Dalia Grybauskaitė. Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadencija baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad, nepaisant šalyje kilusių diskusijų, ji niekada neabejojo Berlyno lyderyste bei duotu žodžiu dėl Vokietijos karių brigados dislokuos karių brigadą.
„Visada pasitikėjau Vokietijos partnerių žodžiu. Tai patvirtino praktika – mano bendravimas su Vokietijos pirmaisiais asmenimis. Mums užteko susitarti žodžiu ir ji (Vokietija – ELTA) atėjo, prisiėmė lyderystę už tarptautinio bataliono vadovavimą Lietuvoje“, – sakė D. Grybauskaitė, prisimindama įvykius dar jos prezidentavimo metu.
Pasak jos, analogiškai reikėtų vertinti ir Vokietijos įsipareigojimus, kurie buvo duoti po plataus masto Rusijos agresijos Ukrainoje 2022 metų vasarį.
„Buvo visiškai aišku, kad Vokietija žodžio laikysis. Tačiau kiek (karių – ELTA) ateis, kada ateis – tai priklauso nuo mūsų infrastruktūros ir gebėjimo priimti“, – teigė ji.
Kita vertus, pažymėjo D. Grybauskaitė, šiuo metu reikėtų nepamiršti oro gynybos sistemų. Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
„Ne tik karių kiekis svarbus, svarbu priešraketinė ir oro gynybą. Lietuvai dabar svarbiausia „Patriot‘ai“ ir kita įranga, kuri svarbesnė už tai, ar Lietuvoje bus 3, 4, ar 5 tūkstančiai karių. Mums reikia uždengti savo dangų ir tai reikia kuo skubiau daryti. Ypač jei atsiras Prigožino teroristai šalia mūsų sienos“, – apibendrino D. Grybauskaitė.
ELTA primena, kad Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pirmadienį, viešėdamas Lietuvoje, pripažino, kad Berlynas yra pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą.
Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras B. Pistoriusas nurodė negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas. Juliaus Kalinsko (ELTA) nuotr.
Dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje intensyvios diskusijos tęsiasi nuo pernai rudens. Šalies politikai kurį laiką nesutarė, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada Lietuvoje galėtų atsirasti pilnai dislokuota Vokietijos karių brigada.
Politikai taip pat neturėjo vieningos nuomonės, kaip reikėtų vertinti Vilniaus ir Berlyno lyderių – prezidento G. Nausėdos bei kanclerio Olafo Scholzo – praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą, kuriuo sutarta dėl brigados dislokavimo.
Šios politinės diskusijos kontekste Lietuva vysto infrastruktūrą, kuri yra reikalinga priimti sąjungininkus ir jų techniką. Taip pat pradėtas įrenginėti Rūdninkų karinis poligonas.
Gitanas Nausėda. Rinkiminis plakatas. Slaptai.lt nuotr. Ant vėliavos, su kuria Gitanas Nausėda žengė į pirmuosius savo prezidento rinkimus, buvo parašyta „Gerovės valstybė”. O ant vėliavos, su kuria jis marširuos į antrąją kadenciją, greičiausiai, spindės vienas žodis – „Šeima“. Natūralu – juk reikia šią vėliavą išplėšti iš šeimamaršininkų ir jų lyderio bei pagrindinio konkurento Igno Vėgėlės rankų.
Būtent tai, panašu, ir yra svarbiausias viso prezidento G. Nausėdos metinio pranešimo akcentas, kurį pabrėžti norėjo ir pats kalbėtojas. Vaikai. Slaptai.lt nuotr.
Juk šalies vadovas, Seimo tribūnoje skaitęs kalbą apie 50 minučių, padarė bene tik porą pauzių. Vieną – techninę, kai gurkštelėjo vandens ir vieną – prasminę, tam, kad klausytojai kuo labiau suprastų svarbą to, ką jis ką tik pasakė. O tai buvo raginimas iškelti valstybei šį tikslą – „tapti šeimoms draugiškiausia Europos sąjungos valstybe“.
Šeimos, vaikai, tėvai ir, be abejo, regionai – būtent tai buvo pagrindinės sąvokos, apie kurias sukosi didžioji dalis prezidento kritikos ir samprotavimų, skirtų vidaus politikai ir, pirmiausia, švietimo bei sveikatos apsaugos reformoms.
Būtent Švietimo, mokslo ir sporto bei Sveikatos apsaugos ministerijoms ir jų vadovams kliuvo bene daugiausiai prezidentinės pylos dėl to, kad tos reformos esą vyksta per žmonių galvas bei jų gyvenimus, kenčia vaikai, jaunimas bei toliau nuo didžiųjų miestų esančių regionų gerovė bei ateitis.
Rūpestis vadinamąja „antrąja Lietuva“ buvo išreikštas ir kritika Susisiekimo ministerijai, dėl kurios kaltės, esą regionai tolsta nuo šalies centro ir tiesiogine to žodžio prasme – dėl trupančių kelių ir tiltų.
Užsidarymu valdiškuose bokštuose ir žiūrėjimu tik į biudžeto eilutes ar kitus negyvus dalykus, nematant žmonių ir pačios Lietuvos, žinoma, buvo kaltinama ir visa valdžia.
Vėlgi, suprantama – į rinkimus G. Nausėda žengs kaip aiškus dabartinių valdančiųjų dešiniųjų pagrindinis oponentas ir pagrindinė viltis visų tų, kuriems ši valdžia nepatinka. Ir šiuo atveju jo užduotis – kad šis jo įvaizdis būtų didesnis ir stipresnis, nei I. Vėgėlės. Advokatas Ignas Vėgėlė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Tiesa, pats pranešimas baigiamas tuo, kas, lyg balta siūlė, vis išryškėdavo visoje jo eigoje – raginimais vienytis, siekti santarvės bei sutarimo. Tai – taip pat vienas iš kertinių prezidentinės propagandos naratyvų – jis, esą yra pagrindinis visų sodintojas už bendro stalo ir apskritai vienintelis konstruktyvus suagusiojo balsas visuotino nebrendylų rietenų bei peštynių šurmulio perpildytame kambaryje.
Tačiau didžiausias komiškas paradoksas yra ne bandymai suderinti vienas kitam prieštaraujančius naratyvus, o bendra viso pranešimo tonacija bei stilistika.
Bent pusė oficialiojo Vilniaus išvakarėse tikėjosi, kad jei prezidento kalba ir nenuplėš Seimo stogo, tai bent gerokai jį pakilnos.
O kaipgi kitaip – pirmiausia, juk tai paskutinis prezidento pranešimas prieš rinkimus. Taigi, jis turėtų skambėti, lyg puolimo pradžią skelbiančio trimito garsas.
Antra ir galbūt dar svarbiau – patys pagrindiniai jo priešai – valdantieji – dabar yra susimovę ir susimurkdę taip, kad būtų tiesiog nuodėmė jų nepribaigti.
Konservatorių ir Vyriausybės viršūnėlės, apsijuokusios su pirmalaikių Seimo rinkimų bei Vyriausybės „perkrovimo“ viražais, paskutiniųjų visuomenės nuomonės apklausų fone atrodo itin karikatūriškai. Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Toliau per atskiras savivaldybes tebešliaužiantis „čekiukų skandalas“ primena, kad, ten prasidėjęs, ten jis ir galėjo iš esmės likti. Teisingiau, jį į patį valdžios olimpo epicentrą ir iškėlė pačios valdančiųjų viršūnėlės, tuo pačiu ir sugėrusios visą šio iškėlimo karštį. Būtent dėl to ir daugiausiai nukentėjo valdančiųjų nacionalinių politikų, Seimo ir kitų centrinių institucijų prestižas, savivaldai ir jos institucijoms likus antrajame plane.
Negana to, gana kerėpliškai atrodo ir karštligiški Seimo sprendimai, nubraukiant tuos „čekiukus“ pagimdžiusias „kanceliarines išmokas“ ir žymiai pakeliant oficialius valandinius savivaldybių tarybų narių atlyginimus.
Kol kas tikrovėje tai reiškia, kad, pagal realų darbo kiekį, visai riebiai pradėję uždirbti savivaldos politikai dabar tuos pinigus galės oficialiai taškyti visai be „čekiukų“, ir tiek. Taigi, esamiems ir potencialiems švaistūnams savivaldoje gavosi visai nieko, o visą ugnį į save iššaukė dabartinės valdžios viršūnė. Ką gi, prezidentas savo kalboje, aišku, paminėjo šią neadekvačią ir netgi isterišką valdančiųjų reakciją, sąlygotą visiško bet kokios kritikos savo atžvilgiu ir net jos regimybės netoleravimo.
Tačiau užuot kaip reikiant išvoliojęs priešus degute ir plunksnose G. Nausėda apsiribojo tik, jo paties žodžiais tariant, „nabašniko“ pašlakstymu žalia – gal, šiuo atveju, čemeryčių – arbata ar aptaškymu iš tūbelės išspausta pasta.
Tai gana keista ir dėl to, jog išvakarėse, per Prezidentūroje surengtą neoficialių pasisėdėjimą su šalies žiniasklaidos atstovais, tiek šalies vadovo dvaras, tiek pats ten dalyvavęs jo šeimininkas stengėsi sukurti atominio sprogimo nuojautos atmosferą ir laidė įvairias atitinkamas užuominas.
Bet, kaip matome, tiek šiuo, tiek daugeliu kitais turinio ir stiliaus aspektais, miestas ir pasaulis išgirdo biurokratiškai glotnią ir lygią, it Prezidentūros grindys, apžvalgą-atsakaitą.
Žinoma, patys valdančiųjų vedliai – užsienio reikalų ministras G. Landsbergis ir premjerė I. Šimonytė — konstatavę, jog prezidentas perskaitė savo rinkimų kampanijos gaires, teigė išgirdę „neapykantos kalbą“, prilygintiną garsiojoje totalitarinėje distopijoje „1984-ieji“ aprašytoms „neapykantos penkiaminutėms“. Neapykantos, žinoma, jiems. Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Per visą prezidentų metinių pranešimų istoriją bet kurie valdantieji, sulaukę net ir labiausiai žudančios ir aiškiausiai jiems skirtos kritikos, uoliai apsimesdavo, jog jos nebuvo, jie jos negirdėjo, kritika buvo skirta ne jiems, o jų priešams ar pirmtakams.
Dabar bene pirmą kartą istorijoje valdantieji įžvelgė net jiems skirtos neapykantos kurstymą, nors, palyginus su ankstesniais pranešimais, sulaukė tik lengvo pliaukštelėjimo, net sumaišyto su lengvomis pagyromis kartais „įsiklausant“ prezidento.
Tai rodo, kad ir jie patys, kaip kokie šamanai ar skandinavų vikingai, net greičiau nei prezidentas, save baigia įvaryti į būsimos rinkimų kovos transą.
O tuo tarpu kai kurie opozicijos lyderiai – pavyzdžiui, „vardanlietuvis“ S. Skvernelis – tiesiai išreiškė savo nepasitenkinimą tuo, kad G. Nausėdos kalba buvo kraštutinai „prezidentiška“ blogąja to žodžio prasme ir, galbūt, net palanki valdantiesiems.
Tačiau, kilstelėjus savo akis virš visų šių politinių batalijų ir konjunktūros, bene geriausiai ir adekvačiausiai dominuojančią reakciją į G. Nausėdos benefisą išreiškė jo pirmtakė, kadenciją baigusi prezidentė D. Grybauskaitė.
Ji seniai neslepia savo ironiško ir itin skeptiško požiūrio į įpėdinį, tačiau kartu vengia jį tiesiai išreikšti konkrečiais viešais pareiškimais.
D. Grybauskaitė itin ryškiai tai pademonstravo ir šį kartą. Vertindama pranešimą žodišku būdu, ji, šypsodama, konstatavo, jog jis yra apie viską ir dar daugiau. Tačiau prieš tai, reaguodama į žurnalistų prašymą įvertinti, demonstratyviai atsidūso ir, pavarčiusi akis, padarė pauzę, kuri aiškiai sakė: „O Viešpatie Dieve, jėzaumarija, na ir ką man čia dabar vertinti“. Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ką gi, D. Grybauskaitei vertėtų pritarti ta apimtimi, kad šioje kalboje labiausiai ir trūko to, ką galima būtų iš tiesų vertinti bei analizuoti – aiškios pagrindinės žinios, teisingiau, strateginių valstybės perspektyvų brėžimo bei pažangos jų kryptimi detalesnio ir atviresnio vertinimo.
Būtent tai labiausiai akį ir ausį ir rėžė būtent pirmojoje dalyje, kuri buvo skirta pagrindinei šalies vadovo bei vyriausiosjo ginkluotųjų pajėgų vado atsakomybės sričiai – užsienio bei saugumo politikai ir geopolitikai.
Padėtis Ukrainoje, kur pagaliau prasidėjo pirmasis Ukrainos kariuomenės ilgai žadėto kontrpuolimo etapas, toliau darosi tik įtemptesnė bei grėsmingesnė visam regionui ir žemynui. Akivaizdu, kad ji tik blogės ir toliau.
NATO viršūnių susitikimas Vilniuje Ukrainos atžvilgiu gali tapti nauja istorine ją už aljanso borto kuo toliau tebenorinčių išlaikyti Vakarų klaida ir Lietuvos diplomatijos fiasko.
Kur dar nuolatinės vidaus rietenos dėl vokiškos brigados, stumdymasis dėl to, ar reikia ir lenkų užnugario, nesutarimai dėl gynybos finansavimo, užsienio politikos.
Lietuvos sargyba. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip apskritai vis tamsesniuose tarptautiniuose vandenyse atrodo Lietuvos laivelis ir kuria kryptimi jis plaukia? Kokie ne tik norimi bei optimistiniai, bet ir tikėtini ne visai geri scenarijai, ką turi ir ką gali padaryti pati mūsų valstybė, kad įvyktų pirmieji, o antrieji liktų neišsipildę?
Vietoje valstybės vadovo vizijos, strategijos bei politikos receptų mes ir išgirdome net daugiau, nei įprastai, valdininkišką kasdienių lozungų ir trafaretinių frazių rinkinį.
Ką gi, ne pirmą ir ne paskutinį kartą galime konstatuoti – lyderystė reitinguose ir būsimų rinkimų favoritų apklausose bei Konstitucijos skirta formali aukščiausia vieta valstybės vadovybės sąrangoje yra ne pats, kas tikra politinė lyderystė.
Tebegyvename ir, regis, toliau gyvensime jos vakuume.
