Antanas Kulakauskas

Politinės intrigos

Jeigu bandysite įrodyti, girdi, demokratijos mūsų žemėje tiek skalsu, kad nėra nei pavojingų temų, nei pateptųjų, – nesutiksiu. Demokratijos Lietuvoje esama. Bet ji sunkiai šlubčioja. 

Nieko gėdingo. Lietuvis netobulas. Kaip ir visos kitos tautos. Smerktina tai, kad raišumą kai kurie iš mūsiškių bando slėpti. Išradingai slepia. Lietuviška cenzūra – subtili. Cenzūrą bandoma primesti taip, kad ji pavirstų savicenzūra: tau niekas atvirai nepriekaištauja, tu tiesiog pats susidarai sąrašą temų, kurias tyliai apeini. 

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Todėl subtili lietuviška cenzūra labai pavojinga, kartais labiau žalinga už atvirus, tiesmukiškus draudimus.  

Susiraskime vieną iš paskutiniųjų apžvalgininkės Jūratės Laučiūtės straipsnių „Už mūsų, bet ne jūsų teises?!“, paskelbtą popierinėje dienraščio „Lietuvos žinios“ versijoje. Negalėčiau priskirti teksto aštriųjų kategorijai. Tiesiog apžvalgininkė prisipažįsta, kad jai nepatinka situacijos, kai kitataučiai, tegul ir Lietuvo piliečiai, lietuviams bando primesti savo gyvenimo taisykles.

J.Laučiūtė objektyvi, nes ji kritikuoja ir savus, lietuvius, kurie išvykę bando primesti savo tiesas, sakykim, Didžiosios Britanijos senbuviams. Dar sykį atidžiai perskaitykime įsimintiną citatą iš jos straipsnio: „Kadangi man, ir ne tik man nepatinka, kai kitataučiai Lietuvos piliečiai nori primesti mūsų kultūrai, istorijai ar religijai svetimus elementus, tuo pačiu nepatinka, kai mūsų tautiečiai kitoje šalyje ima elgtis panašiai, kaip kai kurie lenkai („kai kurie“ rusai ar žydai…) mūsų šalyje“.

Argi apžvalgininkė pasakė ką nors smerktino? Argi nerasime nė vieno pavyzdžio, kai lietuviai verčiami mąstyti lenkiškomis, rusiškomis, žydiškomis kategorijomis?

Ir vis dėlto būtent šio jos komentaro internetinėje „Lietuvos žinių“ versijoje jau neberandu. Ankstesnieji komentarai puikuojasi, o šis – ne. Gal kaltas neapsižiūrėjimas, techninė klaidas?

Atsitiktinumais netikiu. Greičiausiai J.Laučiūtė bus nusižengui nerašytai taisyklei, ką galima ir ko negalima kritikuoti. Juk nesame kvaili, puikiai žinome, kokios tautinės bendruomenės Lietuvoje jau dabar yra privilegijuotos.

Prie neliečiamųjų kastos šiandien vis labiau bandoma priskirti Lietuvos lenkus. Jiems jau negana lenkiškų rašmenų lietuviškoje abėcėlėje, neužteks lenkiškų gatvių užrašų, jie dar norėtų, kad Lietuvos specialiosios tarnybos Šalčininkuose nerengtų specialiųjų pratybų jų budrumui patikrinti. Jie jau siekia, kad lietuviai mylėtų Juzefą Pilsudskį. 

Lietuvos ryto publikacijos dėl paminklo Juzefui Pilsudskiui fragmentas. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipkite dėmesį į šeštadieniniame „Lietuvos ryte“ paskelbtą Dalios Gudavičiūtės straipsnį „Šalia lenkų statomų paminklų – ir lietuviški Pilsudskiai“. Jei Lietuva būtų principinga, nei valstybinėse, nei privačiose jos žemėse neatsirastų nė vieno tokio paminklo. Juk šio vyro dėka Lietuva keliems dešimtmečiams prarado sostinę ir patyrė žiaurų lenkinimą.

