Lietuvos ir Armėnijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Vaagnas Chačaturianas. LR prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Taip, balandžio 19-ąją Vilniuje viešėjo Armėnijos prezidentas Vaagnas Chačaturianas. Taip, balandžio 19-ąją surengtas Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos oficialus susitikimas su Armėnijos Prezidentu Vaagnu Chačaturianu. Taip, darbotvarkė, kaip skelbė Lietuvos prezidento komunikacijos grupė, turininga: aptarė dvišalį bendradarbiavimą, Armėnijos ir Europos Sąjungos suartėjimą per Rytų partnerystės programą, Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto sprendimą diplomatinėmis priemonėmis, Rusijos karą Ukrainoje.
Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.
Oficialiame Lietuvos prezidento internetiniame puslapyje dar tvirtinta: Lietuva nuosekliai remia Armėnijos pastangas apsaugoti suverenitetą ir vykdyti demokratines reformas, o Prezidentas G. Nausėda teigė, kad „Lietuva, pirmoji valstybė 1991 metais pripažinusi Armėnijos nepriklausomybę, prisimena bendrą skaudžią sovietinę istoriją, o ilgametė tarpusavio parama vieni kitų kovai už apsisprendimą ir nepriklausomybę yra svarbus tarpusavio santykių pagrindas“.
Kokių dar gražių žodžių ir minčių pažėrė G. Nausėda? Mūsų Prezidentas patikino Armėnijos vadovą, kad Lietuva tvirtai remia įvairialypį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą. „Lietuva tvirtai palaiko Europos Sąjungos ir mūsų transatlantinių sąjungininkų pastangas stiprinti Armėnijos suverenitetą ir atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms. Kaip ES narė, Lietuva pasirengusi padėti siekti ilgalaikės taikos, kuri yra būtina kuriant klestinčią demokratinę Jūsų šalies ateitį“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
Lietuvos ir Armėnijos Prezidentai, be kita ko, aptarė ir Rusijos karą Ukrainoje, jo pasekmes Europos ir regiono saugumui. „Šiandien mūsų žemyną drebina nuo Antrojo pasaulinio karo neregėta agresija ir smurtas. Dabar kaip niekad akivaizdu, kad mūsų šalių nepriklausomybė, suverenitetas ir teritorinis vientisumas negali būti laikomi savaime suprantamais dalykais“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Tada abiejų šalių vadovai atidarė Lietuvos ir Armėnijos verslo forumą.
O Pirmoji ponia Diana Nausėdienė taip pat nesėdėjo sudėjusi rankų: kartu su Armėnijos Prezidento dukra Arpine Chačaturian lankėsi Vilniaus lopšelyje-darželyje „Jurginėlis“ bei Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neonatologijos centre.
Remiantis LR Prezidento kumunikacijos išplatintais tekstais, – nors apsiverk iš laimės, kaip viskas gražu, prasminga, teisinga, demokratiška, civilizuota.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Tačiau visa tai – tik išorė, tik paviršius. Tikrasis Armėnijos veidas – visai kitoks. Armėnija iki šiol negrąžinusi Azerbaidžanui visų iš jo neteisėtai 1988 – 1994 metais atplėštų teritorijų. Omenyje turiu Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Visa tarptautinė bendrija, įskaitant ir Lietuvą, pripažįsta, jog Karabachas – ne Armėnijos, o būtent Azerbaidžano žemė. Oficialusis Baku iki 2020-ųjų rudens kantriai prašė, jog Vakarai padėtų iš Armėnijos atgauti šį regioną taikiomis priemonėmis.
Bet Vakarai gudravo: viešai pripažindavo Azerbaidžano teisę į Karabachą, užtat slapta rėmė armėniškąjį separatizmą ir pusiau oficialiai prievartavo azerbaidžaniečius, kad šie Armėnijai paaukotų Karabacho regioną.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
Mano supratimu, Azerbaidžanas pasielgė teisingai: 2020-ųjų rudenį karinės operacijos metu pamėgino išvaduoti Karabachą jėga. Per 44 dienas trukusią karinę operaciją didžiąją dalį Karabacho susigrąžino. Armėnijos separatistai, padedami vadinamųjų „rusų taikdarių“, dabar kontroliuoja vos keleta procentų.
Deja, oficialusis Jerevanas vis tiek nerimsta. Užuot taikiai pasitraukęs iš žemių, kurios jam nepriklauso, rengia įvairiausio pobūdžio provokacijas. Diplomatines, diversines, karines. Oficialusis Jerevanas vis dar kaulina paramos iš Vakarų, kad Paryžius, Briuselis ar Strasbūras spustelėtų azerbaidžaniečius kompromisams. Pavyzdžiui, užpuola azerbaidžaniečių pasieniečius, o paskui šaukia, kad tai azerbaidžaniečių kariai šaudo (nors šie imasi tik atsakomųjų veiksmų). Tuomet reikalauja karinės pagalbos tai iš Maskvos, tai iš Paryžiaus. Slapta atsiveža ginklų net iš agresyvaus, totalitarinio Irano. Savo teritorijoje Giumri mieste vis dar laiko Rusijos karinę bazę. Vis dar nepasmerkę savo teroristų iš ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak organizacijų. Remiantis lietuviška patarle, pats muša – pats rėkia.
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Armėnijos prezidento V. Chačaturiano oficialus vizitas į Vilnių – viena iš informacinių Jerevano provokacijų. Pažiūrėkit, kokie mes gražūs, taikūs. Organizuojame ekonominius forumus, norime tapti Europos Sąjungos dalimi, mums rūpi vaikų darželiai ir sunkiai sergantys ligoniai. Žodžiai – teisingi, o darbai – niekingi. Negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius neteisėtai okupuotų žemių, seka pasakas apie prieš tūkstantį metų ten neva egzistavusią kažin kokią Armėnijos karalystę, sąmoningai nutyli, kaip kadaise azerbaidžaniečius žiauriai vijo ne tik iš Jerevano, bet ir iš Karabacho sostinės Hankendžio (iš viso – maždaug milijonas pabėgėlių). Slepia, kaip dar visai neseniai organizavo kruvinus teroristinius išpuolius Europoje, JAV, Australijoje, kaip dabar žiauriai elgiasi su jų nelaisvėn patekusiais azerbaidžaniečių kariais.
Azerbaidžaniečių pabėgėliai. Taip gyveno iš savo namų išvyti azerbaidžaniečiai
Mano supratimu, Lietuva neturėtų šiandien priimti nė vieno Armėnijos politiko: nei prezidento, nei premjero, nei kultūros ar sporto ministro. Pirma apsišluokite savo kieme: atiduokite Azerbaidžanui tai, ką klasta ir jėga užgrobėte 1988 – 1994-aisiais metais, atsiprašykite Azerbaidžano už jam padarytas skriaudas (apie kompensacijas – nė nekalbu), pažadėkite, kad daugiau nerengsite pasienio zonose provokacijų, štai tada būsite laukiami svečiai Vilniuje. O kol elgiatės labai panašiai kaip kaimynines šalis puldinėjanti Rusija, – jums Lietuvos vartai užtverti.
Jei vis tik oficialus Armėnijos prezidento vizitas į Vilnių buvo neišvengiamas, Lietuvos prezidentas privalėjo bent paklausti pono Vaagno Chačaturiano: kada iš Karabacho išvesite visus savo separatistus? Bet, remiantis oficialiais LR prezidento komunikacijos grupės pranešimais, mūsų prezidentas apie tai nė neužsiminė.
Prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Armėnijos Prezidentu Vaagnu Chačaturianu. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį susitiko su oficialaus vizito į Lietuvą atvykusiu Armėnijos Prezidentu Vaagnu Chačaturianu. Lietuvos ir Armėnijos vadovai aptarė dvišalį bendradarbiavimą, Armėnijos ir Europos Sąjungos suartėjimą per Rytų partnerystės programą, Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto sprendimą diplomatinėmis priemonėmis, Rusijos karą Ukrainoje.
Šalies vadovas susitikime pabrėžė, kad Lietuva nuosekliai remia Armėnijos pastangas apsaugoti suverenitetą ir vykdyti demokratines reformas. Prezidento teigimu, Lietuva, pirmoji valstybė 1991 metais pripažinusi Armėnijos nepriklausomybę, prisimena bendrą skaudžią sovietinę istoriją, o ilgametė tarpusavio parama vieni kitų kovai už apsisprendimą ir nepriklausomybę yra svarbus tarpusavio santykių pagrindas.
Prezidentas patikino Armėnijos vadovą, kad Lietuva tvirtai remia įvairialypį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą. „Lietuva tvirtai palaiko Europos Sąjungos ir mūsų transatlantinių sąjungininkų pastangas stiprinti Armėnijos suverenitetą ir atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms. Kaip ES narė, Lietuva pasirengusi padėti siekti ilgalaikės taikos, kuri yra būtina kuriant klestinčią demokratinę Jūsų šalies ateitį“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
Šalies vadovas taip pat pabrėžė, kad Lietuva tvirtai palaiko Armėnijos ir Europos Sąjungos suartėjimą per Rytų partnerystės platformą, kuri yra realus kelias didinti regiono atsparumą, stabilumą ir saugumą.
Lietuvos ir Armėnijos Prezidentai taip pat aptarė Rusijos karą Ukrainoje, jo pasekmes Europos ir regiono saugumui. „Šiandien mūsų žemyną drebina nuo Antrojo pasaulinio karo neregėta agresija ir smurtas. Dabar kaip niekad akivaizdu, kad mūsų šalių nepriklausomybė, suverenitetas ir teritorinis vientisumas negali būti laikomi savaime suprantamais dalykais“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
Vėliau trečiadienį abiejų šalių vadovai atidarys Lietuvos ir Armėnijos verslo forumą, kuriame susitiks informacinių technologijų, atsinaujinančios energetikos ir kitų verslo sektorių atstovai.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Lietuvos prezidentūra praneša, kad Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį susitinka su oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančiu Armėnijos prezidentu Vaagnu Chačaturianu. Planuojama, kad susitikime valstybių vadovai aptars dvišalį bendradarbiavimą, saugumo situaciją Pietų Kaukaze, Rusijos karo Ukrainoje poveikį regionui.
Prezidentai taip pat dalyvaus Lietuvos ir Armėnijos verslo forume, kuriuo siekiama stiprinti šalių ekonominį bendradarbiavimą įvairiose srityse.
Pirmoji ponia Diana Nausėdienė kartu su Armėnijos prezidento dukra Arpine Chačaturian lankysis Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose, kur viešnią supažindins su pažangiomis technologijomis, skirtomis neišnešiotų naujagimių sveikatos priežiūrai.
Taip pat primenama, kad pernai gegužę prezidentas G. Nausėda su oficialiu vizitu taip pat lankėsi Armėnijoje. Susitikime su V. Chačaturianu šalies vadovas tuomet akcentavo, kad Lietuva palaiko glaudesnę ES ir Armėnijos integraciją.
Tai – oficiali informacija, kurią skelbia tiek Lietuvos prezidento kanceliarija, tiek informacinė agentūra ELTA.
O kas – nutylima?
Vaagnas Chačaturianas – penktasis Armėnijos prezidentas. Jis inauguruotas 2022-ųjų metų kovo 13 dieną. Prezidentauja dar tik vienerius metus. Ironiškai kalbant – naujokas. Tačiau jau spėjo apsikvailinti. Apsijuokė viso pasaulio akyse. Jo poelgiu pasipiktino milijonai žmonių visame pasaulyje.
JK karalienė Elžbieta II. EPA-ELTA nuotr.
Omenyje turiu akibrokštą Vestminsterio salėje prie Karalienės Elžbietos II karsto. 1000 metų senumo pastate draudžiama naudoti bet kokius fotoaparatus, bet kokias filmavimo kameras. Ypač tai buvo aktualu Karalienės Elžbietos II laidotuvių metu. Visiems įeinantiems į Vestminsterio abatiją duotas griežtas instruktažas – jokių fotografijų, jokių vadinamųjų „asmenukių“.