Nepamirštu savo naivaus tikėjimo mūsų politikais. Nelabai norisi ir prisiminti, nes skaudu. Skaudu ne dėl mano asmeniško užgauto ego. Skaudu, kad per rinkimus pasižada, o po to beveik viską daro atvirkščiai. O net dekaloge yra aiškiai pasakyta, kad meluoti tai nuodėmė. Gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl Europos Sąjungos politikai atsisakė krikščionybės. Krikščionybė, kuri prie visų savo klystkelių, tačiau yra esminė visos Europos kultūros egzistencinė dedamoji. Jos Tiesomis vadovavosi mūsų proseneliai ir taip augino savo palikuonis. O kai nebeliko nieko amžina, tai atėjo ,,Laisvė”. Deja, ne ta, kuri telkia bei išaukština geriausius ir tauriausius Žmogaus bruožus, o ta, išpažįstanti principą …darau ką noriu. Laisvė be Atsakomybės neišvengiamai bent dalį jos išpažinėjų paverčia vergais ir tai tampa jų asmenine tragedija.
Bet šiandien apie netesimus pažadus. Tik įvykus 2016 metų LR Seimo rinkimams ir išrinkus Viktorą Pranckietį Seimo pirmininku, apsidžiaugiau. Žmogus intelektualas, profesorius, tikrai palaikys mano idėją. O idėja buvo skirta Tėvynei Lietuvai pagrąžinti. Tai yra pradėti visus valstybės ir kiekvieno mūsų gyvenimo santykius tvarkyti SKAIDRIAI!
Tam asmeninio laiko ir protinių ląstelių sąskaita sukūriau SKAIDRUMO SISTEMOS KONCEPCIJĄ. Tiesa, netrukus pasisekė susitikti su ponu V. Pranckiečiu ir jam asmeniškai įteikti šį mano gan nemažą veikalą. Jis tikrai parodė susidomėjimą ir patikino, kad netukus su manimi susisieks. Laukiu iki dabar, gavosi kaip toje dainoje… ilgai laukus dar palauk…Deja. Bet aš nesėdėjau ir toliau myniau buvusių kolegų slenksčius. Susitikome su tuomečiu Seimo vicepirmininku Gediminu Kirkilu. Jis entuziastingai ėmėsi remti šią mano idėją. Net paskambino tuomečiam teisingumo ministrui Elvinui Jankevičiui, kuris susitikus pasiūlė sukurti darbo grupę. Kurią iki šiol kuria. Toliau buvo buvęs premjeras Saulius Skvernelis ir jo žinomas padėjėjas Skirmantas Malinauskas. Negana to mano koncepcija buvo net kelis kartus pristatyta visai buvusios Vyriausybės patarėjų komandai. Įdomu. Niekas nepasakė, kad ji netinkama arba jos nereikia. Visi pritarė. Buvo nuspręsta ją pateikti premjero vadovaujamai Korupcijos komisijai. Deja, pats premjeras ją iš darbotvarkės išbraukė. Po to man jau tapo aišku, kad elgiuosi kaip Don Kichotas ir nusprendžiau palaukti geresnių laiku. Tačiau tikrai nežinau, ar tokie ateis. Dar laukiu.
Kodėl tai prisiminiau dabar. Todėl, kad jeigu būtų pagal mano pasiūlytą Skaidrumo sistemos koncepciją priimtas Skaidrumo kodeksas, to, kas vyksta dabar, tikrai nebūtų. O vyksta keletas labai negerų ir valstybei pavojingų dalykų.
Ne taip seniai sukurtas apibrėžimas seniai plintančiam reiškiniui – giluminė valstybė (angliškai, deep state) – tai valstybė valstybėje, t. y. įsislaptinęs ir ilgai veikiantis, paprastai turintis didelį ekonominį potencialą valstybės (plačiau – ir pasaulio) valdymo tinklas, siekiantis nelegaliais būdais daryti įtaką oficialiai renkamai ar išrinktai valdžiai.
Giluminė valstybė egzistuoja ir Lietuvoje, tik apie tai nutylima. Man vadovaujant dar periode 2006 -2007 m.m. istorinės reikšmės LR Seimo atlikto parlamentinio tyrimo metu mes užčiuopėme tokio reiškinio egzistavimą. Tik nežinodami jo prigimties priėmėme tai kaip antikonstitucinę grupuotę, kurią vėliau žurnalistai pavadino ,,valstybininkų” klanu (nors tiksliau būtų antivalstybininkų). Jau esu rašęs ir kalbėjęs TV, kad jis niekur nedingo. Tik laikas nuo laiko persigrupuoja ir keičiasi kai kurios personalijos, nes vyksta natūralūs kaitos procesai. Tačiau jų veikimo būdai tik tampa rafinuotesni ir suktesni. Kartais veikiama net atvirai, viešai pateikiant tai kaip kovą su blogiu. O realiai siekiama visiškai kitų tikslų. Kartais jie savo siekiams įgyvendinti pasitelkia ambicingus karjeristus, viešumoje jau žinomus veikėjus, net nesuprantančius, kad jais manipuliuojama. Jie vykdydami svetimą valią kartais turi ir asmeninės naudos. Dažnai melą supainioję su trupučiu tiesos jie taip suformuoja visuomenės nuomonę, kad net nekalti ar neženkliai prasižengę asmenys yra paverčiami blogiečiais, o niekšeliai atvirkščiai – išaukštinami.
Veidrodis gatvėje. Slaptai.lt nuotr.
Tik per penkis šių metų mėnesius mes su jumis esame liudininkai gan neblogai suorganizuotų dezinformacinių atakų prieš Lietuvos valdžios institucijas siekiant vieno vienintelio tikslo sukompromituoti Lietuvos Valstybę parodant pasauliui, kokia ji pažeidžiama, kad net nesugeba susitvarkyti su elementariais iššūkiais. Ir tai daroma vysktanat karui Ukrainoje bei ruošiantis Lietuvai ypač svarbiam NATO samitui Vilniuje.
Pirmiausia bandoma per kažkokią tai knygą ,,Pranešėjas” ir Prezidentas” pulti lyg tai Prezidentą, o iš tikrųjų VSD vadovą Darių Jauniškį. Čia bandoma nušauti du zuikius. Pirma, parodant, kad svarbi valstybės institucija VSD yra neveikli ir joje vyrauja betvarkė. O antra, bandoma atkeršyti VSD vadovui, kad vienam iš giluminės valstybės veikėjų (pavardžių neminiu, nes niekas šio straipsnio nepublikuos, o ir taip kas domisi supras) VSD sutrukdė išduoti leidimą dirbti su slapta informacija. O jis ne taip seniai iš užkulisių pilnai tam VSD vadovavo. Kaip paaiškėjo, ir pats ,,pranešėjas” nežinia kam dirbo, nes valdančiųjų buvo įdarbintas į politinio pasitikėjimo pareigybes.
Aprimus šiam skandalui, teisingiau jam nepasiekus užsibrėžtų tikslų, ponai nenurimo. Buvo pabandyta apkaltinti neskaidriu lėšų panaudojimu rengiant NATO samitą. Bet čia jie elgėsi labai grubiai. Demaskuotoju pasitelkdami visiems gerai žinomą veikėją toli gražu nepasižymintį skaidrumu – Jogailą Morkūną. Tada griebiamasi gan primityvios, bet reikia pripažinti veiklios taktikos. Ogi prikeliama iš užmaršties savivaldybių Tarybų narių lėšų skirtų naudoti jų politiniai veiklai panaudojimo neskaidrumo faktai. Neteisi ponia buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kad prie jos taip nebūtų atsitikę. Deja, ponia eksprezidente, prie jūsų tai ir atsitiko. Jums valdant tai vyko ir tai vyksta dabar. Ir ponas Andrius Tapinas čia nieko naujo nepasakė ir neparodė. Tai jokia paslaptis, kad pats šios srities lėšų panaudojimo principas yra ydingas. Reikia arba ,,N” sumą skirti šiai veiklai kiekvienam Tarybos nariui be jokių čekių rinkimų arba visiškai jų neskirti.
O kur prasišovė ponai viešintojai. Jei jie tai būtų padarę prieš savivaldybių rinkimus, tada viskas būtų logiška. Deja, dabar ir kvailiui aišku, kad ponai skaidrintojai ne šį tikslą turėjo. O jų tikslą pilnai atskleidė valdančiosios partijos TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Savo aiškiu, bet cinišku pasakymu, kad dabar reikia paleisti Vyriausybę ir surengti priešlaikinius Seimo rinkimus. Koks atsakingas politikas būdamas blaivaus proto siūlys tokius veiksmus prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Kuris archi svarbus mūsų pačių Valstybei, jeigu objektyviai ir nuoširdžiai vertiname šios organizacijos svarbą. Taip pasielgti gali tik neatsakingas savimyla arba nieko neišmanantis geopolitikoje mėgėjas. Nors labai knieti pasakyti griežčiau. Tačiau įvertinant mūsų tautiečių sugebėjimą atskirti pelus nuo grūdų, manau, jie patys tą posakį suras.
Niekas negina nesąžiningų arba žioplų savivaldybių politikų, kurie nesugebėjo susitvarkyti su 400-500 € sumomis, jiems skiriamomis kas mėnesį. Nesąmonė buvo sukonstruoti tokią kvailą schemą, kad net sąžiningi Tarybų nariai, dirbdami savo tiesioginį darbą dar turi būti buhalteriais bei rankioti čekius. Beje, negalime nutylėti ir tokio esminio momento, kad kyla nemažai klausimų ir dėl pačio skaidrintojo skaidrumo. Jis ne tik mums viešai nesuteikia galimybės susipažinti su jo renkamomis labdaros lėšomis, kaip ir kam jos išleidžiamos. Mes nežinome, kaip jis leidžia iš valstybės gautas gan solidžias sumas. Vien iš S. Skvernelio Vyriausybės per VRM sistemą jam buvo skirta 100 000 eurų, pripažinkite, tai kelis kartus daugiau nei 15 000 eurų per savivaldybės 4 metų kadenciją. O kur skaidri ir vieša ataskaita? Juk tai mūsų visų pinigai. Ir keista, kodėl labdaros lėšos, skirtos Ukrainai, renkamos ne į specialią sąskaitą, o į pono skaidrintojo ,,Laisvės TV”, juk ten joms nesunku ir susimaišyti. Taip ir nepastebėsi, kad labdaros lėšos gal ir netyčiai bus panaudotos ne pagal paskirtį. Kas galėtų paneigti tokią galimybę. Siekiant būti tikrai skaidriam, visų pirma labdaros lėšos Ukrainai privalėjo būti renkamos į specialią sąskaitą. O svarbiausia – viešai paskelbti per visus įmanomus kanalus, kad internete yra sukurtas specialus puslapis, kuriame yra visos sąskaitos, kam ir kada labdaros lėšos buvo panaudotos. Ir taip iki 1 cento.
Logiškas klausimas: o gal šis širšalas dėl savivaldybių Tarybų narių lėšų visiškai ne dėl skaidrumo, o siekiama visiškai kitų tikslų.
Atidus žvilgsnis. Slaptai.lt nuotr.
Viena aišku, kad šis skandaliukas visiškai neprilygsta Eligijaus Masiulio skandalui, net jo išteisinimui pirmos instancijos teisme. Arba I. Šimonytės jai būnant finansų ministre skolinimuisi už beveik 9,5% per 2009 m. krizę, kai buvo galima skolintis iš TVF už 1,5% taip padarant nuo 1,6 iki 2 milijardų žalą valstybei. Arba žadėtos pigios dujos ir SGD laivas – terminalas už 720 milijonų eurų nuomos pervedamos į ofšorinę kompaniją. Juk net britų analitikai paskaičiavo, kad už tokią sumą galima buvo tris tokius terminalus pastatyti. O šis tik išnuomotas. Be to, niekas taip ir neišskaidrino tų nuomotojų akcininkų, kas jie tokie. Kodėl tylima apie dabar vykstantį mūsų visų ir valstybės apiplėšimą, kai seniai dujų ir naftos kainos nukrito, o už elektros energiją kaip mokėjome, taip ir mokame didžiules sumas. Negano to, valstybė ir toliau taip vadinamiems nepriklausomiems elektros tiekėjams perveda lyg tai kompensaciją po 0,28 € už kWh. O kodėl tylima dėl 28% Ignitis akcijų privatizavimo. Ir tolimesnį energetikos objektų pavertimą privačiais. Ir masė kitu aferų, aferyčių. Apie kurias net nekalbama ir nuo jas vykdžiusių ar vykdančių, nes jos vyksta ir dabar, atsakomybė kaip nuo žąsies vanduo nubėga. Beje, ir ataskaitų niekas nereikalauja. Ir kur čia dingsta tie skaidrintojai. Ar kartais jie ne iš vienos ,,šaikos”, kaip mėgsta įvardyti Žygimantas Povilonis. Ir jeigu kas nors tiki, kad šie skaidrintojai elgiasi moraliai ir nuoširdžiai, įklausykite į pono G. Landsbergio griaunančius valstybės nacionalinį saugumą žodžius ir veiksmus. Įsigilinę ir susimąstę pradėsite suprasti, kad mes seniai gyvename kreivų veidrodžių karalystėje ir matome mums pakišamą iškreiptą vaizdą.
O TIESA! Tiesa, kažkur anapus…
Daktaras Algimantas Matulevičius -LRP pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadenciją baigusios valstybės vadovės Dalios Grybauskaitės teiginius, esą jos vadovavimo laikotarpiu tokių situacijų kaip kilęs skandalas dėl ministrės Jurgitos Šiugždinienės būtų išvengta, prezidentas Gitanas Nausėda sako priėmęs kaip juoką. Pasak Daukanto aikštės lyderio, būtent prezidentūroje šeimininkaujant D. Grybauskaitei, savivaldoje vešėjo ydinga išmokų reglamentavimo sistema.
„Tai, ką pasakė buvusi prezidentė, aš priimu kaip juoką. Bet nelabai vykusį, nes kaip tik prie jos visa tai ir vyko. 10 metų“, – ketvirtadienį LRT televizijai sakė G. Nausėda.
Prezidentas nurodo, kad prezidentės pareigas ėjusi D. Grybauskaitė turėjo gerokai artimesnius santykius su konservatoriais – kitaip nei jis. Visgi, klausiamas, ar ketina susitikti ir aptarti ažiotažą sukėlusias istorijas su premjere, G. Nausėda tiesiogiai neatsakė, tačiau pažymėjo, kad yra „nusiteikęs kalbėtis su žmonėmis, kurie nori klausytis“.
„Matote, mes turime tokią politinę situaciją, kokią turime. Jūs žinote, kokie buvo santykiai su konservatorių Vyriausybe buvusios prezidentės, kokie yra mano santykiai. Jie dinamiški, jie įdomūs. Pagyvensime – pamatysime“, – santykius su Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybe apibūdino G. Nausėda.
„Aš visada nusiteikęs kalbėtis su žmonėmis, kurie nori klausytis“, – nurodė politikas, klausiamas apie planus susitikti su premjere.
