Lenkijos radijo stotyje „Antyradio“ alkoholikams skirtą laidą vedantis lietuvių kilmės žurnalistas Kšyštofas Dovgirdas (liet. Daugirdas) save pristato gana neįprastai – jis save vadina alkoholiku. Tik tuomet prideda žodžius žurnalistas, vyras ir tėvas.
Žodis alkoholikas K. Dovgirdui yra esminis. Pasak žurnalisto, jei šį faktą kada nors pamirš, tuomet pamirš, kas jis yra iš tikrųjų. O tuomet jau labai greitai nebebus nei žurnalistu, nei tėvu, nei vyru.
Laida „Vakaro pokalbiai“ transliuojama sekmadienio vakarais. Tai, anot autoriaus, pats sunkiausias laikas alkoholikui. Juk kitą dieną reikia eiti į darbą, o jis net nežino, ar dar turi tą darbą. Jis net nežino, ką gero nuveikė per praėjusią savaitę.
Tokiu metu ir prasideda panika. Todėl žmonės ir skambina į radiją, nes jiems atrodo, kad būtnet dabar jie labai nori gydytis ir keisti savo gyvenimą.
Apie lietuvišką kilmę ir alkoholį
Pasak Kšyštofo, jis yra kilęs iš normalios šeimos. Nors jo lietuvišką kilmę išduoda pavardė, tačiau žurnalistas gailisi nemokmantis lietuvių kalbos ir kol kas nė karto net nebuvęs Lietuvoje. Tačiau jis žino, jog jo šaknys nuo Kauno regiono, Daugirdiškių. Žino ir Dubysos upę, ir Ramygalą.
Pasakodamas apie savo šeimą, Kšyštofas pabrėžia, kad joje niekada nebuvo problemų dėl alkoholio. Niekas negėrė – nei tėvai, nei abu broliai. Tačiau tai taip pat buvo problema, nes į alkoholizmą įklmpęs Kšyštovas net keletą metų ieškojo ne tik atsakymų, bet ir kaltųjų giminėje, šeimoje.
Su K. Dovgirdu Varšuvoje susitikau spalio 22-ąją – dieną, kai lygiai prieš 7381 dienų dėl alkoholio kolega vos nenumirė. Tada jam buvo 39 metai. Ir būtent tuomet jis siaubingai užsimanė gyventi. Todėl nuėjo pas protingus žmones, su kuriais susipažino ir kurie jam padėjo. Jis sako, kad, matyt, turėjo tapti alkoholiku, kad pasiektų tai, ką turi šiandien. Už tai jis dabar dėkoja Feliksui Dumanovskiui, dirbančiam judėjime AA (anoniminiai alkoholikai), kuriame propaguojama 12-os žingsnių gyvenimo filosofija.
Alkoholiko pokalbiai naktiniame radijo eteryje
K. Dovgirdas jau 17 metų veda alkoholikams skirtą radijo laidą „Vakaro pokalbiai“. Jo atėjimas į radiją buvo atsitiktinis. Iki tol kaip ir dabar pragyvenimui jis užsidirba statybose.
Maždaug 1993 metais Lenkijoje ėmė aktyviai kurtis naujos privačios radijo stotys. Kaip tik tuomet Kšyštofas jau buvo metęs gerti. Jam tai buvo sunkus laikas – nors negėrė bemaž trejus metus, bet buvo vienas liūdniausių žmonių pasaulyje. Jį labai slėgė ir tai, kad greta jo buvę žmonės mirė vienas po kito. Tai buvo simpatiški jauni žmonės. Tai buvo jo draugai, su kuriais kartu gydėsi pas Priklausomybių terapijos skyriaus direktorių, psichiatrą Bogdadą Voronovičių. Kšyštofui nusibodo vaikščioti į laidotuves. Jis prisimena, kaip jam norėjosi užlipti ant aukščiausio Varšuvos pastato ir garsiai išrėkti: „Žmonės, nemirkite, galima gyventi su tuo prakeiktu alkoholizmu!“
Kšyštofas pripažįsta, kad tuo metu gyvenimas jam buvo nemielas. Tik vėliau jis suprato, kad nors ir norėjo kitaip gyventi, bet gyveniams liūdnas buvo tik todėl, kad jis pats buvo dėl visko kaltas.
