Žvilgsnis į lietuvininkų kraštą

Ke­lios drau­giš­kos pa­sta­bos apie Al­gir­do An­ta­no Glio­žai­čio kny­gą  „Ma­žo­sios Lie­tu­vos že­mė XVIII – XX am­žių do­ku­men­tuo­se ir že­mė­la­piuo­se“

Ko­vo 19 die­ną Lie­tu­vos is­to­ri­kų ben­druo­me­nei ir vi­siems be­si­do­min­tiems Ma­žo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­ja bu­vo pri­sta­ty­ta to­pog­ra­fo, kar­tog­ra­fo, že­mė­tvarkininko, Ma­žo­sios Lie­tu­vos rei­ka­lų ta­ry­bos (MLRT) na­rio Al­gir­do An­ta­no Glio­žai­čio is­to­ri­nė stu­di­ja Ma­žo­sios Lie­tu­vos že­mė XVIII – XX am­žių do­ku­men­tuo­se ir že­mė­la­piuo­se. Tai – ne­ei­li­nė kny­ga Ma­žo­sios Lie­tu­vos te­ma­ti­ka.

Ji už­ima gar­bin­gą vie­tą tarp to­kių mo­nu­men­ta­lių vei­ka­lų, kaip D. Kau­no Ma­žo­sios Lie­tu­vos kny­ga: lie­tu­viš­kos kny­gos rai­da 1547–1940 (1996),A. Ma­tu­le­vi­čiaus Ma­žo­ji Lie­tu­va 18 am­žiu­je: lie­tu­vių tau­ti­nė pa­dė­tis (1989), A. Juš­kos Ma­žo­sios Lie­tu­vos mo­kyk­la (2003), M. Gel­ži­nio Mū­sų gim­ti­nė Ma­žo­ji Lie­tu­va (1996), P. Žos­tau­tai­tės Klai­pė­dos kraš­tas 1923-1939 (1992), I. Luk­šai­tės Re­for­ma­ci­ja Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je ir Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je: 16 am­žiaus tre­čias de­šimt­me­tis–17 am­žiaus pir­mas de­šimt­me­tis (1999), L. Ci­ta­vi­čiū­tės Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­to lie­tu­vių kal­bos se­mi­na­ras: is­to­ri­ja ir reikš­mė lie­tu­vių kul­tū­rai (2004), N. Kit­kaus­ko ir L. Kit­kaus­kie­nės Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio me­mo­ria­las Tol­min­kie­my­je (2002).

Mi­nė­ta stu­di­ja yra iš­skir­ti­nė dėl ke­lių prie­žas­čių. Jos ver­tę di­di­na pir­mą kar­tą į vie­ną vie­tą su­rink­ti ži­no­mi ir ne­ži­no­mi že­mė­la­piai. Juo­se Ma­žo­ji Lie­tu­va pa­žy­mė­ta už­ra­šu Ma­žo­ji Lie­tu­va, Lie­tu­vos de­par­ta­men­tas, Lie­tu­va ar tie­siog Lie­tu­viai. Skai­ty­to­jas pa­ste­bės, kad dau­ge­ly­je že­mė­la­pių di­džio­ji Ka­ra­liau­čiaus kraš­to da­lis kar­tu su Klai­pė­dos kraš­tu yra va­di­na­ma Lie­tu­vos var­du. Pa­vyz­džiui, prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą iš­leis­ta­me Vo­kie­ti­jos ad­mi­nist­ra­ci­nio su­skirs­ty­mo že­mė­la­py­je Gum­bi­nės apy­gar­dos te­ri­to­ri­ją žy­mi už­ra­šas Li­tau­en – Lie­tu­va.

1886 me­tais iš­leis­ta­me vo­kie­čių is­to­ri­ko ir kar­tog­ra­fo J. G. Dro­y­se­no su­da­ry­ta­me že­mė­la­py­je Šv. Ro­mos im­pe­ri­ja apie 1000 me­tus (56 pav.) že­mės tarp Ne­mu­no ir Vys­los va­di­na­mos ais­čių že­mė­mis, vir­šu­ti­nė­je da­ly­je už­ra­šy­ta lie­tu­viai, apa­ti­nė­je – prū­sai. Pa­na­šiai yra ir že­mė­la­py­je Vo­kie­ti­ja iki 1137 me­tų (57 pav.). Pa­teik­tie­ji že­mė­la­piai – la­bai ver­tin­ga pa­ra­ma tiems, kam rū­pi Lie­tu­vos in­te­re­sai Ru­si­jos val­do­ma­me Ka­ra­liau­čiaus kraš­te.

