Lietuvos partizanai. Slaptai.lt fotografija
Šeštadienį Lietuvos kariuomenė su šūkiu „Mes – tai Jūs“ kviečia šalies gyventojus susitikti didžiausiame renginyje visuomenei – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos šventėje. Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris
Skelbiama, kad šiemet kariuomenės susitikimas su visuomene vyks Klaipėdoje, kruizinių laivų terminale bei istorinėje miesto dalyje – Klaipėdos piliavietėje. Pagrindiniu renginio akcentu taps karinės operacijos inscenizacija Klaipėdos kruizinių laivų terminale, kai pagal scenarijų į uostą įplaukusio laivo sulaikymo operaciją vykdys Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų, Karinių oro ir Karo Policija. Šventę vainikuos partizanams atminti skirtas 10 km pėsčiųjų žygis Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanų kovos keliais Darbėnų seniūnijoje (Kretingos r. sav.).
Lietuvos kariuomenė informuoja, kad Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventė prasidės padėkos mišiomis už partizanus ir Laisvės gynėjus, prisimenant jų pasiaukojimą. Pirmą kartą šios šventės metu įvyks 28-ojo konkurso „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“ finalinis etapas, kuriame 30 vyresniųjų klasių mokinių ir jų mokytojų iš visos Lietuvos varžysis dėl geriausio žinovo apie Lietuvos kariuomenę ir karo istoriją vardo.
Tuo metu Klaipėdos kruizinių laivų terminale renginiai prasidės Jaunesniųjų karininkų vadų mokymų dalyvių ir Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentų priesaikos ceremonija. Apie pusiaudienį visus susirinkusius pasveikins NATO naikintuvų skrydis, iškilmingai pakelta Lietuvos valstybės vėliava. Klaipėdos kruizinių laivų terminale prišvartuotas Karinių jūsų pajėgų „Vidar“ klasės štabo ir aprūpinimo laivas N42 „Jotvingis“ taps pagrindine renginio scena.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Renginio organizatoriai pažymi, kad pagrindiniu šventės akcentu taps karinės operacijos inscenizacija Klaipėdos kruizinių laivų terminale. Viso renginio metu veiks karinis miestelis, taip pat vietinių Klaipėdos krašto amatininkų bei prekeivių mugė. Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Planuojama, kad minėjime dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys ir naujai išrinktas Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus. Laisvės atgavimo ir išsaugojimo idėja bus įprasminta tylos minute, Garbės sargybos kuopos karių parodomąja programa ir pagarbos salvėmis.
Be kita ko, bus tęsiama tradicija Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną vainikuoti sekmadieniniu žygiu. Minint šią dieną, gegužės 21 d. bus organizuojamas 10 kilometrų pėsčiųjų žygis Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanų kovos keliais Kretingos rajono Darbėnų seniūnijoje.
Anot žygio organizatorių, maršrutas vingiuos autentiškomis partizanų kovos vietomis, bus galima pamatyti unikalias partizanų karo rekonstrukcijas ir instaliacijas. Žygeivius pasitiks Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro aktoriai, tapsiantys aštuoniais partizanų vadais, pasirašiusiais Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Nepriklausomybės 1949-ųjų metų deklaraciją.
Žygio dalyvių taip pat lauks kariškos vaišės bei kiškio kopūstų sriuba, pagaminta pagal autentišką partizanų receptą, o žygį vainikuos – patriotinių dainų festivalis, kurį surengs Kretingos r. Darbėnų gimnazijos moksleiviai.
Kas yra paminklai – žino ar bent nutuokia kiekvienas. O kas yra „įpaminklintojai“?
Tuo žodžiu aš vadinu mus visus, kurie gyvename šalia paminklų, praeiname pro juos, apžiūrime (ar nepastebime), pasigrožime ar pakritikuojame… O geriausiu atveju dar ir kokią savo miesto, miestelio, gyvenvietės tradiciją sukuriame, kurioje tam tikras vaidmuo skiriamas būtent paminklui. Pavyzdžiui, kiekvieną valstybinę šventę dažnas miestas miestelis pradeda gėlių puokšte prie Nepriklausomybės paminklo ar kitokio, valstybę simbolizuojančio skulptūrinio kūrinio.
Tiesa, nežinau, ar priskirti prie „įpaminklintojų“ tuos, kurie ne tik kritikuoja ir protestuoja prieš vieną ar kitą paminklą, teisėtai reikšdami savo nuomonę, bet ir ragina kokį nors paminklą nugriauti, sunaikinti? Gal jie vadintini „išpaminklintojais“? Bet tegu gyvenimas pats juos sudėlioja į reikiamas vietas.
Ne be šypsenos prisimenu, su kokiu įtarumu mano gimtojo miestelio žmonės kažkada priėmė paminklą – su gėle rankoje stovinčią jauno žmogaus skulptūrą – skverelyje šalia bažnyčios. Jis buvo skirtas anksti mirusiam, iš mūsų parapijos kilusiam ir į Italiją išvykusiam vienuoliui pagerbti. Net mano mama, mokytoja, šiek tiek prisimenanti tą kaimo vaikiną, skeptiškai (ir ne visai pelnytai) burbtelėjo: „Nojė, nojė. Muokslams sėlpną galvą tetoriejė, ūkė darbams svekatas naožteka, kas balėka – tikta melstėis“ („Taigi, taigi. Mokslams silpną galvą teturėjo, ūkio darbams sveikatos neužteko, kas beliko – tiktai melstis“).
