Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Mokykloje visi skaitėme ir analizavome Jono Biliūno novelę „Kliudžiau“, kurioje jautriai ir vaizdžiai aprašyta nekalto, strėlės pakirsto, gyvūno kančia. Novelėje paprastai ir suprantamai pasakojama apie galią, kuri netinkamose rankose tampa pražūtinga.
Gaila, bet kai kurios moralės pamokos laikui einant pasimiršta.
Šiandien Aplinkos ministras žaidžia su galia keisti medžioklės taisykles, įteisindamas prieš 15 metų uždraustą medžioklės įrankį – lanką. Skirtumas tarp Biliūno berniuko ir Aplinkos ministro tas, kad berniukas padaręs klaidą, tą suprato ir gailėjosi visą gyvenimą, o ministras, deja, jau ne kartą išklausęs prašymus ir argumentus prieš tokį medžioklės būdą, nenuleidžia rankų, kad tik pasiektų savo.
Kuo šis kartas kitoks?
Tuo, kad jei pirmą kartą norėdamas įteisinti medžioklę lankais K. Mažeika teikė pasiūlymą, apie jį buvo diskutuojama ir sulaukus daug pasipriešinimo ir nepritarimo jis pasiūlymą atsiėmė, tai šį kartą – su niekuo nesitarė, nieko neklausė ir tiesiog padarė.
Jonas Biliūnas. Wkipedija.org nuotr.Jono Biliūno „Kliudžiau”
Gegužės 8 d., penktadienį, savo įsakymu ministras patvirtino Medžioklės taisykles, kuriose įteisinama medžioklė lanku. Ir viskas. Yra mintis, yra galia, yra sprendimas.
Noriu priminti, kad dar 2018 m. buvo keičiamas Medžioklės įstatymas ir buvo bandoma įteisinti lankus, kaip medžioklės įrankius Seime. Seimas tada pasipriešino. Ministras Mažeika prižadėjo nedaryti žygdarbių vienasmeniškai. Aiškiai iš tribūnos pasakė: “Aš tik vykdau savo pažadą. Dėl lankų buvo daugiausiai diskusijų ir aš noriu pagarsinti, kad šiame įstatymo projekte tikrai nėra jokios grėsmės, kad galės laisvai disponuoti lankais ar kažkokiais panašiais templiniais ginklais. Tai iš tikrųjų noriu nuraminti visus skeptikus <…>”.
Ne tik moralės pamokos, bet ir pažadai pasimiršta. Dabar Ministras naudojasi ekstremalia padėtimi, apgauna aktyvius piliečius, nepaiso ir Seimo nariams duoto pažado, kad lankai netaps medžioklės įrankiu ir imituodamas teisės akto derinimą, ignoruoja 60 tūkst. piliečių pasisakančių prieš medžioklę lankais, patyliukais, tikėdamas, kad niekas nepastebės, pakeičia medžioklių tvarką. Kam švaistyti gerą krizę?
Kodėl “NE” medžioklei su lankais?
Visų niekada neapibūdinsi vienu žodžiu ar sakiniu, bet kol atsiranda medžiotojų, kurie supainioja šerną su stumbru, kyla didelis klausimas, ar lanko imsis tik tas, kuris moka su juo elgtis (nesu ekspertė, bet abejoju ar Lietuvoje yra daug medžiotojų, įgudusių medžioti lankais). Net jei su lanku elgtis ir moka, tai dar neužtikrina, kad šūvis bus taiklus. Gali prireikti daugiau šūvių aukai „pribaigti“, o tai tikrai žiauru. Galų gale, gali būti taip, kad žvėris, sužeistas strėle, pabėgs ir ilgai klaidžios kankindamasis su strėle kūne. Ar tai moralu ir etiška? Biliūno berniukui tokio vaizdo užteko kartą, kad atsimintų visam gyvenimui.
Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Medžioklė su lankais yra kitokia ir dėl to, kad ji yra „tyli“. Tai galimybė brakonieriams karaliauti miškuose nepastebėtiems ir neišgirstiems. Visi, kas kalba apie skerdyklas miškuose, įgauna papildomų argumentų – brakonierius niekada negalvos apie mišką ir žvėris, duokim jiems papildomų įrankių, jie juos išnaudos, kad kuo daugiau iš miško išsineštų. Galų gale, girdimas šautuvo šūvis yra ir įspėjimas miško lankytojams, apie medžioklę ir apie tai, kad reikia būti atsargiems.
Mažeikos darbai karantino metu
Verta atkreipti dėmesį ir į kitus ministro darbus. Tik prasidėjus karantinui, kada buvo kalbama apie tai, kad valstybei reikės skolintis, Aplinkos ministerija išsinuomojo naują, prabangų BMW. Vėliau Aplinkos apsaugos departamente buvo įsteigtos trys nauji patarėjų etatai su geromis algomis dar prieš paskiriant naują vadovę; planuose nauji kirtimai Punios šile; Seime tyliai atmestos Medžioklės įstatymo pataisos dėl elektroninės medžioklės registracijos ir viešinimo, o dabar, laužant visus ankstesnius pažadus, vienasmenis lankų medžioklėje įteisinimas. Valio! Visa tai „žalios“ vyriausybės „žalio“ Aplinkos ministro darbai. Ir tik tie apie kuriuos žinome.
Pabaigai dalinuosi novelės citata, ji tokia stipri ir viską pasakanti. “Kliudžiau. Kaip tikras medėjas prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn strėla, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.”
Kęstutis Navickas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas, sulaukęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kvietimo, jungiasi prie partijos komandos ir dalyvaus Seimo rinkimuose.
„TS–LKD yra ta partija, kuri labai tvirtai atsigręžė į modernias, žaliąsias idėjas. Stipri partijos vertybinė nuostata, kad esminės aplinkos problemos (tvari miškų politika, stiprinama ir įgalinta aplinkos kontrolė, neperdirbamų atliekų prevencija, miestų plėtra su išvystyta infrastruktūra) bus atsispindėta partijos programoje ir sulauks politinio dėmesio, lėmė mano apsisprendimą jungtis prie šios politinės jėgos.
Mane ypač džiugina, kad TS-LKD klauso ir įsiklauso į ekspertų nuomones, nebijo įsipareigoti struktūrinėms pertvarkoms aplinkosaugos srityje. Todėl parodytas pasitikėjimas ir kvietimas prisijungti prie komandos, kandidatuoti Seimo rinkimuose man yra didelis įvertinimas ir pasitikėjimo ženklas”, – sprendimą komentuoja Kęstutis Navickas.
„Kęstutį Navicką vertinu kaip gerą ir principingą aplinkosaugos specialistą, kuris net ir spaudžiamas interesų grupių sugebėjo išlaikyti tvirtą stuburą, įgyvendinti svarbias reformas aplinkosaugos srityje. Kęstutis yra Sąjūdžio žmogus, reikšmingai prisidėjęs prie žaliųjų judėjimo atsiradimo Lietuvoje. Todėl pakvietėme K. Navicką prisijungti prie komandos ir tai daryti ne kur kitur, o Klaipėdoje. Klaipėda susiduria su rimtais aplinkosauginiais iššūkiais, ką pademonstravo „Grigeo“ skandalas, pietinės miesto dalies tarša ir nuolatinis konfliktas su uostu dėl aukštesnių aplinkosaugos standartų taikymo. K. Navickas dirbdamas ir daug laiko šiuo metu praleidžia būtent Klaipėdoje. Taip pat konsultuoja ir mūsų frakciją Klaipėdos miesto taryboje aplinkos apsaugos klausimais, taip prisideda prie pokyčių uostamiestyje”, – teigia TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Pasak TS-LKD Klaipėdos skyriaus pirmininko Arvydo Pociaus, pokalbiai dėl kandidatavimo su K. Navicku vyko jau kurį laiką, ir skyriaus taryba išreiškė palaikymą jo kandidatūrai. Dėl to, kurioje vienmandatėje apygardoje kandidatuos K. Navickas, bus apsispręsta konsultuojantis su TS-LKD Centriniu rinkimų štabu.
Slovakijos aplinkos ministras László Solymosas ir jo brolis buvo sulaikyti policijos už chuliganizmą. Tai ketvirtadienį pranešė Slovakijos radijas.
Trečiadienio vakarą L. Solymosas su broliu buvo pristatyti į vieną iš policijos nuovadų Bratislavoje po to, kai sukėlė skandalą kinų restorane. Jie buvo smarkiai apsvaigę nuo alkoholio.
Gautomis žiniomis, broliai susimušė su restorano personalu ir sudaužė stiklines duris. Vienam iš padavėjų prireikė medikų pagalbos. Incidento metu politikas šaukė esąs ministras ir reikalaująs deramos pagarbos.
L. Solymosas su broliu buvo apklausti ir paleisti. Jiems gali būti iškelta baudžiamoji bylą už chuliganizmą ir padarytą turtinę žalą, kuri siekia 1 tūkstantį eurų.
Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Per šimtą gamtos apsaugos, meno, kultūros ir kitų sričių atstovų kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą, prašydami gelbėti Punios šilą – vieną vertingiausių Lietuvos ir Europos miško masyvų, – kurio likimui šiuo metu esą grėsmę kelia laikinojo aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos sprendimai.
Visuomenininkai pabrėžia, kad Nemuno vingyje plytintis Punios šilas yra iki šiol išlaikęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus, jame sutinkamos į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos rūšys, šimtai saugotinų miško buveinių.
