esu linkęs žvelgti optimistiškai. Net jeigu būna labai sunku įžvelgti pragiedrulių po kokių nors netikėtų krizių, prisiverčiu galvoti, jog dangus dar negriūna, kad būna ir blogiau, kad tai dar ne pasaulio pabaiga.

Viską galima stengtis paversti nauda, net ir blogą naujieną. Juk emigracija vėliau ar anksčiau duos Lietuvai naudos, net ir dabar duoda naudą, nes į Lietuvą plaukia jų uždirbti pinigai, vėliau dalis išvykusiųjų sugrįš su nauja patirtimi, galbūt kurs savo verslą, kuris sujungs mūsų ir kažkurią užsienio šalį.

Finansų krizė, kuri šiuo metu purto kone visą pasaulį, jeigu gerai pagalvosime, yra įveikiamas dalykas. Juk tikrai įveikiamas! Reikia laiko, kantrybės ir gebėjimo  apriboti išlaidavimo įpročius. Todėl ir į krizę galima žvelgti su tam tikra optimizmo doze. Galime save raminti, kad jau esame gilioje duobėje, toliau kristi nebėra kur, jau atsistojome duobės dugne, pakėlėme galvas aukštyn ir žvalgomės jau ne po kojomis, o į viršų, net kokį metrą palipome aukštyn. Argi tai nenuteikia optimistiškai? Dar metai kiti ir viskas bus gerai, patikėkite, tikrai bus gerai, gal nebebus taip gerai, kaip buvo, bet situacija bus geresnė

Žinoma, galima atsisėdus prie suskilusios geldos rypuoti, kad štai yra turčiai, jie tokie ir anokie, o man niekas nieko nepaduoda, todėl kenčiu. Bet tai ne išeitis.

Kiekvienais metais su draugais keliaujame į kalnus, teko kopti į keletą viršūnių, kurių aukštis daugiau nei 7000 metrų. Štai ten tenka patirti daug sudėtingų išgyvenimų, reikia kiekvieną dieną demonstruoti ištvermę, kantrybę bendraujant tiek su savo draugais, tiek ir su savo organizmu, nes privalai suprasti jo siunčiamus signalus, kai patiri didžiulius fizinius krūvius, trūksta deguonies, skysčių ir elementariausių jėgų, o palapinėje spaudžia kartais 20 laipsnių šaltis.

Grįžęs iš kalnų tada keletą mėnesių galvoji: ką čia kalbate apie kažkokias krizes, kad negalite naujo automobilio nusipirkti ar alga per maža, juk būna gyvenime daug didesnių sunkumų.

Todėl neverkšlenkime ir dėl tos krizės ar emigracijos. Jeigu nieko greitai negali pakeisti, tai reikia sukurti planą ir keisti situaciją lėtai, bet negalima sėdėti sudėjus rankų ir laukti, kol Švč. Marija nužengs iš dangaus prie tavo trobelės ir pasiūlys kepintų bulvyčių, didelę pašalpą, pakurens krosnį, paglostys ir nuramins.

Kaip krizė paveikė laikraščio „Panevėžio rytas“ situaciją? Esate jo savininkas ir tikriausiai neapsėjote be išgyvenimų gelbėjant šį leidinį?

To laikraščio savininku tapau 2008 metų pabaigoje, kai ekonominė krizė visus jau gerokai talžė. Situacija iš pirmo žvilgsnio buvo klaiki: paskutiniais metais jis atnešė pusės milijono litų nuostolį, pajamos už reklamą krito iki 80 proc., kad kuo daugiau skaitytojų galėtų susipažinti su Seimo ir Vyriausybės darbu tuo sunkiu laikotarpiu, kad žinotų, kas dedasi jų mieste ir pasaulyje, daug prenumeratos buvo priimta su įvairiomis nuolaidomis, tiesiog stengėmės dėl skaitytojų.

Tuo tarpu tuometė šalies valdžia per naktinę mokesčių reformą drėbė dar ir PVM mokestį iki 21 proc., apmokestino autorinį atlyginimą, pabrango laikraščio pristatymo paslaugos. Prognuozuojamas nuostolis tada siekė iki milijono litų per metus. Kaip paaiškinti skaitytojui, kad valdžia, prieš tai net neįspėjusi, tiesiog pagrobė jų suneštus pinigėlius ir leidybai lėšų nebeliko?

Iš kai kurių tuomečių Seimo narių teko girdėti, kad tą naktį kai kurie politikai kalbėjo, jog žiniasklaida yra ne tik verslas, kad ji turi atlikti ir tam tikrą misiją kuriant valstybę, tačiau tuometės valdžios viršūnėse tikriausiai buvo nutarta, kad, pasinaudojus palankia situacija, per mokesčius, bus galima atkeršyti politikus ktitikuojančiai spaudai.