ELTA primena, kad ketvirtadienį dvi kadencijas Lietuvai vadovavusi D. Grybauskaitė pareiškė, jog jos vadovavimo šaliai metu tokių situacijų, kai į skandalus įsivėlę politikai tęsia darbą Vyriausybėje, būtų išvengta.
„Prie manęs, taip vadinamoje situacijoje, tokių situacijų nebūtų buvę“, – žurnalistams Seime sakė D. Grybauskaitė, klausiama, ar, jos nuomone, J. Šiugždinienė gali tęsti darbą Ministrų kabinete.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Apie tai, kad J. Šiugždinienė turėtų apsvarstyti ateitį poste, ketvirtadienio vakarą netiesiogiai užsiminė prezidentas Gitanas Nausėda. Jis nurodė, kad į ažiotažą sukėlusią istoriją įsivėlę ministrai turėtų pasekti jo buvusio patarėjo Povilo Mačiulio pavyzdžiu. Pastarasis taip pat buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos narys ir šio skandalo kontekste ketvirtadienį pranešė pasitraukiantis iš valstybės vadovo patarėjų komandos. G. Nausėda prašymą tenkino.
„Kur kas skaidresnis klausimo sprendimas būtų toks, jeigu ir kiti politikai pasielgtų taip pat, kaip Povilas“, – ketvirtadienį LRT televizijai teigė G. Nausėda.
„Mes politinės kultūros kartelę laikome tame lygyje, kuriame laikome. Pažiūrėsime, kokiame lygyje ją laiko Vyriausybė”, – pridūrė jis.
Kaip ELTA anksčiau skelbė, klausimai dėl J. Šiugždinienės kilo po to, kai prieš savaitę visuomenininkas Andrius Tapinas paskelbė, kad švietimo, mokslo ir sporto ministrė, dirbdama Kauno savivaldybėje, galimai piktnaudžiavo tarybos nario veiklai skirtomis lėšomis ir įsisavino beveik 14 tūkst. eurų.
Centai ir eurai. Slaptai.lt nuotr.
Ministrė savo išlaidų pagrįsti čekiais negalėjo, tačiau paviešino Kauno savivaldybei pateiktas ataskaitas. Tai neišsklaidė abejonių nei opozicijai, nei daliai valdančiosios koalicijos atstovų.
Nors premjerė I. Šimonytė kartojo pasitikinti J. Šiugždiniene, ši ketvirtadienį ministrė paskelbė Vyriausybės vadovei įteikusi atsistatydinimo pareiškimą.
Kaip numato įstatymas, premjerė dėl sprendimo, ar patenkinti ministro prašymą jį atstatydinti, turėtų apsispręsti per penkias darbo dienas.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Nedaug kas iš mūsų ,,laisvos žiniasklaidos“ išspausdins ar portale patalpins šį mano gan kuklų, bet, manau, daugeliui Lietuvos žmonių gan svarbų klausimą. Tačiau, kaip sakoma, nepabandžius nesužinosi.
Nesileisiu į ilgas peripetijas dėl LR Prezidento Gitanos Nausėdos priklausymo TSKP. Jau ir taip bene didžiulis vežimas prirašytas, o dar daugiau prikalbėta. O kokie vertinimai. Beje, ženkliai įdomesni vertintojai. Jie gi visi save įrašę į ,,teisuolius“. Jie skaidrūs kaip krištolas, nieko amoralaus nepadarę ir net niekada neklydę. Todėl jiems ir privilegija kitus teisti bei moralizuoti. Tik čia kirba toks kirminėlis – ar jie tikrai tokie dori, kaip bando save pateikti? Ir tas nešvarumo jausmas neapleidžia. Juolab, kad visa ši istorija net sudilusio skatiko neverta. O koks dėmesys, kiek triukšmo. Net kyšininkus bei pedofilus pamiršome. Ką jie – palyginus su šia ,,istorija“, kuri net prieš ,,pranešėją“ nublanksta… O čia dar vienas kirminiukas krebžda – gal ji ir ,,išdygo“, kad ta pirmoji nesuveikė?
Tačiau mano vienintelis klausimas ženkliai svarbesnis ir paprastesnis. O kur jūs ponai ir ponios ,,teisuoliai“ buvote, kokiu letargo miegu miegojote, kad pražiopsojote, juk 2009 metais Lietuvos Respublikos Prezidente tapo Mykolo Burokevičiaus partijos narė Dalia Grybauskaitė?
Nežinantiems, ne tokios ir senos, mūsų istorijos paaiškinu išsamiau, nes tai gan svarbu. 1989 m. gruodžio mėnesį, pirmoji visoje SSRS, atsiskyrė nuo Maskvos Lietuvos komunistų partija, kuriai vadovavo Algirdas Mykolas Brazauskas vėliau (1993 m.) tapęs LR Prezidentu. Tai buvo istorinės reikšmės įvykis, nutiesęs kelią į mūsų Nepriklausomybę. Ir Tauta tai suprato, bei palaikė. Po suvažiavimo įvykęs miting as, į kurį susirinko pilnutėlė Katedros aikštė, tai patvirtino. Deja, nei suvažiavime, nei mitinge bei pačioje atsiskyrusioje nuo Maskvos LKP nebuvo būsimos Prezidentės D. Grybauskaitės. Ir būti negalėjo, nes ji ir toliau dirbo Maskvai savo partinėje mokykloje, kurią savo žinion perėmė Maskvos TSKP Centro komitetas. Dirbo ten ir po 1990 m kovo 11d., net buvo paaukštinta pareigose. O savo biografijoje ponia D. Grybauskaitė, švelniai tariant, gudrauja: apie priklausymą partijoms ji rašo „Priklausyme partijoms”: 1979–1989 m. Lietuvos komunistų partijos narė. Nuo 1990 m. nepartinė.
Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, bet tai – ne TIESA. Ji iki 1990 metų antros pusės buvo TSKP narė arba liaudyje vadinama burokevičininkė arba ant TSKP platformos (juos vadino platformininkais, nes jie liko ištikimi Maskvai) ir buvo prieš Lietuvos Nepriklausomybę. Nebūdama toje Maskvos partijoje ji negalėjo toliau dirbti partinėje mokykloje, o joje tuo metu net buvo paaukštinta, tapo moksline sekretore.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeika atkreipia Demsie (portalas Delfi 2023-04-05), kad visoje šioje istorijoje daug svarbiau, jo nuomone, ar tu pasirinkai, ypač po 1990m. kovo 11 d. atsiskyrusią LKP, ar likai su Maskvos, t.y. su M. Burokevičiaus partija. Negalima nepritarti profesoriui, jis 100 proc. teisus.
Būtent šiuo nedideliu rašinėliu noriu užduoti visiems ,,teisuoliams“ vienintelį klausimą, kur jūs buvote, kai Tauta net du kartus iš eilės rinko LR Prezidente M. Burokevičiaus partijos narę. Jūs tylėjote lyg žuvys. Ar jums kas liežuvius buvo prisiuvęs, o dabar atrišo. Nors ir dabar jūs bandote D. Grybauskaitę pateikti kaip teigiamą heroję. Teigiate, kad ji savo biografijoje nurodė, kad buvo partijoje. Taip, nurodė. Deja, nedidelė smulkmenėlė, pamiršo nurodyti, kurioje ir tikslią datą. Bet čia matomai jums – smulkmena?
Tik jei jūs taip ,,principingai“ ir vieningai būtumėte tada (2009 m.) mums aiškinę, kad tai nedora, koo Gero, bent dauguma mūsų būtų išgirdę. Tik tada būtų neišsipildžiusi Vytauto Landsbergio pranašystė: Lietuva nebūtų turėjusi ,,…savo Lietuvos Dalios…“…
Daktaras Algimantas Matulevičius – LRP pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda tvirtina, kad nerimo dėl to, jog trečiadienį buvo išviešinta, kad jis 1988-ais metais įstojo į Komunistų partiją nejaučia. Jis tikina, kad didžiąją gyvenimo dalį bandė nuplauti savo poelgį, o pasidalinęs šia savo istorijos dalimi „jaučiasi geriau“.
„Aš tikrai niekaip nesijaučiu susijęs su tuo sprendimu, kuris buvo padarytas 23-jų metų žmogaus. Dar kartą kartoju, didžiąją savo gyvenimo dalį, bandžiau nuplauti tai, ką padariau tuo metu. Ar tai buvo nerimas? Ne, tai nebuvo nerimas. Tai buvo informacija, kuri buvo man nemaloni ir kuria pasidalinęs dabar tikrai jaučiuosi geriau“, – trečiadienį TV3 televizijai teigė G. Nausėda.
Šalies vadovas aiškina suprantąs, kad dalis žmonių jį pasmerks, tačiau ragino visus žmones atsižvelgti į jo dabartinę vykdomą užsienio politiką ir pasisakymus Rusijos atžvilgiu. Taip pat jis pažymėjo, kad nepriklausomybės metais buvusi jo profesinė ir, šiuo metu, politinė veikla neturi nieko bendro su stojimų į Komunistų partiją.
„Suprantu, kad dalis žmonių mane pasmerks, jau pasmerkė, ir dalis žmonių jau padarė tą pačią pirmą (prezidento kadencijos – ELTA) dieną, 2019 m. gegužės 26 d., nes tiesiog ne tą išrinko. Ką jiems beaiškinčiau, jie liks prie savo nuomonės“, – akcentavo prezidentas.
„Bet aš kreipiuosi į visus žmones ir tiesiog paklausčiau jų, ar mano kaip prezidento veikla, kažkuo asocijuojasi su tuo, ką padariau prieš 35 metus? Ar mano užsienio politika, santykiai su Rusija, mano pasisakymai Rusijos atžvilgiu yra kokie nors dviprasmiški? Ar Ukrainos klausimu laikausi neaiškios pozicijos? Visa po to buvusi mano profesinė ir dabar politinė veikla neturi nieko bendro su tuo, ką padariau 1987–ais metais“, – tvirtino G. Nausėda.
Galiausiai prezidentas pareiškė, kad gerai, jog visa istorija buvo išviešinta, tačiau jam nesinorėtų, kad Lietuvoje žmonės vienas kitą traktuotų kaip „medžiojamą žvėrį“. Taikinys. Ar bus pataikyta į dešimtuką? Slaptai.lt nuotr.
„Manau, kad gerai, jog taip atsitiko, dabar viską pasakiau, ką žinau ir ką atsimenu. Dabar prašau, elkitės su manimi kaip norite, galite teisti, galite suprasti, bet dar kartą kartoju, man labai norėtųsi, kad mes šioje valstybėje netraktuotume vienas kito kaip kažkokio medžiojamo žvėries“, – sakė šalies vadovas.
ELTA primena, kad trečiadienį savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje žurnalistas D. Pancerovas paskelbė radęs dokumentus, įrodančius, kad 1988 m. prezidentas Gitanas Nausėda pateikė prašymą stoti į Komunistų partiją. Pasak žurnalisto, šalies vadovui partinis bilietas buvo išduotas tų pačių metų birželio 27 d.
Pastaruosius faktus įrodantys dokumentai aptikti Lietuvos ypatingajame archyve. Specialistai, pasak D. Pancerovo, dokumentų autentiškumo nekvestionuoja.
Žurnalistas atkreipia dėmesį ir į tai, kad G. Nausėda – kitaip nei jo pirmtakė, kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė – savo anketoje Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) nenurodo kadaise priklausęs Komunistų partijai. Rinkiminėse VRK anketose kiekvienam kandidatui yra keliamas klausimas, ar šie dalyvauja ar yra buvę kokios nors politinės organizacijos nariai.
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
5. „Vis tiek užkimšime tau burną“
Abiejų žurnalistų prisiminimai liudija, kad jau Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės laikais susiformavo neoficialus valdžios spaudimo mechanizmas, tramdant žurnalistus ir jų redaktorius.
G. Visockas prisimena, kaip vyriausias redaktorius anuomet pasikvietė į kabinetą ir „pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką… Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaites jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti“ (p. 35).
Atsisakęs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, žurnalistas buvo atleistas iš darbo redaktoriaus įsakymu dėl vadovybės skirtų užduočių nevykdymo…
Gintaras Visockas. Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Redaktorius čia, be abejo, buvo bejėgis. Kaip pranešė G. Visockui minėtą televizijos laidą surengęs kolega, pakvietęs į Konarskio gatvę pokalbiui, „jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą. Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo klausimais. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai“ (p. 25 – 26).
Galima diskutuoti, ar laisvo žodžio teisė visados pasitarnauja konkretiems valstybės interesams, bet vargu ar dera sutikti su ideologine nuostata, esą laisvas žodis turi būti draudžiamas demokratinėje valstybėje vien todėl, kad jis neatitinka kurios nors vienos valdančiosios partijos ideologinių standartų, tikslų ir taktinių sumanymų.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto
Deja, „Lietuvos ryto“ santykiuose su vienu ar kitu metu atėjusia į valdžią nauja partija ne kartą atsirasdavo pakankamai grėsminga trintis, ir vyriausias dienraščio redaktorius neketina to slėpti ar šventos ramybės vardan nutylėti. Pasak G. Vainausko, „atlėgus grėsmei, kad Lietuvos kelią į nepriklausomybę Maskva gali mėginti užtverti brutalia jėga, valdžios žmonės, ypač susitelkę apie tuometinį Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį, pasijuto nekritikuotini ir ėmė priešiškai žiūrėti į laisvą žodį. Tiesa, iš pradžių būta mėginimų flirtuoti su žurnalistais. Pamenu, didžiausių dienraščių redaktorius aukšti valdžios pareigūnai pasikviesdavo papietauti. Nuvykdavau ir aš. Sėdime, apie šį bei tą šnekučiuojamės, o Vyriausybės nariai tarsi kažko lūkuriuoja. Būdavo nesunku nujausti, ko jie laukia – kad, kaip sovietiniais laikais, mes imsime jų ko nors prašyti. Tai būtų valdžiai suteikę progą pažadėti kokią nors pagalbą, o mums užmesti priklausomybės apynasrį. Bent „Lietuvos ryto“ jokiu meduoliu nepavyko suvilioti. Tada pasigirdo šūkčiojimų, kad spauda savo kritinėmis publikacijomis griauna valstybę“ (p. 106).
Beje, vien šūkčiojimais apsiriboti anuomet nemanyta. Iš G. Vainausko prisiminimų aiškėja, kad „dar 1991 metų rudenį, kai Lietuva sovietinės kariuomenės savivalės buvo atsikračiusi vos prieš kelis mėnesius, pirmą, bet tikrai ne paskutinį kartą valdžia pamėgino pažaboti nepriklausomus laikraščius – kurpė planus juos net nacionalizuoti“ (p. 106).
