Nesu nusiteikęs nei prieš jaunatviškus šėliojimus, nei prieš sportą, nei prieš krepšinį. Tačiau tai, ką rugpjūčio 14-osios vakarą išvydau Katedros aikštėje Vilniuje, – glumina. Apėmė labai panašus jausmas kaip ir tuomet, kai Lukiškių aikštėje kadaise pamačiau čiuožyklą, paskui – pliažą su smėliuku, gultais ir persirengimo kabina.
Katedros aikštė. Krepšinis. Slaptai.lt foto
Neguldyčiau galvos ant ešafoto, jog esu teisus. Neatmetu galimybės, jog klystu. Gal esu per daug griežtas, per daug reiklus.
Ir vis dėlto rugpjūčio 14-ąją man buvo gėda ir pikta, kad jau nebesuvokiame, kur galima deginti pilvą, kur prasminga čiuožinėti, o kur – mėtyti kamuolį į krepšį. Vis tik Katedros aikštė – tai tautos ir valstybės šventovė, aspupta istorinę, architektūrinę, kultūrinę, religinę vertę turinčios Arkikatedros, ne mažiau vertingų Valdovų rūmų ir taip pat labai vertingos senosios Varpinės. Šalia – istorinę, architektūrinę, kultūrinę vertę turintis Gedimino kalnas su tokia pat neįkainuojama Gedimino pilimi, čia pat – paminklas Lietuvos Karaliui Gediminui.
O mes – prakaituojame žaizdami krepšinį, tarsi apvalaus kamuolio svaidyti negalėtume kiek atokiau. Pavyzdžiui, Gedimino prospekte. Galų gale – Rotušės aikštėje arba artimiausiame sostinės skvere.
Kai Katedros aikštėje rengiamas karinis paradas, kai Katedros aikštėje prisiekia jaunieji leitenantai, kai specialiosios pajėgos drauge su policija demonstruoja meistriškumą sulaikant, nuginkluojant, areštuojant pavojingus nusikaltėlius, – gražu, puiku. Kai Katedros aikštėje rengiamas valstybei svarbus mitingas arba valstybės šventei specialų akcentą suteikiantis koncertas, – neprieštarauju. Net tuomet, kai Katedros aikštėje pradedamos bėgimo ar važiavimo dviračiais varžyvos, – nematau nieko smerktino. Juk varžomasi ne pačioje Katedros aikštėje…
Katedros aikštė. Krepšinio aikštelė. Slaptai.lt
Nieko blogo nematau ir tuomet, kai Katedros aikštėje šurmuliuoja Kaziuko mugė, rengiama Duonos pagerbimo šventė ar būgnus muša į Lietuvą atvažiavę japonų būgnininkai. Tuomet – vėl gražu, vėl žaisminga, vėl prasminga.
Katedros aikštė, paversta krepšinio aikštele. Slaptai.lt nuotr.
Bet žaisti krepšinį prie pat paminklo Karaliui, prie pat katalikams svarbių maldos namų, – iki šiol iš nuostabos gūžčioju pečiais. Krepšinio varžybų aistros prie pat Karaliaus Gedimino (kartais atrodė, kad jaunieji krepšininkai tuoj nuvers paminklą, nes jis jiems trukdo, jiems – per ankšta), – tai labiau panašu į farsą, tragediją ar tragikomediją nei į sumaniai sugalvotą jaunatvišką atrakciją.
Žydai, pavyzdžiui, suvokia, kad krepšinio žaisti šalia sinagogos nedera. Tam yra įrengtos specialios vietos. Sakykim, sporto rūmai ar sporto salė. Ir musulmonai puikiai supranta, jog krepšinio varžybos prie pat mečetės ar senoviškos tvirtovės – šventvagiška. O ir daug Europos krikščionių neleistų prie savo svarbiausių maldos namų ar pilių dūkti vaikantis krepšinio kamuolį.
