agentai – smogikai

Aktualijos

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Netrukus dienos šviesą turėtų išvysti istoriko Gintaro Vaičiūno parengtas „ŽUVUSIŲ ANYKŠČIŲ KRAŠTO PARTIZANŲ ŽINYNAS“

Kuo jis svarbus, aktualus ir prasmingas?

Pirmiausia skelbiame prof. habil. dr. Antano TYLOS įvadinį žodį.

Šis Gintaro Vaičiūno leidinys – „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ − yra kruopščiai ir kantriai, su didžiuliu asmeniniu pasišventimu parengtas darbas apie anykštėnų ryžtingą pasipriešinimą sovietinių okupantų režimui, siekiant jį dezorganizuoti ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kiekvienas, šią knygą paėmęs ir perskaitęs, pajus, kad iš tikrųjų sunku suvokti, kaip Anykščių krašto žmonės, siaučiant sovietinės kariuomenės baudžiamiesiems būriams, stribams, šnipams, vykstant masiniams trėmimams į Sibirą, suiminėjimams ir įkalinimams, galėjo turėti tiek ryžto ir valios priešintis didžiulei okupanto karinei ir administracinei jėgai, tikėti sunkiai pasiekiama pergale. Miškuose ir sodybose prieglobstį rado ginkluoti partizanai, keliais, takais, laukais keliavo ryšininkai – moterys, merginos, jaunuoliai. Virė nematomos, tik jaučiamos slaptos, okupantams nepasiduodančios valstybės gyvenimas.

Anykščių kraštas tapo Aukštaitijos partizanų kovos centru. Čia daug vietų, menančių partizanines kovas. Burbiškio miškas, Šimonių giria, Kurklių šilas, Drobčiūnų, Pajuodžio, Baltušavos ir kiti miškai, Trakinių, Rubikių, Valų, Ivonių, Žvirblėnų, Aknystėlių, Paandrioniškio, Balteniškių kaimai 1948–1949 m. tapo partizanų tvirtove. Buvo sumanyta į Šimonių girią perkelti visos Lietuvos partizanų vadovybę. Sutrukdė tik sustiprėjusios represijos. Anykščių rajonas buvo vienintelis Lietuvoje, pagal partizanų organizacinę struktūrą priklausęs net penkioms − Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio, Vytauto ir LLA 3-osios Šiaurės Lietuvos − Aukštaitijos partizanų apygardoms. Didžioji rajono dalis priklausė Vytauto apygardos Liūto rinktinei ir Algimanto apygardos Šarūno rinktinei. Čia buvo svarbios partizanų vadavietės, štabai, iš čia vadovavo žymūs partizaninės kovos vadai. Čia buvo leidžiami partizanų periodiniai leidiniai: „Partizanų kova“, „Tėvynei šaukiant“, „Aukštaičių kova“, „Pragiedruliai“, „Į Laimės žiburį“.

Lietuvos partizanė

Anykščių krašte virė žūtbūtinė kova su okupantais, čia nuolatos jautėsi pasipriešinimo dvasia. Iki šiol tik savarankiškai išsivadavimo kovą tyrinėjusiems buvo žinoma, kas buvo tie Anykščių krašto Laisvės kovotojai, jų žygiai, žūtys, tragedijų vietos. Istorijos nežinantys lieka vaikais… Kas tie kariai, kovoję ir tą kovą laimėję nenugalėti, kas tie partizanai, žuvę kartu su savo jaunyste, palikę nepavergtųjų vardą, pasakoja ši knyga. Ji padės įsiminti jų ryžtą, narsą, jų vardus, jų žygių, kovų ir žūties vietas. Jie taps visų mūsų bendražygiais.

Prof. habil. dr. Antanas TYLA

XXX

Iš partizano Albino Milčiuko-Tigro dienoraščio, rašyto 1945–1949 m.

Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją.

Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai. O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo…

Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas, mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.

Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime.

Kiekvienas blaiviai mąstantis Lietuvos pilietis mato ir supranta, kas ištiko mūsų mažą tautą po to, kai į mūsų žemę įsibrovė milijoninė armija puslaukinių sužvėrėjusių bolševikų, kurie vos įžengę į Lietuvos kraštą neparodė lietuviams jokio, net mažiausio, žmogiškumo. Gyva drama: nuo pirmųjų dienų kaimuose pilna bolševikų kareivių-enkavedistų. Lietuviai nestoja į bolševikinę armiją. Lietuvos jaunuoliai ieško, kur gauti ginklų, ir eina į miškus, kur susibūrę ginkluoti priešinasi žvėriškiems NKVD organams. Kiti dar lieka namie, nenorėdami palikti savo šeimos. Ateina kareiviai ir pamatę namie jauną vyrą, kartais net nepatikrinę jo dokumentų, išsiveda į kiemą ir nušauna. Dega sodybos, o gaisrų liepsnas palydi laukinis bolševikų kvatojimas.

Partizanas su motina

Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę – mūsų tautą. Lietuvis nežino, kur dėtis. Mirtis, ašaros… Aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose… Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją. O kur ginklai, kur šaudmenys? Jie įsigyjami visokiais būdais. Visa tai priklauso nuo meilės Tėvynei, nuo ryžto. Ar kiekvienas iš šių vyrų tikisi laimėti kovą? Ar gal tik sau pačiam siekia laisvės? Apie tai jis mažiausiai galvoja. Jo širdyje – meilė Tėvynei, o kovai pakėlė niekuo nekaltų lietuvių kraujas, nekaltai į Sibirą tremiamų senelių ir vaikų ašaros. Jeigu būčiau rašytojas, aš, be abejo, gražiau parašyčiau šį savo pasakojimą, tačiau, kita vertus, jei būčiau rašytojas, mano pasakojime būtų daug fantazijos, o dabar aš rašau tikrą tiesą. Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai.

O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo. Tai dar būtų nieko, bet nereikia pamiršti, kad mane persekioja bolševikų gaujos ir todėl turiu nuolat dairytis. Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.

Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime. Geriau mirsime Lietuvos laukuose, bet azijatui- bolševikui nevergausime.

XXX

PRATARMĖ

„Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ parengtas remiantis LYA (buv. KGB archyvo) dokumentais ir liudininkų atsiminimais apie partizaninį karą Anykščių krašte nuo 1944 m. rugsėjo mėn. iki 1953 m. spalio mėn., kai žuvo paskutinieji mūsų krašto partizanai. Iš viso žinyne paminėti 1 385 Lietuvos partizanai (iš jų – 1 048 anykštėnai), 348 partizanų ryšininkai bei rėmėjai (iš jų − 203 anykštėnai), 183 okupantų ir jų talkininkų nužudyti civiliai, kurie slapstėsi be ginklo arba buvo nužudyti iš keršto. (iš jų − 173 anykštėnai).

Per devynerius metus – nuo 1944 m. rugsėjo iki 1953 m. spalio mėn. − 236 Anykščių rajono vietovėse žuvo 830 Lietuvos partizanų (812 vyrų bei 18 moterų).

Anykščių rajone gimė arba gyveno bet žuvo kituose Lietuvos rajonuose 114 partizanų.

Buvo suimti 225 Anykščių krašto partizanai. Iš jų 46 mirė kalėjimuose ir tremtyje, 17 buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti, 160 grįžo iš tremties.

Bendras žuvusių kautynėse, nužudytų Lietuvoje, mirusių kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje Lietuvos partizanų anykštėnų skaičius – 1 006.

Susišaudymų ir karinių susidūrimų tarp partizanų ir Rusijos čekistų bei jų vietinių talkininkų metu mūsų rajone žuvo arba iš keršto buvo nužudyti 47 partizanų rėmėjai bei ryšininkai, 158 mirė per tardymus, lageriuose bei tremtyje.

Bendras žuvusių laisvės kovotojų (partizanų, ryšininkų ir rėmėjų) anykštėnų skaičius – 1 212 asmenų.

Taip pat žinyne paminėti 263 partizanai ir 2 ryšininkai, kilę ne iš mūsų krašto, bet žuvę vienoje iš 67 kaimyninių rajonų vietovių 5 km atstumu nuo Anykščių rajono ribos.

Kartu su partizanais lietuviais mūsų rajone žuvo 2 vokiečiai, 1 čekas (buvę Vermachto kariai) ir 1 ukrainietis (buvęs RA dezertyras).

Pirmasis žuvęs ginkluoto pasipriešinimo dalyvis Anykščių rajone − elmininkietis šaulys Julius Stolia.

Jis žuvo 1944 m. liepos mėn. 14 d. prie Vosgėlių k., Anykščių sen., susišaudyme su antrą kartą mūsų kraštą okupuojančios Raudonosios armijos žvalgais.

Klemensas Širvys – Sakalas, Juozas Lukša – Skirmantas, Benediktas Trumpys – Rytis (iš kairės į dešinę).

Paskutiniai partizanai mūsų krašte žuvo 1953 metais. Jie slapstėsi po vieną, nes visi bendražygiai jau buvo žuvę. Paskutiniuosius partizanus nužudė MGB agentai smogikai. 1953 m. birželio mėn. 30 d. Garbėnų miško pakraštyje, netoli Plentaukos vnk., Kavarsko sen., žuvo Pranas Jurkėnas-Eimutis − paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Laisvės rajono Tigro būrio partizanas. 1953 m. rugpjūčio mėn. 9 d. Broniaus Bernadišiaus sodyboje Umėnų k., Troškūnų sen., nušautas paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Traidenio būrio partizanas Mykolas Šileika-Kaimynas. 1953 m. rugsėjo mėn. 27 d. Elenos Dailidėnienės sodyboje Šapio k., Traupio sen., žuvo paskutinis Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos partizanas, Vyčio apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas Mykolas Janulis-Tautvydas. 1953 m. spalio mėn. 11 d. Rakutėnų k., Troškūnų sen., netoli savo namų nužudytas Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Kęstučio būrio partizanas Vincas Peslikas-Griausmas. 1953 m. spalio mėn. 23 d. Putriškių k., Traupio sen., nušautas Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos Radvilos būrio partizanas Jonas Tilindis-Žvalgas. Ilgiausiai mūsų krašte partizanavo Vytautas Petronis-Nemunas iš Diktarų k., Skiemonių sen., legalizavęsis 1954 m. kovo mėn. 11 d. Anykščiuose.

Jis kartu su Antanu Kraujeliu-Siaubūnu buvo paskutiniai Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono partizanai. A. Kraujelis-Siaubūnas dažnai lankydavosi ir Skiemonių seniūnijoje. Vienas patikimiausių jo rėmėjų ir ryšininkų buvo Jonas Ruzgas iš Smaltiškio kaimo. Tik 1962 m. KGB nustatė, kad A. Kraujelis daug kartų lankėsi pas šį ryšininką, ir tais pačiais metais J. Ruzgą nuteisė 10 m. lagerio. Atlikęs bausmę, į Tėvynę J. Ruzgas grįžo 1972 m.

Ilgiausiai Anykščių rajone išsilaikė J. Raudonikio-Patašono būrio „Už laisvą Lietuvą“ partizanas Povilas Strolia iš Kubiliškių k., Kurklių seniūnijos. Jis buvo sužeistas 1944 m. spalio mėnesį, netrukus suimtas, bet pabėgo iš saugomos palatos Utenos ligoninėje. Grižęs į tėviškę slapstėsi be ginklo, bet buvo KGB agento susektas. 1959 m. kovo mėn. 21 d. čekistai jį sulaikė Kirkų k., Anykščių seniūnijoje.

Paskutinieji Anykščių krašto partizanai Vytautas Petronis ir Povilas Strolia nebuvo teisiami, nes KGB tikėjosi, jog tai išgirdęs A. Kraujelis-Siaubūnas ateis legalizuotis. Sovietiniuose laikraščiuose buvo aprašyta, kad legalizavęs V. Petronis laisvai gyvena Anykščiuose ir dirba veltinių fabrike „Spartakas“, o sulaikytajam P. Stroliai išduotas sovietinis pasas ir jam leista balsuoti rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

Jeigu A. Kraujelis būtu legalizavęsis, jo likimas tikriausiai būtų buvęs toks pat, kaip ir paskutinio Rokiškio krašto partizano − Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyčio kuopos vado Juozo Streikaus-Stumbro. Jis legalizavosi 1958 m. liepos mėn. 18 d., gavęs Lietuvos SSR VRM ministro generolo Kazio Liaudžio garantiją raštu, kad nebus teisiamas, tačiau 1961 m. rugsėjį buvo suimtas, o 1962 m. birželį nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

„Pokario metu susiformavę partizanų būriai išaugo į didelius junginius − visą Lietuvą apimančią karinę struktūrą. Partizanų kariniai gebėjimai ir pasiaukojama kova dėl nepriklausomybės atsiskleidė tūkstančiuose susirėmimų ir kautynių su kur kas gausesnėmis karinėmis okupantų pajėgomis. Daugiau kaip dvidešimt tūkstančių lietuvių žuvo su ginklu rankose arba buvo nukankinti. Šie skaudūs praradimai buvo reikšmingi ir prasmingi, nes Lietuvoje buvo pristabdyta asimiliacija ir tautinio identiteto naikinimas. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas Lietuvos įsijungimas į SSRS yra mitas. Tai paskatino laisvojo pasaulio valstybes nepripažinti Lietuvos okupacijos ir sustiprino pogrindinį laisvės judėjimą. Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį − dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva ir išlieka“ (ištrauka iš Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbos, pasakytos 2010 m. gegužės mėn. 14 d. teikiant apdovanojimus Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga).

Bendras represuotų rajono gyventojų skaičius – 5 952 (1941−1953 m. dabartinio Anykščių rajono teritorijoje gyveno nuo 40 000 iki 45 000 gyventojų, represuota nuo 14 iki 16 %).

Iš jų:

ištremta – 4 902;

nužudyta tėvynėje – 1 050;

nužudyta kalėjimuose ir tremtyje arba mirė tremtyje − 829 (nėra žinomas mirusių tremtyje skaičius

nuo 1950 m. iki 1953 m.).

Bendras žuvusiųjų rajono teritorijoje partizaninio karo metu skaičius − 1 627.

Iš jų:

Lietuvos partizanų – 830;

okupantų nužudytų civilių (besislapstančių be ginklo, partizanų šeimų narių, partizanų ryšininkų ir

rėmėjų bei jų šeimų narių) – 222;

kitų civilių, kurių žūties aplinkybės nėra gerai žinomos – 382;

sovietinių aktyvistų (stribų, milicininkų, komunistų, sovietinės valdžios partinių, administracinių bei

ūkinių struktūrų tarnautojų) – 193.

XXX

Priežastys, skatinusios kovoti partizanų gretose

Dauguma istorikų, tyrinėjančių partizaninį judėjimą Lietuvoje, nurodo keturis pagrindinius veiksnius, skatinusius jaunus Lietuvos vyrus išeiti partizanauti: pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos patirtis; nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais; Vakarų intervencijos viltis; patriotizmas (1).

