Antano Terlecko laidotuvių ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Į Vilniaus Rokantiškių kapines Amžinojo poilsio išlydėtas didis Lietuvos disidentas Antanas Terleckas. Jis, eidamas 96-uosius metus, mirė Vasario 16-ąją. Politinis kalinys, Laisvės premijos laureatas, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas ir Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius A. Terleckas bus palaidotas šalia savo žmonos Elenos.
A. Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Švenčionių aps. (dabar Ignalinos r.) Krivasalio kaime.
Dar besimokydamas Linkmenų progimnazijoje, 1945 m. buvo suimtas ir apkaltintas priklausymu pogrindinei „Geležinio Vilko“ organizacijai. Po poros mėnesių, pritrūkus įrodymų, A. Terleckas buvo paleistas į laisvę.
1946 m. persikėlė gyventi į Vilnių, mokėsi Vilniaus prekybos technikume. Jį baigęs įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.
Kartu su Juliumi Sasnausku, Kęstučiu Jokubynu ir kt. 1976–1977 m. leido pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“, vėliau – leidinį „Vytis“.
Su bendraminčiais 1978 m. birželį įkūrė pogrindinę organizaciją „Lietuvos laisvės lyga“, kuri siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, kelti Lietuvos laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.
1979 m. rugpjūtį A. Terleckas kartu su kolegomis parengė kreipimąsi į Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Jame buvo smerkiamas Ribentropo–Molotovo paktas ir raginama pripažinti okupuotų Baltijos kraštų teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Antanas Terleckas – centre. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Artėjant nepriklausomybei, A. Terleckas rengė piketus, mitingus, iš kurių reikšmingiausias įvyko 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. 1989 m. inicijavo parašų rinkimą, kad iš Lietuvos būtų išvesta SSRS kariuomenė.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, pasisakydavo aktualiausiais politinio ir visuomenės gyvenimo klausimais. A. Terleckas 1998 m. rugpjūčio 21 d. apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2004 m. vasario 6 d. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
Prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, tradiciškai kalbėdamas Vasario 16-osios minėjime Signatarų namų balkone, teigė, kad Rusijai bandant įtvirtinti savo pasaulio tvarką, žmonija „velnėja“. Tačiau Vakarai „moka žmogėdroms pinigus, kad naikinantis genocidinis karas tęstųsi“, apgailestavo profesorius. Todėl pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas paragino Vakarų demokratijų vadovus „prasitrinti akis ir išsiplauti jas nuo baimės ir neapykantos“.
„Trumpas pastebėjimas būtų toks – žmonija velnėja. Tautų Europa klysta į žmogėdrų Euraziją. Taip naujasis fiureris mėgina vadinti savo rusų pasaulio tikslą įsigalėti. Ir kaip žmonijai išsprūsti iš tos velniavos? Kaip sustabdyti agresyvųjį rusofašizmą, nutraukti žmogėdrų karą prieš žmones, jų miestų išgriovimą ir totalinį žudymą net pasimėgaujant? Kaip sustabdyti, kai žmogėdros toliau dalyvauja tarptautinėse žmonių organizacijose, kurias tolydžio laisto melo srutomis?“ – iš Signatarų namų balkono kalbėjo V. Landsbergis.
„Žudyti, anot jų, neišvengiama, nes laisvų tautų buvimas kaimynystėje kelia pavojų tironams. Ir tuo pat metu žmonių valstybės moka žmogėdroms pinigus, kad naikinantis genocidinis karas tęstųsi“, – apgailestavo profesorius.
Signatarų namo balkone. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kas darytina? Reiktų visiems, ypač valstybių viršininkams, prasitrinti akis ir išsiplauti jas nuo baimės ir neapykantos“, – ragino jis.
Palygindamas Rusiją su piranijomis, V. Landsbergis prisiminė šv. Antaną Paduvietį, kuris sakydavo pamokslus žuvims. Tačiau, pažymėjo jis, šv. Antanas „niekada nesakė pamokslų piranijoms“.
„Ir neskambindavo joms telefonu“, – pridūrė V. Landsbergis, leisdamas suprasti, kad bandyti kalbėtis su V. Putinu nėra prasmės.
„Turbūt žinote, kokia tai žuvų veislė – ne Jungtinių Tautų akvariumui ir ne žuvienei“, – sakė V. Landsbergis.
Visgi, politikas suabejojo, ar tokių „piranijų“ negali būti ir Lietuvos kaimynystėje.
„Piranijos mums, regis, toli – tartum Brazilijoje. Bet nežinau, broliai, ar kokiame Karaliaučiaus akvariume negali būti priauginta piranijų, kad fiureriui prireikus jų pasirodytų ir Kuršių mariose“, – kalbėjo profesorius.
„Nesakykite, kad tai negalimas atvejis. Ukrainą jau užplūdo piranijos. O kas nors irgi manė, kad tai irgi negalimas atvejis“, – pridūrė jis.