Todėl visai atsitiktinai nutarė kreiptis į vieną naujai atsidariusią radijo stotį. Nuėjęs pasiūlė laidą, kurioje galėtų kalbėti apie tai, ką jis išmano geriausiai – tai alkoholizmas. Išklausę jo pasiūlymą iš karto norėjo jį išmesti ir net nelabai teikėsi klausyti visos idėjos. Bet, laimė, atsirado vienas protingas žmogus radijo stotyje, kuris šią idėją priėmė. Tačiau eksperimentas prasidėjo labai keistai – buvo pasiūlyta apie alkoholikų problemas kalbėtis 3-ią valandą nakties. Taip prasidėjo Kšyštofo žurnalistikos karjera.
Pradžioje laidos formatas buvo labai paprastas – kartu su draugu Michailu jie tiesiog kalbėjosi eteryje. Laidos transliacijos dienos nuolat buvo keičiamos, keitėsi ir laikas – tai vidrunaktį, tai 1-ą valandą nakties, tai dar kokiu kitu metu. Bet Michailas uždavinėjo Kšyštofui klausimus, o šis į juos ataskinėjo. Klausimai buvo labai paprasti – kiek reikia išgerti, kad taptum alkoholiku, kaip jaučiais alkoholikas ir pan.
Tačiau vos užgimusi laida greitai dingo iš eterio. Atėjo vasara ir atostogų metas, o radijo vadovybė, nenorėdama žmonėms gadinti nuotaikos, tą laidą paprasčiausiai uždarė.
Laidą išgelbėjo visuomeninė misija
Vos uždaryta laida greitai buvo prisiminta. Mat 1993 metais Lenkijoje buvo toks laikas, kai radijo stotys turėjo gauti licencijas transliacijai. Norėdama gauti licenciją, radijo stoties „Antyradio“ vadovybė paraiškoje nurodė savo išskirtinumą – jie vieninteliai Lenkijoje transliuoja laidą, skirtą alkoholizmui.
Tuomet jau radijo vadovai patys atėjo pas Kšyštofą. Žurnalistas nutarė pats nustatyti „žaidimo“ taisykles. Jis išsikovojo nuolatinį eterio laiką ir jau nebe naktį, o normaliu laiku – sekmadienio vakarą. Dar paprašė telefono, kuriuo į laidą galėtų skambinti žmonės ir laida taptų interaktyvia.
Nauju formatu atgimusi laida sėkmingai gyvuoja jau 17 metų. Beje, transliacijos gali pasigirti stebėtinu reguliarumu – jokių išimčių nei per religines, nei per valstybines šventes. Tiesa, Kšyštofas prisimena keletą išimčių – 3 laidas praleido dėl širdies priepolio, vieną – dėl Jono Pauliaus II mirties, o šiais metais laidą nukėlė dėl koncerto Vudstoke. Kadangi radijo stotis skirta rokenkrolui, Kšyštofas juokauja, kad „alkoholikai pralošė rokenrolui“.
Šiuo metu Lenkijos radijo stotyse yra dar keletas laidų, skirtų alkoholikams. Kažkada jas vedė žurnalistai, kurie diskusijoms kvietė įvairius specialistus ir svečius. Tačiau vėliau radijo stotyse tokias laidas pradėjo vesti alkoholikai, kurie dalinasi asmenine patirtimi.
Alkoholikai – ištikima ir reikli auditorija
Daugybė žmonių supranta, kokia yra anonominių alkoholikų bendruomenė. Ji turi savo kalbėjimo tradicijas, o anonimiškumas – vienas svarbiausių dalykų. Radijas leidžia ir kalbėtis, ir likti nežinomu kitiems.
Kšyštofas pripažįsta, kad turi lygiai tiek pat draugų kiek ir priešų. Nors jis negali nuslėpti savo simpatijų anonominių alkoholikų programai, bet stengiasi jos nepropaguoti ir negirti savo laidoje – vengia spekuliacijų.
Visgi daugybė žmonių įkalbinėja jį pristatyti ir vertinti skirtingas gydymo programas. Kai kas ją vertina kaip anonominių alkoholikų susirinkimą. Bet žurnalisto nuomone, tai nėra susirinkimas. Juk klube žmonės susirenka, kalbasi ir gali žiūrėti vieni kitiems į akis. Laida – visai kas kita. Todėl Kšyštofas net vengia naudotis kokia nors literatūra apie alkoholizmą. Kiekviena laida pradedama kokia nors įdomia mintimi, kurių jis prisirenka iš kitų alkoholikų, kartais ir knygų. Bet autorius labai vengia kalbėti apie konkrečias gydymo programas, pavyzdžiui, 12-a žingsnių ir panašios.