Patirtis 1940−1944 m. bei patriotizmas

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Pirmosios bolševikų okupacijos 1940−1941 m. patirtis parodė, kur link veda kapituliacija ir nesipriešinimas okupacijai: nuolankumas bolševikams nesustabdė pirmųjų masinių trėmimų, suėmimų, turto konfiskavimo bei visų pasiekimų, sukurtų Nepriklausomoje Lietuvoje, naikinimo. Bet jau po metų daugelis lietuvių ryžosi pradėti kovą prieš okupacinį režimą, todėl prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui kiekviename

Lietuvos valsčiuje, miestelyje, kaime ar bažnytkaimyje spontaniškai kūrėsi partizanų būriai. Šių būrių nariai yra vadinami ir 1941 m. birželio sukilimo dalyviais, nors patys sukilimo dalyviai save vadino Lietuvos partizanais.

Anykščių miesto partizanų būrys, kuriame buvo 179 partizanai, susikūrė 1941 birželio 25 d. Dauguma šio būrio partizanų priklausė Nepriklausomybės metais veikusiam Dariaus ir Girėno šaulių būriui. Anykščių partizanų būriui buvo pavaldūs Andrioniškio (43 partizanai) ir Burbiškio (32 partizanai) būriai. Tokie būriai susikūrė visuose Anykščių rajono miesteliuose.

Vien tik Anykščių valsčiaus ribose veikę partizanai išaiškino ir sulaikė 56 sovietinės valdžios aktyvistus ir rėmėjus, per 60 Raudonosios armijos karių, apsaugojo vietinius gyventojus nuo plėšimų ir besitraukiančių bolševikų keršto (2).

Nuo 1943 m. daugelis partizanų įstojo į vietinius savisaugos būrius, palaikiusius tvarką apylinkėse, kuriose aktyvėjo iš SSRS atsiųstų diversantų organizuojami raudonųjų partizanų būriai. 1944 m. nemažai jų stojo savanoriais į generolo P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę.

Visi Lietuvos partizanai buvo išaugę Nepriklausomybės metais, per kuriuos buvo pasiekta nemaža pažanga visose gyvenimo srityse. Tėvynės patriotais juos išugdė tėvai, Nepriklausomos Lietuvos mokyklos bei visuomeninės organizacijos. Dėl savo pasirinkimo − „geriau žūti už Tėvynę, negu vergauti bolševikams“ − jie neabejojo. Pasiryžimą kovoti už Laisvę stiprino ir tikėjimas: išlikusios partizanų maldaknygės liudija, kad partizanai kasdien melsdavosi, dažnai priimdavo sakramentus, nešiojo rožančius; jų tarpe ateistų nebuvo.

Tikėjimas jiems teikė vilties sulaukti Laisvės.

Varnabūdės miške žuvę Tauro apygardos partizanai

Partizanų dalia buvo nepaprastai sunki. Jie nepajėgė stoti į atvirą kovą su galingu priešu, bet jautė pareigą tęsti priešinimąsi, kol Vakarai privers Rusiją išvesti savo kariuomenę. Kovos vyko partizanams nepalankiomis gamtos ir geopolitinėmis sąlygomis: juk Lietuvoje nėra nei kalnų, nei pakankamai didelių miškų ar pelkių, kur jie galėtų saugiai pasislėpti, nebuvo ir tokių kaimyninių šalių, į kurias galėtų pasitraukti laikinam poilsiui. Dėl nesibaigiančių pavojų partizanai turėjo prisitaikyti prie gyvenimo po žeme, to dvasią ir kūną alinančio slapstymosi bunkeriuose ir naktinių žygių. Slėgė ir tai, kad priešas ne tik niekino žuvusiųjų lavonus, bet ir bausdavo, tremdavo partizanų šeimas.

Be to, greitai Rusijos saugumo organų pagrindiniu kovos būdu tapo klasta ir išdavikų verbavimas. Ir vis tiek partizanai nepalūždavo, priešo apsupti susisprogdindavo granata ar nusišaudavo paskutiniu šoviniu, kad neišduotų kovos draugų ar šeimos narių, suimti ir kankinami neišdavė savo bendražygių. Tik nedaug suimtų partizanų buvo užverbuoti ir tapo MGB agentais smogikais. Anykščių rajone tokių neatsirado nė vieno.

Sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais

Pirmieji antrosios sovietinės okupacijos metai (1944−1945 m.) buvo didžiausio teroro prieš Lietuvos gyventojus metai. 1944 m. rugpjūčio 1 d. rusų okupuotoje Lietuvos dalyje buvo paskelbta 18−35 m. amžiaus vyrų mobilizacija į Raudonąją Armiją. Taip SSSR dar kartą sulaužė Hagos konvencijos nuostatas, draudžiančias imti vietos gyventojus į okupantų kariuomenę (3). Pirmieji mūsų krašto beginkliai gyventojai „išvaduotojų“ armijos buvo nužudyti jau pirmąjį okupacijos mėnesį: 1944 07 23 nužudė Vilių Ordą jo paties namuose Eidrigonių kaime, Kavarsko valsčiuje, o Šventupio viensėdyje, prie Vilkabrukių kaimo (Vyžuonų vlsč., dabar − Svėdasų sen.), 1944 07 26 nužudė šio viensėdžio šeimininkų Tuskenių žentą Petrą Zarembą.

Rusų karininkui patiko Tuskenių tarnaitė Ona, tad norėjo ją išsivesti. Zaremba pabandė merginą užstoti ir čia pat, prie namų, buvo nušautas. Taip pat RA kareiviai 1944 m. liepos mėn. prie namų nušovė Petrą Vildžiūną iš Vaišviliškių kaimo, Kavarsko valsčiaus, ir Kostą Kinderį iš Vaitkūnų kaimo, Svėdasų valsčiaus. Einant frontui per Lietuvą ir Anykščių kraštą daugelis vietinių gyventojų buvo apiplėšti plėšikaujančių RA kareivių; pirmiausiai atimdavo arklius ir maisto produktus. RA fronto kariuomenės daliniai mūsų krašte laikėsi apie 2 savaites, netrukus juos pakeitė NKVD (čekistų) užnugario kariuomenės daliniai, kurie jau rugsėjo mėnesį pradėjo gaudyti šaukiamojo amžiaus vyrus ir persekioti sovietų valdžios priešus. Dauguma lietuvių boikotavo prievartinę mobilizaciją, slapstėsi arba stojo į partizanų būrius, nenorėdami būti aukomis kare už bolševikinės Rusijos pergalę.

Vengiančių tarnauti vyrų šeimos patirdavo okupantų bei jų talkininkų stribų smurtą, terorą, suėmimus. 1944 m. rudenį čekistų aukomis tapo besislapstantys šaukiamojo amžiaus beginkliai jaunuoliai iš Kavarsko valsčiaus: Aloyzas Keiba ir Povilas Žemaitis iš Varnelių kaimo, Bronius Sadauskas iš Dvarelių kaimo, Kazys Kvieska iš Jakūnų kaimo. Suimtas ir per tardymą Kavarsko NKVD skyriuje nužudytas kalvis Vincas Vildžius iš Juodžių kaimo, Kavarsko valsčiaus. Pavienių sovietų priešų naikinimas siekiant kuo daugiau mobilizuoti į RA šauktinių ir įtvirtinti sovietų valdžią Lietuvos kaimuose nepavyko, todėl vykdyti Maskvos genocido politikos 1944 m. rugsėjo mėnesį į Lietuvą atvyko SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas. Susitikime su NKVD darbuotojais jis nurodė: „Užtenka švelnaus elgesio, sentimentalumoǃ Šukuokite miškus, kirtimus, kaimusǃ Jei operacijų metu kas nors mėgintų sprukti, nors ir būtų neginkluotas, − laikykite banditu ir nušaukite be jokio tolesnio tyrimo. Jokio teismo jiems nereikiaǃ Jei tokiems asmenims pavyktų įbėgti į namus, ūkį ar kaimą, laikykite banditų namais, banditų ūkiu, banditų kaimuǃ Ir tuos kaimus sudeginkite. Turtą, gyvulius konfiskuokite ir perduokite partiniams ir sovietiniams organams“ (4).

Sovietiniai nusikaltėliai

S. Kruglovas 1944 m. gruodžio mėn. pradžioje parengė masinių baudžiamųjų akcijų prieš Lietuvos gyventojus planą, patvirtintą SSRS NKVD-NKGB komisaro L. Berijos įsakymu Nr. 001257/00388, kuris NKVD kariams suteikė visišką veiksmų laisvę Lietuvoje (5).

Per šias baudžiamąsias čekistų operacijas Anykščių rajone buvo nužudyti 97 beginkliai gyventojai. Vien tik per 1944 m. gruodžio 14 dieną Plikiškių, Sedeikių, Šilagalių, Žliobiškio (Andrioniškio sen.), Kanapynės, Mitrų, Pajuodžių, Surdegio, Žviliūnų (Troškūnų sen.) kaimuose buvo nužudyti 23 žmonės. Žudynes Andrioniškio seniūnijoje vykdė NKVD pasienio kariuomenės 95-ojo pasienio būrio 3-osios komendantūros 70- ies kareivių būrys, vadovaujamas šios komendantūros vado majoro Čertovo, o Troškūnų seniūnijoje − to paties 95-ojo pasienio būrio 1-osios komendantūros kareiviai, vadovaujami majoro Saltykovo ir vyr. leitenanto Lukino (6). 1945 m. enkavedistai ir jų talkininkai stribai bei sovietiniai aktyvistai Anykščių rajone nužudė 95 beginklius civilius gyventojus; iš jų 49 beginkliai slapstėsi savo namuose ar netoli jų. Dalis nužudytų jaunuolių net nesislapstė, tikėdamiesi, kad jų nelies dėl jauno amžiaus (daug kas iš jų turėjo suklastotus gimimo pažymėjimus), kiti turėjo įvairias valdžios išduotas pažymas, leidžiančias atidėti tarnybą armijoje, pvz., apie darbą prie geležinkelio ar miškų ūkyje.

Deja, siautimų ir gaudynių metu visi jauni vyrai buvo sulaikomi, vieni nušaunami vietoje, kiti suimami ir uždaromi į kalėjimus, o iš ten išsiunčiami į lagerius. Dauguma sulaikytų šaukiamojo amžiaus vyrų buvo išsiunčiami į karių rengimo stovyklas Baltarusijoje bei Rusijoje, kur juos paskubomis, per 3 mėnesius, paruošdavo frontui.

Didžiausios baudžiamosios operacijos 1945 m. vyko balandžio bei liepos mėnesiais. 1945 m. balandžio 30 d. enkavedistai prie Rubikių ežero esančiuose Mačionių, Meliaušiškio, Rubikių bei Šiaulių kaimuose nušovė 10 vyrų, iš jų 3 buvo partizanai, kiti 7 slapstėsi nuo kariuomenės. Šešiolikmetis Alantos amatų mokyklos moksleivis Juozas Tyla nesislapstė, nes dėl amžiaus į kariuomenę dar nebuvo šaukiamas, bet vis tiek buvo nušautas (7). 1945 m. liepos 9 d. enkavedistai Levaniškių ir Šapio kaimuose (Traupio sen.) nužudė 12 jaunų  vyrų, iš jų 3 šešiolikmečius jaunuolius. 1945 m. liepos 10 d. NKVD kariuomenės daliniai vykdė siautimą Kavarsko valsčiuje. Šios operacijos metu aktyviai dalyvavo ir saugumo operatyviniai darbuotojai, vietinių apylinkių užverbuoti agentai, kurie ir suteikdavo visą informaciją apie savo kaimynus partizanus, jų rėmėjus ar besislapstančius vyrus. NKVD kareiviai išvaikščiojo rugių laukus, išmindė vasarojų, degino namus, kuriuose įtardavo esant besislapstančiųjų. Veršelių kaime jie sudegino Pivorų namus, kurių du sūnūs, Bronius ir Albinas, buvo Broniaus Sudeikio-Čigono būryje. Taip pat sudegino miško aikštėje esančios eiguvos trobesius, kad juose nesilankytų partizanai, Dabužėlių kaime sušaudė eigulį Bronių Mackevičių jo paties namuose. Netoli Narbutų kaimo esančiame Tumų vienkiemyje padegė klojimą, iš jo iššokusį Viktorą Tumą subadė šakėmis ir vėl įmetė į ugnį, o kieme nušovė sodybos šeimininkę Oną Tumaitę (8).

Juozas Markulis, sovietų agentas

Dideli kariuomenės siautimai 1945 metais mūsų rajone vyko beveik kas mėnesį. Šių operacijų metu buvo žudomi žmonės, atimamas bei naikinamas jų turtas, padegami namai. Rajone nėra nė vienos seniūnijos, kurioje partizaninio karo metais okupantai nebūtų deginę sodybų. 1945 m. birželio 27 d. kautynių metų buvo sudegintas Maskoliškio kaimas Kurklių seniūnijoje – visos 6 sodybos (9). Po susidūrimo su partizanais 1944 m. gruodžio 22 d. Važdėlių kaime NKVD kariuomenės čekistai ir stribai gretimuose Čiunkių, Petkūnų bei Maldeikių kaimuose sudegino 6 sodybas, nušovė 7 vietos gyventojus, tarp jų ir šešiolikmetį Vladą Arlauską (10).

1944−1945 m. masinių baudžiamųjų akcijų metu Anykščių rajono teritorijoje buvo nužudyti 192 civiliai beginkliai gyventojai, iš jų − 105 jauni vyrai, kurie slapstėsi be ginklo savo namuose ar greta jų.

Ne visus sugautus šaukiamojo amžiaus jaunuolius čekistai bei jų talkininkai šaudė vietoje, didesnę dalį sulaikydavo ir išsiųsdavo į šauktinių apmokymo stovyklas. Ten naujokai kentė nuolatinį badą, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis ir dėl to masiškai sirgo įvairiomis peršalimo bei infekcinėmis ligomis. Kai kurie dėl nuolatinio badavimo ir ligų taip nusilpdavo, kad net tekdavo komisuoti. Tadas ir Jonas Kavoliūnai iš Mikierių kaimo, Andrioniškio seniūnijos, 1944 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pateko į Raudonosios armijos karių rengimo stovyklą Kozelsko mieste, prie Smolensko (Rusija), bet nebaigę apmokymų nuo nuolatinio bado ir peršalimų susirgo distrofija. Abu smarkiai ištino, jų kūnai apteko votimis, iš kurių nuolat bėgo pūliai, dėl to jie, kaip nebetinkami rusų armijai, buvo komisuoti ir paleisti, bet sugrįžę į namus nebeatsigavo ir greitai mirė (11).