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Bet metams bėgant prie skulptūros žmonės ne tik priprato, bet ir įtraukė ją į miestelio gyvenimą: kadangi vienuolis buvo vardu Petras, kasmetinius šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidus bei su jais susietą miestelio šventę imta pradėti nuo paminklo. Išvakarėse skulptūra švariai nuplaunama, o atlaidų rytą apvainikuojama ąžuolo lapų vainiku. Ir visi šypsosi.
Panašiai miestelio bendruomenė „įpaminklino” ir paminklą, skirtą Laisvės kovų kovotojams, Kardo rinktinės partizanams atminti. Juolab, kad jis atsirado miestelio gyventojo, pasiaukojančiai, net fanatiškai puoselėjančio partizanų atminimą, pastangų dėka. Suprantama ir priimtina bendruomenei pasirodė tiek paminklo intencija, tiek ir jos autoriaus, skulptoriaus pasirinktas vaizdinis sprendimas.
Ir gal būt todėl, kad nesuprato intencijos ir pasirinktų vaizdinių formų, vėliau ta pati bendruomenė skeptiškai priėmė Jakovo Bunkos fondo pateiktą projektą paminklo iš miestelio kilusiam garsiam litvakui, vienam iš sionizmo lyderių Dovydui Volfsonui bei ketinimą miestelio centrinės aikštės šaligatviuose įsprausti plokšteles su miestelyje gyvenusių ir nužudytų žydų pavardėmis.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paminklo D. Volfsonui projektas netenkino vizualiai, nes katalikams žemaičiams priminė žydų kapinėse pastatytus paminklus mirusiems. O juk buvo siūloma tokį paminklą pastatyti miestelio centre. Kapinių paminklą – miestelio centre?!
Diskusija dėl auksaspalvių plokštelių kilo, sužinojus būsimo įrašo tekstą, kuris kai kuriuo aspektu iškreipė istorinę tiesą. Vėliau, kai įrašo tekstas buvo paredaguotas, dvi plokštelės į šaligatvį įspraustos buvo, ir šiandien, išblukintos saulės, liūčių ir daugybės jas trypiančių kojų, jos tapo nepastebimos, nežadinančios istorinės atminties – o juk tokia turėjo būti šio sumanymo intencija.
Nemanau, kad tik Žemaitijos „įpaminklintojai“ yra tokie priekabūs naujai kuriamoms skulptūroms ar į jas pretenduojančioms „vizualizacijoms“. Dauguma vilniečių ir Vilniaus svečių po šiai dienai purtosi iš pasibjaurėjimo, išvydę Neries krantinėje rūdijantį Vamzdį. Daug iečių buvo sulaužyta ir dėl projektuojamo paminklo Lukiškių aikštėje. O kai galiausiai vadinamasis Vytis buvo įkurdintas prie Kauno pilies, prieštaringi vertinimai netyla iki šiol.
Aš irgi labai atidžiai apžiūrinėjau tą skulptūrą ir mėgavausi jos sukeltais gausiais, greičiau teigiamais, negu neigiamais potyriais.
Kadangi nesu iš augalotosios dvimetrinių lietuvaičių kartos, žiūrėdama į paminklą iš priekio, praktiškai mačiau tik gerai įmitusio eržilo pilvą su raiškiais lyties požymiais. Apėjus skulptūrą ir atsistojus prie jos dešiniojo (jei žiūrėtume nuo žirgo galvos į jo uodegą) šono, atsivėrė galimybė aprėpti visumą, ir tuomet išjaučiau įspūdingą kontrastą tarp galingo, itin karingai nusiteikusio, nasrus grėsmingai iššiepusio žirgo ir jaunučio, švelnių bruožų raitelio, kuris menkai tepriminė žygiuose bei mūšiuose užgrūdintą Vytį. Bet manęs tai nė kiek nešokiravo. Priešingai: aš, žemaitė, priėmiau skulptūrą kaip pelnytą padėką ir pagarbą ištikimiausiam Lietuvos karžygių, vyčių bendražygiui, neretai ir gelbėtojui – žemaitukų veislės tvirtam, ištvermingam, raumeningam Žirgui. O eržilas Žirgu tampa tik dėka raitelio. Dėka Vyčio. Argi ne? O jei taip, tai skulptūra verta gyventi tarp žmonių, vertabūti priimta, „įpaminklinta“.
Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.
Suprantu, kad mano komentaras ne vieną skaitytoją šokiruos, o skulptorius profesionalus gal ir papiktins: ar ne per daug leidžia sau kažkokia moterėlė, nenusimananti skulptūros meno ir skulptoriaus darbo subtilybėse? Atsakau: ne, ne per daug. Skulptūros, mano įsitikinimu, kuriamos tam, kad būtų matomos, kad į jas būtų žiūrima. Jos statomos miestų miestelių viešosiose erdvėse, kad su jomis būtų gyvenama ir susigyvenama. Tik tokiu būdu jos yra „įpaminklinamos“.