Kritikavo V. Matijošaitį, G. Žiemelį: „nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų“
Besikreipdamas į susirinkusiuosius, V. Landsbergis pasidžiaugė lietuvių iniciatyvomis, kuriomis siekiama prisidėti prie paramos Ukrainai.
Pasak jo, visi „tie, kurie aukojo turkiškam Bayraktarui, Lietuvos padovanotam „Vanagui“, stovi tiesos ir šviesos pusėje. Visgi, V. Landsbergis sukritikavo tuos, kurie karo akivaizdoje „sustabėjo“ ir pasyviai stebi Rusijos Ukrainoje vykdomus žiaurumus.
„Ištiko stabligė. Jie stabėja ir stabėja. Iš to visuotinio stabėjimo, daug tarptautinių „stabėtojų“… Stabėjantys arba „stabėtojai“ nenori padėti užpultai Ukrainai gintis ir apsiginti. Šiek tiek, bet ne tiek kiek reiktų. Juk negali kolega užpuolikas pralaimėti“, – ironizavo profesorius. Vasario 16-oji. Slaptai.lt foto
„Gaila Ukrainai duoti naikintuvų, kitų gynybos ginklų arba jų kažkodėl delsiate net sau gamintis. (…) Bet privati auka – irgi ginklas. Lietuvių visuomenė parodė stebuklą – žmonių solidarumo stebuklą „Radarom“ akcijoje. O jeigu turtingesnės visuomenės taip sukrustų – gal nereikėtų nei stabligės kankinamų vyriausybių. Ir mėlynas Ukrainos dangus su geltona saule būtų uždengtas radarais nuo kruvinų Putino maitvanagių“, – sakė jis.
Profesorius tiesiogiai kreipėsi į Kauno merą Visvaldą Matijošaitį ir verslininką Gediminą Žiemelį – pasak jo, šie „nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų“ į Ukrainos paramos fondus. Tačiau, pažymėjo V. Landsbergis, imtis ryžtingų veiksmų dar nevėlu.
„Sudalyvavo kai kurios kompanijos, verslininkai, bet nei Matijošaitis, nei Žiemelis nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų – iškart prigestų nemalonios kalbos. Taip, jei tai taptų žinoma, sutriktų lietuviškas verslas Rusijoje, bet nejau tai svarbiau nei tūkstančių benamių žūtis dėl neuždengto Ukrainos dangaus? Tačiau ir tai padaryti dar nevėlu, gerbiamas mere, gerbiamas Vidmanto sūnau. Tik nereiktų radiologinėmis atliekomis nuodyti nei rusų, nei ukrainiečių, nei lietuvių, kurie vis laukia, kol driokstels Astravo bomba“, – sakė jis.
Prisiminė S. Kudirką, A. Terlecką
Minėjimo pradžioje renginio vedėjas Alvydas Šlepikas dedikavo Jono Aisčio eilėraštį „Lietuva“ Vasario 16-osios naktį mirusiam disidentui Antanui Terleckui.
Savo kalboje V. Landsbergis prisiminė ne tik anapilin iškeliavusį disidentą, bet ir prieš keletą dienų mirusį jūreivį, pasipriešinimo sovietų režimui dalyvį Simą Kudirką. Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Atsisveikinom prieš keletą dienų su neeiliniu, tyliu žmogumi Simu Kudirka, kuris kadaise vienui vienas išėjo į ringą už laisvę ir įkvėpė daugelį. O štai šiąnakt, lyg sekdamas Kudirką, iškeliavo Antanas Terleckas – niekada nepavargęs laisvės kovotojas. Amžiną atilsį“, – sakė V. Landsbergis.
ELTA primena, kad Lietuvai švenčiant Vasario 16-ąją, ketvirtadienį Vilniuje vyko tradicinis minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės Signatarų namų, kuriuose prieš 105 metus dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Antanas Terleckas, Lietuvos Laisvės lygos vadovas. Vytauto Visocko nuotr.
Šalies vadovas Gitanas Nausėda reiškia užuojautą dėl disidento, politinio kalinio ir Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo Antano Terlecko mirties.
„Šią naktį, brėkštant Vasario 16-ajai, netekome ypatingo žmogaus – netekome Antano Terlecko. Tai buvo žmogus, kuris kėlė savo balsą ir pranašavo laisvę tuomet, kai buvo dar ypatingai tamsu, kai atrodė, kad Kovo 11-oji neateis“, – ketvirtadienį Prezidentūroje vykusios valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonijos metu teigė prezidentas.
„Antanas Terleckas nuo pat jaunų dienų atsisakė paklusti okupacijos primestai sovietinei tikrovei, ryžtingai jai priešinosi ir nesileido įbauginamas. Niekada nepamiršime jo pastangų skleisti laisvą žodį ir burti bendraminčius masinėms protesto akcijoms. Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo virto žiežirba, kuri įplieskė nesulaikomą išsivadavimo ugnį“, – Prezidentūros išplatintame pranešime cituojamas G. Nausėda.