Tokie atvejai apmokymo stovyklose nebuvo reti. Uždarytieji RA šauktinių apmokymo stovyklose apie savo varganą būklę išsiliedavo laiškuose giminaičiams. Tuos laiškus cenzūruodavo čekistai ir apie šauktinių nuotaikas pranešdavo vadovybei. Štai šauktinis V. Vačys savo laiške į namus rašė: „Milinė mums atstoja patalynę, duonos gauname 500 gramų ir 1,5 litro sriubos per dieną, šaukštelį cukraus ir 20 gramų žuvies arba pusę silkės, bet žuvies būna tik dukart per savaitę. Kai mūsų žmonės grįš į Lietuvą, jų nepažins, visi labai sublogę. Vienas kito negalime pažinti. Daug iš mūsų serga ir miršta. Per dieną miršta po 2 ir 3 žmones. Kiaules geriau maitina už mus, jeigu mus maitintų taip, kaip Lietuvoje kiaules, tai mes būtume patenkinti. Nelaimingas tas žmogus, kuris į kariuomenę pakliuvo“.

Partizanų palapinė

Tie, kurie nenumirė nuo bado ir ligų, nepabėgo ar nenusižudė, iš apmokymų stovyklų buvo išsiųsti tiesiai į frontą, į Rytprūsiuose ar Kurše kariaujančius dalinius. Į mirtį fronte juos lydėjo ginkluota rusų karių sargyba. „Jauni vyrai eina mirti išbalusiais ir pageltonavusiais veidais, patys nežinodami už ką“, − laiške rašė mobilizuotas A. Paliūnas (12).

Per pusantrų metų − nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. iki 1945 m. pabaigos − sovietai į Raudonąją armiją mobilizavo apie 70 000 lietuvių, iš jų daugiau kaip pusė − 44 562 − į karinius komisariatus buvo atvesdinti jėga. Dalis vėliau pabėgo iš komisariatų arba pakeliui į karines stovyklas, ar vežant iš apmokymo stovyklų į frontą. Kare žuvo kas trečias − ne mažiau kaip 25 000 (36%) mobilizuotų į Raudonąją armiją lietuvių (13). Iš Piktagalio kaimo, Kavarsko valsčiaus, kilę keturi vyrai – Jonas ir Aleksas Giniečiai, Alfonsas Riška ir Juozas Dziena buvo pabėgę iš Raudonosios armijos ir slapstėsi. Jų šeimoms buvo paskelbtas ultimatumas – jeigu jie neprisistatys į Kavarsko NKVD skyrių, bus sudegintos sodybos. Visi keturi, norėdami išgelbėti savo šeimas, nuvyko „prisiduoti“ į Kavarską. Nė vienas iš fronto į namus nebegrįžo (14).

Toks nežabotas masinis teroras, pradėtas vykdyti Rusijos čekistų vidaus kariuomenės, privertė daugelį jaunų vyrų imtis ginklo. Visi, pasiryžę kovoti, susibūrė į partizanų būrius, nes vieni besislapstydami daug greičiau žūdavo. Ginkluotas partizanų būrys atsilaikydavo ir prieš nedidelius NKVD kariuomenės dalinius, išvaikydavo vietinių stribų gaujas.

Vakarų intervencijos viltis

Lietuvoje jau vokiečių okupacijos metais iš gausios antinacinės, pogrindinės spaudos bei vietinių lietuviškosios administracijos pareigūnų buvo žinoma, kad 1941 m. rugpjūčio 14 d. antihitlerinės koalicijos narės JAV ir Anglija pasirašė Atlanto chartiją, kurioje įsipareigojama atstatyti visų iki karo egzistavusių valstybių suverenumą ir sukurti kolektyvinio saugumo sistemą Europoje. Prie Atlanto chartijos rugsėjo mėnesį prisijungė Belgija, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija, Graikija, Čekoslovakija, Liuksemburgas, emigracinė generolo Š. de Golio vadovaujama Prancūzijos vyriausybė ir net Sovietų Sąjunga, kuri, nors chartiją ir pasirašė, niekada jos nesilaikė − kaip ir kitų svarbių tarptautinių sutarčių.

Lietuvos partizanai, pradėję savo kovą 1944 m. vasarą, grįžus į Lietuvą okupacinei Rusijos kariuomenei tikėjo, kad pasibaigus karui su Vokietija Lietuvai bus sugrąžintas suverenitetas, kaip tai buvo nurodyta Atlanto chartijoje. Šio dokumento antrasis punktas skelbė: JAV ir Didžioji Britanija nesutiks su jokiais teritoriniais pakeitimais, prieštaraujančiais suinteresuotų tautų laisvai pareikštiems norams. Trečiajame chartijos punkte buvo pabrėžiama, kad šalys, pasirašiusios šį dokumentą, gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymo formą, kokią šios nori: jos siekia atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios (15).

Lageriuose ir tremtyje

Nors šiame dokumente nebuvo rašoma, kokiais būdais bus siekiama atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo jų netekusios, ir kada tai įvyks, bet beveik visi partizanai tikėjo, kad tai įvyks iškart pasibaigus karui, kai bus pasirašyta taikos sutartis. Taigi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jie kovojo toliau ir nesiruošė pasiduoti okupantams. Viltis, kad kils naujas karas ir Lietuva vėl bus laisva, nuolat ruseno beveik iki pat ginkluotojo pasipriešinimo pabaigos. Kiekvieno partizanų dalinio štabas stengėsi įsigyti radijo imtuvą ir pasiklausyti žinių iš užsienio, kurias paskui skelbdavo partizanų spaudoje. Partizanus pasiekiančios žinios nuolat teikė vilčių, kad Vakarai imsis žygių dėl Lietuvos išvadavimo. Bet koks tarptautinės padėties paaštrėjimas, partizanų nuomone, vedė į Vakarų karą su SSSR. Viltingų žinių teikė V. Čerčilio kalba Fultone (JAV) 1946 m. kovo 5 d., laikoma šaltojo karo prieš SSRS pradžia, 1946 m. vasarą ir rudenį vykusi Paryžiaus taikos konferencija, 1947 m. kovo 12 d. paskelbta JAV prezidento H. Trumeno doktrina, kuria buvo įsipareigojama demokratinių šalių vyriausybėms, kovojančioms su komunistais, padėti užtikrinti pasaulio stabilumą ir taiką, visoms tautoms grąžinti turėtą suverenitetą, taip pat 1948 birželio 24 d. SSRS pradėta Vakarų Berlyno blokada, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) sukūrimas 1949 m.

Bet dauguma partizanų vadų nuo 1948 m. ėmė suvokti, kad greito išvadavimo iliuzijos sklaidosi. Kai kuriose partizanų apygardose įvairiais įsakymais ar nurodymais buvo mėginama riboti naujų partizanų priėmimą. Tai parodo ir pogrindžio spaudoje jau maždaug 1948-aisiais ar 1949-ųjų pradžioje vyravusios nuostatos, kad vargu, ar Vakarai rengiasi kariauti su rusais, ypač dėl Baltijos kraštų laisvės. Partizanai nežinojo, kad Atlanto chartiją pasirašiusi SSRS dar 1943 m. vykusioje Teherano konferencijoje sugebėjo išsiderėti sąjungininkų JAV ir Didžiosios Britanijos abejingumą pakartotinei okupacijai, neatsisakant okupacijos ir aneksijos nepripažinimo nuostatų. Taigi, dėl Baltijos šalių okupacijos niekas nesirengė kariauti. Šį kartą okupacija buvo pavadinta „išvadavimu“ (16).

Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris

Beveik visi partizanai tikėjo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas, kai kurie vadai meluodavo eiliniams kovotojams, norėdami suteikti vilties. Šiaurės rytų srities vadas Juozas Kimštas-Žalgiris, nuo 1947 m. kovo mėnesio įsikūręs Šimonių girioje, partizanams rodydavo amerikiečių gamybos automatą bei pistoletą, sakydamas, kad jie yra iš krovinio, lėktuvais atgabento iš Vakarų ir pristatyto į Labanoro girią. O iš tiesų tuos ginklus kažkas buvo išsaugojęs nuo Nepriklausomos Lietuvos laikų ir juos perdavęs partizanams… (17)

MGB agentai, siekdami savo tikslų, kartais taip pat tvirtindavo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas iš sovietų valdžios. 1946 m. čekistai, norėdami įtikinti Vytauto apygardos partizanų vadus, kad MGB agentas Juozas Markulis-Erelis turi ryšių su Vakarais, išleido neva JAV lietuvių emigrantų parengtą žurnalą „Šviesa“ (1946 11 06 Nr. 3), kuriame įdėjo Vytauto apygardos partizanų fotografijas, ištraukas iš partizanų laikraščio „Laisvės šauklys“, partizanų dokumentus, JAV prezidento Hario Trumeno fotografiją ir neva jo pasakytus žodžius apie Lietuvos partizanų kovą. Šis žurnalas kartu su kita MGB agento J. Markulio-Erelio korespondencija buvo pristatytas Vytauto apygardos vadui (18).

Žinyną parengė GINTARAS VAIČIŪNAS

Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo bei Lietuvos ypatingojo archyvo (p. ), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (p. ), A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus skaitmeninio archyvo (p. )

2018.10.25; 09:00

Aktualijos

Istorikas Gintaras Vaičiūnas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Partizaninis judėjimas Svėdasų krašte kaip ir visoje Rytų Lietuvoje prasidėjo 1944 metų rudenį. Pirmasis partizanų būrys Svėdasų valsčiuje buvo įkurtas 1944 spalio 29 d. Pirmojo partizanų būrio kūrimo iniciatoriai buvo keturi Svėdasų valsčiaus gyventojai – Lietuvos kariuomenės (LK) puskarininkis, Svėdasų vls. šaulių būrio vadas (J.Tumo-Vaižganto sesers Marijonos Nakutienės anūkas) Albertas Nakutis iš Malaišių kaimo, ūkininkas, šaulys Augustas Baltuška iš Kunigiškių kaimo, inžinierius-geodezininkas (kultūrtechnikas) Jurgis Guzas iš Galvydžių kaimo ir inžinierius geodezininkas (kultūrtechnikas) Juozas Rimkus iš Vikonių kaimo. J.Guzas ir J.Rimkus buvo baigę Kėdainių aukštesniąją kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklą, kultūrtechnikos skyrių.

Vokiečių okupacijos metais J.Guzas dirbo Svėdasų valsčiaus inžinieriumi-melioratoriumi, J.Rimkus ūkininkavo tėvų ūkyje Sliepsiškio kaime. Šie partizaninio judėjimo Svėdasų krašte pradininkai 1944 spalio 29 d. davė priesaiką kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ir pasiskirstė pareigomis; štabo viršininku ir sekretoriumi išrinktas Jurgis Guzas, partizanų būrio vadu  Albertas Nakutis, būrio vado padėjėju Augustas Baltuška, būrio I-ojo skyriaus vadu Juozas Rimkus. Visi keturi partizanų būrio kūrimo iniciatoriai sudarė štabo tarybą. Tarybos nariams nustatytos tokios pareigos; J.Guzas sekė radijo žinias, jas pasižymėdavo ir apie tai informuodavo kitus štabo tarybos narius, bei rūpinosi laikraščio ir atsišaukimų spausdinimu. A.Nakutis – rūpinosi būrio organizavimu, vadovavo būriui ir stengėsi užmegzti ryšius su kitais partizanų būriais. A.Baltuška – visais aukščiau minėtais klausimais padėjo būrio vadui. J. Rimkus organizavo savo apylinkėje; Galvydžių, Sliepsiškio, Vikonių kaimuose partizanų skyrių.

Iki 1944 gruodžio 24 dienos būrio organizatoriams pavyko Svėdasų valsčiuje sukurti 3 partizanų skyrius iš viso 60 partizanų, 1-asis Vikonių-Sliepsiškio apylinkės, skyriaus vadas Juozas Rimkus, skyriuje buvo 16  partizanų, 2-asis Kunigiškių –Vaitkūnų apylinkės, skyriaus vadas  Augustas Baltuška skyriuje 24  partizanai, 3-asis Butėnų apylinkės, skyriaus vadas Steponas Šukys skyriuje 20  partizanų. Visi 3 partizanų skyriai buvo pavaldūs pogrindinės Svėdasų valsčiaus organizacijos „Nepriklausoma Lietuva“ štabui. Štabui vadovavo J.Guzas, jo nariais buvo A.Nakutis, J.Rimkus, A.Baltuška, be to, prie štabo buvo priskirti nuolatiniai ryšininkai; Romas Šalaka iš Pauriškių kaimo, Bronius Stukas iš Galvydžių kaimo ir Stasys Nakutis iš Malaišių kaimo.

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC archyvo nuotr.

Dauguma pirmųjų 1944 metais veikusių Svėdasų krašte partizanų laikėsi apie savo namus, kai valsčiuje pasirodydavo NKVD kariuomenė ir pradėdavo kratas kaimuose, partizanai pasitraukdavo į Šimonių girią ir kitas atokesnes vietas; 1-ojo skyriaus partizanai turėjo savo slėptuvę (bunkerį) netoli Priegodo ežero (Šimonių girios 181 kvartale), 3-ojo skyriaus partizanai turėjo savo slėptuvę (bunkerį) netoli Ešerinėlio balos (Šimonių girios 188 kvartale), 2-ojo skyriaus partizanai kilus pavojui iš Kunigiškių ir Vaitkūnų kaimų pasitraukdavo į užpelkėjusio Jaros (Vaitkūnų) ežero nendrynus netoli Vaitkūnų kaimo. 1944  metų pabaigoje Svėdasų valsčiaus teritorijoje buvo apie 180 ginkluotų partizanų. „Nepriklausomos Lietuvos“ organizacijos partizanai stengėsi plėsti savo įtaką ir į kaimyninius Debeikių, Šimonių bei Skapiškio valsčius ir nusiuntė pas kaimynus štabo ryšininką Aleksą Matelį, kad užmegztų ryšius, bet jis grįžęs pranešė, kad šių kraštų partizanai dar neturi aiškios vadovybės, todėl tuo metu pastovesnių ryšių su kaimynais užmegzti nepavyko. Šis faktas rodo, kad svėdasiečiai šiame krašte pirmieji pradėjo organizuotą partizaninę kovą. Jie pirmieji visame Rokiškio, Anykščių, Kupiškio regione pradėjo leisti pogrindinę spaudą. Tai buvo nedidelis laikraštėlis, apie 100 egzempliorių tiražu išleistas „Į kovą“, iš viso per 2 (lapkričio-gruodžio) mėnesius buvo išleisti 4 šio laikraštėlio numeriai, spausdinti buvo paruoštas ir 5 numeris, bet 1944 12 24 dieną NKVD-istams sunaikinus organizacijos štabą visi partizanų dokumentai ir spausdinimo mašinėlė pateko priešui į rankas.