O jei autorių ar kritikų-profesionalų netenkina toks „įpaminklinimas“, tai testovi tie kūriniai skulptorių dirbtuvėse ar muziejuose, nepretenduodamį į kasdienį (su)gyvenimą su visuomene, su tauta, su bendruomene, su eiliniais žiūrovais-praeiviais…
Šiuolaikinio meno pavyzdys. „Skulptūra” ant Žaliojo tilto Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Dažnai santykius tarp skulptoriaus kūrinio ir žiūrovų, „įpaminklintojų“, sukomplikuoja tokie kūriniai, kurie, viena vertus, skirti žinomai asmenybei ar svarbiam istoriniam įvykiui įamžinti, tačiau, kita vertus, kurie be išsamios pažinties su autoriaus koncepcija, lieka nesuprasti ir nepriimtini tiek žiūrinčiojo akiai, tiek ir širdžiai.
Taip man nutiko, pamačius žinomo ir gerbiamo skulptoriaus kūrinį, skirtą dar labiau žinomai asmenybei. Kol neperskaičiau pavadinimo, galvojau, kad prieš mane – paminklas kokiam nors konclagerio kaliniui ar suskurdusiam, išbadėjusiam kaimo piemenėliui. Perskaičiusi užrašą, sužinojau bent tiek, kam skirtas paminklas. Bet tada dar labiau suglumino aliuzija į kalinį ar piemenėlį. Ir tik kai man nuodugniai buvo perpasakota skulptoriaus koncepcija, protas liko užganėdintas, tačiau širdis, emocijos taip ir liko „nakontėnas“ (žem. „nepatenkintos“).
Matyt, aiškaus, akimis pagaunamo ryšio nebuvimas tarp skulptoriaus vizijos ir žiūrinčiojo suvokimo šiandien kelia diskusijas dėl neseniai Liubave atidengto paminklo partizanui Juozui Lukšai-Daumantui. Tiesa, man paminklas, kokį aš jį pamačiau TV, padarė gerą įspūdį, bet pagerėjo jis vėlgi po to, kai išsiaiškinau tą „daiktą savyje“ – autoriaus koncepciją.
Na, kad aš ne tokia jau visiška neišmanėlė skulptūrų ir žmonių-žiūrovų santykių klausimuose, liudytų šios vasaros akcija, pagyvinusi mano gimtojo miestelio gyvenimą ir papuošusi jį dar viena skulptūra, skirta daugiatautės miestelio bendruomenės istorijai. Ji užbaigė kelis metus trukusį nesusikalbėjimą tarp Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo administratoriaus ir miestelio bendruomenės.
Nesusikalbėjimo esmė – skirtingas požiūris į žydų ir lietuvių santykius iki Antrojo pasaulinio karo bei Holokausto, tiksliau, į tai, kaip ir ką iš tos istorijos atminti ir minėti.
Bendruomenė, biblioteka, gimnazija keletą paskutinių metų organizavo renginius, kuriuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ne tiek žydų ŽUDYNĖMS, kiek žydų bendruomenės GYVENIMUI ir tiems lietuviams, žemaičiams, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybe, gelbėjo kraštiečius žydus. Todėl bendruomenė santūriai ir su išlygomis priėmė Jakovo Bunkos fondo iniciatyvą statyti miestelio centre paminklus ir ženklus žydų žudynėms priminti (nes jų jau ir taip netrūksta) ir siūlė daugiau dėmesio skirti gyvenimui, žmonių gerumui, taurumui, prisiminimui tų, kurie Gelbėjo.
Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien Darbėnų bendruomenė gali pasidžiaugti: miestelyje šią vasarą atidengtas paminklas, kuriame gražiai dera ir patraukli forma – stilizuota, iš metalo obelis su ant jos pakibusiais obuoliais, – ir idėja: atminimas tų vietinių žmonių, kurie gelbėjo, ir kurie buvo išgelbėti. Neužmirštas ir Dovydas Volfsonas.
Na, ko gero, labiausiai džiaugiuosi aš, kad nepaisant nuolatinių grubių užsipuldinėjimų, kaltinimų antisemitizmu ir kitomis panašiomis „nuodėmėmis”, įgyvendinta tapo būtent ta idėja, kurią gynėme mes, bendruomenės Tarybos nariai: prisiminti ir priminti tai, kas bendro lietuvių ir žydų (su)gyvenimo etape buvo gera ir verta perduoti ateities kartoms.
Malonu, kad šitą idėją išjautė ir gražiai pabrėžė paminklo atidengime dalyvavusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklianski. Ji pasidžiaugė, kad Darbėnų miestelis – pirmas toks Lietuvoje, kuris pagerbė būtent žydų gelbėtojus, ir kai dabar kas norės prisiminti tuos taurius žmones, tegu žino: Darbėnų miestelio centre stovi obelis, šalia kurios galima pastovėti, pasėdėti, sušilti širdimi, kur galima padėti asmeninį atminimo simbolį – gėlę ar akmenėlį. Būtent taip ši skulptūra ir būtų „įpaminklinta“.