Seimo pirmininkė: netekome vieno ryškiausių laisvės kovotojų
Užuojautą dėl netekties parlamento ir savo vardu reiškia ir Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
„Jis daugeliui kartų buvo pavyzdys, kad laisvės siekio negali užgožti net ir visa represinė sovietų sistema. Nepalaužiamas ryžtas ir valia, įkvėpusi bendražygius, ir padėjo pasiekti svarbiausią gyvenimo tikslą – Lietuvos Nepriklausomybę. Netekome vieno ryškiausių laisvės kovotojų, nuoširdžiai užjaučiu šeimą, artimuosius ir bendraminčius“, − teigia V. Čmilytė-Nielsen.
ELTA primena, kad vasario 16-osios naktį mirė disidentas A. Terleckas. Apie netektį portalui lrt.lt patvirtino A. Terlecko sūnus.
A. Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Švenčionių aps. (dabar Ignalinos r.) Krivasalio kaime. Antanas Terleckas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Dar besimokydamas Linkmenų progimnazijoje, 1945 m. buvo suimtas ir apkaltintas priklausymu pogrindinei „Geležinio Vilko“ organizacijai. Po poros mėnesių, pritrūkus įrodymų, A. Terleckas buvo paleistas į laisvę.
1946 m. persikėlė gyventi į Vilnių, mokėsi Vilniaus prekybos technikume. Jį baigęs įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.
Kartu su Juliumi Sasnausku, Kęstučiu Jokubynu ir kt. 1976–1977 m. leido pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“, vėliau – leidinį „Vytis“.
Su bendraminčiais 1978 m. birželį įkūrė pogrindinę organizaciją „Lietuvos laisvės lyga“, kuri siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, kelti Lietuvos laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.
Idėjinis Lietuvos laisvės lygos lyderis buvo Antanas Terleckas. Romo Jurgaičio (ELTA) nuotr.
1979 m. rugpjūtį A. Terleckas kartu su kolegomis parengė kreipimąsi į Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Jame buvo smerkiamas Ribentropo–Molotovo paktas ir raginama pripažinti okupuotų Baltijos kraštų teisę į laisvę ir nepriklausomybę.
Artėjant nepriklausomybei, A. Terleckas rengė piketus, mitingus, iš kurių reikšmingiausias įvyko 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. 1989 m. inicijavo parašų rinkimą, kad iš Lietuvos būtų išvesta SSRS kariuomenė.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, pasisakydavo aktualiausiais politinio ir visuomenės gyvenimo klausimais. A. Terleckas 1998 m. rugpjūčio 21 d. apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2004 m. vasario 6 d. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
Dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją” spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) foto
Penktadienį žiniasklaidai pristatytas ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Kaip po filmo premjeros žurnalistams sakė režisierius, 4 valandų trukmės filmas apie sudėtingą Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos procesą, galėjo trukti net pusšeštos valandos.
„Iš pradžių mes sukūrėme penkių su puse valandos filmą“, – žurnalistams teigė režisierius, pridurdamas, kad dar turi ketinimų grįžti prie iškirptos medžiagos.
Tarptautinėje bendruomenėje jau pastebėto ir pripažinimo susilaukti spėjusio S. Loznicos filmo siužetas sukasi apie Sovietų Sąjungos žlugimą, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko lietuvių tauta. Vienam iš nepriklausomybės judėjimo pradininkų – profesoriui Vytautui Landsbergiui – filme tenka pagrindinio įvykių pasakotojo vaidmuo.
Kaip surengtoje spaudos konferencijoje pažymėjo pats V. Landsbergis, vien dėl šio fakto filmas nėra apie jį.
„Nei filmo pavadinimas, nei tas faktas, kad yra pasitelktas vienas liudininkas ir pasakotojas… Tai nėra filmas apie Landsbergį, kaip kai kas bando interpretuoti. Tai filmas apie Lietuvą ir apskritai apie žmones, apie tai, kokie gali būti žmonės“, – teigė profesorius, pažymėdamas, kad būtent dėl pastarojo momento filmas yra labai svarbus pasauliui.
„Pasaulis dabar yra tokioje beprotiškoje situacijoje. Todėl jeigu kuo daugiau šį filmą pamatys, pamatys, kad yra kitokio pasaulio galimybė. Tam gal ir pagelbės šis filmas“, – sakė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
Su tam tikru nostalgijos akcentu profesorius pažymėjo, kad filme parodyta tokia Lietuva, kokią dabar sunku net įsivaizduoti.
„Pagrindinis klausimas, o tai kur ta Lietuva šiandien? Ar ji buvo išvis? Nes tai yra nepaprasta Lietuva, kuri buvo tais metais. Bet tai kartu reiškia, kad žmonės gali būti kitokie. Tai gal ir pasaulis gali būti kitoks? Gal dar ne viskas eina velniop?“, – svarstė profesorius.
Filme atskleidė tikrąjį M. Gorbačiovo veidą
Ukrainiečių kino režisieriaus filme nemažai dėmesio skiriama paskutiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. V. Landsbergis sutiko, kad filmas gali padėti sugriauti paplitusius mitus, apie tariamą šios politinės asmenybės kilnumą. Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
„Šis filmas, kaip daug kam atrodo, neatitinka mitologijos, jis griauna mitologiją. Bet jei filmas kalba apie tiesą, tai yra pozityvioji jo funkcija. Jis kalba apie tikrą istoriją, apie tikrus įvykius ir apie tikrus žmones ir apie tikrą Gorbačiovą“, – teigė V. Landsbergis.