Taip pat Šimonių girioje veikęs pirmasis šio krašto partizanų štabas parengė ir išplatino valsčiuje 12 egzempliorių atsišaukimų „Į lietuvius“, šiuose atsišaukimuose buvo kviečiami stoti į partizanų gretas, partizanų būrio įstatų išspausdinta 20 egzempliorių, 8 egzemplioriai „Įspėjimai milicininkams ir skrebams“ ir 8 egzempliorai atsišaukimų „Į Svėdasų miestelio gyventojus“, 10 egzempliorių partizanų skyriaus kūrimo instrukcijų. Partizanų skyriaus kūrimo instrukcijoje buvo aprašyta ir partizanų priesaikos davimo tvarka. Pirmieji šio krašto partizanai prisiekdavo taip; atsistojęs be kepurės prieš būrio arba skyriaus vadą, naujokas pakelia dešinės rankos du pirštus aukštyn  ir kartoja žodžius, kuriuos skaito skyriaus vadas, o stojantis į būrį kartoja. Priesaikos žodžiai: „Įstodamas į lietuvių partizanų būrį akivaizdoje Dievo, Tėvynės kankinių ir visų kritusių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę prisiekiu: Visomis jėgomis kovoti už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę ir lietuvių tautos gerovę, pasiduodu šios organizacijos drausmei vykdydamas vadovybės įsakymus ir švenčiausiai laikydamasis man patikėtų paslapčių. Gerai žinau, kad už sąmoningą paslapčių išdavimą ir įsakymų nevykdymą gresia man mirties bausmė. Tai, ką pasižadu, tegu Aukščiausiasis man ištesėti padeda. Galiu žūti, bet priesaikos nesulaužysiu“.

Davęs priesaiką naujokas savo ranką žodžius nusirašydavo ir atmintinai juos išmokdavo.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Matyt, daugelis Svėdasų vyrų apsisprendė stoti į partizanų gretas perskaitę 1944 12 03 dieną Nepriklausomos Lietuvos būrio štabe 100 egzempliorių tiražu išspausdintą ir valsčiuje išplatintą atsišaukimą, kuris skelbė: „Lietuviai! Sunkus ir žiaurus dabartinis mūsų gyvenimo momentas, kurį mes dabar ypatingai jaučiame. Geriausi mūsų tautos sūnus kaip šunys iš savo sodybų vaikomi ir šaudomi. Mes esame visai beteisiai vergai. Mūsų tautos išsigimėliai ir įvairaus plauko išdavikai deda visas pastangas mus sugaudyti ir išsiųsti pražūtin. Neturime teisės ramiai gyventi savo tėvų sukurtose ir kruvinu prakaitu nulaistytose sodybose, kurias mes turime su skaudančia širdimi perleisti, kad išsaugotume gyvybę. Lietuvi, būk veiklus ir organizuotas ir užmiršk asmeniškas ambicijas ir savanaudiškumą. Susirišk su dirbančiais partizanais, stok į jų eiles. Gana po krūmus pletkavoti, bet reikia veikti, reikia imtis konkretaus darbo. Tamstai bus pasiūlyta stoti į organizuojamą savisaugos partizanų skyrių. Tad stok ir įstojęs visomis jėgomis dirbk. Viskas mūsų brangiai Tėvynei Lietuvai. Perskaitęs siųsk toliau“.

Kaimynystėje Adomynės parapijoje ir Svėdasų valsčiaus vakarinėje dalyje veikė buvusio policijos vachmistro Alfonso Paškevičiaus – Liūto, kilusio iš Miškinėlių kaimo Adomynės parapijos 40 vyrų partizanų būrys, pavadintas LPS Gedimino rinktinės Karalienės pulko būriu. Šiame būryje daugiausiai buvo vyrų iš Šimonių valsčiaus, bei svėdasiečiai iš Jotkonių, Miškinių, Rimdžių, Čiukų, Zoviškių. Šis būrys taip pat kaip ir Nakučio 1944-1945 m. pastovios dislokacijos vietos neturėjo, dažnai keldavosi iš vienos vietos į kitą. Veikė Svėdasų, Šimonių, Kamajų, Skapiškio valsčiuose. Priešams nuo 1945 vasaros sunaikinus LPS Gedimino rinktinę, kuri dar buvo vadinama Rokiškio rinktine, nes dauguma šios rinktinės partizanų būrių veikė Rokiškio apskrityje, Svėdasų valsčiuje veikę A.Paškevičiaus–Liūto ir A.Nakučio-Viesulo vadovaujami partizanų būriai sukūrė valsčiaus LLA organizaciją. Jos vadu išrinktas A.Nakutis, organizacijos štabo viršininku A.Paškevičius. Jis dar buvo vadinamas Svėdasų valsčiaus partizanų štabo komendantu arba  Šimonių girios komendantu.

Svėdasų valsčiaus rytinėje dalyje bei kaimyniniuose Užpalių ir Vyžuonų valsčiuose veikė 1941 m. sukilimo dalyvio policininko Stasio Gimbučio 30 partizanų būrys. Jį sudarė Užpalių valsčiaus bei Svėdasų valsčiaus Liepagirių, Aulelių, Narbūčių kaimų vyrai. Būrio vado gimtinė – Liepagirių kaimas. Greta šio būrio buvusioje Vyžuonų valsčiaus Šventupio apylinkėje. Dabar dalis šios apylinkės priklauso Svėdasų seniūnijai. Šioje apylinkėje taip pat kaimyniniuose Vyžuonų bei Debeikių valsčiuose veikė 1941 metų sukilimo dalyvio Vlado Buitvydo iš Vilkabrukių kaimo vadovaujamas 35 partizanų būrys. Jame buvo vyrai iš Svėdasų seniūnijos Vilkabrukių, Kunigiškių, Žaliosios, Debeikių seniūnijos Šventupio, Varkujų kaimų.

1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.

Dažnai į Svėdasų valsčiuje esančią didžiausią Šiaurės Rytų Lietuvoje Šimonių girią atvykdavo kaimyninių Debeikių, Vyžuonų, Skapiškio, Viešintų, Kamajų, Kupiškio, Utenos valsčių partizanai. Pagrindinės partizaninio judėjimo atsiradimo priežastys buvo prasidėjęs sovietinis teroras, masinė nuo 18 iki 35 metų amžiaus vyrų mobilizacija į frontą ir tikėjimas, kad sovietinė okupacija truks neilgai.

Norėdamas sunaikinti partizanus sovietinis saugumas ėmėsi represijų prieš partizanų šeimas. Pradėtas aktyviausių partizanų šeimų turto konfiskavimas, nuolatinės kratos ir bauginimai. 1945 metais konfiskuotas 23 Svėdasų valsčiuje gyvenusių partizanų šeimų turtas. Tais pat metais suimti 35 valsčiaus gyventojai, kurių dauguma apkaltinti ryšiais su partizanais. NKVD-istai kartu su skrebais ne tiek kovojo su partizanai, kiek terorizavo ir žudė civilius gyventojus, 1944-1945 metais valsčiuje nužudyta 18 civilių gyventojų, iš jų 12 beginklių nuo kariuomenės besislapstančių jaunuolių, 4 nešaukiamojo amžiaus vyrai ir 2 moteris.

Pirmas per antrąją sovietinę okupaciją 1944 07 26  nužudytas Petras Zaremba gyvenęs Šventupio vnkm., pas savo uošvius stambius ūkininkus Tuskenius. Atėjęs į šį vienkiemį RA karininkas norėjo iš namų išsivęsti Tuskenių tarnaitę Oną. P.Zaremba bandė ją užsistoti ir čia pat kieme buvo nušautas.

Svėdasų valsčiaus gyventoją Aleksą Zobarską iš Grikepelių kaimo 1944 m. rugsėjo mėnesį prie Adomynės bažnyčios šventoriaus nušovė rusų kareiviai, 1944 metų gruodžio mėnesį nušauti Vladas Būga iš Galvydžių kaimo, Augustas Tamošiūnas iš Kušlių, Albinas Pilkauskas iš Gykių, Vladas ir Jonas Buitvydai iš Narbūčių, Vincas Budreika ir Kostas Kinderis iš Vaitkūnų kaimo. Dalis jų slapstėsi nuo kariuomenės, kiti nušauti kaip sovietų valdžios priešai, jų tarpe – aktyvus šaulys Juozas Lapienis ir LK savanoris Augustas Tamošiūnas.

Dalis žmonių nužudyti rusų kareivių ir skrebų per susidūrimą su partizanais. Taip atsitiko Šeduikių kaime 1945 09 12 dieną, NKVD kareiviai, vadovaujami kapitono Kirnasovo, čia nužudė 4 partizanus ir dvi moteris vietines gyventojas Eleną Pajėdienę ir Valeriją Čerškuvienę.

Nepriklausomos Lietuvos būrio vadas Jurgis Guzas savo dienoraštyje, 1944 12 21 rašytame Šimonių girioje, užrašė: „Jau 5 mėnesiai kaip Raudona armija mūsų krašte Svėdasuose. Jie pasirodė liepos 14 dieną. Tuo metu lietuviai nežinojo, ką daryti, ar lįsti į žemę, ar bėgti į užsienį, ar prašyti prieglaudos, ar laukti galo. Per trumpą laiką ir jų valdžia iš miško susirinko. Kurį laiką buvo ramu, po to jie pradėjo važinėti po kaimus, rinkti radijas ir nešioti šaukimus į Raudoną armiją. Kai niekas į tai nereagavo, pradėjo niekšai siautėti, gaudyti sabotažininkus, šaudyti beginklius. Vienas kitas pakliuvo į lagerius, ten juos trumpai apmokė ir į frontą. Valsčiuje prasidėjo partizanų judėjimas. Liepagirių kaime jie sudegino Gimbučio pastatus, patį šeimininką, partizano tėvą ir 14 metų brolį nušovė vietoje. Bet mūsų valsčiuje lyginant su kitais valsčiais plėšimų dar nedaug. Kamajų valsčiuje baisiau“.

Svėdasų valsčiaus partizanų aktyvumą rodo Rokiškio apskrities NKVD viršininko kapitono Kiselio 1945 01 02 dienos pranešimas savo viršininkams į Vilnių. Jis rašė: „Svėdasų, Panemunio ir Skapiškio valsčiuose įvažiavimas ir išvažiavimas į valsčių centrus uždarytas. Niekas negali pravažiuoti neapšaudytas. Daugelį gyvenamųjų vietų kontroliuoja partizanai. Svėdasų valsčiaus partizanai tiek suįžūlėjo, kad net pradėjo savo žemės reformą. Atima žemę iš tų, kuriems davė tarybų valdžia, ir perduoda ją savo rėmėjams. Kai kuriose vietose partizanai paskelbė vyrų mobilizaciją, Svėdasų valsčiaus vykdomojo kabineto pirmininkas Baltuška nušautas. Kiti vykdomo komiteto darbuotojai, bijodami dėl savo gyvybės, ruošiasi išvykti į Rokiškį. 1944 12 21 prie Svėdasų apšaudytos 8 karinės mašinos, važiavusios į Daugpilį“.

1945 03 01 tas pats kapitonas Kiselis savo viršininkui generolui Bartašiūnui rašė: „Rokiškio apskrityje veikia 8 partizanų būriai, kuriuose yra apie 600 partizanų, be to, 700 vengiančių eiti į kariuomenę ir dezertyrų iš Raudonosios armijos. Svėdasų valsčiuje nėra operatyvinių darbuotojų, dirbančių kovos su banditizmu linija. Valsčiaus NKVD viršininkas leitenantas Djakovas nužudė raudonarmietį, todėl patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Operatyviniai darbuotojai sėdi valsčiaus centre ir retai iš jo išvyksta į kaimus ir vienkiemius, nesusitinka su agentais, netgi nežino savo valsčiaus kelių, todėl operatyvinis darbas labai silpnas. Milicijos viršininkas smarkiai panikuoja, kartais prie kitų piliečių šneka antisovietiškai. Valsčiaus NKVD skyrius turi tris agentus Dalgį, Kliną ir Subotą, abu jie dirba pagal bylas „Teroristai“, užvesta A.Paškevičiaus būriui ir „Pogromininkai“ užvesta A.Nakučio būriui. Valsčiuje žudomi sovietiniai partiniai aktyvistai, plėšiamas ir naikinamas valstybinių įmonių, sovchozų turtas. Vykdoma aktyvi propaganda valstiečių tarpe, jie kviečiami stoti į partizanus, draudžiama naujakuriams dirbti žemę. Ruošiamasi Svėdasų užėmimui. Didžiausią pavojų kelia Šimonių giria. Dėl karinės operacijos šioje girioje reikalinga solidi jėga, todėl prašau į tai atsižvelgti. Šiuo metu turimo kontingento 261 NKVD pulko 60 karių, kurie pridengia Svėdasų ir Skapiškių valsčius, neužtenka, nes partizanai daug juda iš vieno valsčiaus į kitą.“

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

1945 metais partizanai Svėdasų krašte nukovė 8 skrebus, 3 NKVD kariškius tarp jų viršilą, valsčiaus VK pirmininką Baltušką, valsčiaus milicijos įgaliotinį Baroną, 6 sovietinius partinius aktyvistus. Vilkabrukių kaimo partizanai tame pačiame kaime nušovė 5 Vyžuonų valsčiaus skrebus, o kartais su kitais partizanais Debeikių valsčiuje ties Černaučyznos kaimu nušovė 12 Vyžuonų valsčiaus skrebų ir aktyvistų. A.Paškevičiaus būrio partizanai Kamajų valsčiuje Gučiūnų kaime 1945 06 21 nukovė Kamajų valsčiaus NKVD poskyrio viršininką leitenantą Goriačevą. 1946 vasario iš 9 į 10 naktį Svėdasų valsčiaus partizanų štabo komendantas Alfonsas Paškevičius –Liūtas planavo su savo vyrais atakuoti Svėdasus. Prieš ataką visi partizanai numatė susitelkti Rimdžių miške ties Gykiais, bet netrukus Juodonių kaime A. Paškevičiui žuvus  šio plano buvo atsisakyta“.

Norėdami įbauginti okupantai sutelkė 1944 12 22 Svėdasuose savo pajėgas iš Rokiškio, Šimonių, Kupiškio ir apsupo Šimonių girią. Nepriklausomos Lietuvos partizanų būrio vadas apie tos dienos įvykius rašė taip: „NKVD jungtinės pajėgos, kurios buvo sutelktos Svėdasuose apsupo Galvydžių, Dienionių, Kušlių, Sliepsiškio kaimus. Vienas NKVD dalinys judėjo nuo Sliepsiškio, o antras nuo Dienionių ir Paliegės, trečias nuo Galvydžių pusės.  Aš pasiunčiau žvalgybą į miško pakraštį. Paaiškėjo, kad rusai pagavo ir išsivarė 5 žmones; brolius Vladą ir Petrą Pajėdas jų tėvą ir Joną Skipitį. Dar Valevičių kieme suėmė, Juozą Lapienį ir Vladą Būgą. Juozą sumušė iki sąmonės netekimo, Būgą ten pat sušaudė. Visi kiti mobilizuojami ir buvo išvaryti į Svėdasus. Ar kas išsigelbės, sunku pasakyti. Visus išsivarė surištomis rankomis“.

