Alesis Beliackis
Oslas, kovo 3 d. (AFP-ELTA). Nobelio taikos premiją skiriantis komitetas penktadienį pasmerkė Baltarusijos „politiškai motyvuotą“ 10 metų laisvės atėmimo bausmę vienam iš 2022 metų premijos laimėtojų žmogaus teisių gynėjui Alesiui Beliackiui.
„Teismo byla ir jam pateikti kaltinimai yra politiškai motyvuoti, – sakė komiteto pirmininkė Berit Reiss-Andersen. – Šis nuteisimas yra asmeninė A. Beliackio tragedija. Nuosprendis rodo, kad dabartinis režimas naudojasi visomis priemonėmis, kad užgniaužtų savo kritikus”.
A. Beliackis įkūrė „Viasna“ – žymiausią žmogaus teisių gynimo grupę Baltarusijoje, kuri dažnai vadinama „paskutine Europos diktatūra“. Jis buvo teisiamas kartu su dviem sąjungininkais, kurie buvo įkalinti po istorinių demonstracijų prieš ginčijamą autoritarinio lyderio Aliaksandro Lukašenkos perrinkimą 2020 metais.
60-metis A. Beliackis ir jo bendražygiai Valentinas Stefanovičius bei Vladimiras Labkovičius buvo nuteisti už kontrabandą ir „veiklos, šiurkščiai pažeidžiančios viešąją tvarką“, finansavimą, sakė „Viasna“.
A. Beliackis buvo vienas iš trijų praėjusių metų Nobelio taikos premijos laureatų kartu su Rusijos ir Ukrainos žmogaus teisių gynimo organizacijomis. Nobelio premija
1996 metais įkurta A. Beliackio organizacija yra svarbiausia Baltarusijos žmogaus teisių gynimo grupė, fiksuojanti vis labiau autoritarines A. Lukašenkos ir jo saugumo pajėgų užmačias.
Nuosprendį A. Beliackiui ir dviem jo bendražygiams penktadienį taip pat pasmerkė ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis, Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis, Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, Prancūzijos užsienio reikalų ministerija.
Nobelio taikos premijos laureatai pasmerkė „beprotišką“ V. Putino karą. EPA-ELTA nuotr.
Oslas, gruodžio 10 d. (AFP-ELTA). Šeštadienį Osle apdovanoti Nobelio taikos premijos laureatai iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Jie ragino tęsti kovą prieš Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomą „beprotišką ir nusikalstamą įsiveržimą į Ukrainą“, praneša AFP.
Nobelio komitetas už žmogaus teisių, demokratijos ir taikaus sugyvenimo palaikymą autoritarizmo akivaizdoje pagerbė įkalintą Baltarusijos žmogaus teisių gynėją Alesį Beliackį, Ukrainos žmogaus teisių organizaciją „Pilietinių laisvių centras“ ir Rusijos žmogaus teisių gynimo organizaciją „Memorial“.
Prestižiškiausias apdovanojimas pasaulyje nei kiek nenusilpnino šių trijų laureatų ryžto kovoti prieš žmogaus teisių pažeidimus.
„Ukrainos žmonės nori taikos labiau nei kas nors kitas pasaulyje. Tačiau šalis, kuri yra puolama, negali pasiekti taikos sudėdama ginklus“, – sakė „Pilietinių laisvių centro“ vadovė Oleksandra Matvijčiuk.
Įkurtas 2007 m. šis centras rinko informaciją apie karo nusikaltimus, kuriuos Ukrainoje įvykdė Rusijos kariai, įskaitant gyvenamųjų pastatų, bažnyčių, mokyklų ir ligoninių bombardavimą, evakuacijos koridorių apšaudymą, žmonių prievartinę deportaciją ir kankinimus.
O. Matvijčiuk AFP žurnalistams prieš renginį sakė, kad savo kalbą, kurią planavo sakyti per apdovanojimų ceremoniją, jai teko rašyti žvakių šviesoje nes Rusija bombarduoja Ukrainos energetikos infrastruktūrą.
Per devynis Rusijos įsiveržimo į Ukrainą mėnesius „Pilietinių laisvių centras“ užfiksavo daugiau nei 27 000 Rusijos karo nusikaltimų, kurie, pasak moters, tėra tik ledkalnio viršūnė.