„Pateko žmogus į istorijos mėsmalę ir, kaip mes matome iš įvykių, kurį laiką tas vaidmuo jam sekėsi, kam jis buvo parinktas – ištraukti iš balos bankrutuojančią Sovietų Sąjungą su Vakarų pagalba. Įtikinti Vakarų turtuolius, kad Sovietų Sąjunga gali būti kitokia ir į ją verta investuoti. Tai buvo iliuzija ir dabar matome, kad daug iliuzijų reikėjo išmesti į tą duobę“, – tęsė V. Landsbergis.
„Partinė kagėbinė vadovybė norėjo sužaisti žaidimą ir panaudojo simpatišką, greitos orientacijos Gorbačiovą, kaip jiems tada atrodė. Šis filmas rodo šiek tiek kitaip, rodo tiesiog iš arti, apnuogintai. Nuo kameros niekas negali pasislėpti“, – teigė V. Landsbergis.
Reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės
Filme apie lietuvių išsivadavimą dėmesio skiriama ne vienam tuo metu veikusiam politikui. Kaip spaudos konferencijoje teigė režisierius, žvelgiant iš ilgesnio laiko perspektyvos galima visiškai kitaip vertinti jau vykusią situaciją ir atskirus joje dalyvavusius politikus. Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
Viena tokių asmenybių – pirmoji po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė. S. Loznica pakomentavo filmo fragmentą, kai Antanas Terleckas pažymi, kad „reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės“.
„Tuo metu, kai Terleckas tuos žodžius pasakė, į jį žiūrėta kaip į keistuolį, marginalą, o iš tiesų tai žmogus, kuris turi gebėjimą pasakyti tiesą. Ir dabar tie dalykai matosi“, – komentavo S. Loznica.
Kita vertus, režisierius atkreipė dėmesį ir į tai, kaip ekranizuotame Lietuvos išsilaisvinimo procese, bent jau jo pradžioje, koegzistavo ryškiai skirtingos nuomonės.
„Pirmajame Sąjūdžio suvažiavime kai kalba Landsbergis (Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), po to kalba Brazauskas, Terleckas… tai yra visiškai skirtingi pasisakymai, bet visiems vienodai ploja. Aš tai (filme – ELTA) išryškinu, ir tai yra konfliktas, bet tuo metu to konflikto ten esantys tarsi ir nematė“, – teigė S. Loznica.
Jo pastebėjimą pratęsė V. Landsbergis. Pasak profesoriaus, prisiminus tuometinius įvykius, tenka konstatuoti, kad nebuvo paprasta išlaikyti bendrą išsilaisvinimo kryptį. Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
„Vienu metu vyksta visiškai vienas kitam prieštaraujančių požiūrių koegzistencija, bet jie telpa į bendrą paveikslą, ir tas paveikslas labai turtingas, viską apimantis (…). Tai man nebuvo taip paprasta. Man reikėjo kažkaip išlaikyti liniją, kad Sąjūdis nesubyrėtų, kad suvažiavimas nesubyrėtų, kad būtų galima eiti toliau, kviečiant bendradarbiauti“, – teigė V. Landsbergis.
„Man ten teko suktis viduryje viso virdulio ir rasti išeitį, kad nesugriūtų ir nebūtų prarasta pagrindinė idėja ir pagrindinis tikslas“, – apibendrino profesorius.
Vilniaus miesto Taryba pritarė Istorinės atminties komisijos siūlymui suteikti skverui sostinės Senamiestyje Lietuvos Laisvės Lygos vardą.
Vardas primins vietą prie Maironio gatvės ir Adomo Mickevičiaus paminklo, kur 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvyko istorinis Lietuvos laisvės lygos (LLL) surengtas mitingas – pirmas viešas protesto mitingas per SSRS okupacijos metus. Lietuvos laisvės lygos skveras šliesis prie Adomo Mickevičiaus skvero, kuris, nors taip vadintas ilgus dešimtmečius, įregistruotas buvo tik šį pavasarį.
1978 m. birželio 14 d. kaip pogrindinė organizacija įkurta Lietuvos Laisvės Lyga 1987 m., SSRS vykstant pertvarkai, suaktyvino veiklą.
Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pasirašymo 48-osioms metinėms skirtas mitingas prie paminklo A. Mickevičiui buvo pirmasis sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas per visą sovietinę okupaciją ir pirmoji antisovietinė demonstracija po 1972-ųjų „Kauno pavasario”.
