Melagėlis
Nuolatinę informacinės aplinkos stebėseną atliekantys Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento (LK SKD) analitikai per praėjusį mėnesį fiksavo aktyvų neigiamos informacinės veiklos intensyvumą. Rugsėjo 1-30 dienomis identifikuota per 260 svarbiausių neigiamos informacinės veiklos atvejų, kurių pagrindiniais taikiniais buvo Lietuvos užsienio politika, energetinė šalies nepriklausomybė ir ekonomika, narystė NATO, mūsų valstybės istorija, kultūra, švietimas bei konstitucinių pagrindų apsauga.
Anot Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento, skleidžiant klaidinančio ir manipuliacinio pobūdžio informaciją buvo siekiama daryti poveikį visuomenei, skatinti piliečių nepasitikėjimą naryste NATO ir pačiu Aljansu, Lietuvos aukščiausiomis valdžios institucijomis bei mažinti gyventojų lojalumą valstybei.
Rugsėjo 22 d. LK SKD ekspertai fiksavo bei atrėmė kibernetinį informacinį išpuolį prieš Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių. Įsilaužus į Lenkijos naujienų portalą polanddaily.com buvo publikuotas realybės neatitinkantis straipsnis, teigiantis, kad Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai neva „už uždarų durų” ES siūlė į Baltarusiją nusiųsti taikos palaikymo pajėgas. Baltarusiškų plakatų paroda. Aliaksandras Lukašenka. Slaptai.lt nuotr.
Kiek vėliau ši melaginga informacija taip pat buvo patalpinta liveleak.com svetainėje ir siekiant padidinti jos matomumą į JAV leidžiamo savaitraščio „The New Yorker” redakciją buvo išsiųstas suklastotas (angl. k. spoofed) Lietuvos užsienio reikalų ministerijos laiškas, neva patvirtinantis tariamo Lietuvos ir Lenkijos ministrų dvišalio pokalbio faktą. Astravo AE – čia pat. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministerija rugsėjo 23 d. išplatino oficialų pranešimą, kuriuo patvirtino, kad prieš ją buvo įvykdyta kompleksinė kibernetinė – informacinė ataka ir jos metu platinta informacija yra melaginga.
Didžiausias neigiamos informacinės veiklos suaktyvėjimas užfiksuotas rugsėjo 2-4 d., rugsėjo 10-16 d. ir rugsėjo 20-25 d. Šios eskalacijos daugiausia sietinos su vieningu trijų Baltijos šalių susitarimu dėl Astravo AE boikoto, Rusijos ir Baltarusijos premjerų susitikimu dėl baltarusiškų krovinių tranzito nukreipimo iš Klaipėdos uosto, prezidento G. Nausėdos raginimu ES įvesti sankcijas Baltarusijai, Seimo rezoliucija „Dėl neteisėtos ir primetamos Rusijos Sąjungos Baltarusijai”, vyriausiojo NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojo generolo T. Radfordo vizitu Lietuvoje, Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimu Sočyje, Lietuvos ir Lenkijos premjerų susitikimu, NATO ir Lietuvos kariuomenės pratybomis bei Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono vizitu Lietuvoje.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Praėjusį mėnesį itin eskaluota įtemptų Lietuvos ir Baltarusijos santykių tema. Priešiškoje informacinėje aplinkoje provokuota aktyvi žodinė konfrontacija, kuria siekta diskredituoti Lietuvos Respublikos prezidento poziciją ir sumenkinti Seimo rezoliuciją „Dėl neteisėtos ir primetamos Rusijos sąjungos Baltarusijai”. Baltarusijos bei Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida savo publikacijose kaltino Lietuvą bandymu destabilizuoti Rusijos ir Baltarusijos vienybę. Buvo formuojamas Lietuvos kaip aršios, veidmainės kaimyninės šalies įvaizdis, menkinamas jos politinis svoris ir statusas ES. Lietuva kartu su Lenkija buvo vaizduojamos kaip nesavarankiškos, JAV parankinės valstybes, kurioms kurstyti ir finansuoti perversmą Baltarusijoje liepia Vašingtonas.