Be abejo, su elgesio taisyklėmis buvo supažindintas ir Armėnijos prezidentas. Tačiau palydėtas prie VIP alėjos, nuo kurios atsiveria vaizdas į Monarchės karstą, jis nusispjovė į griežtas padorumo taisykles. Armėnijos prezidentas paprašė savo pagalbininko, kad šis mobiliuoju telefonu įamžintų jį prie karsto (kita versija – neuždraudė padėjėjui fotografuoti). Taigi Armėnijos prezidentas leido sau nusifotografuoti prie Anglijos ąžuolinio karsto su vėliavomis. Taip jis įžeidė šviesų Karalienės Elžbietos II atminimą. Tuo pačiu buvo įžeisti milijonai Karalienę Elbietą II mylinčių ir gerbiančių britų, Jungtinėn Karalystėn atvykusių svečių iš viso pasaulio.
Apie šį Armėnijos prezidento netaktą pirmasis prabilo britų leidinys thesun.co.uk, apie šį akibrokštą rašė viso pasaulio spauda. Niekas kitas iš svečių taip nepasielgė kaip Armėnijos prezidentas.
Belieka iškelti retorišką klausimą – jei Armėnijos prezidentas V. Chačaturianas taip įžūliai elgiasi viešai, viso Pasaulio akivaizdoje, kokių bjaurasčių jis gali iškrėsti tuomet, kai bus mažiau matomas?
Vahanas Chačaturianas. Armėnijos prezidentas. Vikipedija.org foto
Saulius Kizelavičius
Šiandien norėčiau tarti keletą žodžių apie Armėnijos prezidentą Vahaną Chačaturianą. Tai – penktasis Armėnijos prezidentas. V. Chačaturianas prezidentauja dar tik keletą mėnesių – jis buvo inauguruotas šių metų kovo 13 dieną.
Tačiau šis Armėnijos politikas jau spėjo padaryti akivaizdžią kvailystę. Apsijuokė viso pasaulio akyse. Jo poelgiu pasipiktino milijonai žmonių visame pasaulyje.
Kuo gi jis pasižymėjo? Omenyje turiu akibrokštą Vestminsterio salėje prie Karalienės Elžbietos II karsto. 1000 metų senumo pastate draudžiama naudoti bet kokius fotoaparatus, bet kokias filmavimo kameras. Ypač tai buvo aktualu Karalienės Elžbietos II laidotuvių metu. Visiems įeinantiems į Vestminsterio abatiją duotas griežtas instruktažas – jokių fotografijų, jokių vadinamųjų „asmenukių“.
Be abejo, su elgesio taisyklėmis buvo supažindintas ir Armėnijos prezidentas. Tačiau palydėtas prie VIP alėjos, nuo kurios atsiveria vaizdas į Monarchės karstą, jis nusispjovė į griežtas padorumo taisykles. Armėnijos prezidentas paprašė savo pagalbininko, kad šis mobiliuoju telefonu įamžintų jį prie karsto (kita versija – neuždraudė padėjėjui fotografuoti). Taigi Armėnijos prezidentas leido sau nusifotografuoti prie Anglijos ąžuolinio karsto su vėliavomis. Taip jis įžeidė šviesų Karalienės Elžbietos II atminimą. Tuo pačiu buvo įžeisti milijonai Karalienę Elbietą II mylinčių ir gerbiančių britų, Jungtinėn Karalystėn atvykusių svečių iš viso pasaulio.
Apie šį Armėnijos prezidento netaktą pirmasis prabilo britų leidinys thesun.co.uk, apie šį akibrokštą rašė viso pasaulio spauda.
Belieka iškelti retorišką klausimą – jei Armėnijos prezidentas V. Chačaturianas taip įžūliai elgiasi viešai, viso Pasaulio akivaizdoje, kokių bjaurasčių jis gali iškrėsti tuomet, kai bus mažiau matomas?
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda sekmadienį pasveikino naująjį Armėnijos Respublikos prezidentą Vahagną Khachaturyaną.
Pažymėjęs, kad Armėnijos prezidentas pradeda eiti pareigas nepaprastai sudėtingu Europai ir visam pasauliui laikotarpiu, kuomet Ukraina patiria karinę Rusijos agresiją, šalies vadovas palinkėjo kolegai sėkmės ir ryžto vedant savo šalį demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms keliu.
„Šiuo metu visų Europos šalių susitelkimas nepaprastai svarbus saugant europines vertybes ir užtikrinant mūsų žmonėms saugumą ir taiką“, – rašoma prezidento sveikinime.
Šalies vadovas taip pat išreiškė įsitikinimą, kad glaudesnis Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas ne tik prisidės prie gerovės Armėnijos žmonėms kūrimo, bet ir padės vystyti dvišalį dialogą.
Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. EPA – ELTA nuotr.
Jerevanas, sausio 23 d. (AFP-ELTA). Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas sekmadienį paskelbė apie savo atsistatydinimą, nes turėdamas iš esmės simbolines galias negali paveikti šalies politikos krizės metu, praneša AFP.
„Apie tai labai ilgai svarsčiau ir nusprendžiau atsistatydinti po ketverių aktyvaus darbo metų prezidento poste. Prezidentas neturi reikiamų svertų, kad galėtų daryti įtaką svarbiausiais klausimais valstybei ir tautai tiek užsienio, tiek vidaus politikoje“, – pareiškė A. Sarkisianas.
Penktadienį suimtas buvęs Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas.
Antrankiai
„Robertas Kočarianas suimtas remiantis teismo sprendimu. Mano žiniomis, jis šiuo metu laikomas Jerevano centriniame kalėjime“, – žurnalistams teigė Armėnijos valstybinės saugumo tarnybos vadovas Arturas Vanecianas.
Gruodžio 7 d. šalies Apeliacinis teismas leido suimti buvusį šalies prezidentą R. Kočarianą, kuris kaltinamas konstitucinės santvarkos nuvertimu 2008 metais. Tai žurnalistams pranešė eksprezidento advokatų komandos narys Aikas Alumianas.
Tą pačią dieną eksprezidentas nusprendė nelaukti teismo įsakymą vykdančių teisėsaugos pareigūnų ir pats prisistatė į Valstybinės saugumo tarnybos ikiteisminio sulaikymo įstaigą.
Kaip skelbta anksčiau, liepos 26 d. Armėnijos specialioji tyrimų tarnyba pateikė R. Kočarianui kaltinimą dėl smurtinio konstitucinės santvarkos nuvertimo 2008 metais ir kreipėsi į teismą, kad jam būtų paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Tą pačią dieną R. Kočarianas buvo apklaustas tiriant baudžiamąją bylą dėl žudynių per opozicijos protesto akcijas 2008 m. kovo 1 d.
Liepos 27 d. buvęs prezidentas teismo sprendimu buvo suimtas. Rugpjūčio 13 d. Jerevano apeliacinis teismas nusprendė paleisti R. Kočarianą, kadangi jis, pagal Konstituciją, turi neliečiamybę.
Lapkričio 15 d. Armėnijos kasacinis teismas iš dalies patenkino Generalinės prokuratūros prašymą ir perdavė R. Kočariano bylą Apeliaciniam teismui pakartotinai svarstyti.
Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Karikatūra
Prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano išrinkimą visagaliu ministru pirmininku šalies sostinėje Jerevane protestuojantys žmonės kelia rankas policininkų akivaizdoje, šitaip rodydami savo taikingumą, tačiau jų ryžtas paralyžiuoti valdžią neblėsta.
Balandžio 17-osios vakare Laisvės aikštėje įvykusiame protesto mitinge parlamento opozicijos atstovas Araratas Mirzojanas pareiškė: „Nuo šios valandos Armėnijoje nėra premjero Seržo Sargsiano, nėra Respublikonų partijos valdžios. Armėnijoje yra viena valdžia ir ši valdžia yra čia!“ Parlamento narys, protestantų vedlys Nikolas Pašinianas pareiškė nesutinkąs su sakančiais, kad nieko nepasikeitė ir Sargsianas toliau lieka svarbiausiuoju. „Aš atsakingai pareiškiu, kad viskas pasikeitė, Seržas Sargsianas neturi daugiau tautos, kurią galėtų valdyti, o Armėnijos Respublikos piliečiai neturi premjero, vardu Seržas Sargsianas.“
Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.
Dar vidudienį jis pranešė, kad respublikoje susiklostė „revoliucinė situacija“ ir prasideda nesmurtinė revoliucija. Vėlai vakare mitinge jis kalbėjo: „Mes radome būdą parklupdyti Seržą Sargsianą ir respublikonų partiją“. Artimiausiomis dienomis Armėnijoje bus įkurti „aksominės revoliucijos“ komitetai, kurie vadovaus valstybinių įstaigų blokavimui. „Labai greitai visos valstybinės žinybos, taip pat ir policija, privalės vykdyti ne Seržo Sargsiano, o tautos įgalioto revoliucijos komiteto įsakymus.“ Pašinianas paragino rytojaus dieną užkardyti visas gatves, metropoliteną, blokuoti visas valstybines įstaigas. Visose gatvėse steigti kontrolinius punktus ir stabdyti valdančiosios Armėnijos respublikos partijos narius. „Rytoj Seržas Sargsianas turi žiūrėti į miestą per spygliuotą vielą.“
Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja
Trečiadienį protestuotojai vėl išėjo į gatves, tačiau visų vakarykščių užmojų neįgyvendino. Demonstrantų kolona pražygiavo pro Nacionalinio susirinkimo rūmus ir susitelkė prie ministro pirmininko rezidencijos (Seržas Sargsianas šiuose rūmuose Bagramiano gatvėje šeimininkavo ir būdamas prezidentu). Nikolas Pašinianas perspėjo bendražygius negrasyti vartus saugantiems policininkams ir neniokoti valstybinio turto. Jo žodžiais, „pastarąją naktį Sargsianas įsakė pašalinti spygliuotąją vielą ir atšaukti policininkus“, tačiau jie savo atėjimu vėl priversią jį „žvelgti į pasaulį per policininkų skydus ir spygliuotąją vielą“.
Vakare Respublikos aikštėje vėl įvyko sąjūdžio „Ženk žingsnį, atstumk Seržą!“ mitingas. Pašinianas pranešė, kad protestai vyksta ir kituose Armėnijos miestuose, jiems pritariantys balsai atsklinda iš užsienio. Antai prie Armėnijos konsulato Marselyje, Prancūzijoje, sudegintas Seržo Sargsiano portretas. Daug išeivių pranešė nusipirkę bilietus ir atskrisią į Jerevaną prisidėti prie protestuotojų. Išeivija taip pat prisideda lėšomis: „Mūsų sąjūdis – pirmasis nepriklausomoje Armėnijoje sąjūdis, nesiejamas su kokių nors svetimų šalių įsikišimu.“ Galiausiai jis paragino protestuotojus ateinantį rytą apsiausti vyriausybinius pastatus anksčiau – dar iki valdininkams ateinant į tarnybą. Mojamasi sutrukdyti šiandien numatytą surengti pirmą Seržo Sargsiano pirmininkaujamą vyriausybės posėdį. Vakare protestuotojai vėl susirinks į mitingą Respublikos aikštėje.
Įvykius Jerevane seka svarbiausiose pasaulio sostinėje. „Mes atidžiai stebime protestus Jerevano centre ir kituose Armėnijos miestuose“, – sakoma JAV Valstybės departamento paskelbtame pareiškime. Tūkstančiai Armėnijos piliečių išėjo į gatves, kad įgyvendintų savo teisę laisvai reikšti nuomonę ir rinktis. Valstybės departamentas pareiškė nerimavimą dėl protestuotojų ir policijos susidūrimų, kurių metu buvo nukentėjusių, ir paragino visas puses nesikarščiuoti, vengti smurtinių veiksmų.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Europos Sąjungos atstovybė Jerevane ir ES valstybių pasiuntinybės taip pat paskelbė pareiškimą dėl padėties Armėnijos sostinėje ir kituose miestuose. Jame primenama piliečių teisė į susirinkimus ir valstybės pareiga garantuoti visuomenės saugumą. Visos pusės turi elgtis santūriai ir atsakingai.
Rusijos prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams pasakė, kad balandžio 17-osios vėlų vakarą Vladimiras Putinas paskambino Seržui Sargsianui ir pasveikino jį su išrinkimu vyriausybės vadovu. „Suprantama, pasikeista nuomonėmis.“ Anot Peskovo, Kremliuje atidžiai seka pranešimus apie padėtį Armėnijoje ir tikisi, kad viskas klostysis įstatymų rėmuose.
Šį rytą armėnų žiniasklaida pranešė protestuotojus renkantis prie vyriausybės rūmų. Prieš juos išrikiuotas policijos kordonas.
Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja
Dešimt metų Armėniją valdęs Seržas Sargsianas sakosi nesitaikantis tapti ministru pirmininku, kuris nuo šiol bus valstybėje pirmuoju asmeniu. Tačiau valdžioje esantys ir pinigais aptekę jų šalininkai vos ne ant kelių maldauja neatsisakyti. Tik iš tikrųjų parklupdyti žmonės ištuštėjusioje tėvynėje tyli.
Prezidentą šalin, tegyvuoja ministras pirmininkas!
Kodėl Armėnijoje parlamento naujai išrinktą šalies prezidentą lygina su Elžbieta II, o kandusis Shame.am net pavadino „Anglijos karaliene“? Ne todėl, kad balandžio 9 d. parlamente – Nacionaliniame susirinkime prisiekęs Armenas Sarkisianas buvo Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje ir bičiuliavosi su karališkos šeimos nariais. Tiesiog šalies konstitucijos pataisos, priimtos 2015 m. gruodžio 6 d. vykusiame referendume, paliko prezidentui visiškai nedaug tų galių, kuriomis dešimt metų naudojosi jo bendrapavardis. Naujasis prezidentas prisiekė būsiąs konstitucijos vykdymo nepolitinis garantas. Naujajam prezidentui pradėjus vykdyti savo pareigas, vyriausybė nustoja savo įgaliojimų, tačiau iki balandžio 17-osios, kai išrinks naują ministrą pirmininką, pirmuoju asmeniu šalyje bus ne prezidentas, o Nacionalinio susirinkimo pirmininkas; bent taip rašoma, nes ir patiems žurnalistams keblu susivokti permainose.
Didžioji galių dalis tenka naujajam ministrui pirmininkui, kuris ir bus valstybės pirmasis asmuo. Beje, jam paliekama ir prezidento rezidencija, taip pat prezidentiniai lėktuvas ir sraigtasparnis. Nors Armėnija vadinsis parlamentine respublika, girdėti balsų iš tikrųjų joje būsiant vienvaldystę – ministro pirmininko. Antai negausios parlamento opozicinės frakcijos „Jelk“ atstovai mano, kad naujoji konstitucija suteikia ministrui pirmininkui absoliutinę valdžią. Niekas negalės jo sugriebti už rankos darant nusikaltimą, nes jam pavaldi bus ir policija, ir nacionalinio saugumo tarnyba. Pridurtina, kad karo atveju jis bus ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas.
O kodėl tą pačią balandžio 9-ąją dešimt metų valdymą prezidento poste pabaigęs Seržas Sargsianas lyginamas su Vinstonu Čerčiliu? Pastarasis pripažintas labiausiai Didžiajai Britanijai nusipelniusiu veikėju per visą karalystės istoriją ir pripažintas visų laikų tikriausiu džentelmenu. Tuo tarpu Sargsiano Armėnijoje vis dėlto nevadina „Seržiku Didžiuoju“. Viskas prasidėjo dar 2014-ųjų pavasarį, kai Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas sutiko pataisyti konstituciją ir pusiau prezidentinį valdymą joje pakeisti parlamentiniu.
O kuo Seržas Sargsianas prastesnis už Vinstoną Čerčilį?
Tada, 2014 metų pavasarį, jis pasakė, kad įvykus šiai permainai nesieksiąs aukščiausių valstybės postų: Aš netgi įsitikinęs, kad vienas asmuo per savo gyvenimą negali pretenduoti daugiau kaip du kartus stovėti prie valdžios vairo. Šitą pažadą žurnalistai priminė praėjusiais metais, kai parlamento rinkimus laimėjusios Armėnijos respublikos partijos atstovai tai šen, tai ten prasitarė 2018 metų pavasarį geriausiu kandidatu į ministro pirmininko postą esant jų pirmininką – Seržą Sargsianą.
2017 metų gruodžio 19 d. Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (kitos jo pareigos – Armėnijos respublikos partijos spaudos sekretorius), komentuodamas valdančiosios respublikonų partijos atstovų tikinimus vieninteliu ir nepakeičiamu kandidatu į premjerus esant Sargsianą, pasakė: Kai tam ateis laikas, mes sukviesime posėdį dalyvaujant Armėnijos prezidentui ir apsvarstysime visas kandidatūras. Sargsiano žodis, žinoma, bus lemiamas (mes – tai respublikonų partijos Vykdomasis organas, kuri sudaro 21 narys, ir Taryba).
Seržas Sargsianas. Karikatūra
Tačiau pritarė partijos bičiuliams, kad jų pirmininkas geriausiai tinka į šį postą: Išmintingesnio ir geriau pasirengusio veikėjo visose srityse, pradedant gynybos sritimi ir baigiant užsienio politika, iš veikiančių politikų aš tiesiog nežinau. Be to, nepamirškite, būtent Seržas Sargsianas jau seniai dalyvauja derybose dėl Karabacho klausimo sureguliavimo.
Šarmazanovas tada sakė, kad naujasis premjeras bus atsakingas ne tik už vyriausybės politikos ekonominę dalį, bet ir už vidaus bei užsienio politiką. Tai labai sunki našta, ir mes visi kartu nuspręsime, ant kieno pečių turime ją užkelti. Žurnalistai priminė: o kaip Sargsiano pažadas neiti į valdžią, pasibaigus prezidento įgaliojimams? Šarmazanovas paaiškino: kai Seržas Sargsianas tai sakė, nebuvo įvykę kai kurie įvykiai. Istorijoje yra tūkstančiai atvejų, kai pasikeitus politinėms aplinkybėms keitėsi ir tų ar kitų veikėjų planai. Pirmiausia Seržas Sargsianas vadovausis valstybės interesais, jis premjero ministro pareigose reikalingas visai mūsų tautai. Tai ne jo noras – taip susiklostė aplinkybės.
Artėjant pavasariui, respublikonai prabilo visu balsu. Tiesa, didele iškalba jie negarsėja. Respublikonų partijos pirmininko pavaduotojas Galustas Saakianas tiesiog nemato Armėnijoje nė vieno, prilygstančio Seržui Sargsianui: Kadaise jis pareiškė, kad nenori būti premjeru ministru, ir dabar jis to nenori, tačiau sistema tokia, kad nėra kito žmogaus, į kurį galėtume kreiptis, kad jis taptų premjeru ministru. Respublikonų frakcijos parlamente vadovas Vagramas Bagdasarianas vasario 27 d. leido suprasti, kad partijos pirmininkas kaip ir spyriojasi, tačiau jam nėra kur dėtis: Seržas Sargsianas ne tik Armėnijos respublikos partijos lyderis, bet ir eilinis jos narys, jis privalo paklusti politinės jėgos sprendimams. Žodžiu, jeigu ožiuosis – priversime.
Kitą dieną tas pats Šarmazanovas pakartojo žurnalistams sakyta pernai, pridūręs (tai išimtinai mano nuomonė, kuriai pritaria daugelis mūsų partijos narių) naujų epitetų: neturime labiau tinkamo, atsakingo, patyrusio, išmintingo, lanksčiai, kilus iššūkiams, veikiančio… Priešingai kitiems veikėjams, Seržas Sargsianas yra valstybės veikėjas, o valstybės veikėjas vadovaujasi ne savo asmeninėmis ambicijomis, o valstybės interesais. Kaip to reikalaus valstybės interesai, taip mes ir padarysime. Ir vėl – o pažadas priėmus konstitucines pataisas nepretenduoti į aukščiausius valstybės postus? Čerčilis ir Šarlis de Golis pareikšdavo viena, o vėlesniais metais žengdavo žingsnius, kurie prieštaravo šiems pareiškimams, tačiau atitiko jų tautų ir valstybių interesams. Skambu!
Tarp kita ko: Čerčilis meluodavo, tačiau kitaip
Buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano, tampančio Armėnijos premjeru, karikatūra
Tai sakydamas respublikonų partijos spaudos sekretorius greičiausiai turėjo galvoje užsienio politiką (jų tautų ir valstybių interesams), tačiau konkrečių šių veikėjų žingsnių nenurodė. Ir iš viso – iš kur jis, beje, istorikas, visa tai ištraukė? Didžioji Britanija kovojo vienoje pusėje su Sovietų Sąjunga prieš Hitlerį, tačiau Čerčilis, didelis komunistų priešininkas, niekada neprisiekinėjo nepaduosiąs Stalinui rankos. Prancūzija 7 dešimtmečio viduryje atsisakė atsiskaitinėti doleriais ir išstojo iš NATO, tačiau Šarlis de Golis ir nežadėjo niekada to nedaryti, priešingai – jis ne kartą sakė, kad Prancūzija, kaip savo politikos šeimininkė, turi teisę viską daryti savo nuožiūra.
Dėl vidaus reikalų, tai konservatoriams pralaimėjus Čerčilis pasitraukė iš valdžios (1945), o laimėjus (1952) vėl grįžo į premjero pareigas ir atsistatydino ėmus šlubuoti sveikatai (1956). Mirė 1965 metais, palaidotas su labai nedaugeliui tekusiu valstybiniu pagerbimu. De Golis 1946 metais demonstratyviai atsistatydino iš vyriausybės vadovo pareigų, ketindamas vėl grįžti į valdžią susiklosčius daug palankesnėms aplinkybėms (anot jo paties, kaip Napoleonas) ir sulaukė savo valandos: jį išrinko prezidentu 1959 ir 1965 metais, tiesa, teko kaip reikiant pakovoti. 1969 metų pavasarį pateikė parlamento aukštųjų rūmų pertvarkymo projektą referendumui, iš anksto pasakęs, kad projekto nepriėmus atsistatydinsiąs. Dar nesulaukęs suskaičiuojant balsus, tačiau matydamas persvarą būsiant ne jo šalininkų pusėje, tuoj po pusiaunakčio pranešė ministrui pirmininkui: Aš nustoju vykdęs prezidento pareigas. Šis sprendimas įsigalioja šiandien, vidurdienį. Atsistatydinęs rašė savo sodyboje prisiminimus, kritikavo naują valdžią, sugriovusią Prancūzijos didybę, ir nė nežiūrėjo į Paryžiaus pusę, nors jo nesaistė jokie įsipareigojimai. Netrukus mirė, palaidotas, kaip prašė, kaimo kapinėse, dalyvaujant artimiesiems ir Pasipriešinimo bendražygiams.
Tikriausias anglų džentelmenas Vinstonas Čerčilis politikoje dar ir kaip pameluodavo, tačiau jis neprisiekinėjo taip, kaip Armėnijos prezidentas 2014 metų balandį: … oficialiai pareiškiu, kad aš, Seržas Sargsianas, daugiau niekada… Ir Šarlis de Golis: pasakė – padarė. Balsas tyruose (komentaras): Vyras, nekalbant jau apie šalies vadovą, turi būti savo žodžio šeimininkas. Ir jeigu jis (Sargsianas) nenori būti savo žodžio įkaitu, tai kodėl armėnų tauta turi būti šio nevykusio režimo įkaitu?
Planas „Forever“ – iki gyvos galvos?
Galiausiai kovo 19 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas internetiniam leidiniui Tert.am pasakė, ką manąs apie prieš ketverius metus pasakytus savo žodžius. Aš aiškiai pasakiau, kad nebūsiu Armėnijos prezidentu ir dabar nepretenduoju į premjero ministro postą. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs žmogumi, kuris vadovaujasi prietarais ar stereotipiniu mąstymu. Aš negaliu nesiskaityti su realybe ir vengti atsakomybės už mūsų valstybės tolesnį sklandų vystymąsi. Jis paaiškino, kad, viena vertus, užsienio politikoje matyti akivaizdūs teigiami poslinkiai, suteikiantys valstybei rimtą tvarumo atsargą, o vidaus politikos stabilumas pasiekė tokį lygį, kad ėmė palankiai veikti ir ekonomikos raidą. Kita vertus, negalima nematyti grėsmių, kurios vykdant konstitucinę reforma, deja, tik padidėjo. Priminė mūšį su Azerbaidžano kariuomene praėjusių metų balandžio mėnesį, ginkluoto maištininkų būrio ataką pačiame Jerevane, mitingus ir demonstracijas.