Vėliau sudarytose šiems asmenims baudžiamosiose bylose paaiškėjo šių nelaimingųjų likimas. Vladas Pajėda 1945 02 06 pasiskundė į Maskvą SSSR CK-ui. Jis rašė: „NKVD 1944 12 22 suėmė mano tėvą bei jaunesnįjį brolį (pas. Vladas taip pat buvo suimtas, bet skunde kažkodėl apie tai neužsimenama, tikriausiai todėl, kad jam tik slapta pavyko išsiųsti laišką iš kalėjimo) ir išvežė į Šimonys. Ten 4 paras mušė su lazdom ir šampalais (šautuvų grūstuvais), nedavė valgyti, tik gerti, panages badė įkaitinta viela. Paskui pervežė į Panevėžį, ten tardė 3 paras, pririšę prie stulpo lėtai lašino lašus į galvą, geležiniu lanku spaudė suimtųjų galvas, nes suimtieji neigė tai ką pasakė Šimonyse. Vilniuje laikė apie mėnesį, kaliniai badavo, vėl mušė per tardymą“.

Dar baisesnio likimo sulaukė kartu su Pajėdais suimtas svėdasietis 24 metų amžiaus Jonas Skipitis. Jis mirė 1945 08 18  Vilniuje Lukiškių kalėjime. Mirties priežastis nurodyta baudžiamojoje byloje įdėtame mirusiojo medicininės apžiūros akte. Akte pažymėta mirties priežastis –  hipertoninė liga ir inkstų nepakankamumas, aprašant mirusiojo kūną, pažymėta; oda gelsvos spalvos, riebalinio sluoksnio po oda nerasta, raumenis atrofavęsi, išoriškai apžiūrėjus ant kūno jokių sužalojimų nerasta.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Pasibaigus karui su Vokietija okupantai visoje Lietuvoje, o taip pat ir Aukštaitijoje padidino savo karių skaičių. Daugumoje valsčių buvo dislokuotos pastovios NKVD kariuomenės įgulos. Svėdasuose, Kamajuose, Skapiškyje būrio dydžio, Šimonyse, Rokiškyje kuopos dydžio. Tai buvo 4-osios NKVD divizijos, kuri pagarsėjo žiaurumu tremiant į Kazachstaną ir Vidurinę Aziją 1944 metais Krymo totorius, čečėnus, ingušus bei kitas Šiaurės Kaukazo tautas. Panevėžyje buvo dislokuoti 3 žvalgybiniai PO-2 markės lėktuvai, kurie dažnai skraidė virš Šimonių girios sekdami partizanus. Kelyje Šimonys-Svėdasai pradėjo budėti tanketės. NKVD (vėliau pavadinta MVD) kariuomenės kariškiams tarnyba Lietuvoje buvo prilyginta frontinei – už vienerius metus buvo užskaitomi treji. Už pasižymėjimą kautynėse su partizanais buvo mokamos nuo 100 iki 500 rublių premijos, mokami padidinti dienpinigiai, pasižymėję enkavadistai buvo skatinami įvairiomis deficitinėmis prekėmis; laikrodžiais, kostiumais, batais ir kt.

Skrebams buvo nuo 1945 metu rudens mokamos algos iš pradžių 350-400 rublių per mėnesį, vėliau nuo 500 iki 600 rublių per mėnesį, už nukautus ar suimtus partizanus jiems buvo mokamos nuo 100 iki 200 rublių premijos. Taip situacija pasikeitė  partizanų nenaudai ypač dėl išdavysčių. Išdavikai partizanams padarė daugiau žalos negu jungtinės okupantų pajėgos kartu sudėjus.

Pirmąjį rimtą smūgį Svėdasų valsčiuje patyrė „Nepriklausomos Lietuvos“ organizacijos partizanai. Dauguma šios organizacijos partizanų prieš 1944 metų Šv. Kalėdas iš Šimonių girios grįžo į namus pas saviškius. NKVD-istai namuose Butėnų kaime suėmė šio būrio partizanus brolius Steponą ir Osvaldą Žvirblius bei Vacį Budreiką. Budreiką per tardymą pasakė, kad žino partizanų bunkerius Šimonių girioje. Jis parodė priešui savo būrio bunkerius prie Sliepsiškio ir Galvydžių kaimų.

1945 01 03, 4 valandą ryto NKVD 95-ojo pasienio pulko, 3-ojo šaulių bataliono 7 kuopa, vadovaujama leitenanto M.Sidorič, užpuolė partizanų bunkerius, bet juose rado tik 7 partizanus, 6-ius suėmė, tarp jų – Svėdasų valsčiaus partizanų štabo viršininką Jurgį Guzą, šio būrio I-ojo skyriaus vadą Juozą Rimkų, taip bunkeriuose baudėjai surado nemažai partizanų ginklų, štabo archyvą, spausdinimo mašinėlę, atsišaukimų, pirmojo Svėdasų krašto partizanų leidinio „Į kovą“ egzempliorių.

1945 07 15 dieną Kurkliečių kaime Kamajų valsčiuje, kurį nuo Svėdasų valsčiaus skiria tik Malaišos upelis, ilsėjosi LLA A.Nakučio – Viesulo būrio partizanai, kai netikėtai juos užklupo skrebai bei kareiviai. Juos išdavė Kunigiškių kaimo Antanas Zovė, partizano Albino Mėginio sesuo pati matė jį tą rytą jojant link Svėdasų. Ši išdavystė kainavo 14 gyvybių. Žuvo 5 partizanai ir buvo nužudyti 9 civiliai Kurkliečių kaimo gyventojai.

Vyriausiajam iš Julijonui Vaičiui buvo 80 metų, Petrui Pajarskui ir Terėsei Mateikienei – 70. Baudėjai sudegino penkias sodybas ir į degantį namą įmetė Birutės Mateikienės trejų ir ketverių metų vaikus Algį ir Nijolę Mateikius. Motina po kurio laiko išprotėjo. Vėliau keršydami partizanai sušaudė išdavyste įtariama Antaną Zovę, Elžbietą Zovytę, aktyvisto tėvą Kazį Baukį, skrebo tėvą Feliksą Zovę, Antaną ir Praną Braknius.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografuota iš LGGRTC nuotr.

MGB agentas „Seibutis“ 1945 06 19 išdavė Gučiūnų kaime Kamajų valsčiuje stovyklavusius Alfonso Paškevičiaus būrio partizanus. 1945 06 21 25-ojo NKVD šaulių pulko 3 kuopos apsupo kaimą, žuvo 21 partizanas, suimta 10 partizanų rėmėjų.

MGB agentė „Stasė“ 1945 09 30 Šeduikių kaime Svėdasų valsčiuje suorganizavo partizanų vakaronę ir apie tai pranešė čekistams. MGB 12-ojo pasienio pulko pasieniečiai apsupo Elenos Pajėdienės sodybą, kur vyko vakaronė. Baudėjai nušovė 8 šio kaimo gyventojus, iš jų trys buvo partizanai. Jie sudegino E.Pajėdienės sodybą, tarp žuvusiųjų buvo 2 moterys; Elena Pajėdienė ir Valentina Čerškuvienė.

Partizanai išaaiškindavo išdavikus ir juos bausdavo; 1944 12 30 Vyžuonų valsčiaus NKGB agentas „Gaidukas“ čekistui leitenantui Trofimovui pranešė:

„1944 11 15 apie 8 valandą vakaro į mano namus Vilkabrukių kaime įsiveržė 15 partizanų. Įsiveržę į vidų jie liepė uždegti šviesą, 3 kartus šovė į lubas ir liepė abiems su žmona gultis ant grindų. Jiems vadovavo Vladas Buitvydas, kuris liepė vienam iš savo „bandytų“ įkrėsti mums po 15 šampalų, tada  vienas iš įsiveržėlių sumušė mano žmoną Konstanciją Pabedinskienę. Kai atskaitė 15 kartų, pats Buitvydas dar pridėjo 5 šampalus, pareiškęs, kad čia tau boba už Staliną. Paskui liepė laikyti liežuvį už dantų.“

Bet agentas „Gaidukas“ įspėjimo nepaklausė ir po poros mėnesių buvo išvestas į mišką ir iš ten nebesugrįžo.

1945 03 30 partizanai Čiukų kaime Svėdasų valsčiuje sulaikė Čiukų pieninės punkto direktorių, malūnininką ir Svėdasų MGB skyriaus agentą „Paštą“. Juos nusivedė į mišką ir ištardė. Pienininką  ir malūnininką po tardymo paleido, o „Paštą“ išsivedė į mišką ir jis iš ten nebesugrįžo.

Partizanų ryšininkas Stasys Indrašius prisimena, kad pas jį bunkeryje gyvenę partizanai stengėsi be reikalo daug šnekančių nešaudyti. Kai netoliese gyvenęs S.Indrašiaus kaimynas pradėjo per daug šnekėti pašaliniams, ko nereikia. Partizanai Viesulas, Rukas ir Vėjas išsivedė žmogelį vėlai rudenį prie gilios kūdros ir liepė plaukti iš vieno kranto į kitą. Taip žmogelis plaukiojo iš vieno kūdros kranto į kitą, kol smarkiai užduso ir sušalo. Tada partizanai paklausė, ar tam jau praėjęs karštis, kai jis patvirtino kad nebekaršta, paleido. Taip įspėtas žmogelis jokių rūpesčių partizanams daugiau nebekėlė.

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be karinių priemonių ir teroro prieš partizanų šeimas MGB ir MVD operatyvininkai ėmėsi ir klastos. 1945 metų birželio mėnesį jie partizanų šeimoms išsiuntinėjo laiškus, kuriuose buvo pranešama, kad karas baigėsi ir kvietė visus legalizuotis, o nepaklausius žadėjo nubausti partizano šeimą. Tokį laišką iš Svėdasų valsčiaus MGB viršininko leitenanto Kartašovo gavo ir Palskių šeima iš Tadauskų kaimo. Trys broliai Palskiai kovojo Nakučio – Viesulo būryje. Į šį saugumiečio laišką atsakė miško partizanų vadas, tikriausiai šiuo vardu pasivadino Albertas Nakutis-Viesulas. Jis čekistui atsakė taip:

“Gerbiamas viršininke, kad karas baigėsi, aš puikiai žinau. Kad gyvenimas mums miške nelengvas taip pat žinau. Balys Palskys yra mano būryje ir su Jūsų laišku atvyko pas mane kaip savo viršininką. Todėl aš rašau atsakymą jums vietoje jo. Apgaudinėjate jus mus jau nebe pirmą kartą. Laisvės mums neduosite, o kalėjimą pažadėsite ir todėl iš miško niekas neis. Mes puikiai informuoti iš užsienio, kad sovietų valdžia Lietuvoje greitai grius, todėl Jūsų įtikinėjimai mums nereikalingi. Mūsų kova yra teisinga, mano būrys tik iš ūkininkų, bet jie gerai supranta mūsų kovos tikslus ir uždavinius. Mes nenaikiname nekaltų žmonių. Mes mušame tik savo išdavikus ir mušime, nes tam yra mūsų štabo leidimas. Komunistų, kurie nieko blogo mums nėra padarę, nemušame. Bet turėkite omenyje, jeigu jus sovietų valdžios atstovai, apsunkinsite mūsų šeimų gyvenimą arba sugalvosite ištremti, už tai mes žiauriai atkeršysime. Tegu žydi Laisva ir Nepriklausoma Lietuva. Miško partizanų vadas.“

Tokie buvo pirmieji Laisvės kovų metai Svėdasų krašte. Bet toliau šis karas tesėsi dar 8 metus. Vien tik Svėdasų valsčiuje partizaninio karo metais žuvo 154  partizanai ir 9 partizanų ryšininkai bei rėmėjai, dar 29 svėdasiečiai partizanai ir jų ryšininkai bei rėmėjai mirė kalėjimuose bei lageriuose.

Naudoti informacijos šaltiniai; J. Guzo ir kt. baužiamoji byla LYA F K-1. Ap.58 B P-15304; LYA K-1 fondo, apyrašų Nr. K-15, K-19, ir K-21 Rokiškio apskrities NKVD-NKGB skyriaus operatyvinės bylos; Laisvės kovų archyvas 21 T 1997 Kaunas “Svėdasų partizanai”, sudarė ir parengė Vytautas Valunta.

2018.06.30

Aktualijos

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Laisvės gynėjai žinojo, kad bus šmeižiami

Dar neišblėsus partizaniniam pasipriešinimui įžvalgesni Lietuvos partizanai jau numatė, kad ateityje jų pasišventusi kova bus teršiama pagal okupanto pagamintą kurpalį.

„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins — mums bus skaudu“, – savo dienoraštyje nerimavo Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.

„Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be pasišventimo. Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais maišys. Šliužams arų nesuprasti!“, – dienoraštyje pranašiškai klausė Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas, medicinos fakulteto studentas, žuvęs 25-erių.

„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“, – savo atsiminimuose perspėjo partizanų ginkluotojų pajėgų vadas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas, mokytojas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.

Okupantų primestos istorijos klastotės

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai perspėja, kad tiriant Lietuvos partizaninį pasipriešinimą ar kitas karo ir pokario žaizdas, negalima remtis vien jų budelių – KGB bylomis, kuriose partizanai vadinami banditais ir kur apstu netikrų, juos juodinančių „faktų“.

„Kiek asmenų per partizaninį karą buvo nubausta mirties bausme – duomenų nėra. Partizanai neslėpė karo lauko teismo nuosprendžių, priešingai, apie kiekvieną sunaikintą šnipą stengėsi apylinkėse išplatinti atsišaukimus, kuriuose nurodydavo, už ką įvykdytas nuosprendis. Didžioji dalis partizanų archyvų buvo sunaikinta, o okupacinė valdžia, nors nuolat kaltino partizanus nekaltų žmonių žudymu, niekada nepateikė išsamių nužudytųjų sąrašų. Tai buvo daroma sąmoningai, kad niekas negalėtų patikrinti, kiek gi iš tikrųjų žmonių nužudė partizanai. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

1953 metais, baigiantis partizaniniam karui, emgėbistai (kagėbistai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų. Šį skaičių sudarė tiek NKVD (KGB) kariškiai, stribai ir ginkluoti aktyvistai, tiek civiliai asmenys, nubausti karo lauko teismo nuosprendžiais ar atsitiktinai žuvę per susišaudymus. Tačiau iš tikrųjų į šį skaičių buvo įskaitytos ne tik partizanų aukos. Kadangi visus nusikaltimus registravo ta pati žinyba – NKVD (KGB), banditais vadinusi ir kriminalinius nusikaltėlius, ir partizanus, į „banditų” nužudytųjų asmenų skaičių pateko ir įvairių plėšikų bei recidyvistų nužudyti asmenys.

Be to, partizanų vardu žudė ir patys enkavedistai – stribai, MGB smogikai, raudonarmiečiai. Prisimenant, kad daugelis šnipų ir aktyvių kolaborantų irgi buvo ginkluoti, partizanų karo lauko teismų nuosprendžiais nužudytų civilių asmenų skaičius per tokį ilgą karą būtų tikrai labai nedidelis. Tačiau propagandiniais sumetimais laikui bėgant okupacinė valdžia šį skaičių nuolat didino: 1957 metais KGB pirmininko ataskaitoje jau buvo nurodyta, kad partizanai nužudė 15 tūkstančių, o 1985-aisiais – net 25 tūkstančius civilių asmenų,“ – knygoje „Pasipriešinimo istorija: 1944-1953 metai” pastebi Nijolė Gaškaitė – Žemaitienė.