Baltarusijos kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės rugsėjo mėn. taip pat didelį dėmesį skyrė gynybos sričiai. Priešiškoje informacinėje aplinkoje pradėtas formuoti naratyvas, kad Lietuva neva kėsinasi į Baltarusijos teritorinį vientisumą ir itin aktyviai tęstas jau anksčiau išryškėjęs naratyvas, kad mūsų valstybė neva provokuoja Baltarusiją dėl NATO pajėgų dislokavimo pasienyje. Šiuo laikotarpiu priešiškose portaluose buvo pabrėžiamas tariamai agresyvus NATO pobūdis ir jo keliama grėsmė regiono saugumui. Baltarusijos ir Kremliaus kontroliuojamuose naujienų portaluose buvo skleidžiama manipuliacinio ir klaidinančio turinio informacija, kad Lietuva, Lenkija ir JAV nori paversti Baltarusiją mūšio lauku, o NATO, planuodama „didelį karą Europoje, siunčia karinės technikos vilkstines”.
Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rugsėjo 1 d. Baltijos šalių vieningai priimta bendra pozicija dėl Baltarusijos Astravo AE boikoto taip pat sukėlė didelį Kremliaus ir A. Lukašenkos kontroliuojamos žiniasklaidos nepasitenkinimą. Lietuva apkaltinta neva skleidžianti melą apie netinkamą šios branduolinės jėgainės saugumą, eskaluotas naratyvas apie gyventojams brangsiančią elektros kainą, Lietuvai, Latvijai ir Estijai atsisakius pirkti elektros energiją iš Astravo AE.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai įspėja šalies visuomenę būti budriems, atidžiai ir kritiškai vertinti gaunamą informaciją, pasikliauti ne vienu, o keliais informaciniais šaltiniais ir vadovautis oficialių institucijų bei pagrindinių žiniasklaidos priemonių platinamomis naujienomis.
Vyriausybė patvirtino Vidaus reikalų ministerijos teiktą atnaujintą Valstybinį gyventojų apsaugos nuo branduolinės ar radiologinės avarijos planą. Dokumentas atnaujintas atsižvelgiant į Lietuvos pašonėje Rusijos įmonės „Rosatom“ statomos ir saugumo reikalavimų neatitinkančios Baltarusijos atominės elektrinės keliamus iššūkius.
Vyriausybė laikosi pozicijos, kad statoma Baltarusijos atominė elektrinė kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Projektas plėtojamas vos 40 km nuo Lietuvos sostinės Vilniaus nesilaikant aukščiausių tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartų. Tokios statybos saugos požiūriu niekaip negali būti priimtinos ir pateisinamos. Šias grėsmes dar labiau padidina Baltarusijos tarptautinių konvencijų pažeidimai, aukščiausių tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartų nesilaikymas ir žema saugos kultūra, kurią rodo pasikartojantys incidentai elektrinės statybos metu. Lietuvos Vyriausybė siekia, kad nacionaliniam saugumui, visuomenės sveikatai ir aplinkai grėsmę keliantis Baltarusijos AE projekto įgyvendinimas būtų nutrauktas. Vyriausybės institucijos, o ypač Užsienio reikalų, Energetikos ir Aplinkos ministerijos, dirba visais formatais ir darys viską, kad nesaugios Baltarusijos AE statybos būtų sustabdytos, jos keliamas pavojus būtų žinomas tarptautinei bendruomenei ir būtų imtasi daugiašalių priemonių padėčiai taisyti.
„Matydami nuolat pasikartojančius incidentus dar statomoje elektrinėje, turime imtis veiksmų apsaugoti mūsų piliečius. Tai mūsų žmonių saugumo klausimas. Atsižvelgdami į esamą situaciją atnaujiname ir tobuliname turėtą planą branduolinio incidento atveju. Privalome užtikrinti, kad visuomenėje būtų kuo daugiau supratimo ir žinių, ir kuo mažiau panikos bei netikrumo“, – teigia premjeras Saulius Skvernelis.
