Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, vasario 1 d. (dpa-ELTA). Vokiečiai vis dažniau Rusiją ir Kiniją laiko valstybėmis, kurios kelia grėsmę pasaulio taikai, tačiau vis dėlto jiems labiau rūpi infliacija, rodo nauja kasmetinė visuomenės apklausa.
2022 metų saugumo ataskaitą antradienį paskelbė Allensbacho nuomonės tyrimų institutas ir Strategijos ir aukštosios lyderystės centras.
Apklausos rezultatai rodo, kad vokiečių, manančių, jog Rusija kelia didelę grėsmę, skaičius per metus išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 32 iki 66 procentų. Tačiau šalies rytuose šis skaičius yra gerokai mažesnis – čia jis siekia 45 proc.
Šiuo metu apie 60 proc. šalies piliečių mano, kad Kinija kelia pavojų saugumui. Prieš metus taip manė tik 46 proc. kasmetinės apklausos dalyvių.
Šiaurės Korėja, Afganistanas ir Iranas dabar vokiečiams atrodo kiek mažiau grėsmingi. Prieš dvejus metus atliktoje apklausoje Rusija buvo penktoje vietoje, o Iranas, JAV, Šiaurės Korėja ir Turkija buvo vertinamos kaip didesnės grėsmės taikai.
Parama Vokietijos kariuomenei šiek tiek išaugo, nepaisant problemų dėl ginkluotės projektų ir kelių dešiniojo sparno ekstremizmo skandalų.
Allensbacho instituto teigimu, 79 proc. gyventojų yra įsitikinę, kad Bundesveras reikalingas, o tai 6 procentiniais punktais daugiau nei 2019 metais.
Sausio 6-20 dienomis atliktos apklausos duomenimis, šiuo metu 70 proc. piliečių yra sunerimę dėl augančių kainų.
Klimato kaita šiuo metu labai jaudina 54 proc. gyventojų, rodo apklausa.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Amsterdamas, lapkričio 26 d. (ELTA). Ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos 246 minučių trukmės dokumentinis filmas „Misteris Landsbergis“ apie Lietuvos „dainuojančiąją revoliuciją“ kino festivalyje IDFA tarptautinėje kategorijoje pripažintas geriausiu, skelbia portalas „Variety“.
Tai jau antrasis šio režisieriaus 2021 m. išleistas filmas – S. Loznica liepą Kanų kino festivalyje pristatė savo juostą „Babij Jaras. Kontekstas“. Pastarasis filmas IDFA taip pat neliko nepastebėtas ir gavo Beeldo en Geluido IDFA „ReFrame“ apdovanojimą už geriausią kūrybinį archyvų panaudojimą.
„Laimėjęs filmas žymi didelį pasiekimą ir visapusiškai išnagrinėja, kokį vaidmenį vienas žmogus, viena tauta ir viena istorinė akimirka gali suvaidinti vis dar vykstančioje pasaulinėje kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“, – argumentavo žiuri nariai. Jie pripažino, kad, nepaisant to, jog sudėtinga atgaivinti istoriją, „dar sudėtingiau paversti ją jaudinančia, aktualia ir praturtinančia“. Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.
Bendromis Lietuvos ir Nyderlandų pastangomis kurtą „Misterį Landsbergį“, kuris taip pat buvo apdovanotas už Danieliaus Kokanauskio montažą, prodiusavo Uljana Kim, Maria Choustova ir pats S. Loznica.
„Šis filmas labai ilgas, tačiau šios keturios valandos kupinos prasmės“, – ceremonijos metu teigė S. Loznica ir nurodė, kad „Misteris Landsbergis“ yra „labai svarbus filmas“ ne tik lietuviams, o ir visam pasauliui. „Didžiausia liga yra ne virusas, tai – baimė. Ji kur kas pavojingesnė“, – teigė režisierius.
Valstybės sienos apsaugos zona. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvoje ir toliau plūstant iki šiol šalyje neregėtiems nelegalių migrantų srautams, Vyriausybei kilo iššūkis, kur apgyvendinti atvykėlius, kol bus nagrinėjami jų prieglobsčio prašymai. Pasirinktos migrantų apgyvendinimo vietos sukėlė kai kurių šių teritorijų kaimynystėje esančių gyventojų nepasitenkinimą. Pasigirdo nuogąstavimų ir dėl saugumo užtikrinimo, svetimtaučių keliamų grėsmių.
Pirmadienį prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) protestavo kelios dešimtys Šalčininkų rajone esančio Dieveniškių miestelio gyventojų. Jie piktinosi planais gyvenvietėje esančiame buvusios Technologijų ir verslo mokyklos pastate apgyvendinti 500 nelegalių migrantų.
Praėjusią savaitę prie Seimo mitingavo Vytauto Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“. Maždaug pusšimtis prie parlamento susirinkusių žmonių skambiu pavadinimu „Apginkime Lietuvą“ įvardintame mitinge reikalavo valdžios atstovų visomis priemonėmis stabdyti ir nepraleisti pro sieną nė vieno nelegalaus migranto. Dar anksčiau, liepos pradžioje, mitingą Lietuvos pasienyje surengė „Šeimų sąjūdžio“ organizacija. Druskininkų savivaldybėje vykusioje akcijoje, pavadintoje „Apsaugok Lietuvos sieną“, pusantro šimto žmonių tuomet ketino patys „padėti pasieniečiams“ stabdyti migrantų atvykimą į Lietuvą.
Vilniaus universiteto politologas dr. Kęstutis Girnius įsitikinęs, kad šalies gyventojų baimes atvykėlių atžvilgiu paskatino ir valdžios institucijų atstovų pasirinkta retorika, kai ši krizė buvo įvardinta kaip hibridinis karas. Jo nuomone, žmonių reakcijos nebūtų tokios audringos, jeigu migrantai būtų įvardijami ne kaip grėsmė, o kaip tam tikras laikinas nepatogumas, kurį greitai pavyks išspręsti.
„Šitie žmonės nėra pavojingi. Nežinau, kodėl juos reikia pristatyti kaip būsimus teroristus“, – Vyriausybės retorika stebėjosi VU politologas.
Tačiau visiškai kitaip valdančiųjų kalbėjimą vertina Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas dr. Virginijus Valentinavičius, manantis, kad protestai prieš pabėgėlius yra daugiau susiję su dalies Aliaksandro Lukašenkos režimui simpatizuojančių marginalių grupių norais išreikšti nepasitenkinimą prieš Vyriausybės vykdomą politiką.
„Yra žmonių, kuriems Lukašenka mažiau baisus negu Landsbergiai“, – juokėsi MRU politologas.
Jis įsitikinęs, kad Vyriausybės atstovai, aiškiai įvardindami šiuo metu vykstančius procesus kaip hibridinį karą, tiesiog bando šalies gyventojams atskleisti tikrąsias nelegalios migrantų krizės priežastis.
„Vyriausybė bando paaiškinti, iš kur ta migrantų krizė atsirado. Tiems, kurie pritaria Vyriausybės politikai dėl Baltarusijos, paramai opozicijai, toks paaiškinimas, ko gero, yra pakankamas. Tiems, kurie mano, kad Lukašenka yra puikus lyderis, o Lietuvos Vyriausybė tik pykstasi su juo visai be reikalo, toks paaiškinimas yra nepriimtinas. Lietuvoje yra ir taip, ir taip galvojančių“, – samprotavo V. Valentinavičius.
K. Girnius: šie bėgliai nėra smogiamoji jėga
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Visgi K. Girnius laikosi pozicijos, kad valdžios institucijų elgesys reaguojant į šią krizę, ją pateikiant kaip ataką prieš Lietuvą, sukėlė kur kas audringesnes dalies visuomenės reakcijas.
„Kai tik buvo įvesta ekstremalioji situacija, buvo sušaukta Valstybės gynimo taryba, buvo įstatymai ir rezoliucijos, kad čia hibridinis karas. Manau, kad tai duoda tokį atspalvį, kad Lietuva beveik yra puolama. Šie bėgliai, mano nuomone, nėra smogiamoji jėga. Tai žmonės, kurie nori patekti į Vakarus ir jiems nepasisekė“, – Eltai sakė VU politologas, tuo pačiu akcentuodamas, kad migrantų tikslas nėra kenkti Lietuvai.
„Šie žmonės nėra visiškai nekalti, nes jie vis tiek pažeidžia sieną, bet jų tikslas nėra, kad kenktų Lietuvai, bet kad patektų į Vakarų Europą“, – įsitikinęs jis.
