Jau esu minėjęs, jog Lietuva, ėmusi flirtuoti su Taivanu apeidama Kiniją, grubiai sulaužė savo 1991-aisiais metais pasirašytą sutartį su Pekinu. Prieš tris dešimtmečius sudarytame dokumente niekieno neverčiami, gera valia, būdami sveikos nuovokos įsipareigojome su Taivanu bičiuliautis tik Kinijos valdžiai leidus. Akivaizdu, jog ši nuostata dabar sulaužyta.
Taip pat visuomet pabrėžiu: nesu Kinijos gerbėjas. Diktatūros, autoritariniai režimai, komunistinės valdžios – šių eilučių autoriui toks jovalas nepriimtinas. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio klausiu, kokią mintį peršame aplinkiniams, jei nepaisome savo pačių sudarytų žaidimo taisyklių? Kodėl, vaizdžiai tariant, Vladimiras Putinas šiandien privalo laikytis prieš tris dešimtmečius Michailo Gorbačiovo ar Boriso Jelcino pasirašytų sutarčių, jei anūkas G. Landsbergis laužo tai, dėl ko prieš trisdešimt metų įsipareigojo jo senelis prof. Vytautas Landsbergis (1991-aisiais Lietuvai vadovavo prof. V.Landsbergis).
Prie kinietiškos temos jau nebenorėjau grįžti. Jos vėl imtis paskatino konservatorių organizuota diskusija „Globalus dėmesys Lietuvos užsienio politikai: ar kautis už vertybes apsimoka?“ Minėtame renginyje ekspremjeras Andrius Kubilius nesutiko su kritika, adresuota G. Landsbergio vedamai Lietuvos užsienio politikai. A. Kubiliaus manymu, mėgėjiška yra ne dabartinė Lietuvos diplomatija, pastaruoju metu pritraukusi pasaulio dėmesį dėl kilusio konflikto su Kinija, bet būtent politinių oponentų žeriama kritika. Esą Lietuvos užsienio politikos kryptis Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu turi labai aiškų praktinį elementą ir puikiai atliepia esminius Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pavyzdžiui, Lietuvos politika dėl Taivano pritraukė gyvybiškai svarbų JAV dėmesį (apie tai skelbiama agentūroje ELTA).
Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sutinku, Lietuvos nacionalinio saugumo siekiai teisingi – tegul demokratijos siena Europos žemyne baigiasi ne trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, bet persikelia žymiai toliau į rytus. Mat demokratinės valstybės nekariauja, nepuldinėja kaimynių.
Bet sutarčių laužyti vis tik nevalia. Sutartys ne laužomos, jos denonsuojamos. Reikėjo su Taivaniu flirtuoti civilizuotai – informuojant Pekiną, kodėl keičiasi Lietuvos požiūris į „Taivaną kaip neatsiejamą Kinijos dalį“. Nes sutarčių laužymas ne visuomet skatina demokratinius pokyčius. Sutarčių nepaisymas kartais provokuoja pačius tikriausius karus.
O ir argumentai, jog Lietuva pykstasi su Kinija norėdama bet kokia kaina įsiteikti JAV, – ne itin graži, ne itin padori. Žinoma, Lietuvai gyvybiškai svarbu, jog Amerika nepaliktų be savo globos Baltijos šalių. Bet jei ponas A. Kubilius – gilus, rimtas politikas, jis turėtų taip pat klausti, o kas nutiks, jei Vašingtonas ir Pekinas vis tik susitars nekonfrontuoti dėl Taivano? Atsakymas akivaizdus: Lietuva liksianti kvailio vietoje. O juk greičiaisiai amerikiečiai su kiniečiais ras kompromisų dėl Taivano.
Atvirai sakant, į šiandieninę JAV užsienio politiką reikia žiūrėti itin atidžiai. Pirma, Amerika išsirinko itin garbaus amžiaus prezidentą, kuris akivaizdžiai per senas užimti svarbias pareigas. Todėl nėra lengva supaisyti, kas išties vadovauja Amerikai, kas dedasi Kongrese ir Senate. Atkreipkime dėmesį vien į tai, kodėl Amerikos Centrinės Žvalgybos (CŽV) bosas neseniai buvo nyvykęs į Maskvą ir ten susitiko su Rusijos slaptųjų tarnybų vadovais. Viešėjo ne vieną, o dvi paras. Tokie susitikimai JAV ir Rusijos istorijoje – labai reti. Juolab keista, kad CŽV vadovas Rusijos slaptąsias tarnybas pavadino JAV partnerėmis. Tokių drastiškų pareiškimų CŽV vadovai anksčiau niekad nėra skelbę. Tiesa, po teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone būta pareiškimų, jog Amerikos Federaliniam tyrimų biurui Rusijos žvalgybos suteikė svarbių žinių. Bet FTB (vidaus reikalai) – ne CŽV (užsienio žvalgyba). CŽV niekaip negali būti SVR, FSB ir GRU partnere.
Viešojoje Ukrainos informacinėje erdvėje gausu pastebėjimų, jog Vašingtonas slapta derasi su Maskva, kad ši netrukdytų Amerikai tramdyti Kinijos. O V.Putinas, supratęs galįs išpešti naudos, ėmė kelti savus reikalavimus. Maždaug taip: jei norite mūsų neutralumo Kinijos atžvilgiu, užmerkite akis į tai, kai pulsime Ukrainą. O jei V. Putino apetitai – dar didesni? Gal dėl to ir planuojami nauji JAV prezidento Joe Bideno ir Vladimiro Putino susitikimai?
A.Kubiliaus pagyrimai su Kinija besipykstančiam Vilniui stebina dar ir todėl, kad iš jo pareiškimų galima susidaryti įspūdį, esą Lietuva – demokratiška šalis. Būtų kvaila tvirtinti, jog Lietuvoje nėra demokratijos, neva čia negerbiamos žmogaus teisės bei nesilaikoma įstatymų. Tačiau demokratijos etalonu Lietuvos tikrai nevadinčiau.
Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto
Kai Lietuvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikia, ji užmerkia akis į grubiausius demokratijos pažeidimus. Akivaizdus pavyzdys – Armėnija. Milžiniškai Kinijai akis draskome, o štai per Rytų partnerystės programas globojamai Armėnijai visus pastaruosius tris dešimtmečius neištarėme nė vieno priekaišto. Nepriekaištavome nei 1988 – 1994-aisiais, kai Armėnija okupavo pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui neabejotinai priklausantį Kalnų Karabachą, kankino karo belaisvius, paversdama juos arba įkaitais, arba pačiais tikriausiais vergais. Nepriekaištavome Armėnijai tuomet, kai ji pastaruosius tris dešimtmečius Kalnų Karabache niokojo azerbaidžanietiškus kultūros, religijo, istorijos paminklus, barbariškai kirto senąsias girias, barbariškai prekiavo Kalnų Karabacho žemėse esančiais gamtos ištekliais. Nepriekaištavome ir 2020-ųjų rudenį, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius azerbaidžanietiškus Giandžos, Tertero, Bardos miestus.
Dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis elgiasi labai panašiai, kaip ir jo pirmtakai. Armėnija neskuba atiduoti Azerbaidžanui žemėlapių, kuriuose užfiksuoti Karabache minų laukai, dėl to žūsta ne tik azerbaidžaniečių kariai, bet ir civiliai. Tačiau negirdėjau, jog G. Landsbergis būtų dėl šito kritikavęs Armėnijos valdžią. Armėnijoje gausu jėgų, kurios grasina pradėti naują karą dėl Karabacho, baugina pradėsiančios rengti teroro aktus, tačiau neteko girdėti, jog Lietuvos URM šefas perspėtų oficialųjį Jerevaną atsisakyti teroristinių išpuolių, nes, kad ir kaip Jerevanas bepyktų, o Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.
Armėnija nori naujo karo?
O gal Lietuvos URM nežino, kad šių metų lapkričio 13 dieną prie Šušos į azerbaidžaniečių karių pusę Dašalty poste buvo sviesta granata? Ją sviedė 1975 metais gimęs Norair Mirzojan. Išpuolių, kai armėnų separatistai šiandien apšaudo arba apmėto granatomis azerbaidžanietiškus objektus, – gausu. Visų nebespėju fiksuoti. Tai šen, tai ten žūsta keli arba keliolika azerbaidžaniečių civilių, karių. Lietuva šias atakas rengiančių fanatikų nepasmerkė. O štai armėnų blogeriui Romanui Bagdasarianui, kuris savo socialiniuose tinkluose demaskuoja Karabachą pastaruosius kelis dešimtmečius valdžiusį armėnų klaną dėl korupcijos (pasistatė prabangias vilas, pirko brangius automobilius, nemokėjo mokesčių, iš Vakarų kaulino pinigų neva labadarai, tačiau tuos pinigus grūdosi sau į kišenes), – nepasakė nė menkiausio ačiū. Bet juk šis blogeris perspėja: „armėnai neturėtų kariauti su azerbaidžaniečiais tik tam, kad armėnų generolai dar labiau praturtėtų“. Lietuva drąsiai gina Baltarusijos, Gruzijos (Sakartvelas) veikėjus, kurie keikia savus finansinius aferistus, sukčius. Dėl principingo Armėnijos blogerio – visai kita mūsų laikysena. Tyla.
Ypač netaktiškai pasielgėme, kai neprisiminėme 1991-ųjų lapkričio 20-osios. Tądien virš Garakendo kaimo Chodžavendo rajone buvo numuštas sraigtasparnis MI-8, kuriuo skrido dvidešimt du žūmūs, įtakingi Azerbaidžano politikai, kariškiai, žurnalistai. Lietuva nutylėjo šią prieš trisdešimt metų nutikusią tragediją, nes raketą į sraigrasparnį paleido armėnų separatistai?
Taigi nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tokie skirtingi lietuviški reikalavimai Kinijai ir Armėnijai? Kinijai neleidžiame nė pyptelėti, o Armėnijai atleidžiame viską.
Ar tikrai visuomet privalu išklausyti antrąją pusę? Nutinka ir taip, kad tiesa akivaizdi be gilesnių analizių.
Jūsų dėmesiui – iškalbingas pavyzdys. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia, jog 1989-aisiais metais Rusijoje oficialiai pasmerktą Molotovo – Ribentropo paktą rusai vėl traktuotų kaip „didžiulį gėrį“. Baltijos šalių ir Lenkijos parlamentarai nedelsiant paprašė, jog Rusija liktų principinga – nesiliautų smerkusi 1939-aisiais slapta pasirašyto Molotovo – Ribentropo pakto.
Lietuvos spaudoje gausu mūsų politikų ir istorikų perspėjimų, koks bjaurus V.Putino sumanymas – slėpti, teisinti juoduosius istorijos puslapius.
Taip, Rusijos prezidentas neteisus, liaupsindamas Molotovo – Ribentropo parašais paženklintą nepriklausomų šalių okupaciją. Teisūs tie, kurie jį kritikuoja dėl žiūrėjimo į istoriją Stalino akimis (omenyje turima V.Putino publikacija „The real Lessons of the 75th Anniversary of War II“). Kremlių kritikuojantys tikrai neprivalo suteikti galimybės V.Putinui teisintis. Būtume tiesiog kvaili, jei Rusijos prezidentą smerkiantiems autoriams priekaištautume, kodėl jie nesiteikia išklausyti „kitos nuomonės“. Esama atvejų, kai daug kas akivaizdu be „antrųjų pusių”. Lietuviams tokia tema tapę Lietuvos ir Rusijos santykiai. Čia mūsų nesuklaidinsi peršant legendas apie „savanorišką įstojimą“.
Tačiau egzistuoja situacijų, kada pravartu išgirsti „antrosios pusės“ argumentus. Atsargiai elgtis patartina tuomet, kai analizuojami Lietuvai tolimi, Lietuvai mažai žinomi karai, sukilimai, incidentai. Priešingu atveju galima nusišnekėti – tapti panašiais į akivaizdžiausias tiesas neigiantį Kremliaus bosą.
Šis straipsnis – bandymas apžvelgti keletą lietuviškų nesusipratimų.
Ir vis tik pasiteiravus, ką ši ponia išmananti apie Hamas, vargu ar išgirstume rišlų, dalykišką komentarą. Greičiausiai paaiškėtų, jog ponia nieko nenutuokianti apie HAMAS. O jei neišmananti, vadinasi, neturinti moralinės teisės svaidytis vaizdingais palyginimais. Ir vis tik svaidosi…
Kokį atskaitos tašką pasirinksime?
Nūnai šv. Sofijos soborą (Hagia Sophia) turkai vėl oficialiai įteisino esant mečete. Pasipylė kaltinimų, girdi, taip elgtis nederėjo. Turkiją barančiųjų atsirado ir Lietuvoje. Tik ar Turkija nusižengė padorumui ir moralei? Juk Šv. Sofijos soboras mečete tapo ne šiandien, ne vakar, o labai labai labai seniai – 1453 metais, po Stambulo užkariavimo. Ar išmintinga XXI amžiaus atstovams sutelkti dėmesį, sakykim, į XIII amžių, kada soboras dar nebuvo mečete? Jei mums svarbiausia, kas dėjosi prieš penkis šimtmečius, tai tada privalome pripažinti, jog ir Europa prieš penkis amžius nebuvo šventoji – kiek ten neteisėtai pastatytų bažnyčių?
Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo totoriška mečetė
Paminklinė lenta skelbia, kad čia kadaise stovėjo totoriška mečetė. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva – taip pat nuodėminga. Prisiminkime 1968-uosius, kai sovietų valdžia sostinės Lukiškių aikštėje nugriovė totorišką mečetę. Be abejo, lietuviai dėl šio vandalizmo niekuo dėti. Jei tuomet būtume gyvenę laisvoje valstybėje, niekas mečetės nė pirštu nepaliestų. Tačiau jei atidžiai analizuojame, kur ir kada netinkamai pasielgė musulmonai, susimąstykime apie savąją pareigą. Pilkos, vos įžiūrimos paminklinės lentelės ant namo sienos ir mažytės Mečetės vardu pavadintos gatvelės vargu ar užtenka atitaisant musulmonams padarytą skriaudą. Juolab kad toji skriauda – ne penkių šimtmečių senumo.
Ką žinome apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus?
Šokiruojančių atvejų, kuomet ne vien žurnalistai ir politikai, bet ir profesionalūs Lietuvos istorikai neįsiklauso į svarbius oponentų argumentus analizuojant sudėtingas praeities temas, – gausu.
Štai vienas Lietuvos istorikas svarsto, ar ne per mažai Lietuva sužinojo apie Holokaustą per pastaruosius 30 metų? Nuoširdus dėmesys žydų kančioms – sveikintinas elgesys. Tačiau vis tiek trūksta antrosios pusės – ką per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva sužinojo apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus? Gal žydų tautybės žmonių nusikaltimai – ne nusikaltimai? Šios dvi tarsi skirtingos temos vis tik vadintinos Siamo dvyniais. Viena kitą išryškina, papildo, viena be kitos negali gyventi…
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojasPetras Raslanas, NKVD tardytojas
„Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo“. Taip skelbiama dar vienoje viešojoje erdvėje pasirodžiusioje publikacijoje. Tikrų tikriausia tiesa. Nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių tauta neatsakinga už Holokaustą. Kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Tai – Vokietijos atsakomybė.
Tačiau ir vėl pasigendu antrosios Siamo pusės: jei kruopščiai registruojame lietuvius, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones, jei svarstome, ar negalėjome turėti dar daugiau nūnai Pasaulio teisuoliais pavadintų lietuvių, kodėl neklausiame, kur dūlo sąrašai sovietinių žydų, kurie gelbėjo KGB kalėjimuose kankinamus ar į Sibirą tremiamus lietuvius? Ar įmanoma objektyvi istorijos analizė, jei priekabiai analizuojame vien į pavojingą padėtį patekusių lietuvių elgesį?
Turkiškas motyvas
Jei reikėtų įvardyti, kada mes – tendencingiausi, pasakyčiau, jog tuomet, kai puolame analizuoti, ką netinkamo per pastarąjį šimtmetį nuveikė turkai. Visuomeninio leidinio statusą turinčiame LRT portale šių metų gegužės 6-ąją pasirodė Zigmo Vitkaus tekstas „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Drįstu manyti, kad tai – vienas iš ryškiausių vienpusiškumo pavyzdžių. Skaitant šią publikaciją atrodė, kad pats straipsnio autorius savo akimis bus matęs, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje.
Nė kiek nenuostabu, kad, neapsikentęs autoriaus tendencingumo, į LRT atviru laišku netrukus kreipėsi Lietuvoje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas.
Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Buvusios Osmanų imperijos istorija, man regis, – būtent tas atvejis, kada privalu įsiklausyti ir į turkų, ir jų poziciją palaikančių europiečių, amerikiečių nuomonę. Tik Lietuva kažkodėl į Turkijos praeitį užsispyrusi žvelgia vien Armėnijos akimis.
Jei prisimename 1915-aisiais armėnus ištikusias nelaimes, kodėl nenorime girdėti apie 1915-aisiais žuvusius turkus? Juk šios dvi temos – susipynusios tarsi broliai dvyniai. Viena be kitos – nė žingsnio.
Prisipažinsiu, diskutuoti su Armėnijos pusę aklai palaikančiais žurnalistais, istorikais, politikais – sunku. Jie nieko nenori girdėti apie turkiškus argumentus. Jau keletą sykių pasakojau, kaip Lietuvos Mokslų Akademija įsileido Armėnijos ambasadorių, kad šis, į pagalbą pasitelkęs turkų kilmės istoriką, prisimintų krauju paženklintus 1915-uosius. O štai Turkijos ambasadoriui ir jo pakviestiems istorikams durys paskutinę akimirką užsivėrė.
Turkija niekad nepripažino Lietuvos okupacijos
Jei į Mokslų Akademiją savo tiesas išdėstyti būtų veržęsi, sakykim, V.Putino atstovai, – MA vadovus ne tik suprasčiau, bet ir pateisinčiau.
Tačiau Turkija – ne Rusija. Turkija mūsų niekad nebuvo okupavusi. Ji visąlaik griežtai laikėsi Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos. Ir tuomet, kai mus teriojo carinė Rusija, ir tuomet, kai mus engė sovietų imperija. Oficiali Ankaros valdžia niekad niekada neabejojo, gal vis tik mes patys, savo noru, 1940-aisiais įstojome į SSRS, niekad nevadino mūsų žydšaudžiais, niekad neplatino Algirdo Paleckio nesąmonių, esą 1991-ųjų sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Kai tapome pilnateisiais NATO nariais, šiam kariniam Aljansui priklausančios Turkijos kariniai naikintuvai saugojo mūsų oro erdvę.
Turkija. EPA – ELTA nuotr.
Taigi mes labai keistai dėkojame Turkijai – Seime priimame vienpusiškas rezoliucijas, smerkiančias kaltus už „armėnų tautos genocidą“, neįsileidžiame į Mokslų Akademiją Turkijos ambasadoriaus, kiekvienais metais lietuviškoje žiniasklaidoje prirašome tendencingų publikacijų, kurių autoriai į Osmanų imperijos praeitį spokso tarsi iš Jerevano. Skirtingai nei Armėnija, Turkija atidarė savuosius archyvus – turkai kviečia analizuoti jų dokumentus. Bet Lietuva elgiasi atvirkščiai – ji apsimeta, kad jai viskas senų seniausiai aišku ir be kruopščių tyrimų Stambulo ir Ankaros archyvuose.
O juk net termino „armėnų genocidas“ nevertėtų laikyti korektišku. Žodis „genocidas“ įtvirtintas 1948-ųjų metų gruodžio 9-ąją Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje, kuri oficialiai įsigaliojo tik 1951-aisiais. Tad taikyti šį apibrėžimą derėtų vėlesniems nei 1948-ųjų įvykiai. Vartoti atgalios – nedera. Tačiau šis terminas puikuojasi net mūsų straipsnių pavadinimuose.
Finansiniai ir moraliniai honorarai
Taip pat verta klausti, ar tikrai per pirmąjį pasaulinį karą žuvo pusantro milijono armėnų? Štai 1918-aisiais metais leidinyje „Encyclopedia Britanica“ teigta, jog buvo nužudyta 600 tūkst, armėnų. 600 tūkst. žuvusiųjų – vis tiek labai daug. Būtų ciniška neigti armėnus tąsyk patyrus didelę bėdą. Anuomet įvykiai išties klostėsi siaubingai. Bet ar korektiška klausti, kiek žuvo armėnų ir nė neužsiminti, kiek gi tuomet nuo ligų, bado, troškulio ir karinių išpuolių žuvo turkų tautybės vyrų, moterų, vaikų, senelių? Badas, ligos, troškulys, kariniai susirėmimai 1915-aisiais šienavo ne vien armėnus. Tuo tragišku laikotarpiu gyvybių neteko apytikriai 3-4 mln. įvairių religinių konfesijų Osmanų imperijos valdinių. Turkų anuomet žuvo kur kas daugiau…
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka
Armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, neseniai rusų kalba išleidęs sensacingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“, mūsų leidiniui, duodamas interviu, tvirtino: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“
Kada ir kodėl?
Kita ne mažiau svarbi tema – kokia buvo armėnų laikysena iki prasidedant deportacijoms?
Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai. Slaptai.lt nuotr.
2010 metais lietuvių kalboje išleistoje brošiūroje „Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai“ rašoma: „Daugelis šių partizaninių dalinių, ginkluotų šautuvais ir amunicija, kuriuos metų metus kaupė ir slėpė armėniškose bei misonieriškose bažnyčiose ir mokyklose, puolė osmanų tiekimo punktus, nes šitaip siekė papildyti savo ginkluotę ir neleisti jai patekti į osmanų kariuomenės, skubėjusios pasitikti didžiulę rusų kariuomenę, rankas. Praėjus keliems mėnesiams nuo karo pradžios, šie armėnų partizanai, artimai koordinuodami savo veiksmus su rusais, surengė siaubingus išpuolius prieš Rytų Turkijos miestus, miestelius bei kaimus ir negailestingai žudė jų gyventojus. Tuo pat metu jie vykdė sabotažo kampaniją prieš Osmanų imperiją: ardė kelius ir tiltus, puldinėjo gurguoles, darė viską, kas tik įmanoma, kad palengvintų rusiškąją okupaciją (…). Nuo armėnų žiaurumo nukentėjo ne tik turkai ir musulmonai. Armėnų partizanai niekada nebuvo pamiršę, kad graikai ir žydai neparėmė jų revoliucinių pogromų, todėl Trabzone ir jo apylinkėse išžudė tūkstančius graikų, o Hakaryje surengė žydų skerdynes“.
Vano sukilimas
Skaitant lietuviškoje spaudoje paskelbtus proarmėniškai nusiteikusių istorikų straipsnius apie 1915-ųjų mėsmalę Osmanų imperijoje, nesiliauju stebėjęsis, kaip galima analizuoti tuos laikus ir nutylėti buvus, pavyzdžiui, Vano sukilimą? Šiuo metu skaitau rusų kalba 2018-aisiais išeistą amerikiečių ir turkų istorikų veikalą „Armėnų sukilimas Vane“. Labai įdomi knyga.
Armėnų sukilimas Vane. Slaptai.lt nuotr.
1915-ųjų kovo mėnesį Rusijos kariuomenė pajudėjo Vano link, šiame mieste ir jo apylinkėse gyvenę armėnai balandžio 11-ąją pradėjo visuotinį sukilimą. Siekdami užtikrinti rusams greitą ir lengvą pergalę, jie mieste ir jo apylinkėse pradėjo skersti turkus.
Argi ši detalė nėra svarbi?
Amerikiečių istorikų ir mokslininkų pareiškimas
O kaip galima nutylėti JAV akademinės bendruomenės atstovų 1985-aisiais gegužės 19 dieną JAV Atstovų rūmų nariams nusiųstą laišką, kuriame, be kita ko, tvirtinama: „… kalbėdami apie kaltinimus “genocidu“ nė vienas iš žemiau pasirašiusiųjų nenori sumekinti armėnų patirtų kančių. Tačiau mes esame įsitikinę, kad šis reiškinys negali būti nagrinėjamas atskirai nuo tų kančių, kurias patyrė regiono musulmonai. Iki šiol surinkta daug informacijos, bylojančos apie Pirmojo pasaulinio karo metais vykusius rimtus karinius bendruomenių konfliktus (vykdytus nereguliarių musulmonų ir krikščionių pajėgų), apsunkintus ligų, bado, kančių ir žudynių Anatolijoje bei gretimose teritorijose“.
Šį pareiškimą pasirašė 67-eri JAV universitetų ir institutų profesoriai, istorikai, analitikai. Bet ar Armėniją aklai palaikantys Lietuvos istorikai savo publikacijose bent užsimena apie tai?
Aramo Andoniano klastotė
Lietuviškoje spaudoje nerasite informacijos ir apie tuos Vakarų ekspertus, kurie įsitikinę, jog tuometinės Osmanų imperijos aukšto rango pareigūnui Talat Pašai priskiriami laiškai, neva teigiantys, esą oficiali Stambulo politika – išnaikinti armėnus, – tėra pigi, primityvi Aramo Andoniano klastotė.
Kiek Europoje nužudyta turkų diplomatų?
Nedera lietuviams apsimesti nieko negirdėjus ir apie armėnų teroristus. Nepaneigsi: 1973 – 1986 metais įvairios terorstinės armėnų organizacijos Dašnakcutiun, Asala, Gnčak ir dar daugelis į jas panašių prisiėmė atsakomybę už apytikriai 200 išpuolių prieš Turkijos diplomatines ir nediplomatines įstagas bei 58 turkų ir kitų tautybių asmenų žmogžudystes (įskaitant 34 Turkijos diplomatus). Omenyje turimi išpuoliai, surengti Europoje, JAV, Australijoje.
Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas AryjakasArmėnų teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais
Štai tas sąrašas…
PASIKĖSINIMAS SANTA BARBAROJE: Los Anžele nušauti Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Mehmet Baydar ir vicekonsulas Bahadir Demir (Santa Barbara, Kalifornija, JAV, 1973 sausio 27).
PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Danis Tunaligil (Viena, Austrija, 1975 spalio 22).
PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadorius Ismail Erez ir vairuotojas Tal’p Yener (Paryžius, Prancūzija, 1975 spalio 24).
PASIKĖSINIMAS BEIRUTE: nužudytas Turkijos Respublikos Pirmasis Sekretorius Oktar Cirit (Beirutas, Libanas, 1976 vasario 16).
PASIKĖSINIMAS VATIKANE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Taha Carim (Roma, Italija, 1977 birželio 9).
PASIKĖSINIMAS MADRIDE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadoriaus žmona Necla Kuneralp, Taha Carim ir į pensiją išėjęs Ambasadorius Besir Balcioglu (Madridas, Ispanija, 1978 birželio 2).
PASIKĖSINIMAS HAGOJE: Hagoje nušautas Turkijos Respublikos ambasadoriaus sūnus Ahmet Benler (Haga, Olandija, 1979 spalio 12).
PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados turizmo klausimams patarėjas Yilmaz Colpan (Paryžius, Prancūzija, 1979 gruodžio 22).
PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasados administracijos atašė Galip Ozmen ir jo dukra Nesl’han Ozmen (Atėnai, Graikija, 1980 liepa 31).