Aišku – niekas kitas, tik Seržas Sargsianas apgins Armėniją nuo šių grėsmių! Kovo 28 d. Armėnijos išeivijos reikalų ministrė, respublikonų partijos Vykdomojo organo narė Granuš Akopian, kalbėdamasi su žurnalistais, pasakė neabejojanti, kad Seržo Sargsiano kandidatūra bus iškelta ir jis bus išrinktas. O apie tai, ką jis pasakė prieš ketverius metus, neverta nė kalbėti: Gyvenimas nėra dogma, kad šiandien kažką pareiškus būtina tai daryti (ateityje). Gyvenimas keičiasi, vystosi. Manau, visi žino apie dialektikos dėsnius. Tai buvo ne pažadas, tai buvo pasakyta tuo konkrečiu momentu. Kiekvienas momentas turi savo logiką. Akopian žodžiais, dabar susiklostė tokia situacija, kai sistemai labai reikia Seržo Sarsiano darbo patirties. Juk siūlant kandidatą turi būti atsižvelgiama į jo žinias, ryšius, patirtį. Negalima to ignoruoti, – kalbėjo ji. – Pažiūrėkite, Angela Merkel renkama jau ketvirtą kartą ir Vokietijoje tam neprieštaraujama.
Tą pačią kovo 28-ąją savo žodį tarė nepartinis parlamento valdančiosios koalicijos narys, valstybės ir teisės komisijos pirmininkas Gevorkas Kostanianas (2008-aisiais tapo prezidento Seržo Sargsiano patarėju, vėliau ėjo generalinio prokuroro pareigas, irgi Vykdomojo organo narys). Jis žurnalistui pasakė savo ausimis girdėjęs Sargsiano pažadą nepretenduoti į prezidento ir ministro pirmininko postus. Išeivijos reikalų ministrė, kaip girdėjome, pasitelkė dialektiką (toli gražu ne visi žino apie jos dėsnius, o moka juos taikyti vienetai, bet daugelis išmano demagogijos taisykles). Tuo tarpu buvęs prokuroras pasirinko lingvistinę logiką. Jis esą pats nepretendavo į generalinio prokuroro postą, tačiau buvo išrinktas. Seržas Sargsianas irgi nepretenduoja (nesiima veiksmų norui įvykdyti) į ministrus pirmininkus. Ar gali jis tapti premjeru? Mano giliu įsitikinimu, dabartinės realybės sąlygomis tai neišvengiama, – pasakė buvęs prokuroras ir kaip kirviu nukirto: – Man svarbiausia, kad kare vadas nekeičiamas, viskas.
Dabar Rusijoje naujienų tarnyba „Regnum“ (piestu stoja už Armėniją su Kalnų Karabachu, tačiau Sargsiano toli gražu neliaupsina) primena: tada, prieš ketverius metus, Seržas Sargsianas sakė esąs prieš tai, kad šalis pereitų prie parlamentinio valdymo, tačiau daugeliui jau tada buvo akivaizdu – visa išmonė su naująja Konstitucija yra Seržo Sargsiano plano likti valdžioje po 2018 metų balandžio mėnesio dalis. Labai greitai pamatysime, ar iš tikrųjų toks planas buvo.
Neramumai Jerevane. Scanpix/Sputnik nuotr.
Vasario pabaigoje politologas Armanas Grigorianas paaiškino, kad respublikonų partija visaip vilkins pagarsinti kandidato į premjerus vardą ir paskelbs apie savo sprendimą iškelti į šitą postą Seržą Sargsianą pačią paskutinę valandą, kad neaudrintų visuomenės. Jo manymu, Sargsianas neturi politinių konkurentų, tačiau vis viena prisibijo galint žmones išeiti į gatves, paskelbus jo planus iš anksto (toks bruzdėjimas jau vyksta, naujas sąjūdis „Armėnijos valstybės vardan“ pagąsdino balandžio 9-16 dienomis protestuosiąs prieš Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku – kasdien). Politologas nesuklydo. Likus mėnesiui iki ministro pirmininko rinkimų, žiniasklaida pranešė, kaip viskas vyks, valandomis: balandžio 15 d. respublikonų partijos viršūnės aptars kandidatūrą, balandžio 16 d. iki 18:00 ji bus pateiktas parlamentui, o balandžio 17 d. 12:00 parlamente įvyks balsavimas. Protestams lieka pusdienis…
10 metų rengėsi užsimoti
Respublikonų vadovybė kiek įmanydama liaupsina Seržo Sargsiano išmintį, patirtį, institucinę atmintį (Gevorkas Kostanianas). Atrodo, vos ne ant kelių maldaujamas užimti ministro pirmininko postą jis kaip ir nesipriešina, dargi prašo jam leisti pasidarbuoti valstybės vadovui formaliai nepriklausančiame bare: norėtų pamokyti jaunus politinius lyderius. Pasak jo, šis klausimas yra labai svarbus, prie jaunųjų ugdymo turi prisidėti visi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų. Sargsianas norėtų perteikti jauniesiems regimąją ir paslėptąją mūsų šalies patirtį per praėjusius ir dabartinius metus.
Pakalbėkime apie regimąją patirtį. Ko gali pasimokyti jaunimas iš dešimt metų šalį valdžiusio Seržo Sargsiano ir jo bendražygių? Praėjusių metų vasarą, Sargsiano 63 metų sukakties proga, leidinys Sut.am paskelbė prezidento neįvykdytų pažadų sąrašą (Sut.am – Armėnijos visuomeninės organizacijos „Informuotųjų piliečių sąjunga“ įkurtas leidinys, seka, kas valdžios žmonių kalbose ir oficialiuose pranešimuose neatitinka tikrovės, kitaip sakant, ką jie pameluoja).
2008-ųjų metų prezidento rinkiminės kampanijos metu Sargsianas dievagojosi: Patikinu jus, kad aš niekada neleisiu atsitraukimo (rusiškame tekste tarptautinis žodis – регресса) nei vienoje srityje: ar tai būtų ekonomika, ar demokratija, ar žmogaus teisės. Kai 2009 metais ekonomika smuko iškart 14%, prezidentas skėstelėjo rankomis: pasaulinė finansinė krizė, nieko nepadarysi. 2013 metais prezidentas pagrasino: vyriausybė, kuri nepasieks ekonomikoje kasmetinio 7 % prieaugio, privalo atsistatydinti. Tokio prieaugio taip ir nesulaukta, tačiau vyriausybės dirbo kaip niekur nieko, o jų vadovai keitėsi dėl kitų dalykų. Net nacionalinė statistikos tarnyba turėjo pripažinti, kad žmonių gyvenimas pablogėjo: 2008 metais skurdo 27,6% gyventojų, o 2016 metais – 29,4%. Per Sargsiano valdymo metus kelis kartus padidėjo valstybės skola – iki $ 7 milijardų. Dėl demokratijos ir laisvių: ankstesniais metais „The Economist Intelligence Unit“ Armėniją įrašė pusiau autoritarinių valstybių sąraše, o 2017 metais ji atsidūrė autoritarinių grupėje, greta Nigerijos, Mauritanijos…
2008-ųjų gruodyje Giumrio mieste, prieš du dešimtmečius smarkiai apgriautame žemės drebėjimo, prezidentas Seržas Sargsianas pasakė: Per kelerius metus mums pavyks visiškai įveikti katastrofos pasekmes. Kai sakau „visiškai“, turiu galvoje, kad neliks šeimų, neturinčių stogo virš galvos. Ir statė, dargi prezidento brolis Aleksandras (pravarde „Sašikas 50%“) prisidėjo, greičiausiai, ne be naudos sau. Praėjusių metų pabaigoje šiame mieste lankęsis partijos „Klestinčiosioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas skyrė vargingai gyvenantiems miestiečiams išdalyti 100 milijonų dramų, iš jų 50 milijonų – gyvenantiems nameliuose. Jau rytojaus dieną dosniojo deputato patikėtiniai pradėjo dalybas: 5 000 šeimų – po 20 tūkstančių dramų. Nesunku apskaičiuoti, kiek žmonių, praėjus jau trims dešimtims metų, glaudžiasi dar sovietinės valdžios tam kartui suteiktuose konteineriuose, barakuose – nameliuose. Turi stogą, tačiau ne iš prezidento malonės. Iki žemės drebėjimo Giumryje gyveno 240 tūkstančių žmonių, dabar jų likę beveik tris kartus mažiau. Širako apskrityje, kurios administracinis centras yra Giumris, 46% žmonių gyvena blogiau skurdo ribos – tai didžiausias neturtas visoje Armėnijoje.
Dabar Sargsianą nei į tvorą, nei į mietą palygino su Čerčiliu, tačiau su juo pačiu jau galima lyginti tuos žmones, kurie kalba apie neįgyvendinamus dalykus, ir sakyti apie tokius svajotojus: užsimojo kaip Seržikas. Pradėdamas valdyti sakė Armėniją tuoj pat pradėsiant statyti naują atominę jėgainę, žadėjo nutiesti geležinkelį, tačiau viskas susiklostė pagal Jerevane sumanytos dialektikos dėsnius: pažadėta nebūtina daryti. 2017 metų pavasarį, kalbėdamas naujai išrinktame parlamente, privertė visus suklusti: iki 2040 metų reikia padidinti bendrojo vidaus produkto dydį (BVP) iki $ 50-60 milijardų, o skaičiuojant vienam gyventojui – iki $ 15 000. Dabar BVP sudaro 10,5 milijardo ir 3,5 tūkstančio žmogui, tačiau kasmet didinant jį po 5 % esą ir susidarys 50-60 milijardų.
Šiaip jau drąsiausi ekonomistai šiame sparčiai kintančiame pasaulyje taip toli nežvelgia, kadaise sovietai planavo penkmečiais, tačiau ir dabar paprastai planuojama 5-10 metų į priekį. Sunku tikėtis Sargsianą būsiant valdžioje po ketvirčio amžiaus ir atsiskaitysiant šiandien dar negimusiems. Vis dėlto imta skaičiuoti. Anot Sut.am, paprasta aritmetika rodo, kad 10,5 milijardo, kasmet pridedant po 5 %, per 23 metus tepadidės tris kartus, o ne penkis su puse, kaip paskelbė prezidentas. Savo ruožtu rimti ekonomistai paskaičiavo: Iki 2040 metų BVP vienam žmogui įmanoma padidinti iki $10 000 ir jis sudarys apie $22 milijardus, tačiau su sąlyga, kad tuo metu Armėnijoje gyvens ne daugiau kaip 2,1 – 2,2 milijono žmonių. Tačiau tai prieštarauja kitam Sargsiano užmojui – iki tų pačių 2040-ųjų pasiekti, kad Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių.
Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?
Apie keturis milijonus gyventojų iki 2040 metų Sargsianas pasakė praėjusį rudenį vykusiame 6-ajame Armėnijos ir armėnų išeivijos atstovų kongrese. Netrukus postą turintis palikti šalies prezidentas kalbėjo: mes skelbiame savo siekiu… artimiausiais metais mūsų pastangos bus nukreiptos… Jau kitame kongrese (ne tuoj pat, tačiau ir labai ilgai nedelsiant) bus kalbama, kaip padaryti ir ką turi nuveikti vyriausybė ir visos bendruomenės, kad 2040 metais Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių. Kritikai nesusilaikė: o ką jis darė visus dešimt savo valdymo metų? 2011 metais viename pasitarime prezidentas Sargsianas nuogąstavimą šalyje smarkiai mažėjant gyventojų pavadino išsigalvojimu, o dabar – grėsminga tendencija.
Tiesa, nepasakė, kad per jo valdymo metus šalį paliko, oficialiais duomenimis, 300 tūkstančių žmonių (10% gyventojų). Jungtinių Tautų demografijos fondo specialistų nuomone, iki 2035 metų gyventojų Armėnijoje bus likę 2,5-2,6 milijono – jeigu nebus imtasi rimtų žygių; kaip reikiant sukrutus galima būtų tikėtis apie 3,2 milijono. 2017 metais šalyje gimė kaip niekada mažai vaikų – 37 700 (2010-aisiais – apie 45 tūkstančius). Mokyklų klasėse matyti labai mažai mergaičių – dėl atrankinio nėštumo nutraukimo (tėvai mažiau tikisi iš mergaičių ateityje). 2016 metais vadinamuosius selektyvinius abortus uždraudė, tačiau specialistai neatmeta, kad dėl jų iki 2060 metų bus netekta 93 tūkstančių mergaičių.