Sovietinės saugumo struktūros stengėsi sutrukdyti jį. Pirmiausia buvo įspėtas vienas jo organizatorių – LLL vadovas Antanas Terleckas, kuris buvo gąsdinamas ir baudžiamąja atsakomybe. Mitingas įvyko, bet daugybei jo dalyvių, pasirūpinus Komunistų partijai ir KGB, po to teko atlaikyti viešus svarstymus ir pasmerkimus. Rugpjūčio 23-iosios mitingas tapo simboline naujos epochos ir kelio į Nepriklausomybę pradžia.
LLL, tautinė, politinė organizacija, kovojusi už Lietuvos Nepriklausomybę nuo SSRS, siekusi ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę, platinusi antisovietinę literatūrą, 1990 m. Kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, aktyviai reiškėsi šalies politiniame gyvenime. Lietuvos visuomenė LLL veiklą vertino įvairiai, dalis žmonių nepalaikė jos radikalumo, dauguma pritarė nuosaikesnei Sąjūdžio politikai dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1995 m. LLL buvo įregistruota kaip politinė partija, bet 2003 m. nutraukė veiklą.
Lietuvos Laisvės Lygos atminimo įamžinimą inicijavo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis.
Žinios apie Lietuvos Laisvės Lygos vardu pavadintą skverą sulaukė ir vienas jos įkūrėjų, 92-ejų Antanas Terleckas. Kaip sakė jo sūnus, politikos apžvalgininkas Ramūnas Terleckas, tėvui tai pozityvi žinia.
Antanas Terleckas, Lietuvos Laisvės lygos vadovas. Vytauto Visocko nuotr.
Seimo konservatoriai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties komisiją, prašydami įamžinti Lietuvos laisvės lygą (LLL).
L. Kasčiūno teigimu, Lietuvos laisvės lyga yra tikras nepriklausomybės ledlaužis, tačiau, akcentavo politikas, nepaisant LLL nuopelnų Lietuvos valstybingumui, organizacijos atminimas iki šiol nėra tinkamai įamžintas ir pagerbtas valstybės viešosiose erdvėse.
Atsižvelgdami į tai, kad LLL savo veiklą aktyviai vykdė Vilniaus mieste, Seimo nariai jau antrą kartą prašo Vilniaus miesto savivaldybės suteikti Lietuvos laisvės lygos pavadinimą vienai iš Vilniaus mieste esančių viešųjų erdvių ar gatvių bei pasitarus su už istorinės atminties įvertinimą ir įprasminimą atsakingomis institucijomis inicijuoti paminklo, atminimo lentos ar kitokio simbolio skirto LLL nuopelnams įamžinti pastatymą. Antanas Terleckas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„2018 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija buvo priėmusi sprendimą pritarti LLL įamžinimo idėjai. Tačiau ligi šiol jokių veiksmų nebuvo imtasi. Todėl kreipiamės antrą kartą“, – teigia L. Kasčiūnas.
Savo ruožtu A. Ažubalis primena, kad 2018 m. birželio 12 d. Seimas vienbalsiai priėmė rezoliuciją „Dėl Lietuvos laisvės lygos 40-mečio“, kurią teikė daugumos parlamentinių partijų atstovai. Šia rezoliucija buvo siekiama atkreipti dėmesį į itin reikšmingą Lietuvos laisvės lygos vaidmenį Lietuvos Nepriklausomybės kovose tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmenimis.
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Garbė Lietuvos partizanams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Laisvės premijų komisija siūlo 2018 metų laisvės premiją skirti septynių partizanų grupei.
Tokį apdovanojimą siūloma skirti Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui.
Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Pretendentais Laisvės premijai gauti gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių fiziniai, viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, nusipelnę laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.
Premija įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją.
Laisvės premija yra skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, Prezidentui Valdui Adamkui ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui, laisvės gynėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei.
Prieš 40 metų – 1978 m. birželio 15 d. – buvo įsteigta Lietuvos laisvės lyga (LLL). Tai buvo nepartinė, demokratiniais principais veikianti organizacija, neturėjusi griežtos narystės ir formalaus vadovo.
Idėjinis Lygos lyderis buvo Antanas Terleckas, o daugelis narių (Kęstutis Jokubynas, Leonas Laurinskas, Romualdas Ragaišis, Vladas Šakalys, Jonas Volungevičius ir kiti) jau buvo kalėję už antisovietinę veiklą, dalyvavimą ginkluotos rezistencijos kovose. Pats A. Terleckas buvo teistas tris kartus.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras primena organizacijos steigimosi aplinkybes.
„Man buvo labai svarbi buvusio politinio kalinio žydo, ištremto iš Leningrado į Vilnių, Valeriko Smolkino nuomonė. O jis aktyviai pritarė idėjai įkurti Lietuvos laisvės lygą. Mačiau galimybę sugrąžinti Juliuką „Julių Sasnauską“ iš tarnybos okupacinėje kariuomenėje ir įtraukti į kovą prieš okupantus. Ypač daug tikėjausi iš V. Bogušio ir A. Tučkaus. „…“ Išgyvenau, kad daugumą jaunuolių lageris dvasiškai sulaužė – įvarė didžiulį baimės jausmą. Kartu labai džiaugiausi, kad jaunesnieji jų draugai, kuriems neteko valgyti lagerio „balandos“, yra tvirtesni. Daug vilčių teikė Pedagoginio instituto studentas Robertas Grigas ir net jo karštas patriotas ir tvirtos valios tėvas Antanas. KGB padarė didžiulę klaidą – 1977 m. neleido Juliui įstoti į kunigų seminariją. Mano įsitikinimu, be Juliaus Lietuvos laisvės lyga nebūtų išplėtojusi tokios plačios veiklos, nebūtų buvęs išleistas nelegalus „Vytis“, abejoju, ar dienos šviesą būtų išvydęs svarbiausias LLL kūrinys – „45 pabaltijiečių memorandumas“, – LLL įsteigimą prisimena A. Terleckas.