Tikras partizaninio pasipriešinimo tyrimas įmanomas tik išgirdus pačius partizanus – išanalizavus jų dienoraščius, laikraščius, prisiminimus. Atsižvelgdamas į artėjančias Adolfo Ramanausko – Vanago šimtąsias gimimo metines, LGGRT Centras pakartotinai išleido Adolfo Ramanausko – Vanago prisiminimų knygą „Daugel krito sūnų“, kurios ištraukas apie skaudžiausias partizaninio pasipriešinimo problemas čia pateikiame. 

Netikri partizanai

Adolfas Ramanauskas Vanagas

 „Priešas buvo ne tik kad nepalyginamai gausesnis ir geriau ginkluotas, bet jau turėjo net kelių dešimtmečių kovos su pasipriešinimu, kylančiu savos valstybės viduje, patirtį.

Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina.

Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai”. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, — vis kas nors prilips”.

Buvo, žinoma, atsitikimų, kad ir partizanai padarydavo nusikaltimų, bet juos ištyrus, nusikaltėliai būdavo nubaudžiami labai griežtai — mirties bausme sušaudant.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…” Knygos viršelis

Čia noriu pridurti, kad ir plėšikai neretai dangstydavosi partizanų uniforma. Kartais net civiliai asmenys plėšikaudavo.

Man pačiam su vyrais netikėtai pavyko užklupti Subartonių miške du ūkininko sūnus iš Masališkių kaimo, kurie turgaus dienomis, apsiginklavę šautuvais ir apsivilkę partizanų uniforma, apiplėšinėdavo žmones. Vienas iš jų, betykojančių miške aukų, buvo pačiuptas ir nubaustas mirties bausme, o antrasis paspruko.

Mūsų kovos taktika reikalavo, kad kiekvieną žiemą partizanų judėjimas vis labiau sulėtėtų. Vyrai stengdavosi pasirūpinti maisto atsarga ir ilgą laiką neišeiti iš žieminių slėptuvių. Neretai partizanai iš komunistų konfiskuodavo bekoną ar telyčią, nes gerieji žmonės ir taip partizanus maitindavo pavasarį, vasarą ir rudenį.

Vis dėlto paaiškėdavo, kad paimamų bekonų skaičius ėmė didėti ir net patikimiausi žmonės kartais nusiskųsdavo, jog naktį ginkluoti vyrai, pasivadinę partizanais, paima jų nupenėtas kiaules.

Partizanai imdavo kaltinti vieni kitus, nes manydavo, kad bekonus atiminėja kitų skyrių vyrai iš tų rajonų, kurie jiems nepriklauso. Kaltininkų nustatyti nepavykdavo, nes visi gynėsi to nedarą.

Dėl to partizanai įpareigojo gyventojus, kad jie stengtųsi asmenis, atvykstančius paimti bekono, įsidėmėti iš veido ar bent įsiminti jų apsiginklavimą. Vienu metu partizanams, veikiantiems Ryliškių apylinkėje, buvo pranešta, kad bekonus atiminėja net dvylikos vyrų, ginkluotų automatais ir rusiškais šautuvais, grupė. Per vieną tokį apiplėšimą, kai iš gyventojo buvo paimta didelė paskerstos kiaulės dalis, moteris pažino tarp ginkluotų vyrų kelis istrebitelius iš Merkinės miestelio. Ji pasiryžo nusikaltimą iškelti viešumon“.

Partizanų mirties bausmės

„Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai visuomet stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. Sunkinančia aplinkybe kartais būdavo laikoma tai, kad partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingos reikšmės aplinkybes, susijusias su byla. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet būdavo įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms.

Žinoma, partizanų vadovybė stengdavosi prižiūrėti, kad būtų vadovaujamasi teisingumu sprendžiant bylas, kontroliuoti ir griežčiausiai nubausti tuos, kurie sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaistydavosi mirties bausmėmis. Už tokius nusižengimus man pačiam teko surengti Partizanų karo lauko teismą partizanams Gegužei, Jurginui, Riešutui ir jo draugui, Tėveliui, Ūseliui, Studentui. Jie už tokius nusikaltimus ir dar kai kuriuos kitus nusižengimus buvo nuteisti mirti.

Gyventojai parodymus pateikdavo žodžiu arba raštu, pasirašydami slapyvardžiais. Reikalauti tikrojo parašo buvo neįmanoma jau vien saugumo sumetimais. Juk archyvai dažnai patekdavo priešui, o tas net iš slapyvardžio atpažindavo žinias suteikusį asmenį. Niekas negalėjo būti tikras, kad partizanas, surinkęs žinias ir pranešimus su parašais, nebus rusų nukautas. Apskritai partizanai siekė kuo stropiausiai bylas išnagrinėti, nes jie gerai žinojo, kad, pasirašydami bylos protokolus, prisiima atsakomybę už visą bylos nagrinėjimą ir nuosprendį. Tai buvo kaip reikiant išaiškinta visiems partizanams, ir jie dažniausiai, bent aš tuo esu įsitikinęs, stengdavosi būti teisingi ir nelengvabūdiški.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli likviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. Iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai. Į sulikviduotų šnipų namus atsilankydavo MGB pareigūnai ir surašydavo protokolus, kokie tik jiems patikdavo. Liudyti jiems reikėjo, žinoma, ne bet kaip, nes žmogus susilauktų įtarimo ir nepavydėtino likimo.

Skaudu partizanams išgirsti pasakant, kad yra tariamai neteisingai nukautų. Blogiausia tai, kad retai galima spaudoje ar žodžiu paskelbti, už ką anie buvo nubausti aukščiausia bausme. Juk tokiu atveju nukentėtų lojalūs gyventojai. Likimas žiaurus, nes kartais partizanai ir jų vadai, kurie sudarė ir nagrinėjo bylas, taip pat jau yra žuvę, o bylų protokolų likimas dažnai nežinomas. Kažin ar visi byloje liudiję žmonės, kurie ir laisvės sulauks, žinodami, kad kovotojai žuvę, ir nenorėdami turėti nemalonumų iš likusių sulikviduotojo šeimos narių, patvirtins anksčiau duotus parodymus?! Manau, kad gali visaip būti. . .

Žinoma, ir partizanai padarė klaidų, bet už tokius nusikaltimus keli kovotojai susilaukė mirties bausmės, nors jie vadovavosi ne savais tikslais. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad jie lengvabūdiškai patikėjo kitų parodymais, duotais grynai asmeniško keršto sumetimais. Tik keli nusikaltę partizanai teisiamųjų bylose vadovavosi ne sąjūdžiui privalomais nuostatais, bet momento įspūdžiu ir savo nuožiūra. Taigi keliais atvejais tie partizanai likvidavo keletą žmonių, kurie su teisiamuoju buvo saistomi tik tuo, kad buvo tos pačios šeimos nariai. Tuos atsitikimus pasmerkė visi taurūs kovotojai, o nuteistų myriop partizanų bylų protokolai ir mirties nuosprendžiai buvo paskelbti sąjūdžio nariams. Priešas, žinoma, tokius atsitikimus panaudojo plačiausiai propagandai. Kartais jis net naktimis sulikviduodavo jam nepatikimas šeimas ir padegdavo trobesius, prisidengęs partizanų vardu.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Viena yra aišku ir neabejotina, kad partizanai niekuomet nekankindavo ir neišniekindavo lavonų. Tuo tarpu priešas visuomet skelbdavo, jog partizanai išniekina lavonus: nupjausto krūtis, sukapoja juos kirviu ar net pjūklu supjausto į gabalus, o po to dar sudegina. Žinoma, niekas tuo nepatikėdavo, nes visi gyventojai žinodavo, kad partizanai niekuomet taip nesielgia. Galbūt priešas, mums tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotojas, kur nors savo rankomis išniekindavo lavonus, o po to suvarydavo iš apylinkių gyventojus pasižiūrėti šiurpiausių vaizdų. Visiems lietuviams gerai žinoma, kad bolševikai visiškai nesivaržo panaudodami bet kokius metodus, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisina priemones“.

2018-ieji paskelbti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d.  Deklaracijos signataro, gynybos pajėgų vado, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, žurnalisto, mokytojo Adolfo Ramanausko – Vanago metais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2017.01.03; 12:00

AktualijosSkaitomiausios

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Neseniai NATO tinklalapyje buvo paskelbtas trumpas dokumentinis filmukas apie pokario rezistenciją sovietų okupantams, kurie išvadavę Baltijos šalis „pamiršo“ išvesti savo armiją ir leisti valstybėms vystytis savarankiškai.

Kremliaus diplomatinė atstovybė tiesiog „pasiuto“ dėl neva  istorijos klastojimo bei „išvaduotojų“ prilyginimo okupantams. „Minkštasis“ karas prasidėjęs kibernetineje erdvėje virto Kremliaus propagandos „fake“ (liet. klastotė). Kremliaus pykčiui kurstyti dar “padėjo” Lenkijos atvira konfrontacija dėl pergalės II- ojo pasaulinio karo vertinimo ir sovietinės armijos kaip išvaduotojos vaidmens.

Kremlių siutina, jog kalbant apie Lenkijos išvadavimą yra menkinamas sovietų armijos vaidmuo bei niekinami „išvaduotojų“ monumentai. Rusijos diplomatai teigia, jog Lenkija bando perrašyti istoriją. Rusija primena, kad vaduojant Lenkiją sovietų karių žuvo daugiau nei JAV neteko savo karių per visą II-ojo pasaulinio karo laikotarpį.

Žinodami, kaip sovietai vertino žmogaus gyvybę, mūsų tai nestebina. Radikaliausi Rusijos politikai pripažįsta, jog per visą SSRS gyvavimo laikotarpį buvo sunaikinta milijonai žmonių, kurie vienaip ar kitaip nepritarė vykdomai sovietinės propagandos politikai ar šiaip kažkam buvo „antipatiški“, kuriems neverta gyventi sovietinėje visuomenėje. 

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.

Šioje pokario rezistencijos istorijoje man keisčiausiai atrodo KGB ir smogikų (rus. Istrebitely) „stribai“ vaidmuo. KGB archyvuose yra dokumentai, liudijantys, jog daug baudžiamojo pobūdžio operacijų buvo planuojamos ir vykdomos KGB, imituojant rezistentų veiklą ir tokiu būdu norint įtikinti Lietuvos visuomenę miško brolių žiaurumu juos juodindami, norint nukreipti dėmesį nuo pagrindinės, laisvos Lietuvos atkūrimo, idėjos. Oficialioji statistika, liudija, jog II – ojo pasaulinio karo metu Lietuvoje buvo nužudyta apie 195000 žydų tautybės ir apie 50000 kitų tautybių Lietuvos piliečių bei apie 60000 išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją. Sovietų sąjunga į savo armiją mobilizavo 108000 Lietuvos piliečių.

Lietuvių tauta niekuomet neužmirš nukautų partizanų kūnų išniekinimo. Nacių budeliai sudegino Pirčiupio žmones, bet leido palaidoti savo aukas su kunigu, maldomis ir kapų pašventinimu. Komunistiniai budeliai, nukovę mūsų partizanus arba pagrobę beviltiškoje padėtyje nusižudžiusiųjų kovotojų kūnus, atveždavo ir išversdavo juos į miestelių aikštes. Juos draskydavo šunys ir krankliai. Vėliau juos slaptai pakasdavo pakelių grioviuose. Ar reikia klausti, kurie genocidininkai turėjo savyje daugiau humanizmo? Aš, kaip dar gyvas liudininkas, galiu patvirtinti, jog mano tėvelį, kuris tuomet turėdamas vos 16 metų, buvo nuteistas ir ištremtas į Rusijos lagerius, kur iki Stalino mirties atliko „bausmę“ už antitarybinę veiklą.

Lietuvos partizanė

Tik po Stalino mirties jam pavyko reabilituotis, nes buvo nuteistas kaip nepilnametis. Mano senelis buvo kalvis ir todėl taip pat neišvengė „sovietų Temidės“ gailestingumo ir buvo nuteistas dėl paramos partizanams. Likimas seneliui buvo negailestingas ir jis lageryje mirė (o gal buvo nužudytas?) Mano Motina taip pat patyrė stalininio laikotarpio „privalumus“, kai buvo suimta ir du metus kalinta bei kankinta be teismo, nenustačius nusikaltimo sudėties (pakako vien tik įtarimo), jog rėmė partizanus, buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.

Nenorėdamas pateisinti fašizmo ir jo padarytų nusikaltimų (ypač žydų tautybės žmonėms), galiu teigti, jog lietuvių tautai didesnę žalą padarė „komunizmas“, tą faktą patvirtina ir statistiniai duomenys.

Dėl Kremliaus pasipiktinimo pokario rezistencijai  tiktų patarlė „žiūrėkit, vagies kepurė dega“. Kiek „išvaduotojų“ nuodėmių mes nežinome, tik neseniai yra paviešinti faktai apie „nugalėtojų žygdarbius“ prievartaujant bei plėšiant civilius gyventojus, t. y. „teisėti sovietinių karių karo grobiai“ ir t.t.

Gal šiuo atveju galioja nerašyta taisyklė, kad nugalėtojų niekas neteisia? Bet tada nereikia teisti ir kitos pusės, t. y. priešininkų ketinimų apsiginti. Demokratiniam pasauliui brangiai kainavo ir tebekainuoja besąlyginis sovietų sąjungos pripažinimas II- ojo pasaulinio karo didžiausiu indėlininku į pergalę su visomis privilegijomis, kurios suteikė sovietams galimybę viešpatauti, daugelyje išvaduotų nuo fašizmo valstybių, tačiau patyrė dar didesnę, dabar jau komunistinę prievartą, kuri įtakojo ir pilietinę nesantaiką.

Manau, jog „komunistinė ideologija“ vis dar gyva ir turi savo gerbėjų ratą visame pasaulyje todėl, jog nežino ar nėra tinkamai informuoti apie tikruosius šios „nusikalstamos organizacijos darbelius“. Dar neteko regėti tokios klastingos politinės organizacijos, kuri kalbėtų viena, darytų kitą, o galvotų trečia. Jeigu trečiasis reichas atvirai skelbė savo politines ambicijas dėl savo tautos išskirtinumo ir kitų tautų naikinimo, tai sovietai, viešindami lygybę, brolybę ir vienybę, realiai darė tą patį, ką ir fašistai, tik slaptai.

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Man teikia viltį, jog šiandien vis daugiau Rusijos politikų bei kiti visuomenės veikėjų pradeda atviriau kalbėti apie realią šalies padėtį bei vykdomą žalingą valstybei bei Rusijos tautai vidaus ir užsienio politiką. Tol, kol pati Rusija nepripažins savo vykdytos bei vykdomos politikos klaidų, tol bus sunku pasitikėti bei normalizuoti politinius bei ekonominius tarpusavio santykius. Dabartiniu metu stebime Rusijos ginklavimosi piką bei didelį norą daryti įtaką pasaulyje vykstančių  politinių procesų sprendime.