Šis kerštas turėjo didžiulį poveikį visai spaudai, tačiau „Panevėžio rytas“ tą slenkstį įveikė. Atleidome pusę darbuotojų, laikraštį pradėjome leisti tris kartus per savaitę, nors prenumeratos pinigai buvo surinkti žadant leisti dienraštį. Skaitytojai atakavo mus, o ne tuometį premjerą A.Kubilių, labai nedidelė dalis skaitytojų prenumeratos atsisakė ir pinigus atsiėmė.

Daug kas tada man sakė, kad išgyvensime tris ar keturis mėnesius, o tada bankrutuosime. Tačiau laikraštis išliko, skaitytojų šiais metais jau pradėjo daugėti, pajamos už reklamą irgi auga. Galiu tik priminti savo gyvenimo moto: niekada nesakyk, kad negali kažko padaryti, jeigu nė karto nepabandei ir net neieškojai būdų tai padaryti.

Gal galite įvardinti didžiausias pastarųjų dienų lietuviškas nesėkmes bei svarbiausius pastarųjų metų laimėjimus? O gal ženklesnių, labiau į akis krentančių pergalių mes nė neturime ir net negalime turėti?

Teniso turnyro „Australian Open“ antros vietos laimėtojas E.Murėjus kartą yra pasakęs, kad tuo metu, kai jis laimi, jį britai vadina Anglijos piliečiu, o kai pralaimi – škotu.

Panašus vertinimas pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją būdingas ir konservatorių ekspremjerui A.Kubiliui. Kai krizė kankino Lietuvos žmones, tai sakė, kad jis dėl to nekaltas, Europa ir visas pasaulis kaltas, nes iš ten krizė atkeliavo, o kai padėtis stabilizavosi, ėmė girtis, kad tai jis įveikė krizę.

Nepaisant to, A.Kubiliui tikrai buvo tekusi didžiulė atsakomybė, ypač žinant, kad prieš tai buvusi G.Kirkilo vyriausybė smarkiai išlaidavo ir nematė artėjančių grėsmių. A.Kubiliaus vyriausybė neišvengė klaidų, dėl to valstybė gal kokios vienos rankos dar  nevaldo, gal dar koks organas šlubuoja, bet pats valstybės stuburas liko sveikas ir nesulaužytas, vadinasi, viltis judėti ir gyventi išliko. Tai laikyčiau laimėjimu.

Nesėkme laikyčiau tai, kad Lietuvos žmonės dar neišmoko kritiškai vertinti politikų darbų. Kai pasiteirauji žmogaus, ar jis patikėtų savo šeimos sąskaitos banke PIN kodą už sukčiavimą teisiamam ar jau nuteistam asmeniui, tai jis tik juokiasi ir sako, kad jokiu būdu nepatikėtų.

Tačiau, kai ateina rinkimai, tie žmogeliai masiškai puola balsuoti už partiją, kurios lyderiai yra teisiami už sukčiavimą stambiu mastu, renka į Seima teistus asmenis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žmonės lengva ranka patiki visos valstybės iždo sąskaitos PIN kodą galimam sukčiui. Tada atsiranda galimybė tam sukčiui veikti ir tuštinti valstybės iždą. Nes tokią teisę jam suteikė Lietuvos žmonės. Bet juk tiek su savo, tiek su valstybės sąskaita banke reikia elgtis labai atsargiai, nes tai mūsų pinigai. Štai ta menka visuomenės branda ir nuvilia. 

Visiems pavyzdžiu, kaip mylėti savo šalį, galėtų būti plaukikė R.Meilutytė, o kaip nekęsti Lietuvos –  V.Uspaskichas ir jo kompanija, kuri tiesiog tyčiojasi iš kuriamos jaunos Lietuvos valstybės.

Kartą V.Uspaskichas atsiuntė mūsų redakcijai reikalavimą paneigti žinią, kad jo partija panaši į nusikaltėlių organizaciją, grasino kreiptis į teismą. Taip buvau parašęs, kai dar nebuvo tų garsiųjų bylų, bet tokią išvadą dariau dėl įtartinų asmenų, kurie glaudėsi prie Darbo partijos partijos.

Nieko mes tada nepaneigėme, po kelių mėnesių parašiau V.Uspaskichui atsakymą, bet nebežinojau, kur jį siųsti, nes V.Uspaskichas pabėgo į Maskvą. Mačiau jį per televiziją, išsižergusį Raudonojoje aikštėje, tai atsakymą išsiunčiau užrašęs ant voko: Rusija, Maskva, Raudonoji aikštė, V.Uspaskichui. Laiškas negrįžo.