Visgi su tokiu valdančiųjų kalbėjimo vertinimu nesutinka V. Valentinavičius. Pasak jo, reikėtų atskirti, kad Vyriausybė, kalbėdama apie hibridinį karą, esą akcentuoja būtent Baltarusijos režimo vykdomą agresyvią užsienio politiką, o ne migrantų neva keliamas grėsmes.
„Kai Vyriausybė kalba apie hibridinį karą, ji turi galvoje ne pabėgėlius, bet Lukašenką. Man neteko girdėti, kad kas nors iš Vyriausybės kalbėtų, jog patys pabėgėliai savaime kelia pavojų. Yra Lukašenkos režimas ir jo politika, labai agresyvi laikysena, kelianti pavojų. Tie žmonės, kurie Lukašenkos pagalba pereina Lietuvos sieną, nelabai suprasdami, kur ir kaip jie atsidūrė, yra nekalti. Aš nemanau, kad Vyriausybės retorika pabėgėlius padaro baisesnius“, – teigė MRU politologas.
Pasak jo, prie baimių kurstymo kur kas labiau prisideda tokios kontroversiškai vertinamos grupės kaip „Šeimų maršo“ rėmėjai. Politologo nuomone, tokių organizacijų veikimas iš esmės nukreiptas prieš griežtą Lietuvos politiką, kurią A. Lukašenkos atžvilgiu vykdo Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė.
„Migrantus padaro baisesniais tie, kurie bėga prie sienos ir reikalauja statyti užtvaras, kulkosvaidžius ir nieko neįleisti. Tai yra visiškai kraštutinės, marginalios jėgos, kurios pagal veikėjus sutampa su Vingio parko maršu. Jos kelia triukšmą kiekviena proga, jis yra nukreiptas prieš dabartinę valdančiąją daugumą“, – tikino V. Valentinavičius.
VU politologas: pagrindas rūpintis dėl migrantų atsirastų tada, kai Dzūkijos miškuose pasislėptų desantininkai
Visgi K. Girnius įsitikinęs, kad valdžios susirūpinimas dėl hibridinio karo šiuo metu yra nepagrįstas. Politologo tvirtinimu, dabar į Lietuvą patekusių migrantų skaičius esą yra palyginti mažas. Net jeigu jis padidėtų dar dvigubai, didžioji dalis migrantų, jo nuomone, vis tiek negautų teisės į prieglobstį. Todėl rūpintis dėl galimo hibridinio karo, VU politologo vertinimu, būtų galima tik tuo atveju, jeigu Lietuvos sieną iš tiesų kirstų pakenkti valstybei siekiantys apmokyti kariai.
„Jeigu Lietuvos sieną kirstų nemažas būrys desantininkų, jie pasislėptų Dzūkijos miškuose, atsirastų saugumiečių, bandančių sukurti penktąją koloną, tuomet būtų pagrindo rūpintis. Bet taip nėra. Šie žmonės to nedarys. Manau, kad reikėtų daug ramiau kalbėti, nedidinti isterijos. Manau, kad toks kalbėjimas gali ilgainiui kenkti Lietuvos įvaizdžiui kitur. Tai rodo valdžios nepasirengimą. Šitie žmonės nėra pavojingi. Nežinau, kodėl juos reikia pristatyti kaip būsimus teroristus“, – tikino K. Girnius.
Nors V. Valentinavičius ir sutinka, kad kalbėti apie tarp migrantų esančius Baltarusijos tarnybų apmokytus asmenis pagrindo šiuo metu nėra, jis tuo pačiu tvirtina, kad Ministrų Kabinetas apie tai esą ir nekalbėjo. Pasak jo, baimes pirmiausiai kursto apskritai migrantų neįsileisti reikalaujantys radikalai.
„Dėl žaliųjų žmogeliukų ir diversantų tikrai dar anksti apie tai kalbėti, bet vėlgi man neteko girdėti, kad kažkas iš Vyriausybės taip kalbėtų. Baimes kelia tie, kurie lekia prie sienos ir piketuoja, reikalauja neįleisti pabėgėlių išvis, ko Lietuva teisiškai negali daryti. Šios jėgos yra radikalios. Tai būtent maršininkai, kraštutinės nacionalistinės jėgos, „Pro Patria“, Radžvilo „susivienijimas“ pradeda šaukti, kad čia yra keliamas pavojus šventai Lietuvos žemei ir jie reikalauja imtis radikalių, ne europietiškų priemonių“, – mano MRU politologas, kartu pažymėdamas, kad šių grupių pažiūras atspindi ir pastarųjų rinkimų rezultatų tendencijos.
„Pažiūros ir baimės sutampa pagal paskutinių rinkimų rezultatus. „Valstiečių“, Lenkų rinkimų akcijos rinkėjams toks paaiškinimas (dėl prieš Lietuvą vykdomo hibridinio karo – ELTA) yra nepriimtinas, jie galvoja, kad Baltarusijoje žmogaus teisės nėra pažeidžiamos ir Lietuva visai be reikalo į tuos procesus kreipia dėmesį. Tada priimami pareiškimai, kad mums nereikia pabėgėlių stovyklų ir panašiai. Kaip Petras Gražulis iš Seimo tribūnos pareiškė, kad migrantų krizę sukėlė Landsbergiai. Taip galvojančių Lietuvoje yra“, – tvirtino V. Valentinavičius.
V. Valentinavičius: pabėgėliai yra tobulas A. Lukašenkos įrankis radikalų mobilizacijai
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
MRU politologo vertinimu, vienas iš A. Lukašenkos tikslų į Lietuvą siunčiant nelegalius migrantus ir buvo siekis pakurstyti Lietuvos gyventojų baimes, bei taip paskatinti aktyviau veikti vietines radikalias grupes.
„Lukašenka, manipuliuodamas pabėgėliais, turi tobulą įrankį mobilizuoti radikalias, marginalias politines jėgas Lietuvoje. Tai ir vyksta. Atėjo pabėgėliai ir iš karto prie sienos radikalų piketai. Taip, Lukašenka daro didelę įtaką šiems procesams, duoda dar vieną dingstį antiglobalistiškai, supernacionalistiškai, superkonservatyviai nusiteikusiai mažumai lipti ant barikadų ir su kažkuo kovoti“, – įsitikinęs V. Valentinavičius.
Tačiau K. Girnius mano, kad A. Lukašenkos režimas iš šios situacijos laimėtų daug mažiau, jeigu migrantai pačioje Lietuvoje nebūtų pateikiami kaip hibridinio karo įrankis. Jis įsitikinęs, kad valdžios institucijos šiuo metu turėtų siekti numalšinti visuomenėje kilusias aistras ir baimes.
„Aš manau, kad svarbu su migrantais teisingai elgtis. Yra galimybė, kad reikalai gali pasukti į blogąją pusę, bet kai šitie žmonės yra pristatomi kaip pavojus, o ne kaip laikinas nepatogumas, tai neišvengiamai sukelia neigiamas reakcijas. Tai, kad Dieveniškių žmonės yra nepatenkinti, tai irgi yra suprantama, nes staigiai į tavo kaimą ar miestelį yra perkeliami 200-400 žmonių, kurie priklauso visiškai kitai kultūrai, kurie nemoka tavo kalbos. Bet aš manau, kad reikia paaiškinti ir mėginti gyventojus nuraminti“, – sakė VU politologas,
Nelegaliai kirtę Lietuvos sieną. ELTA nuotr.
Kartu jis pabrėžė, kad dabartinė valdančiųjų reakcija į migrantus taip pat suteikia tam tikros medžiagos ir galimybių informacija manipuliuoti A. Lukašenkos ar Vladimiro Putino propagandos ruporams.
„Jau dabar yra kritikuojama, kad bėglių teisės yra pažeidžiamos ir kad jie nėra priimami taip, kaip reikalauja tarptautinė teisė. Tuomet ir Maskva gali pasakyti, kad lietuviai vaizduoja vykdantys vertybių politiką, bet kai kažkas nemalonaus atsitinka, visi jų principai išnyksta“, – sako K. Girnius.
ELTA primena, kad praėjusią parą, pirmadienį, pasieniečiai, pirminiais VSAT duomenimis, sulaikė 41 iš Baltarusijos neteisėtai sieną kirtusį migrantą. Iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikyti 2 158 neteisėti migrantai.
Tarp 41 pirmadienį sulaikyto užsieniečio 34 prisistatė Irako piliečiais ar turėjo šios šalies dokumentus.