Lietuvos Vyriausybė parengė platų spektrą apsaugomųjų priemonių, siekiant užtikrinti Lietuvos gyventojų saugumą. Plane numatyti 24 institucijų veiksmai, apimantys gyventojų apsaugą, informavimą ir perspėjimą, evakavimą, jodo profilaktiką, radionuklidais užteršto maisto, geriamojo vandens, ne maisto produktų vartojimo apribojimą ir kitas priemones. 2017-2018 metais atnaujinta Lietuvos išankstinio perspėjimo apie radiacinį pavojų monitoringo sistema RADIS. Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje pastatyta 14 modernių ankstyvojo perspėjimo stočių. RADIS sistemos modernizavimas žymiai išplėtė Lietuvos galimybes aptikti radiacinę taršą. Šiandien patvirtintas Valstybinis gyventojų apsaugos nuo branduolinės avarijos planas atnaujintas atsižvelgiant į Radiacinės saugos centro, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos ir Aplinkos apsaugos agentūros išanalizuotą ir pateiktą branduolinės avarijos Baltarusijos AE blogiausio scenarijaus vertinimą.
Veiksmų plano avarijos šiuo metu dar statomoje Baltarusijos Astravo atominėje elektrinėje (AAE) atnaujinimas nereiškia, kad Lietuva nuleido rankas bandydama sustabdyti baltarusių atomines ambicijas, sako vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.
„Lietuva nesusitaiko su tuo, kad Baltarusijoje, Astrave, būtų AE. Plano atnaujinimas ir parengimas nėra susitaikymo žen
klas“, – pristatydamas gyventojų apsaugos planą sakė ministras.
Ministras paaiškino, kad Lietuva nesukūrė ir naujo plano – tris dešimtmečius būdama atomine valstybe, Lietuva jau turėjo panašių planų ir anksčiau, tačiau šiuo metu reikalinga planus pritaikyti prie dabartinių realijų.
„Planas yra parengtas nepalankiausiam scenarijui Lietuvai. Tai reiškia, kad iš rytų į vakarus pučia stiprus vėjas, galimi krituliai. Mūsų žiniomis, toks scenarijus Lietuvoje vyksta 16 dienų, maksimaliai 400 valandų per metus“, – sakė ministras.
Jis pridūrė, kad, nepaisant mūsų šalies pozicijos AAE klausimu, situacija Baltarusijos pusėje yra sekama, Lietuva turi būti pasiruošusi gelbėti gyventojus.
Tuo tarpu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Civilinės saugos valdybos viršininkas Edgaras Geda teigė, kad atnaujinant planą buvo siekiama susisteminti veiksmus, kuriuos turėtų atlikti daugiau nei dvi dešimtys institucijų.
„Pagrindinis dalykas, ko mes siekėme, yra koordinuotas institucijų veikimas valstybiniu lygmeniu ir atitinkamai komunikuojamas į savivaldybės lygmenį. Kitas etapas – kai savivaldybės gali konkrečiau planuoti savo žmogiškuosius, materialinius ir administracinius resursus. Po to prasidės intensyvesnis periodas rengiant pratybas“, – sakė E. Geda.
Pasak Radiacijos saugos centro Radiacinių avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vyriausiosios specialistės Danutės Šidiškienės, pavojinga, didelių dozių radiacijos apšvita galima tik esant greta įvykio vietos, maždaug 3-5 km atstumu.
Astravo AE. EPA-ELTA nuotr.
„(…) spindulinė liga, radiaciniai nudegimai, įvairių organų ir audinių pakitimai atsiranda tik esant arti įvykio vietos. Dviejų savivaldybių (Vilniaus rajono ir Švenčionių rajono. – ELTA) teritorijos patenka į skubių apsauginių veiksmų zoną, nuo AAE nutolusią 20-30 km atstumu. Ten gyvena maždaug 23 tūkst. gyventojų, o toje zonoje jau labai mažai tikėtina, kad minėti simptomai galėtų pasireikšti“, – ramino D. Šidiškienė.