Šiuo metu Kšyštofo „darbine“ knyga yra nedidelė knygele „Diena po dienos“. Jo laidoje svečiavosi šios knygelės autorė, kuri pati virš 30 metų negeria. Ji kilusi iš Baltarusijos, kurį laiką gyveno Varšuvoje, vėliau – JAV. Beje, autorės motina taip pat kažkada buvo alkoholikė. Kiekvieną laidą Kšyštofas atverčia šią knygą ir iš jos paima įdomesnę mintį diskusijai.
Klausytojai nebeskambina, o rašo laiškus
Kodėl Kšyštofas savo laidose bando kalbėti tik apie konkrečią temą? Todėl, kad nori būti kitoks. Mat, lenkai, anot autoriaus, labai mėgsta laidas, kuriose kalbama apie nieką. Taip sakant, filosofuoti, pilstyti iš tučio į kiaurą. Jam tai nusibodo.
Todėl kai į „Vakaro pokalbius“ skambina žmogus, kuris kalba apie viską ir apie nieką, bet ne apie esmę, Kšyštofas greitai tokį pokalbį išjungia. Nors tai negražu, bet Kšyštofas tai vadina savo „natūra“.
Beje, tokie iš pirmo žvilgsnio nekorektiški santykiai su auditorija turi savo filosofiją. Autorius teigia, kad dabar radijo laidoms atėjo sunkūs laikai. Kažkada jo laida turėjo net 18 telefono linijų, o savo poziciją norintys išsakyti žmonės kantriai laukė eilėje. Dabar viskas kitaip. Žmonės rečiau skambina ir mieliau rašo elektroninius laiškus. Dabar dažniau skambina klausytojai iš Toronto, Niujorko ar Monako. Jie dar nori pakalbėti. O štai Lenkijos lenkai patogiai gulėdami ant lovos rašo kompiuteriu ir nekantriai laukia, kada laidoje bus atsakoma į jų klausimus.
Tačiau Kšyštofas dažnai tiesiog nespėja perskaityti visų laiškų radijo eteryje. Kiekvienai laida jų atsiunčiama po 300-400. Žmonių nekantrumas stebėtinas – vienas klausytojas nesulaukęs gerito atsakymo eteryje laišką siuntė net 17 kartų. Supykęs Kšyštofas visai jo neperskaitė. Tokie „rašytojai“ pyksta ir klausia, kodėl jis tada sėdi radijuje. Kšyštofas karrtoja savo „dainelę“ – radijuje dirba tik dėl pinigų. Tai veikia. Žurnalistas nutyli, kad iš tiesų duonai užsidirba statybose.
Laidos vedėjas dažnai specialiai neskaito eteryje ir tokių laiškų, kurie yra labai asmeninio pobūdžio. Tokiems jis stengiaisi atsakyti asmeniškai po dienos ar kelių. Kartais laiškai būna tokie skausmingi ir klausimai tokie sudėtingi, kad iš karto ir negali atsakyti. Reikia net konsultuotis su specialistais, kad žmogui rimtai atsakytum. Kšyštofas įsitikinęs, kad žmogui tai reikia daryti rimtai: „Kalbėti reikia kaip namą statyti – stengiesi tai daryti atsakingai“.
Radijas – asmeninė terapija
Kšyštofo darbe būna nemažai komiškų situacijų. Skambina žmogus iš Varšuvos. Jis nori gydytis, todėl prašo pasakyti, kur jam tai reikia daryti. Kšyštofas klausia, ar kai perka butelį tas pilietis irgi konsultuojasi su kuo nors. Žurnalistui keista, kad žmogus gali jam paskambinti, bet pats atsiversti telefonų knygos kažkodėl negali. Tada vėl išgirsta klausimą, ko žurnalistas sėdi tame radijuje. Atsakymas tokiems irgi paprastas – dėl pinigų.
Dažniausias klausytojų klausimas – pasakyk, kur geriausiai gydo alkoholikus. Kšyštofas dažnai juokauja ir sako, kad visi centrai niekam tikę. Paaiškinimas paprastas – alkoholiku save vadinantis žurnalistas nežino žmogaus, kuris nueitų gydytis ir jam patiktų tas gydymas. Pats jis gydėsi geriausiose vietose, jam padėjo geriausi specialistai, bet jis vis tiek buvo skeptiškas. Todėl anot žurnalisto, kiekvienas turi pats susirasti savo vietą ir turi susirasti protingus gydytojus, kurie jam padės.