PASIKĖSINIMAS SIDNĖJUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Generalinis Konsulas Sarik Ariyak ir apsaugos darbuotojas Engin Sever (Sidnėjus, Australija, 1980 gruodžio 17).
PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos ambasados darbo klausimams patarėjas Resat Morali ir religijos klausimams patarėjas Tecell’ Ari (Paryžius, Prancūzija, 1981 kovo 4).
PASIKĖSINIMAS ŽENEVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinio Konsulato sekretorius Mehmet Savas Yerguzun (Ženeva, Šveicarija, 1981 birželio 9).
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas
ĮSIVERŽIMAS PARYŽIUJE: įsiveržta Paryžiuje į Turkijos Respublikos Generalinį Konsulatą, sužeistas Generalinis konsulas Kaya Inal ir nužudytas apsaugos darbuotojas Cemal Ozen (Paryžius, Prancūzija, 1981 rugsėjo 24).
PASIKĖSINIMAS LOS ANDŽELE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Kemal Arikan (Los Anželas, JAV, 1982 sausio 28).
PASIKĖSINIMAS BOSTONE: nužudytas Turkijos Respublikos garbės konsulas Orhan Gunduz (Bostonas, JAV, 1982 gegužė 4).
PASIKĖSINIMAS LISABONOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Erkut Akbay ir jo žmona Nadide Akbay (Lisabona, Portugalija, 1982 birželio 7).
PASIKĖSINIMAS OTAVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados karinis atašė (Otava, Kanada, 1982 rugpjūčio 27).
PASIKĖSINIMAS BURGASE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijo atašė Bora Suelkan (Burgasas, Bulgarija, 1982 rugsėjo 9).
PASIKĖSINIMAS BELGRADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasadorius Galip Balkar ir sužeistas vairuotojas Necati Kaya (Belgradas, Jugoslavija, 1983 kovo 9).
PASIKĖSINIMAS BRIUSELYJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Dursun Aksoy (Briuselis, Belgija, 1983 liepos 14).
ĮSIVERŽIMAS LISABONOJE: įsiveržta į Turkijos Respublikos ambasados rezidenciją; nužudyti patikėtinio žmona Cahide Mihcioglu ir vienas Portugalijos policininkas; užsienio reikalų patikėtinis Yursev Mihcioglu ir jo sūnus Atasay Mihcioglu – sužaloti (Lisabona, Portugalija,1982 liepos 27).
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
PASIKĖSINIMAI TEHERANE: surengta ataka prieš Turkijos Respublikos amabsados darbuotojus (Teheranas, Iranas, 1984 balandžio 28 ir kovo 27-28).
PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos amabasados darbo klausimams patarėją pavaduojantis Erdogan Ozen (Viena, Austrija, 1984 birželio 20).
PASIKĖSINIMAI ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados spaudos atašė pavaduotojas Cetin Gorgun (Atėnai, Graikija, 1991 spalio 7).
Armėnijoje dunkso paminklas armėnų teroristui Teilirianui
PASIKĖSINIMAS BAGDADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Caglar Yucel, o komunikacijos specialistas Huseyin Kerimoglu – sužeistas (Bagdadas, Irakas, 1993 gruodžio 11).
PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados antrasis patarėjas Omer Haluk S’pahioglu (Atėnai, Graikija, 1994 liepos 4).
IŠPUOLIS BERNE: pasikėsinta nužudyti Turkijos Respublikos ambasadorių Dogan Turkmen (Bernas, Šveicarija, 1980 vasario 6).
PASIKĖSINIMAS VATIKANE: sužeisti Turkijos Respublikos ambasadorius Vecdi Turel ir apsaugos darbuotojas Tahs’n Guvenc (Roma, Italija, 1980 balandžio 17).
IŠPUOLIS PARYŽIUJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados spaudos patarėjas Selcuk Bakkalbasi (Paryžius, Prancūzija, 1980 rugsėjo 26).
SPROGIMAS PARYŽIUJE: į Turkijos Respublikos finansų patarėjo automobilį padėtas sprogmuo (Paryžius, Prancūzija, 1981 sausio 13).
IŠPUOLIS OTAVOJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados prekybos patarėjas Kemalett’n Gungor (Otava, Kanada, 1982 balandžio 8).
ĮSIVERŽIMAS OTAVOJE: Teroristų įsiveržimas į Turkijos Respublikos ambasadą; Ambasadorius Coskun Kirca – sužalotas, o Kanados policininkas – nužudytas (Otava, Kanada, 1985 kovo 12).
Civilizuotas pasaulis turėtų dėkoti turkams, kad šie neatsakė tuo pačiu – nepuolė keršyti, nesivadovavo principu „akis už akį“, „dantis – už dantį“.
Lietuva – tarp tų nepadėkojusiųjų. Žvelgdami į turkų istoriją mes panašiai elgiamės kaip Kremliaus vadovas, analizuodamas Baltijos šalių praeitį – nenorime matyti visų pusių, visų detalių, visų argumentų.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
Ištikimiausi portalo slaptai.lt skaitytojai turėtų prisiminti – šių metų birželio mėnesį buvau paskelbęs straipsnį „Primirštas vadinamasis Daugų detektyvas“. Minėtoje publikacijoje atkreipiau dėmesį į ryškėjančią naują Kremliaus gudrybę – įtakoti užsienio valstybes pasitelkiant į pagalbą Armėnijos arba armėnų kilmės atstovus.
Šią versiją išdėsčiau, be kita ko, remdamasis žinomo Lietuvos istoriko, politiko, ilgamečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario Arvydo Anušausko kiek anksčiau jo asmeninėje internetinėje svetainėje paskelbtu analitiniu tekstu „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“. Jame kaip tik ir buvo pateikti argumentai, kodėl Rusija ir Armėnija daugelyje sričių tikriausiai dirba išvien.
Šiandien į viešumą patenka dar daugiau pranešimų, bylojančių, kad savo juoduosius darbus tiek JAV, tiek Europoje Rusija atlieka gudriai pasinaudodama Armėnijos arba po pasaulį išsibarsčiusios armėnų diasporos rankomis.
Savarankiška ar nesavarankiška?
Kokius naujuosius faktus turiu omenyje? Amerikos leidinys „International Policy Digest“ neseniai paskelbė pluoštą analitiko Nilo Ričardso įtarimų, jog Armerikos armėnų organizacijos ir lobistai bendradarbiauja su Maskva – Rusijai padeda įgyvendinti rusiškus interesus Amerikoje.
Minėtasis analitikas pastebi, kad armėniškos kilmės amerikiečių JAV teritorijoje – vos pusė procento. Tačiau būtent armėnų kilmės amerikiečiai turi neproporcingai daug įtakos Vašingtono politikai.
Pasirodo, Amerikoje veikia net dvi įtakingos armėnų organizacijos. Viena – Nacionalinis Amerikos armėnų komitetas. Kita – Amerikos armėnų asamblėja. Savo internetiniuose tinklapiuose šios organizacijos džiaugiasi turinčios rimtų ryšių JAV Kongrese ir Senate. Jos taip gudriai, aktyviai dirbančios, kad Vašingtone esanti Armėnijos ambasada galinti atostogauti ištisus mėnesius.
Iš pirmo žvilgsnio – kas čia blogo? Juk panašiai elgiasi daug nevyriausybinių organizacijų. Kiekvienam artimesni savi marškiniai. Bet nereikia pamiršti, kad šiandieninė Armėnija negali būti savarankiška politiškai – ji klusni agresyviosios Rusijos tarnaitė.
Štai Maskvoje gimęs Sergejus Sarkisovas – vienas iš turtingiausių Rusijos verslininkų (96-as pagal sąrašą). Būtent jis paskirtas Armėnijos generaliniu konsulu Los Andžele. Kaip dabar susigaudyti, kokius būtent – Rusijos ar Armėnijos – interesus jis atstovauja?
Rusijos įtakos agentės
Kitas įtakingas pasaulyje leidinys „Forbes“ paskelbė savo bendradarbio Mfonobango Nsehe straipsnį „Globalus menas įtakoti – pokalbis su politikos technologijų ekspertu Džeimsu Vilsonu“. Šioje publikacijoje neatmetama galimybė, kad kai kurios nevyriausybinės armėnų organizacijos tiek Amerikoje, tiek kitose šalyse gali būti tiesiog Rusijos įtakos agentėmis. Dar tiksliau tariant – Armėnija yra Rusijos patikėtinė Vakarų pasaulyje. Kišdamasi į JAV prezidento rinkimus 2016-aisiais Rusija tikriausiai naudojosi ir JAV gyvenančių armėnų pagalba. Tai patvirtina ir kai kurių Amerikos politikų gausios išvykos ne tik į Armėniją, bet ir į Armėnijos – Rusijos okupuotą Kalnų Karabachą (Azerbaidžano teritorija).
Nagrinėjant paskutiniuosius pranešimus apie galimą Rusijos ir Armėnijos politinį, karinį, žvalgybinį tandemą būtina užsukti į Olandiją. Ten gyvena toks politikas – Piteris Omtzichtas. Šis Nyderlandų parlamentaras pagarsėjo nesutikdamas su oficialia Vakarų pozicija, kad 2014-ųjų birželio 17-ąją virš Ukrainos skridusį Boeing 777-200ER, priklausiusį Malaizijos oro linijoms ir atlikusį reisą MH 17 maršrutu Amsterdamas – Kuala Lampuras, numušė Rusijos kariuomenės palaikomi prorusiški separatistai. Žodžiu, šis politikas ginčijo civilizuoto pasaulio nuomonę, kad minėtą lėktuvą pražudžiusi raketa buvo paleista iš Rusijai priklausančio zenitinio komplekso „Bukas“. Šis olandų politikas užsispyręs bandė įrodyti, jog Malaizijos oro linijų orlaivio tragedijos kaltininkas – Ukrainos kariškiai.
Olandų politikas Piteris Omtzichtas – didelis Armėnijos draugas
Olandų leidinys DutchNews.nl yra rašęs, kaip būtent P. Omtzichtas siekė, kad teisminiuose ginčuose nustatant aviakatastrofos kaltininką liudytų kažkoks Aleksandras. Bet juk Nyderlandų slaptosios tarnybos nustatė, kad Aleksandras teroro akto metu buvo visai kitoje vietoje, todėl nieko tikro negalėjo žinoti. Taip pat išaiškėjo, kad ponas P.Omtzichtas tam įtartinui liudytojui buvo parašęs kalbą, dėjo milžiniškas pastangas, kad „melagis“ patektų į specialiąją spaudos konferenciją ir duotų „išsamius“ parodymus.
Nyderlandų politikas P.Omtzichtas aiškiai gynė Rusijos poziciją. Kuo jį laikyti – tik nuoširdžiu Rusijos simpatiku? Svarstydami, kodėl jis rėmė būtent Rusijos versiją, būtinai paklauskime dar ir tokio klausimo: kokios pozicijos šis politikas laikosi vertindamas Armėnijos – Azerbaidžano santykius. Nė nereikia spėlioti. Jis – karštas Armėnijos draugas ir nenuilstantis Azerbaidžano kritikas. Jis taip pat priklauso klubui „Armėnijos draugai Europoje“ ir atvirai ragina europiečius pripažinti Kalnų Karabachą esant armėniška teritorija (nors NATO ir ES laikosi nuomonės, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija).
Neįtikėtina, bet akivaizdu
Kitaip tikriausiai ir neįmanoma: jei gini Rusijos poziciją, tuo pačiu gini ir Armėnijos interesus. Jei palaikai Armėniją, tuo pat metu palaikai Rusiją…
Prisipažinkime: kai kurie iš mūsų tebemanome, kad Rusija ir Armėnija – neva dvi visiškai skirtingos valstybės. Mums ir į galvą nešaudavo mintis, kad Rusija, bandanti prievartauti kaimynines šalis, gali naudotis Armėnijos arba armėnų kilmės asmenų paslaugomis.
Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC
Ir vis dėlto pats metas politines intrigas nūnai analizuoti atmetant primityvias klišes, esą „krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnė užuojautos, atleidimo ir išskirtinių privilegijų“. Šalin nustūmę asmenines simpatijas ir antipatijas pamatysime, kad dabartinė Rusija ir Armėnija – tarsi du broliai dvyniai. Mažų mažiausiai – artimi pusbroliai.
Skirtumas tik toks: Rusija terorizuoja dešimtis valstybių. Armėnija – mažesnė agresorė nei Rusija. Bet vis tiek agresorė. Remiama tos pačios Rusijos 1988 – 1994-aisiais metais ji okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, maždaug milijoną azerbaidžaniečių priversdama tapti pabėgėliais.
Kad Armėnija kariniu požiūriu galinga, nes už jos pečių stovi Rusija, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, kad Armėnija dar ne taip seniai demonstratyviai rėmė organizacijų ASALA ar Gnčak teroristus, sprogdinusius civilių objektus Europoje, kad Armėnija, nors ir raginama tarptautinių organizacijų, teisėtui šeimininkui jau daugiau kaip 20 metų negrąžina Kalnų Karabacho, – kai kurie iš mūsų vis dar nenorime pripažinti.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Ką jau bekalbėti apie ypač subtilias politines intrigas. Pavyzdžiui, iš Europos Sąjungos tribūnų karts nuo karto pasipila kritikos Azerbaidžanui. Dažniausiai vartojami priekaištai – dėl žmogaus teisių ir korupcijos. Bet kai kurie lietuviški leidiniai, noriai tiražuodami Azerbaidžanui žeriamus priekaištus, nesusimąsto, kad šio pobūdžio pareiškimai gali būti specialiai eskaluojami. Kadangi jų užsakovas – ne tiesos, tvarkos ir padorumo ištroškę visuomenininkai, o tendencinga armėnų diaspora, kurios tikslas – JAV ir Europos dėmesį nukreipti nuo Kalnų Karabacho grąžinimo klausimų.