Liaudies patarlė byloja: norėti nedraudžiama, kol norai nieko nekainuoja. Rusijos imperinės ambicijos brangiai kainuoja tiek pačiai Rusijai, tiek visiems tiems, kurie tam prieštarauja. Tol, kol dar gyvas bent vienas rezistencijos kovų liudininkas, tol mes netikėsime, kad mūsų miško broliai buvo savo tautos naikintojai. Todėl šiandien yra labai svarbu surinkti kuo daugiau įrodymų, kurie atskleistų kilnius miško brolių siekius išlaisvinti „komunizmo šmėklos“ pavergtas tautas.

Galiu drąsiai teigti, kad tikrieji lietuvių tautos žudikai buvo ne miško broliai, o NKVD ir jų pakalikai stribai.

2017.07.25; 09:00   

Aktualijos

Savotišką intelektualinį nuotykį (akibrokštą) išgyvenau skaitydamas man asmeniškai artimo naujausių laikų Lietuvoje istorijos tyrinėtojo profesoriaus Henriko Šadžiaus monografiją: „Tautos drama (1939–1953)“. Knygą (antrą tomą) 2016 m. išleido „Minties“ leidykla. Veikalas savaip stulbina savo fundamentalumu, neįtikėtinai gausia, kruopščiai sustruktūrinta, susisteminta medžiaga ir atviromis, drąsiomis įžvalgomis. Tai tikrai neeilinė, ilgus metus rašyta ir išmąstyta studija. 

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau būtent tas autoriaus įžvalgų drąsumas (gal ir originalumas) ir davė man, besidominčiam tiek senąja, tiek vėlyvųjų laikų lietuvių tautos istorija, ypač jos socialine-politine organizacija (visa tai fokusuojant į vieną kryptį – tautotyrą), viešai kai ką pasakyti apie profesoriaus veikalą. O jo apimtis taip pat įspūdinga: viršija 650 puslapių! Suintrigavo autoriaus pamatinės pozicijos. 

Žinau, iš betarpiškų susitikimų žinau, kad autoriui yra tikrai nesvetimos savo gimtosios šalies patriotinės nuostatos. Apie tai byloja ne tik pats iš veikalo sklindančio dramatizmo dvasia, bet ir dėstomos medžiagos kompozicija ir nesunkiai nuspėjami paties autoriaus išgyvenimai. Tačiau profesoriaus pamatiniai teiginiai, raudona gija, einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu. ( Rašydamas vadovaujuosi žinomu teiginiu: „Platonas – mano draugas, tačiau tiesa yra brangesnė“).

Atsiverskime veikalą… Su savo kukliais komentarais skaitytojo žvilgsniui pateiksiu tik po vieną kitą epizodėlį iš istoriko gana detaliai aprašytų lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapų: pirmosios sovietų okupacijos, nacių okupacijos ir tautai bene siaubingiausio pokario…

Štai, apibūdindamas pirmąjį etapą, autorius rašo: „1940 m. vasarą rinkimai į Liaudies Seimą vyko pakiliai“. Nes „absoliuti tautos dauguma buvo ištroškusi laisvų rinkimų“. Net ir „didžioji dauguma inteligentijos“ ėjo į rinkimus norėdama nusikratyti tautininkų režimo; o ir šiaip „bolševizmo idėjos buvo populiarios“… (48 psl.).

Anot autoriaus, „Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS neatlaiko kritikos“ (49 psl.). Pasakyta atvirai, neslapukaujant. O ir dabartinėje istoriografijoje įsitvirtinęs SSRS įvardis, rašomas (manau, sąmoningai) senuoju stiliumi – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (TSRS).

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius.

Tai apie tuos lemtingus liepos 14–15 dienomis įvykusius rinkimus į Seimą (vos praėjus mėnesiui po Raudonosios armijos masinio antplūdžio į Lietuvą). Jau liepos 21 dieną Seimas, anot profesoriaus, vieningai, su nenuslepiamu pakylėtumu priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą ir išrinko delegaciją pristatyti ją „didžiajam vadui“ Stalinui. Profesorius randa progą pacituoti rašytojo Kazio Borutos garsiąją frazę „parvežti į Lietuvą Stalino saulę“. Pasirodo, rugpjūčio dienomis buvo organizuotas dainų tekstų konkursas, kuriame pirmą vietą laimėjo Antanas Rūkas (eilėraštis „Mes su Stalinu į saulę“), antrąją – Kazys Jakubėnas („Negrįš ta diena, kur praėjo“), trečiąją vietą laimėjo Antanas Miškinis („Išsilaisvinimas“)… 

Keista, bet veikalo autorius neranda progos pastebėti, kad visi konkurso prizininkai, tame tarpe ir K. Boruta, vėliau buvo represuoti, o poetas Kazys Jakubėnas dar ir ypač žiauriu būdu (žiemą ant nuogo kūno pilant vandenį) nukankintas. Tačiau turime „sakralinį“ autoriaus teiginį: „…viskas, pradedant birželio 14–15 d. įvykiais (kalbama apie 1940 metų bolševikų invaziją – R. G.), vyko pagal įstatymus, nepraliejant nė vieno kraujo lašo“ (50 psl.).

Autorius neretai mini Stalino patikėtinius, atsiųstus į Lietuvą: V. Abakumovą, V. Dekanozovą, B. Kobulovą, N. Pozdniakovą, I. Serovą – politinius inkvizitorius ir patyrusius budelius. Bet jie lyg ir antrame plane. Didesnė kaltės dalis nukreipiama į „sukairėjusią“ lietuvių inteligentiją, kurios keletą atstovų jau suminėjau.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Pagal įstatymus (jau Sovietinės socialistinės respublikos įstatymus, perimtus ir iš „šeimininko“) buvo pradėtas naikinti ir visas lietuvių tautos elitas, aktyviai dalyvavęs ugdant modernesnę tautą, jos sąmoningumą ir formuojant savos, nepriklausomos valstybės konstrukciją. Čia nedetalizuosime jau tada tikrą siaubą kėlusių tuometinių masinio pobūdžio represijų.

Pereikime prie kito istorijos etapo – prie karo pradžios ir vokiečių okupacijos metų.

Anot veikalo autoriaus, 1941-jų birželio 23–24 d. sukilimas buvo visai ne sukilimas, o tik nacių ir jų Lietuvoje forposto LAF (lietuvių aktyvistų frontas) inicijuoti chaotiški, padrikę grupelių išpuoliai prieš besitraukiančius raudonarmiečius ir panašios spalvos lietuvių aktyvistus. Tai – vadinamieji baltaraiščiai. Jų tada vien žuvusiųjų buvo daugiau nei Nepriklausomybės kovų metais  (viršijo 2000). Istorikui nesvarbu, kad tuo sukilimu buvo siekta iš vokiečių „išsiderėti“ nors santykinę nepriklausomybę, nors protektorato statusą, kuriuo tada disponavo Slovakija, vokiečiams 1939 metais okupavus Čekoslovakiją. Nesvarbu ir tai, kad tas pats LAF vokiečių okupacijos metais ėmė burti itin plačią ir skaitlingą pasipriešinimo naciams pogrindinę organizaciją.

Žinoma, istorikas teisus, kad dalis sukilėlių (vis dėlto tokių buvo mažuma!) buvo permesti vykdyti masines žydų žudynes. Šiame gėdingame „fronte“ ypač aktyviai pasižymėjo savanoriškais pagrindais paskutinėmis birželio dienomis Kaune organizuotas, bet vokiečių inicijuotas ir kontroliuojamas vadinamasis Tautinio darbo apsaugos batalionas (vadas – plk. A. Butkūnas), kiek vėliau – ir antrasis (vadas – mjr. A. Impulevičius). Šių batalionų kuopos „tvarkėsi“ ne tik Kaune, bet ir buvo žydų žudynėms „skraidinamos“ vos ne po visą Lietuvą.

Bet veikalo autorius nerodo jokios pagarbos karo pabaigoje palyginus staigiai, pagrindinai iš jaunuolių organizuotai Vietinei rinktinei. Liaudyje ji žinoma Plechavičiaus armijos vardu. Tačiau ją patys vokiečiai, užpykę, kad pastaroji priešinosi žygiuoti į Rytų frontą, išblaškė. Nerodoma simpatijų ir vėlgi, vos ne stichiškai vasaros pabaigoje Telšiuose bei Plinkšiuose susiformavusiai Tėvynės apsaugos rinktinei, spėjusiai susiburti vos ne į tris pulkus (pagrindinis iniciatorius generolas M. Pečiulionis).

Abi iniciatyvos (prilygintinos žygdarbiams) buvo grindžiamos motyvu: nors trumpam pasipriešinti Raudonajai armijai ir įrodyti pasauliui nepriklausomybės siekį. Na, o aiškiai numatomos nesėkmės atveju pereiti į partizaninio karo prieš okupantą pozicijas. Bet štai veikalo autorius, nenubraukdamas tų motyvų, dėsto, jog tai buvo kolaboravimo su nacių režimu, jų palaikymo pozicija. Kad tuo metu kiti tautiečiai, įsilieję į Raudonąją armiją, gynė ne tik savo kraštą, bet ir Europą nuo fašistinio režimo. Kai kur net atvirai pasakydamas, kad anie vokiškas milines nešioję lietuviai lengvino triuškinamų nacių padėtį ir faktiškai kovojo prieš bendrą Antihitlerinę koaliciją…

Ir 1941-jų sukilimas, ir 1944-jų metų lietuvių karinės, gal ir desperatiškos pastangos dėl nepriklausomybės, tegu ir momentinės, tegu ir formalios – autoriui nepriimtinos. Istoriko pozicija suprantama: jis nuosekliai ir principingai laikosi „laisvais, demokratiniais pagrindais“ įvykusio Lietuvos įsijungimo į didžiąją SSRS (anot autoriaus – į TSRS).

Pereikime prie trečiojo prof. H. Šadžiaus ypač skrupulingai išnagrinėto ir aprašyto lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapo. Jis bene tragiškiausias ir daugelio lietuvių atmintyje ir būtyje neužgijęs, tebekraujuojantis etapas.

Vos tik įžengus Raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją, buvo pradėta masinė šaukiamojo amžiaus vyrų (21–40 metų) mobilizacija. Suprantama, daugelis jos vengė ne tik dėl buitinių (ypač šeiminių), bet ir dėl idėjinių priežasčių. Ne šimtai, o tūkstančiai tokių „bėglių“, nerasdami kito pasirinkimo, tapo partizanais. Jie papildė ir šiaip jau iš išsibarsčiusių, aukščiau minėtų vadinamųjų „vokiškų“ rinktinių bei batalionų besiformuojantį, struktūras įgyjantį tinklą. Užvirė susidūrimai su sugrįžusiu okupantu. Dažnai dėl patirties stokos juos pralaimint.

Bet štai, monografijos autorius aiškiai ir nedviprasmiškai smerkia partizanų išpuolius prieš dar Berlyno nepasiekusios Raudonosios armijos užnugarį. Suranda ir papildomą kaltinimą: tai gali nepatikti kitiems antihitlerinės koalicijos nariams… Bet tie patys amerikiečiai, anglai ir prancūzai tuo klausimu turėjo jau savo nuomonę.

Deja, tenka pripažinti tą tiesą, kad partizanai ėmėsi aktyvių veiksmų ir prieš savo tautiečius – savanoriškais pagrindais ar priverstinai tapusius sovietinės valdžios aktyvistus. Būta beprasmių žudynių… Dėl šių, o taip pat dėl pasipriešinimo sugrįžusio okupanto kariniams daliniams (ypač užnugarį aprūpinantiems), jau 1944–1945 m. prasidėjo vėl naują siaubą sukėlusios civilių gyventojų deportacijos, įtariamųjų suėmimai ir kankinimai ir ypač gerai organizuotos karinės akcijos, nukreiptos prieš ginkluotą, bet tada dar silpnai subordinuotą partizaninį pasipriešinimą.

Visa tai sužinome iš H. Šadžiaus monografijos. Iš jos sužinome ir tai, kad bendrą dramą ar tragediją aštrino okupanto sugalvoti diversiniai veiksmai.

1950-aisiais rudenį į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.

Kuršo (Latvija) teritorijoje atkirsta, gerai ginkluota vokiečių armija (keliasdešimt divizijų), o taip pat ir latvių SS legionieriai įnirtingai priešinosi prieš raudonuosius iki galutinio tos grupuotės sutriuškinimo 1945 metų pavasarį. Pasinaudodamas šia priedanga sovietinis okupantas suformavo keletą dalinių (kiekvienas – ne mažiau kaip po šimtą vyrų), kurie imitavo iš Kuršo ištrūkusius vermachto karius, „vlasovininkus“ (Rusijos išvadavimo armija, suformuota iš raudonarmiečių belaisvių ir kovojusi vokiečių pusėje), iš pasitraukusių ir Kurše „atsidūrusių“ savų, o taip pat sovietinėmis buvusių kaimyninių respublikų policininkų ir kitų su vokiečiais kolaboravusių asmenų. Šitokie diversantiniai daliniai (kurių egzistavimą išskleidė prof. H. Šadžius) vos ne vienu metu buvo išmėtyti keliose Lietuvos apygardose. Provokatoriai ieškojo Lietuvos partizanų ir vietos gyventojų paramos. Pastarieji geranoriškai tiesė pagalbos ranką ir… žudė save. Praėjus palankiam tokių provokatorių veikimo laikui, okupacinė valdžia sumąstė kitą: nedideles grupeles, sudarytas iš „savųjų“, o taip pat ir iš perverbuotų partizanų, kurios palyginus rezultatyviai veikė paralyžiuodamos ir kompromituodamos bendrą partizaninę ginkluotą kovą. Tai būdavo smūgiai – išdavystės, kurios labai ženkliai paralyžiavo partizaninį pasipriešinimą ir išprovokavo naujų aukų lageriams ir tremtims.

Veikalo autorius visur vengia žodžio „partizanas“, jį rezervuodamas tik iš Maskvos atskraidintiems ir nuleistiems su parašiutais. Nuosekliai prisilaikydamas savo pradinių pozicijų, kovą su ginklu rankose prieš sovietinę okupaciją ir jos aktyvistus profesorius visur įvardina kaip ginkluotą pasipriešinimą. Nesunku susigaudyti, kad toji kova, jo nuomone, nukreipta ir prieš teisėtai, nuo 1940-jų metų pasirinktą santvarką. Tiesa, autorius neatmeta sovietinės valdžios represijų ir jų masto. Bet kaltės „liūto dalį“ nedvejodamas priskiria „sūnums paklydėliams“…

Šioje vietoje įterpsiu ir tokį pastebėjimą… Nuo pat pradžios nepripažindamas partizaninių veiksmų prasmingumo ir taikydamas jiems kaltę už vykdytas masines civilių žmonių represijas, monografijos autorius parodo, lyg ir išryškina savo įžvalgų ribotumą. Man nesuprantama: nejaugi autoriui nežinoma garsioji M. Suslovo (Stalino visagalio vietininko Lietuvoje 1944–1946 m.) ištara: „mes už Tarybų Lietuvą, bet be lietuvių…“ Bet tų lietuvių-litovcų buvo pilna Lietuva! Tai apie kokius lietuvius šis ideologas galvojo? Gal tik apie tokius, kurie turėtų likti ir dirbti sovietams visiškai praradę savo tapatybę, užmiršę savo protėvius… Beje, aprašydamas atskiras asmenybes profesorius neslėpė savo simpatijų šiam veikėjui, specialiai Stalino paskirtam kuo greičiau ir veiksmingiau tramdyti užsispyrėlius „litovcus“… Anot veikalo autoriaus, M. Suslovas, remdamas atsargesnį A. Sniečkų, kai kada sušvelnindavo geležinio kūjo smūgiavimą.