Specialistės teigimu, taikant apsauginius veiksmus labai svarbu pavojaus metu elgtis protingai. Taikyti jodo preparatus, evakuotis ar perkelti gyventojus reikėtų tik esant rimtam pagrindui, nes priešingu atveju gali būti net pakenkiama žmogui.
„Perkeliant jautrius asmenis, kaip ligonius, kartais gali būti sukeliama daugiau žalos vien dėl paties proceso. Yra atvejų, kai geriau užsidaryti ir laukti, kol jonizuojančiosios spinduliuotės pavojus sumažėja“, – sakė specialistė.
Paklaustas, kiek žmonių galėtų būti evakuojama AAE avarijos atveju, E., Geda tikino, kad numatyta evakuoti apie 6 tūkst. žmonių, gyvenančių greta Baltarusijos sienos. Dalis žmonių, planuoja PAGD, išvyktų iš zonos savo transportu.
Plane, atsižvelgiant į teritorijų ypatumus ir atstumą iki statomos elektrinės Baltarusijoje, išdėlioti konkretūs institucijų veiksmai. Numatyta gyventojų apsauga, informavimas, evakavimas, jodo profilaktika, radionuklidais užteršto maisto, geriamojo vandens, ne maisto produktų vartojimo apribojimas ir kitos priemonės.
Numatytos dvi apsaugos zonos – 30 km aktyvi apsaugos zona ir 100 km prevencinė apsaugos zona.
Astravo AE statybos. EPA – ELTA nuotr.
Skubiems apsaugomiesiems veiksmams taikyti, t. y. jodo profilaktikai organizuoti ir reikalingiems jodo preparatams įsigyti, reikės apie 900 tūkst. Eur, gyventojų perspėjimo sirenomis sistemai modernizuoti ir plėtoti (100 km spinduliu nuo Baltarusijos AE) reikės apie 9,5 mln. Eur lėšų.
Dalis lėšų bus skiriama iš tarptautinių finansinių instrumentų priemonių. E. Misiūno teigimu, norint įgyvendinti apsaugos priemones daugiausia reikėtų apie 20 mln. eurų, tačiau kol kas ministras tikslios sumos prognozuoti nesiėmė.
ELTA primena, kad Baltarusija, Rusijos atominės energetikos įmonės „Rosatom“ padedama, stato AE 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Statybas, teikdama paskolas, iš esmės finansuoja Rusija. Oficialiuose planuose skelbiama, kad pirmasis reaktorius turėtų būti paleistas 2019 m. Tiesa, atominės elektrinės vystytojai iškilo problemų dėl apgadintų reaktoriaus sudedamųjų dalių.
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Iki šiol atsimenu paslaptingąjį vyriškį, į asmeninę mano paskyrą socialiniuose tinkluose atsiuntusį keletą rašinių. Nepažįstamasis leido suprasti, kad neprieštarautų, jei tekstus skelbčiau slaptai.lt portale.
Tendencingumai dėl „Independence“
Tačiau nepažįstamojo tekstus publikuoti delsiau. Rašiniai buvo specifiniai. Juos skaitant būtinai sukirbėdavo įtarimas – kodėl kritika taikoma tik vakarietiškoms investicijoms, mažinančioms Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos? Taip, straipsniai – perspėjimai apie iš visų pusių kylančius pavojus, kad ir kokie nemalonūs būtų, – reikalingi. Turime teisę žinoti apie visas galimas avarijas. Bet kodėl smulkmeniškai svarstomi galimi avarijos suskystintųjų gamtinių dujų terminale padariniai, o štai analizės, kaip derėtų elgtis sprogus Astravo atominei jėgainei, – nėra.