Stu­di­jos chro­no­lo­gi­nės ri­bos – XVII-XX am­žiai, nors ji ga­lė­tų pra­si­dė­ti ir XVII am­žiu­mi. Pa­sak MLRT pir­mi­nin­ko V. Ši­lo, jo­je ga­lė­jo bū­ti C. He­nen­ber­ge­rio 1679 me­tų ir M. Pre­to­ri­jaus 1681 me­tų že­mė­la­piai, ku­riuo­se Klai­pė­da yra įvar­di­ja­ma Kle­y­pe­da, o ne Me­me­liu, kaip skelb­tuo­se vė­les­nio lai­ko­tar­pio že­mė­la­piuo­se. Stu­di­jos au­to­riaus li­ko ne­pa­ste­bė­tas ir Ši­lu­tės mu­zie­ju­je sau­go­mas 1629 me­tų že­mė­la­pis, ku­ria­me Til­žė va­di­na­ma Til­se, o ne Til­zit.

Stu­di­jo­je pla­čiai, re­mian­tis do­ku­men­tais, pa­sa­ko­ja­ma apie lie­tu­vi­nin­kų ko­vas už lie­tu­vių kal­bos tei­ses, jų su­ar­tė­ji­mo su Di­dži­ą­ja Lie­tu­va sie­kius. Nu­švie­čia­ma tuo­me­ti­nė po­li­ti­nė pa­dė­tis Ryt­prū­siuo­se, Vo­kie­ti­jo­je. Ge­rai iš­nag­ri­nė­tos Ver­sa­lio tai­kos po­li­ti­nės kon­fe­ren­ci­jos pe­ri­pe­ti­jos, va­di­na­ma­sis pran­cūz­me­tis Klai­pė­dos kraš­te. Pa­ro­do­ma, kad Pran­cū­zi­ja ig­no­ra­vo lie­tu­vi­ni­nin­kus ir jų in­te­re­sus ir pro­te­ga­vo Len­ki­ją, ku­ri vi­sais įma­no­mais bū­dais sten­gė­si įsi­tvir­tin­ti Klai­pė­do­je.

Iš­kal­bin­gas skel­bia­mas do­ku­men­tas, ku­ria­me 1922 me­tais Pre­ky­bos rū­mų pir­mi­nin­ko va­do­vau­ja­mi va­di­na­mie­ji freiš­ta­ti­nin­kai (p.244) at­vi­rai de­kla­ra­vo, kad mes esa­me pa­si­ren­gę leis­ti (…) Len­ki­jai lais­vai ir ne­kliu­do­mai nau­do­tis mū­sų ge­le­žin­ke­liais, van­dens ke­liais, Klai­pė­dos uos­tu. Len­kai į tai re­a­ga­vo pa­reng­da­mi Pa­grin­di­nius Klai­pė­dos mies­to kon­sti­tu­ci­jos punk­tus (126 pav.). Be­je, įgy­ven­di­nant Lais­vo­jo Klai­pė­dos mies­to idė­ją, 1922 me­tais bu­vo su­kur­tas jo her­bas ir vė­lia­va (p.248). Pas­ta­ro­ji MLRT pir­mi­nin­ko V. Ši­lo pa­ste­bė­ji­mu kaž­ko­dėl la­bai pa­na­ši į da­bar­ti­nę Klai­pė­dos vė­lia­vą.