Tik vilniečiai, kai sostinei pradėjo vadovauti liberalas Remigijus Šimašius, prarado sveiką protą. Sostinės meras specialiai painioja istoriją su žaidimais, kultūrą – su pasilinksminimais, religiją – su bedvasiškumu. Matyt, kažkam prireikė lietuvius paversti mankurtais, nebesuprantančiais, kad į Operos ir baleto teatrą nedera ateiti įsišovus į sportbačius, jog muziejaus nedera lankyti dėvint trumpus šortus ar itin trumpą sijonėlį, o į kapines negražu susiruošti užsimetus ant pečių šviesų, linksmų spalvų švarką.
Vargas tautai, kuri nežino, kur žaidžiamas krepšinis.
Verbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sekmadienį katalikiškame pasaulyje minimu Verbų sekmadieniu, kuris švenčiamas likus savaitei iki Velykų, prasideda Didžioji savaitė.
Paskutinėmis jos dienomis – didįjį ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius Išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą.
Tačiau šiemet ir Verbų sekmadienį, ir Velykas minėsime kiek kitaip. Kaip paragino Lietuvos vyskupai, susikaupsime maldoje ne bažnyčioje, o savo namuose ar kitoje saviizoliacijos vietoje.
Tokią per amžius susiklosčiusią tradiciją susiaurino pasaulį ir Lietuvą apėmusi koronaviruso pandemija.
„Aš noriu priminti, kad Lietuvoje yra paskelbtas karantinas, yra aiškūs nurodymai, kokio atstumo turi laikytis gyventojai. Kad negalima būriuotis, net ir vaikščioti daugiau kaip dviejų asmenų grupėm, išskyrus šeimas, kur yra tėvai su vaikais, – spaudos konferencijoje šią savaitę sakė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. – Jokių būriavimosi, nesvarbu, kur jie vyktų, ar prie bažnyčių, ar prie vandens telkinių – jų negali būti. (…) Tiek Verbų sekmadienį, tiek kitus savaitgalius, kai yra pranašaujami geresni, šiltesni orai”.
Prieš stebint Šv. Mišias nuotoliniu būdu galima prisiminti, kad Evangelijoje Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu. Kaip pasakoja biblinė istorija, Jėzus buvo pasitiktas kaip mesijas, tačiau jau po kelių dienų jam po kojomis palmių šakeles klojusi minia reikalavo nukryžiavimo.
Lietuvoje palmių nėra, todėl nuo seno į bažnyčią buvo nešamos ir šventinamos verbos, kurioms liaudyje priskiriami atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simboliai.
Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos liuteronų postilėje 1573 metais. Suvalkijoje tikrąja verba seniau buvo laikomas kadagys, Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio beržo ar žilvičio šakelę su „kačiukais”, o vyresnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.
Verbų sekmadienis apipintas daugybe liaudiškų tikėjimų. Tikima, kad verba saugo nuo visokio blogio. Verba pasmilkomi kambariai, anksčiau buvo apeinami laukai. Kai kur gaji tradicija Verbų sekmadienį šeimos narius pažadinti išplakant verba. Tikima, kad taip jie įgis stiprybės ir sveikatos. Ja būdavo pasmilkoma užėjus audros debesiui, genant galvijus pirmai ganiavai ar po žiemos apžiūrint bites.
Senosios verbos sudeginamos – jokiu būdu jų negalima bet kur išmesti.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC – reikšminga Sąjūdžio, Lietuvos kultūros, Katalikų Bažnyčios asmenybė. Kokį jo gyvenimą, veiklą atsimena bendražygiai? Ką mums šis kunigas intelektualas gali reikšti šiandien? Apie visa tai pasakoja ką tik pasirodžiusios knygos „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“) rengėja ir sudarytoja dr. Dalia Čiočytė.
Kodėl kunigą Vaclovą Aliulį MIC knygoje pavadinote netituluotu Bažnyčios ambasadoriumi? Kas slypi už šio pavadinimo?
Pavadinimas nurodo šios knygos koncepciją. Ją suformuluočiau taip: kunigas Vaclovas Aliulis MIC neturėjo aukštų bažnytinių titulų, tačiau buvo labai įtakingas, – iš esmės tapęs Bažnyčios ambasadoriumi Bažnyčios ir valstybės, Bažnyčios ir kultūros santykių plotmėje. „Netituluotas ambasadorius“ – tai ambasadorius, nors ir ne formaliąja, tačiau esmine prasme.