Bet pasirodo, kad Vilniaus krašte jau senokai dunkso paminklinė lenta, skirta Juozapui Klemensui Pilsudskiui. Ir ji noriai lankoma iš Lenkijos atvykstančių turistų. Regis, viskas daroma, kad lankytojų būtų kuo daugiau. Lietuvoje net formuojasi (natūraliai ar dirbtinai?) gausi J.Pilsudskio užtarėjų lietuvių komanda. Pavyzdžiui, istorikas Antanas Kulakauskas per paminklo Pilsudskiams atidengimą pareiškė: „Tie lietuviai, kurie lygina Juzefą Pilsudskį su A.Hitleriu ir J.Stalinu, patys nežino, ką sako“.

O gal istorikas nežino, ką kalba? Kodėl lietuviams negalima J.Pilsudskio lyginti su J.Stalinu ar A.Hitleriu? Matematiškai skaičiuojant, žinoma, – netikslu. Anie budeliai pasauliui atnešė žymiai daugiau aukų. Bet moraliniu požiūriu – kodėl gi ne? Mes juk – ne matematikos pamokoje. Ir vis dėlto lietuvis istorikas A.Kulakauskas ginčija net šią mūsų teisę.

Ko dar negalima minėti bloguoju? Šį sekmadienį mačiau per LRT transliuotą Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“. Slogų įspūdį paliko laida. Joje pasakota, kaip vienoje Žemaitijos mokykloje tikybos mokytoja pateikė mokiniams skaidrių, kuriose nepagarbiai ir nepagrįstai smerkiami netradicinės seksualinės orientacijos žmonės.

Bet ar mokytoja, tik parodžiusi tas skaidres, padarė itin didelį nusižengimą, dėl kurio ji verta, vaizdžiai tariant, mirties bausmės? Juk ji nesmerkė nei gėjų, nei lesbiečių. Šokiruojančias nuotraukas pateikė diskusijai, savosios nuomonės niekam neprimesdama.

Taip, rimtą polemiką pamokoje surengti buvo galima ir be šokiruojančių skaidrių. Bet kodėl kilo milžiniškas triukšmas? Kodėl žurnalistas Andrius Tapinas ėmė įrodinėti, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“? Pabandykime įsivaizduoti atvirkščią situaciją – skaidrėse nekorektiškai atsiliepiama apie tradicinės seksualinės orientacijos žmones! Ar triukšmas būtų toks pat kaip dabar? Netikiu. Nes tradicinės seksualinės orientacijos atstovai jau senokai priskirti tiems, kuriuos galima ir kritikuoti, ir užgaulioti.

Internetiniame portale 15min.lt apie nesusipratimą Žemaitijoje štai kas rašoma: „Tikybos pamoka Telšių Žemaitės gimnazijoje, kurios metu demonstruotose skaidrėse homoseksualai buvo vadinami žudikais ir kanibalais, nebuvo tokia baisi, kaip atrodo iš skaidrių, 15min.lt tvirtino moksleivė iš Telšių, pati dalyvavusi pamokoje. Anot jos, mokytoja Loreta Raudytė skaidrėse dėstomus teiginius pateikė diskusijai, tačiau pati pritarimo jiems neišsakė, o dauguma moksleivių homoseksualus kaip tik gynė.“

Neliečiamieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toje 15min.lt publikacijoje netgi teigiama: „Buvo įvairių nuomonių, tačiau pati mokytoja apibendrindama pamoką paminėjo, kad turėtume iš Dievo mokytis, nes jis toleruoja ir gerbia kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo rasės, lytinės orientacijos“, – sakė moksleivė.“

Man regis, ši pozicija, nors minėtame leidinyje paskelbta ir piktų komentarų, – pati įtikinamiausia: bjaurieji pavyzdžiai pateikti ne todėl, kad moksleiviai jiems pritartų, ne tam, kad būtų šaipomasi iš kitokių, o  kad kiltų diskusija.

Tačiau laidos „Teisė žinoti“ vedėjos klausimai, pastabos ir intonacija bylojo apie norą kuo greičiau ir griežčiau mokytoją nubausti. Visi laidos dalyviai peikė mokytojos elgesį, bet R.Miliūtei to buvo maža. Platesnių apibendrinimų ji nenorėjo girdėti, jai reikėjo mokytojos galvos, kaip ir A.Tapinui.