Siekiant apsaugoti šią unikalią vietą, buvo parengtas projektas, kuriuo planuota išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją bei apsaugoti ją nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos. Tačiau dabartinis aplinkos ministras K. Mažeika sustabdė minėto projekto įgyvendinimą, savo sprendimą argumentuodamas tuo, kad tuomet visuomenė neva neturėtų galimybės šioje teritorijoje lankytis, grybauti ir uogauti.
Nemunas ties Birštonu rudenį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Gamtosaugininkai ir kiti kreipimąsi į prezidentą pasirašę visuomenės atstovai tvirtina netikintys šiais ministro motyvais, mat parengti planavimo dokumentai esą nurodo priešingai – numatyta, jog aplinkiniai gyventojai turėtų neribotas galimybes lankytis, grybauti ir uogauti Punios šile, o visuomenės lankymasis tam tinkamose teritorijose būtų net labiau prieinamas dėl pagerintos infrastruktūros.
Prašymą prezidentui pasirašiusieji įžvelgia iš už sprendimo stabdyti rezervato plėtros projektą kyšančias medžiotojų interesų ausis. Pats ministras K. Mažeika yra medžiotojas bei yra pasisakęs, kad Punios šilo komerciniai medžioklės plotai galėtų būti aukciono būdu parduodami privatiems medžiotojams. Tai, pasak visuomenininkų, medžioklę greičiausiai suintensyvintų ir padarytų dar mažiau kontroliuojamą.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gamtosaugininkai, kultūros, meno, bei kiti visuomenės atstovai įsitikinę, kad aplinkosauginių įsipareigojimų nesilaikantis aplinkos ministras K. Mažeika nėra tinkamas šioms pareigoms ir prašo prezidentą į postą paskirti principingai aplinkosaugos interesus ginantį ir dalykinę kompetenciją turintį asmenį.
„Mes nesiekiame diktuoti Vyriausybės Kabineto sudėties. Mūsų pagrindinis tikslas – unikaliam Punios šilui suteikti adekvačią apsaugą. Šiuo metu susiklosčiusi situacija, kai atšauktas geras specialistų parengtas sprendimas, užkertantis kelią ūkiniams kirtimams bei medžioklei, ir nepasiūlyta jokia alternatyva, diskredituoja pačią gamtosaugos idėją. Šiandien Lietuvos laukinėje gamtoje praktiškai nėra nė vienos vietos, kur žvėrys būtų netrikdomi medžioklės ir visuomenė galėtų juos tokius pamatyti. Punios šilą būtina apsaugoti be ūkinių kirtimų ir medžioklių“, – sakė vienas iš rašto prezidentui iniciatorių, gamtosaugos organizacijos Baltijos aplinkos forumas vadovas Žymantas Morkvėnas.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kreipimąsi į prezidentą pasirašė aštuonios šalies gamtosaugos organizacijos, taip pat pavieniai gamtininkai, gamtos fotografai. Tarp pasirašiusiųjų ir Nacionalinės premijos laureatai: literatūrologė, teatrologė Irena Vėsaitė, rašytojas Tomas Venclova, režisierius Gintaras Varnas, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, aktorius Rolandas Kazlas ir kiti. Taip pat J. Basanavičiaus premijos laureatai: istorikas, archeologas Vykintas Vaitkevičius, mitologas religijotyrininkas Dainius Razauskas. Lietuvos gamtinės vertybės stojo ginti ir įvairūs žinomi muzikantai, tarp kurių Aistė Smilgevičiūtė, Erika Dženings, Jurgis Didžiulis.
Vidzgiris rudenį. Vytauto Visocko nuotr.
„Punios šilas lietuviams turėtų būti toks pat brangus, kaip prancūzams Paryžiaus Dievo Motinos (Noterdamo) katedra. Lietuvių biurokratai yra nė kiek ne geresni nei sovietiniai biurokratai. Jei norint išsaugoti Punios šilą prireiktų paskirti kitą aplinkos ministrą, tuomet tai ir turi būti padaryta“, – įsitikinęs režisierius G. Varnas.
Kreipimąsi pasirašė ir įvairių mokslo sričių atstovai, gydytojai, literatūrologai, kompozitoriai, bendruomenių atstovai. Kreipimosi iniciatoriai žada, kad parašai bus renkami ir toliau.
Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Alytaus rajono Daugų miestelio gyventojai nuo liepos pradžios nebeturi ramybės. Įsigaliojus Aplinkos ministerijos leidimui Didžiulio (Daugų) ežere plaukioti transporto priemonėmis, varomomis vidaus degimo varikliais su vandens srauto pompa, po ežerą didžiuliu greičiu ėmė plaukioti vandens motociklai.
Pasak miestelio gyventojų bei rajono savivaldybės, šios vandens transporto priemonės ne tik kelia didelį triukšmą, bet ir pavojų besimaudantiems ar žvejams. Kai kurių gamtos specialistų teigimu, vandens motociklai daro didelę žalą ir gamtai.
Daugų seniūnė Irma Kašėtienė sako, kad miestelio gyventojai yra nufilmavę daug vaizdo medžiagos, kurioje yra akivaizdžių įrodymų, kaip vandens dviratininkai pažeidžia taisykles.
„Nors dėl triukšmo žmonės negali ramiai gyventi, bet triukšmas dar nėra pats blogiausias dalykas. Gyventojai, miestelio bendruomenės žmonės ir poilsiautojai, kurie ilsisi prie ežero, fiksuoja, filmuoja, fotografuoja.
Vaizduose matyti, kaip vandens motociklų vairuotojai agresyviai elgiasi, plaukia šalia besimaudančių žmonių, demonstruoja savo gebėjimus, pila kurą neiškėlę iš vandens motociklo, prie ežero atvažiuoja po draudžiančiais eismo ženklais, išsikelia motociklus draudžiamose vietose, ne prieplaukoje ir taip toliau“, – Eltai pasakojo Daugų seniūnė I. Kašetienė.
Daugų gyventojai surinko beveik 900 parašų, kad būtų uždrausta plaukioti Didžiulio (Daugų) ežere asmeniniais, pramoginiais ir sportiniais laivais, varomais vidaus degimo varikliais, turinčiais vandens srauto pompą.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas inicijavo grupės Seimo narių kreipimąsi į aplinkos ministrą Kęstutį Mažeiką, kad būtų atšauktas leidimas plaukioti pramoginiams ir sportiniams laivams Daugų ežere.
Alaušų ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Dauguose yra labai rimta problema. Kyla didelis pavojus žmonių saugumui. Žmonės maudosi, o vandens motociklininkai aplink juos plaukioja. Daugų gyventojai pirmiausia kreipėsi į savivaldybę, reikalas priėjo iki Seimo. Seime pirmiausia mes rengėme diskusiją Aplinkos komitete, buvo atvažiavę ir žmonės iš Daugų, savivaldybės atstovai. Kol kas tai yra vienašališkas ministro sprendimas, nors matome, kas vyksta, bet jis iki šiol nėra pakeistas. Mes kreipėmės į ministrą, kad būtų sustabdytas šis sprendimas“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
Kreipimąsi į aplinkos ministrą pasirašė Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Juozas Imbrasas, Paulius Saudargas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir L. Kasčiūnas.
Seimo nariai atkreipė dėmesį į tai, kad anksčiau buvo leidžiama plaukioti Didžiulio (Daugų) ežere vande
Dzūkijos ežerai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ns motociklais ir kitomis priemonėmis, varomomis vidaus degimo varikliais, tačiau dėl daugelio gyventojų skundų ir priešiško nusistatymo 2013 metais buvo priimtas aplinkos ministro įsakymas, kad tokiomis priemonėmis plaukioti būtų uždrausta.
Šiuo metu gyventojai vėl skundžiasi vandens motociklų keliamu triukšmu, motociklų plaukiojimu per arti Daugų miestelio bei per arti pakrančių. Be to, pastebimos gamtos niokojimo apraiškos, nesilaikoma tvarkos, kai yra viršijamas greitis bei plaukiojama apsvaigus nuo alkoholio.
Tai pataikaujantis valdančiajai daugumai ir mažumai tekstas, bet visi tik kritikuoja ir kritikuoja. Atsibodo. Reikia ne kritikuosi, o suprasti. Tai ir pabandysime padaryti. Kokia ta „Realpolitik“ lietuviškai arba nauja valstybinės vadybos forma.
Kadangi premjeras argumentų, kodėl atleidžia kelis ministrus nepateikė, tad įsivyrauja laisvos interpretacijos. Dėl Jurgitos Petrauskienės, tiesa, lyg ir aišku, atleidžia todėl, kad pas ministerijoje protestuojančias profsąjungas šeštadienį nelipo per langą, o įsiveržė pro duris ir netgi su savos gamybos tortu, tokiu būdu nedovanotinai pažemino valdžios autoritetą. Išėjo irgi pro duris, o ne pro langą, tad problemos neišspendė. Lianą Ruokytę-Jonsson atleidžia todėl, kad rudenį į Anapilį iškeliavo būrys iškilių kultūros asmenybių. Per daug. Jokia save gerbianti valdžia negali tiek sau leisti. Na, o Kęstutį Navicką atleidžia todėl, kad dalyvavo mitinge, kur protestavo prieš save patį ir savo vyriausybę – t.y. tebevykdomą miškų reformą, kuri praturtino biudžetą, bet ne regionus, kur tie miškai auga.
Raukšlė nuo kepurės mintija, kad čia ėjimas pasibaidžiusiu karžygio arkliu, nes atsistatydinus dar 1+1 ministrui savo iniciatyva ar lydekai paliepus, bus proga peršokti į prezidentinių rinkimų traukinį. Ar geras toks šuolis būtų – peršokus ir matytųsi. Be abejo, visas elektoratas bus stebėtoju, gali ir juoktis, jei nepasiseks, ne tik pykti, jei pasiseks.
