
Seimas skubos tvarka nutarė svarstyti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Lauryno Kasčiūno antradienį parlamentui pateiktas Žvalgybos įstatymo pataisas, siūlančias įteisinti naują žvalgybos pareigūnų apmokėjimo sistemą.
Subalansuota ir tolygi valstybės plėtra, o gyvenimo sąlygos yra panašios visur – kaime, mieste, didmiestyje, atskirose miesto dalyse ar net namų kvartaluose. Tokiam svarbiam tikslui pasiekti valstybės kuria strategijas, planus ir tai vadinama Regionų politika.
Lietuvoje tai deklaratyvus terminas, nes juo prisidengiant siekiama išnaudoti ES ir valstybės išteklius, mažai kreipiant dėmesį, ko nori žmonės. Veiksmingos ir tikslingos regionų politikos nebuvimas mūsų šalyje programuoja kaimų, miestelių ir rajonų centrų nykimą ir mažėjimą, o Vilnius auga ypač sparčiai. 2020 m. liepos 1 d. duomenimis per metus sostinės gyventojų skaičius ūgtelėjo net 9,5 tūkst., tai kaip visas Kuršėnų miestas. Nepaisant investicijų į infrastruktūrą mažesniuose miestuose, gyventojai išvyksta, o didmiesčių augimas tik spartėja.
Darbo ir perspektyvų
Pasak mokslininkų, reikėtų užtikrinti esmines sąlygas – patrauklias darbo vietas ir perspektyvią viziją ateičiai tam, kad regionas būtų gyvybingas, o jaunimas neišvyktų ir kurtų ateitį gimtajame krašte. Kai yra pagalvojama apie šiuos du pagrindinius kriterijus, tada jau galima rūpintis ir geresne infrastruktūra, susisiekimu, švietimo ir socialinėmis paslaugomis. Bet kol nėra darbo ir perspektyvų, sulaikyti gyventojus nuo išvykimo labai sunku.
Ignalinos r. savivaldybė pagal visus rodiklius yra pačiam savivaldybių reitingo dugne, todėl, kad trūksta investicijų, maži mokami atlyginimai ir aukštas nedarbo lygis. Pabradėje, priešingai, veiklą plečia gamykla „Intersurgical“, o miestelyje atsidaro naujos vaikų darželių grupės, statybos leidimų Pabradėje išduodama daugiau nei visame likusiame Švenčionių krašte (savivaldybėje dar yra panašaus dydžio kaip Pabradė miestai – Švenčionys ir Švenčionėliai). Visi gyvybingesni Lietuvos miestai turi savo didesnius darbdavius. Kėdainiuose veikia „Lifosa”, Akmenėje cemento gamykla, Mažeikiuose naftos perdirbėjas. Visaginas yra liūdnas pavyzdys. Tai miestas, kuris neteko daugiausiai Lietuvoje, net 50 proc. gyventojų dėl stambiausio darbdavio – Ignalinos atominės elektrinės – sunykimo.
Nuo 2016 m. regionuose (ne Vilniuje) panaikinta per 15 tūkst. valstybės finansuojamų darbo vietų. Tai milžiniškas skaičius. Palyginimui, „Akmenės cemente“ dirba apie 450 darbuotojų, „Intersurgical“ apie 1,7 tūkst. Ši įmonė yra stambiausias darbdavys kaimiškose savivaldybėse. „Investuok Lietuvoje” pasaulyje pripažįstama kaip labai gera investicijų pritraukimo agentūra, džiaugiasi, jei per metus pritraukti nauji investuotojai „pažada“ sukurti 2 tūkst. naujų darbo vietų, o dauguma planų juk didžiuosiuose miestuose. Taigi per keletą metų mažosiose savivaldybėse panaikinta 15 tūkst. darbo vietų – koks smūgis regionų plėtrai!!
Kur prapuola darbo vietos?