Kokia nūnai padėtis Panevėžio krašte? Skaitant lietuviškąją spaudą, taip pat ir paties redaguojamus leidinius, tarp jų ir portalą www.panskliautas.lt, akivaizdu, jog įtartinų finansinių sandorių bei abejotinos reputacijos politikų ir čia netrūksta. Kas labiausiai neramina?

Neramina tai, kad kai kurie įtakingi politikai ir apžvalgininkai jau pradeda kalbas apie tai, kad suimtam įtakingam veikėjui nereikėtų dėti antrankių, kad su tam tikram sluoksniui priklausančiu asmeniu, kuris yra įtariamas kyšinikavimu ar sukčiavimu, reiktų elgtis pagarbiau, nei su žemesnio visuomenės sluoksnio asmeniu. Bijau, kad politikai pradės įgyvendinti tokį visuomenės skirstymo planą. Juk tarp taip šaukiančių buvo ir Seimo nariai S.Šedbaras, I.Degutienė.

Bandymas skaldyti ir taip jau įvairių krizių ir kyšininkavimo skandalų iškankintą visuomenę, skirtstant ją į privilegijuotųjų ir pažemintųjų kastas, yra neteisingas, ydingas ir net pačiai valstybei pavojingas reiškinys.

Jeigu kam nors nepatinka sulaikymo, konvojavimo, laikymo areštinėse taisyklės, tai, ponai, keiskime tas taisykles ir taikykime jas vienodai visiems sulaikytiems asmenims, o nevadinkime Specialiųjų tyrimų tarnybos organizacija, kuri veikia KGB metodais.

Beje, iš areštinės paleistas Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius M.Balčiūnas sulaikymo sąlygomis nesiskundė ir skaitė areštinėje knygas. Raskite  pavyzdį, kad sovietinis KGB būtų nešiojęs disidentams į areštinę knygas. Kai kuriems sulaikytiems asmenims jie galėjo greičiau rankas ir kojas išsukioti, o ne knygas nešioti.

Aptariant M.Balčiūno sulaikymą daug buvo apeliuojama į Panevėžį. Šio miesto STT agentai irgi triukšmingai buvo sulaikę nemažai garsių politikų ir tos bylos esą niekuo nesibaigė, esą niekas nebekalba ir apie buvusio Seimo nario V.Matuzo bylą, nes visi įtarimai bliūkšta, o kažkada su antrankiais anksti ryte iš namų išvesti politikai išteisinami.

Diskusijoje aš visada stengiuosi nieko nekaltinti apibendrintai, kiekvieną kartą stengiuosi analizuoti ir komentuoti faktus, o ne gandus ir savo paties susikurtus baisius vaizdinius.

Kiek man žinoma, tai dar nė vienas kažkada triukšmingai sulaikytas Panevėžio politikas nėra išteisintas. Štai buvęs meras ir ilgametis savivaldybės administracijos direktorius, tuo metu socialliberalas V.Matkevičius nuteistas realia pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausme, nuosprendį jis yra apskundęs, todėl galutinio dar reiks palaukti.

Buvęs Panevėžio savivaldybės administracijos direktorius socialdemokratas V.S.Buterlevičius irgi nuteistas realia puspenktų metų laisvės atėmimo bausme, tačiau teismas nustatė, kad dėl silpnos sveikatos nelaisvėje bausmės atlikti jis negali. Iš šio politiko priteista išieškoti daugiau nei 800 tūkst. jo iššvaistytų lėšų bei paskirta 19 tūkst. litų bauda.

Dar kelios buvusių Panevėžio merų ir vicemerų bylos šiuo metu nagrinėjamos teisme, o buvusiam seimūnui ir Panevėžio merui konservatoriui V.Matuzui  buvo pateiktas įtarimas pagal dar vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris leido prokurorams areštuoti dalį V.Matuzo turto, kurį jis su šioje byloje taip pat įtariamąja savo žmona D.Matuziene jau buvo pradėjęs pardavinėti. Tad pasakykite man, kur tos subliūškusios Panevėžio politikų bylos?

Noriu būti objektyvus, todėl paminėsiu, kad vienas gydymo įstaigos vadovas iš Panevėžio ir vienas medicinos įstaigos vadovas iš Rokiškio, kuriuos sulaikė STT Panevėžio valdybos agentai, teismo buvo išteisinti.

Pirmuoju atveju svarbus liudytojas teisme „prarado“ atmintį ir nebeatsiminė kai kurių bylai svarbių detalių, o antruoju atveju nusikaltimo faktas buvo užfiksuotas, tačiau teismas nusprendė, kad agentai pernelyg provokavo nusikalsti, žodžiu, kažkokius  operatyvinius veiksmus atliko neteisingai.

