Saulius Kizelavičius

Mažumėlę nustebino politiko Alvydo Medalinsko publikacija „G.Kildišienės kailiniai ir D.Trumpo inauguracija“, pasirodžiusi „Lietuvos žiniose“.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Negalima nepritarti autoriui, kad Lietuvoje, naudojant jo paties terminus, yra ir „užvažiuojamosios teisėsaugos“, ir „užvažiuojamosios žiniasklaidos“. Tektų sutikti ir su nuomone, kad grupelė žiniasklaidos išrinktųjų iš vadinamosios LRT, Delfi.lt ar lrytas.lt grietinėlės dažnokai rimtas temas stumia į šoną nepalikdami vietos rimtosioms. Pateptieji iš žurnalistinio cecho dedasi viską išmanantys, todėl į savo redakcijas bei studijas neįsileidžia bent kiek kitokią nuomonę turinčiųjų, o jei ir įsileidžia, trukdo jiems bent kiek išsamiau išguldyti savo poziciją.

Mūsų žiniasklaida – nuodėminga, o teisėsauga nėra ideali. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad Gretos Kildišienės tema nėra svarbi. Be abejo, aiškintis, kam priklauso automobilis, kuriuo ši moteris važinėja, – nėra gyvybiškai svarbus.

Man, Lietuvos piliečiui, kur kas įdomiau, kaip ji būtų atlikusi Seimo narės pareigas. Todėl ir svarstau: ar žmogus, neturintis aukštojo universitetinio išsilavinimo, tinkamas darbui Lietuvos Seime? Nejaugi ponas A.Medalinskas mano, kad valstybei naudinga, kai į aukščiausias valstybės institucijas patenka aukštojo mokslo neragavę žmonės?

Savo publikacijoje A.Medalinskas teiraujasi, ką, išskyrus G.Kildišienės pasitraukimą, laimėjo Lietuva ir ar tai – laimėjimas?

Laimėjimas akivaizdus. Už LVŽS balsavusiems buvo akivaizdžiai parodyta, kokių silpnų žaidėjų yra Ramūno Karbauskio gretose.

A.Medalinskas apgailestauja, kad apie žalingus reiškinius („užvažiuojamąją žiniasklaidą“ ir „užvažiuojamąją teisėsaugą“) vis sunkiau parašyti (paskelbti spaudoje), ir galima tik džiaugtis, kai straipsnis ta tema vis dėlto pasiekia skaitytojus Lietuvoje.

A.Medalinskas teisus: Lietuvoje nėra tiek spaudos laisvės, kiek jos privalėtų būti demokratine šalimi besivadinančioje Lietuvoje. Čia išties daugoka temų, į kurias verčiau nesigilinti, priešingu atveju leidėjai bei autoriai rizikuoja patekti į valdiškųjų (ir ne tik) namų nemalonę. Ir vis dėlto matau tik vieną išeitį: jei nepatinka tendencingieji leidiniai, sukurkite savo žiniasklaidos priemonę, kurioje nebus nei užsakomųjų, nei užvažiuojamųjų rašinių. Sukurkite ne vos kvėpuojanį, ne nykštukinį, o gausų skaitytojų ratą turintį leidinį, kuris pajėgtų rimtai konkuruoti su „užvažiuojamąja žiniakslaida“. Bet jei nesugebate, pats metas prisipažinti, kad žurnalistika – sudėtingas užsimėmimas, kurį perprasti ne kiekvienam lemta.

Man žymiai įdomesnis buvo žurnalisto Gintaro Visocko straipsnis „Kas geresnio, Lietuva?“, pasirodęs Amerikoje leidžiamame lietuvių laikraštyje www.draugas.org. Ypač įsidėmėjau pastraipą, kurioje kritikuojamas R.Karbauskio sutikimas paleisti viešumon įstatymo, mažinančio Seimo narių skaičių, projektą. Žurnalistas rašo: „Sumažinti Seimo narių skaičių raginantys neturėtų ignoruoti ir aplinkybės, kad kuo gausesnis parlamentas – tuo didesnė apsauga nuo galimų korupcinių, mafijinių, kartelinių susitarimų bei grubių išdavysčių. Nesunku suvokti: gausesnį parlamentą sudėtingiau papirkti, apgauti, supančioti. Neatmeskime net pačio bjauriausio scenarijaus – rusiškųjų įtakų pavojų“.