O šiaip, apie tuos atleidimus – tai visos šakos iš to paties kamieno. Nebent Ramūnas Karbauskis rimtai apsisprendė tapti Kultūros ministru, juk išties mato, kad reikia galų gale imti ne tik valdžią menui ir kultūrai, bet ir atsakomybę į savo rankas. Tačiau – tai utopija. Dviejų metų patirtis vadovaujant Kultūros komitetui Seime jau atskleidė, kad kultūra kažkas sudėtingesnio ir už Naisių rojų žemėje, ir už „Agrokoncerno“ verslą kartu sudėjus. Nerizikuos.
Reziumė: durniau, ne visada yra geriau.
Ir vis tik klausimas dėl paskutinių dviejų ministrų? Labai panašu, kad juos atleisti sugalvojo ekspromtu, prieš spaudos konferenciją! Prisipažinkit, kas vakar boliavojo su Sauliumi? Galima buvo juk ir kuriuos kitus du atleisti, o koks skirtumas, ar ne?
Ir jau be ironijos – tai stebint du metus vykstantį gerų ir prastų, reikalingų ir beprasmių reformų jovalą, kyla natūralus klausimas, ar nepražiūrėta kažkas esminio.
Išmintingų nuorodų į tuos esminius dalykus galima rasti statistikoje – kokioje srityje (srityse) Lietuva yra dugne? Prisimenu, kad jau po nepriklausomybės atgavimo visos politinės partijos vienu balsu tvirtino, kad „reikalingas vidurinysis visuomenės sluoksnis, kol jo neatsiras – nieko nebus“. O jo ir šiandien nėra – tai ir „nieko nėra“. Ir nerandu argumentų, kurie leistų manyti, kad toks atsiras, t.y. daroma kažkas, kad toks atsirastų.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Juk tokiu atveju, būtų ir tie 300 mln. mokytojų atlyginimams, ir menininkai ilgiau gyventų, ir nereikėtų miškų išparduoti švedų baldų koncernui kamšant biudžeto skyles. Galų gale, o kodėl ta masinė emigracija iš Lietuvos kilo, juk irgi šaknys ne meilės ir nemeilės Tėvynei santykiuose. Gal puiku, kad emigravo, bent savimi pasirūpina, o gal kažkam reikia, kad sugrįžtų 700 tūkst. piliečių? O ką jie čia veiktų? Užsiregistruotų darbo biržoje? Gal todėl ir tos emigrantų sugrąžinimo į Tėvynę programos tokios vangios. Sugalvota dar geriau – duosim jums teises Lietuvoje be pareigų, tik negrįžkit.
Receptų nėra, bet ir krypties, kur einama, nebuvo ir nėra, tai ir nueita tiek, kad rytą skaudančia galva atsibudus atleidžiami keli ministrai. Kitaip tariant, pakeisti arkliai ir važiuojama į niekur toliau.
Dvi gudrios konservatorės paskaičiavo, kad norint išpildyti tai, ko reikalauja pedagogai, esą nereikia nei 300, nei 130 mln. eur, apie kuriuos taip garsiai prisišnekėta. Jei taip yra, tai gal atsistatydinti turėtų Vilius Šapoka, kam ne kam, o Finansų ministrui matematika nekenkia. Tačiau tos dvi gudrios konservatorės tokios nebuvo, kai Lietuva skolinosi už 10 proc. palūkanų, tad, ko gero, skaičius visi finansų ministrai gauna tokius, kokius reikia, tada, kai reikia, tam, kam reikia. Todėl jie ir ministrai, o ne pedagogai… Net žinios apie biudžeto skaičius, kol jie viešai nepaskelbti – kol kas tik gandai. Gali būti, gali ir nebūti.
Reziumė Nr. 2.
Sumanymas sudrumsti vandenį prieš artėjančius 3-jus rinkimus, suprantamas, bet toks brutalumas – netikėtas. Kišti už sprando paėmus 3-jų ministrų galvas!? Žinoma, susidrums vanduo, nes priešinsis, spardysis žmonės, ne tiek skandinami, kiek tą procesą stebintys. Be to, juk net 2 iš tų ministrų – moterys, o tai jau visai inkvizicijos ir raganų deginimo laikus primena. Kur čia subtili politinė estetika, baltos pirštinės?
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Lietuva, aišku, ir iš šio jovalo dar išplauks 5-iems ar net 10-iai, 20-iai metų, bet kas gi toliau? Po manęs, nors ir tvanas? Daugiau ar mažiau globali revoliucija atsiris iki Šiaurės Europos? Vienas (ar kitas) pasaulinis lyderis, pasitreniravęs su neprognozuojamo turinio žinutėmis twitrer‘yje, imsis vietoj išmaniojo telefono, „išmaniojo“ lagaminėlio su mygtukais? 1 proc. planetos gyventojų ras taikų būdą užimti didesnę procentinę dalį populiacijoje sumažindamas kitą jos dalį? Apokalipsė – Kristaus arba Antikristo atėjimas? Yra ir kitų lėtesnių žemiškų (klimato šiltėjimas) ar staigesnių kosminių (asteroidas) išeičių.
Yra ir trečias kelias, pesimistinis – iškeliausime anksčiau ir tai mums nebetūrėtų rūpėti. Bet kol esame, tol ir rūpi, tol ir rašinėjame viešai supoetintą optimistinę ir apolitišką eseistiką. Po baltos akacijos medžiu laikas sulėtėja, bet nesustoja.
Iš kitos pusės, yra savitos pasikartojimo nuostabos laiko tėkmėje – ne kiekvienas fariziejus Saulius tampa apaštalu Pauliumi, ir ne kiekvienas policininkas – premjeru. Taip nutiko tik Izraelio ir mūsų Marijos žemėse I ir XXI amžių pradžiose.
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nemėgsta valdantieji ne tik miškininkų, tačiau ir žiniasklaidos, kultūros, švietimo, net sunku surasti sritį, kurią jie mėgtų, matyt, Lietuvos žmonių irgi nemėgsta. Turi valstiečiai žaliuosius ir vieni kitais džiaugiasi bei dar turi nei valstietį, nei žaliąjį premjerą, kuris džiaugiasi tik savimi ir savo profesionalų vyriausybe.
Bet miškininkų jie nemėgsta visi sutartinai už tai, kad liepia jiems užsimerkti ir šokti į šulinį, o tie neklauso. Neužsimerkia, nešoka ir netgi reikalauja valdančiųjų ištraukti iš maišo katę, pavadintą urėdijų reforma, ir visiems parodyti.
Urėdijų reformos idėja kilo ne šios kadencijos Seime, norėta pokyčių miškuose dar valdant socialdemokratams bei dar anksčiau, valdant konservatoriams. Tačiau įvyko atvirkščiai – situacija urėdijose buvo įšaldyta, įstatymu nustatytas urėdijų skaičius Lietuvoje, kuris tik įstatymu ir gali būti keičiamas. Tuomet reformos iniciatyvos irgi nebuvo be prieskonio. Aktyviai šiais kausimais besireiškusiai prezidentei kliuvo ne tiek urėdijos, kiek jų vadovai, daugelį metų tose pačiose pareigose dirbantys žmonės, kurie prezidentės norui, vadovaujančios grandies valstybės valdomose įmonėse ir tarnybose atsinaujinimui, nepritarė.
Nepritarimas buvo ne isteriškas, bet svarus ir argumentuotas. Tuometinis generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas pateikė solidžios institucijos, Jeilio universiteto kiekvienais metais skelbiamą Aplinkos gerovės indeksą (EPI – Environmental Performance Index), kuris sudaromas išanalizavus 132 pasaulio valstybių aplinkosaugą. Vienas šio indekso rodiklių – miškų išsaugojimas. Lietuvai pagal šį rodiklį 2012 m. buvo pripažinta pirmoji vieta, tarkim, Suomijai – 53, o Švedijai – tik 64. Apie tai tuo metu rašė „Lietuvos žinios“, „Verslo žinios“ ir kt. nepriklausoma Lietuvos spauda. Jeilio pateikti Lietuvos miškų vertinimai nėra paneigti iki šiol.
Ar miškas turi Tėvynę?
Natūralu, kad kilo klausimas, kodėl reikia reformuoti sistemą, kuri puikai funkcionuoja bei keisti vadovus, kurie tokią sistemą sukūrė? Vengiant įvardinti konkrečiai, buvo kalbama apie interesų grupes, gijas, kurios tęsėsi toli už Lietuvos ribų iki pat skandinaviškos miškų apsaugos sistemos, o tiksliau, skandinaviško miškų eksploatavimo modelio, tiesa, nelabai sėkmingo, nes miškų jiems pritrūko.
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visuomenės susirūpinimas buvo pamatuotas, tik miškininkai neretai juo piktnaudžiavo gindami savo interesus, keldami naujus nepatogius klausimus – ar nebus privatizuoti ir iškirsti Lietuvos miškai, turtas, kurį iki šiol pavyko valstybei išsaugoti. Buvo nuolat primenama, kad tai visų mūsų, šios valstybės piliečių turtas, kurio vertė siekė 2,5–3 mlrd. eurų. Ir platesnės visuomenės, ir miškininkų klausimai pagrįsti. Į juos neatsakyta iki šiol.
Neatsako į juos ir naujosios reformos iniciatoriai bei vykdytojai. Savo paskelbtoje vadinamoje urėdijų pertvarkos programoje „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“, miškų išteklių pereikvojimas ir medieną eksploatuojančių Lietuvos ir užsienio bendrovių įtaka Lietuvos miškų valdymui, netgi neįvardijama kaip potenciali grėsmė.