Bet kuriuo atveju tai yra darbo brokas ir jis su visa atsakomybe turėtų gultis ant STT pečių. Vadinasi, agentai kažko nepadarė, vadinasi, įtariamasis neturėtų dėl pareigūnų klaidų kankintis areštinėje, vadinasi, reikia kažką bausti. Visada reikia nagrinėti konkrečius atvejus ir bausti kaltuosius, o nekalbėti apie tai, kad reikia kurti dvi kastas, kurioms bus taikomi skirtingi standartai.

M.Balčiūno atveju buvo sukilę ir žmogaus teisių gynėjai. Parėkavo, pašūkavo, o kai M.Balčiūną paleido, tai ir jie nėrė į šalį. Palaukite, o tai kitų anskti ryte sulaikytųjų teisių ginti nebereikia? Pavyzdžiui, Medininkų muitininkų, kurie į areštinę buvo surankioti, nors nusikaltimą jie buvo padarę, kaip ir M.Balčiūnas, daug anksčiau. Kodėl M.Balčiūno teisės buvo pažeistos, o štai toje pačioje byloje įtariamųjų verslininkės D.Kulkierienės ir mero padėjėjo D.Simėno teisės nebuvo pažeistos? Jie priklauso kitai, žemesnei kastai?

Galvą guldau, kad tiems rėksniams rūpėjo ne žmogaus teisės, o M.Balčiūnas, kaip aukštesnės kastos atstovas. Ir ar tikrai tas triukšmas M.Balčiūnui padėjo? Juk aukštesnės instancijos teismas M.Balčiūnui suėmimą panaikino ne dėl to, kad radosi labai daug užtarėjų, o todėl, kad per savaitę buvo apklausti kiti svarbūs asmenys ir tiesiog nebeliko kliūčių M.Balčiūną laikyti areštinėje. Tuojau pat paleido ir D.Simėną.

Į Seimą Panevėžyje išrinktas buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys. Po rinkimų į parlamentą tepraėjo vos keli mėnesiai, taigi dar anksti brėžti plačius apibendrinimus. Tačiau vis tik norėčiau išgirsti prognozes – ar šiam parlamentarui pavyks nuveikti bent kiek rimtesnių, visai šaliai svarbių darbų? Nejaugi po ketverių metų ir vėl būsime priversti pripažinti, jog “vienas lauke karys – ne karys”?

Nesu iš tų, kurie idealizuoja politikus. Į juos visus reikia žvelgti įtariai ir nuolat juos kontroliuoti. Tokią taisyklę taikyčiau ir P.Urbšiui, nors jį asmeniškai gerai pažįstu. 1991 metų Sausio 13- osios įvykių metu kartu buvome Parlamento rūmuose ir net buvome postuose rūsyje, kai jis turėjo pridengti mano nugarą, o aš jo.

Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, aš pasukau į žurnalistiką, jis į STT, žmonės keičiasi, kai kur mūsų nuomonės jau skiriasi, tačiau pagrindinių vertybių pagrindas liko panašus.

P.Urbšys yra žmogus, kuris tiki, jog vienas karys lauke gali būti labai svarbus, tačiau aš tuo labai abejoju. Juk pagalvokime, kas labiausiai rūpi tiems, kurie balsavo už P.Urbšį? Jis žinomas korumpuotų politikų priešas, todėl jo rinkėjas tikėjosi, kad P.Urbšys pasirinks Seime dirbti Antikorupcijos komisijoje, Teisės ir teisėtvarkos komitete arba Nacionalinio saugumo komitete. Tačiau turėdamas didžiulę patirtį teisėtvarkos srityje P.Urbšys pasirinko darbą Savivaldybių reikalų komitete.

Sutinku, darbo P.Urbšiui atsiras bet kokiame komitete, nes čia irgi yra labai daug neartų dirvonų, be to, korupciją savivaldybėse gimdo būtent tai, kad tikros savivaldos Lietuvoje dar nėra – čia veikia tik nusikaltėlių susivienijimo pagrindu surinkta chebrytė, kuri dalinasi pelningus užsakymus, kyšininkauja, ir kurių visuomenė niekaip negali kontroliuoti.

Tačiau P.Urbšio rinkėjas dabar turi teisę galvoti, kad P.Urbšys Seime į korupciją, nacionalinį saugumą ir teisėtvarką nesigilina, nes buvo pagrasinta nesigilinti, jį gal net šantažavo? Vadinasi, čia kažkas slypi, ko rinkėjas nežino?

Aš manau, kad P.Urbšys galėjo pasirinkti ideologiškai artimesnę partiją ir bandyti savo idėjas įgyvendinti pasinaudojęs tos partijos įtaka. Kad pateko į Seimą pats save iškėlęs ir kad nėra niekam įsipareigojęs – labai geras dalykas, bet kaip vienam ar trim Seimo nariams pasiekti, kad būtų priimti visai Lietuvai naudingi įstatymai?