Pasaulyje spartėjant informacinių ir išmaniųjų technologijų plėtrai, darbdaviai pertvarko ir koreguoją savo įstaigas. Dabar nebereikia turėti lokalių padalinių, galima riboti tiesioginių kontaktų su klientais skaičių ir atsisakyti išvykų, o pasitelkti el. paslaugas. Anksčiau buvę įprasti bankų skyriai persikėlė į internetą, be fizinio kontakto jau nuperkama apie pusę buitinės technikos, ką jau kalbėti apie įmokų ir mokesčių surinkimą. Valstybės paslaugos nėra išimtis. Optimizacija, centralizacija ir efektyvumo paieškos yra reikalingos valstybei, kad jos paslaugos būtų kokybiškos, tačiau Lietuvoje darome vieną svarbią klaidą. Optimizacija mūsų šalyje išvirsta į darbo vietų perkėlimą iš regionų į Vilnių. Kol mažesniuose miestuose uždaromi darbo biržos padaliniai, reformuojami komisariatai, pašto skyriai, naikinamos ligoninės, tai Vilniuje kuriamos naujos darbo vietos. Vien pernai sostinėje sukurta per 3 tūkst. naujų valstybės finansuojamų darbo vietų.
Kasmet augantis valstybės finansuojamų darbo vietų skaičius Vilniuje jau peržengė 100 tūkst. Taigi kas ketvirtas vilnietis dirba valstybiniame sektoriuje, o kai kuriuose regionuose tokių nėra nė 10 proc.
Lietuva gali ir turi toliau tęsti optimizaciją, bet gana darbo vietas bekelti į Vilnių. Šią kadenciją įkurtas Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras. Jis perima buhalteriją, personalo tvarkymą, duomenų tvarkymą, teisines paslaugas iš kitų valstybinių įstaigų. Absoliuti dauguma šios įstaigos darbo vietų telkiama Vilniuje, o jos iškeliamos iš regionų. Pavyzdžiui, Platelių regioninio parko buhalterė dirbo Plateliuose, dabar ji atleista, o nauja buhalterė jau dirba sostinėje. Valkininkų tuberkuliozės ligoninė uždaryta, personalas atleistas, o naujas padalinys įsteigtas Santariškėse.
Kaip Lietuvoje atsidarė „Western Union“ ar „Danske Bank“ globalių paslaugų padaliniai, iš kurių aptarnaujami klientai Vakarų Europoje, taip ir Šiauliuose, Kuršėnuose ar Alytuje gali atsidaryti paslaugų centrai, iš kurių tos pačios buhalterinės ar personalo paslaugos bus teikiamos visai valstybei. Lygiai taip pat valstybinės įmonės ar paslaugų teikėjai turėtų būti skatinami savo operacijų padalinius perkelti į regionus. Kai skambiname į „Sodrą“ ir atsiliepia konsultantas, jis dirba iš Radviliškio, kur įkurtas skambučių centras.
Kryptinga valstybės politika
Norvegija nuo 2006 m. iš Oslo iškėlė 1,6 tūkst. valstybinių darbo pozicijų. Konkurencijos tarnyba įsikūrė antrame pagal dydį mieste Bergene, poliarinių tyrimų institutas iškraustytas arčiau Šiaurės ašigalio, o į kalnų, upių ir fiordų supamą Fiordę, kur gyvena 13 tūkst. žmonių, išsikėlė Norvegijos taikdarių organizacija „Norec“, kuruojanti programas 25 skurdesnėse šalyse. Pietų Korėja iš Seulo iškėlė du trečdalius vyriausybės įstaigų, daugelį į neseniai pastatytą Sedžongą. Nuo 2015-ųjų Danija į įvairius miestus perkraustė tūkstančius valstybės tarnautojų. Malaizija 1999 m. daug biurokratų iš Kvala Lumpūro iškėlė į naują miestą – Putradžają.
