Raguotasis. Slaptai.lt nuotr.
Roma, lapkričio 17 d. (dpa-ELTA). Italijos katalikų bažnyčia per pastaruosius du dešimtmečius surinko 613 bylų apie piktnaudžiavimo atvejus, ketvirtadienį Romoje pranešė Italijos Vyskupų konferencijos (CEI) generalinis sekretorius.
Bylos buvo perduotos Vatikano Tikėjimo doktrinos katedrai, paaiškino Giuseppe Baturi. Tai buvo aukų pranešimai arba bylos apie įtariamus nusikaltėlius, nuo kurių nukentėjo daug aukų, todėl 613 bylų neatspindi prievartą patyrusių žmonių skaičiaus, paaiškino G. Baturi. Jo teigimu, įtrauktos ir bylos, kurios jau pateko į archyvą.
Visa tai G. Baturi paskelbė per spaudos konferenciją, per kurią CEI pristatė pranešimą apie nepilnamečių apsaugą Bažnyčioje. Šis tyrimas, apimantis 2020 ir 2021 m., rodo, kad tais metais 89 įtariamos aukos pranešė apie seksualinį priekabiavimą, lytinius santykius ar netinkamą elgesį bažnyčioje. Dauguma aukų nusikaltimo metu buvo 10–18 metų amžiaus.
Be to, pranešta apie 68 įtariamus nusikaltėlius, priduriama pranešime. Kiek mažiau nei pusė jų buvo dvasininkai (30), kiti – pasauliečiai (23) ir parapijiečiai (15), rašoma pranešime. Rengdama ataskaitą CEI kartu su ekspertais apklausė 226 vyskupijas. Atsakė 166, arba maždaug 73 procentai.
„Tai labai rimtas poelgis ir nuodėmė“, – sakė Italijos bažnyčios nacionalinės vaikų apsaugos tarnybos vadovas Lorenzo Ghizzoni.
Pagrindinė nukentėjusiųjų paramos grupė „l’Abuso“ kritikavo, kad nekalbama apie kompensacijas, bažnyčia per menkai teikia paramą aukoms.
Peiliai. Slaptai.lt nuotr.
Nica, balandžio 24 d. (dpa-ELTA). Bažnyčioje Pietų Prancūzijos Nicos mieste greičiausiai nestabilios psichikos vyras peiliu sunkiai sužalojo kunigą. Dvasininko gyvybei pavojus negresia, sekmadienį pranešė vidaus reikalų ministras Géraldas Darmaninas.
Policijos duomenimis, išpuolis įvykdytas per rytines mišias Saint-Pierre-d’Arène bažnyčioje miesto centre netoli pakrantės promenados. Veikiausiai nestabilios psichikos užpuolikas sulaikytas. Be to, sužeista viena vienuolė.
Nicos meras Christianas Estrosis teigė intensyviosios terapijos skyriuje kalbėjęs su kunigu ir sužeista vienuole. Nepaisant dramatiško incidento, dvasininko būklė esą yra gera. Anksčiau neteistas užpuolikas kelis kartus dūrė kunigui 7 cm ilgio peiliu. Po atakos šoko ištiktiems tikintiesiems suteikta psichologinė pagalba.
Pasak Pajūrio Alpių departamento prefekto Bernard‘o Gonzalezo, užpuolikas buvo gydytas psichiatrijos klinikoje. Tačiau jis nebuvo žinomas kaip nusikaltėlis ar radikalizavęsis. Todėl pareigūnai kol kas nemano, kad tai galėjo būti ekstremistinis nusikaltimas.
Prieš pusantrų metų Nicoje iš Tuniso kilęs užpuolikas Dievo Motinos katedroje peiliu mirtinai subadė tris žmones. Ši ataka buvo įvardyta kaip teroro aktas.
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Premjerė Ingrida Šimonytė mano, kad Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) priėmė sprendimą nuo sekmadienio visoje šalyje atverti bažnyčias, reaguodama į Vyriausybės priimtus sprendimus dėl tam tikrų karantino atlaisvinimų. Ministrė pirmininkė viliasi, kad, atnaujinus tiesiogines pamaldas, bažnyčiose bus laikomasi saugumo reikalavimų.
„Esu dėkinga Bažnyčiai už tai, ką ji padarė iki šiol tam, kad tikrai prisidėtų prie viruso plitimo suvaldymo. Labai tikiuosi, kad bus laikomasi saugumo reikalavimų. Matyt, kad Bažnyčia įvertino ir tai, kad ir Vyriausybė priėmė tam tikrų sprendimų dėl galbūt didesnių žmonių susibūrimo vietų atvėrimo“, – žurnalistams penktadienį teigė I. Šimonytė.
„Tai dabar tiesiog turėsime visi stengtis, kad tie sprendimai nei mūsų, nei Bažnyčios netaptų papildomu situacijos apsunkinimu“, – pridūrė premjerė.
ELTA primena, kad Lietuvos vyskupų konferencija nutarė nuo balandžio 18 d. nebetaikyti pamaldų su tikinčiaisiais draudimo ir tų savivaldybių teritorijose, kuriose šios pamaldos laikinai vyko tikintiesiems fiziškai nedalyvaujant. Teigiama, kad sprendimas buvo priimtas, atsižvelgus į paskiepytų ir imunitetą virusui įgavusių žmonių skaičiaus didėjimą bei į sprendimus leisti vėl veikti įvairioms įstaigoms.
Lietuvos vyskupų konferencija akcentuoja, kad visose bažnyčiose privalu ir toliau užtikrinti atstumą tarp besimeldžiančiųjų taip, kad vienam žmogui tektų ne mažiau kaip 15 kv. m bažnyčios ploto. Tikintieji privalo ir toliau dėvėti apsaugines kaukes, dezinfekuoti rankas ir laikytis kitų saugumo reikalavimų.
Premjerė susitiko su apaštaliniu nuncijumi. Vyriausybės kanceliarijos nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, antradienį susitikusi su apaštaliniu nuncijumi arkivyskupu dr. Petaru Rajičiumi, padėkojo už supratingumą apribojant Bažnyčios veiklą karantino metu.
„Šie metai nelengvi visiems, Lietuvos katalikų Bažnyčiai – taip pat. Bažnyčios dalyvavimas palaikant žmonių dvasią sunkiu laikotarpiu yra labai svarbus“, – sakė I. Šimonytė.
Rugsėjį Lietuva ir Šventasis Sostas minės diplomatinių santykių atkūrimo 30-metį. Premjerė padėkojo Lietuvos katalikų Bažnyčiai už tarpreliginių ir ekumeninių ryšių puoselėjimą, kuriuo prisidedama prie santarvės ir bendruomeniškumo kūrimo Lietuvoje.
Arkivyskupas Gintaras Grušas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas teigia, kad reaguojant į sudėtingą epidemiologinę situaciją dėl koronaviruso pandemijos pamaldos bažnyčiose dalyvaujant tikintiesiems dar nebus atnaujinamos.
„Naujieji metai, jų pradžia parodė, kad pandeminė situacija Lietuvoje išlieka labai rimta. Vyriausybė priėmė taip pat griežtesnius apribojimus, ištęsė jų laiką. Todėl atsižvelgdami į esamą situaciją šiandieną priėmėme sprendimą dar neatnaujinti viešų pamaldų bažnyčiose dalyvaujant tikintiesiems“, – nuotolinėje konferencijoje trečiadienį teigė G. Grušas.
„Taigi, tvarka, kuri buvo nuo gruodžio 16 d. bus pratęsta iki sausio 31 d. su galimybe švelninti, jeigu anksčiau situacija pasikeistų. Tokiu būdu solidarizuojamės su visais, kuriems šis laikas itin sunkus, ypač su mūsų ligoniais, gydytojais ir slaugytojais“, – pridūrė jis.
Sprendimas priimtas po konsultacijų su medikais
Arkivyskupas akcentavo, kad sprendimą solidarizuotis ir neatnaujinti pamaldų bažnyčiose nulėmė konsultacijos su medikais.
„Sprendimas atidaryti bažnyčias buvo priimtas gruodžio 30 dieną. Ir mes matėme šiomis dienomis, tokį automatinį įsigaliojimą ankstesniojo sprendimo. Bet konsultuojantis su Vyriausybės ekspertais ir vis labiau su medikais, matėme, kad dar yra per anksti ir nusprendėme, kad palaikysime tą griežtesnę tvarką ir bažnyčioje“, – sakė G. Grušas.
„Turbūt dalykas, kuris nemažai nulėmė ankstesnį sprendimą yra sielovadinis poreikis ir faktas, kad net įprastais ne pandemijos metais sausio mėnuo arba laikas po švenčių labai smarkiai sumažėja tikinčiųjų buvimas bažnyčioje“, – taip pat teigė jis.
G. Grušas pripažįsta, kad neorganizuojant mišių bažnyčioms finansiškai išsilaikyti yra sudėtingiau. Visgi arkivyskupas akcentavo, kad sprendžiant dėl pamaldų bažnyčiose atnaujinimo jis nebuvo iškeltas.
Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Vytauto Visocko nuotr.