Per įtakingą partiją veikti būtų kur kas lengviau. Randi bendraminčių partijoje, savo frakcijoje Seime, gali įtikinėti ir partijos vadovus, kad vienas ar kitas įstatymas pakels partijos populiarumą, kad tai bus naudinga visai Lietuvai, kad vienas ar kitas gyventojų sluoksnis ims atidžiau stebėti ir vertinti partiją. Tada suveiktų ta vadinamoji sinergija ir gautųsi neblogas rezultatas.

Suprantu, kad P.Urbšys nenori susilieti su tuo purvu, kuris tvyro partijose, ir kurios to purvo į Seimą prineša labai daug. Bet, mielas drauge, jeigu jau ryžaisi eiti į Seimą, tai žinok, kad ir tau teks valytis nuo drabužių tą purvą. Vien todėl, kad būsi aptaškytas, kai kiti susitepėliai kartais tiesiog smarkiai pasipurtys.

Juk rinkėjui yra svarbu, kad P.Urbšio idėjos būtų įgyvendintos, o kokiu būdu, svarbu mažiau. Kokia nauda rinkėjui ir Lietuvai bus iš to, kad P.Urbšys blaškysis ketverius metus su savo idėjomis Seimo koridoriais ir nė vienas jo siūlymas nebus įgyvendintas?

Na, žinoma, rinkėjas džiaugsis, kad P.Urbšys yra tikrai padorus ir sąžiningas politikas, tik kad tos sąžinės ant duonos juk neužsitepsi. Reikia ir realiai nuveiktų darbų, ne tik sąžinės.

Kaip vertinate kai kurių Lietuvos politikų mėginimus ginčytis su posakio “savi šaudė į savus” autoriumi ar verslininkais, gaminančiais “tarybines dešreles”? Argi tokie ginčai – svarbiausia Lietuvos aktualija? Gal tiesiog reikėjo nutylėti, nepastebėti – vadovautis pricipu, esą “šuo loja, o karavanas eina”?

„Tarybinės dešrelės“ manęs nė kiek neerzina. Galėtų būti ir „Tarybinis limonadas buratinas“ arba galėtų dirbti kiekviename prekybos centre „Tarybinė kasininkė“. Prie tokios, garantuoju, eilės stovėtų, nes kai kam būtų įdomu patirti, kaip tave šlapia mazgote per kuprą tvatija tik už tai, kad paprašei maišelio sūreliui įsidėti ar ne taip į ją pasižiūrėjai. Būtų linksma.

Gamintojai tiesiog naudojasi nostalgijos jausmu, kuris kartais užplūsta ypač vyresniojo amžiaus žmones. Tik nereikėtų tai vertinti kaip nostalgiją sovietinei santvarkai. Psichologai sako, kad tokiu būdu žmogus mintimis tiesiog grįžta į praeitį. Į praeitį, kai jie buvo jauni ir laimingi, kai sąnarių negėlė, kai galvos dėl darbo ir pajamų neskaudėjo, kai tėveliai ir draugai gyvi buvo, kai saulutė tikriausiai skaisčiau švietė.

Iš principo, tai yra nostalgija jaunystei, gerai sveikatai ir šauniems prisiminimams, gal net pirmajai meilei. Su nostalgija sovietiniam režimui tai neturi nieko bendra.

Manau, kad kokioje Didžiojoje Britanijoje pagyvenę žmonės irgi kalba, kaip gera buvo gyventi pokario metu, kai buvome jauni, nerūpestingi, nors tuo metu pajamos buvo tragiškai mažos, reikėjo labai taupyti ir gal net valgio sąskaita. Tokios nostalgijos tikriausiai irgi niekas nesuprastų, bet iš principo tai būtų nostalgija jaunystei, o ne sunkiems pokario metams.

Dėl frontininko A.Paleckio  pasisakymų turiu kitokią nuomonę ir ji pakankamai kategoriška. Gal todėl, kad 1991-aisiais buvau Parlamento rūmuose, prisiekiau ginti savo šalį, netgi turėdamas tik metalinį strypą ir dujinį pistoletą. Mačiau, kas ten vyko, tas pakilus jausmas iki šiol išliko kaip didžiausia vertybė.

Apie A.Paleckį reikėjo kalbėti, nes kai kvailys devynis kartus pakartoja kokią nors nesąmonę, dešimtą kartą tai ištarus kai kas gali tuo melu patikėti. Tai jau kiti dalykai, tai jau rimta, nes tai susiję su mūsų valstybės atkūrimu ir aukomis. A.Paleckį galėčiau palyginti su pokario metų išdaviku, kai Lietuvos partizanu apsimetęs šnipas įgauna partizanų pasitikėjimą, įvilioja į pasalą ir visus sunaikina enkėvėdistų būrys. Tuo tarpu A.Paleckis toliau laižo enkėvėdistui batus.