Žurnalistą labai erzina ir tie, kurie radijo eteryje nori išgirsti paguodos, kad jie dar ne alkoholikai. Skambina toks žmogus ir pasakoja apie savo gyvenimo būdą o tada klausia – ar aš jau alkoholikas? Tada Kšyštofas atsako paprastai – „nežinau“. Jis tada sako, kad jis ne terapeutas. Jis tik žino, ką jis pats darė ir kuo buvo. Todėl siūlo patiems nusistatyti diagnozę.
Beje, kai žurnalistas yra gavęs testą su 21 klausimu – jei atsakai bent į 15 klausimų teigiamai, tada jau esi alkoholikas. Dažnai laidoje jis skaito tuos klausimus. Klausytojai paparstai sako, kad daugiau 14 teigiamų atsakymų nesurinko. Tada jie klausia, ar tai jau alkoholizmas. Atsakymas paprastas – eik pas specialistą.
Bet, anot žurnalisto, tai normali tokių žmonių reakcija. Juk alkoholikai – tai žmonės, kurie nori viską gauti ant lėkštelės. Jie – dideli tinginiai. Tas pats ir jam buvo. Kai metė gerti, jis tikėjosi, kad vos ne paminklą Varšuvos centre turėtų kažkas pastatyti. Tik jo žmona padėjo grįžti į realybę – milijonai žmonių pasaulyje meta gerti.
Kšyštofas filosofiškai nusiteikia radijo laidose ir kiekvieną kartą stengiasi į klausimus atsakyti paprastai. Jis siūlo visiems užsiduoti sau klausimus ne apie tai, noriu ar ne gerti, bet noriu ar nenoriu gyventi. Todėl žmonėms jis pataria su šia liga nejuokauti. Laidų metų jis gali pasišaipyti iš savęs, bet ne iš ligos. Ši liga paprastai baigiasi karste.
Todėl žurnalistas įsitikinęs, kad jis gali tik pakalbėti su žmonėmis, bet jų problemų ant savo kupros nepajėgs nešti. Tai ir ne žurnalistų darbas. Žurnalistai negali nieko daryti už žmones. Jie gali tik parodyti, kad yra kiti keliai. Tačiau kad gautų pagalbą, alkoholikai turi bent iš namų išeiti.
Žurnalistas – ne gydytojas
Pasak autoriaus, savo laidoje jis nemoko žmonių, kaip jiems reikia gyventi, kaip ir kokiais vaistais gydytis nuo alkoholizmo. Tiesioginiame eteryje jis pasakoja ir savo patirtį, ir kviečia kitus alkoholikus dalintis savo istorijomis. Kšyštofas mano, kad tai pats geriausias būdas pasiekti žmones, kurie klausosi radijo ir galvoja, kad gerdami jie neturi problemų. Visgi darbą radijuje žurnalistas vadina ir baisiu, ir tuo pačiu labai linksmu.
K. Dovgirdas save vadina piktu žmogumi. Kai jam skambina žmonės ir prašo pagalbos, paprastai jis atsako, kad niekuo negali padėti. Motyvas labai paprastas – jis tik žurnalistas ir negali tiksliai pasakyti, kaip reikia gyventi kitiems alkoholikams. Tam yra specialistai, daktarai. Tačiau dalis žmonių būtent dėl to jam priekaištauja – ko jis lenda į eterį, jei negali patarti. Tokiems Kšyštofas atsako labai paprastai – radijuje dirba dėl pinigų. Tada žmonės „atšoka“.
Tiesa, vienas klausimas Kšyštofą kaip ir kitus alkoholikus kankino ilgai – kodėl aš, kodėl man taip nutiko? Dabar žurnalistas yra įsitikinę, kad tai tik tuščias laiko gaišimas. Juolab, nuolat galvodamas apie šią ligą žurnalistas net atrado teigiamų jos bruožų. Vienas jų – jei eini gatve neišgėręs, tai alkoholizmas turi vieną gerą savybę – niekas jo nemato ir nežino.
Kšyštofas teigia, kad laimei jis niekada nenorėjo tapti ir netapo terapeutu. Jis nenori gydyti alkoholikų. Mano, kad tam jis nėra tinkamas. Tiesa, kai gydėsi B. Voronovičiaus klinikoje, buvo šventai įsitikinęs, kad vos išėjęs iš ten sukurs savo ligoninę ir gydys geriau nei kiti. Bet, ačiū Dievui, visa tai praėjo ir jo gydytojas gali jaustis ramiai – alkoholikus gydančio žurnalisto – konkurento nebus.
Nuotraukoje: Kšyštofas Dovgirdas, besididžiuojantis savo lietuviška kilme.
2010.11.01