Reikia pasakyti, kad anuomet Lietuvos žurnalistai dar nebuvo sumaniai suskaldyti į tarpusavyje besiriejančius konkurencinius lagerius, dar nebuvo užsidarę savisaugos kiautuose ir turėjo tiek proto, kad suvoktų, jog vien tiktai kūrybinių žurnalistų susivienijimas gali atnešti visų trokštamą bendrą pergalę.
Šiandien sunku tai įsivaizduoti, bet anuometinė „spauda atkirto valdžiai: žurnalistai surengė įspėjamąjį streiką, reikalaudami liautis slopinti laisvą žodį – 1991 metų lapkričio 30 dieną penki šalies dienraščiai išėjo tuščiais puslapiais, išspausdinę tik kreipimąsi į Vyriausybę. Šios protesto akcijos atkreipė ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Šalies valdžia pabūgo ir atsitraukė – planai nacionalizuoti nepriklausomus laikraščius buvo palaidoti“ (p. 106).
G. Vainausko žinią apie dienraščio nacionalizavimo planus patvirtina ir du kartus Lietuvos vyriausybei vadovavusio Gedimino Vagnoriaus 2017 metų pareiškimas, pacituotas „Redaktoriaus testamente“: „Padariau daug politinių klaidų. Tačiau džiaugiuosi, jog būdamas Vyriausybės vadovu atlaikiau konservatorių partinės viršūnės – ypač Vytauto Landsbergio – nuolatinį spaudimą suvalstybinti „Lietuvos rytą“ ir nuslopinti šį vakarietiškų idėjų ruporą. Kaip matau, tas spaudimas tęsiasi iki šiol“ (p. 205).
6. Valdiškas laisvo žodžio „apynasrių“ asortimentas
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
G. Vainausko prisiminimuose apstu pavyzdžių, kaip aukščiausios valdžios atstovai stengėsi riboti „Lietuvos ryto“ įtaką visuomenei, tačiau daugiausia rimtų priekaištų, žinoma, tenka D. Grybauskaitei. Jos dviejų kadencijų prezidentavimo metu dažniausiai griebtasi užkulisinio spaudimo: „Žinau, kad prezidentė įsmeigė geluonį į Visuomenės informavimo etikos komisiją, kurios dauguma narių buvo jos statytiniai. Prisidengę kilniais tikslais jie pro didinimą stiklą stebėjo mūsų publikacijas ir nuolat siuntė įspėjimus – tik spėk gintis teismuose. Numoti ranka negalėjai – jei per metus penkis kartus dienraštį ir portalą nubaus, neteksi pridėtinės vertės mokesčio lengvatos… Mums buvo visaip trukdoma lygiomis teisėmis su kitais leidiniais konkuruoti dėl viešinimo akcijų. Iš kai kurių ministrų per privačius pokalbius girdėjau, kad prezidentė įtariai jų klausinėjusi, kodėl įvairius Europos Sąjungos projektus jų vadovaujamos ministerijos skelbia „Lietuvos ryte“. Apie nerašytą draudimą valstybės įstaigoms skelbti reklamą mūsų laikraštyje man yra užsiminęs tuometis konservatorių žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius […] Dalis privačių bendrovių taip pat tiesiog nustojo reklamuotis „Lietuvos ryte“ – dėl viso pikto. Esą ką gali žinoti, gal ponia prezidentė ims ir užsiundys Mokesčių inspekciją ar STT“.
Paradoksalu, bet G. Vainausko knygoje ne kartą prisimenama STT (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba), kuri atskirais atvejais pasitarnaudavo valdančiosios partijos ar prezidentės D. Grybauskaitės interesams. Tuo tarpu būtent STT, kiek prisimenu, buvo kuriama, iš dalies ir mano kurso draugo lituanisto Romualdo Ozolo, vėliau pasišventusio politikai, iniciatyva, kaip ypatinga tarnyba, visiškai nepriklausoma nuo privačių ar politinių interesų valstybinė institucija kovai su bet kokia korupcija.
Čia neverta vardinti G. Vainausko prisiminimuose aprašytų ar tik išvardintų spaudos varžymo epizodų prezidentės laikais, užteks pateikti nuoširdų redaktoriaus prisipažinimą: „Dėliodamas D. Grybauskaitės valdymo mozaiką, suvokiu, kad prezidentė iš manęs atėmė dešimt gyvenimo metų, kurie galėjo būti daug kūrybiškesni ir naudingesni Lietuvai, jei nebūtų reikėję atlaikyti įvairių komisijų spaudimo, nuolat minant tesimų slenkstį ar vykti į apklausas STT. Tai ne tik mano nuomonė – nuo prezidentės savivalės kentėjo didelė dalis lietuviškojo verslo, o savarankiškesni ar bent kiek tarptautinio pripažinimo susilaukę politikai, įstaigų vadovai, vadybininkai būdavo negailestingai sudorojami“ (p. 195).
7. „Trečiosios valdžios“ galia ir gėda
Abiejų žurnalistų prisiminimuose atsiskleidžia „trečiosios valdžios“ – Lietuvos teisėjų – veiklos garbingi ir gėdingi epizodai, neretai su veikėjų pavardėmis. Dauguma epizodų dažniausiai vyko pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais, kuomet pradėjo ar plėtojo savo nepriklausomą žurnalistinę veiklą G. Vainauskas ir G. Visockas.
Bausmė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) foto
Skaitant abi knygas, ima nedviprasmiškai aiškėti, kaip Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė grėsmingai varžyti žurnalistams teismuose keliamos bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo“. Žurnalistų kritikos sulaukęs asmuo, pasijutęs įžeistas dėl kritikos, dabar galėjo oficialiai kreiptis į teismą, reikalaudamas piniginės kompensacijos už „moralinę žalą“. Teisinė naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus. Gintaras Visockas pateikia epizodą, kuomet jis buvo patrauktas į teismą ir teisėjo sprendimu nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą.
Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas užsitęsė, ir bene trejus metus jaunam žurnalistui nuo kiekvienos algos būdavo nuskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios antstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu. Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti…
Susidorojimo su „orumo ir garbės“ pažeidėjais banga tiek įsisiūbavo, kad anuomet net Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus prisiminimų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ (2011) atsidūrė „įžeistųjų“ taikinyje. Tuo tarpu V. Adamkaus knyga tapo bestseleriu, vos pasklido gandas, kad joje yra keletas nuoširdžių, autocenzūros neperkoštų prisipažinimų ir leidėjų neišcenzūruotų pokalbių su kitais politikais, atskleista nemaža anksčiau į į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, užuominų apie politinę korupciją.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Politikams, žinoma, nepatiko, kad prezidentas sulaužė politinės konspiracijos nerašytą taisyklę: tauta privalo klausytis, ką šneka ekranuose politikai, bet jokiu būdu neturi teisės žinoti, ką už uždarų durų susitaria veikti politikai ir ką nuveikia susitarę… Garsusis teorinio teisingumo skelbėjas Kęstutis Masiulis net palygino prezidento V. Adamkaus knygą su JAV policijos paieškomo garsiojo „WikiLeaks“ kūrėjo Džuliano Asandžo (Julian Assange) veikla, išviešinant šnipinėjimo praktikas, korupcijos atvejus aukščiausiuose valdžios lygiuose, diplomatinių derybų paslaptis ir pan. Palygino ir moraliai pasmerkė. Kitaip sakant – prezidentas buvo apkaltintas, kad nepakankamai griežtai laikėsi nerašytų politinės veiklos kuluarų slaptumo „taisyklių“, prasižiojo apie tai, ką reikia nutylėti.
Kai kurie nepalankiai paminėti V. Adamkaus knygos veikėjai reagavo dar ryžtingiau, žadėjo paduoti autorių į teismą. Parlamentarė Dangutė Mikutienė taip ir padarė – padavė prezidentą į teismą už jos garbės ir orumo įžeidimą, pareikalavusi, berods, kelių šimtų tūkstančių litų kompensacijos, žadėdama juos atiduoti labdarai. Įsijungė prokuratūra, ėmė sklisti gandai, kad knyga bus uždrausta, o V. Adamkui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ir t.t.
Laimei teismas pripažino, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą“.
Sakau, laimei, nes viskas priklausė ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos. Tuo tarpu tik prisiekusiųjų teismas daugelyje demokratinių Vakarų šalių yra žodžio ir spaudos laisvės esminis garantas. Tarkim, Britanijoje, iš kurios dalinai buvo mūsiškių nusižiūrėtas teismo procesas dėl šmeižto spaudoje, viską sprendžia Prisiekusiųjų teismas. Pasak įžymaus britų teisės klasiko, ilgamečio vyriausiojo Britanijos teisėjo, lordo Keniono (Loyd Kenyon, 1732 – 1802), kurį jau esu citavęs „Metuose“ (2014, 7), “spaudos laisvės klausimo esmė labai paprasta, jeigu ją apvalysime nuo visokiausių retorinių pagražinimų, ir kiekvienas sveiko proto žmogus lengvai ją supras. Tai nei daugiau, nei mažiau, tiktai tai, kad kiekvienas žmogaus gali paskelbti spaudoje viską, ką dvylika jo bendrapiliečių nelaiko smerktina, o kita vertus – baustinas yra kiekvienas, kas skelbia tai, kas dvylikos prisiekusiųjų akimis žiūrint yra smerktina ir nederama” (p. 113).
Deja, Lietuvoje, kol neturime prisiekusiųjų teismo institucijos, nėra jokios garantijos, kad teisėjo sprendimas literatūrinio kūrinio ar spaudos publikacijos bylose nepriklausys nuo kažkieno asmeninio skonio, simpatijų ar išorinių įtaigų. O kai pastaroji grėsmė įsikūnija stambiomis piniginėmis baudomis, teisėjo sprendimai suveikia kaip rašytojo ar žurnalisto apynasris daug efektingiau nei sovietinės valstybinės išankstinės cenzūros laikais.
Kam tai naudinga? Sunku pasakyti, bet faktas, kad mūsų Seime dar 2007 m. įregistruotas ir 40 parlamentarų pasirašytas nutarimo projektas dėl prisiekusiųjų teismo įteisinimo taip ir guli iki šiolei neįteisintas ir ko gero užmirštas, pasiteisinant viską Lietuvoje pateisinančiu argumentu – nėra tam pinigų. Laimei, po kurio laiko minėtos bylos buvo įstatymiškai pažabotos. „Žurnalisto išpažintyje“ G. Visockas primena, kad minėtoje byloje apylinkės teismo pripažintas ir nubaustas „už šmeižtą ir įžeidimą“, šiandien jis visiškai išteisintas. „Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas“ (p. 54).
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Prisimena žurnalistas ir „anųjų teisėjų“ likimus. „Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, iškalbingiausia net ne tai, kad sušvelninus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu nė cento. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų, iš kurių teko mokėti „įžeistajam“ generolui. Už jos kančias dovanoti negaliu“ (p. 56).
Neatrodo, kad ir G. Vainauskas būtų linkęs dovanoti jo išvardintiems Lietuvos veikėjams, kurie telkė į atsakingas pareigas ne teisėsaugai, o valdžiai ištikimus prokurorus, teisėjus, teismų pirmininkus ir kitus, „signalus iš Daukanto aikštės klusniai gaudančius teisininkus“ (p. 188). Nenutyli jis ir galimo asmeninio prezidentės keršto „Lietuvos ryto“ redaktoriui, kad „suardėme sumanymą tyliai sudoroti „Snoro“ banką ir suimti jo savininkus pranešdami apie šiuos planus“.
Koks kerštas? Žemas ir neteisėtas. Redaktorius su kartėliu prisipažįsta, kad švęsdamas savo šešiasdešimtmetį 2015 metų rudenį, „net nuspėti negalėjau, bet, kaip netrukus paaiškėjo, jau buvo rezgamas planas, kurio svarbiausiu taikiniu turėjau tapti aš. Pasirodo, pusę metų buvo klausomasi mano pokalbių telefonu, įrašinėjami pašnekesiai viešose vietose, privačiose erdvėse, kad ir kur eidavau ar važiuodavau – visą parą man ant kulnų lipo sekliai“ (p. 160).
Ir štai įsimintina išminčiaus išvada: „Sulaukęs šešiasdešimtmečio jau moki atskirti, kas tikra, o kas tik apsimetinėjimas ir veidmainystė, kas yra vertybės, o kas tik jų iškamšos“ (p. 16). Būtent politinių iškamšų ir jų patarnautojų pastangomis vyriausiajam „Lietuvos ryto“ redaktoriui teko iškęsti „keturis metus užsitęsusį teismų maratoną“, glaustai aprašytą su teigiamų ir neigiamų dalyvių pavardėmis (p. 403-412), kuris vis dėlto 2019-ųjų rudenį baigėsi visišku Gedvydo Vainausko išteisinimu.
Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodžius kalboms, esą premjerė Ingrida Šimonytė galėtų būti siūloma tarp kandidatų pakeisti NATO vadovą, europarlamentaras Andrius Kubilius tvirtina, kad tokios diskusijos vyksta ir Europos Parlamento (EP) koridoriuose. A. Kubiliaus teigimu, tiek jis, tiek Lietuvos Vyriausybės vadovę žinantys politikai I. Šimonytės kandidatūrą vertina labai rimtai.
„Tokios kalbos koridoriuose vyksta, niekas dar atvirai nekalba. Matome įvairias personalijas, kurios galbūt irgi svarstomos kaip kandidatės arba nori būti svarstomos, yra minima įvairių pavardžių, kai kas – spaudoje, kai kas – koridoriuose. Turiu pasakyti, kad tarp visų vardijamų galimų kandidatų, I. Šimonytė atrodo labai stipriai, tad aš tokias perspektyvas vertinu kaip labai realias“, – Eltai teigė europarlamentaras.
Anot jo, tarp minimų pavardžių – buvusi Kanados užsienio reikalų ministrė Chrystia Freeland, buvęs Italijos premjeras Mario Draghi, taip pat Kroatijos buvusi prezidentė Kolinda Grabar-Kitarovic bei kiti kandidatai.
„Negaliu visų įvardyti, bet tokios pavardės yra minimos, ir pakartosiu, kad kiek tenka neformaliai bendrauti ir kalbėtis, tema nėra labai karšta šiuo metu, bet tie, kurie žino I. Šimonytę, ją vertina kaip rimtą kandidatę“, – pridūrė europarlamentaras.