Lietuvai būtų verta sekti kitų šalių patirtimi ir perkelti dalį valstybės finansuojamų darbo vietų iš Vilniaus į mažesnius miestus. Tai investicijos ir tiesioginė parama regionų plėtrai. Valstybinio sektoriaus darbo vietos ne tik niekuo ne prastesnės nei privataus, bet dažnai net patrauklesnės. Jos visada skaidrios, su visomis socialinėmis garantijomis, paprastai stabilesnės, o be to, jos labai traukia jaunus kvalifikuotus specialistus. Pasak apklausų, jaunimas veržiasi dirbti biuruose „su popieriais“. Net geresnis atlyginimas fabrike ar darbininkiškoje profesijoje nemotyvuoja. O regionuose kaip tik trūksta darbo vietų biuruose. Jau Šiauliuose maža darbų „su popieriais“, ką kalbėti apie dar mažesnius miestelius.
Regionuose mažėjant gyventojų, atsiranda nemažai nereikalingo nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, buvusios mokyklos. Tokius pastatus būtų galima pertvarkyti į biurus ir panaudoti valstybės reikmėms, tuo pat atlaisvinant brangius rūmus sostinės centre, kuriuos mielai įsigytų ar išsinuomotų verslininkai ir valstybei mokėtų mokesčius. Valstybė gi savo turtą valdytų efektyviau, nes pastatų regionuose išlaikymas ir priežiūra kainuoja mažiau, darbuotojai, dėl mažesnės darbo rinkos, lojalesni, o valstybės plėtra subalansuota.
Neverta susitelkti tik apie garsųjį Žemės ūkio ministerijos iškėlimą į Kauną. Buvo padaryta klaidų, ministerija yra Vyriausybės dalis, tai nelogiška iškelti vieną padalinį iš sistemos, bet kokia nors Nacionalinė mokėjimo agentūra yra atskira institucija ir būtent tokia įstaiga galėtų išsikelti į kitą miestą. Nereikia tokių perkėlimų daryti per naktį, bet turint planą, veikti žingsnis po žingsnio. Tai gali būti ir 10 ar 20 metų programa. Pradžiai bent sustabdyti procesą, kai Vilniuje kasmet daugėja naujų valstybinių darbo vietų, o regionuose sparčiai mažėja, o tada jau sekti Danijos ir kitų šalių patirtimi.
2020.08.17; 10:30
Premjeras ir valdantys politikai mielai giriasi, kad Lietuvos ūkis auga, atlyginimai kyla, pensijos didėja, nors apie didėjančią emigraciją ir degraduojančius regionus diskusijos vengia. Visi Lietuvos makroekonominiai rodikliai teigiami, tačiau Rytų Europoje Lietuva ne tik neatrodo kaip lyderė, bet žymiai arčiau autsaiderių.
Lietuvos augimas neįspūdingas
Visas Europos Sąjungos rytinis sparnas, ne tik Lietuva, jaučia ūkio augimą, kuris nulemtas bendro pasaulinio ūkio augimo, paklausos augimo Vakarų Europoje ir Europos centrinio banko veiklos bei vis plaukiančių ES investicijų iš Briuselio. Tai, ką matome Lietuvoje, – atlyginimų ir pensijų augimas, mažėjantis nedarbas ir didėjanti infliacija vyksta visoje Rytų Europoje, tačiau kitose šalyse ūkio augimas dar spartesnis, o štai infliacija mažesnė. Lietuva džiaugiasi 3,5 proc. BVP augimu, kai Latvija fiksavo per 6 proc. prieauglio, Rumunija net 9 proc. Tas pats vyksta su atlyginimų ir pensijų augimu. Lietuvoje politikai rodo į 60 papildomų eurų prie pensijos, tačiau vis tiek regione liekame su mažiausiomis pensijomis.