Dar kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraščio“ kariniame priede „Vardan Lietuvos“ susidūriau su specialiai inspiruojama demagogija: mums nereikalingi kariniai poligonai, nes ten besitreniruojantys NATO kariai per klaidą į šoną nukreips raketą, kuri būtinai sprogs virš vaikų darželio; mums nereikalingas šaudmenų sandėlys, nes į orą išlėks, numetus nuorūką, netoliese esantis miestas; mums nereikalingas aerodromas, nes ant autostrados nukris NATO karinis naikintuvas su pilnais degalų bakais.
Tokių skundų 1998 – 2003-aisiais sulaukdavau gausiai. Tiek primityviai, tiek įtikinamai išguldytų. Dabar akivaizdu, kad anie laiškai buvo specialiai kurpiami. Kremliui nepatiko spartus Lietuvos ėjimas į NATO bei NATO kariškių pratybos Pabradės, Ruklos, Kazlų Rūdos, Kairių poligonuose. Todėl ir siekta paskleisti kuo daugiau nepasitikėjimo apie mus saugančius kariškius.
Nenoras domėtis „baltarusiškais akcentais“
Tad gal nepažįstamasis, peršantis tekstą apie „pavojingąjį“ laivą „Independence“, turi panašių tikslų kaip ir tie „naivuoliai“, kurie 1998-2003-aisiais klausinėjo, kam Lietuvai reikalingas NATO, jei nesiruošiame nieko pulti? Štai tada ir kilo mintis patikrinti: paprašysiu, gal nepažįstamasis galėtų parašyti straipsnį apie Astravo AE keliamus pavojus? Tegul papasakoja, kas nutiktų Lietuvoje, jei Baltarusijos atominėje jėgainėje sprogtų reaktorius, o radioaktyvūs debesys, papūtus stipriam vėjui, pajudėtų būtent Lietuvos pusėn?
Su nepažįstamuoju akis į akį susitikau vienoje iš Vilniaus kavinių. Išgirdęs pasiūlymą iš karto susiraukė. Pareiškė neketinantis imtis „baltarusiškų akcentų“, mat ši tema vargu ar domins Lietuvos skaitytojus. Suprask, tai – baltarusių reikalas.
Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.
Po akivaizdaus nenoro domėtis „baltarusiška tema“ įtarimai, jog susidūriau su tendencingu propagandistu, – sustiprėjo. Tuo pačiu sustiprėjo ir noras atidžiau pažvelgti į baltarusiškas realijas.
Štai ką pavyko sužinoti. Šiuo metu galioja dar 2012 metais patvirtintas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“. Tame dokumente nerasite nė žodžio apie Baltarusijos AE, nes 2012-aisiais šis objektas nebuvo įvardintas kaip branduolinis.
Kaip išlikti gyviems?
Dabar Lietuvos valstybės institucijos rengia naują, patobulintą planą, kur jau vertinami Baltarusijos AE keliami pavojai. Tikėtina, kad naujasis planas bus patvirtintas šiemet.
Bet ar patvirtinus naująjį planą mes tapsime saugesni? Teorija ir praktika – du skirtingi reiškiniai. Štai lietuviškasis Radiacinės saugos centras išvardina penkias priežastis, kurios verčia nerimauti dėl Baltarusijos AE: netinkamas statybos aikštelės parinkimas; aušinimo sistemų nepatikimumas; galima Neries, Nemuno ir Baltijos jūros tarša radionuklidais; konstrukcijų atsparumas sunkaus lėktuvo kritimo atveju; netinkamas radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymas bei akivaizdus nenoras į projekto vykdymą įtraukti tarptautinius ekspertus.
Jei Astravo atominėje jėgainėje sprogtų bent vienas iš dviejų VVER-1200 tipo reaktorių, skaičiuojančių 1200 MW galingumą, turėtume du būdus išvengti mirtį skleidžiančios radiacijos. Vienas iš jų – nedelsiant, greičiau nei per kelias valandas, pasislėpti specialiai įrengtose slėptuvėse. Tačiau atidžiai perskaitęs naująjį viešai skelbiamą Lietuvos gelbėjimo plano projektą vis tik nesupratau, ar užtektinai turime saugių bunkerių, kuriuose sugebėtume paslėpti į pavojaus zoną patekusius vilniečius ir aplinkinių sostinės rajonų gyventojus? Juk jų – beveik milijonas. Net ir be kruopščių skaičiavimų aišku, jog tiek bunkerių, kuriuose keletą dienų ar net savaičių galėtų gyventi maždaug milijonas žmonių, – Lietuva nepajėgi įsirengti.