Autoriams, kurie ne per seniausiai parašė, kad Armėnijos istorija yra daugiau kaip dviejų tūkstančių metų senumo, respublika užima 29,8 tūkstančio kvadratinių kilometrų teritoriją, o gyventojų skaičius, 1995 metų duomenimis, sudarė 3,8 milijono gyventojų, reikėtų priminti: didžiausias Armėnijos gyventojų skaičius, oficialiais duomenimis, buvo 1990 metais – 3,5 milijono. Ir paklausti: argi nesama naujesnių duomenų? Armėnijos nacionalinė statistikos tarnybos pranešimu, 2018 m. sausio 1 d. nuolatinių gyventojų skaičius šalyje buvo 2 972,9 tūkstančio, arba 13,2 tūkstančio mažesnis nei prieš metus (išvyko 23,5 tūkstančio, natūralusis prieaugis – 10,3 tūkstančio).
Tai – oficialūs duomenys. Pasak ekonomikos apžvalgininko Aiko Gevorkiano, tikrovė yra daug liūdnesnė (Реальность намного печальнее). Tačiau ir jis neatsako į klausimą, kurį Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ pateikė dar 2011 metų pavasarį: „Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?“ (Так сколько же в Армении осталось населения?). „Regnum“ sudomino pranešimas armėniškame laikraštyje „Graparak“ (laikomas liberaliu, vakarietiškos krypties): statistikos tarnyba skelbė, kad 2009 m. balandžio 1 d. Armėnijos gyventojų skaičius buvo 3 238 900, tačiau oficialūs duomenys apie gyventojų skaičių yra beveik du kartus didesni už realius. Tai, kad Armėnijoje gyvena mažiau kaip 2 milijonai žmonių, leidinio šaltiniui pasakęs vienos Europos valstybės, kurios „Graparak“ nenurodė, pasiuntinys Jerevane.
Šis klausimas (Так сколько же в Армении осталось населения?) buvo keliamas iki tol ir po to. 2001 metais Maskvos savaitraštyje „Novoje vremia“ žurnalistė Nairi Ovsepian parašė: labai apytiksliais apskaičiavimais, šalyje likę nuo 1,8 iki 2 milijonų žmonių. 2006 metais „Ekspert Online“ (vienas iš įtakingiausių Rusijos savaitinių analitinių verslo leidinių, kaip pats skelbiasi) išspausdino išsamų straipsnį apie Armėniją. Jo autoriai rašo, kad Armėnija per praėjusius 15 metų pasiekė absoliutų gyventojų migracijos rekordą – iš šalies išvyko daugiau kaip pusė gyventojų ir dabar likę 1 milijonas 800 tūkstančių.
Opozicinės partijos „Erkir Cirani“ (Abrikoso šalis) pirmininkė Zaruji Postandžian praėjusių metų pabaigoje paskelbė kaip ir manifestą: Iki atkuriant mūsų Tėvynės teritorinį vientisumą mes privalome atkurti šiuolaikinės armėnų tautos vienumą vadovaujant vienam prezidentui, vyriausybei ir parlamentui. Kitaip sakant, valstybę turi sudaryti visi armėnai – kad ir kur jie gyventų. Kam to reikia? Kai kuriais duomenimis, armėnų skaičius pasaulyje sudaro daugiau kaip 10 milijonų. Atgavus nepriklausomybę, atrodė, jog Armėniją užplūs grįžtančiųjų banga. Deja, apgailestauja politikė, esama politinė santvarka susino politinį, ekonominį ir kultūrinį Sovietinės Armėnijos potencialą, neskatino išeivijos prisidėti prie valstybės stiprinimo. Deja, per ketvirtį amžiaus Armėniją paliko daugiau kaip 1,5 milijono žmonių (oficialiais duomenimis – 600 tūkstančių).
Dar kartą prisiminkime Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėją Rubeną Barencą, kuris 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камогрядеши?“) rašo: Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą.
Vargšai sviesto ir mėsos nepripažįsta
Praėjusių metų pabaigoje Armėnijoje sunerimus dėl artėjančio maisto produktų ir kita pabrangimo, valdančiosios respublikonų partijos atstovai kalbėjo, esą tai neatsilieps paprastiems žmonėms – nes jie valgo ne mėsą ir sviestą, o bulves. Parlamento sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų nuolatinės komisijos pirmininkas Akopas Akopianas pasidalijo savo įžvalga apie vieną vargingai gyvenančių žmonių įprotį: jie vengia pirkti pabrangusias ar brangias prekes. Ne todėl, kad neturi pinigų, o todėl kad taip įpratę, taip juos vaikystėje auklėjo… Kitas deputatas šitaip samprotavo: koks skirtumas šeimoms, kurios maitinasi tik bulvėmis, ar mėsa brangi, ar pigi – jos vis viena neturi pinigų mėsai pirkti ir toliau minta bulvėmis.
Riaušės Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.
„Akakanžamanak“ nusprendė atverti akis šiems deputatams ir visiems valdančiosios partijos atstovams (dienraščiui vadovavo iki išrenkamas į parlamentą 2012 metais Nikolas Pašinianas, vienas kalbiausių režimo kritikų). Armėnijoje varguoliai vis dar mato ant savo stalo sviestą ir net valgo mėsą! Tik vis mažiau – nuo 2008 metų, kai šalį ėmė valdyti respublikonų partija ir jos vedlys Seržas Sargsianas. Tai matyti iš oficialių statistikos tarnybos duomenų. 2008 metais vargingiausio gyventojų sluoksnio atstovai (10%) vartojo per mėnesį vidutiniškai po 200 g sviesto, o 2016-aisiais – 100 gramų; mėsos ir mėsos produktų – atitinkamai 1 kg ir 900 gramų; vaisių ir uogų – 2 kg ir 1,7 kilogramo; cukraus vartojimas sumažėjo 2 kartus. O bulvių? Vargšai Armėnijoje tiek nuskurdo, kad net ir bulvių ėmė vartoti mažiau: 2008 metais vartojo vidutiniškai po 3,3 kg per mėnesį, o 2016-aisiais – 2,8 kilogramo.
Viskas suskaičiuota, viskas žinoma dešimtųjų dalių tikslumu. Kita vertus, kaip mano, etnografė Granuš Charatian tvirtina: nacionalinės statistikos tarnybos duomenys neparodo tikrojo skurdo masto šalyje. Sociologo Agarono Adibekiano tyrimais, apie 50% Armėnijos gyventojų laikosi žemiau skurdo ribos, nes jų dienos pajamos yra mažesnės negu $2 (Jungtinių Tautų nustatytas skurdo slenkstis). Be to, 25% jų pajamų sudaro valstybės pašalpa… O štai ir „dialektika“: Pasaulio bankas paskelbė pranešimą apie žmonių gėrovę 141 valstybėje, iš kurio matyti Armėnijoje ėmus gyventi bent kiek geriau. Tačiau čia pat priduriama: rodikliai pasikeitė sumažėjus gyventojų.
Rinkėjų balsai pigiai perkami…
Viename armėnų leidinyje ne be kartėlio pripažįstama: Armėnijos ateitį vėl lėmė ne sveikas protas, ne jos piliečių atsakomybė dėl jų pačių ateities, o apgailėtini 10 000 dramų ($20 su viršum), visur kur dalijamų vilties netekusiai liaudžiai, kuri graibė šiuos grašius, ramiai ir nuolankiai parduodama savo balsą, taigi ir teisę turėti orumą ir ginti jį. Tai buvo balandyje (rinkimai į respublikos parlamentą, 2017), o dabar, gruodyje, pagarsėję atstovai partijos, nupirkusios už 10 000 dramų dalies tautos orumą, siūlo šiems piliečiams, o kartu su jais – visai armėnų tautai, neverkšlenti dėl produktų pabrangimo ir sėdėti ant savo bulvių – šios, girdi, nebrangsta (beje, gerokai pabrango).
Iš tikrųjų – 2017-ųjų vasario pradžioje, artėjant parlamento rinkimams, svarbiausioji pokalbių tema buvo rinkiminės pakyšos dydis. Apie jas, rašė žiniasklaida, jau sklinda legendos. Kalbama, jog už vieną balsą žadama nuo 10 tūkstančių iki 40-50 tūkstančių dramų. Artėjantys rinkimai gali virsti pinigų karu (168 Žam). Respublikonų partija eina teisingu keliu, ne be ironijos rašė „Aikakanžamanak“. Viskas rodo, jog skurdo mažinimas – tiesioginė grėsmė šiai partijai. Pirkti balsus rinkimuose yra kebliau, kai vargšų mažėja – brangiau kainuoja. Vadinasi, respublikonams yra naudingiau, kad žmonės liktų skurde, tačiau ne mirštantys iš bado, o dar įstengiantys paimti pinigus ir balsuoti…
Po 2017-ųjų pavasario parlamento rinkimų pirmas Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas išspausdino straipsnį leidinyje iLur.am, kuriame nesutiko su tais, kurie dėl tokios rinkimų baigties kaltino ne balsų pirkėjus, o paperkamuosius. Anot jo, demokratinėse valstybėse rinkimų rezultatus lemia ne administraciniai ištekliai, ne turtuoliai ar skurdžiai, o vidurinioji klasė. Tačiau šioji klasė Armėnijoje tiesiog sunaikinta. Dabar šalis yra papirkinėjamų valdininkų, siundomos teisėtvarkos pareigūnų, kriminalinių nusikaltėlių ir monopolistų oligarchų rankose. Paprasta liaudis savo šalyje paversta baudžiauninkais ir akivaizdu, kad duonos kriaukšliu gyvi, skolose ir paskolose paskendę žmonės neatsispiria rinkiminei papirkai. Baimė netekti darbo, atsidurti gatvėje be pragyvenimo šaltinio verčia žmones išsižadėti savo principų ir politinių nuostatų.
Ne rinkėjus reikia kaltinti, kad ima pinigus, o valdžią, įstūmusią piliečius į neviltį. Tai, kaip išdidžią tautą, įstengusią sutelkti jėgas ir stoti prieš sovietų tironiją, per 20 metų tiesiog paklupdė, yra sukrečiama, – rašo kruopščiai žodžius pasveriantis filologijos daktaras, senųjų rankraščių tyrinėtojas.
1998 metų pradžioje Ter Petrosianas atsistatydino iš prezidento posto, nes jo pasiūlytam Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo planui (išvesti kariuomenę, grąžinti Azerbaidžanui dalį okupuotų žemių) nepritarė vyriausybės nariai: ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas (vėliau premjeras, žuvo parlamento rūmuose nuo įsibrovusių teroristų kulkų 1999 10 27, pagrindinis jų taikinys), vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas. 2007-ųjų rudenį kandidatas į šalies prezidentus Ter Petrosianas kritikavo Kočariano vyriausybę dėl masinės korupcijos ir pavogus mažiausiai tris iš keturių milijardų dolerių per praėjusius penkerius metus. Kitų metų pradžioje vykusius prezidento rinkimus laimėjo Seržas Sargsianas (tiksliau būtų sakyti, rinkimų komisija paskelbė jį nugalėtoju), o išėję protestuoti Ter Petrosiano šalininkai buvo išvaikyti ginklo jėga, aštuoni žuvo, daugelį policininkai ir kareiviai sužeidė. Praėjo dešimt metų, tačiau prezidentas Seržas Sargsianas nė piršto nepajudino, kad būtų nustatyti kaltieji.
…ir pelningai perparduodami
2015-ųjų pradžioje jau patį Seržą Sarsgsianą panašiais žodžiais kaltino partijos „Klestinčioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas. Per Sargsiano valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, pone Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams? Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą! “Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Tačiau karštas taikaus perversmo šauklys netrukus visiškai dingo iš politikos, o grįžęs su kitais partijos atstovais parlamente (aljansas „Carukian“) balsuoja taip, kaip pageidauja respublikonai, nors formaliai užima opozicijos vietas.
Per tą laiką oligarchas Carukianas (kadaise kėlęs balsą: kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas?) tapo monopolistu lošimų versle, jo žentą paskyrė Kotaiko srities gubernatoriumi, mokesčių inspektoriai parodomai tikrina jo verslą, tačiau pažeidimų neranda. Kažin kokia aukšta kėdė (ar kelios) „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovams turėtų tekti ir išrinkus naują ministrą pirmininką. Balsai ne tik perkami, bet ir pelningai perparduodami.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Politikos apžvalgininkas, buvęs Armėnijos nacionalinio kongreso narys Davidas Šachnazarianas dar 2013 metais sakė: Baisiausia dabar Armėnijoje tai, kad oligarchija jau užėmė opozicijos lauką, ir tai padarė „Klestinčioji Armėnija“. Ji ir pati pripažįsta, kad yra ne opozicija, dar daugiau – ji valdžioje. „Klestinti Armėnija“ buvo ir lieka valdžioje. 2017 metų pradžioje, jau kylant pabrangimo bangai, Nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas „Carukian“ atstovas Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų.