Beje, tai ne vienintelis paminklas, šią vasarą apgyvendintas miestelyje: vasarai vos prasidėjus, buvo atidengtas ir pašventintas įspūdingas paminklinis akmuo, įamžinęs vietą, kur prieš kelis šimtmečius stovėjo pirmieji katalikų maldos namai – koplytėlė.
Motiejus Valančius. Wikipedia.org
O kad ši vasara „derlinga“ paminklų visoje Lietuvoje, liudija dar ir netoli Darbėnų esančiame, vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinėje Nasrėnų kaime įsikūrusiame muziejuje atidengta miniatiūrinė skulptūra „Vargo mokyklėlė“, jaudinanti savo idėja („koncepcija“…) ir vizualiniu įkūnijimu. Ji skirta paminėti 220-ąsias šio Didžiojo Žemaičio, Lietuvos švietėjo gimimo metines, vaizduoja sėdintį berniuką su knyga ant keliukų ir ją skaitantį. Autoriai – Darbėnų seniūnijoje įsikūrę menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai.
Skirtingai nuo aukščiau aptartų skulptūrų, paminklų, paminklinių ženklų, šį kartą nurodžiau autorių pavardes. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad nuraminčiau neramią sąžinę. Mat, prieš keletą metų miestelio bendruomenės Taryba (ir aš su ja) nesuprato ir nepriėmė vieno jų kūrybinio sumanymo, kuris mums, nuo moderniojo meno atokiau besilaikantiems žmonėms pasirodė pernelyg abstraktus. Užtat šis naujausias Rasos ir Gedimino kūrinys, sprendžiant iš atsiliepimų, iškart “įkrito į širdį“ daugeliui, kas tik turėjo progą jį pamatyti. O tiems, kurie dar tik atvyks į Nasrėnus, linkiu susirasti skulptūrėlę erdvioje, medžiais apaugusioje sodyboje, paglostyti galvelę vaiko, kurį pasiekė Vyskupo paskleista žinių Šviesa, ir palinkėti jam, kad užaugęs jau pats šviestų Lietuvai, Žemaitijai, puoselėdamas ir skleisdamas Vyskupo Motiejaus dvasinį palikimą.
Šie metai – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Ta proga per Lietuvos miestus ir miestelius nuvilnijo įvairūs renginiai, skirti, kaip paprastai, ir įamžinti, ir prisiminti, ir nulenkti galvą liūdesy.
Ne, klystu – ne „kaip paprastai”. Iki šiol renginiuose, skirtuose žydams, jų istorijai, dėmesys būdavo skiriamas vien žydų žudynių istorijai. Šiemet vyko renginiai, kuriuose buvo ne tik gedima, priekaištaujama, kaltinama, bet ir pradedama atsiverti pozityvui: atsigręžiama į gyvenimą, buvusį, spalvingą, bet dabartinei lietuvių kartai visai nepažįstamą.
Pozityvios gaidos pasigirdo jau pernai, kai ėmė skambėti prisiminimai apie žydų gelbėtojus, kurių gausa Lietuva išgarsėjo visoje Europoje. Beje, už žydų gelbėtojų viešinimą mes turime būti dėkingi … žydams, kurie moka ne tik priekaištauti, kaltinti, reikalauti, bet ir padėkoti, pagerbti žmones, dariusius gerą.
Žydai – ypatinga tauta, sugebėjusi išgyventi, išlikti, nepraradusi savo tapatybės didžiausiose istorinėse negandose, įkvėpusi gyvybę nesvetingai dykumai, sukaupusi savo rankose didelę dalį pasaulio finansinių išteklių ir kaip tauta užauginusi pasauliui daugiausia Nobelio premijos laureatų. Žinoma, tai toli ne visi nuopelnai ar gebėjimai, kuriais galėtų pasigirti ši tvirta tauta, ir nenuostabu, kad aplink ją visais laikais sūkuriavo pavydo ir apkalbų debesys.
Apmaudu, kad ir lietuviai neatsispyrė tendencijai pavydžiai šnairuoti į žydų tautos, jų valstybės pasiekimus, nors, atrodytų, niekas netrukdė patiems mokytis, imti pavyzdį iš bendrabūvio kaimynų.
Tiesa, iki II-jo Pasaulinio karo lietuviai kai ko iš žydų jau buvo spėję išmokti. Išmoko verslo, kai kurių „miestietiškų” amatų… Didesnį dėmesį ėmė skirti vaikų išmokslinimui.
Tačiau karas, viena po kitos sekusios okupacijos, nepriklausomos valstybės praradimas, pralietas kraujas, politiniai – socialiniai pokyčiai taip sujaukė lietuvių gyvenimus ir protus, kad iš griuvėsių prikėlę miestus, sutvarkę kelius, moralines, sielos žaizdas tebesilaižome iki šiol.