Svarbiausia ambasadoriškoji V. Aliulio misija vykdyta pačioje Lietuvoje, formuojant dvasininkų dialogą su pasauliečiais Katalikų Bažnyčioje, o ir visos Katalikų Bažnyčios dialogą su netikinčiaisiais, indiferentais ir kitais, kitokiais ne katalikais. Daugelis nuo tikėjimo nutolusių kultūros žmonių sovietmečiu nustebdavo sutikę V. Aliulį: štai kunigas, su kuriuo galima įdomiai, prasmingai ir laisvai kalbėtis.
Dr. Dalia Čiočytė. Gretos Skaraitienės (Žmonės) nuotr.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC, puikus diplomatas, susikalbėdavo net ir su okupacinės valdžios žmonėmis. Atstovaudamas Bažnyčiai santykiuose su Lietuvos komunistų partijos veikėjais V. Aliulis sugebėdavo ir nesileisti į ideologinius / politinius kompromisus, ir elgtis laisvai, kartais netgi bičiuliškai. Atsimenu štai tokį vaizdą: Sąjūdžiui dar tik pirmuosius žingsnius žengiant, vyksta piketas prie LKP CK būstinės dėl katalikų spaudos laisvės, o situacijos centre ant sceną primenančios pakylos Vaclovas Aliulis (vienas piketo organizatorių) ir LKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjas Vladimiras Beriozovas linksmai draugiškai šnekučiuojasi.
Kunigo Vaclovo diplomatija Bažnyčiai yra laimėjusi daug. Jo laikysenos galantiškumas, taupi svari argumentacija, – pagrįsta įstatymų, teisės aktų išmanymu, – gebėjimas rasti racionalų sprendimą sudėtingose situacijose, taiklios humoristinės replikos sovietiniams funkcionieriams buvo kietas riešutas.
Kiek ir kokių įtampų kėlė atstovavimas Bažnyčiai politinio priešo teritorijoje, kunigas Vaclovas tik pats žinojo. Kartą po eilinių derybų su okupacinės valdžios „šulais“ paklausiau, kaip jis jautėsi tose derybose. Kunigas Vaclovas nusijuokė: „Kaip Danielius liūtų narve“.
Kiek provokuojantis klausimas – ar tiesa, kad Vaclovas Alilulis suvaidino svarbų vaidmenį sugrąžinant Katedrą tikintiesiems?
Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22 d. V. Aliulis buvo vyskupų įpareigotas išdėstyti svarbiausius katalikų visuomenės reikalavimus, įskaitant Vilniaus Arkikatedros atgavimą. Jis galėjo tiesiog pakilti į tribūną ir išdėstyti tuos reikalavimus, – turbūt tą dieną jie būtų ištirpę daugelio svarbių tautos reikalavimų fone. Tačiau jis to nepadarė, o sulaukęs momento, kai paskelbta apie rytojaus dieną Arkikatedroje turėjusias vykti šventąsias Mišias, paprašė žodžio ir nutraukdamas euforiją pareiškė, jog vyskupai nesutinka eiti į Arkikatedrą vienai valandai: „Šventos Mišios vyks lauke, prie uždarytų durų.“
Knygos apie kunigą Vaclovą Aliulį viršelis
Gerai atsimenu, koks tai buvo efektingas, koks artistiškas mostas. Po šio mosto netrukus ir atkeliavo į prezidiumą raštelis apie Arkikatedros grąžinimą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Šį epizodą knygoje interpretuoja ir profesorius Vytautas Landsbergis.
Tad V. Aliulis tiesiog paspaudė tinkamą klavišą tinkamu metu. Tai būdinga visai jo kaip derybininko taktikai, kurią apibūdinčiau kaip precizišką diplomatinį staccato.
Ką šiuolaikiniam žmogui galėtų reikšti kunigo Vaclovo Aliulio asmenybė? Kuo jis svarbus?