Juolab Lietuva nepajėgi sukaupti tiek maisto ir geriamo vandens atsargų, kad milijonas žmonių keletą savaičių nenumirtų badu ar dėl vandens stygiaus. Jei jau nesiteikiame karinėms reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP, tai nenorėsime duoti lėšų ir modernių bei brangiai kaštuojančių slėptuvių įrengimui. Beje, kai kurie dar sovietiniais laikais statyti bunkeriai, skirti apsisaugoti nuo bombardavimo bei radiacijos, – seniai privatizuoti, ir požeminių slėptuvių savininkai vargu ar gera valia leistų juos panaudoti visuomeninėms reikmėms. Jie slėptusį ten patys – su visais savo draugais ir artimaisiais.
Taip pat nenutuokiu, kokiame radiacijos nepraleidžiančiame bunkeryje tektų slėptis man pačiam ir tūkstančiams kitų Pilaitės rajono gyventojų? Politika domiuosi, užsieninę bei vietinę informaciją kaupiu, laikraščius skaitau, bet jei šį klausimą pateiktumėte man, – gūžčiočiau pečiais. Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius žino, kur Pilaitės rajono gyventojams įrengtas arba numatomas įrengti bunkeris?
Kodėl neįmanoma evakuacija?
Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).
Požeminis Vilniaus metro – dar tik maketuose ir vizijose. Slaptai.lt
Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.
Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.
Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?
Vilniaus metropolitenas – vienintelė išeitis
Bet gal dabar, kai radiacinės grėsmės dėl baltarusiškų statybų vis realesnės, Lietuvos valdžia suprato, kad Vilnius be požeminio metro neturi ateities? Vargu. Atsiverskite šių metų liepos 20-osios „Lietuvos žinių“ numeryje paskelbtą straipsnį „Ką byloja šaršalas dėl Astravo atominės elektrinės“. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas prof dr. Tomas Kačerauskas teigia: „Kartais politinis jovalas (dažniausiai atsitiktinai) sukunkuliuoja racionaliomis putomis. Tarkime, panika dėl Astravo AE galėtų pastūmėti įgyvendinti Vilniaus metro idėją. Juk kažkur reikės pasislėpti tūkstančiams žmonių. Deja, apie tai nekalbama – tik sakoma, kad mes visiškai pasiruošę“.
Rengiamame saugos projekte parašyta, kad „nukentėjusieji, kurių viso kūno apšvitos dozė siekia arba viršija HN99:2011 nustatytųjų lygių, siunčiami gydytis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių arba į Kauno klinikas. Bet žmogui, kuris bent sykį yra lankęsis Santariškių ligoninėje, puikiai žino, kad ši įstaiga – senų seniausiai perpildyta. Kas ir kaip joje sugebėtų paguldyti dar keletą tūkstančių ligonių? Vien privažiuoti prie jos būtų sudėtinga. Juk požeminio metro, jungiančio Santariškes su kitomis Vilniaus vietomis, – neturime.
Jei į šią problemą žvelgtume blaiviai, turėtume svarstyti, kaip iš šios ligoninės kuo skubiau išvežti (o ne į ją atvežti) visus ten esančius ligonius – kuo toliau nuo radiacija užteršto Vilniaus. Štai ir vėl tenka prisiminti požeminį metro – vienintelę transporto priemonę, kuri sudaro galimybę išties greitai judėti iš vieno Vilniaus galo į kitą.