„Manau, kad mūsų problema yra panaši kaip ir visų verslų, ir žmonių Lietuvoje, žinoma, kad (karantinas – ELTA) turi efektą, bet mūsų svarstymuose, ką daryti dėl atidarymo mišių šis klausimas nebuvo iškeltas, kaip koks nors, kurį vertintume“, – patikino Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas.
Visgi arkivyskupas teigė, kad karantino laikotarpiu nemaža dalis žmonių tiesioginiu ar nuotoliniu būdu užprašo maldų iš kunigų, užprašo mišias ir perveda arba pristato aukas.
„Tai mišių aukojimo žmonių intencijos nenutrūko ir jos vyksta, tik be žmonių dalyvavimo“, – teigė jis.
Nuomonės išsiskyrė, bet konsensusą pavyko pasiekti
Arkivyskupas pripažino, kad prieš priimant sprendimą nuo gruodžio 16 d. stabdyti viešas pamaldas diskusijos Lietuvos vyskupų konferencijoje vyko net 8 val. Visgi G. Grušas akcentuoja, kad abu kartus nors nuomonės ir išsiskyrė, tačiau Lietuvos vyskupų konferencijai pavyko pasiekti konsensusą. Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tai buvo labai plačios diskusijos, tai nėra labai lengvas klausimas, ypač vyskupams prašyti žmonių nedalyvauti mišiose. Nuomonės buvo skirtingos, bet priartėjime prie konsensuso, po ilgų diskusijų atradome bendrą sprendimą. Ir šiandieną įvairios nuomonės buvo, koks geresnis kelias, bet atradome konsensusą su stipria dauguma“, – sakė G. Grušas.
Arkivyskupas taip pat pripažino ir pats pasisakęs už tai, kad pamaldos bažnyčiose nebūtų atnaujintos.
Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Vytauto Visocko nuotr.
Laikydamasi visų saugumo reikalavimų, Bažnyčia po truputį grįžta prie įprastinės pamaldų ir sakramentų teikimo tvarkos. Nors epidemija atslūgsta, bet pareiga saugoti save ir kitus išlieka, sako Lietuvos vyskupų konferencija ir ragina tikinčiuosius, kurie jaučia simptomus, būdingus peršalimo ligoms, ir toliau melstis namuose.
Nuo birželio 1-osios bažnyčiose turi būti išlaikytas saugus atstumas tarp žmonių.
Laidotuvių metu parapijų klebonai gali leisti nešti karstą į bažnyčią, jei yra išlaikomas saugus atstumas tarp žmonių. Dėl mirusiojo išlydėjimo iš pašarvojimo vietos parapijų klebonai sprendžia individualiai kiekvienu atveju.
Parapijų klebonai, administratoriai, rektoratų rektoriai ir katechetai raginami užtikrinti, kad būtų užbaigtos pasirengimo Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui programos. Pirmoji Komunija gali būti teikiama nuo birželio 1 d., o Sutvirtinimo sakramentas – nedidelėms grupėms nuo birželio 16 d. Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kunigai ir katechetai turėtų pamokyti besiruošiančiuosius sakramentams pagarbiai ir teisingai priimti šv. Komuniją į ranką. Tėvų pageidavimu tiek Pirmosios Komunijos, tiek Sutvirtinimo sakramento priėmimas jų vaikams gali būti atidėtas vėlesniam laikui.
Nuo birželio 1-osioslaikantis visų civilinės valdžios numatytų apribojimų galima rengti religines procesijas. Bažnyčiose kviečiant bendrai maldai varpais skambinama nebebus, bet tikintieji ir toliau kviečiami jungtis į bendrą maldą, kad liga mūsų šalyje visiškai liautųsi.
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Lietuvos vyskupų konferencija išplatino Lietuvos vyskupų laišką Lietuvos tikintiesiems gavėnios metui. Kiekvieną dieną 20:00 val. Lietuvos vyskupai kviečia visus melstis Šv. Juozapo malda, kuria nuo amžių tikintieji kreipdavosi į šv. Juozapą – Bažnyčios globėją ir užtarėją visuose išbandymuose. Tai bus maldos tiltas, jungiantis su Viešpačiu ir vieni su kitais, kuris primins meilingą šv. Juozapo užtarimu siunčiamą pagalbą. Tuo laiku Lietuvoje skambės bažnyčių varpai.
Brangūs broliai ir seserys,
Esame Gavėnios laike. Šiais metais jis labai skirtingas nuo to, ką esame patyrę anksčiau. Koronaviruso plitimas pasaulyje stabdo visų mūsų nuolatinį skubėjimą ir primygtinai skatina mus pažvelgti į save ir pasaulį naujomis akimis. Tad ypač šiuo laiku, kai esame ypatingos situacijos pasaulyje akivaizdoje, turime galimybę šią Gavėnią naujai išgirsti Bažnyčios kvietimą atsiversti ir tikėti Evangelija. O tai reiškia daugiau laiko skirti maldai, atsigręžti į Viešpatį, skvarbesniu žvilgsniu pažvelgti į savo gyvenimo prasmę, į mūsų artimuosius, mūsų bendruomenes, mūsų vargšus. Kas galėjo pagalvoti, kad šiais metais Gavėnios laikas mus kvies šių tikslų siekti aplinkoje, kuri mus vienija šiomis dienomis?!
Stabdomas judėjimas, įvairūs renginiai, pagaliau, stabdomas triukšmas.
Krikščionis yra tas žmogus, kuris nepaisant kokios jį supa sąlygos yra kviečiamas įžvelgti naujas galimybes. Juk Dievas toliau veikia pasaulyje, jis nenustojo kalbinti žmogaus, jam labai svarbus mūsų gyvenimas. Ką gi Viešpats nori mums pasakyti šiuo ypatingu laiku? Jis kviečia mus į dideles Gavėnios rekolekcijas. Jų tikslas – nesiblaškyti, nurimti ir pirmiausia skirti laiko Dievui. Šis laikas – labai gera proga daugiau pabūti su savimi, savo šeima, pabūti Viešpaties artumoje. Tai labai gera proga atsiversti Šventąjį Raštą ir iš ten semtis paguodos bei padrąsinimo. Tai laikas paskaityti dvasinio turinio knygą, pažvelgti į savo vidų, ateiti į bažnyčią tyliai pasimelsti ir žvelgti į Viešpatį, esantį tabernakulyje.
Jau yra išleistos Lietuvos vyskupų nuorodos, kaip elgtis šiuo ypatingu metu bažnyčioje. Jos gali keistis kintant situacijai mūsų krašte. Tačiau reikia pabrėžti, kad bažnyčias bus stengiamasi laikyti atviras, kartu atsižvelgiant į civilinės valdžios reikalavimus dėl susibūrimų viešosiose vietose. Mes tikime, kad Švenčiausiasis Sakramentas, kuriame yra gyvasis Jėzus, mūsų prisikėlęs Viešpats, yra didžiausios paguodos ir stiprybės šaltinis. Ypač šiuo metu turime vieni kitus guosti šv. apaštalo Pauliaus žodžiais: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės. Ar vargas? Ar priespauda?..” (Rom 8, 35). Jėzus Švenčiausiajame Sakramente yra gyvybę ir sveikatą teikianti Dievo dovana. Ji mums duota kaip galingiausias vaistas. Jėzų galime kviesti į savo širdį net fiziškai negalėdami ateiti į šv. Mišias bažnyčioje. Dalyvaukime šv. Mišiose savo namuose žiūrėdami ar klausydami Marijos radijo, Lietuvos televizijos bei interneto transliacijų. Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Vytauto Visocko nuotr.
Brangieji, labai norime paraginti Jus neišsigąsti šio laiko, bet atvirkščiai, matyti jį kaip galimybę Gavėnios susikaupimui. Šiuo metu Lietuvoje dedamos didelės pastangos užkirsti kelią virusui plisti. Tai prevencija. Todėl negalime vieni į kitus žiūrėti, tarsi visi aplinkui būtų užsikrėtę. Patiriamą baimę turėtume įveikti malda, kuri yra priešnuodis nerimui ir pasimetimui. Dėl perdėto ir nepagrįsto streso galime susirgti ir be užsikrėtimo virusu. Juk nerimas ir įtampa išeikvoja taip reikalingas mūsų jėgas. O kas jas grąžina? Dangaus Tėvo mums padovanota viltis, kurią regime Jėzaus Kristaus dovanoje pasauliui. Kas gali mus paguosti šiuo metu, jei ne mūsų Viešpats, kurio rankoje yra mūsų gyvenimas ir mūsų pasaulis!