Kita vertus, kurį laiką viena iš kandidačių užimti NATO vadovės poziciją buvo minima buvusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, tačiau pati D. Grybauskaitė neslėpė, kad jos griežtas požiūris į Rusiją taptų kliūtimi užimti šias pareigas. Be to, tarptautinėje spaudoje kilo svarstymų, kad kilusio iš Šaltojo karo metais Sovietų Sąjungos okupuotų Baltijos valstybių asmens vadovavimas NATO galėtų būti suprastas kaip Rusijos provokacija. Vis tik, A. Kubiliaus teigimu, būtent Baltijos šalys geriausiai suvokia Kremliaus grėsmę, todėl tai yra papildomas argumentas kandidatuoti. Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Mano logika yra tokia – vienas dalykas, kad NATO paskutiniame Madrido samite yra įvardyta vieša deklaracija, kad autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė visam Europos kontinentui ir visai organizacijai, tad kyla klausimas, kas geriausiai žino Rusijos grėsmę? Mano įsitikinimu, būtent Baltijos šalys geriausiai žino tas grėsmes ir galime jas objektyviai vertinti, todėl tai būtų privalumas, o ne trūkumas“, – kalbėjo A. Kubilius.
„O tai, kad iki šiol nei vienas iš naujosios Europos atstovų nėra vadovavęs NATO organizacijai, irgi yra argumentas, kodėl turėtų būti kažkas iš centrinės Europos arba Baltijos valstybių. Ir trečias dalykas, iki šiol NATO organizacijai nėra vadovavusi moteris, todėl tai yra vėl papildomas argumentas, kuris stiprina I. Šimonytės galimybes“, – pridūrė parlamentaras.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
ELTA primena, trečiadienį įtakingas verslo dienraštis „Financial Times“ Lietuvos premjerę paminėjo kaip vieną iš kandidatų pakeisti NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą. Vis tik pati I. Šimonytė tokias diskusijas komentuoti atsisako.
„Jokių komentarų šia tema. Jokių“, – interviu Eltai trečiadienį sakė premjerė.
Viena iš kandidačių užimti NATO vadovės poziciją kurį laiką buvo minima buvusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Vis tik praėjusią savaitę duodama interviu „The New York Times“, D. Grybauskaitė neslėpė, kad jos griežtas požiūris į Rusiją taptų kliūtimi užimti šias pareigas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo svarstoma kaip kandidatė tapti Europos Komisijos (EK) vadove, sako užsienio reikalų viceministras, konservatorių partijos vicepirmininkas Jonas Survila.
Interviu Eltai komentuodamas šalyje vėl kilusias diskusijas dėl Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Tarybai, J. Survila tvirtino, kad pagrindinė priežastis, kodėl ES lyderiai į EK vadoves 2019 m. pasirinko buvusią Vokietijos gynybos ministrę dešiniųjų europinei šeimai priklausančią Ursula von der Leyen, buvo tai, kad D. Grybauskaitė nepriklauso jokiai partinei Europos politinei šeimai.
„Kai buvo sudarinėjama dabartinė Europos Sąjungos Komisija ir ES vadovai rinko kandidatūras pagrindinėms europinėms institucijoms, tame tarpe ir EK, mano žiniomis, viename iš etapų buvo ant stalo padėta ir pasiūlyta buvusios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pavardė. Bet diskutuojant, kuriai europiniai šeimai ji priklauso – dešiniųjų ar socialistų, ar liberalų, ar žaliųjų – ši kandidatūra buvo atmesta. D. Grybauskaitė nepriklausė nė vienai Europos politinei šeimai. Todėl, deja, galutiniame etape EK vadove ji netapo“, – interviu Eltai sakė J. Survila.
„Yra svarbus priklausymas politinėms paneuropinėms partijų šeimoms. Svarbus yra iš šių partijų šeimų tradicijų paisymas. Tai padeda ginti ir nacionalinius interesus. Pavyzdžiu, prieš Europos Vadovų Tarybas atskiri, skirtingoms šeimoms priklausantys vyriausybių ir europinių institucijų vadovai paprastai renkasi į savo formatus koordinuotis pozicijų“, – pridūrė viceministras. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ELTA primena, kad laukiant EVT, kurioje buvo sprendžiamas išaugusių elektros kainų klausimas, atsinaujino diskusijos dėl to, kas šiame formate turėtų atstovauti Lietuvai. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis viename iš interviu užsiminė, jog, siekiant Lietuvai tinkamo sprendimo dėl išaugusių elektros kainų, būtų gerai, kad ne prezidentas, bet premjerė važiuotų į Europos Vadovų Tarybą.
Savo ruožtu prezidentas, reaguodamas į užsienio reikalų ministro siūlymą, akcentavo, kad jis yra vienintelis tiesiogiai visų Lietuvos Respublikos gyventojų renkamas politikas, o savo konstitucinių funkcijų taip pat nėra nusiteikęs niekam deleguoti.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Realiausi kandidatai užimti prezidento postą, jei rinkimai vyktų artimiausią sekmadienį, būtų kadenciją baigusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė ir prezidentas Gitanas Nausėda, rodo naujausia Delfi užsakymu „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa. Toliau rikiuojasi premjerė Ingrida Šimonytė.
Apklausa vykdyta rugpjūčio 25-rugsėjo 2 dienomis. Delfi užsakymu „Spinter tyrimai“ prezidentinę apklausą daro jau antrą kartą šią vasarą, visi pokyčiai nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio apklausos – paklaidos ribose. Tyrimo rezultatų paklaida – 3,1 procento.
Pirmą lentelės vietą rugpjūčio mėnesio apklausos metu užėmė kadenciją baigusi šalies vadovė D. Grybauskaitė. Už ją birželio mėnesį balsavę būtų 15,2 procento apklaustųjų, rugpjūčio mėnesį – 17,2 procento. Visgi D. Grybauskaitė jau yra viešai pasakiusi, kad dar kartą prezidentės posto nesieks.
Antroje pozicijoje – dabartinis šalies vadovas G. Nausėda. Birželio mėnesį jo rezultatas lenkė paramą D. Grybauskaitei paklaidos ribose. Už jį birželį balsavę būtų 16,6 procento apklaustųjų, rugpjūtį – 15,6 procento.
Toliau lentelėje – premjerė Ingrida Šimonytė. Už ją birželio mėnesį balsavę būtų 7,2 procento apklaustųjų, rugpjūčio mėnesį – 8,4 procento respondentų. Po premjerės I. Šimonytės – buvęs Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė. Už jį prezidento rinkimuose artimiausią sekmadienį birželio apklausos metu būtų balsavę 5,8 procento apklaustųjų, rugpjūtį – 6 procentai.
Toliau rikiuojasi buvęs premjeras, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis. Štai birželio mėnesį už jį balsavę būtų 7,6 procento, rugpjūčio mėnesio apklausoje – 5,6 procento apklaustųjų. Po jo – pirmą kartą į šią apklausą įtrauktas visuomenininkas Andrius Tapinas. Už jį rugpjūčio mėnesį prezidento rinkimuose balsavę būtų 3,7 procento respondentų.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderė, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė rikiuojasi po visuomenininko A. Tapino. Už ją birželio mėnesį balsavę būtų 4,4 procento apklaustųjų, rugpjūčio mėnesį – 3,4 procento. Po jos – krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Jis taip pat į šią apklausą patenka pirmąjį kartą. Taigi rugpjūčio mėnesį už jį balsavę būtų 3,2 procento apklaustųjų.
Opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis rikiuojasi toliau. Birželio mėnesį už jį balsavę būtų 2,1 procento respondentų, rugpjūčio mėnesį – 2,7 procento. Toliau – buvęs sveikatos apsaugos ministras, LŽVS atstovas Aurelijus Veryga.
Birželio mėnesio apklausoje jis surinko mažiau nei 2 procentus, rugpjūčio mėnesį jį prezidento kėdėje matyti norėjo 2,3 procento apklaustųjų.
Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio vadovė Viktorija Čmilytė–Nielsen rikiuojasi toliau. Pirmąjį vasaros mėnesį už ją balsavę būtų 2,7 procento respondentų, paskutinį vasaros mėnesį – 2,2 procento. Lentelę užbaigia užsienio reikalų ministras, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) sąjungos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Tiek birželį, tiek ir rugpjūtį už jį balsavę būtų 2 procentai apklaustųjų.
Į sąrašą įtraukti Remigijus Šimašius, Aušra Maldeikienė, Valdemaras Tomaševskis ir Petras Gražulis surinko mažiau nei 2 proc. simpatikų balsų. Už kitą kandidatą dar birželį būtų balsavę 10 procentų apklaustųjų, rugpjūčio mėnesį – jau tik 5 procentai. 11,5 procento sakė nebalsuosiantys birželį, 9 procentai apklaustųjų – rugpjūtį. Variantą „nežinau“ birželio mėnesio apklausos metu rinkosi 14,9 procento, rugpjūčio mėnesį – 13,7 procento.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė pakomentavo viešojoje erdvėje pastaruoju metu dažnai keliamas spėliones, kad ši ruošiasi 2024 metų šalies vadovo rinkimams. Prezidentė primena, kad ji jau yra kartą pasakiusi, jog pasitraukė iš aktyvios politikos.
„Dėl ateinančių Prezidento rinkimų 2024 m. diskusijos įsibėgėja. Tai pasikartosiu dar kartą, kad po antros kadencijos pabaigos pasitraukiau iš aktyvios politikos. Viešoje erdvėje išliksiu ir retkarčiais pasisakysiu įvairiais aktualiais klausimais. Teisės į nuomonės turėjimą man niekas negali uždrausti. Visiems palaikytojams dėkoju už supratimą. O visiems nemylėtojams – nusiraminkite ir nekrūpčiokite“, – feisbuke pirmadienį rašė D. Grybauskaitė.
Kalbos apie tai, kad D. Grybauskaitė gali bandyti siekti dar vienos prezidentės kadencijos, pasigirdo po jos suaktyvėjusio nuomonės reikšimo viešojoje erdvėje.
Dabartinio Kaliningrado simbolis – tankas Dėl trečiadienį atomazgą pasiekusios Kaliningrado krizės Ministrų kabinetas replikų sulaukė ne tik iš opozicijos, tačiau kritikos strėlės skriejo ir iš dalies valdančiųjų. Pasak jų, Vilnius turėjo užimti griežtesnę poziciją ir neatsitraukti nuo savo laikysenos net ir spaudžiant Europos Komisijai (EK) ir ES valstybėms.
Vyriausybės komunikacija ir priimti strateginiai sprendimai pro akis nepraslydo ir kadenciją baigusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei. Anot jos, Lietuvos politikai „šoka kinkadrebio partiją“, o už sprendimus atsakingi asmenys blaškosi ir demonstruoja negebėjimą priimti strateginius sprendimus.
Politologų teigimu, dešiniųjų Ministrų kabinetas pastaruoju metu nuolat susiduria su krizėmis. Todėl, pažymi jie, darbas nuolatiniame kritikos lauke tapo įprasta situacija. Politologai mano, kad nuo įprastos opozicijos kritikos Vyriausybė gali nusiplauti, tačiau, anot jų, dvi kadencijas šaliai vadovavusios prezidentės priekaištai gali turėti skaudesnių pasekmių.
A. Lašas: ilgalaikes pasekmes Vyriausybei įžvelgti sunku
Bulius puola. Youtube.com kadras
Kaliningrado tranzito klausimas kėlė įtampą tiek tarptautinėje erdvėje, tiek šalies viduje – tiek opozicinės partijos, tiek dalis valdančiųjų ir dvi kadencijas šaliai vadovavusi prezidentė išreiškė priekaištus dešiniųjų Vyriausybei. Todėl, A. Lašo nuomone, iš visų pusių skriejančios kritikos strėlės gali pakenkti Ministrų kabineto reputacijai.
„Visų pirma, kritika kenkia Vyriausybės reitingams ir vertinimui, turint omenyje, kad D. Grybauskaitė turi turbūt vienareikšmišką dabartinės Vyriausybės rėmėjų ir balsuotojų palaikymą. Todėl akivaizdu, kad jos balsas čia reiškia labai daug. Tik klausimas, ar ta kritika bus ilgalaikė, ar vienkartinė, kurią po savaitės mes užmiršime“, – Eltai komentavo politologas.
Anot A. Lašo, šiuo metu dar sunku vertinti, ar kadenciją baigusios prezidentės replikos gali turėti ilgalaikį efektą.
Vaikų muštynės
„Gal ne visai užmiršime, bet ilgalaikio efekto reikia palaukti, nes kol kas jis labai neaiškus. Faktas yra tas, kad Vyriausybė nesuvaldė situacijos ir iš esmės bent kiek jau girdėjau iš vidaus, nebuvo išankstinio planavimo, buvo priimti sprendimai nepasitarus su EK, nebuvo išsigryninta pozicija iš anksto, o tiesiog buvo daromi ganėtinai skuboti sprendimai. (…) Tai, kai nėra koordinavimo tarp skirtingų galios centrų Lietuvoje, ir nėra koordinavimo tarp mūsų pačių ir mūsų partnerių, išlenda problemos ir ilgainiui pasidaro nepalanku, jei net savi išsako tokią kritišką poziciją“, – kalbėjo A. Lašas.
Tuo tarpu opozicijos kritikos politologas nelikęs sureikšminti, mat, jo teigimu, dažnu atveju išsakyti priekaištai nėra nuoseklūs.
„Bet kai kuri ta kritika irgi nėra nuosekli, tarkim, Skvernelis vieną dieną kritikuoja užimtą ambicingą poziciją, kitą dieną jau kritikuoja, kad ji yra neatstovėta. Tai, sakyčiau, skausmingiausia kritika yra iš prezidentės, o opozicija patys mėtosi ir jiems trūksta nuoseklumo“, – kalbėjo A. Lašas.
„Bet, kaip ir minėjau, sunku įžvelgti kažkokias didesnes ilgalaikes pasekmes, nes žmonės paprastai reaguoja į vidines pasekmes, kurios Lietuvai šiuo atveju yra minimalios. Tai čia labiau siejasi su žala reputacijai“, – pridūrė jis.
R. Urbonaitė: vienintelis būdas išeiti iš situacijos – į kritiką atsakyti argumentuotai
Tuo tarpu Rima Urbonaitė mano, kad išsakyta kritika Ministrų kabinetui nėra naujiena. Tačiau, politologės nuomone, galima kelti klausimą, ar priekaištai neturės ilgalaikių pasekmių.
„Kritika nėra nauja, Vyriausybė gyvena nuo vienos iki kitos krizės. Dar vienu metu paprastai turi kovoti su keliomis krizėmis, tai nežinau, ar blogiau ir gali būti. Žinoma, dar nėra aišku, kaip į šį klausimą reaguos visuomenė, neturime aiškaus plačios visuomenės pozicionavimo, tai ir sunku įvertinti, kiek tai turės pasekmių Vyriausybės populiarumui“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
„Bet aišku, kad D. Grybauskaitės sparnuota frazė nebus nepastebėta. Manau, kad jautriai gali sureaguoti ir valdantieji, ir Vyriausybė, nes kritika yra aštri, o D. Grybauskaitės balsas vis dar yra girdimas. Nors oficialių pareigų ji neužima, nuomonę vis dar gali formuoti, o mes tai ir matome“, – pridūrė politologė.