Profesorius, tarsi pabrėždamas tikruosius savo įsitikinimus, teigia: „Net iki šiol nėra paprasta paaiškinti svetimšaliui, kodėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje tautiečiai dar kovojo prieš tautiečius, o dalis jų ir prieš valstybę, kuri tarptautiniu mastu buvo pripažinta pagrindine išvaduotoja nuo fašistinio maro“ (247 psl.).

Skaudu mums patiems ar ne, bet vis dėlto dera pripažinti, kad pačiais pirmaisiais partizaninio karo metais kovų smaigalys buvo nukreiptas ne tiek į okupantų karines formuotes, bet į sovietinę valdžią rėmusius bei „įrėmintus“ aktyvistus: apylinkių pirmininkus, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkus, partorgus, komjaunimo aktyvistus ir kt. Jų: kaltų, pusiau kaltų ir visai nekaltų (atsitiktinių) buvo nužudyta, deja, ne šimtai, bet tūkstančiai. Ir visa ši drama, teisingiau, tragedija, brolžudystė pagrindinai vyko ne miestuose, bet kaimuose. Lietuvos kaimas okupanto buvo pasmerktas degradacijai. Kentėjo jis ir nuo ginklu savo šalį gynusių saviškių, praktiškai atsidūrusių beviltiškoje padėtyje. Bet ženkli dalis iš jų vis dėlto tebekovojo, tebegyveno (tebeegzistavo) vedini Nepriklausomybės atgavimo idėjos. Vedini prigimtinio šauksmo būti ir tūkstančiais žūti savojoje žemėje.

Mano amžius dar toks, kad tebegyvenu prisiliesdamas prie „gyvosios atminties“… Neužmirštu savo puikaus bičiulio (senokai iškeliavusio į Dausas). Turėjo tokį patį, kaip ir aš, tik anksčiau gautą agronomo diplomą. Man jisai yra sakęs: dėl nuolatinių valdžios „kaprizų“ (persekiojimų) buvo atsidūręs beviltiškoje padėtyje ir nusprendęs patraukti pas „miško brolius“… Šie pasakę: mūsų lemtis aiški – žūsime. O tu – jaunas. Grįžk atgal ir prisitaikyk… Tai buvo 1951-ji metai. Sunkūs stalininiai metai. 

Lietuvos partizanė.

Į mano rankas buvo patekęs tekstas, iš kurio sužinojau, jog ir Vilniaus universiteto garbusis (vos ne legendinis) rektorius Jonas Kubilius pirmaisiais pokario metais pabuvojo „miške“ ir redagavo, tvarkė pogrindinį leidinį. Įvertinę neeilinius jaunuolio gabumus, partizanų vadai pasiūlė pasinaudoti paskelbta amnestija ir legalizuotis… Daugybė talentų žuvo. Bet kai kas sugebėjo save ir aplinkinius išsaugoti ir, neprarasdami patriotinių nuostatų, skleisti jas kitu pavidalu.

Neužmirštu ir „nuotykio“, patirto 1947 metais. Tą rudenį pradėjau lankyti Palangos gimnazijos 1-mą klasę (dabar tai – 5-oji). Vieną dieną mus visus gimnazistus surinko į salę, į susitikimą su Mečislovu Gedvilu, prieškaryje buvusiu šios gimnazijos mokytoju, o pokaryje tapusiu Ministrų tarybos pirmininku. Jo atsilankymo priežastis buvo – sudrausminti gimnaziją, nes iš vyresniųjų klasių vos ne pusė jaunuolių buvo pasitraukę į mišką partizanauti…

Atgimimo metais ištisus ciklus partizaninių dainų (daugelis buvo sukurta jų pačių) Vilniaus katedros ir kitose aikštėse per garsintuvą sielą jaudinančiu balsu dainuodavo liaudies solistė Irena Bražėnaitė. Dainuodavo jas ir kiti. Tačiau niekas nėra užfiksavęs, kad liaudyje būtų atsiradusi nors viena dainelė apie stribitelius ir jų gintas moralines vertybes.

Bet grįžkime prie H. Šadžiaus veikalo…

Profesorius teigia: „Įsivyravo tendencija pagražinti ir net idealizuoti pokarinį laikotarpį, parodyti ginkluoto pasipriešinimo (sovietų valdžiai – R. G.) dalyvius kaip kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę“. Čia pat šį teiginį lyg ir patikslina rašydamas, kad „Negalima būti kartu ir teroristu, ir laisvės kovotoju“ (398 psl.). Tačiau ar įmanu būti partizaniniu kovotoju prieš okupantą, nepasinaudojus jo praktikuotais įbaiminimo aktais? Jeigu pats okupantas, disponuodamas ypač galinga, gausia jėga, tuos metodus masiškai, net ir žiauriausiais būdais yra naudojęs.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Veikalo autorius atvirai reiškia nepasitenkinimą, kad dar iki šiol statomi paminklai, atidengiamos memorialinės lentos pažymint partizanų žuvimo vietas; tebeegzistuoja jų vardais pavadintos gatvės ir tebeskelbiamos apie partizaninį pasipriešinimą knygos. Žinoma, lyg ir logiškai detalizuotos profesoriaus kritikos susilaukia ir garsioji 1949 m. vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracija – išmintingai, blaiviu protu parašytas ir partizanų vadų susibūrime aprobuotas dokumentas, vertintinas ne kitaip, kaip testamentas ir priesakai, palikti parklupdytai tautai. Tvirtai žinant, kad parengusių šį iškilų dokumentą laukia neišvengiama žūtis… Argi tai ne didis žygdarbis?

Principinis veikalo autoriaus verdiktas visam partizaniniam judėjimui daugiau negu piktokas. Pacituosiu: „Pokarinis ginkluotas pasipriešinimas buvo istorinė klaida, brangiai kainavusi lietuvių tautai, ir tie, kurie šiandien, XXI a. pradžioje, vis dar mėgina teisinti tuos paklydėlius ar atvirus nusikaltėlius, tarptautinės visuomenės simpatijų nesulauks“ (407 psl.). Na, ką gi… Verdiktas lieka verdiktu. Jį suformulavo asmuo, vadovaudamasis savo įsitikinimais, jį patį slėgusia faktografine medžiaga. Bet štai… Per „neapsižiūrėjimą“ jis pateikė ir priešingus vertinimus. Ir – ne bet kokių nevykėlių istorikų ar kito, „žemesnio“ rango asmenų, pavyzdžiui, pabuvojusių tremtyje ar lageriuose. Autorius į knygą patalpino Lietuvos respublikos prezidentų vertinimus. Neiškenčiu jų nepateikęs.

Valdas Adamkus: „Kitaip vertinu pokario metų partizanų kovą. Blaiviu protu vadovaujantis gali pasirodyti, kad jų sudėtos milžiniškos aukos beprasmės, nes sovietų nebuvo įmanoma išvyti. Tačiau tai tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“ (244 psl.).

Dalia Grybauskaitė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva […]. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSRS tebuvo mitas“ (245 psl.).

Nenurodau, kokiomis progomis ir kada tuos teiginius paviešino mūsų šalies prezidentai. Kam tai įdomu, atsakymą gali susirasti monografijos autoriaus tekste (mano nurodytuose puslapiuose). Žinoma, profesorius pacituotas mintis priskiria prie nuolat ir nuolat mūsų tautinės, nacionalinės minties erdvėje daromų klaidų klasės.

Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę, skaitytojo dėmesį atkreipsiu į vieną detalę. Neslepiama, kad veikalas išleistas autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktografinė medžiaga, kokia daugybė dokumentų ir kiek metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta, apsisprendus skelbti šį veikalą, ir kokių pokyčių lietuvių mentalitete bei valstybės elgsenoje autorius laukia?

Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu, be graužaties Tėvynę paliekant nežiniai…

Tenka tik stebėtis, kaip išdrįso tokį tekstą išleisti prestižine tebelaikoma „Minties” leidykla.

2016.12.12; 13:39

Videonaujienos

Antrojoje videopokalbio „Neišsakytų tiesų sakymas“ dalyje prof. Romualdas Grigas dar giliau žvelgia į tragišką Lietuvos pokario istoriją. Pavyzdžiui, svarsto, kokių faktų ir reiškinių nenori prisiminti žydai, kodėl, kaltinant partizanus būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, pamirštamos sovietinių agentų – smogikų provokacijos, kodėl neįvertinama aplinkybė kokia stipri ir klastinga buvo sovietų žvalgyba, sugebėjusi įsiskverbti net į Didžiosios Britanijos slaptąsias tarnybas…

Prof. R.Grigas atmeta tokių istorikų kaip Henrikas Šadžius peršamą versiją, esą nebuvo jokio „karo po karo“. Prof. R.Grigas įsitikinęs, jog niekam nepavyks paneigti akivaizdžiausios tiesos: lietuviai sąmoningai ir masiškai traukė į miškus. Ėjo į miškus ne tam, kad išvengtų trėmimų į Sibirą ar mobilizacijos į sovietinę armiją. Jie ėjo ginti Tėvynės. Skaitlingas ir ilgai trukęs partizaninis judėjimas byloja, kad lietuviai jautė kaltę dėl 1940-aisiais neiššauto priešo pusėn nė vieno šūvio.

Kad Lietuvos partizanai kėlė rimtą galvos skausmą sovietų valdžiai, byloja ir Lavrentijaus Berijos derybos su nelaisvėn paimtu Lietuvos partizanų vadu Jonu Žemaičiu.

Šio videointerviu su prof. Romualdu GRIGU trukmė – 20 min.

video
play-sharp-fill

2016.11.30; 09:42

cekistine-kariuomene-36
Lietuvos partizanai

Ši istorija užrašyta prieš keliolika metų. Bet iki šiol deramai neišgvildenta. Deja, kai kurių dalykų, matyt, jau niekad nebeišsiaiškinsime. Būta jėgų, kurios labai stengėsi, jog KGB agentas Lyras visuomenei taip ir nepateiktų savo išpažinties. 

KGB agentas, kurį saugumas apie 1950-uosius metus aprengė žalia miško brolių uniforma ir pasiuntė į girią žudyti partizanų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nutarė atverti širdį – duoti parodymus apie savo judošišką veiklą. Nusprendė papasakoti, ką, kaip ir kodėl veikė 1945-1953 metais jis bei jo bendrai, pavaldūs rusų žvalgybos viršininkui majorui Sokolovui. KGB agento Lyro (būtent tokį slapyvardį jis pasirinko, tiesa, turėjo ir kitokių – Mikas, Laimutis) bendradarbiavimas su atgimusios Lietuvos nacionalinio saugumo komiteto darbuotojais truko kelerius metus – nuo 1990-ųjų pabaigos iki 1993-ųjų vidurio.

Continue reading „“Aš – KGB agentas Lyras” (sokolovininkas apie sokolovininkus)” →

markulis_juozas_erelis
Lietuvos partizanai

Nauja Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt rubrika – “Lietuvos partizanai”.

Joje skelbsime žurnalisto Gintaro Visocko straipsnius, parašytus apie gūdžius pokario metus: miško brolių kovas, išdavystes, KGB agentus – smogikus, tremtis ir kankinimus.

Publikacijų apie sudėtingus, tragiškus mūsų partizanų likimus žurnalistas Gintaras Visockas yra paskelbęs ne vieną dešimtį.

Ypač intensyviai pokario temomis jo rašyta 1995 – 2003 metais. Tačiau šios publikacijos išbarstytos po įvairius Lietuvos leidinius. Internetinėje svetainėje Slaptai.lt straipsniai bus sudėti į vieną lentyną.

Pirmoji publikacija – apie klastingąjį KGB agentą Juozą Markulį – Erelį, bandžiusį palaužti garsaus partizanų vado Danieliaus Vaitelio žmoną. Netrukus bus pateikti ir kiti straipsniai: “Aš – KGB agentas Lyras”, “Mirtį nešusi Laimutė”, “Pelaniškių tragedija”, “KGB agento Miško beieškant”, “Trečią kartą išsigelbėti nepavyko”, “Esu laimingas žmogus, nes nieko neišdaviau”, “25-eri metai už partizaniškas nuotraukas”, “Pakliuvau į pasalą”, “Iki šiol su kulka petyje”  ir t.t.

Continue reading „Erelio naguose” →

Copy of ohmanas_2
Aktualijos

Prisipažinsiu, esu vienas iš tų, kurie nebuvo sužavėti švedų režisieriaus Jono Ohmano dokumentiniu filmu apie agentus – smogikus, klastingiausiomis priemonėmis bei būdais žudžiusiems mūsų partizanus 1945 – 1953 metais. Tačiau vos tik pasitaikė galimybė susitikti su režisieriumi J.Ohmanu, nedelsiant paprašiau jo interviu. O švedų režisierius mielai sutiko atsakyti į visus mano klausimus. Net į tuos, kurie galbūt jam nėra labai malonūs. Su švedų režisieriumi Jonu OHMANU kalbasi visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Dokumentinę juostą apie agentus – smogikus sukūrusio režisieriaus Jono Ohmano versija” →

video_cip
Videonaujienos

Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt skaitytojai bei žiūrovai puikiai prisimena – mes nelikome nepastebėję švedų režisieriaus Jono Ohmano sukurto dokumentinio filmo apie agentus – smogikus. Beje, daugelis mūsų svetainės gerbėjų tuomet piktino J.Ohmano kūriniu. Jų manymu, pokario metais Lietuvoje siautėjusius agentus – smogikus režisierius iš Stokholmo pavaizdavo per daug palankiai ir šiltai.

Šiandien studijos “SLAPTAI” svečias – švedų režisierius Jonas Ohmanas. Jis mielai sutiko atsakyti į keletą mūsų klausimų: kas paskatino imtis agentų – smogikų temos, kokie ekspertai talkino kuriant filmą, kaip sekėsi prakalbinti išdavystės kelią pasirinkusius žmones. Mes taip pat teiravomės, ką J.Ohmanas norėtų pasakyti savo kritikams, priekaištaujantiems dėl palankumo agentams – smogikams.

Continue reading „Švedų režisieriaus Jono Ohmano versija” →