Norime, brangieji, Jums pasiūlyti dvasinės pagalbos galimybę, būdą stiprinti mūsų tikėjimą. Apie tikėjimo įtaką kalba visi Jėzaus padaryti pagydymo stebuklai. „Eik, tavo tikėjimas išgydė tave”, – šiuos žodžius mūsų Viešpats dažnai taria patyrusiems išgydymo stebuklus. Šventasis Raštas aiškiai sako: tikėjimas žmogų stiprina visais atžvilgiais. Išnaudokime šį laiką tikėjimui auginti! Kviečiame Jus visus šiuo metu:
1. Kasdien atsiversti Šventąjį Raštą – tai šiuo metu mums gali tapti nuostabia paguoda ir padrąsinimu;
2. Atnaujinti kasdienę Rožinio ir Gailestingumo vainikėlio maldą meldžiantis už fizinę ir dvasinę sveikatą;
3. Dalyvauti šv. Mišiose – kol negalime bažnyčioje, naudokimės jų transliacija;
4. Susitaikyti su Dievu ir vienas su kitu. Jei turime galimybę, atlikime išpažintį, taip sustiprėsime ir dvasia, ir kūnu;
5. Daugiau pabūti su savo vaikais, brangiais šeimos nariais, jei reikia, atsiprašyti ir susitaikyti su jais, juk tai geriausias imuniteto stiprinimas – meilės širdžiai grąžinimas.
6. Atrasti būdus, kaip savo bendruomenėse, maldos ir Šventojo Rašto studijų grupėse galėtume kartu melstis pasinaudodami internetu.
7. Kasdien 20:00 val. drauge su savo šeimomis melstis Šv. Juozapo malda, kuria nuo amžių tikintieji kreipdavosi į šv. Juozapą – Bažnyčios globėją ir užtarėją visuose išbandymuose. Tai bus mūsų maldos tiltas, jungiantis mus su Viešpačiu ir vieni su kitais. Jis primins mums meilingą šv. Juozapo užtarimu siunčiamą pagalbą! Šiuo metu Lietuvoje skambės bažnyčių varpai.
Vilniaus šv. Paraskevos ortodoksų bažnyčia. Vytauto Visocko nuotr.
„Į Tave, palaimintasis Juozapai, kreipiamės vargų spaudžiami. Melsdami Tavo švenčiausią Sužadėtinę pagalbos, su pasitikėjimu prašome, kad ir Tu mus globotum. Dėl tos skaisčios meilės, kuri Tave jungė su nekaltąja Mergele, Dievo Gimdytoja, ir dėl to tėviško džiaugsmo, su kuriuo glaudei prie savęs Kūdikėlį Jėzų, maloningai pažvelk į visus, kuriuos Jėzus Kristus yra atpirkęs savo Krauju, ir mūsų reikaluose padėk mums savo galia ir užtarimu. Rūpestingasis šventosios Šeimos Sarge, saugok Jėzaus Kristaus žmones. Mylimasis Tėve, padėk mums išvengti visokių klaidų ir nupuolimų. Galingasis Gelbėtojau, stiprink mus kovoje su tamsos galybėmis ir, kaip anuomet išgelbėjai Kūdikėlį Jėzų iš gresiančio jo gyvybei pavojaus, taip dabar gink šventąją Dievo Bažnyčią nuo priešo žabangų ir nuo visokių nelaimių, o kiekvieną mūsų nuolat globok, kad, stiprinami Tavo pavyzdžio ir pagalbos, galėtume šventai gyventi, Dievo malonėje numirti ir pasiekti amžinąją dangaus laimę. Amen.”
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vėlyvą šeštadienio vakarą Lietuvos vyskūpai pranešė, kad Vyriausybei nusprendus nuo pirmadienio šalyje skelbti karantiną dėl koronaviruso grėsmės, viešos pamaldos bažnyčioje nevyks.
„Tikinčiųjų dvasinis gėris – aukščiausias Bažnyčios rūpestis. Lygiai taip pat Bažnyčiai rūpi ir tikinčiųjų saugumas ir sveikata. Dėl šios priežasties Lietuvos vyskupai, atsižvelgdami į Lietuvos Vyriausybės sprendimą skelbti karantiną visoje šalyje nutarė, kad nuo kovo 16 d. 0 val. iki tol, kol galios Vyriausybės paskelbtas karantinas, nebevyks jokios viešos pamaldos. Vyskupai dar kartą ragina tikinčiuosius neiti į bažnyčias, bet stebėti kunigo aukojamas šv. Mišias per TV, internetą, klausytis radijo transliacijų. Apsaugokime save ir kitus, ypač pagyvenusio amžiaus žmones! Stebėdami kunigo aukojamas šv. Mišias per TV ir melsdamiesi namuose, galite priimti dvasinę šv. Komuniją ir vienytis maldoje“, – rašoma Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) išplatintame pranešime spaudai.
Šeštadienį vykusiame Vyriausybės posėdyje nuspręsta, kad Lietuvoje nuo pirmadienio bus skelbiamas 15 parų karantinas šalies mastu. Nors karantino metu visi vieši renginiai yra draudžiami, bažnyčiai tėra adresuojma rekomendacija pamaldų neorganizuoti.
LVK pranešime pabrėžiama, kad bažnyčios lieka atviros privačiai maldai bei būtiniausiems asmeniniams tikinčiųjų patarnavimams. Laidotuvės, krikštai ar kiti sakramentai bus teikiami dalyvaujant tik artimiausiems šeimos nariams. Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Vytauto Visocko nuotr.
„Drauge raginame dar daugiau atsidėti privačiai maldai namuose: skaityti Šventąjį Raštą, prisimindami Jėzaus Kančią mintimis eiti Kryžiaus kelią, daugiau laiko skirti bendrai maldai šeimoje. Internetinės komunikacijos būdu šeimos ir pavieniai asmenys gali jungtis į maldos grupes ar švęsti Dievo Žodžio pamaldas. Išnaudokime šį laiką, kuomet negalime būti kartu fiziškai, maldai už sergančius ir kenčiančius – tai padės mums labiau vienytis su Jėzumi Gavėnios kelyje.
Viešpats ir šiuo išbandymų metu dovanoja mums ne vieną galimybę Jį atrasti iš naujo. Telydi kiekvieną iš mūsų tikėjimo kupina viltis! Teužtaria mus švč. Mergelė Marija – Ligonių Globėja ir Krikščionių Pagalba!“, – rašoma pranešime.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC – reikšminga Sąjūdžio, Lietuvos kultūros, Katalikų Bažnyčios asmenybė. Kokį jo gyvenimą, veiklą atsimena bendražygiai? Ką mums šis kunigas intelektualas gali reikšti šiandien? Apie visa tai pasakoja ką tik pasirodžiusios knygos „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“) rengėja ir sudarytoja dr. Dalia Čiočytė.
Kodėl kunigą Vaclovą Aliulį MIC knygoje pavadinote netituluotu Bažnyčios ambasadoriumi? Kas slypi už šio pavadinimo?
Pavadinimas nurodo šios knygos koncepciją. Ją suformuluočiau taip: kunigas Vaclovas Aliulis MIC neturėjo aukštų bažnytinių titulų, tačiau buvo labai įtakingas, – iš esmės tapęs Bažnyčios ambasadoriumi Bažnyčios ir valstybės, Bažnyčios ir kultūros santykių plotmėje. „Netituluotas ambasadorius“ – tai ambasadorius, nors ir ne formaliąja, tačiau esmine prasme.
Svarbiausia ambasadoriškoji V. Aliulio misija vykdyta pačioje Lietuvoje, formuojant dvasininkų dialogą su pasauliečiais Katalikų Bažnyčioje, o ir visos Katalikų Bažnyčios dialogą su netikinčiaisiais, indiferentais ir kitais, kitokiais ne katalikais. Daugelis nuo tikėjimo nutolusių kultūros žmonių sovietmečiu nustebdavo sutikę V. Aliulį: štai kunigas, su kuriuo galima įdomiai, prasmingai ir laisvai kalbėtis.
Dr. Dalia Čiočytė. Gretos Skaraitienės (Žmonės) nuotr.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC, puikus diplomatas, susikalbėdavo net ir su okupacinės valdžios žmonėmis. Atstovaudamas Bažnyčiai santykiuose su Lietuvos komunistų partijos veikėjais V. Aliulis sugebėdavo ir nesileisti į ideologinius / politinius kompromisus, ir elgtis laisvai, kartais netgi bičiuliškai. Atsimenu štai tokį vaizdą: Sąjūdžiui dar tik pirmuosius žingsnius žengiant, vyksta piketas prie LKP CK būstinės dėl katalikų spaudos laisvės, o situacijos centre ant sceną primenančios pakylos Vaclovas Aliulis (vienas piketo organizatorių) ir LKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjas Vladimiras Beriozovas linksmai draugiškai šnekučiuojasi.
Kunigo Vaclovo diplomatija Bažnyčiai yra laimėjusi daug. Jo laikysenos galantiškumas, taupi svari argumentacija, – pagrįsta įstatymų, teisės aktų išmanymu, – gebėjimas rasti racionalų sprendimą sudėtingose situacijose, taiklios humoristinės replikos sovietiniams funkcionieriams buvo kietas riešutas.
Kiek ir kokių įtampų kėlė atstovavimas Bažnyčiai politinio priešo teritorijoje, kunigas Vaclovas tik pats žinojo. Kartą po eilinių derybų su okupacinės valdžios „šulais“ paklausiau, kaip jis jautėsi tose derybose. Kunigas Vaclovas nusijuokė: „Kaip Danielius liūtų narve“.
Kiek provokuojantis klausimas – ar tiesa, kad Vaclovas Alilulis suvaidino svarbų vaidmenį sugrąžinant Katedrą tikintiesiems?
Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22 d. V. Aliulis buvo vyskupų įpareigotas išdėstyti svarbiausius katalikų visuomenės reikalavimus, įskaitant Vilniaus Arkikatedros atgavimą. Jis galėjo tiesiog pakilti į tribūną ir išdėstyti tuos reikalavimus, – turbūt tą dieną jie būtų ištirpę daugelio svarbių tautos reikalavimų fone. Tačiau jis to nepadarė, o sulaukęs momento, kai paskelbta apie rytojaus dieną Arkikatedroje turėjusias vykti šventąsias Mišias, paprašė žodžio ir nutraukdamas euforiją pareiškė, jog vyskupai nesutinka eiti į Arkikatedrą vienai valandai: „Šventos Mišios vyks lauke, prie uždarytų durų.“
Knygos apie kunigą Vaclovą Aliulį viršelis
Gerai atsimenu, koks tai buvo efektingas, koks artistiškas mostas. Po šio mosto netrukus ir atkeliavo į prezidiumą raštelis apie Arkikatedros grąžinimą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Šį epizodą knygoje interpretuoja ir profesorius Vytautas Landsbergis.
Tad V. Aliulis tiesiog paspaudė tinkamą klavišą tinkamu metu. Tai būdinga visai jo kaip derybininko taktikai, kurią apibūdinčiau kaip precizišką diplomatinį staccato.
Ką šiuolaikiniam žmogui galėtų reikšti kunigo Vaclovo Aliulio asmenybė? Kuo jis svarbus?
Manyčiau, daugeliu dalykų. Pavyzdžiui, tolerancija. Šiandien šia sąvoka neretai manipuliuojama demagogiškai, siekiant nešvarių politinių tikslų, – o iš kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybės galime pasimokyti tikros tolerancijos, kai ištikimybė savajai pozicijai derinama su pagarba kito teisei kitokią poziciją turėti.
Man pačiai bene reikšmingiausias V. Aliulio asmenybės bruožas yra tikėjimo derinimas su protu ir mokslu. Komplikuoto santykio tarp tikėjimo ir proto / mokslo suvokimas. Viena vertus, V. Aliuliui būdingas pagarbus, viltingas požiūris į racionaliųjų suvokimo galių perspektyvas, intensyvus mokslinis mąstymas. Kita vertus, mąstytojas suprato: kad ir kaip neprieštarautų mokslo teiginiai tikėjimo tiesoms, tikėjimo neįmanoma įrodyti, gilus tikėjimas yra tuo pat metu ir „beveik žinojimas“, ir „tik tikėjimas“: ontologinė rizika.
Kaip apibūdintumėte Vaclovo Aliulio siekį puoselėti tikėjimo, asmens laisvę?
Tai dar vienas V. Aliulio asmenybės bruožas, kuris, manau, sudomins dabarties skaitytoją. Visa Bažnyčia okupacijos metais kovojo už tikėjimo, asmens laisvę. Tai, kas specifiška V. Aliuliui, yra labai subtilus asmens laisvės aspektas: laisvė kaip sąžinės sprendimų drąsa, nevergavimas sustabarėjusioms nuostatoms apie moralų elgesį. Tokia laisvė susijusi ne tik su rizika būti nesuprastam bažnytinės vadovybės, bet ir su vidine sielos rizika. Apie tokią V. Aliulio laisvę, tarnavusią ne įstatymo raidei, o dvasiai, knygoje pasakoja kunigas Kęstutis Brilius MIC, muzikė Eglė Čigriejūtė-Strolienė.
Knygoje sudėta net 27 Vaclovo Aliulio bičiulių, bendražygių atsiminimai. Kokias temas išskirtumėte?
Ši knyga, pasakodama apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybę ir veiklą, kartu pasakoja apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimą sovietmečiu, apie Bažnyčios priešinimąsi sovietinei okupacijai (pogrindžio teologijos kursus ir kt.), apie Naujojo Testamento ir liturginių tekstų prakalbinimą gražia, taisyklinga šiuolaikine lietuvių kalba, apie katalikų spaudą, apie kultūrinę rezistenciją, apie Lietuvos Sąjūdį, apie laisvę – ir kaip iššūkį, ir kaip laimę. Tai pagrindinės temos.
Kaip knygoje atskleidžiamas dar niekur iki tol neaptartas Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis?
Kunigas Vaclovas Aliulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šis Jūsų klausimas labai svarbus. Taip, šioje knygoje pirmąkart analizuojamas Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis. Vienas pačių vertingiausių šios knygos tekstų yra Lietuvos vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio apybraiža apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC svarų politinį vaidmenį Lietuvai siekiant Nepriklausomybės. Ši apybraiža yra reikšmingas Sąjūdžio istorijos pjūvis santykio su Bažnyčia aspektu. Bažnyčią autorius vadina Sąjūdžio „didžiąja rėmimo grupe“, o V. Aliulio vaidmenį interpretuoja kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios deleguotą atstovavimą jai Sąjūdžio kontekste. Šią interpretaciją prof. Vytautas Landsbergis pagrindžia svariais argumentais.
Kita reikšminga tema – kunigo, o apskritai ir kiekvieno žmogaus laikysena sovietmečiu – kolaboravimas arba priešinimasis sovietų okupacijai? Ar išties buvo tik dvi laikysenos?
Tarp kolaboravimo ir priešinimosi okupacijai vargu ar rastume kažkokį „tarpinį variantą“. Todėl gal tiksliau būtų kalbėti apie daugiau negu vieną priešinimosi okupacijai formą.
Priešintis okupacijai buvo galima daugiau nei vienu būdu: ne vien tik atvirai prieš ją kovojant, bet ir slapta, tylomis. Kunigo Juliaus Sasnausko OFM, kunigo Aušvydo Belicko atsiminimai atveria gilių įžvalgų šia tema. Kunigas A. Belickas kunigo Vaclovo laikyseną okupacinės valdžios atžvilgiu suvokia kaip tokio slapto kovotojo laikyseną. Pasak A. Belicko, V. Aliulis kiek pajėgė derėjosi su okupacine valdžia dėl galimybės leisti oficialius leidinius, tačiau jei negaudavo savo veiklai leidimo, tai tą veiklą vis tiek vykdė, tik jau slapta.
Dar viena svarbi knygos dalis – unikalios fotografijos ir iš Vaclovo Aliulio gyvenimo, ir iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos. Kaip fotografijos papildo knygą? Kuo jos svarbios?
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Fotografijos papildo, pratęsia knygos pasakojimus, kartais netgi tampa savarankišku pasakojimu. Pavyzdžiui, knygos galiniame viršelyje Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo nuotrauka (iš ambasadoriaus dr. Šarūno Adomavičiaus archyvo) be žodžių pasakoja apie kunigą Vaclovą Aliulį kaip apie konfratrų vadą, dvasininkams mezgant dialogą su pasauliečiais Bažnyčios nariais ir su netikinčiaisiais, ir su plačiąja visuomene.
Ką pati atradote rengdama šiuos prisiminimus? Kas galbūt buvo netikėta?
Visi žmonės turi paslapčių, ir anaiptol ne visa sudedama į knygas. Ir šią knygą rengdama išgirdau nemaža įdomių pasakojimų, kurie neįėjo į knygą, – dažniausia todėl, kad buvo pernelyg privatūs.
Rengiant knygą buvo malonu bendrauti su atsiminimų autoriais, prisiminti bendras patirtis, susikalbėti užuominomis ir potekstėmis. Šios knygos autoriai man atrodo tarpusavyje iš esmės artimi, susitinkantys knygos pasaulyje tarsi V. Aliulio svečių salone ir besidžiaugiantys ne tik salono šeimininko, bet ir vieni kitų kompanija.
Kviečiame dalyvauti Vilniaus knygų mugėje vyksiančiame knygos Netituluotasis Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC pristatyme. Jame Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, dr. Dalia Čiočytė, ambasadorius dr. Šarūnas Adomavičius ir kunigas Julius Sasnauskas OFM plačiau papasakos apie kun. Vaclovo Aliulio veiklą, apie tautinio atgimimo užkulisius.
Renginys vyks: vasario 20 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (konferencijų salė 5.3).
PiS užtikrintai pirmauja šalies parlamento rinkimuose. EPA-ELTA foto.
Varšuvos universiteto Politikos mokslų instituto dėstytoja Renata Mieńkowska-Norkienė teigia, kad partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) sėkmę antrą kartą užsitikrinant daugumą parlamente lėmė rinkimuose pasyvus likęs jaunimas, netinkamas opozicijai atstovavęs veidas ir bažnyčia, kuri, pasak R. Mieńkowskos-Norkienės, Lenkijoje dar vis atlieka stiprų didelį politinį vaidmenį.
O pastaruosiuose parlamento rinkimuose, teigė ji, katalikų bendruomenė kvietė palaikyti būtent PiS.