Minčių sukėlė ir Seimo nario Broniaus Matelio žingsnis trauktis iš LVŽS frakcijos. Šis politikas įtaria, jog partijos lyderis R.Karbauskis nelemtoje damos ir automobilio istorijoje rimtai susipainiojo. Žurnalisto amatą į politiko darbą iškeitęs Br.Matelis mano, kad toji moteris partijos lyderiui visą kadenciją gali turėti neleistinos įtakos, jį šantažuoti. Yra dvi išeitys: R.Karbauskis viešai atverčia visas kortas ir atsiprašo rinkėjų arba paskui G.Kildišienę pasitraukia iš Seimo. Deja, LVŽS lyderis renkasi trečią, valstybei pavojingą kelią. Todėl buvusiam žurnalistui su juo nepakeliui.

R.Karbauskio reakcija į Br.Matelio priekaištus: „Br. Matelis ir Gr.Kildišienė yra iš Panevėžio, tad gali būti asmeninių priežasčių, kodėl iš frakcijos pasitraukęs parlamentaras „gali nemėgti Gr.Kildišienės“.

Gali. Gal ilgainiui paaiškės.

2017.01.28; 10:52

 

Kodėl dar sykį nutariau prisiminti metinį Prezidentės pranešimą?

Sudomino politikos apžvalgininko Alvydo Medalinsko nuomonė, girdi, STT ir prokurorai, užsimodami smogti partijų lyderiams, derina savo žingsnius su prezidentūra. Šią mintį aptikau A.Medalinsko publikacijoje „Prezidentės metinis pranešimas ir socialdemokratų elgesys“ („Lietuvos žinios“).

Gintaras Visockas
Žurnalistas Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius.

Teksto autorius šventai įsitikinęs, kad Dalia Grybauskaitė turi didžiulę įtaką teisėsaugos sistemai. Prezidentūra akivaizdžiausiai globoja specialiąją tarnybą STT. Ir tai, esą, vieša paslaptis. Politiko manymu, D.Grybauskaitė džiaugiasi turinti didesnį poveikį Lietuvos „džeimsams bondams“ nei Artūras Paulauskas turėjo prezidentaujant Valdui Adamkui.

Šis politikos ekspertas pastebi ir daugiau specialiųjų tarnybų tendencingumų: „negalima nematyti, kad tokie jų veiksmai iki šiol nepalietė tik vienos partijos – TS-LKD vadovų“. Vadinasi, arba konservatoriai sąžiningi – be „juodųjų buhalterijų“, arba mėgaujasi „neliečiamųjų kastos“ statusu?

A.Medalinskas taip pat svarsto, kodėl specialiųjų tarnybų smūgiai partijoms suduodami tik „artėjant rinkimams“ (tai nėra demokratinės šalies požymis).

Tad, norim ar nenorim, o intrigą turime. Prezidentė globoja dešiniuosius! Beje, niekas ypatingai išsamiai ir nuodugniai tos „globos“ nėra analizavęs, ji minima tik kaip neabejotinas faktas. Be įrodymų.

Man to nepakanka. Pirmasis klausimas: kam šių metų rinkimuose labiausiai pakenks STT sprendimas atidžiai perkošti Liberalų sąjūdžio vadovų pinigines?

Antrasis: atsitiktinis ar kryptingas specialiųjų tarnybų susidomėjimas Liberalų sąjūdžio vadovybe? Trečiasis: kokia tikroji Prezidentės įtaka šalies specaliosioms tarnyboms?

Svarbiausia suvokti, kam labiausiai talkina prieš Liberalų sąjūdį pradėti tyrimai  – prorusiškoms ar provakarietiškoms jėgoms?

Į šį klausimą politikos apžvalgininkas A.Medalinskas atsakymo neieško. Apsiriboja „vieša paslaptimi“: prezidentė D.Grybauskaitė per daug akivaizdžiai myli dešiniuosius ir turi nematomų svertų kontroliuoti specialiąsias tarnybas.

Taip galėtų būti, bet ar tai – neginčijama tiesa? Palyginkime „Lietuvos žiniose“ išdėstytas A.Medalinsko vizijas su žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo įžvalgomis. Jis šalies vadovę laiko rimta, tvirta, principinga valstybininke. Ir tuo pačiu žurnalas „Valstybė“ pateikia kardinaliai priešingų matymų nei A.Medalinskas.