Radosi nemažai jam pritariančių: Armėnijoje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą. 2015-ųjų vasarą, padidinus elektros energijos kainą, Jerevane daugybė žmonių bruzdėjo aikštėse ir gatvėse gal pusę mėnesio. Kaukazo instituto direktorius Aleksandras Iskandarianas atkreipė dėmesį: pro praėjusių metų balandyje įvykusių parlamento rinkimų neįvyko protesto akcijų – pirmą kartą nepriklausomos Armėnijos istorijoje pagrindinės politinė jėgos pripažino rinkimų rezultatus. Armėnijoje tikrąją politinę opoziciją visiškai sunaikino. Pasak šio specialisto, opozicija iš esmės nustojo atstovauti armėnų visuomenei.
Lapė pamokys vištidę saugoti
Armėnijoje reikalinga nauja politinė kultūra, teigė tas pats Aleksandras Iskandarianas praėjusių metų lapkričio pabaigoje, klausiamas apie artėjančias permainas respublikos santvarkoje (parlamentinė respublika). Viena aišku, sakė, žmonės seniai pradėjo tolti nuo politikos, o dabar matyti visiška jų apatija. O jeigu žmogus niekuo netiki, niekuo nepasitiki ir nieko nesitiki, tai gali balsuoti, kaip jo paprašys bendruomenės vadovas, darbdavys, pažįstamas valdininkas, verslininkas. Jam už tai atlygins: pinigais ar kitaip. Kaip tik taip dabar Armėnijoje balsuoja didelė dalis žmonių. Imti 10 tūkstančių dramų ir tuo pat metu tikėtis šalyje įvyksiant esmines permainas vien dėl to, kad valdžioje pasirodys penki nauji žmonės vietoj penkių pasitraukusių – tai nesubrendimas, kurį visuomenė vieną kartą turi įveikti. Pasak Iskandariano, permainos įmanomos tik brandinant politinę kultūrą ir to labui dar daug turi nuveikti politologai, žurnalistai, mokyklų ir universitetų dėstytojai. Imant pakyšą negalima tikėtis revoliucinių permainų. Tai neįmanoma.
… Tą pačią kovo 19 d.Seržas Sargsianas susitiko su ginkluotųjų pajėgų vadovybe ir kalbėjo apie korupciją: Šis reiškinys tapo blogiu ir mūsų valstybėje, ir mūsų armijoje. Gynybos ministerija – didelis vartotojas ir pirkėjas. Kareivių ir jaunesniųjų karininkų nepasitikėjimo vadovybe ir valstybe šaknys glūdi korupcijoje. Kiekvienas kareivis širdyje turi laikyti, kad armijos ir valstybės turto švaistymas – nedovanotina, tai nusikaltimas, lygus išdavystei. Geras pamokymas. Bet štai apie patį Seržą Sargsianą skaitome: Būtent jis, būdamas gynybos ministru, pavertė Armėnijos ginkluotąsias pajėgas visuotinės korupcijos ir kriminalinių nusikaltimų daigynu. Jo pėdomis bene toliausiai nužengė generalinio štabo viršininkas Jurijus Chačaturovas. Didžiausias akibrokštas: popieriuje gyvavo 5 tūkstančių pagal sutartį tarnaujančių karių pulkas, kurio gyvo niekas akyse neregėjo. Tačiau jam nenutrūkstama srove tekėjo milijonai: atlyginimams ir visiems kitiems reikalams. O ir muilą su dantų pasta „mirusioms sieloms“ tiekė su viršininku susijusi bendrovė…
Tad ko į ministrus pirmininkus šiaip nepretenduojantis, tačiau kitos išeities neturintis (tauta nesupras) Seržas Sargsianas gali pamokyti jaunimą?
Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku
Portalas Slaptai.lt turi sumanymą – apklausti visus Lietuvos europarlamentarus, reziduojančius Briuselyje. Tikslas – išsiaiškinti, kaip Europos Parlamente dirbantys mūsų atstovai vertina Europos Sąjungos ateitį, ES santykius su JAV, Rusija bei Rytų partnerystės programos perspektyvas.
Keli mūsų europarlamentarai, pavyzdžiui, Algirdas Saudargas, Laima Andrikienė, jau davė išsamius videointerviu. Kitų interviu tikimės sulaukti artimiausiu metu. Treti kažkodėl tyli. Vienas iš ilgiausiai tylinčiųjų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Tikriausiai taip ir nepavyks jo prakalbinti, nes, įtariame, politikui labai nepatinka vienas mūsų klausimas – kodėl ES vadovybė taiko dvigubus standartus, vertindama Armėniją ir Azerbaidžaną. Parlamentaras tikriausiai norėtų, kad nerašyta, sumaniai maskuojama nuostata – visuomet palaikyti Jerevaną, o Baku nuolat peikti – išliktų Europoje ir ateityje.
Be abejo, Rytų partnerystė – sudėtinga tema. Oficialusis Briuselis dėl glaudesnių europinių santykių šiuo metu kalbasi su šešiomis labai skirtingomis Rytų partnerystės programoje dalyvavusiomis, dalyvaujančiomis valstybėmis. Tai Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija. Jos visos turi specifinių rūpesčių ir bėdų.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau įtartiniausia šioje kompanijoje – Armėnija. Drįstu manyti: jei ES elgtųsi principingai, vargu ar į Rytų partnerystės programą ji įtrauktų šią šalį. Armėnija, iš kurios pusės žiūrėsi, – agresorė. Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija ir Azerbaidžanas nėra okupavę nė pėdos svetimų žemių. Atvirkščiai – tai jos kenčia nuo Kremliaus politinių ir karinių intrigų. O štai Armėnija dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, užpuolė Azerbaidžanui pagal visas tarptautines teises ir normas priklausantį Kalnų Karabachą.
Žinoma, Kalnų Karabacho užimti armėnams nebūtų pavykę be politinės, karinės ir finansinės Rusijos pagalbos bei Kremliaus palaiminimo. Kad Armėnija neišsiverčia be Rusijos tankų, byloja ir tai, kad armėniškame Giumri regione ilgam dislokuotas rusiškas karinis dalinys. Bet, diskutuojant diplomatų kalba, Rusija atvirai nedalyvavo atimant iš Azerbaidžano regioną, vadinamą Kalnų Karabachu (kaip žinome, Rusija nepripažįsta dalyvavusi okupuojant ir Moldovos, Gruzijos, Ukrainos žemių).
Tad garbingo Europos tautų sambūrio vadovai, šnekėdamiesi su oficialiuoju Jerevanu, nė akimirkai neturėtų pamiršti: tarp Armėnijos ir kitų europietiško pakvietimo trokštančių šalių – milžiniškas skirtumas. Taip, tiek NATO, tiek ES šalys armėnų veiksmus Kalnų Karabache pripažįsta neteisėtais, nuolat ragina oficialųjį Jerevaną išvesti karines pajėgas iš azerbaidžanietiškų žemių. Bet juk Armėnijos vadovybė nereaguoja į Europos pastabas. Jau ištisus du dešimtmečius Jerevanas ignoruoja europietiškas rezoliucijas. Kalbant atvirai, spjauna Europai į veidą. Ir vis dėlto Europa šią šalį užsispyrusi bando atvesti į ES.
Ar nebūtų logiška pirmiau Armėnijai iškelti ultimatumą – arba grąžinate tai, kas jums nepriklauso, arba jums durys į ES – uždarytos. Juk nė viena kita Rytų partnerystės programose dalyvaujanti šalis nėra okupavusi kaimyninių žemių. Galų gale ar protinga Armėniją traukti į ES, kol Giumri dislokuota Rusijos kariauna? Tokia turėtų būti logika.
Tačiau Lietuvoje vis dar atsiranda politikų, kurie į nepaneigiamus argumentus (Lietuva kartu su NATO ir ES pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu) keistai atsako: „o tu paklausyk, ką apie savo geopolitinę padėtį kalba Armėnijos politikai, pavyzdžiui, ilgametis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas“? Absurdų absurdas. Šitokia logika vadovaudamiesi pražūsime. Pirma, jei jau privalu išklausyti Armėnijos vadovų „minčių”, tai kodėl tada ignoruojame Rusijos prezidento Vladimiro Putino „matymus“? Kodėl neįsiklausome į Šiaurės Korėjos bepročio „branduolinius argumentus“, kodėl rimtai nežiūrime į apsišaukėlių Donbaso, Luhansko ar Padniestrės respublikų „prezidentų“ svaičiojimus?
Antra, vadovaujantis logika, jog visuomet privalu išklausyti ir kitokią nuomonę, galime įklimpti net ir lietuviškoje problematikoje. Kad ir dėl Vilniaus ar Klaipėdos žemių priklausomybės ar Kaliningrado srities praeities. Juk tokių, kurie Vilnių laiko lenkišku miestu, o Klaipėdą – vokišku arba rusišku, – gausu. Nejaugi mus gali sugraudinti kai kurių Rusijos politikų, intelektualų, žurnalistų pareiškimai, esą „Kaliningradskaja oblast – jokia ne Prūsija, jokia Mažoji Lietuva, o tik „isskonno ruskije zemli“?
Tad kodėl pametame sveiką protą, kai išgirstame Armėnijos veidmainiškas aimanas, esą šalis iš visų pusių apsupta agresyvių, priešiškų musulmoniškų šalių, todėl ji, suprask, neturi kur dėtis, tik slėptis Rusijos glėbyje? Man regis, atsakymas – paprastas. Nereikėjo okupuoti to, kas tau nepriklauso, ir santykiai su Azerbaidžanu nebūtų blogi. Net ir dabar nėra vėlu – grąžinkite Kalnų Karabachą azerbaidžaniečiams, atsiprašykite jų, ir Azerbaidžanas atleis. Dabar gi armėniškas dviveidiškumas akivaizdus – iš kaimyno atima žemės sklypą, o paskui visam pasauliui skundžiasi, kad kaimynas – susiraukęs, piktas.
Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
Dėl Turkijos – ta pati logika. Liaukitės terorizavę turkus dėl 1915-ųjų įvykių. Taip, 1915-ųjų tragedija nusinešė milijonus gyvybių. Beje, iš visų pusių. Bet laikrodžio rodyklės jau nebepasuksi atgal. Po šios nelaimės praėjo daugiau nei šimtas metų. Nepamirškite šios tragedijos, gerbkite aukas, statykite paminklus, rašykite knygas, kurkite filmus, bet tai darykite Armėnijoje. Liaukitės nurodinėti turkams, taip pat – ir Europai, ir Lietuvai, kaip mes visi privalome traktuoti 1915-ųjų nelaimes. Turėkite drąsos pripažinti, kad 1915-aisiais jumis manipuliavo su Osmanų imperija kariavusi carinė Rusija, ir jūs, norom – nenorom, pasirinkote ne turkų, tarp kurių gyvenote, o jų mirtinų priešų pusę – Kremlių. Beje, daug ką jums derėtų prisiminti: carinės Rusijos organizuotus masiškus jūsų perkėlimus į azerbaidžanietiškas žemes, Turkmančajaus sutartį, azerbaidžanietišką Jerevano praeitį, Hodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių likimą, pogromų prieš armėnus Sumgaite organizatoriaus Eduardo Grigoriano armėnišką kilmę…
Taip pat labai svarbu, kad pripažintumėte, jog dešimtys teroro aktų, kuriuos Europoje, JAV ir Australijoje vos prieš kelis dešimtmečius surengė jūsų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, – didelė klaida. Atsiprašykite dėl jūsų teroristų agresijos bent jau nukentėjusių prancūzų, vokiečių, belgų, amerikiečių, danų, norvegų… Ir tada jūs, armėnai, pajusite, kiek daug oponentų be ypatingų pastangų tampa jūsų draugais.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
O tiems, kurie vis tiek nori išklausyti armėnų argumentus, galiu priminti, jog pasaulyje esama įvairiai mąstančių armėnų. Seržas Sargsianas – dar ne visa Armėnija. Paskaitykite, kokį laišką Seržui Sargsianui 2017-ųjų paskutinėmis gruodžio dienomis parašė įtakingas jo tautietis.