Pagrindinis LLL tikslas, kaip teigiama pogrindžio žurnale „Aušra“ paskelbtoje deklaracijoje, buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lyga kėlė uždavinį ugdyti tautinį jaunimo susipratimą, kelti neteisėtos Baltijos šalių aneksijos klausimą tarptautiniuose forumuose, rengtis Lietuvos nepriklausomybei.
Svarbiausi su LLL susiję leidiniai – dar šios organizacijos ištakas menantis 1976-1977 m. leistas tautinės pakraipos pogrindžio leidinys „Laisvės šauklys“ (išėjo 5 numeriai, leistas daugiausia K.Jokubyno, A.Terlecko ir J. Sasnausko iniciatyva) ir radikalių tautinių nuostatų 1979-1981 m. leistas LLL pogrindžio leidinys „Vytis“ (išėjo 6 numeriai, 7-as numeris pateko į KGB rankas; pirmojo „Vyčio“ numerio vedamasis vadinosi „Laisvę reikia išsikovoti“.
LLL daugiausia dėmesio skyrė pareiškimų, kreipimųsi į Sovietų Sąjungos vyriausybę ir tarptautines organizacijas rašymui. Didelio atgarsio pasaulyje sulaukė 1979 m. A. Terlecko ir J. Sasnausko parengtas, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui ir užsienio valstybių vyriausybėms nusiųstas „45 pabaltijiečių memorandumas“, kurį pasirašė trisdešimt aštuoni Lietuvos, septyni Latvijos, keturi Estijos ir žymiausi Rusijos disidentai, tarp jų Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas ir jo žmona Jelena Bonner.
„Mes kreipiamės į TSRS vyriausybę, prašydami paskelbti visą Molotovo-Ribentropo pakto tekstą ir visus papildomus slaptuosius jo protokolus. Taip pat prašome paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos”, – skelbiama memorandume.
Memorandumas pateko į Vakarus ir 1979 m. rugpjūčio 23 d. – 40-ųjų Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metinių dieną – buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ lietuviškąją radijo stotį.
Kitas ne mažiau svarbus ir platų atgarsį sukėlęs LLL dokumentas – Algirdo Statkevičiaus parengtas „Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei“, kuriame keliami ultimatyvūs reikalavimai SSRS vyriausybei apsvarstyti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo klausimą ir paskelbti SSRS oficiozuose Molotovo-Ribentropo pakto dokumentus. Šie veiksmai netrukus buvo KGB tinkamai „įvertinti“: suimti LLL lyderiai A. Terleckas ir J. Sasnauskas, o kiek vėliau ir A. Statkevičius.
Gelbėdamasis nuo suėmimo 1980 m. birželį V. Šakalys per Kareliją pasitraukė į Vakarus – apie šį legendinį pabėgimą skelbė didieji Vakarų laikraščiai.
Po tokio stipraus smūgio LLL veikla nutrūko iki 1987 m. – tuomet iš lagerio grįžo A. Terleckas.
1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo LLL surengė pirmąjį viešą protesto mitingą, skirtą Molotovo-Ribentropo protokolų pasirašymo 48-osioms metinėms. Mitinge buvo pareikalauta išvesti iš Lietuvos sovietų kariuomenę, atkurti šalies nepriklausomybę. Nors po mitingo dalis jo dalyvių buvo „profilaktiškai apdoroti“ ir viešai smerkiami, tačiau toliau išlaikyti politiškai pasyvią visuomenę buvo nebeįmanoma.
Prasidėjo visuotinis tautos atgimimas, kuriame ir toliau aktyviai dalyvavo LLL.
1988-1990 m. ji inicijavo daug įvairių akcijų: skelbė boikotą tarnybai okupacinėje kariuomenėje, kvietė grąžinti karinius bilietus, reikalavo okupacinės kariuomenės išvedimo ir t. t.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, LLL įsiregistravo kaip legali politinė partija, 2001 m. įsijungė į Lietuvos dešiniųjų sąjungą, o 2003 m. LLL, kaip savarankiška organizacija, savo veiklą nutraukė.
Vasario 6 d. Mokslų akademijos didžiojoje salėje įvyko žinomo rezistento, politiko, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo, nenuilstančio Lietuvos laisvės šauklio Antano Terlecko knygos „Ne pats pasirinkau savo dalią“ (Versmė, 2013) pristatymas.