Pavyzdžiui, E.Eigirdas teigia, kad „kai ilgai seki dešiniuosius, laiko Kremliaus mafijai nelieka“. Šiandien besiklostanti padėtis, jo įsitikinimu, naudinga tik Kremliaus draugams. O tai reikštų, kad Prezidentė neturi įtakos specialiosioms tarnyboms. Nes ji – prieš Vladimiro Putino bandymus tiek viešai, tiek slapta įtakoti Lietuvą. Nebent bandytume įsivaizduoti sunkiai įtikinamą sąmokslo teoriją, kad prezidentė dedasi ne tuo, kuo iš tiesų yra, kad sumaniai slepia tikrąjį savo veidą ir kad visi Rusijos palyginimai su terorizmo požymių turinčia valstybe tėra vaidyba.

E.Eigirdo publikaciją „Oligarchinė nomenklatūra Eligijų Masiulį sukramtė ir išspjovė“ (žurnalas „Valstybė“, 2016-ųjų birželio numeris) siūlyčiau atidžiai perskaityti visiems, kurie domisi politika.

Autorius primena skaitytojams maždaug 12 metų senumo „Rubikono“ skandalą. Tada irgi atrodė, kad Lietuvoje pradedamas rimtas apsivalymas nuo įtartinų, korumpuotų, velniai žino kam dirbančių jėgų. O ilgainiui paaiškėjo, kad po kardinalaus apsišvarinimo būsimuosius Seimo rinkimus laimėjo dar blogesni – Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija.

E.Eigirdas brėžia ryškią išvadą: „Taigi, tikriausiai nesuklysiu pasakydamas savo nuomonę, kad pusę metų iki rinkimų Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) inicijuotas „Rubikono“ skandalas tapo lemiamu veiksniu ir puikia priedanga rinkimus laimėti siekiančiam pavojingiausiam su Kremliumi siejamam Lietuvos oligarchui“. Žodžiu, norėta, kad būtų kuo geriau, o atsitiko taip, kad, bėgdami nuo vilko, papuolėme į glėbį meškai… Lietuvos specialiosios tarnybos specialiai nemodeliavo tokios baigties, tačiau itin nepalankiai susiklostė aplinkybės…

Žurnalo redaktorius pateikia ir dar vieną pavyzdį – Vito Matuzo istoriją. STT atkakliai, ilgai sekė konservatorių, įtardama jį „sukčiaujant stambiu mastu“. Bet vėliau, jau gerokai po rinkimų, paaiškėjo, kad šis konservatorius – švarus, beje, specialiųjų tarnybų per daug ilgai sektas. STT sekė jį net trejis metus. Vilniaus apygardos teismas pasibaisėjo –„žmogus per daug ilgai sektas“.

Taigi verta išgirsti E.Eigirdo pastabas: kai „tiek daug dėmesio skiri kovai su dešiniųjų korupcijos užkardymu, gali nelikti resursų kitų procesų stebėsenai. Dalis jų ignoruojama taip nuosekliai, kad kyla įtarimas, jog Lietuvoje egzistuoja dvi teisėtvarkos: viena principinga ir nuolat stebinti dešiniuosius, o kita mieganti lyg kokia rusiška meška žiemos miegu“.

Kas turėta omenyje? Visai neseniai VSD pranešė: Kremlius per verslo grupes įliejo milijonus eurų į Lietuvos žiniasklaidą, kad ši formuotų neigiamą nuomonę apie Visagino atominę elektrinę. Propaganda buvo veiksminga. Šimtai straipsnių ir laidų, gąsdinančių konservatoriais, ketinančiais su japonų „Hitachi“ sunaikinti pusę Europos, turėjo įtakos aniems rinkimų rezultatams. Prieš ketverius metus rinkimai konservatoriams tikrai nebuvo labai palankūs.

Tačiau ar kas nors prisimena bent vieną tyrimą, kurį būtų pradėjusios STT, FNTT ar kitos panašaus pobūdžio mūsų tarnybos dėl Rusijos per verslo struktūras papirkinėjamos žiniasklaidos?

Neišgirstas ir kitas svarbus VSD perspėjimas: Kremliaus pinigai per verslo grupes į Lietuvos žiniaslaidą liejosi upeliais, siekiant diskredituoti Suskystintųjų dujų terminalą.

Vadinasi, milijoniniai Kremliaus kyšiai verslui, žiniasklaidai ir net politikai nelaikomi Lietuvos nepriklausomybę griaunančiais veiksniais. Nejaugi milijoniniai rusiški kyšiai  gali tapti „tiesioginėmis užsienio investicijomis, skatinančiomis Lietuvos ekonomiką“?