Ir vis dėlto gal perskaitę laišką pradėsime blaiviau žvelgti į Armėnijos vadovus, neva nuoširdžiai susirūpinusius Armėnijos ir armėnų tautos ateitimi?
XXX
Levono Markoso atviras laiškas Seržui Sargsianui
Pone Prezidente!
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas
Dar kartą ir, sprendžiant iš visko, paskutinį, kreipiuosi į Jus atviru laišku per žiniasklaidą. Kodėl paskutinį? Nes Jūs ir Jūsų padėjėjai atkakliai nekreipiate dėmesio į mano laiškus ir visiškai juos ignoruojate. Tai jau, švelniai sakant, žinote, prastas tonas.
Pirmiausia, Seržai Azatovičiau, – nedidelis ekskursas į istoriją. Nes reikia Jums kai ką priminti. O būtent – kaip 2000 metų pradžioje to meto AR prezidentas Robertas Kočarianas, Jūs (tuomet AR gynybos ministras ir Saugumo tarybos sekretorius) ir Armėnijos CB (Centrinio banko) pirmininkas Tigranas Sarkisianas, pasinaudoję mano patriotiniais jausmais, nutarė įtraukti mane į Armėnijos ekonomikos gelbėjimą.
Jeigu Jūs turite nors truputį sąžinės, tai Jūs turite atsiminti, kokią reikšmingą materialinę ir finansinę paramą aš teikiau Arcachui jo teisingoje kovoje prieš agresorių Azerbaidžaną. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje aš ėmiausi aktyvių veiksmų išlaisvinant armėnus pabėgėlius iš Baku ir apskritai iš Azerbaidžano, gelbėjau tėvynainius nuo jiems grėsusios tikros mirties. Beje, dalis iš tų pabėgėlių ir šiandien, beveik po ketvirčio amžiaus, tebegyvena Maskvoje mano viešbutyje, kuris tuomet buvo paverstas bendrabučiu…
Aš teikiau pagalbą pagal išgales ir Jums, ir Jūsų giminėms, pone Prezidente. Tikiuosi, Jūs to neužmiršote?
2000-ųjų metų pradžioje Jūs, pone Prezidente, asmeniškai atvykote į Maskvą su man adresuotu pasiūlymu: išpirkti/įsigyti kai kurias Armėnijos gamyklas, fabrikus ir kitas įmones, kurios faktiškai „grimzdo į dugną“ ir ekonominiu požiūriu buvo visiškai neįdomios. Be to, Jūs ilgai mane įkalbinėjote – vos nepalaužėte – įsigyti bankrutuojantį „Credit-Yerevan bank“-ą. Dabar nesismulkinsiu, bet faktas lieka faktu. Visa tai Jūs motyvavote tuo, kad, girdi, „šalies biudžetas tuščias ir reikalauja finansinių įplaukų“.
Tada aš Jumis patikėjau. Ir nusprendžiau investuoti į Armėnijos ekonomiką nemažai lėšų. Dėl to, beje, sumažinau kai kuriuos savo perspektyvius ir net labai konkurencingus aktyvus Rusijoje. Tarp jų, antai, buvo degalinių tinklas „Sretenka–Petroleum“, aprėpiantis apie 25 degalines vien tik Maskvoje. Be to, aš paėmiau didelius kreditus Rusijos bankuose. Ir visas tas didžiules lėšas įdėjau į Armėnijos ekonomiką. Nes nuoširdžiai troškau padėti savo Tėvynei, patekusiai į sunkią padėtį.
Pasitikėjęs Jumis ir priėmęs Jūsų pažadus kaip „tikrą pinigą“, aš įsigijau Armėnijoje virtinę įmonių bei objektų, kurie bankrutavo ir ekonomiškai buvo visiškai neįdomūs. Be „Credit-Yerevan bank“-o, Jums rekomendavus aš įsigijau: Sisiano akmens apdirbimo gamyklą, Kapano vario-molibdeno kombinatą, AAB „Bazalt Džrvež“, UAB „Agrineks“, Hrazdano šiltnamių kompleksą, kompleksą „Sevan Motel“, UAB „Intermotor Armenija“ (2002 m. ši kompanija buvo oficiali Mersedes Benz atstovė Armėnijoje), grožio saloną „Zepiur“.
O gerokai prieš tai aš Jerevane jau turėjau nuosavus tris turgus: 000 „Jerevano turgus Nr.1“ (šalia centrinės parduotuvės, dabar ten „Taširas“); 000 „Jerevano turgus Nr.2“ („Dengtas turgus“ Maštoco prospekte); 000 „Jerevano turgus Nr.7“ (3-jame Norkos masyve).
Aš neslėpiau, kad atėjau į Armėniją rimtai ir ilgam, ir ketinu plėtoti daugiaprofilinį verslą. Čia minėtų ir virtinės kitų pramonės objektų pagrindu sudariau keletą perspektyvių pramoninio profilio projektų. Jų bendrą vertę nepriklausomi auditoriai iš Maskvos nustatė 300 milijonų JAV dolerių. Tie projektai galėjo duoti rimtą impulsą Armėnijos ekonomikos plėtrai. Ir kai kurie iš jų priartėjo prie pat starto. Tačiau toliau reikalai taip ir nepajudėjo. Nieko konkretaus, vien muilo burbulai ir tušti žodžiai.
Galų gale, įdėjęs į Armėnijos ekonomikos šimtus milijonų dolerių, įskaitant tam tikrą „stabilizacinį užstatą“, aš patyriau didžiulių nuostolių ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo antstoliais. Tik neapsimeskite, kad Jūs su tuo niekaip nesusijęs. Ir dar kaip susijęs!
Jūs pasielgėte nesąžiningai, pone Sargsianai (tai tik kalbant diplomatiškai). Jūs apgaule, taip sakant, „Tėvynės gelbėjimo“ dingstim, „įbrukote“ man bankrutavusį „Credit-Yerevan bank“-ą, iš kurio tuo metu pumpavo pinigus visi, kas netingėjo. Jūs, kaip aukštas valstybės vadovas, neturėjote jokių teisių nei įgaliojimų siūlyti išpirkti objektą, užgultą daugybės skolų ir įsipareigojimų. Ši afera – vadinkime daiktus savais vardais – buvo prasukta tiesiogiai dalyvaujant tuomečiam valstybės vadovui – Robertui Kočarianui, buvusiam „Credit-Yerevan bank“ savininkui Martynui Oganesianui, AR Centrinio banko pirmininkui Tigranui Sarkisianui, taip pat Jums ir Jūsų šeimai. Gal aš neteisus?
Šiandien į mane kreipiasi daug tėvynainių, kurie skaudančia širdim ir su kartėliu pasakoja apie netvarką ir savivalę Armėnijoje. Jūsų sukonstruota korupcinė ir užgrobimų sistema toliau dirba savo juodą darbą. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, iš esmės, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Naudojama jau išbandyta schema: iš pradžių iš žmonių „Tėvynės labui“ išviliojami dideli pinigai, o paskui jiems surezgami kaltinimai – kad nušalintumėte nuo verslo, išstumtumėte iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus pasisavintumėte, kaip ir sumokėtus už juos pinigus. Su tais verslininkais kartojasi visiškai tokia pat istorija, kokią Jūs, Robertas Kačarianas ir Tigranas Sarkisianas, surezgėte man. Štai kaip Jūs ir tokie kaip Jūs susikrovėte sau milijoninius turtus skurstančioje Armėnijoje.
Mano įsigytus objektus Jūs, pone Prezidente, neteisėtai, plėšikiškai užgrobėte ir atidavėte sau artimiems žmonėms – Samvelui Aleksanianui ir Gagikui Chačatrianui. Beje, aš turiu žinių, jog Aleksanianas ir Chačatrianas ne kartą savo aplinkoje yra sakę, kad pinigus ir pajamas iš mano objektų jie perduoda Jums valstybės reikalams, o Jūs juos dedate į savo kišenę. Kas gi tada gaunasi? O tas, kad jau daugiau kaip pusantro dešimtmečio Jūs neteisėtai pasisavinate pajamas iš mano objektų, kuriuos banditiškai užgrobėte Jūs ir Jūsų „parankiniai“ (Lfiko Samo, Juodojo Gago ir kit).
Asmeniškai Jūsų nurodymu, pone Sargsianai, man Armėnijoje absoliučiai nepagrįstai buvo iškelta baudžiamoji byla, o man pačiam paskelbta tarptautinė paieška. Nors aš apskritai nuo nieko slėptis nė neketinu. Jums mano adresas Maskvoje puikiai žinomas, jau nebūkite per kuklus. Bet esu priverstas Jus nuvilti. Dalykas tas, kad Rusijos Federacijos tyrimo institucijos, nuodugniai išstudijavusios kelerių metų bylos medžiagą, priėjo išvadą, kad mano veiksmuose nėra jokios nusikaltimo sudėties. Man raštu buvo pranešta (aš Jus jau keletą kartų apie tai informavau!), kad tai – galutinis ir nekeičiamas Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų sprendimas. Jis numato teisę, kad man, kaip RF piliečiui, turi būti grąžintas visas mano Armėnijoje neteisėtai atimtas turtas.
Jums tikriausiai labai nepatinka toks autoritetingų Rusijos tyrimo institucijų verdiktas. Matyt, Jums labiau tiktų namudiniai juristai – kliauzių keverzotojai, seniai ištreniruoti šokti pagal Jūsų dūdelę. Tuomet kam gi Jūs reguliariai švaistote ditirambus tai pačiai Rusijai, šlovindamas ją kaip „svarbiausią strateginę sąjungininkę“?
Atėjo metas grąžinti teisėtai man priklausančią ir plėšikiškai užgrobtą nuosavybę Armėnijoje. Už kurią aš Rusijoje, beje, iki šiol moku už tais laikais paimtus kreditus.
Pone Prezidente! Tikiuosi, kad Jūs bent jau šį kartą susipažinsite su mano kreipimusi ir sureaguosite į jį iš esmės. Primygtinai raginu Jus, remiantis teisėsaugos institucijų sprendimais, grąžinti man mano nuosavybę. Pademonstruokite gi, pagaliau, pilietinę drąsą ir padarykite teisingą ir teisėtą sprendimą grąžinti man mano turtą ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius.
Esu įsitikinęs kad anksčiau ar vėliau teisingumas vis dėlto nugalės. Tad kodėl Jūs taip atkakliai nenorite, kad tai nutiktų Jūsų prezidentavimo laikotarpiu? Ne dėl savęs vieno prašau – dėl visų apgautų armėnų diasporos verslininkų, kuriuos Jūs su savo parankiniais, gvieždamiesi jų finansinių resursų, suviliodavote rytietiškai gražbylingai ir rytietiškai klastingai. O patikrinus, tie gražiai įvynioti saldainiukai, kaip taisyklė, būdavo tuščiaviduriai.
Pone Prezidente! Pagalvokite apie nacionalinį valstybingumą, apie mūsų Tėvynės Armėnijos, kurios valdymo vadžias armėnų tauta kuriam laikui patikėjo Jums, prestižą. Pasirodykite, pagaliau, kaip tikras valstybės vadovas, nekenčiantis smurto ir apgaulės, atjaučiantis tautos poreikius. Grąžinkite apgautiems armėnų diasporos verslininkams jų nuosavybę, plėšikiškai užgrobtą su Jūsų žinia ir Jums betarpiškai dalyvaujant. Nusiimkite tą sunkią nuodėmę sau nuo širdies.
„Azerbaidžano valstybė yra tolerantiška visoms nacijoms, neišskiriant net armėnų tautos, nors niekas negali nuginčyti fakto, kad būtent Armėnija yra okupavusi azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą… Azerbaidžane šiandien gyvena per 30 tūkst. armėnų tautybės žmonių, tačiau jų teisės šioje šalyje nepažeidžiamos, neignoruojamos, nepaminamos. Azerbaidžane gyvenantys armėnai jaučiasi pilnateisiais šios valstybės piliečiais, kuriems niekas nepriekaištauja dėl to, kad jie – armėnai… Nėra nė vienos priežasties, kuri neleistų armėnams ir azerbaidžaniečiams draugiškai gyventi Kalnų Karabache… Visiškai nepagrįsti rasistiniai pareiškimai, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai vieni kitų taip stipriai nekenčia, kad jau niekada nepajėgs taikiai gyventi kartu…“
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Šie žodžiai paimti iš viešo laiško, adresuoto Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui ir Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui. Laiškas išsiųstas šių metų lapkričio 8 dieną.