Todėl nėra teisinga nuolat priekaištauti lietuviams, kad jie neva beširdžiai, nenori įsijausti į žydų tautos netektis, skausmą, nepastebint, kaip juos erzina, įžeidžia tam tikros žydų visuomenės dalies nuolatinės pastangos aitrinti, draskyti praeities žaizdas, dar ir druskos užbarstant… Vis atsiranda žmonių, kurie nori neįmanomo: kad viena tauta gyventų kitos tautos gyvenimu, jos prioritetus iškeldama virš savųjų…
Sociologai, filosofai, politologai tiria, nagrinėja visuomenės nuotaikas, simpatijas, svajones, stengiasi suvokti, paaiškinti, kodėl viskas vyksta, taip, kaip vyko ir tebevyksta.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O Lietuvoje daug kas vyksta su minuso ženklu, ypač kultūros srityje. Nesuvaldoma emigracija, savižudybės, patyčios, korupcija. O kur dar jaunimo bendrojo išsilavinimo, žinių, elgesio kultūros lygio smukimas!
Čia reikalinga gilesnė analizė, priežasčių ir pasekmių atskleidimas, bet dažniausiai apsiribojama nuoga statistika, ir tai – fragmentiška.
Tai ypač krenta į akis, kalbant apie demografinius pokyčius. Jau suskaičiavome, kiek buvo nužudyta žydų – beje, ne todėl, kad mes tokie kruopštūs, tikslumą mylintys žmonės, bet spaudžiant tarptautinėms žydų organizacijoms. O štai kiek žmonių buvo ištremta, kiek sušaudyta, nukankinta pirmosios rusų okupacijos metu, kiek – jau antrosios rusų okupacijos metais? Kiek išdavikų buvo tarp partizanų ir kiek -provokatorių, partizanais perrengtų enkavėdistų? Kiek įvairių tautybių, skirtingos kultūros žmonių buvo privežta į Lietuvą, dirbtinai pakeičiant tradicine tapusią demografinę-tautinę sudėtį? Dar tebeskaičiuojama, ir galo tam nesimato. Nes nėra autoritetingo, socialiai pagrįsto ir įprasminto užsakymo.
O ką išsiaiškinome apie 1941 m. birželio sukilimą? Bet kokios kalbos užgęsta, kai tik pasigirsta balsas, primenantis, kiek tomis dienomis žuvo žydų. Tačiau nenorima girdėti patikslinimų, jog tomis dienomis buvo ne vien žydai žudomi, o suvedinėjamos sąskaitos su įvairių tautybių žmonėmis, jei paaiškėdavo, jog jie padėjo rusų okupantams terorizuoti Lietuvos gyventojus pirmosios okupacijos metu.
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”. Joje nagrinėjami lietuvių – žydų tarpusavio santykiai.
Kai į šitą aspektą nekreipia dėmesio Vakarų tyrėjai, asmeniškai nesusidūrę su pirmųjų metų sovietų okupacijos „ypatumais“, tik sausai konstatuojantys, jog „Rytų Europoje“ žydų žudynių mastas buvęs didesnis, nei Vakarų Europoje, galima juos suprasti: savi marškiniai visada buvo ir bus arčiau kūno.
Jų akims tie pirmieji metai, Rytų europiečių praleisti po kruvinu „laisvės nešėjų“ batu – nereikšminga akimirka viso II pasaulinio karo istorijoje. Tačiau tautoms, kurioms betarpiškai tiksėjo baisusis teroro chronometras, tie metai paliko neišdildomas psichologines pasekmes.
Lietuviams teko patirti išdavystę artimiausių kaimynų, vaikystės draugų, net giminaičių, kurie, suvilioti veidmainiškų kalbų apie lygias teises ir visų lygybę su visais, puolė skųsti vieni kitus naujai valdžiai, nors ir žinojo, jog tai baigsis įskųstųjų laisvės, o gal ir gyvybės praradimu.
Už ką? Kodėl?
Žydų kilmės rašytojas Jokūbas Josadė apie savo išgyvenimus 1940 m. Lietuvoje rašė: „Mane taip sužavėjo spalvingos masinės demonstracijos, mitingų kalbos, šauksmai „Valio“ ir „Ura“, kad visiškai praradau realybės jausmą. Lyg būtų ištikęs psichinis pamišimas: svetima kariuomenė okupavo kraštą, pradėjo grobuoniškai šeimininkauti, o mano suakmenėjusi širdis džiūgavo. Vyko nekaltų žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą, o aš visa tai pateisinau. […] Juk komunistas nebuvau, bet buvau… žydas – dar vakar neapkenčiamas ir užgauliojamas, o šiandien… Atsimenu, kaip dirbdamas žurnalistu ateidavau į CK ir beveik kiekviename kabinete kalbėdavau su aukščiausiais valdžios vyrais gimtąja jidiš kalba. Tai glostė mano savimylą, triumfavau: galutinai išspręstas nacionalinis klausimas.“
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Taigi, žydus tarnauti okupantams galėjo pastūmėti įskaudinta savimeilė. Tai gal kažką paaiškina, bet ar pateisina? Ar to pakanka pateisinti išdavystę valstybės, kurioje pačių žydų prisipažinimu, sąlygos jiems gyventi buvo geresnės, negu bet kur kitur Europoje? Išeitų: už gera atsimokėjo piktu? Kodėl?
O kodėl okupantams stojo tarnauti lietuviai? Juk buvo ir tokių?