Manyčiau, daugeliu dalykų. Pavyzdžiui, tolerancija. Šiandien šia sąvoka neretai manipuliuojama demagogiškai, siekiant nešvarių politinių tikslų, – o iš kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybės galime pasimokyti tikros tolerancijos, kai ištikimybė savajai pozicijai derinama su pagarba kito teisei kitokią poziciją turėti.
Man pačiai bene reikšmingiausias V. Aliulio asmenybės bruožas yra tikėjimo derinimas su protu ir mokslu. Komplikuoto santykio tarp tikėjimo ir proto / mokslo suvokimas. Viena vertus, V. Aliuliui būdingas pagarbus, viltingas požiūris į racionaliųjų suvokimo galių perspektyvas, intensyvus mokslinis mąstymas. Kita vertus, mąstytojas suprato: kad ir kaip neprieštarautų mokslo teiginiai tikėjimo tiesoms, tikėjimo neįmanoma įrodyti, gilus tikėjimas yra tuo pat metu ir „beveik žinojimas“, ir „tik tikėjimas“: ontologinė rizika.
Kaip apibūdintumėte Vaclovo Aliulio siekį puoselėti tikėjimo, asmens laisvę?
Tai dar vienas V. Aliulio asmenybės bruožas, kuris, manau, sudomins dabarties skaitytoją. Visa Bažnyčia okupacijos metais kovojo už tikėjimo, asmens laisvę. Tai, kas specifiška V. Aliuliui, yra labai subtilus asmens laisvės aspektas: laisvė kaip sąžinės sprendimų drąsa, nevergavimas sustabarėjusioms nuostatoms apie moralų elgesį. Tokia laisvė susijusi ne tik su rizika būti nesuprastam bažnytinės vadovybės, bet ir su vidine sielos rizika. Apie tokią V. Aliulio laisvę, tarnavusią ne įstatymo raidei, o dvasiai, knygoje pasakoja kunigas Kęstutis Brilius MIC, muzikė Eglė Čigriejūtė-Strolienė.
Knygoje sudėta net 27 Vaclovo Aliulio bičiulių, bendražygių atsiminimai. Kokias temas išskirtumėte?
Ši knyga, pasakodama apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybę ir veiklą, kartu pasakoja apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimą sovietmečiu, apie Bažnyčios priešinimąsi sovietinei okupacijai (pogrindžio teologijos kursus ir kt.), apie Naujojo Testamento ir liturginių tekstų prakalbinimą gražia, taisyklinga šiuolaikine lietuvių kalba, apie katalikų spaudą, apie kultūrinę rezistenciją, apie Lietuvos Sąjūdį, apie laisvę – ir kaip iššūkį, ir kaip laimę. Tai pagrindinės temos.
Kaip knygoje atskleidžiamas dar niekur iki tol neaptartas Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis?
Kunigas Vaclovas Aliulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šis Jūsų klausimas labai svarbus. Taip, šioje knygoje pirmąkart analizuojamas Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis. Vienas pačių vertingiausių šios knygos tekstų yra Lietuvos vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio apybraiža apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC svarų politinį vaidmenį Lietuvai siekiant Nepriklausomybės. Ši apybraiža yra reikšmingas Sąjūdžio istorijos pjūvis santykio su Bažnyčia aspektu. Bažnyčią autorius vadina Sąjūdžio „didžiąja rėmimo grupe“, o V. Aliulio vaidmenį interpretuoja kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios deleguotą atstovavimą jai Sąjūdžio kontekste. Šią interpretaciją prof. Vytautas Landsbergis pagrindžia svariais argumentais.
Kita reikšminga tema – kunigo, o apskritai ir kiekvieno žmogaus laikysena sovietmečiu – kolaboravimas arba priešinimasis sovietų okupacijai? Ar išties buvo tik dvi laikysenos?
Tarp kolaboravimo ir priešinimosi okupacijai vargu ar rastume kažkokį „tarpinį variantą“. Todėl gal tiksliau būtų kalbėti apie daugiau negu vieną priešinimosi okupacijai formą.