Įsiminė politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsnyje „Tapinokratija“ paskelbtos mintys (propatria.lt), jog vis tik teisinėje valstybėje elgtis dera vadovaujantis įstatymais, o ne žurnalistų, tegul ir įtakingų, nuomonėmis.

Juolab neįtikina R.Miliūtės pastaba: kaip bjauriai toje pamokoje turėjo jaustis homoseksualinių polinkių galbūt turintys mokiniai. Vodovaujantis tokia logika, Lietuvoje negalima nė menkiausia kritika. Nevalia smerkti nei girtuoklių, nei stribų, nei KGB, nei Rusijos agresijos. Juk tokiose pamokose  gali dalyvauti stribų, kagėbistų, girtuoklių atžalos. Jie patirtų moralinių nepatogumų.

Neliečiamųjų sąrašas Lietuvoje grėsmingai plečiasi…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.02; 06:40

Trumposios naujienos

Birželio 28-ąją naujienų agentūroje ELTA „Lietuvos sąrašas“ pristatė savo programines nuostatas – piliečiams Seimo rinkimuose siūlomą politinę alternatyvą. 

Klausimų daugiau nei atsakymų
Klausimų daugiau nei atsakymų.

„Neapibrėžtame, neaiškiame dabarties pasaulyje politinis „Lietuvos sąrašo“ judėjimas siūlo stiprinti savo visuomenę ir valstybę – atgaivinti laisvų piliečių Respubliką su stipria vietos ir profesine savivalda, pakeisti dabartinį visuomenę ardantį socialinį ekonominį valstybės modelį ir pereiti prie socialinės rinkos ekonomikos, dėmesį sutelkti į tautos išlikimui gyvybiškai svarbias švietimo, mokslo ir kultūros sritis. Būtent švietimas, auginantis stiprias ir bendruomeniškas asmenybes, yra laisvos Respublikos pagrindas“, – teigė „Lietuvos sąrašo“ pirmininkas Darius Kuolys. Pasak jo, politinis judėjimas į Seimo rinkimus eina „ne imti valdžios, bet sugrąžinti valdžią žmonėms – sugrąžinti demokratijos esmę“.

„Šiandien Lietuvai reikalinga tikra, tautos likimu ir išlikimu besirūpinanti politika, kurią pakeitė nomenklatūriniai sprendimai, stambaus verslo diktatas ir viešieji ryšiai, padedantys nutylėti opiausias visuomenės problemas, užuot jas sąžiningai įvardijus ir sprendus“, – sakė D. Kuolys.

„Sieksime, kad Lietuva būtų savimi – savimi pasitikinti ir pasauliui atvira šalis. Turime atgauti valstybės šeimininkų teises, orumą ir savigarbą. Todėl dabartinę vietvaldą būtina keisti tikra žmonių savivalda. Reikia telkti žmones, skirtingas politines ir intelektualines jėgas bendram reikalui, nacionaliniams interesams ginti. Būtent tokį savo vaidmenį matome. „Lietuvos sąrašas“ eina į oficialią politiką ne priešų ieškodamas, bet jungdamas, kviesdamas viešai diskutuoti ir tartis visais visuomenei svarbiais klausimais“, – teigė profesorius Antanas Kulakauskas.

„Turime apsispręsti – ar mums reikia valstybės, ar Spalio revoliucijos. Jeigu valstybės, privalome ja rūpintis. Mūsų ekonominė politika turi stiprinti visuomenę, saugoti jos struktūrą, ypač – vidurinę klasę kaip valstybės stuburą. Tas stuburas – tai smulkūs verslininkai, mokytojai, gydytojai… Todėl siūlome iš esmės peržiūrėti valstybės socialinį ekonominį modelį – pereiti prie Europoje įprasto socialinės rinkos modelio, kuris paremtas socialine partneryste, o ne savitiksliu ekonominiu efektyvumu. Mes pasisakome už tokią neapmokestinamų pajamų dalį, kuri leistų žmogui išgyventi (o tai – 450-500 eurų per mėnesį asmeniui) ir vakarietiško tipo progresinę mokesčių sistemą su 3-4 laipteliais. Pajamas, viršijančias 1 milijoną eurų per metus, siūlome apmokestinti 40-45 procentų mokesčių tarifu“, – kalbėjo dr. Aušra Maldeikienė.