Taip gali būti. Juk Lietuvos spauda beveik neišgirdo Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (European Strategic Intelligence and Security Center) pranešimų apie angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai.
Kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent 2012-aisiais, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.
Žodžiu, Armėnijos gynėjams Lietuvoje yra dėl ko susimąstyti. Ypač tiems, kurie kurpia draugystes su šiandien nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache šeimininkaujančiais politikais.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
Briuselyje neseniai baigė dirbti penktasis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Kokia jo praktinė nauda?
Astravo AE keliami pavojai
Kol kas neginčijami tik šie faktai: į Belgijos sostinę sugužėjo delegacijos iš 28-ių ES valstybių ir 6-ios Rytų partnerystės šalys. Posėdžių metu įvertinta pažanga ir nubrėžtos tolesnės programos gairės.
Briuselio derybose dalyvavusi Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė gilesnio Rytų šalių suartėjimo su ES perspektyvas aptarė su Ukrainos Prezidentu Petro Porošenko bei Moldovos premjeru Pavelu Filipu.
Pasak Prezidentės, nuo Vilniaus susitikimo ir Maidano praėjus ketveriems metams pasiekta reikšmingų rezultatų – Ukraina, Gruzija ir Moldova tapo asocijuotomis ES partnerėmis. Tačiau, šalies vadovės teigimu, Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos ateitis glūdi jų pačių rankose. Tolesnė perspektyva priklauso nuo šių valstybių noro, politinės valios ir nuoseklaus darbo įgyvendinant žmonių gerovei gyvybiškai svarbias reformas.
Beje, susitikimo metu sutarta, kad trys ambicingesnius tikslus keliančios asocijuotos partnerės – Ukraina, Gruzija ir Moldova – dar labiau stiprins bendradarbiavimą su ES, ypač gaunant politinę, ekspertinę ir finansinę paramą.
Taip pat patvirtintas 20-ies prioritetų planas iki 2020 metų. Tarp jų – bendradarbiavimo gilinimas su ES bendros saugumo ir gynybos politikos, kovos su hibridinėmis grėsmėmis, kibernetinėmis atakomis, strateginės komunikacijos ir atsparumo propagandai stiprinimo srityse.
Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvai ypač svarbu, kad Lietuvos vadovė plenarinėje sesijoje iškėlė Astravo atominės elektrinės klausimą. Prezidentės teigimu, bendradarbiavimą su Baltarusija itin komplikuoja tai, kad jos teritorijoje surengtos agresyvios prieš Vakarus nukreiptos puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad“, o Astravo AE statoma ignoruojant tarptautinius branduolinės saugos ir skaidrumo reikalavimus.
Prezidentė taip pat pabrėžė, kad šią branduolinę jėgainę statanti Rusijos įmonė „Rosatom“ kelia didelį nepasitikėjimą, nes neigia ir nuslėpė virtinę pavojingų incidentų, tarp jų ir neseniai įvykusį radioaktyvių medžiagų nuotėkį Čeliabinske. Todėl Lietuva šį klausimą kelia aukščiausiu lygiu ES ir siekia, kad Europa panaudotų visą savo įtaką branduolinei saugai ir skaidrumui užtikrinti.
Tad apibendrinant 5-ąjį Rytų partnerystės susitikimą galima teigti, kad jis neatnešė didelių netikėtumų bei sensacijų. Tiesiog trys šalys (Ukraina, Gruzija ir Moldova) – arčiau ES vartų, kitos trys valstybės (Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija) – stovi kiek atokiau.
Kol kas tėra vienas neaiškumas – ES požiūris į Armėniją. Lietuvos Prezidentės spaudos tarnyba pranešė, kad Briuselyje pasirašyta „ES išsamaus ir sustiprinto bendradarbiavimo sutartis su Armėnija“.
Kodėl būtent – „išsami“ ir „sustiprinta“? Ką gero padarė Armėnija, kad nusipelnė „išsamaus ir sustiprinto bendradarbiavimo?“ Šia tema jau išsiunčiau keletą klausimų Lietuvos europarlamentarams, pavyzdžiui, Algirdui Saudargui, Laimai Andrikienei ir Valentinui Mazuroniui, prašydamas išsamių paaiškinimų. O kol jų sulauksiu, pateikiu keletą neginčijamų faktų, kurie kelia daugiausia prieštaringų minčių.
Rusijos karinė bazė – šnipų irštva
Atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl ES iš viso flirtuoja su šiandienine Armėnija? Juk šioje šalyje senokai dislokuotos Rusijos karinės bazės. Jos – Giumri mieste. Be kita ko, Jerevano ir Maskvos sutartis dėl karinių dalinių dislokacijos Armėnijoje – ne vienadienė, ji – ilgalaikė. Tad norėtųsi ironiškai diskutuoti su ES vadovais: gal pirmiau palaukime, kada iš Armėnijos pasitrauks rusiška kariauna, ir tik po to bandykime Armėniją už ausų tempti į ES? Negi ES vadovai nepajėgia suvokti, kad dabartinės Armėnijos stūmimas ES pusėn – tai kartu ir rusiškojo karinio Trojos arklio vilkimas į ES struktūras! Nebent Briuselio biurokratai mano sugebėsią pergudrauti Kremlių – armėnus integruos į ES, o Rusijos karinę bazę su karinėmis žvalgybomis ir kontržvalgybomis paliks anapus durų. Ir vis dėlto naivu manyti: jei Kremliaus vadovybė grubiai, panaudodama karinę jėgą, trukdė Modovai, Ukrainai ir Gruzijai artimiau bičiuliauti su ES, tai Armėnijai – tikrai trukdys? Juk čia pat po ranka – Giumri dislokuoti kariniai daliniai.
EUROPA. Slaptai.lt nuotr.
Neatmestinas ir pats niūriausias variantas. Tai būtent Rusija stumia Armėniją į ES siekdama kartu su ja įkelti Europon ir savo karines žvalgybas. ES vadovai nesuvokia, kad į Europą, kurią Rusija ir taip visais įmanomais būdais skaldo, kartu su Armėnija atplūs dar daugiau Kremliaus įtakos agentų?
Į ES tempiama agresorė
ES su Jerervanu neturėtų flirtuoti dar ir dėl to, kad Armėnija iš Azerbaidžano kartu su rusiška karine pagalba atėmė Kalnų Karabachą. ES paskelbusi ne vieną rezoliuciją, kurią pasirašiuosios Europos valstybės pareikalavo armėnų ginkluotąsias pajėgas nedelsiant pasitraukti iš svetimų teritorijų. Bet šį reikalavimą Jerevanas ignoruoja ne vieną dešimtmetį. Tad Europai vertėjo elgtis principingiau – pirma tegul Jerevanas įgyvendina jam iškeltus reikalavimus, t.y. grąžina Azerbaidžanui tai, ką iš jo pagrobė, ir tik tada sėskimės prie derybų stalo dėl rimtų draugysčių. Juk Armėnija savo ordų išvedimą iš Kalnų Karabacho tebevilkina…
Žodžiu, turime akivaizdžius dvigubus standartus: rimtesnės nei iki šiol Rytų partnerystės siekiančios Ukraina, Moldova, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Gruzija nėra okupavusios svetimų teritorijų, todėl joms, suprantama, ir teikiama Europos pagalba, taikomos nuolaidos, privilegijos. Bet Europa tuo pačiu tiesia pagalbos ranką ir Armėnijai, kuri okupavusi Kalnų Karabachą (Lietuva ir visos kitos ES bei NATO narės pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su Kalnų Karabachu). Mano supratimu, ES netinka rimtos draugystės šalimis agresorėmis.
Terorizmą remianti šalis
Armėnijos nepavadinsi taikia valstybe dar ir dėl to, kad ji bent jau kadaise nevengė remti pačių tikriausių tarptautinių teroristų. Pateiksiu tik vieną pavyzdį.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Žuvo aštuoni žmonės, įskaitant prancūzę Žakliną Kiršner ir jos 19-os metų sūnų. Tarp žuvusiųjų būta JAV, Švedijos, Turkijos piliečių. Incidento metu 55 asmenys patyrė sunkių sužeidimų.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
Laimė, Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko sučiupti banditus. Kaltais pripažinti armėnų teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas ir Surenas Nairas.
Paaiškėjo ir tikrieji nusikaltėlių motyvai. Oficiali 1983 metų liepos 15-osios incidento priežastis – ultimatumas Paryžiui kuo skubiau paleisti laisvėn Turkijos oro uoste Esenborge bombą susprogdinusį ASALA smogiką Levoną Ekmekdžianą (susprogdinęs užtaisą jis dar šaudė į oro uoste buvusius žmones iš automatinio ginklo).
Taigi buvo akivaizdu, kad ASALA atstovai V.Karapetianas ir S.Nairas bando įbauginti Prancūzijos ir kai kurių kitų šalių visuomenę – jei nevykdysite mūsų reikalavimų, sulauksite naujų išpuolių.
Beje, vertinant šių teroristų įžūlų elgesį neturėtų gluminti aplinkybė, kad bomba sprogo ne turkų lėktuve. Minėti armėnų teroristinės organizacijos ASALA atstovai nenumatė galimų pasikeitimų oro uosto tvarkaraščiuose, todėl įtaisas detonavo ne ten, kur jie norėjo, ir ne tą valandą, kada planuota. ASALA teroristai siekė įtaisą susprogdinti iš Paryžiaus į Stambulą skridusiame Turkijos oro linijų lėktuve. Bet bomba sprogo oro uoste ant platformos, kur saugoti į Islandiją skristi ketinusių keleivių krepšiai.
Apie šį nusikaltimą būtų galima papasakoti daug įdomių detalių. Bet mus labiausiai domina, kur nūnai gyvena V. Karapetianas, vienas iš įtakingiausių to meto ASALA vadeivų? Vadovaujantis sveiku protu, jis turėtų sėdėti viename iš griežčiausių Prancūzijos kalėjimų. Juk visi prancūzų teismai jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Ir vis dėlto V. Karapetiano šiandien nerasite nė viename Prancūzijos kalėjime. Jis – Armėnijoje. Beje, Armėnijoje jis gyvena kaip laisvas ir didžiai gerbiamas žmogus.
Sunku patikėti? Prancūzijos Sen Moro kalėjime teroristas V. Karapetianas išbuvo 17 metų. 2001-ųjų metų gegužės 4-ąją jis buvo deportuotas į Armėniją tam, kad likusią bausmės dalį atliktų namuose.
Bet iš Prancūzijos deportuotą šį teroristą Jerevane sutiko ne kaip banditą, o kaip didyrį. Tuometinis Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas asmeniškai pasitiko atskraidintą teroristą. Iškilmingose, pompastiškose teroristo sutiktuvėse dalyvavo ir tuometinis Armėnijos premjeras Andranikas Margarianas. O tuometinis Jerevano meras Robertas Nazarianas teroristui iš karto pažadėjo ir nemokamą būstą, ir darbą (paskutiniais duomenimis teroristas gyvena Diližane).
Ką byloja toks oficialaus Jerevano žestas?
Chodžaly šturmo dalyvis
Šių eilučių autoriui taip pat keista, kai Briuselyje surengtose Rytų partnerystės derybose kai kurių šalių prezidentai nevengė fotografuotis su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu. Argi jie nežino, kad S. Sargsianas – Azerbaidžano miesto Chodžaly šturmo dalyvis? Nejaugi jie nieko negirdėjo, kad Hodžaly šturmo metu žuvo labai daug azerbaidžaniečių civilių?
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas
Remiantis Human Rights Watch pranešimais, Hodžaly šturmas prasidėjo 1992-aisiais iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją. Oficiali Chodžaly aukų statistika: žuvo 613 azerbaidžaniečių. Vadinamosios „Didžiosios Armėnijos“ kūrėjai buvo negailestingi: iš 613 žuvusiųjų – 63 vaikai, 106 moterys ir 70 senelių. Šiandien taip pat žinoma, jog po Chodžaly šturmo 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, be žinios dingo 150, armėnų ir rusų ginkluotųjų pajėgų įkaitais tapo 1275 azerbaidžaniečių tautybės asmenys.
Svarbu pabrėžti, jog jungtinės armėnų teroristų ir rusiškojo 366-ojo pulko pajėgos apšaudė net tuos azerbaidžaniečius, kurie bėgo iš miesto į Azerbaidžano gilumą. Taigi buvo žudomi net absoliučiai jokio pavojaus nekeliantys pabėgėliai – civiliai.
Seržo Sargsiano prisipažinimas
Taigi vieša paslaptis: S. Sargsianas dalyvavo šturmuojant Chodžaly. Todėl ir klausiu, ar šiandien įmanomos taikios derybos dėl Kalnų Karabacho sureguliavimo, kol Armėnijai vadovauja vienas iš Chodžaly „didvyrių“?
LGGRTC Genocido muziejuje – paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.
Kalbant apie Seržą Sargsianą verta prisiminti, kad 2012-ųjų metų vasario 24 dieną tarptautinio Karnegio fondo ekspertas Tomas De Vaalas oficialiame fondo tinklapyje paskelbė straipsnį “Prezidentas, interviu ir tragiškos metinės“, kuriame pateikė visą 2000 metų gruodžio 15-osios dienos pokalbį su Armėnijos gynybos ministru S. Sargsianu (vėliau – prezidentas) rusų kalba. Duodamas interviu S. Sargsianas pripažino: „Iki Chodžaly įvykių azerbaidžaniečiai manė, kad mes tik juokaukame. Azerbaidžaniečiai manė, jog armėnai – žmonės, kurie nepajėgs pakelti rankos pieš taikius gyventojus. Visa tai reikėjo perlaužti. Taip ir išėjo“.