Kodėl, kaltinant visus lietuviams dėl to, kad dalis (ypač menka, palyginus su žydų gelbėtojų skaičiumi) jų tautiečių padėjo vokiečiams vykdyti vadinamąjį „rasinį valymą“, laikoma nekorektiška skaičiuoti, kiek žydų padėjo rusų okupantams kruvinai „sovietizuoti” Lietuvą? Argi ne kiekviena nekalta auka vienodai nusipelno teisybės bei bausmės kaltininkams, nepaisant tautybės, tikėjimo, rasės?
Kita vertus, juk ne visi žydai puolė tarnauti okupantams rusams, kaip ir ne visi lietuviai klusniai vykdė vokiečių įsakymus? Kaip dabar elgtis? Ar skrupulingai tirti kiekvieną smurto, išdavystės faktą – o ar tai įmanoma šiandien, po tiekos metų ir tam tikriems organams piktybiškai sunaikinus daugybę dokumentų? Arba padėti tašką skaudžiai, kupinai smurto ir neteisybės praeičiai, nulenkiant galvas aukų atminimui tam skirtomis dienomis, ir darbuotis gyvenimui, nesišvaistant abipusiais kaltinimais?
Panašūs klausimai daug metų buvo laikomi nekorektiškais, ypač klausimas apie žydų atsakomybę. Tačiau kelis dešimtmečius trunkanti „korektiška“ tyla nė per decibelą nesumažino to triukšmo, kurį kelia grupė žydų (bei jiems pritariančių ne-žydų), siekianti išlaikyti amžino kaltintojo pozicijas ir nė per nago juodymo neprisileidžianti minties apie tai, kad nebūna visuomet kaltų ir visuomet teisių tautų. Ypač kai kalbame apie tautas, ne savo valia įtrauktas į karo sūkurį.
Beje, kaltintojų „teisumą“ klibina ne vien negyvenimiškas jų noras gyventi gatvėje su vienos krypties judėjimu, bet ir laikas nuo laiko viešinami faktai, jog Holokausto tragedija imama spekuliuoti anaiptol ne kilniais tikslais. Galima priminti išsamų Normano G. Finkelšteino tyrimą, sudėtą į knygą „Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia“ (lietuviškas leidimas 2000 m.). Nors Londono „The Guardian“ ją pavadino kontroversiškiausia metų knyga, manyti autorių norėjus apšmeižti tautiečius vargu ar yra pagrindo, nes autorius gimė ir užaugo Maidaneko, Aušvico koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų šeimoje.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Pasak N. G. Finkelšteino, Holokausto industrija remiasi „nepateisinamomis Holokausto išskirtinumo ir neracionalios bei amžinos nežydų neapykantos žydams dogmomis“. Autoriaus nuomone, keldama vis naujus kompensacijos ieškinius (turi galvoje ieškinius Šveicarijos bankams, Vokietijos verslininkams, Rytų Europos kraštams, taigi, ir Lietuvai), iš kurių tikrosios aukos teturi visai maža naudos, „Holokausto industrija pati labiausiai prisideda prie antisemitizmo palaikymo ir kurstymo“.
Spėju, kad ir Lietuvoje ne vienas žmogus, prisiminęs pastarųjų metų kai kurių žydų ir jiems dirbančių vanagaičių išsišokimus, pritars šiai išvadai.
Stanislawas Aronsonas, Lenkijos žydas, karo už Izraelio nepriklausomybę veteranas straipsnyje „Nemanykite, kad jūsų pasaulis negali sugriūti“ (The Guardian) rašė: „Svarbu suprasti, jog mes buvome karta (jam 93 m. – J. L.), gyvenanti baimėje; baimė verčia žmones daryti pasibaisėtinus dalykus. Kas nėra to pajutęs, negali to iš tikrųjų suprasti /…./ Kaip nėra tokio dalyko, kaip „didvyrių karta“, taip neegzistuoja ir „didvyrių tautos“ – taip pat nėra iš prigimties piktos ar blogos tautos“.
Karas – tokia visuomenės būsena, kuri išprovokuoja pačias blogiausias žmogaus savybes: žiaurumą, bailumą, egoizmą, polinkį išduoti, skųsti, žeminti… O jei taip, tai priminti, ryškinti reikėtų, gal būt, ne tik tai, kaip žmogus virsta žvėrimi, bet ir tuos faktus, kuriuose žmonės atsiskleidžia kaip Žmonės: ištikimi, užjaučiantys, pasiaukojantys…
Izraelyje tokie žmonės – tiek žydai, tiek ne žydai, nelieka užmiršti. Ir valstybė, ir tauta suranda jiems ir padėkos žodžius, ir pagarbos ženklus.
O kaip pas mus? Mes tik žengiame pirmuosius žingsnius ta linkme, ir neretai klumpame.
Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.
Prieš septynetą ar aštuonetą metų Darbėnų miestelį pasiekė žydų bendruomenės (o gal Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo) laiškas dėl 1856 m. Darbėnuose gimusio vieno garsiausių litvakų Dovydo Volfsono (angl. David Wolffsohn) atminimo įamžinimo. Miestelio bendruomenės susirinkime siūlymui buvo pritarta ir nutarta atmintį įamžinti memorialine lenta ant namo, kuriame gimė Volfsonas (beje, tokio neatsirado, neišliko). Be to, kadangi net vyresnio amžiaus darbėniškiai priklauso kartai, kuri gimė arba prieš pat karą, ar jau karo metais, ir čia gyvenusių žydų nebeprisimena, atsakomajame laiške buvo paprašyta, kad kas nors iš žydų bendruomenės atvyktų į miestelį, supažindintų su D. Volfsono asmenybe ir su prieškario žydų gyvenimu, papročiais, kultūra apskritai.