Tai tokia metafora, gal ji stiproka, bet tai aš galėčiau pakartoti ir teisme, jeigu A.Paleckis tai pageidaus. Šis jaunas vyras visų pirma išdavė ir paniekino Sausio 13-osios aukas. O tai labai rimta, labai.

Kartais pagalvoju, kad A.Paleckis, leptelėjęs nesąmonę, galėjo tiesiog atsiprašyti, ir nieko nebūtų buvę. Jautėsi, kad tuo metu jis buvo stumiamas socialdemokratų į politikos šalikelę, jautė didelių nuoskaudų, kad buvo neįvertintas, čia pakvietė į radijo laidą, atsirado proga pasireikšti, kitos progos galėjo ir nebūti, todėl ėmė ir nuslydo. Bet ne tai baisiausia, daug blogiau tai, kad prarado gerą progą atsiprašyti. Tada įsikibo tos savo klyšės ir niekaip nebesugebėjo jos paleisti.

Kaip vertinate mūsų prokuratūros pastangas dar sykį ieškoti tų, kas gi mums kenkė prieš dvidešimt metų – 1991-ųjų sausio 13-ąją. Žinoma, užsiėmimas – vertas pagarbos. Tačiau neramina aplinkybė, jog mūsų slaptosios bei specialiosios tarnybos, regis, pamiršo kitą, ne mažiau svarbų ir aktualų klausimą: o kas gi įvardins tuos, kurie mūsų valstybei kenkia būtent šiandien, 2013-aisiais metais?

Sakykim, Estijos kontržvalgyba per pastaruosius kelerius metus susekė, areštavo ir realiomis laisvės atėmimo bausmėmis nuteisė net du aukšto rango savo darbuotojus, slapta talkinusius Rusijai. Mes tokiomis pergalėmis pasigirti negalime.

Jūs tikriausiai turite galvoje tą Estijos karininką, kuris teikė slaptą informaciją apie NATO planus Rusijos žvalgybai? Taigi tą karininką sekė ir išaiškinti padėjo mūsų, Lietuvos, slaptųjų tarnybų darbuotojai, vienas jų viešai (gali būti tokių ir daugiau, tačiau ne viskas gali būti viešinama) net buvo apdovanotas Estijos ordinu.

Apskritai visos Lietuvos sritys yra pernelyg politizuotos ir pilnos cinizmo, todėl mums mažiau ir sekasi. Pasižiūrėkime į du prieškrizinius laikotarpius. Kai premjeru buvo G.Vagnorius, tai šis niekaip nenorėjo pripažinti, kad krizė Rusijoje gali turėti įtakos Lietuvai ir toliau išlaidavo, prieš ketverius metus taip elgėsi ir premjeras G.Kirkilas. Dvi krizės ir Lietuva sėdi mėšle, jei lyginsime mus su estais. Sulauksime trečios, krisime dar žemiau.

Estija net ir šiuo metu vykdo visus įsipareigojimus NATO ir sumoka šiai organizacijai 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (Lietuva nesumoka ir vieno proc.), turi sukaupę nemažą stabilizacijos fondą, todėl nesistebiu, kad prakalbo ir apie tai, jog NATO naikintuvai, saugantys Baltijos šalių oro erdvę, galėtų būti dislokuoti ne Šiauliuose, o Estijoje. Matyt, bijo, kad nelabai stabilūs ir tik išlaidauti mėgstantys lietuviai ištampys tuos naikintuvus po sraigtelį ir nebeliks kam sienų saugoti.

Labai sunku vertinti slaptųjų tarnybų darbą, kai nieko nežinau, ką jie veikia. Galbūt kaip tik jie dirba labai gerai, galbūt turi išaiškinę visą Rusijos šnipų tinklą ir kažkokiu būdu kontroliuoja jų veiklą, gaudami iš to nemažos naudos. Sunku čia ką nors pasakyti.

Mano įsitikinimu, Lietuvoje sukurtos ypatingai nepalankios sąlygos žurnalistams, triūsiantiems tiriamosios žurnalistikos baruose. Ir ne vien dėl to, kad tiriamoji žurnalistika reikalauja daug jėgų, profesionalumo ir ženklių finansinių išteklių. Ypač į akis krenta tai, kad Lietuvos valstybė šiai veiklai piktybiškai neskiria jokių rimtesnių premijų.