Bet juk kryptingas civilių žudymas remiantis tautine priklausomybe – karo nusikaltimas ir nusikaltimas žmoniškumui! Gal S. Sargsiano vieta – ne garbingose Briuselio salėse, o Hagos tarptautiniame tribunole?
Apiplėšę savo valstybės piliečius ir išeiviją dabar jie skelbia šalyje karą korupcijai…
Nelikus šovinių – į karą su korupcija
Neseniai Armėnijos vyriausybėje įvyko Kovos su korupcija tarybos posėdis. Regis, kova prasidės nuo lapkričio mėnesio – atsakingoms žinyboms su ekspertais pavesta dar patobulinti veiksmų programą. Daugiau kaip dešimt metų tam buvo maža. Mat su korupcija užsimota kariauti dar 2004 metais, kai tuometinis prezidentas Robertas Kočarianas įsteigė tam reikalui tarybą.
Po dešimties metų sumanyta, kad šitame bare geriau kariaus vyriausybė ir 2015-aisiais įsteigta nauja taryba, vadovaujama ministro pirmininko. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas praėjusį rudenį paskyrė naują premjerą – Kareną Karapetianą, šis paliko vadovauti vyriausybei ir po šių metų pavasarį vykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo iki tol valdžiusi Armėnijos respublikos partija (su Armėnijos revoliucine federacija „Dašnakcutiun“). Jis yra ekonomikos daktaras, aukštoje valdžioje (išskyrus kelis mėnesius Jerevano mero kėdėje) nebuvo ir giminių joje neturi.
AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis
Tiesą sakant, dar senos sudėties parlamento (Nacionalinio susirinkimo) pavasario sesijoje deputatas Nikolas Pašinianas kalbėjo apie tą patį ir pasiūlė įsteigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo langų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 proc. akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau valdantieji palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą.
Kur gyvena turtingiausi armėnai?
Dar iki rinkimų buvo įkurtas uždaras “Armėnijos investuotojų klubas”, į kurį įstojo apie tris dešimtis armėnų kilmės Rusijos verslininkų. Tikimasi, šio klubo nariai į šalies ekonomiką investuos 3,2 mlrd. dolerių (priminsime Armėnijos biudžeto metines pajamas svyruojant apie 2,5 milijardo). Pats prezidentas su naujuoju premjeru kreipėsi į išeiviją: atvažiuokite, be baimės steikite įmones Armėnijoje ir Kalnų Karabache, investuokite kurkite naujas darbo vietas. Jau seniai dantį ant dabartinio prezidento ir viso „Kalnų Karabacho klano“ griežianti išeivija vėl gavo progą išlieti savo įtūžį. Girdi, tiesiog nuostabu: armėnų valdantieji drįsta vėl kaulyti iš daug sykių jau apiplėštų išeivių, kai turėtų papurtyti savuosius piniguočius. Juk turtingiausi armėnai gyvena Armėnijoje ir Kalnų Karabache. Ten galima rasti, skaičiuojant turtą doleriais, mažiausiai penkis milijardierius ir 300 milijonierių!
Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.
Tik kur jų pinigai? Tuos pačius armėnų išeivius JAV prieš kelerius metus pritrenkė ne jų veikėjų paskelbta žinia apie Amerikoje plačiai gyvenantį prezidento brolį, tą patį Aleksandrą, ir jo įsigytus Kalifornijos valstijoje apartamentus – už 2,8 mln. dolerių. Pritrenkė suma, iš kurios esą atidavė broliui jo „dalį“ Armėnijos prezidentas: 6 milijardai dolerių!
Dar 2010-aisiais Maskvoje veikiančio armėnų klubo “Miabanutiun” vadovas Smbatas Karachianas paskelbė, jog “Armėnijos valdžios viršūnėlė valdo apie 85 proc. visų šalies įmonių ir aktyvų, kontroliuoja 90 proc. piniginių srautų“. 2006-aisiais metais paskelbtame turtingiausių Armėnijos žmonių dešimtuke net šeši buvo vykdomoje valdžioje; tuometinis prezidentas Robetas Kočiaranas šiame sąraše užėmė tik septintą vietą, o gynybos ministras ir būsimasis prezidentas Seržas Sargsianas – aštuntą.
Pateikė ir išsamų sąrašą, kas jiems priklauso – jų pačių, artimųjų ar verslininkų vardu. Ir padarė išvadą: “Šalyje susiklostė du paraleliniai pasauliai su savo įstatymais ir taisyklėmis. Suprantama, esama ir dviejų biudžetų, vadinamojo oficialaus ir šešėlinio, didesnio už oficialųjį 3-4 kartus.”
Per praėjusį laiką turtuolių sąraše atsirado ir naujų pavardžių, tačiau senasis branduolys išliko. Gerokai turtingesnis. Tiesa, buvęs finansų ministras su sūnumis senokai kvėpuoja Los Andželo oru. Tiesa, Valstybės saugumo komitete liko vaizdo įrašas, kuriame pasakojama tai, ko dabar taip reikia: kaip Muitinės tarnyboje veikė pareigūnų neteisėto turtėjimo schema ir kaip ji pasitarnavo Chačatrianui ir kai kuriems kitiems (ne daugeliui); iš interneto šis įrašas, tiesa, išgaravo. Dar atleistas iš premjero pareigų Ovikas Abramianas skubiai pardavinėja savo degalines ir visa kita, ką sunku ko gero ir pačiam suskaičiuoti, taisydamasis su artimaisiais pakelti sparnus į Vokietiją. Atrodo, ir šis pernelyg daug geidė…
O valstybė? Po praėjusių metų „balandžio karo“, kuris labai nuvylė armėnus čia ir visame pasaulyje, žinomas šalies politikas ir režimo priešininkas Ašotas Manučarianas pasakė: „Karo veiksmų protrūkis Karabacho konflikto zonoje parodė, kad mūsų padėtis blogiausia iš visų. Priešingai nuo kaimyninio Azerbaidžano, mes įsigudrinome išparduoti net apkasuose esančių kareivių neperšaunamąsias liemenes. Tai yra viskas, kas galima buvo parduoti, jau parduota“. Amerikiečių organizacijos „Global Financial Integrity“ duomenimis, „iš Armėnijos per pastaruosius metus išplaukė nuo 9,8 iki 30 milijardų dolerių“.
Nepadeda nė iš okupuotos valstybės žemių gelmių kasamas auksas su variu ir kitais metalais, nė iš Jakutijos ir Siera Leonės gabenami deimantai, nė konjakas…
Išvykdamas pasiuntiniu paliko tėvynėje įjungtą elektrą
Kai žurnalistai to paties deputato Nikolo Pašiniano (beje, irgi žurnalisto) prieš kelerius metus paklausė, kodėl gi nepatikėjus, jog nuo šiol valdžia imsis kariauti su korupcija, šis atsakė: „Seržas Sargsianas, norėdamas kovoti su korupcija, turėtų pradėti nuo savo šeimos narių.“ Daugiau žinoma apie jo brolį Aleksandrą, „Sašiką“; iškalbinga dar viena jo pravardė – „50%/50%“ (akcijų dalis, kurią verslininkai ne gera valia atiduodavo). Jo gyvenimo aprašymuose pirmiausia į akis krinta „incidentai“.
Kitas jaunesnysis brolis, Levonas – išsilavinęs, tylesnis. Studijavo Rytų šalių istoriją, išmoko arabų kalbą, sovietinėje armijoje tarnavo vertėju Alžyre. Buvo Armėnijos pasiuntiniu Sirijoje, Tunise (2005-2010). Istorijos mokslų daktaras. Levonas vadovauja labdaros fondui, kuriam 2012 metais organizacijos ir privatūs asmenys suaukojo daugiau kaip 7 mln. dolerių. Apie tai sužinota po to, kad Giumrio mieste vykstančio tradicinio tarptautinio muzikos festivalio rengėjai kreipėsi į miesto valdžią prašydami 12 tūkst. dolerių paramos ir apie tai sužinojo žiniasklaida: tarp festivalio steigėjų yra ir prezidento brolis, tačiau jis padėti nesiteikė…
Praėjusių metų kovą Seržas įteikė broliui Levonui vieną aukščiausių Armėnijos apdovanojimų – 1 laipsnio ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“. Giumrio miesto taryba suteikė Levonui Sargsianui miesto garbės piliečio vardą. Netrukus miesto visuomenės veikėjai išplatino pareiškimą, kad jis nusipelnė šio vardo, ir nemažai miestiečių jį pasirašė. Prabilo ir žiniasklaida: veikia ne vienas labdaros fondas, į kuriuos išeiviai siunčia aukas, tačiau pinigai nežinia kur dingsta ir darbų nematyti.
Galingoji mafija
2015-aisiais žiniasklaida parašė, jog Armėnijos pasiuntinys Vatikane Mikaelis Minasianas nusipirko butą už $ 565 tūkstančius; įsigijo dar automobilį „Range Rover“ ($112 tūkst.) ir garažą ($63 tūkst.). Šis jaunas vyras – Armėnijos prezidento žentas. Kodėl nenusipirkus, turint pinigų? Tačiau 2013-aisiais rašyta ir apie kita. Vienas armėnų internetinis leidinys pranešė viską rodant, jog ant Debedo upės veikianti vandens elektrinė priklauso prezidento šeimai, tiksliau – jo žentui Mikaeliui Minasianui.
To niekas neneigia, tačiau ir nepatvirtina. Akivaizdu viena: bendrovė, kuriai priklauso elektrinė, įregistruota tuo pačiu adresu kaip ir San Marino konsulo buveinė. O konsulas buvo ne kas kitas, o tas pats prezidento žentas. Tačiau svarbiausia yra ne tai. Ši didelio pajėgumo jėgainė vyriausybės sprendimu buvo perduota gynybos ministerijai – tuo laiku, kai jai vadovavo Seržas Sargsianas. Iš pradžių jos turtas buvo parduotas privačiai bendrovei, o 2011 metais toji bendrovė tapo visavalde jos savininke. Kol elektrinė priklausė gynybos ministerijai, valstybė mokėjo jai už 1 kW/h po 3-6 dramus, kai virto bendrovės nuosavybe – po 24 dramus…
Banditas su diplomato pasu
Praėjusį pavasarį Čekijoje, Karlovy Vary mieste, šios šalies kovos su organizuotu nusikalstamumu pareigūnai užkardė kriminalinių autoritetų (rusiškai) sueigą, turėjusią “vainikuoti” naujus šio aukščiausio nusikaltėlių luomo (rusiškai – вор в законе) narius. Juos sušaukė Rusijoje, Sočyje gyvenantis Rubenas Tatulianas; vieniems jis verslininkas ir labdarys, kitiems – autoritetas, pravarde “Robsonas”. Kai kurie į Čekiją atvyko prisidengę svetimais vardais, o “Robsonas” – su jam išduotu Armėnijos diplomatiniu pasu. Rusijos žiniasklaida jį laiko 2013 metais nušautojo Rusijos „vagių karaliaus“ Aslano Usojano („Senojo Chasano”) įpėdiniu, Rusijos Juodosios jūros regiono prižiūrėtoju (смотрящим).
Kartu jis yra Armėnijos garbės konsulas šiame krašte. Ta proga ne vienas leidinys įdėjo nuotrauką, kur jis nufotografuotas su “Chasanu”. Pasirodė ir “Robsono” nuotrauka, kur jis matyti su bendrais, o gal kaip kitaip susijusiais asmenimis, nes tarp jų regime ir dabartinį Armėnijos prezidentą.
Pristatydamas Rusijos verslininkus – „Armėnijos investuotojų klubo“ narius, ministras pirmininkas pasakė, kad kiekvienas jų pats sukūrė verslo imperiją ir gali pakeisti geryn “Armėnijos verslo kultūrą”. Labai energingai prie šio klubo kūrimo prisidėjo turtingiausiu Rusijos armėnu laikomas Samvelas Karapetianas (ne premjero giminaitis; verslininko brolis, irgi vardu Karenas, iki patekdamas į parlamentą buvo prezidento administracijos vadovas). Jis, gali būti, turėjo galvoje netikėtas ir geras permainas, kai pasakė visus laukiant iš ministro pirmininko “siurprizų”. Štai pirmas – “Robsonas” taip pat yra šio klubo narys…
Aslanas Usojanas
Aštuntą dešimtį baigiantį „Senąjį Chasaną“ mirtinai sužeidė snaiperis 2013-ųjų pradžioje Maskvoje. Kaip sužinota, jis rengėsi netrukus skristi į Jerevaną – paminėti savo giminaičio ir bendro, irgi autoriteto, Rafaelo Bagdasariano mirties dvidešimt metų sukaktį. Vienas leidinys parašė, jog jis savo „vizitą“ į Jerevaną „suderino su Armėnijos valdžia – kad nedarytų kliūčių įvažiuoti į Armėnijos teritoriją“. Reikia manyti, ne oficialų raštą pasiuntė, o kažin kaip kitaip…
Užstalėje – su vagių karaliais…
2010-ųjų spalyje JAV federalinių tyrimų biuras atskleidė „didžiausią sukčiavimo aferą naujajame tūkstantmetyje“, kaip parašė amerikiečiai. Per kelias dienas suimta 70 armėnų nusikaltėlių sindikato narių. Jiems pateikta daugybė įtarimų: neteisėta prekyba ginklais, brangakmeniais ir retaisiais metalais, narkotikų kontrabanda, žmonių grobimas ir pinigų prievartavimas. Didžiausią grobį jiems atnešė pagyvenusių žmonių sveikatos draudimo sistema „Medicare“. Nusikaltėliai įsteigė 118 fiktyvių klinikų, kur tariami gydytojai teikė tariamas gydymo paslaugas tariamiems ligoniams (pavogė tūkstančius gydytojų ir jų pacientų asmens duomenis). Jie spėjo pasisavinti iš „Medicare“ 35 mln. dolerių.