Dieveniškių kaimo bendruomenės protestas prie VRM. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šiemet į Lietuvą iš Baltarusijos iki vidurnakčio iš pirmadienio į antradienį bandė patekti 2 158 neteisėti migrantai. Šis skaičius yra daugiau kaip 26 kartus didesnis, nei buvo per visus 2020 metus, pažymima VSAT pranešime. Vien liepą pasieniečiai sulaikė 1 497 migrantus. Birželį tokių buvo 473, gegužę – 77, balandį – 70, o kovą – 8.
Tarp šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikytųjų daugiausia yra Irako piliečių ar jais prisistačiusių užsieniečių – 1 153. Taip pat sulaikyti 182 Kongo, 121 Kamerūno, 78 Gvinėjos, 74 Irano, po 69 Sirijos ir Afganistano, 68 Rusijos bei kitų šalių piliečiai.
Nuo metų pradžios, pirminiais duomenimis, daugiausia migrantų sulaikyta Druskininkų savivaldybės ribose – 566. Šalčininkų rajone sulaikyti 473 neteisėtai iš Baltarusijos patekę užsieniečiai, Ignalinos – 366, Varėnos – 355, Švenčionių – 174, Lazdijų – 142.
Labai išaugus tokių atvejų skaičiui VSAT sustiprino sienos su Baltarusija apsaugą. Be įvairių organizacinių priemonių, į šį ruožą buvo komandiruoti pareigūnai iš kitų VSAT padalinių bei skirti papildomi techniniai ištekliai. Be to, pasieniečiams į pagalbą atėjo pajėgos iš kitų Lietuvos institucijų, tarp jų kariuomenės, taip pat Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ bei Estijos pareigūnai.
Stresas
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas Seikatos reikalų komitete trečiadienį pristatė visuomenės sveikatos būklės duomenis COVID-19 pandemijos sąlygomis ir priemones situacijai gerinti.
Tyrimo duomenimis, šiuo metu visuomenės streso lygis šalyje yra dvigubai didesnis nei prieš koronaviruso pandemiją, 10 proc. padaugėjo asmenų, kurie kreipiasi į gydymo įstaigas dėl depresijos, nerimo ir reakcijos į didelį stresą sutrikimą.
„Matome, kad visuomenės streso lygis Lietuvoje išlieka padidėjęs apie du kartus, palyginus su laikotarpiu iki COVID-19 pandemijos. Iki pandemijos stresą jautė tik 14 proc. visuomenės, o prasidėjus pandemijai pačioje pradžioje tas skaičius kilo net ir tris kartus ir nuo to laiko nuosekliai mažėja, ką galima turbūt sieti su tam tikru prisitaikymu prie esamos situacijos ir neapibrėžtumo mažėjimu“, – Sveikatos reikalų komiteto posėdyje sakė SAM atstovas.
I . Rubikas taip pat atkreipė dėmesį, kad pandemijos metu stipriai išaugo nerimo, pykčio ir liūdesio jausmai.
„Žiūrint į paslaugų prieinamumą, VLK (Valstybinės ligonių kasos – ELTA) duomenimis, apie 10 proc. Išaugo asmenų, kurie kreipiasi į gydimo įstaigas dėl depresijos, nerimo ir reakcijos į didelį stresą sutrikimų, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu“, – sakė jis.
SAM atstovas taip pat akcentavo, kad analizuojant karantino poveikį žmonių psichikos sveikatai pirmosios bangos metu atliktas tyrimas parodė, jog karantino metu reikšmingai padaugėjo gyventojų, kurie jautėsi vieniši.
„Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, apie pusę visų tiriamųjų jautėsi vidutiniškai arba smarkiai paveikti apribotų kontaktų su artimaisiais ir apie pusės apklaustų psichologinė gerovė buvo žema. Tai čia yra vasaros metu Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos tyrimų centro atliktas tyrimas“, – teigė I. Rubikas.
„Reikėtų pažymėti, kad to paties tyrimo metu buvo atrasta, kad žmonės, kurie jautėsi vieniši COVID-19 pandemijos metu, turėjo pustrečio karto daugiau savižudiškų minčių, ir tai yra tam tikra rizika“, – pridūrė jis.
COVID-19 pandemijos padarinių visuomenės psichikos sveikatai mažinimo planas
SAM atstovas taip pat pabrėžė, kad reaguojant į blogėjančią visuomenės psichikos sveikatą dar praėjusių metu viduryje buvo priimtas COVID-19 pandemijos padarinių visuomenės psichikos sveikatai mažinimo veiksmų planas.
„Jis buvo patvirtintas praėjusių metų viduryje ir šiuo metu kaip tik yra pradėtas jo atnaujinimas, atsižvelgiant į antrosios COVID-19 bangos psichikos sveikatos poreikius ir siekiant pasirengti visuomenės gerovės atstatymui pasibaigus pandemijai. Į darbo grupę įeina įvairių institucijų atstovai ir pagrindiniai šių sričių ekspertai, taip pat pagal kompetenciją bus kviečiami kitų sričių ekspertai“, – teigė jis.
Pasak I. Rubiko, veiksmų plano pagrindinės priemonės yra mobiliųjų krizių komandos paslaugų įgyvendinimas, stipriai padidintas psichologinės anoniminės pagalbos prieinamumas visuomenės sveikatos biuruose, apie 80 proc. padidintas emocinės paramos tarnybų finansavimas, išplečiant šios paslaugos apimtį, taip pat apmokomi specialistai, šiuo metu siekiama padidinti medicinos psichologų skaičiaus psichikos sveikatos centruose ir imamasi kitų kompleksinių priemonių.
Jo teigimu, dar pirmojo karantino metu buvo įsteigta ir bendros emocinės pagalbos linija, kurios numeris 1809 bei įsteigta nacionalinė emocinės pagalbos svetainė www.pagalba sau.lt
Net ir labai atidžiai perskaitęs naująją Gintaro Visocko knygą „Karo žurnalisto išpažintis“, kol kas dar neturiu vienareikšmio atsakymo į klausimą – kokiam žanrui būtų galima priskirti šį neabejotinai intriguojantį kūrinį?
Galimas daiktas, kad postmodernistinių kultūros orientacijų aplinkoje toks klausimas dėl žanro gali pasirodyti perteklinis, nes dabar linkstama viską suplakti ir permaišyti, neigiant klasikinius kanonus, taigi kartas nuo karto išsprogdinant ir žanro rėmus, apibrėžtus pagal seną kurpalių.
Kas be ko, toks žarnų sutaikymas gali būti ir labai rezultatyvus pasistūmėjimas į priekį, jeigu autoriui pavyksta sujungti į vieną visumą skirtingas stichijas taip, kad paviršiuje glūdinčių sujungimo siūlo nesimato. O naujoji G. Visocko knyga „Karo žurnalisto išpažintis“ išties yra kaip reta organiškos simbiozės arba žanrų sintezės pavyzdys, ją, trumpai tariant, būtų galima pavadinti menine dokumentine proza, kur pradeda derėti arba net tiesiogiai sutampa skirtingos teksto organizavimo strategijos.
Sunku būtų suabejoti tuo, kad knygoje talpinamos impresijos mums pasakoja tik tai, ką autorius pats matė, patyrė, stipriai išgyveno. Taigi autorius tikriausiai nesiginčytų, jeigu kas nors jį pavadintų laikmečio metraštininku, rezonansinių įvykiu liudininku, žmogumi iš Vilniaus, kuris savo pasakojimais dokumentuoja laiką.
Kita vertus, labai svarbu pastebėti tai, kad nuoroda į meninę knygos dalį toli gražu nereiškia, kad autorius būtų linkęs pasakojimą apie objektyvius įvykius papuošti kokia nors menine išmone, estetiškai apipavidalinti faktus, į rūstų tekstą prikaišioti gėlyčių, tokiu būdu, tarkime, bandydamas įsiteikti skaitytojui. Jeigu taip – neduokDie – atsitiktų, tai reikštų, kad meninis teksto apipavidalinimas nutolina nuo tiesos, kai savo ruožtu būtent meninis G. Visocko impresijų užtaisas yra, kaip atrodo, net didesnis tiesos laidininkas nei įvykių dokumentinis liudijimas ir nuorodos į visų pripažįstamus faktus. Ir svarbiausia čia net ne tai, kad laikmečio įvykius autorius perleidžia pro savojo „aš“ prizmę, įasmenina ir nuspalvina savo išgyvenimais, daug svarbiau mums rūpimu rakursu yra tarsi ir visiškai priešingas rezultatas, o būtent tai, kad knygoje talpinami tekstai įgyja kažkokį savarankišką statusą, saviinterpretuojasi, pradeda gyventi, jeigu būtų galima taip pasakyti, savo, jau nepriklausomą nuo autoriaus gyvenimą.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.
Niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad į minėtą knygą sudėtos impresijos byloja net kažką daugiau nei buvo užmanyta pasakyti autoriaus. O tai ir yra, kaip atrodo bent man, tas tiesą sustiprinančio meno faktorius įsijungimas knygos siužetinių linijų slinktyje, bandant atkapstyti gyvenimo esmę. Ne pro šalį bus dar kartą prisiminti, kad ir Platono doktrinoje idėjų pažinimas yra suprantamas kaip esmės prisiminimas, t. y. kaip menas.
Skaitytojui, pažįstančiam G. Visocką iš ankstesnių, didžiąja dalimi žurnalistinės veiklos, tekstų, įdomu bus pastebėti, kad šiame meninių dokumentinių impresijų rinkinyje autorius siekia išgryninti savo stilių, neįtikėtina, bet būtent dar didesnio skaidrumo, lakoniškumo, taupumo linkme net lyginant su savo kaip žurnalisto dalykinio pobūdžio opusų stilistinėmis ypatybėmis. „Karo žurnalisto išpažintis“ yra įdomus kūrinys dar ir kaip stiliaus pokyčių liudijimas, kaip, tarkime, stiliaus pratybų poligonas. Tačiau įdomiausia vis tik yra tai, kad čia meninė pasakojimų vertė stipriai užkyla į viršų būtent dėl autoriaus stilistinio asketizmo, ne kartą sąmoningai atsisakant stiliaus meninių grožybių ir puošybos elementų, galimas daiktas, remiantis įsitikinimu, kad esmė gali būti matoma tik pro kraštutinai išvalytą, skaidrų, pomada neužtepliotą langą.
G. Visockas gyvų impresijų rinktinėje „Karo žurnalisto išpažintis“ neabejotinai bando atkapstyti viso gyvenimo paslaptį, kuri dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių įgyja karo žurnalisto paslapties pavidalą. Skaitytojas nesunkiai pastebės, kad rinktis karo žurnalisto kelią autorius buvo pastūmėtas vedamas anksti, dar paauglystės metais apsireiškusios pasijos išbandyti save pavojingose situacijoje. Kita vertus, kaip atrodo man, būtume tik menka dalimi teisūs ir nepelnytai subanalintume šį knygos pavidalą įgijusį novelių rinkinį, jeigu kodinį žodį „išpažintis“ čia suprastume tik kaip prisipažinimą, jog karo korespondentas taip pat gali būti apsėstas baimės, o drąsa tokiu atveju neva yra sugebėjimas tokią baimę įveikti.
Kas be ko, G.Visocko novelių rinkinys „Karo žurnalisto išpažintis“ yra savitas antibondianos pavyzdys, tiesa ir tai, kad šis kūrinys skiriasi nuo įprastų karo žurnalisto autobiografinių pasakojimų, kur paprastai toks pasakotojas nepraleidžia progos užsiminti apie tą legendinę kulką, kuri praskriejo nudegindama karo veiksmus stebinčio žurnalisto plaukus. Mūsų aptariamos knygos autorius nevengia net tokio groteskiško sugretinimo, kai rusų uraganiškai bombarduojame Grozne prisimena apie paauglystės metais kelionėje su tėvais patirtą išgąstį, užklupus pragariškai perkūnijai su žaibais plyname lauke šalia karvių bandos. Novelėje „Kaip mane privertė tapti išdaviku“ autorius aprašo tardymo simuliacijos atvejį, kai normalaus refleksų žmogaus nervai nebeišlaiko ir žiauraus žaidimo dalyvis supanikuoja. „Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė“, – prisipažįsta autorius novelėje „Verhnyj Lars perėjoje“, laimingo atsitiktinumo dėka išvengęs rusų karinio posto sulaikymo.
Tačiau drauge mūsų autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Dž. Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku.
Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.
Ar eilinio žurnalisto atvykimas į tuometį Grozną be išganingųjų kredencialų nebuvo kažkas panašaus į nužengimą į dilgėles nuogam? Vis tik greičiau čia tiktų toks palyginimas, kad mūsų autoriui kažkaip, tikriausiai ne be Dievo pagalbos pavyko pereiti minų lauką nesusisprogdinus. Jeigu norite, be didelio vargo pradedu įsivaizduoti, jog užsimanęs galėčiau lengvai nuskristi į Mėnulį ir grįžti atgalios, tačiau – prisipažįstu – nueiti G. Visocko kelių į tuometį Grozną ir atgal, nesugebėčiau.
Kaip žinome, „auksinio vidurio“ taisyklės etikos kūrėjas Aristotelis dorybę apibrėžia kaip vidurio poziciją tarp dviejų kraštutinumų, tokiu būdu dosnumą nusakydamas kaip vidurį tarp išlaidumo ir šykštumo, drąsą kaip vidurį tarp įžūlumo ar nutrūktgalviškumo ir bailumo ir t.t. Nesunku bus pastebėti, kad apie baimę nevengiančio užsiminti žurnalisto G. Visosko aprašyti vojažai po kovojančią Čečėniją nėra jokia vidurio pozicija, o greičiau yra Dievo kantrybės išbandymas, pažeidžiantis proporcija įžūlumas, pabandžius nueiti per minų lauko vidurį.
Aristotelis pastebi, kad nėra besąlyginės drąsos, esą drąsus žmogus nesibaimina net kilnios mirties, tačiau net ir didžiausias drąsuolis privalėtų bijoti negarbingos baigties. Šalia garsusis antikos filosofas išskiria dar 5 narsumo rūšis: 1) pilietinį, 2) karinį, 3) narsumą, kylantį iš pykčio, 4) iš pasitikėjimo savimi, 5) iš nežinojimo.
Perskaičius meninės dokumentinės prozos rinktinę „Karo korespondento išpažintis“ yra pagrindas tvirtinti, kad prisideda dar viena narsumo rūšis, kylanti ir rezignacijos. Tai yra narsumas žmogaus, kuris, perėjęs minų lauką, neberanda pasaulyje to, ko dar būtų galima bijoti.
O išgąsdinti laikmečio metraštininką bus bandoma ne kartą, grūmojant iš didelių kabinetų, užsidėjus plačius kliošinius antpečius…
Žmogaus studijų centro vadovas dr. Gintaras Chomentauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr. Žmogaus studijų centro prezidentas, psichologas ir psichoterapeutas Gintaras Chomentauskas teigia, kad dėl plintančio koronaviruso atsiradęs baimės jausmas verčia žmones imtis neadekvačių veiksmų. Psichologas teigia, kad karantino laikotarpiu patiriama didelė baimė sekina imuninę sistemą, todėl, pasak jo, turėtų žymiai išaugti mirčių, susijusių su labai dideliu stresu, skaičius.
„Žmonės patenka į tam tikrą minčių ir jų sukeltų emocijų užburtą ratą, kurio pirmoji rato grandis yra situacijos įprasminimas kaip labai grėsmingos ir neišvengiamos. Tuomet imama nuolat perdėtai domėtis neigiama informacija. Šis rinkinukas asmeniui sukuria nuolatinį nerimą, baimę, stresą, kurie tęsiasi ištisas dienas“, – Eltai teigė G. Chomentauskas.
Psichologas akcentuoja, kad atsiradęs baimės jausmas paprastai yra labai artimas pykčiui.
„Atsiradęs baimės jausmas psichologine ir fiziologine prasme yra labai artimas pykčiui. Esame evoliucijos sąlygoti grėsmės akivaizdoje arba bėgti, slėptis, tai yra dažniausia baimės reakcija, arba kovoti su grėsme, tada patiriame pyktį“, – sakė psichologas.
G. Chomentausko teigimu, paprastai padidėjusi, neadekvati baimė nulemia tokius neadekvačius veiksmus kaip nuolatinį savo būsenos stebėjimą, interneto naršymą ir agresyvias reakcijas kitų žmonių atžvilgiu. Pasak psichologo, karantino atveju tokia reakcija galima laikyti siūlymus, susijusius su didesniais kitų žmonių apribojimais.