Negi valdantieji politikai vis dar mano, kaip ir 1990-ais metais, kad ateis gerieji užsienio kapitalistai ir rūpinsis mūsų šalies turtais ir žmonėmis. Realybė parodė, kad verslas neturi tėvynės, o tiksliau, – jo tėvynė ten, kur didesnis pelnas.
Perlenkta lazda – tiesinama
Generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas neatlaikęs spaudimo pasitraukė. Konkurso būdu išrinktas naujas generalinis miškų urėdas, juo tapo dr. Rimantas Prūsaitis, jis pradėjo neradikalius, tačiau nuoseklius sisteminius pokyčius urėdijose. Tačiau socialdemokratų vadovaujama marga politinių jėgų koalicija Seime nusprendė sudėti papildomų saugiklių, kad būtų nepajudinami ne tik miškai, bet ir miškininkai, visa miškų valdymo sistema, ir įstatymu įteisino 42 urėdijas Lietuvoje bei atmetė prezidentės veto, kuri bandė šį beprecedentį ir beprasmišką sprendimą sustabdyti.
Panašu, kad primityvoki miškų ir miškininkų gerbėjai padarė meškos paslaugą ir miškams, ir miškininkams. Lazda buvo perlenkta ir kiekvienas, nors šiek tiek susidūręs su politinėmis realijomis suprato, kad kokia valdžia beateitų po naujų Seimo rinkimų, lazda bus tiesinama.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pralaimėjimų nemėgsta ir įžeidimų nepamiršta – tai jau ne kartą matėme mūsų šalies politinio gyvenimo veidrodyje. Po rinkimų į Seimą atėjusiems valstiečiams ir žaliesiems, prievolė vykdyti urėdijų reformą atiteko. Galima formuluoti taip, kad reforma buvo „nuleista iš viršaus“ – prezidentūros, bet tai būtų tik prielaida. Iš kitos pusės, prezidento institucija Lietuvoje yra tik politinė – moralinė, o ne institucinė valstybės ūkio valdymo struktūra, tad nesvarbu, iš kur ta iniciatyva atėjo, nebus klaida ją priskirti ir premjero Sauliais Skvernelio prerogatyvai, juolab, kad bent jau iš pradžių jis prezidentės palankumą ir palaikymą turėjo.
Spąstai užsidarė
Aplinkos ministras Kęstutis Navickas apie reformą paskelbė 2017 metų pradžioje, o šiek tiek vėliau nei po mėnesio, reformai pritarė ir prezidentė. Anot šalies vadovės, urėdijų reforma pribrendo seniai, miškų sistemos reformavimas buvo atliktas praktiškai visoje Europoje. Pas kaimynus Latvijoje, Estijoje – 1999 metais. Mes vėluojame. Tiek urėdijų sistema, tiek geležinkeliai, tiek Registrų centras buvo naudojami kaip nomenklatūrinio valstybės valdymo įmonės, – prezidentės žodžius citavo BNS naujienų agentūra. Buvo įvardinti ir terminai. Pasak šalies vadovės, Seimas turėjo pritarti institucijų reformoms dar pavasario sesijoje. Taigi, tai ką matome dabar politinėje arenoje Seime ir už jo ribų, yra prezidentės noro ar reikalavimo vykdymas ir nustatytas terminas kaip tik baigiasi.
Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau be galo įdomus klausimas, kam metų pradžioje pritarė šalies vadovė? Reformos idėjai, poreikiui ar reformos turiniui? Visuomenei prieinami dokumentai – Miškų įstatymo pakeitimo projektas bei „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“ projektas, kuriame keliose skaidrėse pristatoma valstybinio miškų ūkio valdymo struktūra po reformos, galima pavadinti neblogu studento bakalauriniu darbu, rizikuojant įžeisti studentus, kurie parašo geresnius bakalaurinius ir magistrinius. Tikėtina, kad prezidentė vieną kitą tokį darbą, ne apie urėdijas, bet apie ekonomiką, verslą, yra skaičiusi, todėl labai abejotina, kad galėjo pritarti bet kam – „kad tik būtų urėdijos reformuotos“, be to, projekto data – kovo mėnuo, o prezidentė reformai pritarė jau vasario mėnesį, kai šio „bakalaurinio“ dar galimai net nebuvo. Tad labiau tikėtina, kad šalies vadovė suteikė pasitikėjimo avansą aplinkos ministrui, pasitikėdama jo kompetencija ir padorumu. Ir pakliuvo į savo pačios pareiškimų paspęstus spąstus.
Prezidentei jos veto atmetimas tapo principo reikalu, todėl ji reikalavo reformos ir, suprantama, jai pritarė. O kai reali „reforma“ atsirado, paaiškėjo, kad ji visai ne tai, ką buvo galima įsivaizduoti – žymiai juokingiau arba, kaip prezidentė jau metiniame pranešime valstiečių ir žaliųjų reformas apibūdino, – parodija. Nepritarti šiai parodijai reiškė susitaikyti su savo pralaimėjimu prieš pasipūtusius socialdemokratų senbuvius, o pritarti – reiškė juoktis arba verkti žiūrinti į darbus, kurie su jos palaiminimu valstiečių ir žaliųjų daromi.
Tai, kas vyko nuo reformos paskelbimo iki šios dienos, taikliausiai ir apibūdintų pačios prezidentės metiniame pranešime Seime suformuluotas dabartinių reformų prilyginimas parodijoms.
Interesai
Koks valstietiškos arba žaliosios miškų reformos turinys ir kokia šio turinio įgyvendinimo forma? Kai Aplinkos ministras K. Navickas apie reformą pranešė – susidarė įspūdis, kad turinio dar nebuvo matęs. Buvo aiškinama, kad urėdijos dirba nuostolingai, kad ten – tai ir tedaroma, kad grobstomas turtas, o jei nereformuosime urėdijų – Lietuvos nepriims į Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Galiausiai, ministras pasiguodė, kad būsiąs dėl šios reformos „kalamas prie kryžiaus“. Kadangi dar prieš pora savaičių naujai iškeptas ministras džiaugėsi urėdijų darbuotojų gyventojams dalijamomis eglės šakomis Kalėdinių švenčių išvakarėse, niekas prie kryžiaus ministro nekalė, priešingai, tvyrojo nejauki tyla, nes po ministro pareiškimo miškininkai išsižiojo iš nuostabos ir kelias savaites, bandydami suprasti, kas pasikeitė, neatgavo žado.
Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tylą pirmieji nutraukė ne ministrą prie kryžiaus kalantys miškininkai, bet jį ginantys (nors niekas jo dar nepuolė) verslininkai. Praėjus kelioms dienoms po ministro pareiškimo, grynas.lt, kuriame savo pranešimus dažniausiai skelbia Aplinkos ministerija, pasirodė ministrą palaikantis straipsnis. Tad jeigu kalbėti, kas šia reforma suinteresuoti – tai suinteresuotieji nuo pat pradžių ir nebuvo slepiami. Reformas, apie kurių turinį dar nebuvo žinoma, bent jau visuomenė dar nieko nebuvo mačiusi, teigiamai vertino „Lietuvos medienos“ prezidentas „Grigeo Grigiškės“ vadovas Gintautas Pangonis, jam antrino Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas. Tie patys asmenys, kuriuos Seimo narys ir vienas iš prezidentės veto atmetimo iniciatorių Algimantas Salamakinas, jau pirmojo bandymo reformuoti urėdijas metu, pavadino medžio apdirbimo pramonės magnatais, papildydamas šį sąrašą, medienos produktų gamybos įmone „Juodeliai“ bei baldų pramonės gigantu IKEA.
Diskusijos „dėl paukščiuko“
Siužetas intrigų ir interesų siurealistiniame voratinklyje rutuliojosi. Miškininkai kėlė klausimus, valdantieji teigė, kad į juos atsako, tik klausimai esą nepagrįsti. Bandė miškininkus raminti, gąsdinti, žadėjo turtingą rytojų ir grasė kalėjimais, sistemingai traukė iš stalčių pažeidimus miškotvarkoje, kurių, be abejo, pasiėmus padidinimo stiklą, 42 valstybės įmonėse per visą Lietuvos teritoriją, surado. Tačiau į esminius klausimus, kurie rūpėjo ne tik miškininkams, bet visai Lietuvos visuomenei, taip iki šios dienos ir neatsakė.
Apie ką kalba tas „juokingas“ dokumentas vadinamas „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“, Aplinkos ministerijos tinklapyje paskelbtas praėjus mėnesiui po pranešimo apie reformą ir pakartotinai paskelbtas dar kartą paskutinę birželio savaitę? Per tą laiką jame nepasikeitė nei viena eilutė, nors visą laiką dėl jo turinio vyko arši vieša kova žiniasklaidos priemonių puslapiuose ir nevieša kova valdžios kabinetuose. Kai dabar valdantieji tvirtina, kad diskutavo su mokslininkais, miškininkais, įsiklausė ir suprato – tai ir yra atsakymas. Išklausė, bet išeidami parodė užpakalį. Pokyčiai vyko tik kalbų lygyje, o reforma, kurios rėmas kažkurios valdžios kabinete greitai sukaltas, nei kablelio perkėlimu po tų diskusijų ir konsultacijų nepasikeitė. Ir visa tai dargi drįstama pavadinti „viešu reformos svarstymu“.