Ver­tin­gos yra stu­di­jo­je skel­bia­mos lie­tu­vi­nin­kų ir jų or­ga­ni­za­ci­jų do­ku­men­tų fak­si­mi­lės ar jų per­spau­dai. Pa­vyz­džiui, lie­tu­vi­nin­kų pe­ti­ci­jos Prū­si­jos ka­ra­liams dėl lie­tu­vių kal­bos tei­sių, Prū­sų tau­ti­nės ko­mi­si­jos Pa­šau­ki­mas Lie­tu­vi­nin­kai, pa­bus­kit! (p.209–211), Vy­riau­sio­jo Ma­žo­sios Lie­tu­vos gel­bė­ji­mo ko­mi­te­to vo­kie­čių kal­ba iš­pla­tin­ta­me at­si­šau­ki­me Klai­pė­dos kraš­to pi­lie­čiai (p. 252). Pas­ta­ra­ja­me sa­ko­ma: Tu­ri­me pa­si­rink­ti Lie­tu­vą ar Len­ki­ją (…). Kas sa­ko, kad nė­ra jo­kio len­kiš­ko pa­vo­jaus, tas yra Len­ki­jos agen­tas (…). Su ši­tais iš­da­vi­kais at­si­skai­ty­mo va­lan­da dar at­eis. 1923 me­tų sau­sio 9 die­ną Ko­mi­te­to ma­ni­fes­tas pra­ne­ša: Per il­gus šimt­me­čius mū­sų kraš­tas ver­ga­vo ki­tiems. Bet ir šian­dien mes sve­ti­mų­jų spau­džia­mi už tai, kad lie­tu­vi­nin­kais gi­mę, jais no­ri­me ir būt (…). Nuo šian­dien vi­są kraš­to ga­ly­bę ir vy­riau­sią val­džią pa­ima­me į sa­vo ran­kas. Is­to­ri­kams ge­rai ži­no­ma la­bai svar­bi Klai­pė­dos kraš­to sei­mo 1923 me­tų de­kla­ra­ci­ja (Vie­nin­gai nu­ta­ria­me pri­si­jung­ti prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos). Skai­ty­to­jas da­bar pa­ma­tys vi­są šio do­ku­men­to fak­si­mi­lę (136 pav.).

Įvy­kus su­ki­li­mui ir An­tan­tės vals­ty­bėms pri­pa­ži­nus Klai­pė­dos kraš­tą Lie­tu­vos vals­ty­bei de fak­to pran­cū­zai rei­ka­la­vo, kad Klai­pė­dos uos­tą ad­mi­nist­ruo­tų ko­mi­si­ja, ku­rio­je bū­tų Len­ki­jos at­sto­vas, o jū­rų uos­te bū­tų Len­ki­jai 99 me­tams iš­nuo­mo­ta at­ski­ra zo­na. Kai Klai­pė­dos klau­si­mą ėmė svars­ty­ti Tau­tų Są­jun­ga, Len­ki­ja ir čia prie­ši­no­si siū­lo­mam Klai­pė­dos kon­ven­ci­jos pro­jek­tui, to­dėl pri­im­ta­me nu­ta­ri­me neat­si­žvelg­ta į vi­sus Lie­tu­vos lū­kes­čius.

Stu­di­jo­je skel­bia­mos Ma­žo­sios Lie­tu­vos re­zis­ten­ci­nio są­jū­džio, jo su­va­žia­vi­mo Pa­reiš­ki­mas ir Re­zo­liu­ci­ja Ma­žo­sios Lie­tu­vos klau­si­mu (p.451–455). Šiuo­se do­ku­men­tuo­se tei­gia­ma, kad Vi­so­mis pro­go­mis lie­tu­viai yra pri­ėmę re­zo­liu­ci­jas, rei­ka­lau­jan­čias (…) lais­vės vi­sai et­no­gra­fi­nei Lie­tu­vai (…). Tu­rė­ta gal­vo­je ir Di­džio­ji , ir Ma­žo­ji Lie­tu­va (…). Ga­li­ma pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad nei Vo­kie­ti­ja, nei Len­ki­ja, nei SSRS ne­tu­ri tei­si­nio pa­grin­do pre­ten­zi­joms į Ma­žą­ją Lie­tu­vą.