Kovo 11-osios Lietuva Antanui Terleckui turi būti dėkinga už daug ką. Už tai, kad jis su Lietuvos laisvės lyga į Laisvę tempte tempė Sąjūdį, už tai, kad neįsižeidė nesuprastas, skaudinamas, kad nebuvo politikas tikrąja žodžio prasme, nes visada sakė ką galvoja, nebijojo prisipažinti klydęs…
Įdomų, prasmingą renginį iliustruoja 24-ios Vytauto Visocko nuotraukos, o Antano Terlecko knygą „Ne pats pasirinkau savo dalią“ pristato pats jos autorius.
Vietoj pratarmės
Bene prieš 40 metų kilo mintis užrašyti savo atsiminimus. Visada stengiausi įsiminti žmonių, su kuriais suveda gyvenimas, vardus, pavardes, o svarbius įvykius išlaikyti atmintyje. Vis dėlto, pradėjus raštu pasakoti apie savo gyvenimą, paaiškėjo, jog daug labai svarbių detalių yra išsitrynę iš atminties. Todėl man labai pravertė išlikę dienoraščiai, ypač laiškai Juliui Sasnauskui, tremtyje rašyti iš Kolymos (Magadano sr., Rusija) į Tomsko sritį, kur jis buvo ištremtas. Džiaugiuosi, kad Julius išsaugojo tuos laiškus.
Nepasitikiu atsiminimais, parašytais be jokių dokumentų – dienoraščių, laiškų, ypač – jei memuaristai yra 70-80 metų amžiaus. Tokie atsiminimai klaidina skaitytojus. Dar 1964-1969 m. studijuodamas Vilniaus universitete istoriją pastebėjau, kad beveik visi mano profesoriai, dėstytojai neretai painiojo istorines datas.
Gyvenime esu stebėjęsis tik kelių žmonių puikia atmintimi: poeto Antano Miškinio brolio Motiejaus, Uralo lagerių draugo Viktoro Niekipielovo ir mano tėvo – Prano Terlecko. Motiejus Miškinis, didelę senatvės dalį praleidęs tėviškėje, Juknėnuose, savo atsiminimais būtų daug pasitarnavęs mūsų Tautos kultūros ir valstybės istorijai. V.Niekipielovas gi nepakėlė kagėbistų suteiktų jam moralinių kančių. Po lagerio emigravęs į Paryžių, greit mirė nuo smegenų vėžio. O mano tėvukas mokėjo tik savo pavardę ant dokumeto parašyti. Jo atminties nepaveldėjau.
Gaila, kad už mane pusantrų metų jaunesnis brolis Jonelis mirė dar 1985-aisiais. Jis taip pat turėjo neblogą atmintį ir šiandien galėtų papildyti mano atsiminimus. Neliko nė vieno jaunystės draugo. Jau išmirę ir beveik visi 5-10 metų jaunesni už mane.
Išliko mano laiškai, nuo 1948 m. rašyti žmonai Elenai į Kauną. Ir jos atsakymai. Bet tada bijodavom rašyti apie „politiką“. Lietuviai, kurie buvo drąsesni už mane (arba nesuvokė čekistų klastos), už savo laiškus daug metų yra praleidę konclageriuose, daugelio jų kaulai ilsisi Rusijos imperijos platybėse. Gaila Sibire rašyto ir atsivežto į Lietuvą dienoraščio apie areštą per 1957 m. Kūčias ir pirmuosius mėnesius KGB rūsiuose. Tada nė neįtariau, kad čekistai, mums nesant namuose, darys kratas, vogs dokumentus.
Ar suspėsiu parašyti atsiminimus? Tai nuo Dievo priklausys. Reikėjo anksčiau pradėti rašyti. Tačiau daug laiko užėmė įvairiausia politinė, visuomeninė veikla. Dabar pagrindinė mano pareiga – prisiminti visa, ką gyvenimas buvo suteikęs progą pažinti. O tada ir mirti bus lengviau.
Stebuklingi mano išsigelbėjimai iš sunkių ligų, išsaugota gyvybė, vienuolika metų „viešint“ už grotų ir spygliuotų vielų, rodo, jog mane saugo Gerojo Globėjo ranka. Jeigu nėra pomirtinio gyvenimo, taip pat nereikia daryti jokios tragedijos. Pragyvenau tiek, kiek Dievas skyrė. Bet jeigu žmogaus gyvenimas baigiasi čia, žemėje, tai kam išvis reikėjo gimti? Kentėti ir kitus kankinti.
Stebiuosi tik dėl vieno. Kodėl beveik nejaučiu savo senatvės? Gal todėl, kad tokio amžiaus sulaukęs esu ganėtinai sveikas. Tik nešant naštą lipti stačia gatve vis sunkiau…
Ir dar keletas minčių iš 2006 m. spalio 25 d. užrašų.
„Mano gyvenimas neatrodo labai ilgas ir sunkus. Gal todėl, kad iki šiol nesiskundžiau savąja dalia. Gal gyvenimas nepabodo todėl, kad vis labiau suvokiu jo prasmę.