„Padidėjusi, neadekvati baimė ir panika gimdo kitus neadekvačius veiksmus. Tarp jų nuolatinį įkyrų stebėjimą savo paties būsenos, nuolatinį interneto naršymą arba agresyvias reakcijas, susijusias su didesnių apribojimų siūlymu kitų žmonių atžvilgiu. Tai, iš vienos pusės, yra paradoksas, o iš kitos pusės, – dėsninga“, – paaiškino G. Chomentauskas.
Psichologo teigimu, pritardami užkardyti kitus žmones su baime kovojantys žmonės psichologiškai valdo savo pačių nerimą. Visgi toks elgesys, pasak G. Chomentausko, tik didina visuomenės susiskaldymą ir priešiškumą.
„Kai mes paleidžiame baimės, nerimo jausmus nevaldomai, žmonės atitinkamai ir pradeda reaguoti arba panikuodami, arba ieškodami kaltų, pykdami ir bandydami užkardyti kitus žmones. Taip psichologiškai valdome savo pačių nerimą, tačiau mūsų agresija visuomenėje tik didina susiskaldymą ir priešiškumą. Taip sukuriamas papildomas nerimo ir pykčio šaltinis“, – problemą įvardino G. Chomentauskas.
Žmogaus studijų centro prezidentas taip pat akcentuoja, kad tokia visuomenės reakcija į plintantį koronavirusą ir paskelbtą karantiną sekina žmogaus imuninę sistemą, todėl, pasak psichologo, turėtų išaugti mirčių, susijusių su labai dideliu stresu, skaičius.
„Nerimas, baimė ir agresyvūs veiksmai kitų žmonių atžvilgiu eina dažnai kartu, todėl tokia jų reakcija manęs visiškai nestebina, stebina tik tiek, kad mes nelabai suvokiame tokios didelės baimės ir nerimo tiek psichologinių neigiamų padarinių, tiek fiziologių padarinių, nes sekiname savo imuninę sistemą. Nenoriu būti blogu pranašu, bet statistika tikrai rodys labai žymų padidėjimą mirčių nuo kitų priežasčių nei koronavirusas šiuo laikotarpiu, kuris susijęs su pernelyg dideliu stresu“, – sakėo G. Chomentauskas.
Visgi psichologas akcentuoja, kad karantinas tėra išorės dirgiklis, ir žmogus pats pasirenka, kaip į jį reaguoti.
Kritiškas – palankus
„Mes siejame blogą būseną su karantinu, tačiau bloga žmogaus būsena išorėje neegzistuoja, ji yra jo viduje, ir priežastys tos blogos būsenos yra žmogaus viduje, situacijos įprasminimo būde. Žmogus karantiną gali traktuoti kaip atostogas, kurių metu jis gali veikti, kas tik jam šauna į galvą, arba traktuoti tai kaip didžiulę grėsmę, kurios jis nesugebės atlaikyti“, – paaiškino G. Chomentauskas.
„Karantinas yra tik raktinis išorės dirgiklis, iš kurio kiekvienas žmogus pagal savo mąstymo būdą pasidaro arba neutralią žinią, arba atsargumo priemonių reikalaujančią žinią, arba totalinę baimę sąlygojančią žinią, arba susikuria pyktį ir kovoja su visais ir visur“, – pridūrė jis.
ELTA primena, kad rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai” kovo 24–26 dienomis atlikta apklausa parodė, kad 92 proc. gyventojų pritaria grįžusių iš užsienio izoliavimui 14 dienų. 71 proc. pritaria griežtesnėms saviizoliacijos sąlygoms, kai būtų leidžiama iš namų išeiti tik būtiniausiais atvejais.
Visgi, nors šalies gyventojai ganėtinai tolerantiškai žiūri į griežtesnes, nei galioja dabar, karantino priemones, nemaža dalis taip pat tvirtina, kad jau po pirmosios karantino savaitės jaučia neigiamus psichologinius ir fizinės sveikatos padarinius. Tai, kad koronaviruso pandemija ir ją suvaldyti skirtos priemonės neigiamai veikia psichologinę būseną, teigia pajutę 66 proc. respondentų.
Kovo 5-6 dienomis Vilniuje susirinkę įvairių sričių ekspertai kreipėsi į tarptautinę bendruomenę, ragindami sudaryti sąlygas traumuotoms visuomenėms užgydyti savo žaizdas.
Valdovų rūmuose surengtoje konferencijoje „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“ aptarti istorinių traumų padariniai, būdingi ne tik individui, bet ir visuomenei: psichinės ligos, tapatybės praradimas, padidėjusi baimė, išaugęs nerimas, alkoholizmas, savižudybės, smurtas šeimose ir viešumoje, saviizoliacija. Daug dėmesio skirta traumų poveikiui tarptautiniams santykiams ir traumų įveikos būdams.
Konferencijos dalyvių priimtoje deklaracijoje teigiama, kad patirtos istorinės traumos lemia visuomenės požiūrį į save, taip pat jos vykdomą vidaus ir tarptautinę politiką. Traumų atpažinimas, jų padarinių pripažinimas ir įveika veda visuomenes išgijimo ir susitaikymo link.
Deklaracijoje vyriausybės ir tarptautinės organizacijos skatinamos iki galo ištirti, kas tiksliai nutiko, kas ir kokia forma dalyvavo, ir tai viešai įvardyti; užtikrinti, kad teisingumas būtų pasiektas, nes atkūrus teisingumą traumos sparčiau gyja, o jas patyrę asmenys gali susigrąžinti gerovę; skatinti trauminių patirčių meninę refleksiją kaip veiksmingą būdą išreikšti ir įprasminti skausmą, palengvinti tiesos paieškas ir gijimo procesus; visomis priemonėmis kovoti su bandymais iškraipyti istorinius faktus ir siekiais užglaistyti totalitarinių režimų nusikaltimus.
Tuo metu psichinės sveikatos atstovai raginami aktyviau rengti strategijas stabdant traumų padarinių perdavimą ateities kartoms. „Labiausiai istorines žaizdas užgydyti padeda traumą išgyvenusių aukų, jų budelių ir palikuonių gedėjimas kartu ir netrukdymas vienas kitam gedėti“, – sakoma deklaracijoje.
Konferencija, subūrusi politikus, istorikus, menininkus ir psichinės sveikatos specialistus iš Amerikos, Azijos ir Europos, – pirmasis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje.
Renginį organizavo Užsienio reikalų ministerija kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centru, Vilniaus universiteto Psichologijos institutu ir kitais partneriais.
Daugiau kaip pusė apklaustų amerikiečių mano, kad Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vado generolo Qasemo Soleimanio nužudymas sumažino JAV saugumą.
Tokią išvadą leidžia daryti sekmadienį paskelbti televizijos kanalo ABC ir tarnybos „Ipsos“ atlikto sociologinio tyrimo rezultatai.
Respondentams buvo pateiktas klausimas, kaip pasikeitė JAV saugumo situacija po Amerikos pajėgų atakos Irake, per kurią žuvo Q. Soleimanis. 52 proc. tyrimo dalyvių pareiškė, kad grėsmė Jungtinėms Valstijoms padidėjo. Priešingos nuomonės laikosi 25 proc. apklaustųjų. 22 proc. amerikiečių mano, kad padėtis šiuo požiūriu nepasikeitė.
Tyrimo dalyvių taip pat buvo teiraujamasi, ar jie pritaria toms priemonėms, kurių imasi JAV prezidentas Donaldas Trumpas dėl situacijos, susijusios su Iranu. 43 proc. amerikiečių atsakė teigiamai, 56 proc. – neigiamai.
73 proc. apklaustųjų prisipažino daugiau ar mažiau nerimaujantys dėl to, kad gali prasidėti JAV ir Irano karas. 27 proc. pareiškė, kad tai jiems beveik arba visiškai nekelia nerimo.
Apklausa vyko visoje šalyje sausio 10-11 dienomis. Joje dalyvavo 525 pilnamečiai amerikiečiai.
Situacija Artimuosiuose Rytuose smarkiai susikomplikavo po to, kai sausio 3 d. JAV surengė ataką Bagdado oro uosto rajone, per kurią buvo nukautas Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vadas generolas Qasemas Soleimanis. Irano aukščiausioji nacionalinio saugumo taryba pareiškė padarysiant visa, kad būtų atkeršyta už generolo mirtį. Naktį į sausio 8-ąją Iranas raketomis atakavo dvi Irako karines bazes, kuriomis naudojasi JAV kariuomenė – Ain al Asado bazę šalies vakaruose esančioje Anbaro provincijoje ir Erbilio oro uostą Irako Kurdistane.
