2-oji dalis
NAUJIENA: Įprastame išankstiniame apklausos posėdyje Aleksandro Litvinenkos byloje Marinos advokatai pareiškė, kad ji boikotuos klausymus, jeigu vyriausybė atsisakys paskirti specialiąją komisiją, kuri apsvarstytų Rusijos dalyvavimo nužudyme klausimą uždarame posėdyje. Vyriausybė įslaptino dalį įkalčių, ir teisėjas siekia galimybės svarstyti juos nors už uždarų durų. Vyriausybės advokatas pareiškė, kad teisėjo užklausimas apie komisiją svarstomas „aukščiausiu lygiu“.
Litvinenkos byloje yra du slaptumo lygmenys.
Pirmasis liečia kriminalinės bylos medžiagas, kurias surinko Skotland Jardo tyrėjų grupė.
Ten yra įkalčiai dviem pagrindiniams įtariamiesiems – Andrejui Lugovojui ir Dmitrijui Kovtunui.
Prie jų priskiriama ir figūruojančių asmenų paliktų polonio pėdsakų analizė, vaizdo kamerų įrašai, liudytojų parodymai, teismo medicinos ekspertizės duomenys ir kiti standartiniai įrodymų bazės elementai, kuriuos Didžiosios Britanijos operatyvininkai pateikė Karališkajai prokuratūrai, kad būtų išduotas nutarimas suimti du draugus.
Čia dera paaiškinti, koks skirtumas tarp A.Lugovojaus ir D.Kovtuno statuso. Kodėl visi kalba apie A.Lugovojų ir beveik niekas apie D.Kovtuną? Ar tai reiškia, kad įrodymai prieš D.Kovtuną silpnesni? Arba kad jo vaidmuo, anglų nuomone, buvo pagalbinis?
Nebūtinai. Priežastis – grynai operatyvinė. Skotland Jardo sekliai nuo pat pradžių dviejų įtariamųjų atžvilgiu pasirinko skirtingą taktiką. A.Lugovojų labai pompastiškai pareikalavo ekstradijuoti 2007 metų pavasarį. Užsienio reikalų ministras Deividas Milibandas tada kalbėjo parlamente ir patarė Rusijai pakeisti Konstituciją, kad panaikintų draudimą išduoti savo piliečius.
Atsakydamas pasipiktinęs Vladimiras Putinas susitikime su „Naši“ patarė anglams pasikeisti smegenis. Pagaliau dėl atsisakymo išduoti A.Lugovojų anglai išsiuntė keletą diplomatų – visą FSB rezidentūrą Londone ir nutraukė bet kokį bendradarbiavimą su Lubianka kovos su terorizmu srityje. Taip pat sugriežtino vizų režimą turintiems Rusijos tarnybinius pasus. Ir viskas dėl atsisakymo išduoti A.Lugovojų.
Kai dėl D.Kovtuno, tai per daugiau nei ketverius metus po nužudymo anglai apie jį neprasitarė nė žodžiu. Marina negalėjo išpešti iš policijos ir prokuratūros net užuominos, kad jos turi įkalčių D.Kovtunui. Pagaliau policininkai užsiminė, kad jis irgi yra įtariamasis, bet paprašė laikyti liežuvį už dantų. Operacijos planas, sakė jie, – nuslopinti D.Kovtuno budrumą, sulaukti, kada jis važiuos atostogauti į užsienį, pavyzdžiui, į Turkiją ar net Ukrainą, ir čia Interpolas jį capt – ir į kalėjimą.
Ir tik tada iš Londono ateis prašymas ekstradijuoti į tą šalį, kur jis bus areštuotas. Tai yra, kol visi laikraščiai šūkaliojo apie A.Lugovojų, per Interpolą buvo tyliai paskelbta uždara paieška.
Kai tai išgirdę mes bandėm paaiškinti policininkams, kad D.Kovtunas, net jeigu ir pasiryš važiuoti į Turkiją, gyvas nenuvažiuos net iki oro uosto, ir kad Interpolo Rusijos biuras bet kokiu atveju praneš D.Kovtunui, kad jam paskelbta „uždara paieška“, anglų policininkai nuoširdžiai stebėjosi: to negali būti, juk tai bus Interpolo taisyklių pažeidimas!
Anglų policininkai – puikūs profesionalai ir labai šaunūs vyrukai. Bet jie nuoširdžiai nesupranta, kaip gali būti, kad valstybė dangstytų nusikaltėlius, paprasčiausiai jų smegenys kitaip sukonstruotos. Jie žino, kad Britanijoje policija ir prokuratūra visiškai nepriklausomos nuo valdžios, ir mano, kad taip yra visur. Su jais ginčytis beprasmiška.
„Mes operatyvininkai, – sako jie, – Mes einame nuo nusikaltimo prie vykdytojo, o nuo jo – prie užsakovo. Jeigu įpainiota politika, tai jau ne mūsų reikalas, o specialiųjų tarnybų reikalas. Mes tuose reikaluose nieko nenusimanom“.
Aš asmeniškai tikiu anglų policininkais, kai jie sako, kad neturi nė vieno įkalčio Rusijos valstybei. Jie ta bylos dalimi paprasčiausiai neužsiiminėjo.