R. Urbonaitės nuomone, vienintelis būdas šiuo metu Vyriausybei išvengti dėl Kaliningrado krizės sulauktos kritikos pasekmių – į išsakytas replikas atsakyti argumentuotai.
„Vienintelis būdas apskritai kaip iš to išeiti – argumentuotai atsakyti. (…) Aišku, D. Grybauskaitės pasisakymas dienai ar dviem politinę padangę sudrebins, bet ar čia virs į ilgalaikį debesuotumą ar ilgas liūtis, sunku pasakyti. Tai su kritika viskas gerai, jei į kritiką atsakoma argumentais. Piktintis dėl to, kad jos sulaukei, yra bloga strategija“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Kaliningrado tranzito klausimas tapo trinčių tarptautinėje ir vidaus politikoje priežastimi
Po kelias savaites trukusių diskusijų EK paskelbė naujas gaires, pagal kurias leido Rusijai geležinkeliais per ES teritoriją gabenti sankcionuotas prekes į Kaliningradą. Toks sprendimas priimtas po to, kai birželio 17 d. įsigaliojus ES sankcijoms, Lietuva apribojo plieno bei juodųjų metalų tranzitą į Kaliningradą. Kaip aiškino už sprendimą atsakingi politikai, šis draudimas buvo grįstas ES sankcijomis, numatytomis dar pavasarį.
Europa. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rusija į tokius įvestus apribojimus sureagavo reikšdama pasipiktinimą ir net grasinimus Lietuvai. Savo ruožtu EK ir kai kurios ES valstybės išsakė nuomonę, kad tranzitui per Lietuvą europinės sankcijos neturėtų būti taikomos. Diplomatiniuose koridoriuose kalbėta, kad toks sprendimas padės deeskaluoti ir taip įtemptą situaciją regione.
Tačiau Lietuvos Vyriausybė ir toliau laikėsi pozicijos, kad skelbti naujų EK gairių nereikia, nes jos tik dar labiau paskatins Rusijos agresyvų elgesį. Be to, valdantieji tikino, kad dar pavasarį buvo gavę EK išaiškinimą, kad draudimas įvežti sankcionuotas prekes apima ir jų tranzitą per Lietuvą. Ursula von der Leyen. EPA – ELTA nuotr.
Kaliningrado tranzito klausimas kėlė įtampą ir šalies viduje. Opozicinės partijos reiškė priekaištus dešiniųjų Vyriausybei, kad ši apribojimus Kaliningrado tranzitui įvedė prieš tai nesuderinusi su ES institucijomis ir partneriais. Galiausiai po EK išaiškinimo dėl sankcijų Kaliningrado tranzitui S. Skvernelio vadovaujama partija pareikalavo užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio atsakomybės. Nepasitenkinimą Vyriausybės veikla reiškė ir dalis valdančiųjų. Pasak jų, Vilnius turėjo užimti griežtesnę poziciją ir neatsitraukti, net spaudžiant ES valstybėms ir EK, nuo pritaikytų apribojimų Rusijos prekėms, gabenamos tranzitu per Lietuvą.
Trečiadienį Europos Komisijos sprendimą paskelbus oficialiai užsienio reikalų ministras, prezidentas ir premjerė nesuskubo pakomentuoti susiklosčiusios situacijos. Iš karto sureagavo tik Užsienio reikalų ministerija – ji išplatino pranešimą spaudai. G. Landsbergio vadovaujama Užsienio reikalų ministerija aiškino, kad Lietuva, kaip „transatlantinės bendruomenės narė“, negali ignoruoti strateginių Lietuvos užsienio ir saugumo politikos partnerių, EK pozicijų bei vertinimų.
Nepaisant valdančiųjų gretose gana aiškiai reikštų nuostatų, kad nėra jokio pagrindo ir reikalo leisti ES sankcionuotoms rusiškoms prekėms vėl judėti tranzitu per Lietuvą, URM išplatintame pranešime kritikos Europos Komisijai ir jos paskelbtam išaiškinimui nepareiškė.
„Lietuva teigiamai vertina EK išaiškinimu įvedamus tranzito per ES apimčių apribojimus pagal paskutinių trijų metų istorinius vidurkius, kurie turi atspindėti tik būtinųjų prekių tikrąjį poreikį, taip pat būtinumą sustiprinti tokio tranzito kontrolę“, – teigė ministerija.
Į EK išaiškinimą ketvirtadienio popietę sureagavęs prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad tai įneš aiškumo dėl sankcijų įgyvendinimo ir užkirs kelią Kremliaus dezinformacijai.
„Prezidentas mano, kad EK gairės įneš aiškumo dėl sankcijų įgyvendinimo visoje ES ir užkirs kelią tolesnei Kremliaus dezinformacijai ir nepagrįstiems kaltinimams Lietuvai. Šalies vadovas pabrėžia, kad efektyvus ES sankcijų įgyvendinimas galimas tik jas vieningai aiškinant ir interpretuojant. Prezidentas teigia, kad Kremliaus provokacijų akivaizdoje yra itin svarbu išlaikyti transatlantinę vienybę ir tvirtybę ES lygmeniu“, – ketvirtadienį Eltai perduotame komentare sakė prezidento patarėjas Tomas Beržinskas.
Aštri kritika iš D. Grybauskaitės
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečiadienį atomazgą pasiekusią sankcionuotų prekių tranzito iš Rusijos į Kaliningradą istoriją įvertino ir kadenciją baigusi prezidentė D. Grybauskaitė. Pasak jos, Lietuvos politikai „šoka kinkadrebio partiją“, o už sprendimus atsakingi asmenys blaškosi ir demonstruoja negebėjimą priimti strateginius sprendimus.
Šis D. Grybauskaitės pareiškimas pasirodė netrukus po premjerės I. Šimonytės surengtos spaudos konferencijos, kurios metu Vyriausybės vadovė sakė, kad Lietuvos institucijos ketina atsižvelgti į Europos Komisijos išaiškinimą dėl sankcijų Kaliningrado tranzitui.
VU Botanikos sode – gėlių paroda „Lelija Mindaugo karūnai“. VU Botanikos sodo nuotr.
Vilniaus universiteto botanikos sode atidaryta aštuntoji gėlių paroda „Lelija Mindaugo karūnai“.
Šimtus dekoratyvių augalų parodai paruošė VU Botanikos sodo Augalų kolekcijų ir Vingio skyrių darbuotojai, taip pat VU Šiaulių akademijos botanikos sodo ir VDU Botanikos sodo specialistai.
Atidaryme dalyvavo ir susirinkusius svečius pasveikino šios parodos globėja prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Šiais metais, kaip skelbiama VU pranešime, parodoje eksponuojama unikali – vienintelė tokia Europoje, miežių mutantų kolekcija, kurios originalūs mutantai sukurti mutagenezės ir kryžminimo būdu. VU Botanikos sode kolekcija yra kaupiama, tiriama ir saugojama nuo 1974 metų.
Parodoje eksponuojama hortenzijų, bijūnų, lelijų, rožių, aguonų kolekcijų augalai. Šių metų parodos staigmena – melsvauogis sausmedis (Lonicera caeruluea), kurio uogomis dėl stipriai vėlavusio pavasario galime džiaugtis dar ir šiandien. Taip pat pristatyta šiltojo klimato zonos augalų ekspozicija, kurią sudaro keliolika skirtingų rūšių augalų, sukuriančių atogrąžų džiunglių įspūdį.
Žinoma floristė Vaiva Jucytė sukūrė 14 gėlių kompozicijų. Kolegų iš VDU Botanikos sodo ekspozicijoje – rožės, bijūnai, lelijos, tikroji levanda, itin gausi alunių kolekcija. VU Šiaulių akademijos botanikos sodas pristatė lelijų, penstemono, šluotelinio fiokso, šiurpinio gvazdiko ir daugelio kitų augalų ekspoziciją.
Tai jau aštuntoji VU Botanikos sodo specialistų rengiama įspūdingiausių liepos mėnesį žydinčių augalų paroda. Parodos lankytojai galės taip pat susipažinti su menininkės Godos Balbiera-Balbieriūtės akvarelės darbų paroda „Gėlės ir kita“.
Prezidento vyriausioji patarėja Irena Segalovičienė. LRP nuotrauka.
Prezidento vyriausioji patarėja Irena Segalovičienė mano, kad girdint prezidentes Dalios Grybauskaitės kalbas apie galimą ekonominę krizę, svarbiausia matyti tai, ką sako atsakingos institucijos, kaip Finansų ministerija, Lietuvos bankas, ar galiausiai Tarptautinis valiutos fondas.
Pasak jos, kol kas panašu, jog ekonomikos augimas išliks.
„Kol kas matome pakankamai palankias prognozes Lietuvai. Tai reiškia, kad pagal jų prognozes augimas išliks, taip, jis sumažės, kaip Lietuvos bankas sako, galbūt techninės recesijos galimybė yra, tačiau tikrai nesinorėtų būti tuo prognozuotoju, kuris prognozuoja arba neprognozuoja krizes“, – pirmadienį „Žinių radijui“ teigė I. Segalovičienė.
Prezidento patarėja tikino, kad ženkliai svarbiau šiuo metu yra kalbėti apie tai, ką reikia padaryti, jog bet kokiomis sąlygomis, ar recesijos, ar krizės, ekonomikos augimas išliktų kuo aukštesnis. Anot jos, kalbos tik apie stabdžių politika, mūsų ekonomikai neduotų nieko gero.
„Žinome, kad ši infliacija yra būtent pasiūlos infliacija. Didinkime investicijas į našumą ir investuokime į žmones, didinkime konkurencingumą ir taip galime padėti kovojant su pačia infliacija“, – sakė I. Segalovičienė.
Ji tvirtino, kad prezidentas Finansų ministerijos ekspertų grupei, dirbančiai su mokesčių klausimais, yra pasiūlęs paskatų investicijoms modelį, kuris reikštų, kad mokestinę pelno paskatą galima būtų pasiūlyti verslams, kurie išpildo dvi sąlygas – investuoja į našumą ir kartu investuoja į savo darbuotojus, didina darbo užmokesčio fondą. Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.
„Taip pat prezidentas pasiūlė, kad būtų tikslinga diskutuoti apie vadinamo paskirstyto pelno mokesčio modelio režimą, kaip papildomą opciją įmonėms, kurių amžius nėra didelis, arba smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Būtent investicijų, kurios yra ekonomikos variklis, prognozės ir yra liūdniausios, jos krenta per pusę“, – aiškino prezidento patarėja.
„Čia iš tikrųjų turėtume susifokusuoti į pasiūlos didinimą, tai yra investicijas ir našumą, tam, kad sukovotume kokybiškai su infliacija“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė kritiškai pasisakė dėl sprendimų, sprendžiant ekonomines problemas tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Pasak jos, šiuo metu Lietuvos Vyriausybės bei kitų politikų planuose neatsispindi atsižvelgimas į pasaulinės ekonomikos situacijos blogėjimą. Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Yra didelė tikimybė, kad nuo teorijų apie stagfliaciją, globali ekonomika pereina į recesiją ir tai galime matyti šį rudenį ir žiemą, o tai reiškia, Lietuvoje ekonominė krizė taip pat atsibels dviejų–trijų mėnesių lago laikotarpyje“, – ketvirtadienį Seime žurnalistams teigė D. Grybauskaitė.
Buvusi prezidentė tvirtino, kad visi planai apie papildomas lėšas, antiinfliacinius paketus, turi atsižvelgti į pasaulinės ekonomikos lėtėjimą bei faktą, kad lėšų dėl ekonomikos susitraukimo gali tiesiog nebūti. Anot jos, to kol kas nesigirdi, o politikų kalbos tebėra tokios, kokios buvo taikos, augimo ir klestėjimo laikotarpiu.
„Deja, šis laikotarpis baigėsi ir vienkartinės išmokos, vienkartiniai įliejimai į ekonomiką lėšų tik didins infliaciją ir tokia didelė infliacija kartu su ekonomikos sulėtėjimu yra absoliučiai neišvengiama ekonominė krizė. Šita tiesiog reikia visiems turėti galvoje, neturėti iliuzijų, nežadėti ko negalime realizuoti ir pradėti gyventi realybėje. To aš kol kas negirdžiu“, – aiškino D. Grybauskaitė.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sekmadienį dvi kadencijas šaliai vadovavusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei Vokietijoje įteiktas Pasaulio ekonomikos apdovanojimas.
Kasmetinį Pasaulio ekonomikos apdovanojimą Kylio pasaulio ekonomikos institutas skiria įtakingoms politikos, mokslo ir verslo asmenybėms, įvertinant išskirtinius jų nuopelnus siekiant tvarios gerovės, derinant ekonominį efektyvumą su socialiniu teisingumu ir aplinkos tausojimu, skatinant politikų, mokslininkų ir verslininkų dialogą.
Šių metų tema – „Lokali politika tarp valstybės ir rinkos“, o apdovanojimu siekiama atkreipti dėmesį į pasaulio ekonomikos iššūkius, peržengiančius valstybių sienas.
Prezidentė nominuota už atsakingumą ir toliaregiškumą Europos Komisijoje sprendžiant Europos Sąjungos biudžeto reformos uždavinius bei vadovaujant valstybei – įveikiant krizes, vedant šalį į euro zoną, oponuojant Rusijai ir didinant Lietuvos saugumą ir apginamumą.
Pasaulio ekonomikos apdovanojimai skiriami nuo 2005 m., šiemet – 17 kartą. Tarp laureatų – Davoso Pasaulio ekonomikos forumo steigėjas ir vadovas Klaus‘as Schwab‘as, buvęs Švedijos premjeras Göran‘as Persson‘as, JAV ekonomistas ir Nobelio premijos laureatas Robertas Shiller‘is, buvusi Airijos prezidentė Mery Robinson, buvęs Italijos premjeras Mario Monti ir daug garsių politikos, mokslo ir verslo pasaulio vardų.
Kylio pasaulio ekonomikos institutas, gyvuojantis daugiau kaip šimtą metų, užsiima globalizacijos tyrimais, tokiais kaip tarptautinės ekonomikos varikliai ir jų poveikis, pasaulinių rinkų integracija ir dezintegracija, politinių veiksmų galimybės ir ribos atvirose ekonomikose.
Lietuvos informacinė agentūra ELTA prieš keletą dienų paskelbė, esą JAV prezidentas Joe Bidenas priekaištauja Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, jog šis karo išvakarėse „nenorėjo girdėti Vašingtono perspėjimų apie Rusijos invazijos grėsmę“. ELTA taip pat publikuoja štai tokią J. Bideno pastabą: „Amerika dar gerokai prieš vasario 24-ąją turėjo duomenų, kad Rusija rengiasi užpulti Ukrainą, „tačiau to nenorėjo girdėti nei V. Zelenskis, nei kiti Ukrainos vadovai“.