Po to JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Vašingtonas sugriežtins ekonomines sankcijas Teheranui. Kartu jis pažymėjo, jog Jungtinės Valstijos pasirengusios taikai su Iranu. Savo ruožtu Irano nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose Majidas Takht-Ravanchi pareiškė, jog Teheranas savo atsaką laiko pakankamu ir neketina imtis naujų karo veiksmų.
Valentinas Mazuronis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis pristatė savo Prezidento rinkimų programą. Joje politikas dosniai dalijo pažadus, kalbėjo apie Norvegijoje grobiamus lietuvių vaikus ir baimės bei cenzūros atmosferą Lietuvoje.
V. Mazuronis, pristatydamas savo prezidentinę programą, leido kritikos strėles ne tik visiems Seime esantiems politikams, bet ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Pasak V. Mazuronio, D. Grybauskaitė yra atsakinga tiek už suprastėjusį piliečių gyvenimą, tiek už baimės atmosferą, kuri, anot jo, įsivyravo šalyje.
V. Mazuronis ragino išsivaduoti nuo lozungų, tačiau savo rinkimų programoje negailėjo pažadų sukurti lietuviškas avialinijas, žiniasklaidą, kelti visiems viešajame sektoriuje dirbantiems atlyginimus, Lietuvą padaryti patraukliausia regiono valstybe.
V. Mazuronio rinkimų šūkis, kad situacija Lietuvoje „užknisa“, pasak politiko, yra aktuali didžiajai daliai šalies piliečių.
„Visa tai, kas vyksta šiandien ir kiekvieną dieną, galima įvardinti tik vienu žodžiu – tokia situacija užknisa ir ją reikia keisti“, – skandavo susirinkusiems klausytojams V. Mazuronis, pabrėždamas, kad dabar svarbiausios problemos Lietuvoje yra baimė, draudimai, reguliuojama teisėsauga ir dvigubi standartai.
Europarlamentaras savo prezidento rinkimų programoje iškėlė tris žingsnius, kuriuos įgyvendinęs, pasak jo, pakeistų Lietuvą. Pirma, stiprinti tautinę valstybę, antra, išsilaisvinti nuo kvailų draudimų, suvaržymų, korupcijos bei politinių intrigų ir trečia, sukurti klestinčią pilietinę visuomenę.
Detalizuodamas šiuos tris programinius žingsnius V. Mazuronis sakė, kad norint sustiprinti tautinę valstybę reikia kurti ir stiprinti lietuviškus bankus, lietuviškas avialinijas, geležinkelius, galų gale – žiniasklaidą.
V. Mazuronis teigė, kad Lietuva turėtų daug ko pasimokyti iš Izraelio.
„Žydų valstybė Izraelis yra pavyzdys, kuriuo turėtume sekti“, – kalbėjo politikas. Anot jo, tai, kad Izraelyje gyvena ir kitos tautybės, žydams netrukdo kurti ir stiprinti valstybę, gerbiant savo kultūrą ir istoriją.
„Mes privalome tapti patraukliausia regiono valstybe. Kiek galima apie tai tuščiai kalbėti“, – kalbėjo politikas. V. Mazuronis akcentavo ir būtinybę stiprinti pilietinį dalyvavimą.
„Būtinas tiesioginio piliečių vaidmens šalyje didinimas. Užtenka bijoti savo žmonių. Padarykime pirmą žingsnį. Leiskime jiems inicijuoti referendumus“, – sakė V. Mazuronis, pabrėždamas, kad dabar žmonių valia yra stipriai apribota.
Europarlamentaras palietė ir socialinės atskirties klausimą, ir ragino atsisakyti lozungų sprendžiant šias problemas.
„Žmonių nebegalima toliau laikyti skurde. Gana lozungų. Imkime ir padarykime. Pradėkime, kad ir nuo valstybės samdomų žmonių, nuo gydytojų, mokytojų, socialinės srities darbuotojų. Kas mums trukdo tai padaryti?“, – klausė V. Mazuronis.
Jis kalbėjo net apie kovą su Norvegijoje grobiamais vaikais ir Lietuvos antstoliais.
„Neleiskime grobti savo vaikų Norvegijoje. Apginkime savo piliečius nuo antstolių savivalės Lietuvoje. Ir jūs pamatysite, žmonės supras, kad valstybė juos gina“, – svarstė politikas.
Galiausiai V. Mazuronio programos pristatymo svarbiu akcentu tapo baimė, už kurią, pasak politiko, daugiausiai yra atsakinga D. Grybauskaitė.
„Šiandien Lietuvoje sklindanti baimės atmosfera yra akivaizdi. Žmonės bijo kalbėti. Jūs pažiūrėkit savivaldybių lygiu“, – kalbėjo politikas, detalizuodamas, kad savivaldybėse žmonės bijo merų ir laisvai kalbėti.
„Neduok Dieve, ką nors pasakysiu, meras ir jo komanda išmes mane iš darbo, aš neturėsiu ką daryti su vaikais ir panašiai“, – vaizdžiai kalbėjo V. Mazuronis. Tačiau pabrėžė, kad baimės atmosfera yra pradedama kurti Prezidentūroje.
„Ir šiandien baimės atmosferą, kuri Lietuvoje, mano manymu, sklinda, prasideda nuo valstybės Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir eina žemyn. Šiandien teisėsauga žiūri į viršų, kaip čia įsiteikti, darydami vienus ar kitus absurdiškus žingsnius, kas didina baimę“, – kritikavo D. Grybauskaitę V. Mazuronis. Anot jo, dabartinė baimės ir cenzūros atmosfera nebeleidžia lietuviams būti kūrybiškiems.
Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis ir politologas Vytautas Dumbliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vienai iš svarbiausių sričių, už kurią yra atsakingas Lietuvos prezidentas, V. Mazuronis daug dėmesio neskyrė. Abstrakčiai paminėjo, kad reikia įgyvendinti išmintingą ir naudingą Lietuvos užsienio politiką. Visgi politikas pabrėžė, kad Rusijos grėsmė šiandien Lietuvai yra reali, tačiau nepaaiškino, kokią politiką Rusijos atžvilgiu jis įgyvendintų tapęs Lietuvos prezidentu.
64 metų V. Mazuronis vienas pirmųjų pareiškė, kad dalyvaus Prezidento rinkimuose 2019 metais. Politikas teigia, kad kol kas rinkimų kampaniją finansuoja pats.
Nuo 2014 m. V. Mazuronis yra Europos Parlamento narys. Jis buvo išrinktas pagal partijos Tvarka ir teisingumas sąrašą. Į europarlamentaro kėdę jis atsisėdo atsisakęs aplinkos ministro portfelio. 2015 m. pradžioje V. Mazuronis paliko „tvarkiečių“ partiją ir perėjęs į korupcija kaltinamą Darbo partiją tapo jos pirmininku. Paskutiniai Seimo rinkimai politikui ir jo vadovautai Darbo partijai buvo labai nesėkmingi. Partija į Seimą nepateko.
Kada atvažiavo mūsų žudyti, nugriaudėjo žodžiais – eikit namo, ir nieko jums nebus, nebūkit čia, nepasilikit!
Jeigu dabar Tas, Kurio Nepažįstat, nueitų pas tuos, kurių nebėra ir pasakytų: Broliai ir Sese, aš parodysiu jums, kas bus.
Ir jie pamatytų, kad nebėra ko nenorėjot, bet yra ko nenorėjot, net netikėjote esant. Buvot meilėje ir netiesoj, ir pamatėte tiesą, bet meilės neliko, daugelis aptemo, yra piktos širdies ir pabėgo.
Jūsų niekas nemato, nes patys savęs nematot. Nebenorit savęs ir melas išeina iš jūsų burnos. Didieji yra nebestiprūs, o daugelį silpnųjų reikia pamaitinti. Baimė vakarais apima jūsų širdis ir akys bijo šviesos.
Štai muzika ir džiaugsmingas šokinėjimas. Štai jaunas vyras ima moterį ir jie eina. Vaiko sapnai, juokas ir greitos kojytės, ir vanduo ežere šiltas. Visa tai būna, bet ar matot, kad jų vis mažiau?
Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir jeigu Tas, Kurio Nepažįstat, pasakytų – eikit namo ir šito nebus, ir nieko jums neatsitiks, išliks jūsų pasauliai ir tamsos neregėsit, vaikai, namai ir ilgos, gražios vasaros jūsų laukia. Ar Broliai ir Sesė, kurių nebėra, paklausytų?