Ir mirties per daug tarsi nebijau. Išleidęs dvi knygas – apie Lietuvos laisvės lygą (tariu ačiū už tai bičiuliui Gintarui Šidlauskui) ir dienoraštį (1964 m.), suvokiau savo gyvenimo prasmę. Todėl ir mirtis neatrodo tokia beprasmė, kaip daugeliui mano bendraamžių. Nors kolaborantai ir bailiai, vadinantys save Lietuvos patriotais, visaip siekė išstumti mane iš Lietuvos istorijos ir iš Lietuvos valstybės kovų už savo laisvę istorijos.“
Atsiminimuose stengiuosi rašyti visą tiesą, kaip ir savo 1964 m. „Rezistento užrašuose“. Manau, kad savo trūkumų, ydų, nemalonių faktų nutylėjimas būtų nepagarba skaitytojui, pačiam sau ir istorinei tiesai. Tiesos, kad ir kokia ji būtų, nutylėjimas ar pagražinimas paverstų atsiminimus beprasmiu kūriniu.
Susirinkome į šiuos istorinius rūmus paminėti mūsų tautai tragiškų įvykių. Širdingai dėkoju Lietuvos Respublikos Seimui, nusprendusiam ta proga įteikti man garbingą Laisvės premiją. Šios premijos įteikimą suprantu kaip Lietuvos laisvės lygos įvertinimą ne tik mano paties, bet visų lygos narių – gyvųjų ir jau išėjusiųjų.
Vengdami okupacinės valdžios represijų mes ne tik nefiksavome narystės, bet kartu kovojome už laisvę. Dėkoju visiems kovos draugams, laikiusiems save Lietuvos laisvės lygos nariais. Taip norėčiau, kad šioje šventėje dalyvautų pati artimiausia, ištikimiausia mano bendražygė, geriausia patarėja, kasdieninis ramstis visuose varguose – mano žmona Elena.
Deja, jos nebėra. Nebėra ir Vlado Šakalio, nuostabų humoro jausmą turėjusio žmogaus, įveikusio SSRS–Suomijos sieną ir pasiekusio Švediją. Nebėra Jono Pratusevičiaus, kuris, būdamas 15 metų, išėjo kovoti su pavergėjais, o suimtas iškalėjo 14 metų. Nėra buvusio tremtinio Jono Gelažiaus ir daugelio kitų.
Prieš 25 metus, 1987 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvą sudrebino pirmasis viešas nesankcionuotas antisovietinis mitingas, smerkiantis Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus.
Kokio persekiojimo susilaukė mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatoriai?
Minėtame Lietuvos laisvės lygos mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta pakto pasekmių likvidavimo.
“Žodžiu bei plunksna už Tiesą ir Laisvę”, “Laisvės priešaušryje. Rezistento prisiminimai. 1970-1986”, “Lietuvos Laisvės Lyga: nuo “Laisvės šauklio” iki nepriklausomybės”…
Vartau disidento, Laisvės šauklio Antano Terlecko parašytas, sudarytas ir man su sūnumi Gintaru padovanotas knygas…
Visą gyvenimą buvęs nepaperkamas, neįbauginamas, nepalaužiamas, ėjęs priekyje, jis ir šiandien – jau pradėjęs devintą dešimtį – neabejingas Tautos likimui. Eina tik su tais, kurie neišdavė dėl gardaus valgio šaukšto, nenuleido rankų, kai Tėvynei vėl labai sunku.
Su Antanu TERLECKU kalbėjosi Slaptai.lt žurnalistas Vytautas Visockas.
Tauta, nežinanti savo istorijos, – tarsi augalas su pakirstomis šaknimis, Todėl nestebina, kad įvairaus plauko okupaciniai režimai stengėsi iš tautos atminties ištrinti jos praeitį, ypač susijusią su anksčiau turėtu valstybingumu, arba pateikti savo istorijos versiją.
Šiuo atveju man rūpi pažvelgti, kas nulėmė Lietuvos valstybės atstatymą 1990 metais. Ginkluota partizanų kova buvo pralaimėta. Tapo akivaizdu, kad tuo keliu nieko nepasieksi, ir jos atsisakyta.
Paskutiniais imperijos egzistavimo metais nepriklausomybę atgauti buvo siekiama trimis būdais: a) konspiraciniu: tam tikros grupės leido atsišaukimus, kėlė vėliavą, leido pogrindinius leidinius ir juos platino tarp artimųjų, b) viešu: nepaisydami gresiančių pavojų, bandė viešai veikti ir c) laviravimo: balansavo ant legalumo ir nelegalumo ribų: išnaudojo visus veikiančius įstatymus, ieškojo jų silpnų vietų ir taip saugojo kultūrines vertybes ir istorinę atmintį. Dažnai šie būdai buvo tarpusavyje susipynę. Deja, kol kas ne viskas aišku ir aptarta. Dėl to ir kilo noras dar kartą prabilti apie dalykus, kuriuos žinau. Į išsamumą nepretenduoju.