Seržas Sargsianas apibrėžtas raudonu rutuliu
Vienas žurnalistas parašė, jog „žala, kurią atvykėliai aferistai padarė JAV sveikatos apsaugos sistemai, prilygsta neseniai įvykusios finansinės krizės pasekmėms“; patys prokurorai sakė armėnų mafiją pralenkus garsiąja “Cosa Nostra”…
Sindikatui vadovavo nusikaltėlių autoritetas Armenas Kazarianas, pravarde „Pzo“. Išaiškėjo jį politinį prieglobstį JAV 1996-aisiais gavus apgaulės būdu ne be armėnų valdininkų prisidėjimo. Išaiškėjo ir jo ryšiai ne tik su kitais autoritetais, tačiau ir su aukštais Rusijos bei Armėnijos valdžios pareigūnais. Į Jerevaną atskridusį mafijos vadeivą „priimdavo aukščiausiu valstybiniu lygiu“, kaip rašė žiniasklaida.
Armėnų nacionalinio kongreso veikėjas Levonas Zurabianas pareiškė, jog „nusikaltėlių gaujos vadeiva artimai bendravo su Robertu Kočarianu ir Seržu Sargsianu“. Autoritetas ne tik šventė Kočariano sūnaus vestuves. Anot Zurabiano, 2008-ųjų prezidento rinkimuose jis „koordinavo kriminalinio pasaulio veikimą pieš Levoną Ter-Petrosianą“ (pirmą Armėnijos prezidentą). Prezidentu buvo išrinktas Seržas Sargsianas…
Dalį grobio „Pzo“ atiduodavo vis tam pačiam „Senajam Chasanui“ ir šio valdomam iždui. Išaiškėjo jį daugiau akis į akį bendravus ne su Seržu, o su Aleksandru Sargsianu, „Sašiku“, kurį pažinojo iš senų laikų ir kuris jį aplankydavo Amerikoje; tvirtinama „Pzo“ prižiūrėjus Sargsiano (Sargsianų) verslo reikalus Amerikoje. Kai kurių kriminalinėmis temomis rašančių autorių tvirtinimu, „Sašiku“ buvo susidomėjusi ir Rusijos generalinė prokuratūra, įtarusi jį nestovėjus nuošalyje nuo kvaišalų gabenimo kelių ir plovus pinigus. Viskas atslūgo, kai sulaikytasis vadeiva susivokė iš karto prisipažinti vertęsis turto prievartavimu. Tai reiškė jo sutikimą bendradarbiauti su prokurorais ir šių atsisakymą kaltinti dėl kitų nusikalstamų veikų. Kazarianą nuteisė 36 mėnesiams nelaisvės ir 660 tūkstančių dolerių bauda.
Tesulaukta menko pagriaudėjimo
Žiniasklaida nusivylė. Juk JAV tyrėjai rengėsi vykti į Jerevaną – su armėnų mafijos vadeiva susijusiuose bankuose, notarų kontorose aiškintis daugybės prabangių butų, biurų, vilų įsigijimo teisėtumo. Tikėtasi, FTB, Interpolas susidomės ir JAV, Ispanijoje, Rusijoje veikiančių gaujų vadeivų globėjais, sėdinčiais aukštuose Jerevano kabinetuose. Dar ne viskas! Tailando vyriausybė išdavė Jungtinėms Valstijoms Rusijos verslininką Viktorą Butą, vadinamą „ginklų baronu“. Amerikoje jam grėsė kalėjimas iki gyvos galvos (2012 metais nuteistas 25 metus kalėti), o žiniasklaida rašė šio ginklų pardavėjo dešiniąja ranka buvus ne ką kitą, o Armeną Kazarianą; FTB teigė turinti garso įrašą, liudijantį, jog “Pzo” su “baronu” aptarinėjo ginklų pirkimo-pardavimo sutartis. Iš didelio tamsaus debesies tesulaukta menko pagriaudėjimo…
FTB agentai
Ir vis dėlto žurnalistai įsidėmėjo: Jerevanas atsisakė išduoti Jungtinėms Valstijoms 30 prašomų įtariamųjų, tačiau dėl „Pzo“ nė piršto nepajudino. Dabar jie mano, kad prieš Kazarianui išeinant iš kalėjimo internete radęsis vaizdo įrašas iš tolimų 1993 metų galbūt yra tam tikras perspėjimas. Kalbama, „Kalnų Karabacho klano“ pasamdytus seklius medžiojus ir naikinus panašaus turinio „vaizdelius“, tačiau šis kažin kaip išliko. Šių metų pradžioje internete atsiradusiame vaizdo įraše parodytas pokylis, vykęs 1993 m. gegužės 28 dieną. Jame matyti „Chasanas“ ir kiti autoritetai. O štai šis jaunas žmogus su juodais akiniais užstalėje yra Seržas Sargsianas.
Jie surinko vienoje užstalėje jau po Chodžaly (armėnų teroristai išžudė visą azerbaidžaniečių miestą Chodžaly) skerdynių (1992 m. vasario 26 d.; prieš dvi dienas radosi Kalnų Karabacho ginkluotųjų pajėgų vieningoji vadovybė, o „savigynos komiteto“ pirmininku buvo paskirtas Seržas Sargsianas). Tačiau dar prieš Agdamo miesto šturmą (armėnai jį išsprogdins 1993 metų vasarą, pagal iš anksto Kalnų Karabacho separatistų vadovybės parengtą planą). Rudeniop Seržas Sargsianas taps Armėnijos gynybos ministru, dar vėliau – ministru pirmininku, o 2008-aisiais – Armėnijos prezidentu. Jau kadaise kalbėta, jog Kalnų Karabacho armėnams ginklus tiekė ir nusikaltėliai, o dabar atsirado dar vienas liudijimas juos bendravus su pačiu „Senuoju Chasanu“. To neneigia nė patys armėnai, teisindami savo prezidentą: tėvynės nepriklausomybės kare viskas leidžiama…
…prieš taikius gyventojus – išvien su teroristais
1999 m. spalio 27 d. į Armėnijos nacionalinio susirinkimo salę vykstant posėdžiui įsiveržė ginkluoti žmonės: „Tai – valstybės perversmas!“ Vyresnysis priėjo prie ministro pirmininko „Užteks gerti mūsų kraują!“. Teroristai pirmiausia ugnį nukreipė į ministrą pirmininką Vazgeną Sarkisianą ir parlamento pirmininką Kareną Demirčianą; žuvo dar penki žmonės, vienam plyšo širdis. Tą patį vakarą pasklido kalbos, o vėliau daugelis nesislėpdami kaltino teroristus paėmus ginklą Robertui Kočarianui pakursčius. Tačiau teroristai teisme tikino veikę be kieno nors nurodymo.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas
2007 metų pabaigoje nepriklausomas leidinys “Aikakan Žamanak” (Armėnijos laikas”) parašė apie vieną iš Aleksandro Sargsiano “incidentų”: dalyvaudamas kriminalinio autoriteto giminaičio laidotuvėse Sankt Peterburge jis, girdint dešimtims žmonių, pasakęs: „Mes parlamente tiek žmonių paguldėme ne tam, kad dabar taip lengvai atiduotume valdžią”.
Keli visuomenės veikėjai kreipėsi į respublikos generalinį prokurorą, reikalaudami pagal prezidento brolio pasakyta iškelti baudžiamąją bylą; jų pareiškimą išspausdino daugelis leidinių, tačiau prokuratūra – nė mur mur. Vėliau “Armėnijos laikas” papasakojo prezidentą išsiuntus brolį toliau iš akių, į Los Andželą – kad dar ko nelepteltų, kol vyksta rinkimai. Turbūt dar pasakė: “Tu ką, asilas?!” Mat kai Amerikoje “Sašiko” ėmė klausinėti, ar iš tiesų taip sakęs, atkirto: Aš ne asilas, kad tokius dalykus sakyčiau… Kodėl mes turėtume prisiimti Robo nuodėmes?” “Robo” – Roberto Kočariano; dar “Robą“ vadina “Armėnų Don Korleone”…
2008 m. vasario mėnesį vykusių prezidento rinkimų nugalėtoju paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane ir kituose miestuose prasidėjo dešimt dienų trukę protestai, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, paragintų pirmo prezidento ir pastarųjų rinkimų kandidato Ter-Petrosiano šalininkų. Išrinktasis prezidentas protestus dėl nesąžiningų rinkimų pavadino “šantažu” ir pagrasino, kad žmonėms pažeidinėjant įstatymą „tvarka bus įvesta jėga“. Veikiantis prezidentas Robertas Kočarianas parlamento pritarimu paskelbė įvedantys nepaprastąją padėtį. Žuvo mažiausiai 8 protestuotojai, daug buvo sužalota, tarp jų ir policininkų; šių gretose buvęs snaiperis, vėliau aiškinta, šaudė tik į ginkluotus žmones, ir tik tam, kad juos sužeistų…
Branduolinė bomba
Praėjusių metų pavasarį Armėnijos valstybė saugumo tarnyba sulaikė tris Armėnijos ir tris Gruzijos piliečius, mėginusius neteisėtai „parduoti branduolinę medžiagą, kuri, – kaip parašyta, – gali būti panaudota masinio naikinimo ginklui sukurti.“ Tai ne pirmas kartas, kai Armėnijos piliečiai sulaikyti mėginant į Gruziją įvežti didelius kiekius urano ir kitų radioaktyviųjų medžiagų.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Armėnų svetinė 1in.am pranešė tuometinio parlamento Armėnijos revoliucinės federacijos frakcijos vadovą Armeną Rustamianą kalbėjus, jog „Armėnija iš tikrųjų esanti šalis, kuri plėtoja atominę energetiką“, tačiau nieko daugiau pasakyti negalįs, nes „tai yra valstybės paslaptis“. Tuo tarpu buvęs ministras pirmininkas Nacionalinio susirinkimo deputatas, buvęs ministras pirmininkas, filosofijos ir ekonomikos daktaras Grantas Bagratianas tvirtino Jerevaną turint branduolinį ginklą ir pavadino jį „vieninteliu būdu apsaugoti Armėniją nuo dviejų kaimynų tolesnių puldinėjimų ir agresijos”. Kiti aukšti pareigūnai irgi ne kartą užsiminė ginkluotųjų pajėgų arsenale esant kažin kokių paslaptingų bombų, gal užsilikusių čia iš „šaltojo karo“ laikų, kai sovietams reikėję gintis nuo NATO…
Greičiausiai, armėnai gąsdina. O jeigu vis dėlto… Ir ką žinai, kas gali šauti į galvą žmonėms, vadovavusiems armėnams kare, kuris dar nesibaigė ir kuriame kariavo armėnų teroristai iš kitų valstybių (транснациональные армянские террористы). Pasak jo, dabartinę Armėnijos vadovybę tebesudaro žmonės, Kalnų Karabache stovėję su jais, tais teroristais, vienose gretose. Chodžaly atakuoti taikius gyventojus (azerbaidžaniečius), tvirtina jis, „įsakė ne kas kitas, o sovietinis armėnas Seržas Sargsianas, tuo metu vadovavęs vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos savigynos pajėgoms, o dabar – Armėnijos prezidentas“.
Prieš keletą dienų oficialusis Jerevanas pranešė, kad automobilį, neva priklausantį Armėnijos televizijai „Šant“ ir neva važiavusį į karinio konflikto zoną filmuoti Kalnų Karabacho zonoje, apšaudė azerbaidžaniečių kariškiai. Esą apšaudė specialiai, sąmoningai.
Vietoj filmavimo kameros – automatinis ginklas
Incidentas užfiksuotas gegužės 10 dieną apie 18 valandą vietos laiku šiaurinėje fronto linijoje Kalnų Karabacho teritorijoje. Tą vakarą buvo sužeistas minėtu automobiliu važiavęs Davidas Atojanas. Armėnijos pusė tvirtina, kad šis vyras – Armėnijos televizijos „Šant“ operatorius. Jei tai tiesa, azerbaidžaniečiai pažeidė tarptautines konvencijas, ginančias karštuosiuose taškuose dirbančių žurnalistų, Raudonojo Kryžiaus ir humanitarinių institucijų darbuotojų teises.
Nenusotabu, kad Tarptautinės organizacijos nedelsiant puolė klausinėti, kas kaltas dėl Davido Atojano sužeidimo. Report organizacija skubiai nusiuntė Azerbaidžanui oficialų prašymą paaiškinti, kas nutiko. Taip, tądien azerbaidžaniečių kariai iš tikrųjų šaudė į armėnų pusę ir tikrai sužeidė Davidą Atojaną (kartu su juo buvusį Aršaką Zakarianą privertė bėgti).
Tačiau Azerbaidžanas nepažeidė nė vienos Ženevos konvencijos, griežtai reglamentuojančios, kaip kariškiai privalo elgtis, išvydę civilius asmenis – žurnalistus arba Raudonojo Kryžiaus darbuotojus.
„Šanti” televizijos automobilyje – automatas Kalašnikov
Kodėl taip galima manyti? Pirma, šaudyti pradėjo ne azerbaidžaniečių kariai. Pirmieji šūviai skriejo būtent į Azerbaidžano kariškių pusę. Ir šaudyta būtent iš automobilio, kuriuo neva atvažiavo TV laidos „Šant“ filmavimo grupė – Aršakas Zakarianas ir Davidas Atojanas. Žodžiu, azerbaidžaniečių kariškiai griebėsi atsakomųjų priemonių – jie tik gynėsi.