Šie JAV prezidento kaltinimai – neteisingi, nepagrįsti. Pirmiausia žvelkime plačiai. Jei esame sąžiningi, turime pripažinti, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – Vakarų augintinis, Vakarų kūdikis. V. Putiną išaugino būtent JAV ir Europa, pataikaudamos Kremliaus diktatoriui keletą dešimtmečių „visur ir visada“. V. Putiną kvietė į aukščiausiojo lygio susitikimus, su juo mezgė prekybinius ryšius, jam atleisdavo išpuolius prieš kaimynines šalis. Net ir Popiežius Pranciškus kadaise sutiko būti pažemintas drauge su visa savo tikinčiųjų bendruomene, kai net du sykius kantriai laukė beveik valandą vėluojančio Rusijos vadovo. Šventasis Tėvas pasielgė neapgalvotai ir tuomet, kai V. Putinui avansu įteikė Taikos angelo medalioną.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Taip, kai kurie Vakarų lyderiai manė, jog darydami politinių ir ekonominių nuolaidų galų gale pasotins V. Putino imperiškas ambicijas. Girdi, šis diktatorius vieną sykį pats sustos, tereikia jam padovanoti dar gabaliuką gruziniškų ar ukrainietiškų žemių. Kitiems vakariečiams, pripažinkime, tiesiog buvo nusispjaut į Kremliaus siautėjimus tarptautinėje arenoje: jei mūsų nepuola, tai ir užtenka. O į sakartvelų, ukrainiečių skausmus – nusišvilpt. Svarbiausia, kad benzinas būtų pigus ir pigi nafta lietųsi į vamzdžius.
Ir vieni, ir kiti – labai kalti. Vieni – dėl savo primityvumo, neišmanymo, kiti – dėl cinizmo, kurį šlykščiai pridengia lozungais apie demokratiją. Noriu pabrėžti: jų rankos taip pat suteptos žuvusiųjų per Rusijos agresijas žmonių krauju.
Kad būtų dar aiškiau, palyginkime Šiaurės Korėjos ir Rusijos vadovų elgesį. Šiaurės Korėjos banditas – daug sykių padoresnis už V. Putiną. Mat korėjietis kol kas skriaudžia tik savus, kai V. Putinas žudo ir savus, ir kaimynines tautas. Todėl su V. Putinu turėjome bendrauti kur kas griežčiau nei su Šiaurės Korėjos išsigimėliu. Bet – viskas atvirkščiai.
Tad J. Bidenas, žvelgiant plačiai, negali būti teisus. Dar 2014-aisiais metais Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino Rusiją „teroristine valstybe“, pabrėžė, jog Rusijai, jei ji nebus sustabdyta, neužteks Ukrainos. Vaizdžiai tariant, 2014-aisiais metais ponas J. Bidenas galėjo atskubėti į Vilnių – paprašyti D. Grybauskaitės konsultacijų. Tačiau neatskrido, nepaprašė patarimų.
Beje, J. Bidenas neteisus ir siaurąja prasme.
Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu
Peržvelkite Marko Feigino videointerviu su Ukrainos prezidento administracijos kariniu patarėjumi Oleksiejumi Arestovičiumi, kuriame pasakojama istorija, kaip „išprievartauta mergina buvo apkaltinta esanti pati kalta, nes ryšėjo per daug trumpą sijoną“. Taigi O. Arestovičius teigia, jog 2021-ųjų metų spalio mėnesį Ukrainos žvalgybos vadovas Kyrylas Budanovas pareiškė: karas su Rusija neišvengiamas, Rusija tikrai puls Ukrainą, veršis į Ukrainą iš visų pusių. K. Budanovas tai pareiškė viešai, atvirai. Neslėpė šios informacijos.
Tų pačių 2021-ųjų metų gruodžio 3 dieną Ukrainos gynybos ministras Oleksiejus Reznikovas viešai, atvirai pasakė: Rusija tikrai puls, todėl mums verkiant reikia vakarietiškų ginklų, taip pat būtina, kad Vakarai įvestų Rusijai perspėjančias ekonomines sankcijas.
Pasak O. Arestovičiaus, tokių viešų pareiškimų 2021-ųjų pabaigoje yra paskelbęs ir Ukrainos prezidentas V. Zelenskis, kiti aukšto rango Ukrainos politikai. Bet 2021-ųjų spalio – 2022-ųjų sausio mėnesiais Ukraina iš Vakarų nesulaukė nė menkiausio ginklo. 2021-ųjų lapkritį Ukraina maldaute maldavo „Stingerių“, „Jawelin“, o Vakarai, įskaitant Vašingtoną, nesileido net į derybas dėl ginkluotės ir nė nemanė taikyti Rusijai jokių sankcijų. Karinės žvalgybos specialisto O. Arestovičiaus teigimu, karo išvakarėse „iš JAV ukrainiečiai sulaukė tik 10 proc. to, ko prašė“. Daug tai ar mažai?
O. Arestovičius neneigia, kad Vakarai šiandien padeda Ukrainai. Jei ne Vakarų pagalba, dabar mūšiai griaudėtų tikriausiai ne tik Donecke, bet ir dėl Kijevo, Lvovo. Bet JAV padarė tris grubias klaidas. O. Arestovičius įvardino jas: pervertino Afganistano kariuomenę, esą ši sugebės keletą metų sėkmingai priešintis talibams; neįvertino ukrainiečių karių, esą Rusijos armada juos palauž per keletą parų; pervertino Rusijos kariuomenę, girdi, rusų kariškiai – vos ne antroji jėga Pasaulyje. Vadovaudamiesi šiomis savo klaidingomis įžvalgomis Vakarai klaidingai konstravo savąją „užsienio politiką“ – vis tiek teks šnekėtis su V. Putinu.
Vladimiras Putinas. Išsigimėlis
Minėtoje laidoje O. Arestovičius dar teigė: jei atėjo metas atviriems ir sąžiningiems klausimams, tai ir kalbėkime „avirai bei sąžiningai“. Pavyzdžiui, kodėl JAV tiekia ginklus Ukrainai vangiai net dabar, kai akivaizdu, jog V. Putino karinės gaujos nėra tokios stiprios, kaip dedasi? Jei Ukraina šiandien gautų tai, ko prašo, karą būtų galima užbaigti labai greitai. O kiekviena uždelsta diena – tai maždaug 100 žuvusių ukrainiečių karių. Nejaugi Vašingtonas nenori, kad karas būtų kuo greičiau užbaigtas? Kodėl Estija sugebėjo atiduoti Ukrainai net 30 proc. savosios ginkluotės, o kitos valstybės – nesukrapšto nė procento? Kodėl Ispanijai panorus padovanoti Ukrainai net 40 modernių vokiškų tankų, Berlynas, remiantis vokiškais leidiniais, tokio leidimo nedavė? Kodėl Vokietija, prasidėjus karui, įliejo į Rusijos ekonomiką net 6 milijarus eurų? Kodėl Italija perša Kijevui kažin kokius į Ukrainos kapituliaciją panašius taikos pasiūlymus? Kodėl Prancūzijos prezidentas šaukia, jog turės prabėgti dešimtmečiai, kol Ukraina bus priimta į Europos Sąjungą?
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, – tikrai daug…
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiandien Prezidentė Dalia Grybauskaitė pagerbs okupacijos ir genocido aukų atminimą Gedulo ir vilties dienos ceremonijose.
Minėdami tragiškas Lietuvos netektis ir pasipriešinimo didvyrius šiandien mintimis esame ir su kovojančia Ukraina, kuri gindama savo laisvę nuo rusiško agresoriaus susidūrė su visu genocido žiaurumu, atkartojančiu sovietines represijas – žudynes, prievartavimus ir tremtis.
Prezidentė dalyvaus Seimo Kovo 11–osios Akto salėje vykusiančiame minėjime, taip pat stebės iškilmingą Valstybės vėliavos pakėlimo ceremoniją Nepriklausomybės aikštėje ir prisijungs prie istorinės atminties akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ – tremtinių ir politinių kalinių vardų skaitymo. Akciją kasmet rengia „Misija Sibiras“ ir Lietuvos jaunimo organizacijų taryba.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dvi kadencijas Lietuvai vadovavusi prezidentė Dalia Grybauskaitė kritikuoja Vakarų lyderius dėl bandymo palaikyti kontaktą su karą Ukrainoje pradėjusios Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pasak D. Grybauskaitės, Vakarų lyderių skambučius V. Putinui reikia vertinti kaip skambučius teroristui, žmogžudžiui ir agresoriui.
„Turbūt pasakysiu tiesiai, kadangi dabar galiu tiesiau ir atviriau kalbėti, nes neužimu pareigų. Tiesiai sakau – skambučiai teroristui, žmogžudžiui ir agresoriui taip ir turi būti įvertinti, kaip skambučiai teroristui“, – LRT radijui duotame interviu teigė D. Grybauskaitė. Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Buvusi šalies vadovė atkreipia dėmesį, kad Europa Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste daro tas pačias klaidas, kaip ir Antrojo pasaulinio karo metais.
„Deja, Europa nepasimokė iš savo klaidų prieš Antrąjį ir per Antrąjį pasaulinį karą. Po Antrojo pasaulinio karo, vadinamojo Šaltojo karo metu, matome, kad tos klaidos vėl lenda ir dygsta kaip pupos ar grybai po lietaus iš naujo ir iš naujo. Reikia vėl aiškinti, vėl priminti istorines paraleles, mūsų patirtis, deja. Tuo užsiima visi mūsų regione, tai turime daryti ir aiškinti toliau“, – pabrėžė ji. Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
D. Grybauskaitė teigia matanti Vakarų bailumą prieš Rusiją, kuris ypač atsispindi ginkluotės Ukrainai tiekime.
„Deja, matome tokį netgi įvardinčiau bailumą, ir šitas kartojasi nuo pat karo pradžios, kartojasi ir dabar. Šiek tiek duodam daugiau ginkluotės, jau šiek tiek geresnės, jau po truputėlį lyg ir įsidrąsinam, bet vėl, tiktai Putinas trept kojele, ir mes krūpt iš karto… Tai iš ties toks nuolaidžiavimas, toks bijojimas priimti sprendimus kainuoja kraują, kainuoja didžiulius žmonių praradimus Ukrainoje, kainuoja mums, Vakarams, didžiulę reputacinę žalą“, – sakė D. Grybauskaitė.
„Tuo naudojasi Putinas. Jis mato bailumo apraiškas, jis mato tokį neapsisprendimą ir toliau daro ką nori. Šitą matėme ir po Krymo okupacijos, ir po Gruzijos dalies okupacijos 2008-aisias. Mes, Vakarai, savo bailumu ir krūpčiojimu užauginome Putino agresiją“, – pridūrė ji.
Džiugu, jog Lietuvoje rengiamos būtent tokios paskaitos. Omenyje turiu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą atvirų pamokų ciklą, skirtą Lietuvos mokinius supažindinti su Ukrainos istorija, didvyrišku Ukrainos pasipriešinimu, Rusijos dezinformacija. Lietuvai būtina žinoti, kuo mus nori įtikinti Rusija, kaip privalome elgtis, kad netaptume akli Kremliaus propagandistai.
Lietuviškoji analizė
Teisingai elgiasi ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai, kruopščiai fiksuojantys unikalius atvejus, turinčius priešiškos informacinės veiklos bruožų.
Kaip nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime, atsižvelgiant į neigiamos informacinės veiklos intensyvumą, periodiškumą ir turinį, pagrindiniai taikiniai buvo NATO, Lietuvos narystė Aljanse ir mūsų valstybės užsienio politika.
Analizė – rimtas reikalas. Slaptai.lt foto
Nieko keisto. Vyraujantis melagingas naratyvas – NATO kursto ir ginkluoja Ukrainą karui su Rusija. Kita tema – aktyviai skleistas priešiškas pasakojimas dėl spartaus NATO pajėgumų didinimo Baltijos šalių regione: nors NATO prisistato kaip gynybinis aljansas, tačiau, pasinaudodamas buvusiomis „sovietinėmis respublikomis“, neva palaipsniui mėgina „pasmaugti“ Rusiją, kuri tik ginasi, o ne puola. Tarp melagienų populiaraus būta tvirtinimo, esą NATO skėtis negarantuoja nė vienos Aljanso narės saugumo (Vakarų pažadai ir pasirašytos sutartys nevertos „nė dolerio“). O Rytų Europos valstybės, manančios, kad jos, kitaip nei Kyjivas, yra visateisės NATO narės, „ateinančiais metais sulauks labai didelės ir nemalonios staigmenos“.
Turime teisę nerimauti
Tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas atlieka reikalingą, svarbų darbą. Tačiau Mėnulis turi dvi puses. Šviesiąją ir tamsiąją. Kodėl bijoma pažvelgti į blogąją pusę?
Toje blogojoje pusėje susikaupė daug klausimų. Kas į juos atvirai, sąžiningai atsakys? Pavyzdžiui, kokiam naratyvui vis tik priskiriamas 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas, kuomet JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai raštiškai pažadėjo rūpintis Ukrainos teritoriniu vientisumu? JAV ir Didžioji Britanija (apie Rusijos pažadus neverta aušinti burnos – patalogiški melagiai ir sukčiai) raštiškai įsipareigojo saugoti Ukrainą, bet jos nesaugojo nei tuo metu, kai iš Ukrainos buvo atimtas Krymas, nei tuomet, kai Kremlius atplėšė dalį Donecko ir Luhansko teritorijų. Dabar, 2022-aisiais, kai Ukraina puolama iš visų pusių, vėl keista reakcija: nei Vašingtonas, nei Londonas nedrįsta uždaryti Ukrainos oro erdvės Rusijos karo lėktuvams, net bijoma Ukrainai perduoti kelias dešimtis sovietinių naikintuvų.
Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com
Antra, kokiam naratyvui mūsų analitikai prisikiria JAV prezidento Joe Bideno patikinimus, esą amerikiečių kariai negins Ukrainos, nes ji nepriklauso NATO aljansui, o štai Baltijos šalis amerikiečių kariuomenė gins ginklu. Bet juk Kuveitas, Vietnamas ir Afganistanas taip pat nepriklausė NATO aljansui, tačiau Vašingtonas pasiuntė amerikiečių karius ginti šias šalis. Be to, ar Joe Bideno patikinimai, jog Vašingtonas tikrai nesiųs savo karių į Ukrainą, nes bijoma Trečiojo pasaulinio karo, neskatina Vladimiro Putino dar žiauriau, dar bjauriau pulti Ukrainos?