„Katalikų bažnyčia PiS padėjo laimėti rinkimus. Katalikų bažnyčia Lenkijoje turi didžiulę įtaką. Nors bažnyčią jauni žmonės lanko mažiau, bet vis tiek, kalbant apie vyresnius žmones, jie tikrai išlieka aktyviausi. Tai labai stipriai lėmė PiS laimėjimą. Kunigai sakė už ką balsuoti, o balsuoti „už kitus“ yra nuodėmė. Be to, katalikų bažnyčia labai stipriai palaikė požiūrį, kad opozicija puola lenkų tradicines vertybes. Lenkai dar nėra tokie pasaulietiški. Statistiniam lenkui arba lenkui iš mažo miestelio, kaimo siūlomi gėjų paradai ir t.t. Lenkija dar nespėjo prie to pribręsti, ypač mažesnėse vietovėse. Tai labai stipriai laikomasi tų tradicinių vertybių, o jas labai palaiko, žinoma, dabartinė valdžia. Bažnyčia kol kas dar labai stipriai asocijuojama su politika“, – teigė R. Mieńkowska-Norkienė.
Anot mokslininkės, PiS šalį valdė ne krizės laikotarpiu, bet Lenkijos ekonominio pakilimo metais. Todėl, pasak R. Mieńkowskos-Norkienės, jiems pavyko įgyvendinti savo rinkimų pažadus, kurie turėjo trumpalaikį poveikį visuomenei.
„PiS pažadai buvo labai paprasti – duoti kiekvienam kažką pagal taisyklę, kuri šiaip iš esmės buvo neteisinga. Kuomet kalbame apie 500 + 100 su viršum (zlotų. – ELTA) kiekvienam vaikui, tai turėjo padidinti demografinį augimą, tai šito tikslo jie tikrai nepasiekė. Bet iš tiesų davė lenkams pinigų į kišenę. Žinoma, tokia strategija visuomet apsimoka, nes jei buvo toks pažadas ir tą pavyko įgyvendinti, tai tokia partija įgyja tam tikrą pasitikėjimą“, – teigė ji.
Mokslininkė primena, kad būtent PiS partija visą savo kadenciją žadino patriotiškus jausmus visuomenei, kurie laikui bėgant tapo ir nacionalistiniai.
„PiS labai stengėsi pažadinti patriotiškus jausmus. Tai, ką labai puikiai padarė ir Vengrijoje Viktoras Orbanas. Šiam net nereikėjo duoti pinigų patiems skurdžiausiems, jam užteko pagąsdinti įvairiais imigrantais, įpiršti įsitikinimą, kad vengrai yra kažkuo ypatingi. Dabar įsivaizduokit, kad Lenkijos valdžia ir davė pinigų, ir dar tą patriotiškumo jausmą bando įteigti paprastam gyventojui. Gyventojas didžiuojasi vien tuo, kad yra gimęs Lenkijoje. Toks patriotiškumas labai nacionalistinis, bet tuo pačiu pasaulyje taip pat kalbama apie daugybę iššūkių, kaip globalinis atšilimas, klimato kaita ir t.t, kas galėjo pagrįsti tas kalbas. (…) Todėl lenkai paprasčiausiai nebenori su Vakarais tapatintis. Tai jie ieško kažkokių kitokių tapatybių, tokia kaip patriotizmas, kad žmogus nėra labai turtingas, bet didžiuojasi savo valstybe“ , – teigė R. Mieńkowska-Norkienė.
Pasak politologės, PiS įtakos sferoje šiuose rinkimuose buvo ir nacionalinis transliuotojas, kuriam, skirtingai nei Lietuvoje, daroma valdančiųjų įtaka.
„Antras dalykas, mūsų dabartinė valdžia realiai valdo visas svarbiausias institucijas ir tai lėmė PiS tolesnę valdžią.
Varšuvos universiteto mokslininkė Renata Menkovska-Norkienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Visų pirma – tai nacionalinė televizija. Be jokios abejonės, tai priklauso mūsų dabartinei valdžiai ir tai labai stipriai paveikė mūsų rinkimų rezultatus, nes ten yra propaganda. Ji yra gana buka, bet ji dažniausiai veikia, nes daugumoje mažų miestelių, kaimų tai yra vienintelis (informacijos. – ELTA) šaltinis.
Pagal tyrimo rezultatus, televizija yra vienas iš pagrindinių informacijos šaltinių. Ten žmonės neseka tviterio ir feisbuko.
Taip kad Varšuva ar didesni miestai tikrai neatspindi viso to, kas vyksta Lenkijos visuomenėje“, – pabrėžė politikos ekspertė.
Mokslininkė atkreipė dėmesį dar ir į tai, kad jaunimas šiuose rinkimuose vėl išliko pasyvus.
„Daugumoje atvejų jaunimas lieka namuose, jis visiškai nesidomi politika. O tas jaunimas, kuris domisi, balsuoja už egzotiškas partijas, tokias kaip partija „Konfederacija“, kuriose yra labai radikalūs dešinieji, nacionalistai, antieuropietiški. Tikrai egzotiški. Tyrimai parodė, kad lenkų jaunimas balsuoja radikaliai ir kad nėra ko tikėtis, kad jaunimas balsuos pagal pagrindines linijas. Taip pat yra skirtumas, kaip balsuoja moterys ir vyrai, miestai ir kaimai. Kaimai ir miesteliai daugiau balsuoja už tas egzotiškas partijas bei PiS, nes partija jiems kažką davė“, – teigė R. Mieńkowska-Norkienė.
Taip pat lemiamą įtaką PiS išsiveržti rinkimuose davė silpnas opozicijos pasirodymas.
„Opozicija pasirodė labai silpnai. Nėra joje ugnies, kuri padėtų laimėti. Buvo šaltas apskaičiavimas, o tikrai nebuvo minties, kad būtina laimėti. Mano nuomone, tam koją pakišo ir didžiausias opozicijos jėgos vadas Grzegorzas Schetyna, kuris turėjo pasitraukti jau seniau. Jis neturėjo būti kampanijos veidas. Jį turėjo pakeisti jaunesni. Deja, jis liko iki galo. Jeigu ir dabar jis nepasitrauks, tai gali būti, kad lenkų opozicinės jėgos pralaimės taip pat ir prezidento rinkimus. Jei PiS paims ir Seimą, Senatą, tai ir perrinks šios opcijos kandidatą rinkimuose. Tai tuomet ši valdžia turės absoliučiai viską, kad galėtų sau ramiai daryti visokias reformas, iš kurių dauguma nedemokratinės“, – teigė ji.
Apibendrindama R. Mieńkowska-Norkienė teigė, kad PiS partijoje nėra didelių demokratiškų vertybių, o ir debatai Lenkijos parlamente pasiekė kritinę ribą.
„Tokios demokratinės taisyklės kaip mažumos teisių pagarba – šito partijoje nėra. Tai matyti ir parlamente, parlamento debatų lygis nukrito Lenkijoje ženkliai. Nesiskaitoma su niekuo, kas nėra valdžioje. Įstatymai prastumiami per kelias valandas, naktimis, be konsultacijų. Debatų lygis parlamente labai žemas. Tai nepasikeis ir opozicija nebus geresnėje padėtyje“, – teigė ji.
„Per amžius budėję, laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą“ – toks užrašas puošia trečiadienį Šv. Ignoto Lietuvos kariuomenės bažnyčioje Vilniuje Krizmos Šv. Mišių metu atidengtą bareljefą. Jis skirtas žuvusiems Lietuvos kariams.
„Bareljefo kompozicijoje esantis karys su skydu, ant kurio pavaizduoti Gediminaičių stulpai rodo kad jis kovojo už Lietuvos laisvę. Tad buvome, esame ir būsime nenugalimi“, – sakė bareljefą atidengęs krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
„Žuvusių karių pagerbimas bažnyčiose – tai gilias šaknis Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose turinti tradicija. Džiaugiuosi, kad už šalies laisvę kovoję ir gyvybes paaukoję kariai nuo šiol bus deramai pagerbti ir Lietuvos kariuomenės bažnyčioje“, – sakė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas.
Kartu buvo atidengtos ir trys atminimo lentos pagerbiant žuvusius Lietuvos karius: savanorį Artūrą Sakalauską, žuvusį Vilniuje 1991 m. rugpjūčio 21 d., vyresnįjį leitenantą Normundą Valterį, žuvusį Bosnijoje ir Hercegovinoje 1996 m. balandžio 17 d. ir seržantą Arūną Jarmalavičių, žuvusį Afganistane 2008 m. gegužės 22 dieną.
Atidengtame bareljefe vaizduojamas karys, kovojęs ir žuvęs, bet jo dvasia liko nenugalėta. Kovotojas yra globojamas dviejų angelų. Visos trys figūros yra apjungtos fone esančios vėliavos.
Idėjos įamžinti žuvusius Lietuvos karius iniciatoriai – karo istorikas Valdas Rakutis ir ilgametis Lietuvos kariuomenės dailininkas Giedrius Reimeris. Bareljefo autoriai – skulptoriai Leonas ir Eimantas Pivoriūnai.
Šv. Mišių metu savo kunigystės įžadus atnaujino Lietuvos kariuomenės kapelionai. Šiuo metu Lietuvos kariuomenėje tarnauja 12 karo kapelionų.