Mitai ir tiesos
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dokumentas, kuriame tikiesi pamatyti analizę, sprendimus, kas yra gerai, kas blogai ir kodėl po reformos bus dar geriau, primena propagandinį atsikalbinėjimą ir tendencingų faktų rinkinį, todėl tik dar labiau kaitina aistras. Nuogąstavimai, kuriuos visuomenė išsakė, pavadinami „mitais“, kurie neigiami vadinamosiomis „tiesomis“, pvz.: mitas – Urėdijų pertvarkos metu bus atleisti 3000 darbuotojų, o tiesa – Darbo neteks apie 400 specialistų (daugiausia bendrojo administravimo); mitas – Vykdant reformą siekiama privatizuoti valstybinius miškus ir urėdijas, o tiesa – VĮ statusas garantuoja valstybinių miškų įmonei apsaugą nuo privatizacijos; mitas – Reforma vykdoma stambiųjų pramonininkų užsakymu, siekiant sumažinti medienos kainas, o tiesa – Jokių išskirtinių sąlygų ir lengvatų medienos perdirbėjams nenumatoma, paliekama atvira prekybos apvaliąja mediena sistema (AMEPS); mitas – Rinka bus monopolizuota vienam stambiausiam tiekėjui reguliuojant medienos kainas, o tiesa – Prekybos mediena sistema (AMEPS) bus adaptuota, išlaikant principą, kad kainą aukcionuose nustato pirkėjas; mitas – Po pertvarkos suklestės korupcija, o tiesa – Bus sukurta ir įdiegta efektyvi vieninga darbuotojų kontrolės ir motyvacijos sistema; mitas – Nebus motyvacijos dirbti, nes pinigai suplauks į centrą, o tiesa – Bus sukurta ir įdiegta efektyvi vieninga darbuotojų kontrolės ir motyvacijos sistema; mitas – Nukentės regionai ir juose gyvenantys bei dirbantys žmonės, o tiesa – Įgyvendinama galimybė darbuotojams GPM mokėti pagal gyvenamąją vietą, dalis atleidžiamų specialistų įdarbinami centriniame padalinyje (ne Vilniuje), kitiems organizuojamas perkvalifikavimas ir t.t.
Reformos jovalas
Jau nekalbant apie tai, kam iš viso reformos esmę turėjusiame apibūdinti dokumente reikalingas propagandinis mitų ir tiesų mišinys, tačiau esmė tokia, kad visa tai, kuo ši reforma įtariama, pavadinti tik mitais, neužtenka. Ir jau tikrai mitai nepaneigiami bendromis frazėmis apie „darbuotojų motyvavimo sistemą“, VĮ statusą, darbuotojų iškeldinimą nežinoma kryptimi (bet tik ne į Vilnių), perkvalifikavimą, nors naujų darbo vietų nekuriama, o priešingai, jų mažinama ir t.t. Dokumente tokių kalambūrų pilna, tarkim, grėsme reformai įvardinami „galimi kaltinimai monopolistinėmis tendencijomis (viena įmonė aprėps daugiau nei 50 proc. apvaliosios medienos rinkos), kur grėsmę eliminuoja ta pati „tiesa“, kad „bus adaptuota dabartinė prekybos mediena AMEPS sistema, išlaikant principą, kad kainą aukcionuose nustato pirkėjas“.
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Net ir paviršutiniškai su ekonomika susipažinusiam asmeniui kyla klausimas, kokią kainą monopolistas padiktuos, juk tam monopolijos ir kuriamos, kad diktuotų savas, o ne vartotojams naudingas kainas. Didžiosioms įmonėms (medienos pirkėjoms) iš rinkos eliminuoti mažąsias, tereikės poros metų kryptingų pastangų. Jei jos ir turės praradimų „kainų karo“ laikotarpiu, po jo praradimus susigrąžins su kaupu. Visi tai matome ir patiriame didžiųjų prekybos centrų gyvu pavyzdžiu. Kad savivaldybės praras GPM, nes jose urėdijų iš viso nebeliks arba nebeliks ten registruotų juridinių asmenų ir GPM bus mokamas kažkokiame iki šiol nežinomame Lietuvos mieste, nepakanka atsakyti „įgyvendinama galimybė darbuotojams GPM mokėti pagal gyvenamąją vietą“.
Tikėtina, kad ta „galimybė“ ir teliks galimybe, nes vargu ar atsiras savižudis finansų ministras, kuris ryšis dėl išimties miškininkams sujaukti visą mokestinę sistemą Lietuvoje. Dėl Valstybinės įmonės (VĮ) statuso, kuris esą apsaugos miškus nuo privatizavimo, irgi į grėsmę neatsakyta. Iki šiol privatizuoti urėdijas iš tiesų buvo neįmanoma, o VĮ virsmas akcine arba uždarąja akcine bendrove, netgi užprogramuotas. Valstybines įmones reorganizuoti į ribotos civilinės atsakomybės bendroves rekomenduoja ta pati EBPO, tad reorganizacija labiau nei tikėtina, vadovaujantis „Europinės ir pasaulinės gerosios praktikos pavyzdžiais paremtais aukščiausiais valdymo efektyvumo ir skaidrumo standartais (EBPO reikalavimai valstybės valdomoms įmonėms). Kadangi miškų administravimas, nuo miškų resursų pardavimo (turto), gali būti atskirtas, atsivers galimybė į miškų administravimo sistemą prisitraukti užsienio kapitalą bei patarėjus, tokiu būdu atverti landą, apie kurią senai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų svajojama. Vadinamasis „konsolidavimas vienoje įmonėje“ būtų pirmas žingsnis ta kryptimi. Galima šiuos nuogąstavimus neigti, tikslinti, bet į juos argumentuotai atsakyti – privalu.
Griauti jau moka, o statyti dar mokosi
Apie reformą, kuri sugriautų, pasak tarptautinių ekspertų, vieną geriausią pasaulyje miškų valdymo sistemą, derėtų diskutuoti viešai ir išsamiai, o ne „po stalu“, juolab, kai kalbama apie 3 mlrd. eurų vertės Lietuvos piliečiams priklausančią nuosavybę. Tai visų piliečių, o ne K. Navicko, S. Skvernelio ar Aplinkos ministerijos turtas. Tai, kad bus atleista ne 3000, o tik 400 kvalifikuotų darbuotojų, kuriems bus įteiktas bilietas iš Lietuvos jų pačių pasirinkta kryptimi plušėti Skandinavijos braškių ar Ispanijos pomidorų plantacijose, irgi didele reformos nauda nevadintina. Reformą būtų galima sveikinti, jei po jos būtų įkurta 400 naujų darbo vietų Lietuvoje, atsivertų daugiau galimybių smulkiam verslui regionuose, miškai gausėtų vertinga mediena, bet apie tai reformatoriai nutyli, nes nėra kuo pasigirti. Sutaupyti galima dar daugiau, pvz., atleisti ne tuos 400, bet visus miškų sistemos darbuotojus. Tačiau, kaip bus lėšos ne sutaupytos, o uždirbtos, – argumentuotų atsakymų pateiktuose viešumai dokumentuose nerandame.
Žinoma, galima parduoti daugiau medienos, bus gauta daugiau pinigų, ką jau ir daro latviai, kur tokia monopolistinė įmonė įkurta. Tik pamirštama, kad miškas ne rugių laukas, bręsta 80 metų – tai reiškia, kad jo laikas apima 3 kartų žmonių gyvenimus. Mišką pasodina seneliai, o naudojasi jų darbo vaisiais – anūkai. Jei norima naudotis čia ir dabar – „ten ir rytoj“ nieko nebeliks.
Kodėl policininkas šauna sau į koją?
Apgailėtinos pasirodė ir valdančiųjų desperatiškos pastangos prieš reformos svarstymus Seime išpilti eilinę purvo statinę ant miškininkų ir išlaužyti rankas politiniams oponentams. Iš rankovės S. Skvernelis ištraukė 1300 pažeidimų miškininkystės sektoriuje, kurie esą buvo slepiami nuo Vyriausybės. Kadangi S. Svernelis prieš tai dirbo svarbiausiu Lietuvos policininku, norėtųsi paklausti, ką jo 1000 vadovaujamų policininkų veikė, kad nei 1 iš tų 1300 pažeidimų nepastebėjo? Ar tik ne sau koją šauna tokiais faktais švaistydamas premjeras? Šioje situacijoje netgi stebina drąsa ir ramybe pulsuojanti generalinio miškų urėdo dr. R. Prūsaičio elgsena. Žinodamas, ant kokios dalgės ašmenų sėdi ir suprasdamas, kad už menkiausią netiesos žodį, bus toli ir triukšmingai ištremtas iš miškotvarkos sistemos, jis ramiai paneiginėja premjero atradimus – tai kelia daugiau pasitikėjimo nei buvusio policijos komisaro atradimai, kurių nematė būnant policininku ir akys atsivėrė tik tapus politiku.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seime sumanyta sudaryti komisiją, kuri tirs, kas priešinasi urėdijų reformai – tai reiškia, kad jeigu priešinatės valdančiųjų sukurtam juodojo humoro teatrui, tiesiog todėl, kad nesate jo gerbėjas, automatiškai tampate įtariamuoju. Mažai tikėtina, kad komisija, kurią sudarys valdantieji, nustatytų, kad žlugdo urėdijų reformą labiausiai jie patys, teikdami neparuoštus, neargumentuotus ir iš esmės destruktyvius reformų paketus. O gal nustatys, kad reformai priešinasi prezidentė ir inicijuos jos apkaltą? Pretekstas atsirado.
Kuris, kurį?