Antra svarbi detalė: automobilis, kuriuo į fronto liniją atskubėjo neva Armėnijos TV filmavimo grupė, buvo nudažytas taip, kaip maskuojami visi kariški armėnų automobiliai. Nei ant jo šonų, nei ant stogo nebuvo nė vieno užrašo PRESS. O ir patys televizijos darbuotojai, kuriuos Armėnijos valdžia pristato esant žurnalistus, neturėjo ant drabužių užrašų, perspėjančių, kad jie – civiliai. Į fronto liniją atvykę vyrai dėvėjo Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms įprastas karines slepiamosios spalvos uniformas. Trečia, automobilyje, kuriuo, armėnų teigimu, į fronto liniją atvyko taikūs žurnalistai, aptiktas automatas „Kalašnikov“.
Štai toks oficialus Azerbaidžano atsakymas tarptautinėms organizacijoms dėl gegužės 10-osios karinio susidūrimo. Manote, azerbaidžaniečiai meluoja? Oficialusis Baku tiesiog remiasi armėnų spaudoje paskelbtomis nuotraukomis bei filmuota medžiaga, kurią peržiūrėjus akivaizdu, kad ir automobilis, ir filmuotojai, gegužės 10-osios vakarą atvažiavę į šiaurinę fronto linijos dalį, niekuo nesiskyrė nuo armėnų kariškių. Be to, Armėnijos spaudoje galima aptikti net nuotraukų, kuriose TV laidos „Pozicijose“ atstovas Aršakas Zakarianas rakose laiko automatą.
Taigi turimę dar vieną klasikinę provokaciją, kai, siekiant apkaltinti kitą pusę, pagalbon pasitelkiama neva skriaudžiamų „žurnalistų” korta.
Armėnijos nacionalinės gvardijos atstovai
Gilinantis į šią armėnišką klastą kyla dar viena mintis: kaip gi galėjo nutikti, kad „filmavimo grupė“, dėvinti išskirtinai karinę uniformą, atsidūrė vadinamojoje „karštojoje teritorijoje“, kuri azerbaidžaniečių stebima ir kurią azerbaidžaniečiai pajėgūs apšaudyti?
Sunku patikėti, kad armėnų žurnalistai be kariškių žinios galėjo atvykti į pavojingąją zoną. Neįmanoma taip pat įsivaizduoti, kad armėnų kariškiai, priimdami savus žurnalistus, nežinojo, kad masinių informavimo priemonių darbuotojai į karo zoną turi teisę atvykti tik dėvėdami drabužius su ryškiais užrašais „PRESS“.
Kai ginklas mielesnis nei filmavimo kamera
Todėl kyla pagrįstas klausimas, kas iš tikrųjų yra asmenys, prisistatę TV žurnalistais? Gal jie visai ne žurnalistai, o Armėnijos karinės žvalgybos atstovai? Gal toji Talyšo gyvenvietės pusėn judėjusi grupė priklausė karinei armėnų organizacijai „Armėnijos nacionalinė gvardija“?
Šios versijos negalima atmesti. Viešojoje erdvėje esama spėjimų, kad Aršaką Zakarianą užverbavo karinė armėnų žvalgyba, o „operatoriaus“ vaidmenį atliko „Armėnijos nacionalinės gvardijos“ atstovas Davidas Atojanas.
Socialiniuose tinkluose skelbiamos nuotraukos ir komentarai leidžia įtarti Aršaką Zakarianą esant visai ne žurnalistą, o provokatorių. Praėjusių metų balandžio mėnesį, kai kilo rimtas armėnų – azerbaidžaniečių karinis susidūrimas vienoje iš fronto linijų, būtent šio vyro komanda platino žuvusiųjų azerbaidžaniečių karių nuotraukas, palydėdama jas įžeidžiančiais komentarais.
Armėnų kariškiai ir Armėnijos nacionalinės gvardijos nariai
Svarbu pabrėžti, jog „Armėnijos nacionalinė gvardija“, kuriai vadovauja liūdnai pagarsėjęs Aršakas Zakarianas, talkina oficialioms Armėnijos slaptosioms tarnyboms. Į šią organizaciją dažniausiai priimami buvę kariškiai. Juos apmoko Armėnijos karinės žvalgybos instruktoriai. Svarbiausia minėtos organizacijos atstovų misija – dalyvauti informaciniuose karuose šmeižiant Azerbaidžaną.
Žodžiu, Armėnijai metas pripažinti – gegužės 10-osios provokacija demaskuota. Visiems aišku, kokių tikslų turėjo „žurnalistai“ iš „Šant“ televizijos.
Iš paskelbtų nuotraukų (jas galima rasti socialiniuose tinkluose) akivaizdu, kas tie žurnalistais apsimetantys vyrai.
Tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – daug skirtumų. Esminių skirtumų. Azerbaidžanietiškas ir armėniškas priešingybes, jeigu nuoširdžiai siekiame kuo didesnio objektyvumo, ieškodami atsakymų į klausimą, kas teisus, – derėtų įsiminti.
Išskirtinis armėniško terorizmo bruožas
Susimąstykime, kiek teroristinių organizacijų oficialiai priskiriama Azerbaidžanui ir kiek – Armėnijai? Nei seniausioje, nei dabartinėje Azerbaidžano istorijoje tokių darinių neužfiksuota.
Visai kas kita – Armėnija. Dašnakcutiun, ASALA, Krunk, APA, Gnčak… Išvardinau tik pačių skaitlingiausių, įtakingiausių, aktyviausių ginkluotų armėniškų organizacijų pavadinimus. Teroristinius išpuolius jos rengė dar visai neseniai – 1975 – 1987 metais. Išskirtinis bruožas – medžioti JAV, Australijoje ir Europoje reziduojančius turkų diplomatus bei Azerbaidžaną remiančius politikus, istorikus, žurnalistus.
Taigi bombos sprogdavo bei šūviai aidėjo Sidnėjuje, Santa Barbaroje, Kopenhagoje, Ženevoje, Romoje, Roterdame, Briuselyje, Belgrade, Frankfurte, Lisabonoje, Paryžiuje… Dėl armėniškų teroristinių organizacijų išpuolių kentėjo apie armėnų – turkų ir armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus nieko nenutuokiantis danai, vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai…
Žudynių statistika – siaubinga. Vien nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 asmenis. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12 iš jų – nužudyti.
1985-aisiais metais tuometinis JAV valstybės sekretorius Džordžas Šulcas nusiuntė net Amerikos prezidentui lašką, kuriame perspėjo dėl armėnų teroristinių organizacijų keliamo pavojaus: „Nuo 1975 metų iki 1985-ųjų nuo armėnų teroristų išpuolių žuvo per pusę šimto Turkijos piliečių, priklausančių Turkijos diplomatų rangui. Keturi teroro aktai prieš turkų diplomatus įvykdyti JAV teritorijoje. Amerikoje šiuos išpuolius rengia ASALA – viena iš įtakingiausių armėnų teroristinių organizacijų“.
Kam buvo naudinga Sumgaito nelaimė
Kiek iš viso tokių Armėnijai priskirtinų „didvyriškumų“? Prisiminkime 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Azerbaidžano mieste Sumgaite rengtus pogromus prieš armėnus (32 žuvusieji, per 400 sužeista). Neįmanoma paneigti: iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Bet kas jiems vadovavo, kas juos kurstė? Kad ir kaip keistai skambėtų, tenka pripažinti, kad riaušėms vadovavo … armėnų tautybės asmuo. Tai – kriminalinės patirties turintis Eduardas Grigorianas. Įtartina dar ir tai, kad Rusijos teisėsauga jam skyrė itin švelnią bausmę. Paskui – išleido net į laisvę.
Akivaizdi ir dar viena iškalbinga aplinkybė: prieš armėnus nukreiptiems pogromams E.Grigorianas vadovavo taip, kad būtų skriaudžiami išskirtinai tie armėnai, kurie … nemokėjo duoklės armėnų teroristinėms organizacijoms (nesiuntė perlaidų) ir bičiuliavosi su azerbaidžaniečiais. Šių faktų Armėnija nenori nei prisiminti, nei pripažinti. Kai kurie užsienio kariniai ekspertai, istorikai, politikos analitikai, analizuodami Sumgaito įvykius, mano, kad armėnų teroristams ši nelaimė buvo reikalinga tam, kad sukompromituotų azerbaidžaniečius ir galėtų pasauliui šaukti, esą armėnams nėra saugu gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą jiems nieko kito nebelieka, kaip pradėti kampaniją okupuojant Kalnų Karabacho žemes…
Masiniai tautų perkėlimai sukelia didelių problemų
Oficialusis Jerevanas nenori prisiminti ir fakto, kad masinis armėnų perkėlimas į Pietų Kaukazą bei Kalnų Karabachą prasidėjo per Rusijos ir Irano karus 1804 – 1813 ir 1826 – 1828 metais bei jiems pasibaigus. Ką tai reiškė? Iš 1.300.000 Užkaukazėje gyvenančių armėnų daugiau kaip vienas milijonas nebuvo tikrieji vietos gyventojai.
Bet net ir po masinių perkraustymų armėnai Pietų Kaukaze nesudarė daugumos gyventojų. Tai byloja daugybė carinės Rusijos, Osmanų imperijos, tuometinio Irano dokumentų. Pavyzdžiui, kai Karabacho chanatas buvo prijungtas prie Rusijos (1805-ieji), armėnai regione sudarė tik penktadalį gyventojų.
Šie perkėlimai buvo organizuojami neturint humanistinių intencijų. Rusijos carai, imperatoriai ir generaliniai sekretoriai Pietų Kaukaze siekė turėti ištikimą „penktąją koloną“, kurios pagalba būtų lengviau valdyti šį regioną. Beje, armėnai visąlaik buvo ištikimi Rusijai, mat Maskva jiems ne tik leido, bet ir padėjo svetimose žemėse kurti „Didžiąją Armėniją“.
„Svarbiausia – susigrąžinti Kalnų Karabachą“
Kodėl skaitytojams pateikiu šiuos faktus? Omenyje turint šias detales bus lengviau suvokti International Eurasia Pres Fund vadovo Umudo Mirzojevo žodžius, kodėl Azerbaidžano žmonės jaučiasi nusivylę Europa. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu viešėdami Azerbaidžane (dalyvavome Baku Tarptautiniame Humantitariniame Forume bei aplankėme Tertero ir Kubos regionus), paskutiniąją viešnagės dieną turėjome galimybę svečiuoti International Eurasia Press Fund, kuris užsima svarbiais humanitariniais darbais, atstovybėje.
Iš Vokietijos specialiai atskubėjusio Fondo vadovo pono Umudo MIRZOJEVO, istoriko Algimanto Liekio ir šių eilučių autoriaus pokalbis truko beveik pusę dienos. Fondo vadovas papasakojo ne tik apie nuveiktus darbus, sakykim, globojant nuo sprogusių minų nukentėjusius žmones ar informuojant europiečius apie Kalnų Karabacho problemą.
International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.
International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis atsakė į visus mūsų klausimus. Taip pat ir į šį – kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą.
Priežastys – akivaizdžios. Pirmoji priežastis – Rusija. Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija išradingai slepia savąją įtaką. Apsimeta norinti taikos. O iš tiesų deda milžiniškas pastangas, kad neapibrėžta „nei karo, nei taikos“ situacija kuo ilgiau išsilaikytų.
Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Europa, labai dažnai besivadovaujanti dvigubais standartais. Kai kurie Europos lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos, spaudos laisvės, žmogaus teisių pažeidimų. Ir apsimeta, kad, šias kalbas pradėdami, tuo pačiu ignoruoja daugiau nei milijono azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus.
JAV irgi dažnokai teisinasi, kodėl tūpčioja vietoje, vengdama kumščiu griežtai trinktelėti į stalą. Tik pamanyk, Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams… Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas, pasak U.Mirzojevo, kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos būtų armėnų pusėje.
O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios kalbos. Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių tapę priverstiniais pabėgėliais.
Štai dėl kokių priežasčių Azerbaidžane stiprėja nusivylimas Europa. Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui. Azerbaidžaniečiai vis dažniau pasijunta esą antrarūšiai Vakarų akyse.
Azerbaidžaniečiai rengia Europos sporto žaidynes, tarptautinius dainų konkursus, humanitarinius forumus, o Europa jiems atsako šaltuku ir abejingumu.
International Eurasia Press Fund vadovas apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonėms Europa – jau ne tokia graži kaip anksčiau. Jo įsitikinimu, Kalnų Karabachas – tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai. Šį Gordijo mazgą būtų galima išnarplioti greitai, vos per keletą dienų. Tiesiog Europai trūksta principingumo ir tvirtumo įrodinėjant, kad agresorius pavogtą daiktą privalo grąžinti tikriesiesiems šeimininkams be jokių išlygų.
O juk International Eurasia Press Fund vadovo žodžiuose – daug karčios tiesos.
Analizuoti Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius nėra lengva, nes Europoje vis dar gajus mitas, esą krikščionys armėnai – visuomet teisūs, o musulmonai azerbaidžaniečiai – ne.
Kubos „Memorialinio genocido komplekso” direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.
Todėl kiekvieną pasakojimą apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus derėtų pradėti nuo mažytės eksursijos į praeitį.
Pirma, ką būtina žinoti – tai šiandieninėje Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Akivaizdu, kad Armėnija – klusni kaimynines šalis puldinėjančios dabartinės agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Armėnija dabar visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų.