J. Bideno ir V. Putino susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Trečia, kodėl bijome lyginti Rusijos ir NATO bei Europos Sąjungos narių pareiškimus dėl Ukrainos vakarietiškų perspektyvų? Panašumų – daug. Rusija triūbija, jog Ukrainai draudžiama siekti NATO ir ES narystės, Berlynas ir Paryžius teisinasi, esą Ukraina turinti teisę tapti šių organizacijų nare, bet tai esą įvyks labai labai negreit. Ką vokiečių ir prancūzų politikai šitaip bando pasakyti? Kol Ukraina neturės Maskvos palaiminimo, tol derybas dėl narysčių NATO ir ES struktūrose vilkinsime iki begalybės, nes mes paniškai bijome V.Putino, tik nenorime prisipažinti biją Kremliaus kaip Velnias – kryžiaus?
Susiklosčius šioms aplinkybėms lietuviai, mano supratimu, turi ne tik teisę, bet net prievolę nerimauti.
Sutinku, perprasti užsienio politiką – sudėtinga. Blefuojama, meluojama, pažadama, išduodama. Retsykiais tyčia klaidinamas priešas, kartais – netyčia. Keičiasi interesai, draugai tampa mirtinais priešais, priešai tampa sąjungininkais. Neatmetu galimybės, jog Džo Baidenas elgiasi itin išmintingai. Bet jo nuolatiniai priminimai, esą amerikiečių karių tikrų tikriausiai nebus Ukrainoje, – labai bloga žinia besiginančiai Ukrainai ir labai puiki informacija agresyviai besielgiančiam Kremliui.
Karo nusikaltėliui – aukščiausias Lietuvos apdovanojimas
Dabar imkime keletą lietuviškų pavyzdžių, kaip nederėjo elgtis mums, lietuviams. Tikriausiai visi, kurie skaito mano asmeninius pastebėjimus, žino, jog esu geros nuomonės apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę, mat ji kadaise atvirai pavadino V.Putiną nusikaltėliu, o dabar – kritikuoja Vakarus dėl per mažos paramos Ukrainai.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau D.Grybauskaitė yra žengusi, deja, vieną labai bjaurų žingsnį. Tai nutiko 2012-ųjų metų pabaigoje. Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ji apdovanojo Rusijos prezidentą Borisą Jelciną (po mirties). Borisui Jelcinui skirtas valstybinis apdovanojimas buvo įteiktas jo našlei Nainai Jelcinai. Už B.Jelcino asmeninį indėlį įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir plėtojant Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinius santykius.
Taip, B.Jelcinas buvo palankus Lietuvai. Bet jei Lietuva – padori valstybė, ar mes turėjome teisę apdovanoti šį Rusijos vadovą net menkučiu ženkliuku? Juk jis – karo nusikaltėlis. Jis, būtent jis, 1994-aisiais pradėjo nusikalstamą karą prieš mažytę Čečėniją. Jo vadovaujama kariauna Čečėnijoje elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi jo statytinio V.Putino kariniai galvažudžiai Ukrainoje. Džiaugdamasi dėl B.Jelcino laikysenos 1991-ųjų sausį Lietuva vis tik privalėjo žvelgti plačiau. Tai kas, kad B.Jelcinas keletą metų buvo Lietuvai palankus. Svarbu, kad jis vėliau, 1994-aisiais pradėdamas karą prieš čečėnus, tapo tikru karo nusikaltėliu.
Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui
Kita tema – Medininkų žudynių byla, kuomet Lietuvos teismuose buvo teisiamas Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas. Šia byla domėjausi ištisus trejetą metų, esu ją skersai išilgai išanalizavęs. Tuometinėse savo publikacijose teigiau, jog negalima toms žudynėms primesti nei nusikaltimų žmoniškumui, nei karo nusikaltimų. Kad ir kaip būtų gaila Medininkų poste nužudytų mūsų pareigūnų, kad ir koks niekšiškas buvo naktinis užpuolimas, savo tekstuose perspėdavau, kaip tuomet vadinsime nusikaltimus, kai žudys šimtus ir net tūkstančius civilių? Į mane tuomet žiūrėjo kaip į nesusipratėlį, kaip į Rusijos propagandistą ar net Rusijos agentą.
Šiandien norėčiau paklausti mane Rusijos agentu vadinusiųjų: ar net dabar, matydami karo baisumus Ukrainoje, tebetvirtinate, jog tarp Medininkų žudynių ir karo Ukrainoje galima brėžti lygybės ženklą?
Nesuprantamas pataikavimas
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Trečioji tema – sveiku protu nesupratamas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Štai Elta skelbia, jog Prezidentas Gitanas Nausėda ką tik pasveikino naująjį Armėnijos Respublikos prezidentą Vahagną Khachaturyaną. Pažymėjęs, kad Armėnijos prezidentas pradeda eiti pareigas nepaprastai sudėtingu Europai ir visam pasauliui laikotarpiu, kuomet Ukraina patiria karinę Rusijos agresiją, šalies vadovas palinkėjo kolegai sėkmės ir ryžto vedant savo šalį demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms keliu.
Mūsų šalies vadovas taip pat išreiškė įsitikinimą, kad glaudesnis Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas ne tik prisidės prie gerovės Armėnijos žmonėms kūrimo, bet ir padės vystyti dvišalį dialogą.
Jerevane – prorusiškas mitingas
Suprantu, toks diplomatinis etiketas. Negalima nepasveikinti naujojo prezidento. Tačiau vos ne tą pačią dieną prie Rusijos ambasados Jerevane pastato (kovo 14-ąją) buvo surengtas mitingas, kurio dalyviai palaikė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas
Susirinkę vyrai, jų būta per 200, pareiškė pasiruošę kovoti prieš Ukrainą rusų kariuomenės gretose. Susirinkusieji šūkavo, kad Rusija – strateginė Armėnijos partnerė, kad armėnai palaiko Kremlių, kad trokšta kuo greičiau išvykti į frontą.
Mitinguotojai rankose laikė Rusijos ir Armėnijos vėliavas. Jie taip pat įteikė laišką Rusijos ambasados darbuotojams. Laišką pasirašiusieji reikalavo, kad Maskva juos kuo greičiau išsiųstų į Ukrainą kariauti prieš ukrainiečius.
Tai – Sputnik Armenia informacija. Žinių, jog prie Rusijos ambasados Jerevane būtų rengiamas antirusiškas mitingas, kurio dalyviai smerktų Rusijos agresiją prieš Ukrainą, – neteko girdėti. Neteko girdėti ir žinių, jog armėnai būtų surengę protesto akciją prie Rusijos karinės bazės Giumri mieste.
Tad Prezidento G.Nausėdos pasakėlės apie „glaudesnį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą“ šiandien atrodo tarsi nesusipratimas. Juolab kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, užuot taręsis dėl taikos Pietų Kaukaze tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilchamu Alijevu, vėl važinėja į Paryžių pas Emmanuelį Macroną kaulyti paramos. Kas dėsninga: Armėnijos premjeras dar nespėjo parskristi iš Paryžiaus, o armėnų separatistai jau apšaudė azerbaidžaniečių karius Karabache (2020-ųjų rudenį azerbaidžaniečiai susigrąžino ne visas jiems pagal tarptautinę teisę priklausančias Karabacho teritorijas).
Onikas Kardašas. Armėnų kilmės intelektualas
Sudėjus viską į krūvą turime liūdną paveikslą: viena vertus, G.Nausėda visur ir visada kritikavo Kremlių dėl agresyvių veiksmų Ukrainoje, tačiau tas pats G.Nausėda koketuoja su Rusijos sąjungininke – bent šiuo metu rankomis ir kojomis Kremlių palaikančia Armėnija. Ir nė vieno lietuviško perspėjimo, esą Armėnija vis tik privalanti pasitraukti iš visų Azerbaidžanui priklausančių Karabacho žemių. Nė vieno lietuviško apgailestavimo, jog armėnų separatistai, nepatenkinti Azerbaidžano pergalėmis 2020-ųjų rudenį, vėl eskaluoja karą.
Prezidento G.Nausėdos patarėjams siūlau susirasti armėnų kilmės intelektualo Oniko Kardašo knygas, peržiūrėti jo skelbtus videointerviu, ką jis pamatė, atvykęs į armėnų separatistų valdytą Karabachą. Ogi išniekintas mečetes, išraustas musulmonų kapines, sunaikintus azerbaidžaniečių istorijos, kultūros paminklus. Jis, būdamas armėnas, negalėjo gyventi tarp separatistų armėnų. Jis baisėjosi jų pasakojimais, kaip dašnakai tyčiojosi iš vietinių azerbaidžaniečių.
Nūnai madinga viešojoje erdvėje skelbti argumentus, kodėl NATO negali virš Ukrainos skelbti neskraidymo zonos, kodėl nei JAV, nei Didžioji Britanija nesiųs savo karių ginti Kijevo ir Charkovo, kodėl prieš vasario 24-ąją Vakarų ambasadoriai pabėgo iš Kijevo.
Vakarų argumentai, žinoma, plieniniai. Jų nepaneigsi, neužginčysi: Ukraina nėra NATO narė, todėl Aljansas nėra įsipareigojęs ginti Ukrainos. Be to, atviras karinis įsikišimas galįs sukelti dar didesnį pavojų Europai. Šiuos pasiteisinimus tarsi maldą kartoja NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, JAV prezidentas Joe Bidenas. Štai JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas atvirai paaiškino: Vašingtonas nenori karo su Rusija.
Tačiau kodėl Vakarai nė akimirkai atvirai neprabyla apie argumentus, kodėl NATO kariai nūnai privalo Ukrainą ginti visomis įmanomomis priemonėmis? Nejaugi tokių argumentų nėra?
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Pirma, Ukraina jau senų seniausiai beldžiasi į NATO duris, o NATO niekad nėra pasakiusi ukrainiečiams – niekad jums nepraversime šių durų. Tad NATO norom nenorom įsipareigojusi rūpintis kandidatės bėdomis. Antra, Ukraina – čia pat, Europoje. Trečia, Ukrainos teritorinį vientisumą 1994-aisiais Vašingtonas, Londonas ir Maskva įsipareigojo saugoti kaip savo akies vyzdį, pasirašydami Budapešto memorandumą (padorūs žaidėjai trečiąjį už taisyklių pažeidimus skaudžiai nubaustų). Ketvirta, Kuveitas, Vietnamas, Afganistanas, Irakas net nenorėjo būti priimti į NATO, tačiau amerikiečiai šiais atvejais savo karių gyvybių negailėjo. Penkta, visi pripažįsta, kad tokio plataus pobūdžio karas, kurį V. Putinas užvirė Ukrainoje, kelia grėsmę visai Europai. Tad Europos saugumu šiandien mūšio lauke turėtų rūpintis ne vien ukrainiečių kariai. Šešta, puldama Ukrainoje esančias atomines elektrines rusų kariuomenė grasina sukelti atominę katastrofą Europoje.
Tad kurių argumentų daugiau, kurie iš jų svaresni, – spręskite patys.
Politiniai oponentai, žinoma, prieštaraus: nejaugi Vakarai nepadeda Ukrainai? Taip, padeda. Tiekia humanitarines pagalbas, negaili pinigų, siunčia net pačių tikriausių ginklų. Nuoširdžiausia padėka už tai. Bet juk Vakarai nežengė svarbiausiojo žingsnio: 2021-ųjų pabaigoje į Ukrainą nepermetė savo kariuomenių. Galėjo savo karius dislokuoti, kaip dabar matome, bent jau aplink ukrainietiškas atomines elektrines. Ar tuomet V. Putinas būtų ryžęsis atakuoti Ukrainoje įsitvirtinusius amerikiečių ir britų karius?
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis
Todėl, vadovaudamas man suteikta spaudos laisve, turiu teisę bent klausti: kas tai – patalogiškas Vakarų bailumas ar tarp Joe Bideno ir Vladimiro Putino išties egzistuoja kažin kokie slapti susitarimai? O gal čia esama buitinio egoizmo: tegul Rusijos pajėgos nusilpsta Ukrainos fronte, tegul nukraujuoja Ukraina, tuomet ateisime mes, amerikiečiai, tuomet išdidžiai ištiesime pagalbos ranką?
Įsiminė keli Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio interviu, įrašyti prieš keletą dienų kažkur apšaudomame Kijeve. Negirdėjote? V. Zelenskis apgailestavo, kad pagalba Ukrainai ateina, bet ji nuolat vėluoja ir ne visuomet tokia, kokios jis prašęs. O kare – kiekviena minutė lemiama. Kiekvienas ne itin modernus šovinys vietoj modernaus šovinio galįs nulemti žūtį.
Be kita ko, V. Zelenskis perspėjo: jei kris Ukraina, tuomet V. Putinas ims terioti Baltijos valstybes. Tai – ne triukšmingas lozungas. Aš tikiu V. Zelenskiu, kuris sako, jog, deja, dabar atėjo mirtinas pavojus Lietuvai, Latvijai ir Estijai. O štai JAV prezidentu, NATO generaliniu sekretoriumi, kurie net užkimę šaukia, esą Aljansas gins kiekvieną savo teritorijos centimetrą, – jau nebetikiu.
Kaip ir Ukraina, taip ir mes būsime paaukoti. Vardan to, kad nekiltų trečiasis pasaulinis karas, juolab – atominis karas.
Štai kaip viskas klostysis. Jei po bjaurios karinės avantiūros Ukrainoje ponas V. Putinas vis dar bus gyvas, jei vis dar turės energijos ir noro, jei rusų kariuomenė dar turės bent keletą sveikų divizijų, jis paskelbs Vakarams ultimatumą: arba man atiduodate Baltijos šalis, arba po 48 valandų rusiškos atominės bombos sproginės Paryžiuje, Berlyne, Madride, Briuselyje.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip tuomet pasielgs NATO? Taip pat, kaip šiandien elgiasi dėl Ukrainos. Rinksis neva mažesniąją blogybę.
Ar prisimenate, ką yra pasakiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė: karą sustabdyti gali tik karas. Prezidentės vertinimu, NATO retorika, esą aljansas negali padėti Ukrainai, „skamba apgailėtinai ir rodo Vakarų bailumą“. Prezidentė taikliai pastebėjo: „Man gėda girdėti, kai NATO valstybių vadovai ir pareigūnai veblena, esą „negali veltis į konfliktą“, o Sirijoje, Libijoje, Afrikoje, Jugoslavijoje, Afganistane galėjome“…
Man šiandien taip pat labai gėda: jau prabėgo beveik du dešimtmečiai, kai NATO drebina kinkas prieš agresyviai besielgiančią, kaimynines šalis puldinėjančią Rusiją išduodama svarbiausius moralės, padorumo ir demokratijos principus.
Jei šiandien kas nors vertas narystės NATO aljanse, tai tik Ukraina.