Šalies prezidentė nustebino. Vis dėlto peržengė savo žmogiškąsias ambicijas, kurios, kai jos veto praėjusios kadencijos valdantieji atmetė, turėjo būti užgautos. Po ilgos tylos savo nuomonę šalies vadovė išsakė: „Urėdijų ir, tiksliau, miškų reformos reikia, bet taip, kaip ji yra pradėta, kaip ji yra vykdoma, vėl yra ta pati klaida: nekalbama su žmonėmis, kišamas vienas variantas, nors kompromisų gali būti įvairių“, – prezidentės žodžius cituoja BNS naujienų agentūra. Šalies vadovės nuomone, tokiais savo veiksmais valdantieji urėdijų reformą griauna dar jei neprasidėjus.
S. Skvernelis sureagavo audringai, bet nenustebino, juk jis, „niekuo dėtas“, kaip jau tampa įprasta: „Nebent toliau norime tik bejėgiškai dūsauti ir skėsčioti rankomis dėl to, kad viskas valstybėje apleista ir iškreipta, kad veši nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas, grynųjų pinigų nešiojimas alkoholinio gėrimo dėžutėse ir puokštė kitų blogybių“, – socialiniuose tinkluose paskelbtą, su prezidentės kritika susijusią, premjero žinutę cituoja „Lietuvos rytas“. Teigiama, kad S. Skvernelis netgi graso atsistatydinti, jei Seimas šiai urėdijų reformos parodijai nepritars. Atviras klausimas, ar atsistatydins Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis, jei Seimas pritars reformai, nes reformą atidėti iki rudens jis neapdairiai pažadėjo miškininkų profsąjungai.
Politinė atsakomybė – rinkimai
Kol kas neturime atsakymo, ar valstiečių ir žaliųjų valdžia nekenčia tik miškininkų, ar visų Lietuvos žmonių, ar tiesiog yra politiniai avantiūristai, nemąstantys nei apie dabartį, nei apie tolimesnę ateitį ir savo pačių politikoje, ir Lietuvos piliečių savo tėvynėje. Kai K. Navickas pareiškia, kad už urėdijų reformą jis pats drauge su vyriausybe prisiimsiąs politinę atsakomybę, galima tik paskaičiuoti, kad tą „politinės atsakomybės“ prisiėmimą jau matėme: 7 kartus Seimo ir net 17 kartų – Vyriausybės. Per kitus Seimo rinkimus, kaip visada nutinka, senąją valdžią pakeičia nauja, vieną vyriausybę – kita. Tuo „politinė atsakomybė“ ir baigiasi. Jei į miškus bus įžengta su kirviu ar buldozeriu, kurio valdymo principus valstiečių ir žaliųjų valdžia demonstruoja, miškai gali neatsigauti nei po 7, nei po 17, nei po 27 būsimų nepriklausomos Lietuvos valstybės metų.
Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reformą vertino profesionalūs ekspertai, tačiau jų nuomonės išsiskyrė: „Civittos“ (verslo valdymo, viešosios politikos ir plėtros konsultacinės bendrovės) ekspertai pateikė teigiamą išvadą dėl Vyriausybės teikiamo Miškų įstatymo projekto. Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) ekspertinėje išvadoje, kuri viešai paskelbta birželio 30 d. nurodoma, kad reforma nėra teigiamai vertintina vadybiniu ir viešojo administravimo požiūriu, kadangi įstatymo keitimas nėra pagrįstas tvirtais skaičiavimais, o paremtas teoriniais teiginiais. Tokios ekspertų išvados reiškia, kad juodojo humoro spektaklis, kurį jau pusę metų stebime, turės tęsinį, tik vis dar nežinia, kokia drama ir isterišku kvatojimu šis veiksmas avanscenoje baigsis.
Valstiečių ir žaliųjų arba, kaip jie save įvardino, profesionalų vyriausybė įsibėgėjo ir panašu, kad ramiai sau plauks per reformų ledynus ne 100, o 1000 dienų.
Titaniko žūtis. Ar Lietuva nėra panaši į skęstantį Titaniką?
Atrodo, kad tai jau suvokė Respublikos prezidentė 100-adienio vyriausybės pasiekimus savo metiniame pranešime Seime pavadindama chaotiškų reformų manijos laiku, nors naujos krypties ir neparodė, vyriausybės nekompetenciją pradeda suvokti elektoratas – smunka valdančiųjų reitingai sociologinėse apklausose, suvokia tai ir netgi vienas kitas profesionalas dabartinėje vyriausybėje.
Kur plaukiame ir kada skęsime?
Klausimas, kur plaukia ir kada nuskęs Valstiečių ir žaliųjų reformų ledlaužis, kuriuo plaukti, nepaisant pradinių nesėkmių, valdantiesiems palinkėjo Respublikos vadovė, ne retorinis. Kol kas reformų kryptis nežinoma, o šių chaotiškų reformų laiką padauginus iš 10, maždaug ir turėtume datą, o jei paaiškės „Litaniko“ maršrutas, – tai ir vietą, kur įvyks katastrofa. Kad tokia grėsmė reali – požymių yra. Respublikos vadovė dabartinėms valdančiųjų reformoms priskiria kompetencijos (proto) stoką, tačiau nepaisant šio trūkumo, siūlo reformuoti dar ryžtingiau. Daugiau reformų, daugiau ir beprotybės, tad kažkur abi grafiko kreivės turėtų susitikti, o tada ir išnirs ledkalnis, kurio ten neturėjo būti, nieks jo nelaukė, nestebėjo ir šiam susidūrimui nesiruošė. 1000 dienų ramybės, be pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, reikalavimų, pasiūlymų ir pageidavimų, bent jau leistų „Litanikui“ po 1000 dienų nuskęsti gražiai, grojant orkestrui, džentelmenams pasiaukojančiai gelbstint savo damas.
Tiems, kurie patikėjo, kad valstybės laivas valdomas tikrų profesionalų ir palaikomas rekordinio keleivių skaičiaus yra absoliučiai saugus, derėtų leisti ramiai snausti prabangiose kajutėse, o didžiausiems entuziastams netrukdyti knaisiotis po pačius ledlaužio vidurius žemiau vaterlinijos, kad po susidūrimo su ledkalniu nuskęstų visa ši istorija drauge su jos kūrėjais į mitologines senojo lietuvių tikėjimo anapusinio pasaulio gelmes.
Bėda tik ta, kad katastrofos stebėtojai nebūsime tik tokiu atveju, jei „Litaniko“ išvykoje nedalyvausime laiku susikrovę lagaminus ir išsinešdinę į senąjį žemyną. O jei pasiliksime, turime prisiminti, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. 1000 dienų dabartinei vyriausybei reikia, geriau gal ir nebus, bet tikrai nebus blogiau. Humanistiniu požiūriu, kiekvienam žmogui, net jei jis būtų vyriausybės vadovas ar Seimo narys, reikia suteikti galimybę suvokti, kad vadovauja ne policijos komisariatui, ne avis gano ir ne žaliai dažo reprezentacinių pievučių žolynus už Europos sąjungos Sanglaudos fondo aplinkai skiriamus pinigėlius.
Budistinis ritualas: reformos, reformos…
Kad valdančiųjų suvokimo procesą stimuliuotume, turime kalbėti: prezidentė sakyti kalbas, ekspertai teikti išvadas, analitikai – įžvalgas, žurnalistai – „loti“ ir t.t. Tačiau, net ir šiuo atveju, tik kalbant, o ne darant, derėtų susitarti dėl terminologijos. Sąvokų ir jų reikšmių skirsnis yra kiekvieno įstatymo pradžioje, turi jis būti ir viešųjų asmenų oro ir kinkų drebinimo retorikoje apibrėžtas ir vienodai suprantamas. Kitaip subyrėsime nesusikalbėjimo chaose kaip senovės babiloniečiai ir apie 2,83 mln. Lietuvos piliečių, taip ir nesulaukusių tikrojo pranašo, liks tik prisiminimai bei archainės kalbos bereikšmių žodžių rinkiniai, kalbininkų saugomi pasaulinio voratinklio skaitmeninių duomenų bazės užkaboriuose. Valdžios galvos eteryje monotoniškai dudenančios mantrą – „Om mani padme hum“, būtų nieko blogo, ji nieko nereiškia, bet tokia ir yra jos prasmė kelyje į nušvitimą. Tačiau šiuo metu esminė Lietuvos Respublikos Gyvenimo įstatymo sąvoka, nuo kurios reikėtų pradėti, yra mantra „Reformos“. Tik ši mantra turi ir reikšmę, ir daugiau nei vieną visiškai skirtingas reikšmės interpretacijas.
Kiek vyksta, ir kiek būtų gana?
Piliečiui iš šalies, Lietuva turėtų pasirodyti labai dinamiškai besikeičianti šalis, nes joje nuolat kas nors reformuojama. Kinų baisiausias palinkėjimas žmogui – gyventi permainų laikotarpiu – tampa savaimine vertybe ir pagrindiniu mūsų valstybę ir jos piliečių būklę charakterizuojančiu rodikliu. Kiek jų vyksta šiuo metu, kur jos veda, kam reikalingos ir kodėl po jų turėtumėme gyventi gerai?