„Karas žmones paverčia skaičiais. Mes turime žinoti visų karo nusikaltimų aukų vardus“, – atsiimdama apdovanojimą emocingai kalbėjo O. Matvijčiuk.
Oslo rotušėje ji dar kartą pakartojo, kad reikia įkurti tarptautinį tribunolą, kuris teistų V. Putiną, jo bendrininką, Baltarusijai vadovaujantį Aliaksandrą Lukašenką ir kitus karo nusikaltėlius.
Tuo metu kitas Nobelio taikos premijos laureatas Janas Račinskis, organizacijos „Memorial“ vadovas, pasmerkė Rusijoje tebegyvuojančias imperines ambicijas, kurias ši perėmė iš Tarybų Sąjungos.
Nobelio taikos premijos laureatai pasmerkė „beprotišką“ V. Putino karą. EPA-ELTA nuotrauka
Jis pareiškė, kad V. Putinas ir jo „ideologiniai tarnai“ pasinaudojo „kova prieš fašizmą“ savo pačių politiniais interesais ir tai naudoja pateisindami savo beprotišką ir nusikalstamą karą prieš Ukrainą.
Įkurta 1989 m. organizacija „Memorial“ daug metų skleidė informaciją apie Josifo Stalino totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus, siekė išsaugoti aukų atminimą ir rinko informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje.
Tačiau Rusijos režimui siekiant užgniaužti opoziciją ir žiniasklaidą, Rusijos aukščiausiasis teismas 2021 m. pabaigoje nurodė uždaryti organizaciją, o spalio 7 d., tą pačią dieną kai buvo paskelbti Nobelio taikos premijos nugalėtojai, „Memorial“ biure buvo įvykdytas reidas.
„Šiandien politinių kalinių skaičius Rusijoje yra didesnis nei jų iš viso buvo Tarybų Sąjungoje „perestroikos“ pradžioje XX a. 9-ajame dešimtmetyje“, – sakė J. Račinskis.
Trečiasis Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Beliackis, žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ įkūrėjas, yra sulaikytas nuo 2021 m. liepos ir laukia teismo po to, kai Minsko režimas pradėjo susidorojimą su protestuotojais.
Jam nebuvo leista perduoti savo kalbos, kuri būtų perskaityta ceremonijos metu. Tačiau apdovanojimą vyro vardu atsiėmė jo žmona Natalija Pinčiuk, pasidalinusi anksčiau A. Beliackio išsakytomis mintimis.
N. Pinčiuk citavo savo vyrą, kuris ragino kovoti prieš tarptautines diktatūras ir sakė, kad Rusija bando Ukrainoje įvesti diktatūrą. O tokioje diktatūroje, kaip ir Baltarusijoje, nebūtų klausoma pavergtų žmonių balso, būtų įkurtos Rusijos karinės bazės, įvesta ekonominė priklausomybė nuo Rusijos ir vykdoma kultūrinė bei lingvistinė rusifikacija.
„Gėris ir teisybė privalo būti apginti“, – sakė N. Pinčiuk.
Šeštadienį kita apdovanojimų ceremonija vyks ir Stokholme, kur bus pagerbti Nobelio premijos laureatai medicinos, fizikos, chemijos literatūros ir ekonomikos srityse.
Spaudos konferencijoje Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys dr. Mantas Adomėnas, pristatydamas svečią iš Gruzijos, vieną iš Gruzijos demokratinės opozicijos lyderių bei Rožių revoliucijos iniciatorių Giorgi (Givi) Targamadzę, pasidžiaugė, kad Lietuvai pavyko išvengti tarptautinio skandalo, kuris galėjo baigtis pašlijusiais Lietuvos ir Gruzijos santykiais.
Mat G. Targamadzė tris mėnesius buvo „įkalintas“ Lietuvoje, kol Maskva per Tarptautinę kriminalinės policijos organizaciją „Interpolą“ bandė siekti jo suėmimo ir perdavimo Rusijai.
G. Targamadzė pažymėjo, kad vasarį, atvykęs darbo vizito į Lietuvą, po kelių dienų sužinojo, jog Rusija paskelbė tarptautinę jo paiešką. Iškart po to jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, informavęs apie susidariusią situaciją ir gyvenamąją vietą, pareiškė apie visišką bendradarbiavimą su Lietuvos teisėsaugos institucijomis.