Atsakymo bendruomenė nesulaukė iki šiol, tik aplinkiniais keliais atėjo gandas, jog toks pageidavimas buvo palaikytas nederamu: atseit, jei kas nori sužinoti ką nors apie žydus, tai tegu patys ir susieško informaciją.
Patys tai patys…
Miestelio bendruomenė ta kryptimi jau nemažai nuveikė, nepaisant to, kad santykiai su Jakovo Bunkos fondu, ypač jo vadovu, klostėsi anaiptol ne taip sklandžiai ir šviesiai, kaip to būtų galima tikėtis iš žmogaus, pelniusio netgi metų Tolerancijos žmogaus titulą. Bet tai jau kita istorija…
Prieš trejetą metų miestelio visuomenei buvo pristatyta edukacinė programa „Darbėnų miestelis – kelias tarp dviejų šventovių“, į kurią buvo įtraukta ne tik gimnazijos, bet ir miestelio bendruomenė, o pagrindinį parengiamąjį darbą nuveikė mokytojos Editos Gliožerienės vadovaujamo gimnazijos Kraštotyros būrelio nariai.
Savotiškoje atviroje istorijos pamokoje buvo priminti ryškiausi ne tokios jau trumpos (virš 400 metų) miestelio istorijos etapai, išradingai įpinant į ją ir miestelio žydų gyvenimo vaizdus.
Prieš metus Darbėnų miestelio bibliotekoje buvo surengta popietė „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“, skirtą žydų gelbėtojams. Darbėnų miestelis pasižymi tuo, kad čia, palyginus su likusiais Kretingos rajono miesteliais, buvo daugiausia, net 10 šeimų, gelbėjusių žydus.
O šį rudenį miestelio žmonės rinkosi į bibliotekos suorganizuotą dar platesnio užmojo renginį, skirtą susipažinimui su įvairiais žydų gyvenimo pasaulyje, Lietuvoje ir Darbėnuose aspektais.
Buvo suorganizuota istorikės Irenos Giniotienės parengta ekskursija po miestelio vietas, menančias čia gyvenusius žydus, veikė fotografijų paroda „Žydiškieji Darbėnai“. Konferencijos metu buvo perskaityti pranešimai apie žydų kilmę, priežastis, atvedusias juos į Lietuvą; apie sionizmą ir vieną žymiausių jo lyderių, Izraelio valstybei ypatingai nusipelniusį darbėniškį Dovydą Volfsoną; buvo parodytas filmukas apie štetlų žydų buitį, papročius. Konferenciją užbaigė įspūdingas koncertas, kuriame dainas jidiš ir hebrajų kalbomis atliko solistė Olga Žorova, akompanuojant garsiam džiazo pianistui Sauliui Šiaučiuliui.
Žydų gyvenimas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Miestelio gyventojų susidomėjimas buvo toks didelis ir nuoširdus, kad maloniai nustebino netikėtą viešnią iš Vilniaus, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kuklianski.
Nors ir ekspromtu, viešnia aktyviai įsijungė į renginį. Žinoma, nebuvo apsieita be priminimo apie miestelyje vykusias žydų žudynes, kas renginyje, skirtame GYVENIMUI, nuskambėjo disonansu. Bet, kita vertus, F. Kuklianski pasidalino ir įdomiais faktais iš žydų gyvenimo, kurie ne žydui greičiausiai būtų praslydę pro akis. Tai įtikino mane, jog nuostata „jums reikia – jūs ir stenkitės“, kai kalbama apie lietuvių norą sužinoti apie žydus ne vien tai, kaip jie buvo žudomi, bet ir kaip gyveno, nėra konstruktyvi, kaip ir susipažįstant su kiekviena kita, „kitokia” tauta.
Tačiau, kita vertus, gal žydams įdomu pasižiūrėti į save kitų tautų atstovų akimis?
Iki šiol žydai mėgino lietuvius įtikinti žiūrėti į save lietuvių įskaudintų žydų akimis. Vaizdelis, pasak vieno žinomo verslininko ir politiko, „nykoks“. Nes iki šiol atkakliai diegiama nyki asociacija: žydas – žudomas.
O kaip atrodys, jei žydai pasižiūrės į save akimis lietuvių be jiems dirbtinai primetamų stereotipų? Gal pamatys visko: ne tik „išrinktąją tautą“, bet ir klystančią; ne tik tokius žmones, nuo kurių (dėl viso pikto?) stengiamasi laikytis atokiai, bet ir tokius, su kuriais ir linksma, ir įdomu, ir perspektyvu?
Tai, kas krenta į akis stebėtojui iš šalies, neretai pasirodo esą atsitiktiniai dalykai, neatskleidžiantys kitos tautos tapatybės esmės, arba tokie, kurie nėra svarbūs pačios tautos akyse, bet gali pasirodyti labai svarbūs, norint suprasti, kodėl kiti mus priima ne taip, kaip mums patiktų, ne tokius, kokiais mes norėtume atrodyti.