Akivaizdu, jog Lietuvos valstybė renkasi priešingą variantą. Pastaruoju metu net padaugėjo faktų, kai žurnalistus, ir ne tik žurnalistus, vis dažniau bandoma nutildyti mojuojant privataus kaltinimo tvarka keliamomis baudžiamosiomis bylomis. Ar Jūs, analizuodamas situaciją Panevėžyje, nepatiriate grasinimų?

Paskutinį grasinimą esu patyręs po žurnalisto V.Lingio nužudymo, kai žudikai dar nebuvo sulaikyti, maždaug 1993-iaisiais. Tada dirbau „Lietuvos ryto“ redakcijoje, daug tyrinėjau apie banditų karus ir verslininkų žudymus Panevėžyje.

Po V.Lingio nužudymo situacija Lietuvoje tikrai buvo pradėjusi keistis į blogąją pusę. Taukuotais treningais apsirengę net ir pačio žemiausio sluoksnio banditėliai leisdavo sau gatvėje „netyčia“ stumtelti pečiu ar kokią repliką sviesti. Ore tvyrojo įtampa, V.Lingio žudikai nebuvo sulaikyti, todėl banditai ėmė kelti sparnus, užkabinėti gatvėje, siųsdavo įvairius keistus linkėjimus.

Tiesiog jaučiau, kad tuo metu sprendėsi, kas ką – valstybė banditus ar jie valstybę parklupdys ant kelių. Jei ne B.Dekanidzės ir jo draugų sulaikymas, dar nežinia, kaip viskas būtų pasisukę Lietuvoje. Todėl nuolat kartoju, kad žurnalisto V.Lingio auka dar nėra iki galo tinkamai įvertinta. Būtent po jo žūties Lietuvoje įvyko lūžis ir valstybė perėmė inicitatyvą iš nusikaltėlių, kurie iki tos dienos Lietuvoje valdė labai daug sričių.

Prieš kelias savaites, kartu su kitais regioninės žinisklaidos atstovais, buvau pakviestas susitikti su Prezidente D.Grybauskaite. Buvau iš anksto nusiuntęs ir vieną klausimą. Teiravausi, ar nesirengia D.Grybauskaitė inicijuoti įstatymų pataisas, kurios uždraustų už straipsnius persekioti asmeniškai žurnalistus, kelti jiems baudžiamąsias bylas.

Gaila, bet iki šiol nežinau, ar šis mano klausimas buvo pateiktas svarstyti ir kokia buvo D.Grybauskaitės reakcija. Mat pakeliui į Vilnių, netoli Ukmergės, sugedo mano automobilis ir turėjau per pūgą ieškoti būdų grįžti namo.

Pasvalyje irgi yra privataus kaltinimo tvarka už šmeižtą nuteistas vienas žurnalistas. Gintis teisme buvę darbdaviai jam nepadėjo, jis liko vienas, išleido krūvą pinigų, o bylą pralaimėjo. Dabar šio žurnalisto skundas išsiųstas į Strasbūro teismą.

Noriu paaiškinti, kokia tokių bylų esmė. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą dėl neteisingos informacijos paskleidimo atsako leidėjas, jis turi sumokėti ir teismo paskirtą baudą, jegu jo kaltė yra įrodyta. Ir tai yra normalu, nes žurnalistas rašė juk ne savo malonumui ar tiesiog neturėdamas ką veikti. Žurnalistas vykdė redakcijos užduotį, straipsnį redagavo redaktoriai, kurie irgi galėjo pamatyti klaidą. Taigi kaltinti žurnalisto kaip ir negalima, nes tai tiesiogiai yra susiję su jo darbu.

Tačiau nepatenkinti politikai ar kiti asmenys surado būdą, kaip atkeršyti asmeniškai žurnalistui. Politikai nebekaltina leidėjo, o tiesiogiai paduoda į teismą straipsnį parašiusį žurnalistą.

Privataus kaltinimo tvarka kelia jam baudžiamąją bylą, teismas žurnalistą nuteisia, visam gyvenimui jo biografijoje lieka dėmė. Po tokių bylų žurnalsitas nebenori rašyti aštriomis temomis, nebenori užsiimti tiriamąją žurnalistika, o kai kurie tiesiog išėjo iš darbo, nes nemato prasmės dirbti, kai už pačią mažiausią klaidelę gali būti nuteistas pagal Baudžamojo kodekso straipsnį.

Aš čia nekalbu apie tai, kaltas ar ne žurnalsitas, čia kalbu apie tai, kad už klaidas visų prima  privalo atsakyti leidėjas, o žurnalistui nereikėtų už tai taikyti Baudžiamojo kodekso straipsnį, išskyrus galbūt tuos atveju, kai žurnalistas iš anksto žinojo, jog tai yra neteisybė, tačiau apgavo leidėją ir paskleidė melagingus faktus, kurių redaktoriai patikrinti neturėjo galimybės.