Jis pats buvo suinteresuotas, kad teisybė būtų išaiškinta. Svečias taip pat siekė ne tik išlaisvinti save, bet ir sukurti precedentą, kad Rusijos valdžios struktūros negalėtų persekioti joms neparankių asmenų užsienyje, kaip tai daroma Rusijoje.
KGB, politiniai kaliniai – kaip tai įmanoma 2012 metais? – klausia straipsnyje „Foreign Policy” Kristianas Kerilas, „Legatum Institute ir MIT Center for International Studies” vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Jis aprašo įkalinto baltarusių teisių gynėjo Alesio Beliackio likimą. A.Beliackis nuteistas ketveriems su puse metų kalėti.
„Oficialiai jis apkaltintas vengimu mokėti mokesčius, bet visiems žinoma, koks jo tikrasis nusikaltimas: A.Beliackis vadovauja organizacijai, kuri padeda politiniams kaliniams“ (centras „Viasna“), – rašo autorius. Tuo tarpu Lenkija, Lietuva ir Latvija, besiribojančios su Baltarusija, – ES ir NATO narės, valstybės, turinčios laisvą spaudą ir nepriklausomus teismus.
Apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvos santykiuose su Rytais ir su jais susijusius Lietuvos teisės sisteminius trūkumus pirmą kartą labai skambiai prabilta šiais metais kilus įtarimams, kad garsiojoje Eglės Kusaitės byloje Lietuvos specialiosios tarnybos neleistinai bendradarbiavo su SSRS KGB galių tęsėja Rusijos Federacijos (RF) Federaline saugumo tarnyba (FST).
Pasigirdo balsai, kad Lietuvos Respublikos (LR) įstatymai bei tarpvalstybinė savitarpio teisinės pagalbos sutartis su Rusija iš viso nenumato jokio RF specialiųjų tarnybų procesinio dalyvavimo civilinėse bei baudžiamosiose bylose Lietuvos terotorijoje.
Tačiau garsiai apie visa tai prabilo ne valstybinės institucijos, bet protestuojantys buvę SSRS politiniai kaliniai, visuomeninės organizacijos, žmogaus teisių gynėjai, visuomenės veikėjai.
Alesio Beliackio istorija atskleidžia vis daugiau detalių ir naujų klausimų, kurių negalima jokiu būdu nutylėti. Būtini atsakymai pačiu aukščiausiu lygiu. Ir tai ne dėl to, kad surastume kaltus, nors atsakomybės klausimas yra labai svarbus, bet tai jau klausimai – apie mūsų valstybę.
Teisingumo ministerija pati pasimetė savo teisiniuose išvedžiojimuose. Iš pradžių teigė, kad viską atliko pagal įstatymą, kad apgynė teisinės valstybės principus. Žinia, teisinėje sistemoje yra labai svarbus sveiko proto matmuo, nes visiems aišku, kad visų gyvenimo atvejų neaprašysi, o kartais nutinka taip, kad, vadovaudamas aklai raide, gali pridaryti daug žalos. Tačiau akivaizdu, kad net teisės principų nebuvo laikomasi.
Šiandien jau daugiau kaip savaitė, kai laužomos ietys ir ieškoma kaltų dėl politinės ar kitokios atsakomybės už nedemokratiškos Baltarusijos valdžiai “parduotą” šios šalies žmogaus teisių gynėją A. Beliackį ir prarastą pasitikėjimą mūsų šalimi kaip žmogaus teisių saugotoja.
Daugelis vis aiškinasi, kieno iniciatyva turėjo būti suformuotos aiškios taisyklės ir gairės, koks privalo būti mūsų šalies biurokratų požiūris į Baltarusijos valdžią ir bendradarbiavimą su ja. Kitaip tariant, kas turėjo pasakyti o gal net geriau parašyti, kaip valstybės tarnautojai (biurokratai) turi traktuoti tarptautinių sutarčių normas, kurios įpareigoja Lietuvą bendradarbiauti su Baltarusija. Ir negalima būtų žiūrėti į šį klausima vien su humoru, kaip tai daro Arkadijus Vinokuras.