Priešintis okupacijai buvo galima daugiau nei vienu būdu: ne vien tik atvirai prieš ją kovojant, bet ir slapta, tylomis. Kunigo Juliaus Sasnausko OFM, kunigo Aušvydo Belicko atsiminimai atveria gilių įžvalgų šia tema. Kunigas A. Belickas kunigo Vaclovo laikyseną okupacinės valdžios atžvilgiu suvokia kaip tokio slapto kovotojo laikyseną. Pasak A. Belicko, V. Aliulis kiek pajėgė derėjosi su okupacine valdžia dėl galimybės leisti oficialius leidinius, tačiau jei negaudavo savo veiklai leidimo, tai tą veiklą vis tiek vykdė, tik jau slapta.
Dar viena svarbi knygos dalis – unikalios fotografijos ir iš Vaclovo Aliulio gyvenimo, ir iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos. Kaip fotografijos papildo knygą? Kuo jos svarbios?
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Fotografijos papildo, pratęsia knygos pasakojimus, kartais netgi tampa savarankišku pasakojimu. Pavyzdžiui, knygos galiniame viršelyje Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo nuotrauka (iš ambasadoriaus dr. Šarūno Adomavičiaus archyvo) be žodžių pasakoja apie kunigą Vaclovą Aliulį kaip apie konfratrų vadą, dvasininkams mezgant dialogą su pasauliečiais Bažnyčios nariais ir su netikinčiaisiais, ir su plačiąja visuomene.
Ką pati atradote rengdama šiuos prisiminimus? Kas galbūt buvo netikėta?
Visi žmonės turi paslapčių, ir anaiptol ne visa sudedama į knygas. Ir šią knygą rengdama išgirdau nemaža įdomių pasakojimų, kurie neįėjo į knygą, – dažniausia todėl, kad buvo pernelyg privatūs.
Rengiant knygą buvo malonu bendrauti su atsiminimų autoriais, prisiminti bendras patirtis, susikalbėti užuominomis ir potekstėmis. Šios knygos autoriai man atrodo tarpusavyje iš esmės artimi, susitinkantys knygos pasaulyje tarsi V. Aliulio svečių salone ir besidžiaugiantys ne tik salono šeimininko, bet ir vieni kitų kompanija.
Kviečiame dalyvauti Vilniaus knygų mugėje vyksiančiame knygos Netituluotasis Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC pristatyme. Jame Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, dr. Dalia Čiočytė, ambasadorius dr. Šarūnas Adomavičius ir kunigas Julius Sasnauskas OFM plačiau papasakos apie kun. Vaclovo Aliulio veiklą, apie tautinio atgimimo užkulisius.
Renginys vyks: vasario 20 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (konferencijų salė 5.3).
"Mes neturime ko gėdytis nei liaudies, nei pasaulio. (…) Daug kas dabar kritikuoja TSKP – ir šalyje, ir pasaulyje. Nieko, mūsų partija stipri, ji gali ištverti visa tai, parengti teisingą politiką ir vesti visuomenę į priekį.(…) Visiems, kurie mėgina kelti abejonių dėl partijos vaidmens ir reikšmės, mes duodame ryžtingą atkirtį" (1).
Vilniaus Katedra, kurioje įvyko metamorfozė, buvo atšventinta ir pavadinta Arkikatedra. Vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintų metų vasario penktą dieną, sekmadienį, dvyliktą valandą, vyskupas Julijonas Steponavičius atsigulė kryžium prieš Katedros altorių.
"Apšlakstyk mane, viešpatie". Šventinto vandens lašai krito ant altoriaus, ant evangelijos, ant Katedros kolonų ir sienų, ant tikinčiųjų veidų.
Be abejo, suvokti Vilnių, nepasiaiškinus padavimų ir legendų prasmių, būtų tas pats kaip aprašinėti kokią nors didikų giminę, neaptarus jos genealoginio medžio. Antai Vilniaus senamiesčio viduryje prie trikampės aikštelės pastatyta Paraskevos Piatnicos cerkvelė. Jos sienoje juodo akmens plokštėje įrašyta, kad čia anksčiau buvusi Ragučio šventykla. Po trejeto šimtmečių dar esą caras Petras Pirmasis čia pakrikštijęs negriuką Hanibalą – Aleksandro Puškino protėvį.