Įsivaizduokime, kad prekybos centre, imdamas čekį, paslydęs nugriuvo ir koją nusilaužė pirkėjas. Ar teisinga būtų nuteisti  kasininkę, kuri atliko tik jai darbdavių pavestą darbą – paskaičiavo, padavė čekį, o imdamas čekį žmogelis neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo.

Gal aš kažką ir praleidau, jei taip, tai atsiprašau, bet nesu girdėjęs, kad ir Žurnalistų sąjungos vadovai būtų kreipęsi į Seimą ar Prezidentę D.Grybauskaitę ir paprašę nebeleisti persekioti žurnalistų dėl to, kad jie dirba savo darbą ir kartais suklysta. Kiek žinau, jau dvi tokios bylos yra Strasbūro teisme, jas teismas priėmė nagrinėti, vadinasi, pagrindą įžvelgė. Tačiau būtų geriau, kad patys sugebėtume išsikuopti savo kieme.

Būdamas dešimtokas sykį leidausi į labai įdomią ir tuo pačiu fiziškai sunkią kelionę po Šiaurės Tian – Šanio kalnus. Žinoma, kalnai paliko neišdildomą įspūdį. Būčiau mielai dar sykį leidęsis į panašią kelionę. Bet gyvenimas susiklostė būtent taip, jog alpinisto kuprinės daugiau nė sykio neteko užsimesti ant pečių. O Jūs – rimtas alpinistas. Kodėl? Tai padeda bent trumpam pamiršti blogąsias civilizacijos puses?

Kai kurie mano draugai tokio užsiėmimo nesupranta. Gaunasi taip, kad poilsio nuo ekstremalaus darbo ieškau užsiiminėdamas dar ekstremalesniais dalykais. Bet tai teisybė. Praėjusią vasarą nepavyko kopti į planuotą viršūnę Tian-Šanio kalnuose, neleido, nes vienas Kazachstano pasieneitis tame slėnyje buvo sušaudęs 16 savo tarnybos draugų.

Todėl įkopėme tik į aukščiausią Šiaurės Tian-Šanyje esančią Talgaro viršūnę, kurios aukštis apie 5000 metrų, po to įkopėme į dar vieną viršūnę, įveikėme kelias perėjas. Pripažįstų, kad šis užsiėmimas šiek tiek ekstremalus, bet juk daug kas priklauso nuo tavęs.

Labai dažnai alpinistai žūsta dėl savo kaltės: neįvertino savo galimybių, ne toje vietoje palapinę pasistatė, per plyšių išraižytą ledyną ėjo nesusirišę saugos virve, be tinkamos įrangos, gal neturėjo tinkamo patyrimo.

Kartą kopiant į Lenino viršūnę (apie 7135 m), paskutinėje stovykloje daugiau nei 6000 metrų aukštyje, vienvietėje palapinėje buvo įsikūręs vienas vokietis. Kai dėl blogo oro niekas į viršūnę nekopė, jis nutarė kopti. Sakėme, kad pavojinga, bet jis išėjo. Išėjo ir negrįžo. Tai ar ne pats kaltas? Kalnuose yra taisyklės, kurių privalai laikytis ir nelaimė aplenks.

Šią žiemą galvojau su draugais kopti į Kazbeką, kuris yra Gruzijoje. Rimta viršūnė, ypač žiemą. Neseniai atėjo pranešimas, kad ten sniego lavina pražudė keletą Rusijos alpinistų.

Bet juk žiemą į tokius kalnus kopti gruodžio ar sausio mėnesiais nėra saugu. Kalnuose dar siautėja rūsti žiema, daug sninga, sniegas minkštas ir nesusigulėjęs, audros siaučia. Į tokią viršūnę reikia kopti baigiantis žiemai, gal vasario pabaigoje, kai artėjantis pavasaris apramina audras, sniegas dieną minkštėja, susiguli, naktį šaltis jį sutvirtina ir padaro mažiau pavojingą. Arba galima kopti vasarą, kai mažiau pavojinga.

Ir mūsų grupei, su kuria keliauju jau daug metų, nepavyko išvengti tragiškos lemties, kai įkopęs į Chan-Tengrio viršūnę draugas nebegrįžo ir ten liko. Tikriausiai amžiams. Bet šiaip kalnuose yra kur kas daugiau džiūgių akimirkų, kerinčių vaizdų ir įdomių išbandymų. Jie padeda laikinai pamiršti įvairių kvailų taisyklių kupiną civilizuotą pasaulį. Bent jau iki kitos vasaros, kai vėl ima niežėti padai ir prašytis į kalnus.

Nuotraukoje: interviu autorius žurnalistas Bronius Matelis.

2013.01.29


Prisijunkite prie diskusijos