Keturios požeminio metro linijos, raižančios Vilnių iš šiaurės, pietų, vakarų ir rytų, padėtų žmonėms skubiai pasiekti geležinkelio stotį ir oro uostą iš Antakalnio, Santariškių, Pilaitės rajonų. Dabar iš Pilaitės iki Vilniaus geležinkelio stoties visuomeniniu trasportu, tegul ir greitaisiais autobusais, tenka važiuoti apie valandą. Kadangi gyvenu Pilaitėje ir iš šio rajono ne sykį važiavau į Vilniaus geležinkelio stotį, tai puikiai žinau: jei bent vienoje kelio atkarpoje pasitaikys mažytė spūstis, per valandą Geležinkelio stoties nepasieksite. O tai, vaizdžiai tariant, reiškia mirtį, jei iš Astravo apylinkių mūsų link plaukia radiaciniai debesys.
Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.
Be to, kvailoka mažiausiai keletą valandų belstis iš Santariškių, Antakalnio ar Pilaitės į Geležinkelio stotį vien tam, kad ten persėstume į Kaunan važiuojantį traukinį. Juk kelionė Vilnius – Kaunas šiandien vis dar užtrunka mažų mažiausiai 50 minučių. Skaičiuokime: valanda iki geležinkelio stoties, paskui dar valanda kelio iki Kauno. Šiais techninių naujovių laikais taip lėtai keliauti – per didelė prabanga. Juk vilniečiai galėtų pasiekti Karmėlavos oro uostą (esantį prie pat Kauno) maždaug per 15 minučių. Netikite? Įrengus požeminio metro linijas, Pilaitėje vertėtų pastatyti ir greitojo traukinio, kuris specialiais bėgiais lėktų Karmėlavos link 250/h greičiu, liniją. Taigi Karmėlavą jis pasiektų per 15 min. Vadinasi, požeminio metro linija iš bet kurio Vilniaus pakraščio specialiąją Pilaitės stotį būtų įmanoma pasiekti per 10 -15 minučių; iš Pilaitės iki Karmėlavos – dar 15 min. Iš viso – pusvalandis. Ekonominiais sumetimais vadovaujantis tokia sparti kelionė iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai pasiteisintų. Bet ji dar naudinga atsižvelgiant ir į civilinės saugos reikalaivimus. Ji padėtų aplenkti nuo Baltarusijos atslenkančią radiacinę taršą.
Iki Kauno – per 15 minučių
Šią idėją, dar vadinamą dvimiesčiu, įgyvendinti trokštantys mokslininkai savo aiškinamuosiuose raštuose teigia: „Tuo tikslu nuo Vilniaus centro į vakarinį miesto pakraštį planuojamas geležinkelis (metropoliteno trasa), o nuo Pilaitės mikrorajono į Karmėlavą – greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ atšaka… Vilniaus ir Kauno geležinkelių prisijungimas prie „Rail Baltica“ trasos taptų pagrindiniu Vilniaus – Kauno dvimiesčio greito, saugaus, komfortiško ir punktualaus susisiekimo elementu bei sudarytų galimybę sujungti abiejų miestų ekonominį, kultūrinį, civilinės saugos ir kitokio pobūdžio potencialus“.
Lietuvos geležinkelių stotis. Slaptai.lt nuotr.
Pavyzdžiui, prof. Jurgis Vanagas dar 2014-aisiais metais, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“, yra pareiškęs: „turiu daug argumentų ir galiu valandų valandas pasakoti, kokią naudą dviem didžiausiems šalies miestams Vilniui ir Kaunui, o galiausiai – ir visai Lietuvai, duotų dvimiesčio įkūrimas“.
Prof. J.Vanagas įsitikinęs: „Vienintelė galimybė gyvuoti dvimiesčiui – tai turėti greitą susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno. Kitaip nieko nebus. Nes dabar yra pastebėta tendencija gyventi viename mieste, dirbti ar mokytis – kitame. Ir jei kelionė tarp dviejų miestų tetruktų 20 – 25 minutes, dviejų miestų simbiozė taptų visiškai reali. Tai gali užtikrinti ir iš Kauno į Vilnių nutiesta „Rail Baltica“ atšaka, kuria traukiniai galėtų važiuoti 240 km/h greičiu“.