Pa­sak MLRT pir­mi­nin­ko V. Ši­lo, ke­lių au­to­rių (ir Klai­pė­dos is­to­ri­kų), yra tei­gia­ma, kad Klai­pė­dos kraš­to su­ki­li­mas bu­vo ini­ci­juo­tas, ren­gia­mas, įgy­ven­di­na­mas Kau­ne, kad lie­tu­vi­nin­kai ge­riau­siu at­ve­ju bu­vo šio lem­tin­go įvy­kio sta­tis­tai. Ak­cen­tuo­ja­ma, kad Klai­pė­dos kraš­to su­ki­li­mas bu­vo su­reng­tas su Vo­kie­ti­jos ir So­vie­tų Ru­si­jos pa­ra­ma. Stu­di­jos au­to­rius pa­tei­kia do­ku­men­tų, įvar­di­ja dau­gy­bę fak­tų įro­dan­čių, kad bu­vo ne taip. Ypač svar­bų vaid­me­nį įvai­riais su­ki­li­mo eta­pais su­vai­di­no E. Si­mo­nai­tis, M. Jan­kus, V. Šau­lins­kas, J. Va­na­gai­tis…

Iš tik­rų­jų Vo­kie­ti­jos pa­ra­ma bu­vo tik pa­si­ža­dė­ji­mas ne­si­kiš­ti į su­ki­li­mą. So­vie­tų Ru­si­jos po­žiū­ris į ga­li­mą su­ki­li­mą bu­vo zon­duo­ja­mas, ta­čiau jis vyk­dy­tas be jos ži­nios. Pas­ta­ro­ji no­rė­jo, kad kraš­tas bū­tų ati­duo­tas Vo­kie­ti­jai, ku­rio­je, pa­sak Ru­si­jos, bren­do so­cia­lis­ti­nė re­vo­liu­ci­ja. Ji sten­gė­si de­sta­bilizuoti Lie­tu­vos Res­pub­li­ką ir iš­pro­vo­kuo­ti jo­je val­džios kri­zę. Skai­ty­to­jui pir­mą kar­tą pa­tei­kia­ma do­ku­men­tų apie So­vie­tų Ru­si­jos ir jai pa­val­džios Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos re­ak­ci­ją į įvyk­dy­tą su­ki­li­mą. LKP (b) iš­kal­bin­gai skel­bė: Lie­tu­va oku­pa­vo Klai­pė­dos kraš­tą. Kad pri­deng­ti oku­pa­vi­mą, pa­da­ry­ta su­ki­li­mo ko­me­di­ja (p. 336). Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos va­do­vas V. Mic­ke­vi­čius-Kap­su­kas kvie­tė: Ko­vo­ki­me už Klai­pė­dos kraš­to lais­vo at­si­sky­ri­mo nuo Lie­tu­vos tei­sę (p. 311).

Stu­di­jo­je dar pa­lies­tas Ma­žo­sios Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do klau­si­mas. Tie­sa, skai­ty­to­jui ga­li su­si­da­ry­ti įspū­dis, kad jį Lie­tu­vo­je pir­mą kar­tą iš­kė­lė ma­žų­jų par­ti­jų „Ap­skri­ta­sis sta­las“ 1997 me­tais. Kaip tei­gia MLRT pir­mi­nin­kas V. Ši­las, iš tik­rų­jų pir­ma­sis bu­vo di­si­den­tas Pet­ras Ci­dzi­kas, ku­ris per sa­vo 1989 me­tų pas­nin­ko ak­ci­ją Ka­ted­ros aikš­tė­je pa­rei­ka­la­vo, kad SSRS įvyk­dy­tas ge­no­ci­das bū­tų pa­smerk­tas. Stu­di­ja bai­gia­ma di­džių­jų an­ti­hit­le­ri­nės ko­a­li­ci­jos vals­ty­bių va­do­vų veiks­mų ap­ta­ri­mu (At­lan­tos char­ti­ja, Te­he­ra­no ir Pot­sda­mo kon­fe­ren­ci­ja). Pri­sta­to­ma lie­tu­vių, gy­ve­nan­čių Ka­ra­liau­čiaus sri­ty­je, pa­dė­tis.

Kny­ga Ma­žo­sios Lie­tu­vos že­mė XVIII–XX am­žių do­ku­men­tuo­se ir že­mė­la­piuo­se iš­leis­ta ne­di­de­liu, tik 500 eg­zem­plio­rių ti­ra­žu. Ti­kė­ti­na, kad ka­da nors iš­eis pa­kar­to­ti­nis, pa­tai­sy­tas ir pa­pil­dy­tas jos lei­di­mas. No­rė­tų­si, kad tuo­met dau­ge­lis pub­li­kuo­ja­mų že­mė­la­pių bū­tų iš­spaus­din­ti spal­vo­tai. Kai ku­rie iš da­bar pub­li­kuo­ja­mų yra pras­tokos ko­ky­bės (4, 12, 27, 48 pav. ir ki­ti). Gal­būt au­to­rius dis­po­na­vo tik in­ter­ne­te skel­bia­mais že­mė­la­piais (rei­kė­tų su­si­ras­ti ori­gi­na­lus). Stu­di­jo­je daug pras­tokos ko­ky­bės nuo­trau­kų (rei­kė­tų pa­ieš­ko­ti ge­res­nių ar­ba tu­ri­mas re­tu­šuo­ti). Tu­ri­me kai ku­rių pa­ste­bė­ji­mų is stu­di­jos tu­ri­niui.