Štai taip analizuoti Liberalų sąjūdžio kritimą 2016-ųjų rudens rinkimų išvakarėse – kur kas įdomiau, nei abstrakčiai piktintis politikos nešvarumu. Jei E.Eigirdas teisus, ar pajėgsime numatyti, kokia politinė jėga šį sykį siekia atlikti Judo vaidmenį? Jei teisingos „Valstybės“ įžvalgos, tada prasminga ieškoti ir priežasčių, kodėl prezidentei nuolat primetamas gebėjimas įtakoti specialiąsias tarnybas.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.23; 04:50

seimas_logo_m

Seimo rinkimuose savo sąrašus kelia 17 partijų

Kaip pranešė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas, spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose savo kandidatų sąrašus kelia 17 partijų ir viena keturių partijų koalicija.

Maksimalų 141 kandidato skaičių kelia aštuonios politinės partijos: Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Liberalų sąjūdis, Lietuvos socialdemokratų partija, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, sąjunga TAIP, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Trumpiausias Emigrantų partijos sąrašas, jame 30 kandidatų. Lietuvos centro partija, Tautininkų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų sąjunga ir Tautos vienybės sąjunga sudarys rinkimų koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“, kuriai per rinkimus reikės įveikti 7 proc. rinkimų barjerą.

Continue reading „Keletas svarbesnių rinkiminių aspekų”

seimas_logo_m

Šiandien, rugsėjo 13-ąją, rengiamas apskritojo stalo pokalbis – diskusija, kurią inicijuoja Nacionalinis Susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje”, sąjūdininkai, Nepriklausomybės Akto signatarai.

Diskusija įvyks Seimo Konstitucijos salėje rugsėjo 13-ąją dieną. Pradžia – 12 val.

Diskusijos tema – ar įmanomi Lietuvoje demokratiniai ir teisingi rinkimai?

Demokratiniai ir teisingi rinkimai yra laikomi viena iš svarbiausių teisinės demokratinės valstybės gyvavimo sąlygų, o viena iš tokių rinkimų prielaidų yra sąžininga, lygiavertė visų politinių jėgų ir rinkimuose dalyvaujančių kandidatų konkurencija.

Continue reading „Ar įmanomi Lietuvoje demokratiniai ir teisingi rinkimai?”

stoskus_k

1917 m. Rusijos revoliucija, jos persimetimas į kitas šalis, su ja susiję pilietiniai karai įtikino Vakarų kraštus, kuo civilizacijai gresia vidinių konfliktų ignoravimas ir eskalavimas. Versalio sutarties autoriai pasiūlė  demokratinius priešnuodžius – pasitarimus.

Daug protingiau iš anksto susėsti prie derybų stalo, atkakliai ir kantriai tarpusavyje diskutuoti negu aštrinti tarpusavio konfliktus, eiti į gatves su maištingais reikalavimais, grasinti smurtiniais susidorojimais, priversti tautą kariauti pačiai su savimi.  Siekiant užbėgti už akių tam, ką marksistai vadina klasių kova, ir buvo sugalvota Trišalė taryba. Tai susitarimų ir santarvės institucija, sukurta nuolatiniam darbdavių, darbuotojų ir vyriausybės santykių reguliavimui, interesų derinimui ir neišvengiamų konfliktų sprendimui.

Continue reading „Vienos dalies komedija, arba kaip buvo pergudrauta tauta?”

gintaras_portretas_2

Birželio 30-ąją dalyvavau visuomeniniame diskusijų forume “Tauta, piliečiai, valstybė”. Tądien buvo aptariama Vyriausybės inicijuota Lietuvos pažangos strategija “Lietuva 2030”. Ginčams vadovavo politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Pasiginčyti dėl strategijos privalumų ir trūkumų buvo pakviestas Apaštalinės vyrų vienuolijos Jėzaus draugijos Lietuvos ir Latvijos provincijos provinciolas, jėzuitas, Nacionalinės katalikiškųjų mokyklų asociacijos vadovas Gintaras Vitkus, prof. habil. dr. Aleksandras Vasiliauskas, Mokslų Akademijos tikrasis narys, MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas, bei rašytojas, kultūrologas Vytautas Rubavičius.