Dar verta žinoti, kad rusišką bazę Armėnija įsileido savo noru. Armėnų niekas neprievartavo įsileisti rusų kareivius kaip mus, sakykim, 1940-aisiais. Armėnai patys linkę bendradarbiauti su Maskva ne tik ekonominiuose, politiniuose, bet išskirtinai ir kariniuose reikaluose. Tad nereikia būti naiviems, kad nesuprastume: Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano 1991 – 1994 –aisiais armėnai atėmė išskirtinai rusų kariškių padedami. Būtų kvaila manyti, kad mažytė Armėnija be Rusijos pagalbos būtų pajėgi įveikti kur kas didesnį, galingesnį Azerbaidžaną.
Antrasis mitas – esą armėnai Kalnų Karabache gyveno nuo seniausių laikų. Į azerbaidžaniečių žemes jie buvo dirbtinai perkeliami keliais etapais dar tais laikais, kai dėl įtakos Turkijai (Osmanų imperijai), Azerbaidžanui ir Gruzijai galynėjosi carinė Rusija, Iranas ir kai kurios Europos valstybės, neišskiriant ir JAV. Rusijos carai ir imperatoriai, o paskui – ir bolševikinės Rusijos generaliniai sekretoriai, buvo suinteresuoti tuometinius Azerbaidžano regionus atskiesti sau palankiais, ištikimais armėnais, atkeliamais, pavyzdžiui, iš Osmanų imperijos ar Irano. Kad Kalnų Karabachas ilgus šimtmečius nebuvo matęs daug armėnų, byloja toks faktas – buvęs Irevanės chanatas (dabartinis Jerevanas) dar 20 amžiaus pradžioje buvo išskirtinai azerbaidžaniečių apgyvendintas kraštas.
Belieka išsiaiškinti, kodėl iš Osmanų imperijos ar Irano į Azerbaidžaną masiškai perkeliami armėnai buvo ištikimi Rusijos imperatoriams ir sovietinės Rusijos sekretoriams. Už ištikimybę armėnams Rusija pažadėjo teritoriją, kurioje jie esą galės įsikurti amžiams įkurdami savąją valstybę. Kad armėnai troško turėti savąją valstybę, – nieko smerktino. Smerkina tik tai, kad jie sumanė įkurti savo valstybę akivaizdžiai svetimose teritorijose. Smerkina ir tai, kad savąją valstybę jie kūrė naudodami klastą, intrigas ir jėgą – išstumdami vietinius gyventojus. Ne tik išvydami, bet ir žudydami…
Skaitytojų dėmesiui – vienas iš tokių pavyzdžių. 1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.
Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane.
Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…
Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.
Suvokti, ko siekė pogromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.
Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.
1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.
Apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose būta informacijos. To meto azerbaidžaniečiai priešinosi okupantams ne tik ginklu, bet ir informuodami Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė informaciją, ją vertė į Europos tautų kalbas, bandė kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.
Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:
„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.
Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę.
2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto lūžio. Būtent tais metais Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais pralietą kraują.
Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti toje teritorjoje muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…
Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek iškils į paviršių. Paslėpti tiesos neįmanoma.
Muziejus neturi puošybos elementų. Santūrumas dar labiau išryškina to meto tragizmą.
XXX
Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir žurnalistui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.
Vilnius – Baku – Kuba – Vilnius
Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt
1918-ieji metai įsimintini daugeliui valstybių bei tautų. Ši data labai svarbi ir Lietuvai – tąsyk atkūrėme valstybę bei ją sėkmingai apgynėme nuo visų užpuolikų – lenkų, rusų, vokiečių…
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
O kuo 1918-ieji reikšmingi Azerbaidžanui? Tais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.
Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga bei pavojinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane. Žodis „siautėjo“ reiškia, kad azerbaidžaniečiai buvo ne vien vejami iš gimtųjų namų, bet ir žudomi. Nužudytųjų turtas atitekdavo užpuolikams.
Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus.
Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…
Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.
Suvokti, ko siekė porgromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.
Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.
1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubo regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.
Informaciją apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose bolševikai ir „Dašnakcutiun” pateikdavo iškraipytą, suklastotą. Taigi to meto azerbaidžaniečiams priešintis okupantams teko ne tik ginklu, bet ir informuojant Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė liudininkų pasakojimus, juos vertė į Europos tautų kalbas, stengėsi kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda kardinaliai priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.
Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė: „Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiniun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.
Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę. Iki tol ši informacija buvo slepiama.
2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto postūmio į priekį. Būtent tada Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie žiaurius 1918-ųjų etninius valdymus.
Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas per dvejis metus: 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…
Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštyrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek prasiverš į paviršių. Nes tiesos paslėpti neįmanoma.
Muziejus neturi puošybos elementų, todėl santūrumas dar labiau išryškina azerbaidžaniečių širdyse susikaupusį skausmą dėl tragedijos.
Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir Slaptai.lt redaktoriui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.
Slaptai.lt skelbia videoreportažą, kuriame – Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorės Saidos Abasovos ir istoriko Algimanto Liekio pokalbis.
Nesuklysiu pasakęs, jog apie armėną Gareginą Nžde dauguma lietuvių nieko nežino. Ir tikriausiai nenori nieko žinoti. Išties – kam lietuviui laužyti galvą, kas buvo tas armėnas sunkiai ištariama pavarde?
Tačiau įsidėmėti Garegino Nžde pavardę vis tik vertėtų. Ypač besidomintiems užsienio politikos užkulisiais. Mat visai neseniai, vos prieš keletą savaičių, Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas. Paminklas išdygo vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių, rajone, kur įsikūrusios valstybinės ir vyriausybinės įstaigos. Paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo pats Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas, garbės sargybos kuopa…
Terorizmas – bjaurus reiškinys.
Kas gi buvo ponas Gareginas Nžde, kuriam oficialusis Jerevanas šiomis dienomis paskyrė tiek daug dėmesio? Poetas, rašytojas, mokslininkas?
Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Gimė jis 1886 metais Azerbaidžanui priklausančioje Nachičevanėje. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.
1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip ir vokiečiai.
Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne vien žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju. Šis legionas žiauriomis akcijomis pasižymėjo daug kur – ir Lenkijoje, ir Kryme, ir Šiaurės Kaukaze. Ypač negailestingi šio legiono kariai buvo žydams ir čigonams.
Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.
1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.
Beje, Jerevane kur kas anksčiau buvo pastatytas paminklas armėnų maršalui Ivanui Bagramianui, Antrojo pasaulinio karto metais kariavusiam Stalino pusėje. Bet dabar paminklas Bagramianui jau neatrodo toks įspūdingas kaip paminklas Hitlerio interesus gynusiam generolui Nžde. Bent jau vieta – mažiau prestižinė.
Nenoriu būti panašus į tuos, kurie kišasi į kitų valstybių vidaus reikalus nurodinėdami, kokius paminklus galima statyti, o kokių – ne. Kiekviena tauta turi teisę savo žemėje statyti tokius paminklus, kokių nori. Bet mums neatimta teisė vertinti. Sakykim, Vilniaus centre prie Žaliojo tilto pastatytas paminklas … vamzdžiui. Tas gelžgalis neva turi gilią prasmę. Ironiškai kalbant, kodėl po tokio „šedevro“ apie lietuvius neprabilus kaip apie tautą, kuri net gamyklų ar kanalizacijų vamzdžiuose mato grožį bei prasmę?
Beje, Rusija neskuba pareikšti oficialios nuomonės dėl Jerevano sprendimo. Tyli. Ši detalė – iškalbinga. Juk Kremlius, omenyje turint, sakykim, latviškąją patirtį, turėtų klykte klykti smerkdamas Jerevaną. Pavyzdžiui, nė vienos latvių SS legiono eitynės Rygoje iki šiol neišvengia Maskvos tvirtinimų, esą Latvijoje atgimsta fašizmas. O štai Jerevanui kol kas – nė menkiausio priekaišto, nors, atkreipkime dėmesį, Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Rusija šiandien saugo Armėniją. Nepaisant šių aplinkybių Maskva nepriekaištavo net rusų aktoriams, kurie buvo linkę filmuotis armėniškame dokumentiniame filme apie Nžde gyvenimą.
Tad intriga – akivaizdi. Ne tik akivaizdi, bet ir paini. Norint ją išnarplioti derėtų žvelgti plačiai, omenyje turint visas aplinkybes. Viena iš svarbiausiųjų pastabų – tai 1982-aisiais metais paskelbtas oficialus JAV pareiškimas dėl „armėniškojo terorizmo keliamo pavojaus“. Skelbdamas susirūpinimą dėl armėnų teroristų siautėjimo oficialusis Vašingtonas mintyse turėjo visus be išimties kruvinus išpuolius, kuriuos armėnų smogikai rengė prieš turkų diplomatus bei Turkiją remiančius politikus ne tik JAV, Australijoje, bet ir Europoje.
Šio amerikietiškojo akto nederėtų pamiršti. Jis daug ką paaiškina. Jau ne sykį rašėme, dabar tik priminsime, kad nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai vien Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Ar oficialusis Jerevanas viešai, aiškiai, konkrečiai yra pasmerkęs tokio pobūdžio akcijas, nuo jų atsiribojo?
Armėniškojo nepakantumo visiems, kurie kritikuoja idėją kurti Didžiąją Armėniją nuo Juodosios iki Kaspijos jūrų svetimose žemėse, – apstu ir dabar.
Kad armėnai pretenduoja visiems laikams prie Armėnijos prijungti azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą, naudodami ir pačias bjauriausias karines diversijas, portalo Slaptai.lt skaitytojai jau ne sykį buvo informuoti. Tačiau mes, lietuviai, beveik nieko nežinome, kad Armėnija pastaraisiais dešimtmečiais siekia nugvelbti ir gruziniškų žemių.
Visi Gruzijos regionai, kur gyvena bent šiek tiek daugiau armėnų, turi bėdų. Armėnai vis garsiau šaukia, esą gruziniškos žemės, į kurias jie atsikėlė, – privalo priklausyti Armėnijai. Mažų mažiausiai ten turi būti įkurta plati nacionalinė – kultūrinė armėnų autonomija. Dabar jų dėmesys nukreiptas į Abchaziją. Oficialusis Jerevanas šių teritorinių pretenzijų nepasmerkė. Visi gruzinai, kurie priešinasi armėniškajai ekspansijai, kaltinami … fašizmu.
Kokias išvadas turėtų padaryti Lietuva? Būkime akylesni, leisdami mūsų miestuose statyti armėniškus kryžius. Kad paskui netektų gailėtis kaip azerbaidžaniečiams arba gruzinams.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 3-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.
Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas –Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą.
1 ir 2 dalyse aprašytos 1885 – 1896 ir 1903 – 1914-aisiais patirtos nelaimės. Trečiojoje ištraukoje apžvelgiami 1915 – 1918-ųjų metų įvykiai. Pavyzdžiui, kaip teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ stengėsi išstumti azerbaidžaniečius iš visos Baku gubernijos, kaip kėsinosi į gruzinų žemes.
Trečiojoje dalyje daug dėmesio skiriama armėnų kultūros propagandai … azerbaidžaniečių kultūros sąskaita. Štai Azerbaidžano kultūros perlą – Uzeiro Gadžibekovo operetę „Aršinas mal alanas“ – armėnų propagandistai anuomet traktavo kaip armėnišką kūrinį. Amerikoje ši operetė turėjo milžinišką pasisekimą. Tačiau tikrojo autoriaus pavardė buvo nutylima…
2013-ųjų metų metų gruodžio 23-iąją aktualijų portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs straipsnį “Juk teroristais tampa ne tik musulmonai…” Minėtoje publikacijoje išsamiai aprašėme, kiek daug teroristinių aktų prieš Turkijos diplomatus, istorikus bei žurnalistus armėnų teroristinės organizacijos surengė 1973 – 1987-aisiais metais Paryžiuje, Berlyne, Melburne, Toronte, Vienoje, Lisabonoje, Frankfurte ar Briuselyje.
Šiandien ir vėl gilinamės į sudėtingą, tragišką, dažnusyk iškraipomą ir neteisingai traktuojamą Turkijos ir Azerbaidžano istoriją.
JAV centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) pagal Informacijos laisvės įstatymą išslaptino savo 1984 metų pranešimą apie Armėnijos teroristines grupes (JCAG, ASALA ir t.t.), kurios veikė JAV, Europoje ir visame pasaulyje.
„Armėnijos išsivadavimo Armėnijos slaptoji armija (ASALA) – tai augantis pavojus daugeliui JAV politinių interesų. Nors daugumą puolimų ASALA surengė prieš turkus, bet keletas objektų Vakarų Europoje ir JAV taip pat buvo užpulti.
Sykį teko dalyvauti Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos institute surengtoje konferencijoje, kuri buvo skirta išimtinai Turkijos požiūriui į NATO, Europos Sąjungą, Rusiją, žmogaus teisių laikymąsi. Toji diskusija buvo aukšto lygio, kadangi apart Lietuvoje tuomet rezidavusio Turkijos ambasadoriaus Oguz Ozge joje dalyvavo ir Turkijos užsienio reikalų ministras Ali Babakanas (Ali Babacan). Nesiruošiu pasakoti, ką 2009-ųjų vasario 20-ąją Vilniuje tvirtino aukšto rango Turkijos diplomatas, nes apie tai jau ne kartą rašyta.
Dabar noriu prisiminti visai kitus aspektus. Tądien pasirodė, jog Turkijos užsienio reikalų ministras ypač akylai saugomas. Salėje tarp žurnalistų, profesorių, studentų nesunku buvo pastebėti vyrų, kurių laikysena, stotas ir akylas žvilgsnis bylojo: jie – slaptųjų tarnybų agentai. Itin gausi Turkijos diplomato apsauga man tuokart pasirodė keista. Mintyse svarsčiau: kas gi blogo Vilniuje gali nutikti svečiui iš Turkijos?