Vyskupas Kęstutis Kėvalas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Mirštantis žmogus išgyvena vienišumą, nes iškrinta iš gyvenimo kasdienybės, santykių. Mūsų užduotis – nepadidinti to vienišumo, nors dažnai žmonės prie mirštančiojo elgiasi beveik kaip jam mirus. Taip konferencijoje apie terapinį atkaklumą ir teisę numirti sava mirtimi teigė vyskupas Kęstutis Kėvalas.
„Ne vieną kartą teko lankyti mirštantį žmogų, prie kurio lovos stovėdami aplink artimieji šnabždasi. Tokiais atvejais klausiu, ar žmogus mirė ir išgirdęs, kad ne, primenu, kad žmogus šiandien švenčia gimtadienį. Savo gimimą Amžinybei“, – sakė K. Kėvalas.
Kaip pabrėžė vyskupas, pagalba mirštančiajam – svarbi artimo meilės pastanga: padėti žmogui oriai numirti suprantant, kad mirtis taip pat turi teisę būti ori, kaip ir gyvenimas.
„Mirties faktą mes priimam sunkiai. Galėtume sakyti, su emociniu šiurpu. Nė vienas nesame iki galo susitaikę su mirtimi. Todėl instinktyvi tendencija mirties šiurpulį mažinti ar net panaikinti. Matyti mirštančiojo bėgimą nuo tos tikrovės sunku – pats mirties procesas mums yra nežinomas, nes atsitinka tik kartą“, – kalbėjo K. Kėvalas.
Pasak jo, mirties procesas paprastai lydimas baimės, nuolat ir neišvengiamai prarandant jėgas, mus kiekvieną sukrečiantis. Kita dimensija – vienišumas.
Kaip pabrėžė dvasininkas, bemirštantį laikydami mirusiu, pagiliname jo vienišumą, sielvartą.
„Mirštantis žmogus palieka visus ir viską: kasdienius veiksmus, pareigas. Todėl sielvartas – labai realus. Kaip ir kiti žmonės, mirštantysis patiria visą spektrą žmogiškų emocijų, tarp kurių – pyktis, baimė, kurių neturėtume išsigąsti, nors gali būti ir vilties ar net humoro“, – vardijo vyskupas.
Priimdamas mirštančiojo jausmus ir emocijas, jų nenorėdamas perkeisti, uždrausti ar pats nuo jų pabėgti, slaugytojas stiprina žmogų priėmimo ir buvimo kartu jausmu, kuris yra nepaprasta vertybė mirštančiajam.
Cituodamas Popiežiškąją sveikatos apsaugos darbuotojų chartijos dalį, kurioje aptariama mirties tikrovė, vysk. K. Kėvalas akcentavo, kad sveikatos specialistai gali nepaprastai daug prisidėti prie oraus mirties išgyvenimo. Pirmiausiai – patys keisdami požiūrį į šį procesą ir tuo būdu patį žmogų, kuris miršta.
„Visos egzistencinės pajėgos sukrėstos, todėl mano pastanga šią akimirką būti šalia tokia galinga, kad pats keičiu tikrovės prasmę. Jos keitimas pakeičia patirtį. Tiek galingas yra šalia mirštančiojo esantis sveikatos darbuotojas, tiek galingas kiekvienas, esantis prie mirštančio žmogaus“, – kalbėjo vyskupas.
Kokiu būdu mes galime tą padaryti? Dažnai reiškiame žmogui užuojautą. Tačiau, pasak vysk. K. Kėvalo, šis vaizdingas lietuviškas žodis reiškia „už jausmo“.
„O jei pabandytume „įsijautimą“? Tai mažintų vienišumą ir atskirtį. Įsijautimas kaip buvimas kartu su žmogumi palydint jį į labai svarbų gyvenimo momentą. Nes mirtis nėra atskira tikrovė, ji – gyvenimo dalis, kartais net kulminacija. Taigi įsijautimas tokiu momentu yra menas, apie kurį, manau, turėtų būti kalbama ruošiant slaugytojus ir gydytojus. Įsijautimas – labai galinga jėga, padedanti mirštančiajam“, – pakartojo vyskupas.
K. Kėvalas prisiminė, kokios įtakos vos du gydytojo žodžiai turėjo, kai jį patį ištiko priepuolis: „važiuojant ir dar nežinant, kas su manimi vyksta, išgyvenau nerimo, įtampos, kad gal jau mano dainelė sudainuota. Gydytoja apžiūri, peršviečia ir staiga išgirstu jos žodžius: gražiausias apendicitas“. Žinot, aš jai iki šiol dėkingas. Nors pasakė tik du žodžius, bet jie transliavo nuotaiką, humorą, paramą, perkeitė baimę į supratimą, kad mano apendicitas – ne tik eilinis atvejis, bet, techniškai žiūrint, netgi visai gražus“.
Įsijautimas – bandymas aktyviai klausytis, kai žmogus transliuoja emocijas, baimę, nerimą, vienišumą, ir priimti jį. Tu bijai? Aš jaučiu, kad tau vieniša. Ar taip yra? Gal tuo pasidalijęs mirštantysis jaus nepaprastą bendrystę ir vienišumas bus įveiktas.
Pasak K. Kėvalo, tai ir yra giliausia dvasinė pagalba mirštančiajam – klausymasis protu ir širdimi.
„Galima kalbėti apie išeinančio žmogaus kraujospūdį, techninius rodiklius, bet keletas širdingų žodžių gal labiau palengvins kančią nei informacija apie tyrimų charakteristikas. Taigi įsijautimas – kaip geriausias buvimas su kitu žmogumi ir pagalba jam. Mirštantis žmogus turi būti pripažįstamas, vertinamas kaip Dievas“, – įsitikinęs vyskupas K.Kėvalas.
Pasak dvasininko, mirtis priklauso gyvybei kaip galutinė jos fazė ir privalo būti gerbiama kaip paskutinis jos momentas. Jeigu gerbiame, saugome ir puoselėjame gyvybę, turime gerbti ir jos natūralią baigtį.
„Mirštantysis neturi būti traktuojamas kaip neišgydomas, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Todėl pagalba turi būti ne tik fizinė, bet ir emocinė, dvasinė. Vis dėlto išgyvenama paskutinė gyvenimo patirtis, kuri gali tapti žmogaus gyvenimo kulminaciniu momentu“, – sakė K. Kėvalas.
Vyskupas prisiminė 2011-ųjų rudenį mirusio vieno iš „Apple“ kompanijos įkūrėjų Stevo Jobso paskutinius žodžius. „Įspūdinga, kaip jis mirties patale reflektuoja gyvenimą, turint omenyje, kiek pasiekė, kaip mes visi juo žavimės. Vis dėlto S. Jobsas kalba, kad būtent mirdamas suprato esmingiausius gyvenimo dalykus – kad svarbiausia ryšiai, meilė, šeima. Ar išties pakankamai į tai investavau? Deja, ne. Dėl to apgailestauju, nes galėjau nugyventi geriau. Apibendrinimai priimami mirties akimirką, ir tai rodo jos svarbą“, – sakė vyskupas.
Aktyvus buvimas tokiais atvejais žadina sergančiojo pasitikėjimą, viltį, sutaiko jį su mirties tikrove. Ir tai artimo meilės pastanga jam.
Kalbėdamas apie tikėjimą žmogaus palydėjimo kelyje, K. Kėvalas pabrėžė, kad visi prieš mirties paslaptį esame bejėgiai. Mirties akimirką sukrečiamos visos žmogiškos aksiomos, ir tokio žmogiško sukrėtimo akivaizdoje tikėjimas tampa dvasinės pusiausvyros bei ramybės šaltiniu.
„Žmogus gali būti apsisprendęs netikėti, bet ir tokiu atveju galima jį oriai palydėti pasiūlant susitaikyti su savo artimaisiais, apmąstyti gyvenimą. Kaip ne kartą teko matyti, tikėjimas mirties sukrėtimą perkeičia ir tampa didžiule pagalba mirštančiajam dėl to, kad jis gali atsiremti į jį, kai viskas byra iš rankų. Nieko nelieka. Net jo paties sau nebelieka. Mirties momentu žmogus gali save atiduoti į to vienintelio, Kūrėjo, Dievo rankas, kad ir kaip tai pavadintume. Ir tas atidavimo aktas gali būti pats tobuliausias savęs dovanojimo veiksmas, kurio gyvendamas pasiekti negali. Kad ir kas būtų, gyvenant tau kažkas lieka: ši diena, rytojus, draugai, šeima. O mirštant nebelieka nieko“, – kalbėjo K. Kėvalas.
Atvejais, kai gydytojai, medicinos seserys ar kiti esantys šalia įkvepia ar palaiko mirštančiojo tikėjimą, vyskupo žodžiais, vyksta aukščiausios formos mirties humanizavimas. Tai – daugiau nei palengvinti kentėjimą. Krikščioniškai kalbant, tai padėti nueiti pas Dievą.
„Jeigu norime turėti orų gyvenimą, turime kalbėti ir apie orią mirtį. Iš Bažnyčios pusės tai raginimas valstybės ir sveikatos sistemoms apsaugoti žmogų nuo mirties technizacijos. Terapinis atkaklumas kartais gali tapti terapine tironija žmogui dėl alinančių, varginančių gyvybės palaikymo priemonių, kurios gali dirbtinai tęsti agoniją“, – pabrėžė K. Kėvalas.