Continue reading „“Tobulai nereikalingas dokumentas””

justinas_mire_12

Gedimino kalnas pavojuje, Arkikatedros sienos trūkinėja, Valdovų rūmai neužbaigti, Lukiškių aikštė apleista, Tautos namai nepastatyti… Tai anaiptol ne visos bėdos, bet ir jų pakanka, kad skaudėtų širdį.

Kodėl mes tokie nevykėliai? Nieko nesugebam pastatyti, pradėto – užbaigti? Stadioną tik iš trečio karto arba įveiksime, arba griausime. Ir už tai niekas nepasodintas, niekam nuo galvos nė plaukas nenukrito. Panašu į visuotinį sabotažą: juo blogiau, juo geriau. Mokame tik vogti. Milijonais. Vagiame taip, kad mūsų Temidė nieko blogo nemato, nes juk ji – užrištomis akimis. Žurnalistui, išdrįsusiam pasakyti tiesą apie generolą, ji pliekia iš peties, o Kėdainių kniaziui paslaugiai leidžia pabėgti į Maskvą, paskui grįžti, paskui išvykti į Briuselį… Tokių pavyzdžių – tūkstančiai. Jie varo į neviltį.

Continue reading „Kur statysime Tautos namus?”

stazi_uniform

Prieš keletą dienų viename Vilniaus knygyne, kur prekiaujama senomis knygomis, įsigijau Rutos Verner “Sonios raportą”, išleistą 1981-aisiais metais tuomet populiarioje serijoje “Drąsiųjų keliai”.

Ta knyga – tai buvusios sovietinės žvalgės Rutos Verner memuarai.

Be abejo, memuarai surašyti būtent taip, kaip ir priklauso vokietei, visąlaik šventai tikėjusiai socializmo, komunizmo idėjomis bei visą savo brandų gyvenimą garbinusiai Sovietų Sąjungą.

Turėčiau prisipažinti, jog R.Verner prisiminimų neketinau skaityti atidžiai, nuo pradžios iki paskutiniojo puslapio. Ruošiausi tik pavartyti pasirinkdamas pačias įdomiausias vietas. Tačiau beskaitydamas netikėtai sau pačiam knyga susidomėjau rimčiau.

Continue reading „Ką byloja sovietinės vokiečių žvalgės raportas”

olga_3-k

Vasario 22-ąją Lietuvos Mokslų Akademijos didžiojoje salėje buvo surengtas Forumas, kurio rengėjai bei dalyviai gilinosi į šiandien įgyvendinamos aukštojo mokslo reformos klaidas bei klystkelius.

Iš karto noriu pabrėžti: beveik tris valandas trukęs renginys, kokias grubias klaidas nūnai daro Švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius, – paliko dalykiškos diskusijos įspūdį.

Ne vien dėl to, kad susirinkimui sumaniai vadovavo politologas Alvydas Medalinskas. Forume kalbėję prof. Vytautas Daujotis, filosofas Vytautas Radžvilas, poetas Marcelijus Martinaitis, “Solidarių Lietuvos Studentų” lyderė Olga Suprun, rašytojas Vytautas Bubnys ir daugelis kitų pateikė šiurpą keliančių faktų, palyginimų, skaičių.

Continue reading „Pražūtinga aukštojo mokslo reforma”

ranka-buciuoja

Kai pernai kalbėjome apie dvidešimtmečio pergales ir pralaimėjimus, dar nesakėme, kad Lietuva tampa oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe. Nuo daktarų, dekanidzių, vertelkų – iki oligarchų.

Tokia pažanga. Pirmieji daug maž jau įvardinti, o pastarieji? Na, oligarchus irgi bent iš tolo esame matę. Švarios apykaklės, tamsūs automobiliai, dvarai prie Lietuvos ežerų ir šiltų jūrų. O nusikalstamo pasaulio žmonės – kaip jie atrodo? Palivaika nemano, kad tarp oligarchų ir nusikaltėlių galima dėti lygybės ženklą. (Nežinote, kas tas Palivaika? Paklauskite G.Dauguvietytės). Kiti mano, kad oligarchai yra nusikalstamo pasaulio dalis, ne didžiausia, bet įtakingiausia.

Daktarus, dekanidzes, vertelkas matėme bulvarinių laikraščių puslapiuose, televizorių ekranuose – nušautus arba surakintus antrankiais, sėdinčius už grotų arba pergalingai išeinančius iš kalėjimų.

Continue reading „Kas bučiavo Henriko Daktaro ranką?”