Pasak jos, stabdant emigraciją, būtina papildomą paramą skirti šeimoms, auginančioms vaikus – joms turi būti suteikta papildoma pajamų mokesčio lengvata ir sugrąžinta mokestinė lengvata pirmojo būsto palūkanoms. „Suprantame, kad perėjimui prie socialinės rinkos modelio reikės papildomų pinigų. Todėl kartu siūlome peržiūrėti ir mažinti valstybės išlaidas neveiksmingoms iš biudžeto finansuojamoms sritims, visų pirma – biurokratijai“, – sakė A. Maldeikienė.

Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė pabrėžė „Lietuvos sąrašo“ nusistatymą keisti piliečių ir biurokratinės struktūros santykius. Pasak jos, „viešajame sektoriuje trūksta atsakomybės ir bendradarbiavimo, problemų visumos matymo, savalaikių prevencinių sprendimų ir taip yra dėl to, kad piliečiai stokoja realių galimybių dalyvauti priimant sprendimus“. „Mes siūlome sutelkti dėmesį į socialinių problemų prevenciją, teikti paramą šeimoms anksčiau, nei jos patenka į rizikos grupę. Lietuvai reikalinga valdymo struktūrų pertvarka, kad skirtingos ministerijos neliktų užsidariusios, kad matytų žmogaus, visuomenės problemas ir jas nuosekliai spręstų bendradarbiaudamos“, – sakė K. Paulikė.

„Lietuvos piliečiai turėtų sekti Vakarų visuomenių pavyzdžiu ir atkakliau kovoti už savo teises. Piliečiams, bendruomenėms būtina atgauti savisaugos instinktą. Mes turime teisę į teisingą valdymą, bet ši teisė per krizę buvo pažeista: su silpnesniais piliečiais pasielgta neteisingai. Todel „Lietuvos sąrašas“ kviečia piliečius telktis į savisaugos (plačiąja prasme) bendruomenes ir ginti savo teises. Grupės ieškiniais tai galėtų daryti mokytojai, mokslininkai ir kitos visuomenės grupės, kurių teisės buvo pažeistos“, – spaudos konferencijoje sakė advokatė Jūratė Zabielaitė.

Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius, mokytojas Egidijus Visockas akcentavo „Lietuvos sąrašo“ keliamą būtinybę turėti atsakingesnę ir išmintingesnę regionų politiką. „Regionuose beveik nebeliko šeimų, kurių nebūtų palietusi emigracija: tėvai išlaiko namus ir laukia vasaroti iš užsienio grįžtančių vaikų. Keisdami mokesčių politiką, mažindami biurokratiją, atkurdami pasitikėjimą savo šalimi, turime pristabdyti jaunimo emigraciją“, – teigė E. Visockas. Pasak jo, „grandinė yra stipri tiek, kiek stipri silpniausia jos grandis – tad ir valstybė bus stipri tiek, kiek stiprus labiausiais nutolęs jos pakraštys“.

Informacijos šaltinis – „Lietuvos sąrašas“, Spaudos centro pranešimas.

2016.06.29; 05:39

copy of vytautas_visockas
Aktualijos

Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje įvyko taip pavadinta konferencija. Tik tiek. Susitarti dėl valstybės stiprinimo kol kas niekaip nepavyksta. Vien tik šioje salėje pastaruoju metu tokių bandymų buvo ne vienas. Gal kitaip pavadintų, kitų žmonių inspiruotų, tačiau turėjusių tokį tikslą: stiprinti, gelbėti valstybę, tautą, jos kalbą…

Šioje salėje (ir ne tik) teko girdėti daug išmintingų kalbų. Pradėčiau nuo poeto Justino Marcinkevičiaus – čia jis pasakė paskutinę savo kalbą. Po jo: filosofai, poetai, mokslininkai, dailininkai, kompozitoriai, aktoriai, studentai… Vytautas Radžvilas, Romualdas Ozolas, Jonas Balčius, Krescencijus Stoškus, Bronius Genzelis, Vytautas Rubavičius, Aloyzas Stasiulevičius, Regimantas Adomaitis, Saulius Sondeckis, Alfonsas Vaišvila, Povilas Gylys, Antanas Kulakauskas… Surašiau tik keliolika pavardžių ne pagal alfabetą, ne pagal jų svorį – ką iškart prisiminiau.