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Visą savaitę (vieną iš daugelio Lietuvoje, niekuo ypatingai neišsiskiriančią nuo buvusių prieš tai ir tos, kuri prasidės rytoj), vyko apie 20 reformų. Daugiausia kalbama apie švietimo reformą, bet svarbios ir kitos – jau svarstoma finansų ministro Viliaus Šapokas pristatyta mokesčių reforma; Aplinkos ministras Kęstutis Navickas reformuoja urėdijas; tebevyksta diskusijos dėl alkoholio prieinamumą mažinančių reformų inicijuotų Sveikatos ministerijos, o su alkoholio pramone susijęs verslas ar iš jo reklamavimo gyvenantys popso kūrėjai skaičiuoja praradimus; nuo liepos 1 d. įsigalioja darbo kodekso pakeitimai, reformuojantys darbdavių ir darbuotojų santykius; teismų reforma, anot prezidentės, užbaigta, bet dabar prasideda šios reformos pasekmių etapas, optimizuojama veikla, atleidžiami pertekliniai darbuotojai; panaikinus PVM lengvatą bemaž 2/3 Lietuvos piliečių turės kažkaip reformuoti savo veiklą, taupyti, o 250 tūkst. piliečių, kurių pajamos ypač menkos, planuoti savo laiką pašalpų gavimo procedūroms, kurios nėra nei paprastos, nei greit atliekamos; visos šalies piliečiai vis dar jaučia euro įvedimo – pinigų reformos pasekmes, o jei pažvelgtume į regionus, lokalias reformas, tarkim, Valkininkų vaikų sanatorijos likvidavimą optimizuojant sveikatos paslaugų tinklą ir „reformuojant“ Valkininkų kaimelio šviesesnių perspektyvų viltis, – reformų skaičių galėtume drąsiai dauginti iš 10.
Prie visų reformų dar būtinai reikėtų pridėti valstybės valdymo aparato reformavimą, tradiciškai vykstantį pasikeitus valdžioms, nes šis procesas dar ir dabar nėra pasibaigęs, naikinamas vienas kitas departamentas ar skyrius ir kuriamas naujas, kitaip pavadintas ir t.t. Taigi, pagrįsti, kad gyvename reformų laikotarpiu, argumentų daugiau nei pakankamai.
Reformos – reikšmingos. O jei kelti klausimą, kodėl į Lietuvą kaip neskubėjo, taip neskuba ir niekada neskubės investicijos, atsakymas būtų labai paprastas – investuoti ir kurti verslą šalyje, prisitaikyti ir prie esamos, ir prie nenuspėjamomis kryptimis besikeičiančios situacijos rizikinga ir sudėtinga, o kalbant verslui suprantama vertybine terminologija – nepelninga. Neapsimoka, jei pasaulyje yra panašaus išsivystymo šalių, kur viskas daugiau mažiau stabilu, geriau ar blogiau, bet prisitaikymo kaštai prie situacijos būna vienkartiniai, o ne nuolatinė išlaidų eilutė biudžete.
Kodėl Lietuvoje daromos reformos?
Atmetus Atgimimo laikotarpį, kai bemaž visus sovietinius įstatymus reikėjo keisti į nacionalinius, ir stojimo į Europos Sąjungą laikotarpį, kai nacionalinius įstatymus reikėjo keisti į europinius, kitų reformų tikslai ir priežastys dažniausiai buvo ir yra dvi: finansinių krizių laikotarpiu ženkliai sumažėjus pinigų, tenka mažinti išlaidas, atleisti darbuotojus ir visi šie taupymai bei mažinimai pavadinami reformomis. Kita reformų priežastis ir tikslas – politinio lojalumo stimuliavimas. Pasikeitus polinei valdžiai į valstybines įmones, valdymo institucijas, pradedant ministerijomis, baigiant joms pavaldžiomis biudžetinėmis įstaigomis, naudingų, rinkimus laimėjusiai politinei jėgai nusipelniusių ar tiesiog „reikalingų žmonių“ įdarbinimas, o dėlto reikalingas ir ten dirbančių žmonių atleidimas, taip pat pavadintas reformavimo terminu.
Visą šį procesą, pavadintą reformomis, įtikinamiau galima pristatyti visuomenei bei paprasčiau atleisti darbuotojus, nereikia vertinti jų kompetencijos, sugebėjimų, darbo efektyvumo, pakanka tiesiog reformuoti padalinį ir tuo remiantis visiems darbuotojams įteikti atleidimo lapelius. Su didesniais ar mažesniais šalutiniais veiksniais, šios dvi reformų priežastys, drauge ar atskirtai, bet visada turinčios labai aiškius tikslus egzistavo ir egzistuoja bemaž visose vykdytose ir vykdomose reformose.
Politinio lojalumo stimuliavimas
Pavyzdžių apstu, tarkim, dar Aplinkos ministerijai vadovaujant Valentinui Mazuroniui buvo panaikintas Gamtos apsaugos departamentas. Turint galvoj, kad pati Aplinkos ministerija kūrėsi ant Gamtos apsaugos ministerijos kamieno lipdant kitas veiklų šakas (prijungtos Miškų bei Statybos ir urbanistikos ministerijos), kad gamtai ministerijoje nebeliko net departamento statuso, atrodė, kaip lengva beprotybė. Tačiau beprotybė įvyko, vandens faunos apsauga užsiimantis skyrius tapo Gamtos apsaugos skyriumi, kuris ilgainiui darbuotojų skaičiumi pranoko buvusį departamentą. Dabartinėje Aplinkos ministerijos sandaroje atsirado Gamtos apsaugos ir miškų departamentas, tarsi gamtos tebūtų tik miškuose, o laukuose būtų tik agrokultūra, miestuose – tik urbanistika, o vandenys visai pamiršti, kadangi neaiškios substancijos užpildytose lygiose plynėse ypatingų turtų nesimato.
Matyt, reformatorių nuomone, prasmės iš tų vandenų būtų, nebent juos perdavus Susisiekimo ministerijai, kuri užuot ploninus žemės transporto kelių dangas, galėtų užsiimti vandens transporto kelių gilinimu. Vanduo ir smėlis Aplinkos ministerijoje išlieka, tačiau tokią reformos vertę ir paskirtį, atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, suvokti paprasčiausiai neįmanoma. O jei šį argumentą – naujas pavadinimas, naujos pareigos, naujas žmogus – laikyti pagrindiniu reformos tikslu ir jau toliau ieškoti kokios nors prasmės – reforma pradeda dėliotis į nuoseklią priežasčių – pasekmių grandinę. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kiekvienas ilgiau (išmokęs prisitaikyti prie reformų) valdymo struktūrose išdirbęs valdininkas, galėtų papasakoti, kiek kartų jis buvo „politiškai reformuotas“.
Taupymas – pinigų įsisavinimas
Ko gero labiau nei politinio lojalumo stimuliavimo sąlygotos reformos, lėmusios tik periodišką postų persidalijimą bei nuolatinę įtampą dėl darbų laikinumo eiliniams biudžetinių įstaigų tarnautojams, reformavimo sąvokos reikšmę pakeitė, o tiksliau ją diskreditavo, „taupymo reformos“.
Geriausiai ją atskleidžia 1998 m. Rusijos krizės metu Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdytas taupymo vajus, kai 20 proc. buvo mažinamos biudžeto išlaidos. Šių reformų pasekmės ritasi iki šių dienų ne dėl finansinių pokyčių, bet dėl to, kad tuo metu susiformavo reformavimo kriterijai, reikšmės, principai, kryptys, lėmę ir vėliau vykdytų reformų tendencijas. Tąsyk, jėgos ir drąsos užteko, intelektualinio potencialo galbūt irgi buvo, bet vykdant „reformą“ apsiribota pradinėse mokyklos klasėse įgytomis žiniomis.
Tarkim, kaip buvo reformuojama (20 proc. mažinamas finansavimas) sveikatos sistema. Kai sveikatos įstaigos gavo potvarkį 20 proc. sumažinti savo išlaidas, bet negavo tokiam radikaliam perversmui profesionaliai paruošti ir įvykdyti reikalingo finansavimo (priešingai – lėšos atimtos), viskas vyko labai natūraliu būdu. Ligoninės medicininis personalas rinkosi du kelius: pasitikintys savo žiniomis, jaunesni gydytojai, perleido medicinos reikalų skaičiavimą ūkio skyriams, o patys krovėsi lagaminus, nes užsienyje šių paslaugų reikėjo, už papildomą darbą buvo mokama, o juo labiau, pinigai neatimami.
Ar mes kada nors būsime tokie laimingi – kaip šios merginos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O tie, kurie lagaminų nesikrovė ir skaičiavo patys – tikslą sau suformulavo labai aiškų – surasti būdą, kaip susigrąžinti tuos atimtus 20 proc. ir sukurti sistemą, kad daugiau toks akibrokštas neištiktų. Tokiu būdu Konstitucijoje įtvirtintą „nemokomo gydymo“ normą vis labiau keitė tai šen, tai ten mokamos medicinos paslaugos, kurios po truputį, bet nuolatos didėja ir iki šios dienos. Smulkus kyšininkavimas, puikiai pažystamas medicinos sektoriuje dar nuo sovietinių laikų ir tikrai ne paslaptis daugeliui Seimo narių, pagal profesiją gydytojams, iš dalies, atsiradus tik mokamoms paslaugoms, legalizuotas, tačiau neišnyko.
Juk sovietiniais laikais jo „nebuvo“, „nebuvo“ jo ir 1998 m., „nėra“ jo ir dabar. Kadangi iš niekur kitur nei iš medicininių paslaugų vartotojų tokių sumų nuolat nepaimsi, tad šiuo paprasčiausiu keliu ir nueita – galutinis rezultatas, sudėjus naujas mokamas paslaugas ir „neoficialius“ atlygius – ligonis, medicinos paslaugų vartotojas mokėjo vis daugiau ir daugiau, jam mažiau pinigų liko kitoms, socialinėms, kultūrinėms, buitinėms, maitinimosi ir t.t. reikmėms.