Taip, mes turime malšinti skausmą, taikyti paliatyvią mediciną naudojant stiprias, netgi narkotizuojančias medžiagas, nes kančia ir skausmas alina fiziškai, silpnina dvasią ir moralines jėgas, užuot jas palaikiusios.
„Jeigu kančia sunkiai pakeliama, žmogui reikia padėti, bet taip pat būtina stengtis vengti panardinti žmogų į nesąmoningą būseną. Tai nebe medicininis, o santykio su mirštančiuoju klausimas – kaip išlaikyti pusiausvyrą“, – sakė K. Kėvalas.
Vyskupo įsitikinimu, mirtis – per daug esmingas momentas, kad būtų nutylima jos perspektyva. Todėl svarbu su ligoniu nustatyti tokį pasitikėjimo ir pagalbos santykį, kuris padėtų parinkti tinkamiausią laiką ir žodžius.
„Išgyvenant bendrystę ir dalijimąsi mirties perspektyva nebeatrodo tokia grėsminga ir gąsdinanti, nes žmogus nebesijaučia pamestas, nuteistas myriop. Man ir pačiam yra tekę kalbėtis su ligoniais paskutinėmis jų gyvenimo akimirkomis. Buvę, kad žmogus kone komos būsenos, o paklausus, ar gali persižegnoti, staiga gulėjęs be gyvybės ženklų ima ir persižegnoja. Atrodo neįtikėtina, bet akivaizdu – mirties akivaizdoje veikia galingos pajėgos, vyksta neįtikėtini dalykai. Žiūrėti su meile į šitą tikrovę, padėti išeinančiam išgyventi Dievo artumą ir leisti jį pajusti – tai artimo meilės darbas, kaip ir žadinti mirštančiojo maldos nusiteikimą, melstis kartu ar šalia žmogaus, atveriant jam Dieviškojo gyvenimo perspektyvą“, – sakė vyskupas.
Ligonio sakramentą, Komunijos teikimą, išpažintį, atgailą, pokalbį, maldą kartu K. Kėvalas vadino tipiniais Bažnyčios veikimo būdais.
„Bet ir kiekvienas sveikatos darbuotojas galėtų prisidėti palydint mirštantįjį per požiūrį į jį, suteikdamas naują prasmę gąsdinančiai mirties tikrovei ir tokiu būdu netgi perkeisdamas patirtį, ją sukilninant iki tokio lygio, kad, užuot tapusios pasmerkimu, paskutinės žmogaus gyvenimo akimirkos virstų dvasine pagalba pačia giliausia šio žodžio prasme, mirties akivaizdoje padedančia pereiti sunkiausius slenksčius ir išgyventi paslaptį, kuri mums nepažini.
Lyginant su liepos mėnesio tyrimo rezultatais, labiausiai ūgtelėjo gyventojų pasitikėjimas policija (7 procentiniais punktais). Per šį laikotarpį 5 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, pasitikinčių Lietuvos banku ir savivaldybėmis, 4 procentiniais punktais pagerėjo Vyriausybės ir komercinių bankų vertinimas, o 3 procentiniais punktais pastarąjį mėnesį padidėjo pasitikinčių Prezidento institucija, „Sodra“ ir profsąjungomis.
Kitų institucijų vertinimai pastarąjį mėnesį nepakito arba pakito nežymiai.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugpjūčio 3-17 dienomis atliktos apklausos duomenimis, gyventojai labiausiai pasitiki Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba (pasitiki 84 proc.), policija (72 proc.), Prezidento institucija (69 proc.), Bažnyčia (68 proc.), Lietuvos kariuomene (66 proc.), Valstybės sienos apsaugos tarnyba (65 proc.), Konstituciniu Teismu (63 proc.), Lietuvos banku (60 proc.), Lietuvos žiniasklaida (59 proc.), Valstybės saugumo departamentu (58 proc.), „Sodra“ (58 proc.), savivaldybėmis (54 proc.), Valstybės kontrole (51 proc.) bei Specialiųjų tyrimų tarnyba (50 proc.).
Be šių institucijų, kuriomis pasitiki daugiau nei pusė gyventojų, dar yra dvi institucijos, kuriomis gyventojai dažniau pasitiki, nei nepasitiki – prokuratūra ir profsąjungomis.
Labiausiai šalies gyventojai nepasitiki Seimu (nepasitiki 67 proc.), Vyriausybe (54 proc.) ir teismais (51 proc.).
Kaip parodė apklausa, šiuo metu Seimu daugiau pasitiki nei nepasitiki tik vienos partijos rinkėjai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (54 proc. iš jų pasitiki ir 46 proc. nepasitiki). Kitų partijų rėmėjai Seimu dažniau nepasitiki nei pasitiki, o labiausiai šia institucija nepasitiki Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos (86 proc.) bei Darbo partijos (82 proc.) rinkėjai.
Dabartine Vyriausybe dažniau pasitiki nei nepasitiki 3 partijų rinkėjai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (73 proc. iš jų pasitiki ir 26 proc. nepasitiki), Liberalų sąjūdžio (57 proc. pasitiki ir 38 proc. nepasitiki) bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (54 proc. pasitiki ir 43 nepasitiki). Lietuvos socialdemokratų partijos rinkėjai dabartine Vyriausybe dažniau nepasitiki nei pasitiki (46 proc. pasitiki ir 53 proc. nepasitiki), o labiausiai S. Skvernelio vadovaujama Vyriausybe nepasitiki Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (26 proc. pasitiki ir 82 proc. nepasitiki), Darbo partijos (29 proc. pasitiki ir 67 proc. nepasitiki) bei partijos Tvarka ir teisingumas (31 proc. pasitiki ir 62 proc. nepasitiki) rinkėjai.
Apklausa vyko 2017 m. rugpjūčio 3-17 dienomis. Apklausti 1004 Lietuvos gyventojai (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 107 atrankos taškuose. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.
Kl.: Pasakykite, ar jūs pasitikite ar nepasitikite kiekvienu iš šių institutų?
Pasitiki
(%)
Nepasitiki
(%)
Neturi
nuomonės
(%)
1. Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba
84
14
2
2. Policija
72
26
2
3. Prezidento institucija
69
25
6
4. Bažnyčia
68
25
7
5. Lietuvos kariuomene
66
28
6
6. Valstybės sienos apsaugos
tarnyba
65
27
8
7. Konstituciniu Teismu
63
29
8
8. Lietuvos banku
60
35
5
9. Lietuvos žiniasklaida
59
38
3
10. Valstybės saugumo
departamentu
58
31
11
11. Sodra
58
36
6
12. Savivaldybėmis
54
42
4
13. Valstybės kontrole
51
39
10
14. Specialiųjų tyrimų tarnyba
50
37
13
15. Komerciniais bankais
47
48
5
16. Prokuratūra
46
40
14
17. Profsąjungomis
44
41
15
18. Lietuvos Vyriausybe
44
54
2
19. Teismais
42
51
7
20. Lietuvos Seimu
31
67
2
Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai” bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir “Baltijos tyrimus” būtina.
Per pastarąjį mėnesį labiausiai krito gyventojų pasitikėjimas komerciniais bankais (9 procentiniais punktais). Per šį laikotarpį 8 procentiniais punktais sumažėjo pasitikėjimas Lietuvos banku, 6 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, pasitikinčių Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba bei prokuratūra, 5 procentiniais punktais sumažėjo pasitikinčių policija, Lietuvos žiniasklaida, Specialiųjų tyrimų tarnyba, teismais ir profsąjungomis, o 4 procentiniais punktais sumažėjo pasitikinčių Valstybės kontrole ir savivaldybėmis.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu liepos 7-17 dienomis rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, lyginant su birželio mėnesio tyrimo rezultatais, gyventojų nuomonė apie visas tyrime analizuojamas institucijas pablogėjo, išskyrus vieną – Valstybės sienos apsaugos tarnybą (per mėnesį ja pasitikinčių padaugėjo 1 procentiniu punktu).
Apklausos duomenimis, nors pasitikėjimas ir sumažėjo 6 procentiniais punktais, gyventojai labiausiai pasitiki Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba (pasitiki 82 proc.), Bažnyčia (69 proc.), Prezidento institucija (66 proc.), policija (65 proc.), Valstybės sienos apsaugos tarnyba (64 proc.), Lietuvos kariuomene (64 proc.), Konstituciniu Teismu (61 proc.), Lietuvos žiniasklaida (60 proc.), Valstybės saugumo departamentu (56 proc.), Lietuvos banku (55 proc.) bei „Sodra“ (55 proc.).
Be šių institucijų, kuriomis pasitiki daugiau nei pusė šalies gyventojų, dar yra keturios institucijos, kuriomis gyventojai daugiau pasitiki, nei nepasitiki (Valstybės kontrolė, Specialiųjų tyrimų tarnyba, savivaldybės ir prokuratūra).