Jie pasiliktų. Nes Šviesą ir Tiesą neša ne tie, kurie skambina ir turi ženklus. Jie tiesiog pasilieka ir neklausia, kam to reikia, nes to, kas svarbiausia, niekas niekada neklausia.
O jei paklaustų daugybės tų, kurie dar yra? Išblaškytų ir piktų, nelaimingų ir užsimiršusių? Jeigu mūsų paklaustų – ar pasiliksit?
Jeigu reikėtų, jeigu tikrai tikrai reikėtų – pasiliktume. Nes tokią akimirką žmogus išvysta šviesą, kurios net nežinojo esant.
Mes ir Jie
Pameni, kokios buvo šaltos sausio naktys ir kaip kvepėjo laužai ir arbata, kaip liepsnos mirguliavo akyse ir visi buvom broliai? Ir kaip pavargę akmenimis užmigdavom sugrįžę ar budėjime vieni, bet buvom kaip vienas?
Kai galėjom galvas padėti ir kažkodėl nebaisu buvo, ir girdėjom kaip dreba stiklai nuo griausmo, ir nežinojom, ar dabar čia atvažiuos, ar dar ne? Ar pagalvojom, kad tokie galim nebebūti?
2017-ųjų sausio 13-oji diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mes žinojom, kad dėl laisvės negalima derėtis. Kad meilė yra arba nėra, ir jokia nauda jos negali nupirkti ar parduoti, ir nėra jėgos, kuri priverstų mylėti arba nemylėti.
Buvom mes ir ne mes, ribą suprato visi ir nieko nereikėjo klausti nei aiškinti. Mūsų pasaulis buvo tikras, atpažindavom vienas kitą iš akių ir balso, apsimesdavom, kai reikėdavo, bet tai nebuvo paslaptis. Dabar vėl esame Mes ir yra Jie.
Kai baigėsi, iš krūmų išropojo nugalėtojai ir pasiėmė viską. Jie vaikšto Mūsų keliais ir naudoja Mūsų ženklus. Matei juos – akys tuščios, kiekvieną minutę galvoja, kaip nenusipiginus, brangiau save pardavus, kad viską apmokėtų.
Kaip vaikai pasitikėjom ir patikėjom, kad tai pabaiga, nors viskas tada prasidėjo. Išvarytųjų buvo mažiau ir jie bijojo, dabar svetimi, vieni ir bijote patys, šešėliai ilgėja ir viskas sugrįžta. Dabar vėl yra Pradžia.
Nebijokite
Jie tą žino gerai, svarbiausia, kad pasijustum vienas. Tavo mintys teisingos, ketinimai gražūs, jokios savinaudos, galėtum širdį parodyti, jei kam būtų įdomu – bet juk neįdomu.
Jūs bejėgiai ir vieniši. Jūsų niekur nėra, vieni kitų negirdit ir nematot, niekas jūsų negirdi ir nemato, jūsų nerodo ir neskaito. Jūsų daug, bet esat vieni, apsupti ir pralaimėjot.
Priimkit į draugus, noriu skaityti, ką rašot. Ar nebijot, juk tokie laikai? Norėjau pakomentuoti, bet dirbu valdiškame, geriau Jums parašysiu – laikykitės. Aš bijau laikinti tokius straipsnius, kad kas nepamatytų – ačiū, su Kalėdomis, laimės ir šviesos visai šeimai.
Skaitau ir ne aklas, ir atsiduriu traukiny, lekiančiam tuneliu atgal, prašmėkščioja žibintai ant sienų, toli pasigirsta minios plojimai, skanduotės, suūžia motorai, štai laužų šviesa ir vėl už lango sninga.
Kodėl, kas atsitiko, juk kalbam apie tai, kas tikrai yra, visiems svarbu, niekam blogo nelinkim? Ir staiga pagaunu save – o juk bijai. Juk pagalvoji, ką pagalvos ir kam nepatiks, gal geriau čia patylėti, o štai tą pasakyti kitaip?
Sausio 13-oji 2016-aisiais. Vytauto Visocko nuotr.
Kada tai prasidėjo? Kodėl mes vieniši, bejėgiai ir vėl esam tie, kurie prikala savo Dievą, prašo jo malonės ir stato šventyklas? Kas pasikeitė ir pakeitė tuos, kurie naktimis stovėjo susikabinę už rankų? Taip buvo visada, pasakai, ir išjungiam šviesą.
Iš kur atėjo ta baimė, neviltis ir neapykantos tamsa, tylūs užrakintų durų pasauliai ir užuolaidos ant akių? To nebuvo, bet yra ir žinai – nesibaigs, nebebus kitaip. Nes tiesa pasirodo išsisklaidžius dūmams, todėl melo reikia vis daugiau.
Kur tas, kuriam prakalbus išgirstume ir tikėtume, kurį gerbtų ir įsiklausytų priešai, kur moralinis autoritetas, kurio nėra ir seniai neturėjom, nes mūsų valdovai pabėgdavo, dalina sriubą ar sako Balkono pamokslus?
Baimė yra sielos nuodai. Reikia tikro, kentėjusio, ne iš rūmų ir susitaikymo – mums reikia Vaclovo Havelo ar bepročio, Gandžio ar Liuciferio, kuriuo pasitikėtume ir patikėtume, kuris bučiuotų atsiklaupęs šią Žemę ir tai niekam nebūtų juokinga. Ir kuris pasakytų – nebijokite.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
Gintaras VISOCKAS
Pasakyk, broli, ko labiausiai bijai
Įsiminiau premjero Algirdo Butkevičiaus aimanavimus dėl „prasto psichologinio klimato Lietuvoje“ bei apgailestavimus, esą „žmonės Lietuvoje pradėjo gyventi baimėje“.
Taikli pastaba: baimė – pats blogiausias dalykas, kuris gali mums nutikti. Jei reikia ko nors bijoti, tai tik savosios baimės.
Baimė, baimė, baimė
Teisingai premjeras pasakė ir tuomet, kai pareiškė, „jog politinis psichologinis klimatas, kuris susiformavo Lietuvoje ir toliau formuojasi baimės pagrindu, turėtų būti sustabdytas“, „jog reikalinga stipresnė nei iki šiol parlamentinė kontrolė“.
Pagrįsti ir nusistebėjimai: „daugelis valstybės tarnautojų, ruošdami teisės aktus, dėl baimės nori nusišalinti nuo bet kokios atsakomybės“.
Bet šios pastabos, nors ir taiklios, turi absurdiškumo elementų. Kritiškų komentarų autorius – ne politologas, ne žurnalistas, net ne opozicijos lyderis. Šiuos palyginimus pažėręs asmuo – valdančiosios partijos, išsikovojusios daugumą ir Seime, ir Vyriausybėje, – lyderis. Beje, vadovaujantis valstybei daugiau nei trejetą metų – beveik visą kadenciją. Tad, prisiminus sveiko proto taisykles, šitaip vidinę šalies būklę apibūdinęs valdančiosios partijos bosas turėtų atsistatydinti.
Tačiau ponas A.Butkevičius trauktis neketina. Jis vadovaujasi unikalia logika. Dėl per pastaruosius kelerius metus susiformavusių blogybių bėdą norėtų suversti neva produktyviai dirbti trukdžiusiai opozicijai. Premjeras nė nesvarsto, o ką jis asmeniškai bei drauge su savo kolegomis socialdemokratais nuveikė, kad baimės Lietuvoje būtų bent trupučiuką mažiau.
Atvirai kalbant, nieko nenuveikė. Be to, nereikia užmiršti, kad mes tikriausiai skirtingai suvokiame baimes. Mūsų baimės – unikalios, nepakartojamos.
Socialdemokratai bijo konservatorių, konservatoriai – socaldemokratų. Vieni bijo tapti įtariamaisiais, kiti bijo įtartinuosius kaltinti korupciniais ryšiais, mat ir vieni, ir kiti turi silpnų vietų, be to, kaltinamieji turi stiprų užnugarį, pajėgūs surengti triukšmingą kontrataką.
Patį žemiausią rangą turintis muitininkas Lietuvoje bijo nueiti į oficialų, viešą, neuždraustą Hodžaly aukų minėjimą sostinės Rotušėje, nes ten bus žiupsnelis politikos, istorijos, o tai gali suerzinti tiesioginį jo galbūt (pabrėžiu – galbūt) antiazerbaidžanietiškai nusiteikusį viršininką.