Panašu, kad artėja laikas, kai konstitucijoje įtvirtintą nemokamą medicininę pagalbą tegaus tik visiškai sveikas žmogus, o jei susirgs, prasidės ir mokėjimai: už reikalingus ligai nustatyti, o ne bendruosius tyrimus, tvarsčius operacijoms, savalaikę, o ne kada „prieis eilė“ diagnostiką, vaistus ligoninėje ir t.t.
Ši reforma atskleidžia ir vieną esminių visų tolimesnių reformų bruožą – reformos papildomai nekainuoja, reiškia ir kompetencijos joms nereikia. Kaip 1998 m., kai reformų vykdytojams buvo ne tik nemokama, bet pinigai už darbą atimami ir jie skubėjo kuo greičiau juos susigrąžinti iš vartotojų, dabar jau nebedaroma, atsiranda netgi finansavimas, jei tam randama lėšų ES struktūrinių fondų eilutėse. Tačiau esmė išlieka. Reformos – laisvalaikio pramoga, hobis, kad jos būtų įvykdytos, reikia jėgos ir drąsos, o proto – kiek Dievas davė.
Vertybinių reformų langas
Ar buvo 3-oji reformų priežastis, siekis sukuri efektyviau veikiančią, valstybės piliečiams naudingą sistemą? Reikia pripažinti, kad tokių pastangų tikrai yra ir buvo, tačiau šios intencijos taip tampriai persipynę su dviem pirmosiomis, kad jas ignoruojant, reformų tikslai ir kryptys tampa nesuvokiami, tad ir belieka reformas pavadinti „chaotiškomis“.
Esminė bėda ta, kad Lietuva turėjo labai trumpą, net dviejų metų netrukusį, vertybinių reformų periodą. Realiai vertybinės reformos vyko 1990–1992 m. Tuomet drąsos ir ryžto buvo su kaupu, jėgos irgi užteko, tik proto – vargu. Vyravo, ypač ekonominėse ir socialinėse srityse, elementari beprotystė, sąmoningai ar nesąmoningai paslėpta po laisvės, tautiškumo, nepriklausomybės vertybinėmis kategorijomis. Jau ir nekalbant apie primityvų grobstymą „vertybininkams“ – reformatoriams atsidūrus prie valstybės išlaidų ir pajamų bankelio ir pirmą kartą gyvenime išvydus pinigų prikrautas seifų lentynas. Ryžtingi, drąsūs reformatoriai, jausdami tautiškai nusiteikusios visuomenės palaikymo jėgą, pamatę pinigus, labai dažnai pamiršdavo, kad jie tėra tik monetarinės politikos vykdymo priemonė. Kai šią priemonę prilygindavo tik daiktų ar paslaugų vertei – tai ir kildavo pagundos tuos pinigėlius išleisti, pasiimti, palikti, paslėpti, perdėti į kitą skrynutę, ar paprasčiausiai daugiau šių vertingų popierėlių atsispausdinti – elementaru, kadangi jie popieriniai.
Tiesiog per neįtikėtinai trumpą laiką „vertybininkams“ pavyko sukelti chaosą žemės ūkyje ar, tarkim, sudaryti sąlygas pradanginti kelis šimtus po kelis ir keliasdešimt mln. dolerių kainavusius laivus – bemaž visą Lietuvos jūrinį laivyną. Iš esmės, todėl ir šio vertybinio periodo reformų pasekmės buvo tokios, kad jau po poros metų į valdžią grįžo ta pati sovietinė nomenklatūra, kuri, tik jau pragmatiškiau, vykdė sau naudingas „stabilizavimo reformas“, jei kas dar atsimena, su ilguoju stabilizatoriumi priešakyje.
Vertybėmis pagrįstų reformų langas šalies gyvenime buvo trumpas, ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu, pražūtingas. Žmogaus laisvės ir nacionalinės vertybės tapo tik lakmuso popierėliais, kuriais skubiai pradedama dangstytis, jei kas nors tą laiką bando prisiminti ne iš šviesiosios pusės. O kito vertybinio periodo Lietuvos reformavimo istorijoje jau ir nebuvo. Stojimą į ES pavertėme įstatymų suderinimo rutina, o į ES įstojus ir pradėjus gauti europines lėšas, reformas susiaurinome iki savitikslės pinigų įsisavinimo funkcijos.
Svarbu ne kokybė, bet terminai
Ar ne panašiai yra ir šiuo metu? Valstiečių ir žaliųjų politiniam junginiui, kaip ir pirmiesiems reformatoriams, gerų norų, entuziazmo ir jėgos užtenka, o štai proto ir sąžinės, vargu bau. Vieni iš jų tikrai sąžinę turi, kiti turi ir proto, bet kad jis sutilptų viename, o tiksliau bent jų tų keleto politinių lyderių asmenyse, kurie priima sprendimus, kol kas nematyti, o kaip juos integruoti – niekas recepto nepasiūlė. Sprendžiant iš prezidentinio pranešimo turinio Seime, nežino receptų ir šalies vadovė.
Lietuva kartais primena šį trapų guminį plaustą – ar išplauksime? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atskirai paminėtinos šveitimo reformos peripetijos. Tik spėjo prezidentė ketvirtadienį pradėtą švietimo reformą išdėti į šuns dienas, jau pirmadienį Švietimo ir mokslo komiteto Seime vadovas Eugenijus Jovaiša, net nepadaręs korektiškumo pauzės, tėškė ant stalo „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių“ paketą, kuriose siūlo, anot specialistų, siekti tikslų, kurie jau senai pasiekti arba kurių ir be gairių siekiama – tai netgi numato ne kažkokios gairės, bet jau dabar galiojantys įstatymai.
Taip pat E. Jovaiša siūlo įkurti Ugdymo tyrimų ir inovacijų centrą, nors šiuo metu analogiškas centras (Ugdymo plėtotės centras) visai nuosekliai ir konstruktyviai veikia. Atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, tokie sumanymai tampa nesuvokiami. O štai šiuo kriterijumi remiantis, pasiūlymas net labai logiškas – vietoj Ugdymo plėtotės centro direktoriaus bus Ugdymo tyrimų ir inovacijų centro direktorius, tik jau kitas, ir nuo piramidės viršūnės žemyn, dirbs tą patį ir tiek pat, tik jau šiek tiek kiti žmonės.
Nuo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko neatsiliko ir Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė jau trečiadienį surengusi spaudos konferenciją ir paaiškinusi, kas ir kada bus reformuojama. Išvada tokia, kad šveitimo reforma po prezidentės kritikos ne tik kad nepristabdyta, siekiant susivokti, iš kur tas chaosas kyla, bet tik pagreitėjo.
Panašiai procesai vystosi ir kitose valstybės valdymo srityse. O tai reiškia, kad artimiausias 1000 dienų bus tęsiamos ir vykdomos naujos reformos, kurių turinys ir kryptis nesiskirs nuo tų, kurias jau pamatėme per pirmąjį 100 vyriausybės darbo dienų. Grėsmė valdantiesiems, kad valstybės piliečiai ištvers ne daugiau nei 1000 dienų trukmės chaotiškų pokyčių periodą, reali.
30 metų reformų apkasuose
Ar 2019 m. rugsėjo 10 d., dabartinės vyriausybės darbo 1000-adienį, išties „Litanikas“ susitiks su ledkalniu, paliksime spręsti pranašams ir astrologams, tačiau pats laikas tuomet bus įdomus – ką tik bus įvykę nauji prezidento (-ės) rinkimai ir senosios vyriausybės narių darbas bus išties rimtai revizuojamas, nepaisant, ar naujuoju šalies vadovu (-e) taptų pranašas, pragmatikas ar politikas.
Artės ir dar viena sukaktis – 30 metų politinio lojalumo stimuliavimu ir taupymu – pinigų įsisavinimu motyvuotų reformų Lietuvoje jubiliejus. Laikas, kuriame gyvename, yra reformų laikas. Ir jei ieškoti analogiškų periodų Lietuvos istorijoje – tai būtų tris dešimtmečius trukęs Abiejų tautų (Lietuvos ir Lenkijos) karas su Švedija (1600 –1629 m.). Panašumų, tarkim, gyventojų skaičiaus mažėjimas, karo ir dabartinių reformų sėkmės, nesėkmės, priežastys, rezultatai ir t.t., žymiai daugiau nei 22 m. trukęs tarpukario Lietuvos laikotarpis. Protekcionizmo, pinigų grobstymo bei švaistymo 1918 – 1940 m. Lietuvoje irgi buvo, tačiau bemaž visos reformos turėjo vertybinį kriterijų, nes politikai – krašto valdytojai suvokė, kad ne reformuoja, o kuria Lietuvos valstybę.
Kilus viešoms abejonėms dėl Aplinkos ministro Kęstučio Trečioko galimai neteisėtų veiksmų teikiant paaiškinimus Seimo sudarytai Laikinajai Komisijai, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamentui buvo pavesta išsamiai išnagrinėti su šia situacija susijusius turimus dokumentus bei papildomai gautus duomenis.
Įvertinus, kad šie duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad teikdamas paaiškinimus ministras būtų padaręs veiką, kuri turėtų nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakyta.
Kol Lietuva svarsto, ar statyti atominę elektrinę, Baltarusijos valdžios atstovai pareiškė apie savo ketinimus statyti net dvi branduolines jėgaines. Lietuva pasisako prieš šiuos Baltarusijos planus, baimindamasi galimo poveikio aplinkai.
Baltarusijos valdžia rugpjūčio 17-ąją Astrave surengė diskusiją dėl elektrinės poveikio aplinkai, į kurią pakvietė Lietuvos visuomenės atstovus.
Į Astravą atvyko tik apie šimtas visuomenės atstovų ir dviejų laikraščių žurnalistai.