Patyrinėjus šias vietas virgulėmis, aptikta, kad per trikampę aikštę praeina plati energetinė juosta iš pietų į šiaurę ir atgal, t.y. nuo Aušros Vartų iki Arkikatedros.
Pagaliau bent iš dalies baigėsi tas prekybinis košmaras, sugebantis kiekvieną didelę šventę paversti prasto skonio muge. Pirkit, sveikinkit, sveikinkit, pirkit! Nuolaidos, nuolaidos! Šaudykit, šaudykit! Kaip galima be šaudymo, be fejerverkų! Visas pasaulis pyškina, dūmina, triukšmauja! Kuo mes blogesni? Pilaitėje turėjau galimybę pro langus vidurnaktį pažvelgti į tris pasaulio šalis. Jeigu taip dieną – nuodingi dūmai būtų užtemdę saulę. Kažkada gal tokie dūmai išnaikino dinozaurus. O žmogui nieko, žmonės gajesni už dinozaurus.
Sausio pirmoji buvo graži, tiesiog pavasariška diena. Išėjau pasižvalgyti po Vilniaus senamiestį. Arkikatedros aikštėje dūmų kvapo jau nesijautė, alkoholio – taip pat, žmonės su vaikais vaikštinėjo, stoviniavo prie prakartėlės, prie eglutės, fotografavosi. Kauno eglutė įspūdingesnė už mūsiškę. Užtat Prezidentūra, mano supratimu, labai skoningai iliuminuota. To negalėčiau pasakyti apie Vinco Kudirkos aikštę ir paminklą. Kažkokia dėžė, panaši į lauko tualetą, per arti paminklo pastatyta, o pats paminklas – tamsus, niūrus. Trys prožektoriukai vos vos šviečia himno autoriui į akis. Vasarą čia bent paaugliai siautėjo, triukšmą su savo ratuotom lentom kėlė, socialdemokratai ir kitokie darbo žmonių gynėjai lipo ant bačkos, Andrių Kubilių vertė…
Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.
Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.
Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis. Taip teigia ir poetas kolaborantas Antanas Venclova, atkakliai siekęs, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, bet parašęs vieną įsimintiną eilėraštį, kuriame savo tėviškę įkurdina mėlyno Nemuno vingyje. Tada, kai jis taip rašė, buvo priverstas meluoti. Jo tėviškė ne Nemuno vingis, jo tėviškė Trempiai, Liubavo valsčiuje. Jis pats prisidėjo prie to, kad Lietuvos ilgai negalėjome vadinti tėvyne – tik tėviške. Tame eilėraštyje jis apdainuoja tėvynę, ne tėviškę. Gal todėl kartais nepagalvoję painiojame sąvokas gimtinė, tėviškė, tėvynė.
Prieš pora metų lankiausi bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio tėviškėje, nors kelio rodyklė į ją bylojo – į gimtinę. Gimė Jonas Jablonskis Kubilėliuose, paskui tėvai persikėlė į Rygiškius. Ten jis augo, ten jo tėviškė, ne gimtinė.
2011 gegužės 10 d. Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos moksleiviai Augustinas Dagelis, Gintarė Matiejūnaitė ir kt. drauge su mokytojais Gražina Kosarieva, Liudmila Šmugurova, Žilvinu Radavičiumi lankėsi turinčioje daugiau nei šešių šimtmečių garbingą istoriją, Vilniaus šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje (toliau – Arkikatedra), susipažino su šios šventovės istorija, aplankė garbių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau- LDK) bei Lenkijos Karalystės (toliau-LK) žmonių –Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro (1460-1506), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonų- Švenosios Romos imperatoriaus imperatoriaus Ferdinando I (1503-1564) duktės Elžbietos Habsburgaitės (1526—1545) ir Barboros Radvilaitės (1520-1551) kapus, šv. Kazimiero (1458-1484) koplyčią.