Artimiausiam laikotarpiui 2018–2020 m. Lietuvos bankas prognozuoja dar prastesnes ūkio augimo tendencijas. BVP prieauglis bus vos 2,9 ar net 2,4 proc. Tai reikš, kad kelti pensijas ir atlyginimus po 60 eurų ateityje nebus galimybių. Apskritai, toks mažas Lietuvos ekonomikos augimas rodo prastą Vyriausybės darbą ir labai mažą šalies valdžios ambiciją. Kitos šalys, tokios kaip Rumunija, stengiasi išnaudoti atsirandančias galimybes ir pakilti iš Europos autsaiderių, o Lietuva murkdosi smulkmenose. Ar išvis mes kada nors pasieksime strateginį tikslą džiaugtis Vokietijos ir Švedijos gerovės lygiu, jei net palankiausiomis sąlygomis, kuomet auga visi aplinkui, sugebame sugeneruoti vos juntamą ūkio pokytį.
Vyriausybė nesprendžia strateginių problemų
Vyriausybė vos pradėjusi darbą žadėjo esmines pertvarkas visose srityse. Iš tikrųjų aktyviai dirba pora ministrų, kurie tikrai verti pagyrų. Tai susisiekimo ministras Rokas Masiulis ir aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jie aktyviai siūlo ir inicijuoja pokyčius, tą mato ir visuomenė. Kiti ministrai profesionalai arba vangiai ir tyliai miega, arba dar ir vykdo abuojišką politiką. Teisingumo ministrė ne tik nesugebėjo nieko pasiūlyti, kad teismai nustotų metų metais vilkinti bylas, bet dar ir įsitraukė į personalijų skyrimą myliu-nemyliu principu. Sveikatos apsaugos ministras nesugeba priimti jokio racionaliai pasverto sprendimo, kuris spręstų rimtas sektoriaus problemas, bet mielai kapstosi smulkmenose.
Vyriausybė nesugeba pajudinti pamatinių Lietuvos ekonomikos problemų: investicijų trūkumo, regionų degradacijos ir milžiniškos emigracijos. Lietuvai pavyko pritraukti „Continental“. Tai tikrai puiki žinia ir atsakingi valstybės tarnautojai už tai verti medalio, bet tokių atvejų per mažai. Lietuva yra pritraukusi taip mažai investicijų, kad naujienų apie „continentalius“ reiktų bent po vieną per savaitę. Ir visgi kiek „Continental“ žada Lietuvoje sukurti darbo vietų? 1 tūkst. – tai džiugu, bet ekonomiškai spurtuojančioje Rumunijoje „Continental“ jau dirba 20 tūkst. darbininkų.
Pakėlus pensiją 60 eurų vis tiek išliekame su mažiausiomis regione, nes Lietuva pakankamai neišnaudojo savo galimybių, kai kitos Rytų Europos šalys išspaudė maksimumą. Vyriausybės pažadai apie esmines reformas blėsta, ryžtingos Premjero kalbos nutilo, o jis pats atrodo vis labiau pavargęs. Prabėgo metai, o Seimas taip ir nesusitelkia dideliems darbams, o vis giliau skęsta smulkmenose ir skandaluose. Panašu, kad 60 eurų tebuvo viskas, ką ši valdžia sugebėjo išspausti ir jokių ambicijų iki rinkimų nepamatysime.
2017.11.29; 03:00
Krizės apimtose euro zonos valstybėse sumažinus algas ir pensijas, būtina sumažinti atlyginimus ir Briuselio valdininkams, – taip mano Latvijos ministras pirmininkams Valdis Dombrovskis.
Skolų krizės laikais euro zonoje būtina sumažinti ir išlaidas Europos Sąjungos aparatui, – tokia Latvijos ministro pirmininko Valdžio Dombrovskio nuomonė. „Sunku paaiškinti krizės apimtų šalių piliečiams, kodėl jų pensijos mažinamos, o atlyginimai Briuselyje ir toliau auga“, – pareiškė Latvijos politikas interviu vokiečių portalui bild.de. Todėl, anot V.Dombrovskio, būtina sumažinti darbo užmokesčius ES valdininkams.
Continue reading „Latvija ragina sumažinti Europos valdininkų algas”