Continue reading „Žodžiais, o ne žygiais, mes tėvynę mylim” →

Medelis1
Politinės intrigos

Paskutiniąją rugpjūčio savaitę (25 d.) Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, vyko Kultūros ministerijos organizuota mokslinė-praktinė konferencija gana vingriu ir kiek gasdinančiu pavadinimu: „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“.

Tiek to, tas labai jau biurokratiškai skambantis „įveikimas kaip priemonė“, bet „įtampoms neutralizuoti“ – galėtų reikšti, kad per tas įtampas Lietuvoje lyg ir nebeturėtų būti ramaus gyvenimo. Tolesnė konferencijos eiga parodys, kad tų įtampų tėra viena – lietuvių-Lietuvos lenkų (Lenkijos) santykiai. Tarp pranešėjų neatsirado nė vieno, galinčio kalbėti kitų tautų vardu. Atrodo, nebuvo pakviestas ir lenkų atstovas. Du kalbėtojai, sprendžiant iš apokalipse dvelkiančių pranešimų („Lietuvos etninės politikos krachas“ ir „…tautinės mažumos ir pasitikėjimo problema“) būtų galėję įnešti kiek įvairovės atstovaudami žydų ir rusų pozicijas, tačiau jie neatvyko.

Continue reading „Subjektyvios pastabos apie „istorinių stereotipų įveikimą“” →

gintaras_portretas_2
Politinės intrigos

Rugpjūčio 25 dieną Kultūros ministerija Vilniuje surengė mokslinę – praktinę konferenciją “Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti”. Būčiau neteisus, jei šį renginį pavadinčiau tendencingu “nuo pradžios iki pabaigos”. Juk negalima paneigti, kad tądien kalbėjo ir keletas pranešėjų, kurie pateikė būtent lenkams nemalonių faktų, priekaištų, skaičių.

Pavyzdžiui, prof. hab. dr. Gediminas Merkys ilgokai vardino, kiek daug nepelnytų skriaudų patyrėme nuo lenkų tarpukario metais. O štai “Žinių radijo” laidos “Žiniasklaidos anatomija” vedėjas Vidmantas Valiušaitis pasakojo, kaip tada  Lietuvos valdžia nemokėjo bendrauti su mažlietuviais ir vokiečiais Klaipėdos krašte. Prof. dr. Antanas Kulakauskas, gilindamasis į Lietuvos – Lenkijos santykius, įdomiai  palietė suomių santykius su švedų ar laplandų tautinėmis mažumomis. Kultūrologas Darius Kuolys pateikė nerimą keliančių pavyzdžių, kaip iš buitinio lygmens lietuvių – lenkų konfliktas persimeta jau ir į intelektualų gretas.

Continue reading „Kuo nusikaltau broliams lenkams” →

Saulius-Stoma
Aktualijos

Nors iki savivaldos rinkimų dar likę keletas dienų, esminis rezultatas jau aiškus.

Ir tiesą pasakius, jis apgailėtinas.

Optimistų viltys nepasiteisino. Naujai išrinktos tarybos nelabai kuo skirsis nuo senųjų. Gal tik koalicijų dėliojimo sumaišties bus dar daugiau.

Iš kur toks išankstinis pesimizmas? Jį skatina pilka rinkimų kampanija ir tikros alternatyvos stoka. Nuosmukio lygį geriausiai parodo rinkiminės Antano Šampano vestuvės. Tačiau ir tradicinės politinės jėgos didele dalimi kliaujasi į sąrašus sukaišiotais „vestuvių generolais“, kurių darbo reali savivalda taip ir nepamatys.

Continue reading „Savivaldos agonija” →