Di­de­lę is­to­ri­nių Ryt­prū­sių že­mė­la­pių ap­žval­gą yra pa­ra­šęs ir pa­skel­bęs Ma­žo­sios Lie­tu­vos En­cik­lo­pe­di­jo­je, laik­raš­čiuo­se „Lie­tu­vos ai­das“ir „Do­ne­lai­čio že­mė“Ma­žo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­kas dr. Al­gir­das Ma­tu­le­vi­čius. Klai­pė­dos kraš­to klau­si­mų au­to­ri­te­tai yra is­to­ri­kė P. Žos­tau­tai­tė ir M. Gel­ži­nis, o Ma­žo­sios Lie­tu­vos švie­ti­mo klau­si­mu – A. Juš­ka. Ma­ny­tu­me, kad A. A. Glio­žai­tis jų dar­bais rė­mė­si. De­ja, stu­di­jo­je pa­si­gen­da­me nuo­ro­dų į šiuos dar­bus.

Stu­di­jo­je pa­ste­bė­ti ir ke­li at­sar­gūs prieš­ta­ra­vi­mai. An­tai, in­for­muo­ja­ma, kad 1944 me­tų pa­bai­go­je Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­zi­nės ge­og­ra­fi­jos ka­ted­rai pa­ves­ta su­da­ry­ti Ma­žo­sios Lie­tu­vos že­mė­la­pį su lie­tu­viš­kais vie­to­var­džiais (p. 409). O ki­to­je stu­di­jos vie­to­je ra­šo­ma: Ga­li­ma teig­ti, kad po ka­ro pa­skleis­tas gan­das, jog J. Sta­li­nas siū­lęs A. Snieč­kui Ma­žą­ją Lie­tu­vą pri­jung­ti prie Lie­tu­vos SSR (p. 415). MLRT pir­mi­nin­kas V. Ši­las kny­go­je Pot­sda­mas ir Ka­ra­liau­čiaus kraš­tas (sud. D. Ba­ka­nie­nė, 1996)  yra pa­mi­nė­jęs, kad toks siū­ly­mas bu­vo. A. A. Glio­žai­tis yra Ma­žo­sios Lie­tu­vos rei­ka­lų ta­ry­bos na­rys. Tai­gi, pa­sak pir­mi­nin­ko V. Ši­lo, ti­kė­ta­si, kad sa­vo or­ga­ni­za­ci­jai jis bus pa­sky­ręs dau­giau ne­gu vie­ną pa­strai­pė­lę.

Pa­vyz­džiui, bus pa­mi­nė­jęs, kad ji iš­lei­do že­mė­la­pį Ka­ra­liau­čiaus kraš­tas – et­ni­nė lie­tu­vių ir prū­sų že­mė ar­ba pa­tei­kęs jos 2000 me­tais pa­reng­tą už­sie­nio ir Lie­tu­vos va­do­vams skir­tą krei­pi­mo­si dėl Ka­ra­liau­čiaus kraš­to de­mi­li­ta­ri­za­vi­mo fak­si­mi­lę. Pa­mi­nė­tos ke­lios drau­giš­kos pa­sta­bė­lės jo­kiu bū­du ne­nei­gia A. A. Glio­žai­čio stu­di­jos svar­bos. Au­to­rius, vie­nas at­li­kęs ne­ma­žo moks­li­nin­kų bū­rio ver­tą dar­bą, ra­dęs ir pa­skel­bęs daug ver­tin­gos ar­chy­vi­nės me­džia­gos, nu­si­pel­no di­de­lių pa­gy­rų ir skai­ty­to­jų dė­me­sio.

Laikraštis "XXI amžius"

2013.05.04