Labiausiai šalies gyventojai nepasitiki Seimu (nepasitiki 69 proc.), Vyriausybe (58 proc.), teismais (51 proc.) bei komerciniais bankais (51 proc.).
Kitų institucijų vertinimai per paskutinį mėnesį pakito kiek mažiau (pasitikinčių jomis sumažėjo 1-3 procentiniais punktais).
Šeštadienį Šiluvoje švenčiama ypatinga Marijos diena. Joje piligrimai iš įvairių Lietuvos kraštų Kauno arkivyskupijos kvietimu švęs nacionalinį Fatimos apsireiškimų 100-mečio paminėjimą.
Malda kaip dvasinis tiltas per šias iškilmes sujungs dvi šventoves dviejose žemėse – Lietuvoje ir Portugalijoje, kurios buvo palaimintos – viena prieš 400 metų, o kita prieš 100-metį – ypatingu Švč. Mergelės Marijos artumu.
Piligrimai Šiluvoje susivienys su tūkstančiais Fatimos maldininkų, kurie gegužės 13-ąją čia sulauks popiežiaus Pranciškaus apsilankymo ir dviejų Marijos pasirodymo regėtojų šiame nuošaliame Portugalijos kaimelyje – Jacintos ir Pranciškaus – kanonizavimo.
Paminėjimo išvakarėse, gegužės 12-ąją, vakaro šv. Mišiomis Šiluvoje prasidėjo ir šeštadienio truko maldos vigilija. Išskirtinė jos dalis buvo Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo vadovaujama naktinė eucharistinė procesija. Ji prieš vidurnaktį prasidėjo Šiluvoje sustojant šešiose vietose ir apmąstant šešių Marijos apsireiškimų Fatimoje žinią – padrąsinančią žmoniją, atverčiančią širdį ir kviečiančią melstis už pasaulio atsivertimą, atsitolinti nuo nuodėmių ir nebeskaudinti jos sūnaus, nepaliaujančio laiminti žmonių gyvenimo.
Šeštadienį Šiluvos aikštėje bus švenčiamos paminėjimo šv. mišios su Lietuvos vyskupais. Liturgijai vadovaus apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro Lopez Quintana).
Fatimos žinia ir jos paminėjimas – tai Bažnyčios raginimas ir šiandien išgirsti Fatimos Marijos kvietimą atgailauti, melstis už Bažnyčią, kunigų šventumą, už nuodėmėje gyvenančių žmonių atsivertimą ir pasaulio taiką.
[…] Mindaugo krikštas ir jo karūnavimas Lietuvos karaliumi buvo nepaprastos reikšmės įvykiai. Tai – Lietuvos atsivėrimas pasauliui, saviizoliacijos sulaužymas, tarptautinis mūsų šalies pripažinimas. Buvo sukurta Europos modelio valstybė, orientuota į Vakarų pasaulį. Tai įvyko tada, kai kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai.
Tuomet įžiebta krikščionybės liepsna nebeužgeso. Po to visą laiką Lietuvoje buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, išliko krikščioniška bendruomenė iki pat pakartotinio Lietuvos krikšto Jogailos ir Vytauto laikais.
2012 m. kovo 19 d.- Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 40-metis, jau paminėtas Vilniuje, bus minimas Simne, Kaune, kitur. Tai leidinys, išgarsinęs Lietuvos laisvės bylą, KGB taip ir neįstengtas sutriuškinti, griovęs sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą bei tariamą dvasinio gyvenimo, religinių įsitikinimų laisvę Sovietų Sąjungoje.
Pavergtoje Lietuvoje “LKB Kronika” drąsino tikinčiuosius už religijos, sąžinės laisvę, drausmino linkusius kolaboruoti, puoselėjo tautiškumo apraiškas. 1972 – 1989 metais Kronika registravo ir skelbė Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktus, spausdino apie tai liudijančius dokumentus. Šis balsas, padedant Rusijos disidentams, sugebėjo peržengti visas Berlyno sienas ir skelbti pasauliui, kad tauta pavergta, bet gyva, kad Bažnyčia persekiojama, bet tiki savo prisikėlimu.
Kronikos leidyba Lietuvoje ir Vakaruose, jos platinimas laisvajame pasaulyje sujungė šiapus ir anapus geležinės uždangos buvusius žmones, kuriems žodžiai Dievas ir Tėvynė buvo šventi. KGB persekiojimai, areštai, lageriai ir tremtys neįstengė nugalėti gilaus tikėjimo, pareigos jausmo savo Tėvynei ir jos laisvei. Iš viso buvo išleista 81 Kronikos numeris. Vakaruose Kronika buvo leidžiama anglų, italų, ispanų, vokiečių kalbomis.
Kovo 16 d. Seime, Kovo 11-osios salėje įvyko konferencija-minėjimas. Joje pranešimus skaitė ir atsiminimais pasidalino arkivyskupas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos redaktorius, leidėjas J.E. Sigitas Tamkevičius, LKB Kronikos leidėjas, platintojas Petras Plumpa, Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, LKB Kronikos platintojas, buvęs Seimo narys Arimantas Raškinis, Rusijos disidentas, LKB Kronikos platintojas Aleksandras Lavutas, vyskupas, LKB Kronikos redaktorius, leidėjas J.E. Jonas Boruta, Laisvės premijos laureatas, LKB Kronikos platintojas, Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas, LKB Kronikos redaktorė, platintoja sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė, laikraščio “XXI amžius” redaktorius Edvardas Šiugžda, Vilniaus universiteto doktorantė Inga Arlauskaitė, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja, projekto “Lietuvos valstybingumo istorinis paveldas elektroninėje erdvėje” vadovė Angonita Rupšytė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnioji istorikė Monika Kareniauskaitė ir kt.
Skelbiame kelias dešimtis nuotraukų, kuriose matome LKB kronikos leidėjus, redaktorius, platintojus ir talkininkus.
Žmogus išgyvena įvairiausių laukimų. Motina laukiasi kūdikio, studentas sesijos pabaigos. Visi laukiame geresnių laikų. Tačiau pats prasmingiausias, kuris nušvinta adventine romantika – tai Dievo laukimas. Deja, negalima tik laukti, bet reikia ir pasiruošti įspūdingiausiai šventei. Ar girdi pranašo Jono Krikštyto balsą? Jonas Krikštytojas atkartojo pranašo Izaijo įspėjimus. Izaijas, gyvenęs VIII a. pr. Kristaus gimimą, pramatė, kad žydų tauta dėl neištikimybės Jahvei bus nubausta ir ištremta į Babilono nelaisvę, o Jeruzalė sugriauta.
Taip ir vyko 586 m. pr. Kr. gimimą. Tačiau pranašas guodžia tautiečius, „kad jos lažas pasibaigė, skola sumokėta… (Iz. 40.1-2). 539 m. pr. Kr gimimą Persų karalius Kiras, užkariavęs Babiloniją ir sukūręs didžiulę imperiją, į kurią buvo pajungta Palestina bei Egiptas, buvo palankesnis žydams. 538 m pr. Kr. Kiro potvarkiu žydai galėjo sugrįžti į Jeruzalę.
Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt skaitytojams kunigo Roberto Pukenio pavardė žinoma. Seklbiame jo atsiųstus straipsnius, pamokslus, komentarus.
Kunigo Roberto Pukenio straipsniai pasižymi kuklumu, santūrumu, meile artimui. Net ir apie rimtas negeroves kunigas Robertas Pukenis kalba geranoriškai, nenorėdamas įžeisti nė vienos pusės. Jis visuomet pirmiausiai ieško to, kas mus jungia, vienija, o ne to, kas skiria, priešina ar skaudina.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė – išskirtinė asmenybė Lietuvos politikoje. Tai pripažįsta ne tik gerbėjai, bet ir priešai. Gal išskyrus kokį Arūną Valinską, kurio įžeistomis ambicijomis ir nuoskaudomis bei gabumais blizgėti viešumoje naudojasi gudresni.
Taip, dabartinė Prezidentė turi daug priešų. Natūralu. Pyktis dėl stačiokiško jos elgesio kyla iš baimės prarasti saugias galimybes toliau piktnaudžiauti antikonstitucinių grupuočių galia.
Įtakingų priešų gausa ji skiriasi nuo Valdo Adamkaus, kuris ne veltui buvo vadinamas Santarvės Prezidentu. Visuomenės taikymo iš tikrųjų reikėjo per pirmą jo kadenciją, kai teko tramdyti kartais necivilizuotą kairės ir dešinės priešpriešą. Atlikus šią funkciją, prasidėjo stagnacija. Tada buvo įtvirtintas ir mitas apie konstitucinę Prezidento institucijos menkystę.
Prezidento Adamkaus godota naujosios politikos misija irgi baigėsi tik kelių nelabai veiksnių partijų atsiradimu. Ir, beje, sumaištimi vyriausybėje, kol ten vadelių vėl nesusigrąžino Algirdas Brazauskas. Politinio spektro centras taip ir liko juodąja efemeriškų darinių skyle. Kitos baigties negalėjo būti dar ir dėl to, kad taip ir nebuvo aiškiai pasakyta, kas gi ta naujoji politika iš tikrųjų yra.