Tačiau Lietuvos valdžia kažkodėl delsia, lūkuriuoja. Tarsi nežinotų pagrindinio šių dienų reikalavimo: kelio atkarpa nūnai matuojama ne kilometrais ar myliomis, o jai įveikti sugaištu laiku.
Radiacinis Lietuvos okupacijos planas
Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.
Vladimiras Putinas rodo kumštį
Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.
Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.
O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.
Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.
Pagal naują Europos Sąjungos (ES) biudžeto projektą, Lietuva iki 2020 metų Ignalinos atominės elektrinės uždarymui realiomis kainomis turėjo gauti 460 milijonų eurų, o struktūrinė parama Baltijos šalims būtų mažiau ribojama dėl didžiulio ekonomikos nuosmukio 2009 metais.
Praėjusio penktadienio naktį pateiktame ES biudžeto projekte elektrinės uždarymui buvo numatyta 400 mln. eurų 2014–2020 metais. Kadangi ši suma paskaičiuota 2011 metų kainomis, tai Lietuvos pareigūnų skaičiavimu, iš tikrųjų ši suma būtų 460 mln. eurų 2012 metų kainomis. Iki tol jėgainės uždarymui buvo numatoma 210 milijonų eurų iki 2017 metų.
Baltarusijos institucijose dirbantis neįvardintas asmuo informavo naujienų agentūrą „Interfaks“, kad buvo atidėtas RF ir Baltarusijos generalinio kontrakto dėl Astravo atominės elektrinės (AE) statybų pasirašymas.
Neįvardintas asmuo pažymėjo, kad reikalingi dokumentai dar nėra paruošti, o derybų metu atsiradę projekto pakeitimai yra iš naujo tvirtinami atsakingose Rusijos Federacijos ir Baltarusijos institucijose. Šiek tiek anksčiau žiniasklaidoje buvo teigiama, kad jau derinami paskutiniai finansiniai sutarties klausimai, o minėtas kontraktas dėl Baltarusijos AE statybų bus pasirašytas birželio 18–19 dienomis.
Laikinai Rusijos Federacijos kompanijos “Atomstrojeksport” prezidento pareigas einantis Valerijus Limarenka spaudos konferencijoje Minske pareiškė, kad Rusija yra pasiruošusi kontraktą dėl Baltarusijos atominės elektrinės (AE) statybos pasirašyti dar iki šių, 2012-ųjų, metų vidurio.
Jis taip pat informavo, kad jau balandį planuojama pradėti esminius AE statybos darbus. Ponas V.Limarenka pažymėjo, kad šiuo metu ruošiami dviejų svarbiausių kontraktų dėl svarbiausios technologinės įrangos ir dėl paruošimo laikotarpio projektai.
Baltarusija planuoja pastatyti du branduolinius reaktorius Gardino ar Mogiliovo srityje. Prioritetine laikoma Astravo aikštelė Gardino srityje. Atstumas nuo šios aikštelės iki Lietuvos sienos – tik 23 kilometrai. Statybos darbus numatoma pradėti 2010 metais, o pirmą reaktorių eksploatuoti – 2016-aisiais. Rusijoje sukurtas reaktorius AES-2006, kurį norima įrengti Baltarusijos AE, bus įrengiamas pirmą kartą, todėl nėra jokių praktikoje patvirtintų jo patikimumo ir techninių sprendimų efektyvumo įrodymų.
Kviečiame visus aktyviai pasirašyti po el.peticija dėl planuojamos Baltarusijos AE ir apie peticiją informuoti savo artimuosius ir pažįstamus ir paraginti juos pasirašyti.
Slaptai.lt prierašas. Kad būtų aiškiau, pridedame jau mūsų portale skelbtą Gintaro Visocko straipsnį apie baltarusiškos atominės elektrinės keliamus pavojus.