Policijos taktikos skirtumas dviejų įtariamųjų atžvilgiu lėmė ir jų gyvenimo skirtumą. Jeigu A.Lugovojui anglų kaltinimai tarsi laimingas bilietas – jis tapo žymia figūra, deputatu, visų žmonių pripažintu „Putino keršytoju“ ar „anglų šmeižto auka“ – kas kaip supranta, tai D.Kovtunui neteko nė dešimtadalio tos šlovės ir su ja susijusios materialinės gerovės. Jis beveik užmirštas.
Iš Maskvos sklinda kalbos, kad D.Kovtunas pasidarė piktas, apniktas depresijos, susikivirčijo su A.Lugovojumi ir įnyko į žalingus įpročius. Kai pagaliau po penkerių metų nežinios RF Tyrimų komitetas vis dėlto jam slapčia pranešė, kad jam anglai paskelbę uždarą paiešką, jis tuojau pat tai išplepėjo laikraščiams: girdi, anglai ir mane kaltina! Ir aiškiai atkuto.
Šiaip ar taip, įkalčiai A.Lugovojui ir D.Kovtunui dabar visiškai išslaptinti. Juos kartu su teismo medicinos duomenimis ir kitais policijos tyrimų duomenimis seras Robertas dar praėjusių metų pabaigoje išsiuntinėjo suinteresuotoms šalims, taip pat ir pačiam A.Lugovojui (per jo advokatus), Boriso Berezovskio advokatams, Marinos Litvinenko komandai (taip pat ir šių pastabų autoriui). Mes visi pasirašėme pasižadėjimą neatskleisti iki tol, kai įkalčiai bus paskelbti teisme. Jeigu, pavyzdžiui, aš čia papasakosiu, ką anglai turi apie A.Lugovojų, tai seras Robertas įsakys mane suimti už nepagarbą teismui. Todėl aš to nedarysiu, nors labai noriu. Bet nėra jokių abejonių, kad artimiausiais mėnesiais visi sužinos, kokiu pagrindu britai nori patraukti atsakomybėn už žmogžudystę du draugus.
Yra ir kitas slaptumo lygmuo – tai vadinamieji Jos Didenybės vyriausybės failai (bylos), kuriuos kontroliuoja Jos Didenybės vyriausybė (policija Britanijoje, kaip žinoma, vyriausybei nepavaldi). Tarp Jos Didenybės vyriausybės failų – žvalgybos MI 6 ir kontržvalgybos MI 5 dosjė, Gynybos ministerijos ir Atominės energijos agentūros, kuri analizavo polonio-210 kilmę, medžiagos ir pan. Kaip tik dėl tų medžiagų ir kilo skandalas, kuris nerimsta jau trečias mėnuo.
Klausimo priešistorė tokia. Daugiau nei penkerius metus Jos Didenybės vyriausybė išplėtusi akis tvirtino, kad A.Litvinenkos nužudymas – grynai kriminalinė byla, ir kad nėra jokio pagrindo ieškoti joje politikos ar valstybės saugumo aspektų. Kaip tik tai Jos didenybės vyriausybės advokatai pareiškė ankstyvojoje apklausos stadijoje. Bet po to, kai Marina pranešė apie Sašos bendradarbiavimą su MI 6, klausimas iškilo kuo aštriausiai.
Seras Robertas pareikalavo iš Jos Didenybės vyriausybės MI 6 failų ir savo kabineto tyloje juos išnagrinėjo – gerai, kad jis ir jo aparatas turi leidimus dirbti su slaptomis medžiagomis. Tada kilo sensacija: atvirame 17-ame posėdyje teismo darbuotojas pareiškė, kad Jos didenybės vyriausybės medžiagose atsirado duomenų, prima facie (iš pirmo žvilgsnio) liudijančių, kad už žmogžudystės slypi Rusijos Federacija.
Tai reiškė, jog Jos Didenybės vyriausybei teks perduoti tuos duomenis teismui, kad susipažintų suinteresuotos šalys, kaip tai buvo su kriminalinės bylos medžiagomis. Tada ir atsirado Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro Viljamo Heigo laiškas serui Robertui, tarpininkaujantis dėl visų be išimties vyriausybinių failų įslaptinimo.
Seras Robertas nusprendė, kad visų iš eilės jis neįslaptins, bet pasirengęs išklausyti suinteresuotų šalių nuomonę šiuo klausimu, o taip pat Jos Didenybės vyriausybės argumentus už uždarų durų apie kiekvieną ginčytiną dokumentą.
Tame etape Andrejus Lugovojus pareiškė, kad pasitraukia iš proceso, atšaukia savo advokatus, neduos parodymų (kuriuos anksčiau jis ketino perduoti internetu) ir nedalyvaus tolesniuose posėdžiuose. Vietoj jo suinteresuotos šalies statuso paprašė ir gavo RF Tyrimų komitetas, kuris atsiuntė savo advokatus.
Nuotraukoje: Marina Litvinenko, Aleksandro Litvinenkos našlė.
Informacijos šaltinis – "Echo Moskvy" (http://www.echo.msk.ru/)
2013.06.20