Kodėl jis svarbus? Jį pasirašė ne tik Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškos bendruomenės narys Rovšanas Rzajevas, Baku valstybinio universiteto profesorius Kamilis Salimovas ir visuomeninės organizacijos „Parama stiprinant ryšius su visuomene“ pirmininkė Šalalia Gasanova.
Po šiuo laišku puikuojasi ir trijų armėnų pavardės. Omenyje turimas žmogaus teisių gynėjas Vage Avetianas, visuomeninės organizacijos „Nacionalinis išsivadavimo judėjimas“ pirmininkas Vaanas Martirosianas ir žurnalistas, nevyriausybinės organizacijos „Meridianas“ vicepirmininkas Siuzanas Džaginianas.
Taigi kol Minsko derybų grupė iš Jungtinių Tautų Saugumo Organizacijos imituoja derybas, nepajėgdama jų pajudinti iš vadinamojo „mirties taško“, iniciatyvos imasi pati … Armėnijos visuomenė. Būtent. Gausėja armėnų, drįstančių viešai prabilti apie didžiąją Armėnijos klaidą, neleidžiančią jai nei morališkai, nei ekonomiškai atsigauti, – Kalnų Karabacho okupaciją. Vis dažniau patys armėnai tvirtina, jog metas grąžinti Azerbaidžanui tai, kas iš jo buvo atimta neteisėtai, naudojant grubią karinę jėgą.
Jau atsiranda net armėnų, kurie išdrįsta padėti gėlių prie Hodžaly aukų paminklo Azerbaidžano sostinėje Baku (armėnų separatistų pajėgos kartu su rusų armijos daliniais išžudė beveik visus azerbaidžanietiško Hodžaly miesto gyventojus 1992 metų vasario mėnesį). Pavyzdžiui, šių metų rudenį žymi Armėnijos žurnalistė, visuomenės veikėja Siuzan Džaginian, viešėdama Baku, pagerbė Hodžaly aukų atminimą, padėdama puokštę gėlių prie Hodžaly aukų monumento Azerbaidžano sostinėje.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžano sostinėje surengtoje tarptautinėje konferencijoje Kalnų Karabacho klausimu ji net pasakė, kad šiandieninis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas nėra Armėnijos prezidentas. Jis – okupantas.
Armėnų tautybės visuomenininkai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai Vage Avetianas ir Vaanas Martirosianas, šį rudenį dalyvaudami oficialiuose Baku renginiuose dėl Kalnų Karabacho konflikto, taip pat negailėjo kritikos šiandieninei Armėnijos valdžiai. Jie apgailestavo, kad armėnų vaikai nuo pat mažens mokomi nekęsti azerbaidžaniečių. Pasirodo, armėnų moksleiviams nuo mokyklinės lentos kalama į galvą, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai niekad nepajėgs draugiškai sugyventi, jog azerbaidžaniečiai – mirtini jų priešai. Visuomenininkai, žmogaus teisių gynėjai priminė, kad Seržo Sargsiano klika, valdanti šalį, yra išeiviai iš Kalnų Karabacho, dalyvavę kariniuose veiksmuose užgrobiant šią teritoriją, todėl dabartiniam Armėnijos prezidentui taikus Kalnų Karabacho grąžinimas tikriesiems šeimininkams nėra priimtinas.
Tarptautinės konferencijos dalyviai pastebėjo, kad Armėnijoje vis daugiau žmonių, kurie pradeda suvokti, jog Kalnų Karabacho okupacija šaliai neatnešė laimės – tik bėdas, skurdą ir tarptautinę izoliaciją.
Pasibaigus konferencijai jos dalyviai ir parašė viešą laišką, adresuotą Armėnijos ir Azerbaidžano vadovams.
Be kita ko, laiške pabrėžiama, kad po Sovietų Sąjungos griūties Azerbaidžanas ir Armėnija paskelbė atkuriančios savo nepriklausomybę. Tačiau tarptautinė teisė, įskaitant sienų neliečiamumo principą, deja, Pietų Kaukaze neįsigalėjo. Prieš 25-erius metus tarp Azerbaidžano ir Armėnijos kilo karas, kurio sukeltos pasekmės iki šiol nelikviduotos.
Armėnų ir azerbaidžaniečių politikos ir visuomenės veikėjų pasirašytame laiške apgailestaujama, kad „augantis armėnų ir azerbaidžaniečių jaunimas iki šiol priverstas žvelgti vienas į kitą per snaiperių taikiklius“. 2016-ųjų metų balandžio įvykiai, kai kilo rimti kariniai susidūrimai tarp fronto liniją saugančių abiejų pusių karinių dalinių, – byloja, kokia trapi taika šiame regione.
Laiške rašoma: „Armėnų ir azerbaidžaniečių tautos pavargo nuo šio konflikto ir nebenori daugiau kentėti dėl neapibrėžtos padėties. Naivu manyti, kad konfliktą dėl Kalnų Karabacho gali kas nors kitas išnarplioti. Mes, armėnai ir azerbaidžaniečiai, privalome imtis šios iniciatyvos“.
Laišką pasirašiusieji armėnai ir azerbaidžaniečiai pateikia konkrečių pasiūlymų. Pirmiausia „reikia liautis imitavus derybas“. Laišką parirašiusiųjų manymu, tik okupacijos padarinių likvidavimas duotų rimtą postūmį Armėnijos ekonomikos sustiprėjimui. Taip pat leistų į savo namus sugrįžti priverstiniams pabėgėliams.
Kur ieškoti abiems pusėms priimtinos išeities? Pats realiausias abipusis kompromisas – įkurti autonominę Kalnų Karabacho respubliką Azerbaidžano sudėtyje, kur būtų garantuotos tiek armėnų, tiek azerbaidaniečių, tiek visų kitų tautų teisės. Tarpusavio santykius Jerevanas ir Baku privalo konstruoti remdamasis tarptautine teise, civilizuotomis normomis ir Jungtinių Tautų saugumo organizacijos rezoliucijomis. Abi pusės privalo gerbti tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano teritorinį vientisumą.
Šis laiškas teikia vilčių. Nereikia manyti, kad visi armėnai – aršūs Kalnų Karabacho okupacijos šalininkai. Tiesa, Armėnijos prezidentas S.Sargsianas neseniai pareiškė, kad be tiesioginio Kremliaus įsakymo jis nesitrauksiąs iš Kalnų Karabacho. Kas tai – bandymas bėgti nuo asmeninės atsakomybės ar niūri realybė, bylojanti, kur slypi tikrosios konflikto priežastys?
Kas yra Gineso rekordų knyga – neverta smulkiai pasakoti. Visi žinome, kad tai – kasmetinis pasaulio rekordų žinynas, kuriame fiksuojami ir žmogaus pasiekimai, ir ekstremalūs gamtos pokyčiai..
Pirmą sykį knyga išleista 1955 metais pagal airių alaus daryklos „Guinness Brewery“ valdytojo Chju Biverio sumanymą. Tas leidimas sulaukė milžiniško pasisekimo. Tiražas – daugiau nei 100 milijonų egzempliorių. Už ją didesnį tiražą anuomet turėjo tik Biblija.
Dabar Gineso rekordų knyga leidžiama daugiau nei 100 pasaulio šalių daugiau nei 23 kalbomis. Beje, patekusieji į Gineso rekordų knygą dažniausiai džiūgauja sulaukę tokio dėmesio.
Bet gal reikėtų į Gineso rekordų knygą įtraukti ir vadinamuosius blogiukus? Pavyzdžiui – iškraipančius duomenis, faktus? Kas galėtų pretenduoti į titulą tų, kurie dažnai gražina susidariusią padėtį, slepia svarbius niuansus arba tiesiog nesako visos tiesos?
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas mano, jog į Gineso rekordų knygą kaip mėgstantis ignoruoti svarbias detales bei gražinti bjaurius niuansus pretenduoja Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas. Pavyzdžiui, gegužės 31-ąją kalbėdamas Eurazijos susitikime Kazachstano sostinėje Astanoje ponas S.Sargsianas klaidino svečius net keturis kartus.
Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas
Štai Armėnijos vadovas teigė, esą balandžio pradžioje, pereidamos į kontrpuolimą, Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos atsiėmė tik 800 hektarų žemių. O juk Azeraidžano pajėgos balandžio pradžioje sugebėjo susigrąžinti net 2000 hektarų. Du – tris kartus daugiau nei oficialiai skelbė Armėnijos prezidentas.
Oficialiojo Baku tvirtinimu, Armėnijos vadovas gudravo ir tuomet, kai Astanoje susirinkusiems pasaulio lyderiams įrodinėjo, esą padėtį Kalnų Karabache kontroliuoja … „Karabacho kariuomenė“. Tokios kariuomenės nėra niekur – nei Šiaurės ašigalyje, nei Pietų Amerikos džiunglėse, nei, tuo labiau, – Kaukaze. Visas pasaulis puikiai žino, jog iš Azerbaidžano atimtame Kalnų Karabache šiuo metu šeimininkauja armėnų kariškiai.
S.Sargsianas nutylėjo tikrąją tiesą ir tuomet, kai įrodinėjo, esą oficialusis Baku prašė Rusijos, kad ši pasirūpintų „karinių veiksmų“ nutraukimu karinio konflikto zonose. Bet juk tikroji tiesa – kitokia. Kad kariniame konflikte atsirastų pauzė, Rusijos pagalbos prašė ne Azerbaidžanas, o būtent Armėnija. Taigi specialiai visos tiesos nesakydamas arba ją specialiai iškraipydamas Armėnijos vadovas galėtų patekti į Gineso rekordų knygą kaip žmogus, dažnusyk klaidinantis visuomenę net garbingose tarptautinėse arenose.
Beje, kad Armėnijos prezidentas vertas Gineso rekordų knygos dėmesio, Azerbaidžano prezidentas prakalbo 4-ąjame Pasaulio azerbaidžaniečių suvažiavime, surengtame sostinėje Baku birželio 3 – 4 dienomis.
Pasaulio azerbaidžaniečių suvažiavimas – rimtas, solidus, svarbus renginys Azerbaidžanui. Šiemet jame dalyvavo daugiau nei 500 azerbaidžanietiškų organizacijų iš 49 pasaulio valstybių, taip pat – palankumo Azerbaidžanui neslepiančių 50 garsių pasaulio politikų, mokslininkų, visuomenės veikėjų. Azerbaidžano prezidentas taip pat akcentavo svetur gyvenančių azerbaidžaniečių pareigas: būti vieningiems, rūpintis Azerbaidžano įvaizdžiu, propaguoti galimybes turistauti Azerbaidžane, bent kartą per metus aplankyti Tėvynę, domėtis azerbaidžanietiškomis aktualijomis, neužmiršti gimtosios kalbos…
Beje, labai prasmingi linkėjimai, pageidavimai. Jie kuo puikiausiai tinka ir po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams.
Štai šiame suvažiavime Azerbaidžano lyderis I.Alijevas ir užsiminė, kodėl Armėnijos vadovas galėtų pirmauti Gineso rekordų sąrašuose – kaip tikruosius faktus iškraipantis politikas.
Pasiūlymas – vertas dėmesio. Pasaulyje – daug tokio sukirpimo politikų. Jei neįmanoma jų sutramdyti, tai gal padėtų vadinamieji tarptautiniai gėdos sąrašai, kur būtų fiksuojama, kas, kur, kada ir kiek kartų sakė netiesą arba sakė tik pusiau tiesą? Juk sykį patekęs į Gineso rekordų knygos vadinamuosius Gėdos sąrašus liksi ten pažymėtas visiems laikams.
Gal, omenyje turėdami šią bausmę, vengtų akivaizdžiai meluoti?
Armėnijos prezidento interviu nėra pirmojo svarbumo įvykis Lietuvai. Tačiau neturėti jokio supratimo, kokios nuotaikos vyrauja Jerevane, – vis tik būtų didelis aplaidumas.
Lietuva privalo išmokt atskirti imperinių ambicijų kamuojamas valstybes nuo separatizmo liga nesergančių šalių. Nesugebėdami atpažinti okupantų mes rizikuojame patys pakliūti į keblią situaciją, nes norom nenorom tampame okupantų rėmėjais.