Menkutį postą valstybinėje įstaigoje užimantis istorikas bijo viešai prabilti apie šiandienines lietuviškųjų tyrinėtojų tendencijas ieškoti tik to, ką mūsų partizanai 1994 – 1953-aisiais nuveikė blogo, persekiodami civilius komjaunuolius lietuvius ar sovietų valdžiai palankius civilius žydus. Atskleidęs šį vienpusiškumą istorikas rizikuoja užsitarnauti direktoriaus nemalonę – prarasti valdišką tarnybą.
Garbaus amžiaus sulaukęs rašytojas, gaunantis sąlyginai solidžią pensiją, vis dar bijo viešai kritikuoti iš Lietuvos Himnu tapusios Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės išsityčiojusį muzikologą Viktorą Gerulaitį, kadangi V.Gerulaičiui skirti priekaištai gali nepatikti valdiškuose namuose dirbančios dukters viršininkei.
Net VSD greičiausiai bijo
Įtariu, net mūsų specialiosios tarnybos, paskelbusios ataskaitą apie 2015-ųjų grėsmes bei 2016-ųjų prognozes, nesijaučia absoliučiai saugios. Nesijaučia saugios ne todėl, kad būtų parengusios prastą ataskaitą, bet todėl, kad ataskaitose minimi signatarai Zigmas Vaišvila, Rolandas Paulauskas bei Seimo narys Audrius Nakas lietuviškųjų „džeimsų bondų“ priekaištus laiko nepagrįstais ir savo reputaciją grasina ginti teismuose.
Kad VSD ir AOTD ataskaitos apie valstybei pavojų keliančius reiškinius tikrai puikios, byloja rusiška žiniasklaida. Ar matėte, skaitėte, kaip piktai loja, urzgia, bando įkąsti? Girdi, Lietuvos saugumui visur vaidenasi pavojai, jie visur mato „penktąją koloną“. Tarsi nebūtų aišku, ką mūsų saugumiečiai turėjo omenyje minėdami, pavyzdžiui, rusakalbių moksleivių vizitus į sukarintas stovyklas Rusijoje.
Net RTVi televizija sugebėjo iš Lietuvoje gyvenančio, Lietuvą remiančio politologo Viktoro Denisenkos išpešti priekaištą: „Galbūt kai kurios VSD frazės nėra korektiškos“. Bet niekas į krūvą nesudėjo visų ataskaiton patekusių signatarų pareiškimų, interviu ir straipsnių, ir rimčiau jų neanalizavo. Tiesa, politikos apžvalgininkas, VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius portale delfi.lt šiuos signatarus vadina neturinčiais „politinės įtakos“. Bet nepaaiškino, kokia formule remdamasis suvokė, jog jų įtaka – tikrai maža, neverta dėmesio.
Kas Lietuvoje nieko nebijo?
O ar esama Lietuvoje nieko nebijančių žmonių? Kartais atrodo, kad nebijo šiandien tik tie, kurie siekia Lietuvą pažeminti bei sumenkinti. Išniekinti Lietuvos himną jiems užtenka drąsos, mums apginti himną – baugu, nedrąsu, per daug sudėtinga. VSD ir AOTD ataskaitų „herojai“ drąsiai lietuviškąsias specialiąsias tarnybas kritikuoja, net lygina su Rusijos FSB. Nors skirtumai – akivaizdūs. Lietuvoje šnipinėjimu apkaltinti asmenys sulaukia vos trejų metų laisvės atėmimo bausmių, o Rusijoje šnipinėjimu apkaltintas Aristidas Tamošaitis už grotų ten privalės praleisti net 12 metų.
Prie nieko nebijančių ir, tikriausiai, viską išmanančių reikėtų priskirti minėtą K.Girnių, delfi.lt erdvėje teigiantį, esą „jau kelerius metus VSD vadovybė skelbia panašias nesąmones“, esą „VSD prisiskiria sau teisę vertinti viešus Lietuvos politikų pasisakymus, juos skirstyti į patriotinius/nepatriotinius, nerimą keliančius ar nekeliančius“. Ponas K.Girnius niekaip nenori suvokti, jog net demokratijos siekiančiose šalyse teisė vertinti viešus pareiškimus suteikiama visiems, neišskiriant nė „džeimsų bondų“. Sodinti į kalėjimus – ne. Priskirti nepatriotiniams bei nerimą keliantiems – taip.
Apšauks paranojiku
Tik užsimink, kad Rusijos karinių pajėgų atstovai galbūt prieš keletą metų ar visai neseniai buvo slapta išsilaipinę ties Kuršių Nerija arba treniravosi slapta peržengti Lietuvos sausumos ir jūros sienas, ir nedelsiant būsi apšauktas sergąs paranoja. Nors visiems akivaizdu, jog svetimas žemes tebegrobianti ir agresyvumą tebedemonstruojanti Rusija tiesiog negali nesimokyti tiek viešai, tiek slaptai įsiveržti į svetimas teritorijas.
Žodžiu, Lietuvoje užimti prolietuvišką poziciją nėra lengva. O dabar, matyt, bus dar sunkiau, mat Vokietijos ir NATO vadovai siekia įgyvendinti Rytų Europai išdavystę primenančius sprendimus. Vokietijos užsienio reikalų ministras panoro į įtakingiausių ir galingiausių šalių susibūrimą vėl pakviesti tūkstančius kartų elementariausias padorumo taisykles sulaužiusį Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. O NATO generalinis sekretorius pareiškė ir vėl vyksiantis į Maskvą, painiodamasis, kas pas ką turi važiuoti: silpnesnis pas stipresnįjį, ar stipresnis – pas silpnesnįjį, padorus – pas niekšą, ar nusikaltėlis – pas teisųjį.
Lietuvos valstybė peržengė žmogiškosios pilnametystės ribą. Dvidešimt antrieji nepriklausomybės metai nėra daug pasaulio istorijoje. Vieni sako, kad tai tik akimirka. Kiti, lygindami su prieškariu, prisimena, kad anuomet Lietuva jau buvo netekusi Klaipėdos, bet atgavusi Vilnių kartu su „draugiškai“ nusiteikusiomis SSRS divizijomis, dydžiu prilygusiomis visai mūsų prieškario kariuomenei. O Pupų Dėdė pranašiškai dainavo, kad „Vilnius mūsų, o mes rusų“.
Šiandien optimistai ir pesimistai mosuoja plunksnomis, liedami rašalą ir įtūžį viešose ir internetinėse diskusijose, ginčydamiesi, ko daugiau Lietuvoje – gėrio ar blogio. Tuo tarpu ciniškesni realistai kraunasi lagaminus ir ieško laimės svetur. Galima būtų pasakyti, kad tokių skalsesnės duonos ieškotojų buvo visada. Tačiau neproporcingai didelis išbėgėlių srautas priverčia suklusti – kažkas čia negerai… Kaip sakė nemirtingojo Šekspyro herojus, kažkas blogai su Danijos karalyste.
Lietuvoje egzistuoja didžiuliai skirtumai tarp šviesių prognozių ir realybės. Bedarbystės lygis kelia siaubą užsienio ekspertams. Bedarbystės lygis šiandien – jau 18,2 procento.
Tad išsipildė dar šių metų pradžioje skelbtos kai kurių ekonomistų prognozės, kad 2010-ųjų metų pabaigoje bedarbystė pasieks 20-ies procentų ribą.
O mokesčių politika išlieka primityvi ir plėšikiška – nuo didžiulių PVM iki nelanksčios ir stagnatoriškos fizinių asmenų pajamų mokesčių sistemos. Proporcinė mokesčių sistema taip ir neįvesta, nors tokia sistema egzistuoja daugelyje Europos šalių.
Seniai žinoma, kad saugiausia vieta – tai septynių tūkstančių metrų aukštyje sėdint lėktuve. Autoavarijose žūva daugiau žmonių nei aviakatastrofose. Tačiau vis tiek daugelis bijo skristi, net jei ir žino šiuos faktus.
Tokia jau žmogaus natūra. Panašiai yra ir su gripo epidemija. Naujasis gripas, kaip teigia ekspertai, nėra pavojingesnis nei kiti, tačiau jo bijoma ypatingai. Kodėl žmogus negirdi racionalių argumentų?
Nereikėtų ieškoti atsakymo, aiškinant, jog žmonės neišsilavinę, iracionalūs, pasiduoda emocijoms. Tiesiog mes gyvename tokiame laikotarpyje, kada baimė yra mūsų palydovas. Kultūros istorikai yra pastebėję, kad tais laikotarpiais, kada techninis progresas yra labai spartus, visuomenėje įsivyrauja baimės atmosfera.