O tai aktualu kiekvienai tautai, kuriai tenka gyventi kitų tautų, kitų tautinių bendrijų apsuptyje.
Baigiasi pirmieji Gitano Nausėdos prezidentavimo metai, kupini iššūkių tiek šalies viduje, tiek ir išorėje, nuo gaisro Alytuje iki pandemijos, „pagardintos“ provokacijomis iš įvairių mažumų pusės, pradedant žydais bei Vilniaus meru ir baigiant netradiciniais seksualais.
Kaip sekėsi prezidentui laviruoti tarp politinių, socialinių ir kultūrinių scilių bei charibdžių, ne kartą kalbės ir rašys politologai, politikos apžvalgininkai. O aš, klausydamasi ir skaitydama, kaip sutartinai įvairaus plauko plunksnos karžygiai užsipuldinėja prezidentą, patikėjau, kad pakeisti psichologiją yra dar sunkiau, nei iš kiaušinienės atkurti žalią kiaušinį.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Išgalandus dantis į „Plieninę magnoliją“, matyt, bijoma prarasti pjovimo-kramtymo įgūdžius. Juolab, kad analizė ar įžvalgos „Kam tai gali būti naudinga?“ įkandamos nedaugeliui.
Užkliūva praktiškai viskas, pradedant tuo, kad dabartinis prezidentas yra šeimos žmogus. Tokios šeimos, kokios ligi šiol neturėjo joks ligšiolinis visą kadenciją išdirbęs poste posovietinės Lietuvos prezidentas: turi sutuoktinę, kuri aktyviai ieško savęs Pirmosios ponios vaidmenyje (o ką galime prisiminti apie prezidentų A. Brazausko ar D. Grybauskaitės antrąsias puselės?). Turi vaikų, kuriais negalėjo piliečių smalsumo pakutenti nei prezidentas V. Adamkus, nei vėl ta pati D. Grybauskaitė.
Pagaliau, prezidentas G. Nausėda neslepia, jog yra mylintis sūnus, dar neišgyvenęs viso skausmo dėl beveik prieš šešerius metus mirusios mamos ir itin jautriai besirūpinantis garbaus amžiaus tėveliu.
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Pastaruoju metu pasirodė keletas straipsnių, kuriuose apžvelgiama prezidentės Dalios Grybauskaitės epocha, analizuojamas jos palikimas. Nesiimdama panašios analizės, vieną „našlės šapelį“ į laužą, kuris turėtų arba sudeginti, arba sušildyti kadenciją baigusią prezidentę, norėčiau į mesti ir aš: prezidentei su savo „kariauna“ pavyko taip išklibinti tradicinės šeimos sampratą ir pamatus, jog „modernieji“ lietuviai ištikimybę tradicinei šeimai, jos vertybėms bei normalius, natūralius meilės ir pagarbos jausmus tarp šeimos narių laiko kritikuotinu ir net smerktinu dalyku. Tai ypač aiškiai pasimato interneto komentaruose…
Ir ko sulaukėme? Grupelė seksą laikančių svarbiausiu žmogaus užsiėmimu ir vertybe netradicionalų viešai šaiposi iš Prezidento, provokuodama jį žaisti vaikiškus žaidimus (jei myli mane, šok į pro langą ar į šulinį, ar prisisek ženkliuką, liudijantį netradicinę seksualinę orientaciją ir t.t.) didele smėlio dėže paverstoje šalies sostinėje.
Kaip buvo iki to nusirista?
Pradžią davė žurnalistai. Ypač stengėsi „Lietuvos ryto“ klaviatūrų takšnotojai, savo laiku metodiškai užsipuldinėję ir prezidentę D. Grybauskaitę. Lyderis – Vytautas Bruveris, kuris iškart suskato ieškoti diagnozės: prezidentui vėjaraupiai ar blogiau?
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
V.Bruverį rusų portalas pamylavo ir pagyrė, išvadinęs „blaiviai mąstančiu“ („прав был трезвомыслящий Бруверис“). Saldu, ar ne? Bet jei tave ima girti tavo priešų draugai ar draugų priešai, kas esi tu?
Dabar žurnalistų choras stebisi, kodėl Prezidentas atsisakė vykti į susitikimą su Estijos ir Latvijos prezidentais tartis dėl bendros pozicijos Astravo AE klausimu, nors visi (išskyrus „choro“ žurnalistus?) žinojo, kad tame susitikime bendra pozicija nebus surasta, todėl kelionės tikslas tampa visai miglotas.
Beje, apie tai gana aiškiai pasisakė diplomatijos vingrybėse gerai pasikaustęs profesorius Vytautas Landsbergis. O jei būtų pasivarginta atidžiau pasiklausyti, ką kalba Latvijos prezidentas, būtų paaiškėję, kad net artimiausios mūsų kaimyninės valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip elgtis su Astrave pagaminta elektros energija. Tai su kuo ir apie ką būtų reikėję tartis mūsų Prezidentui?
Žodingais priekaištais prezidentui taškosi ne tik žurnalistai.
Štai EP narys Stasys Jakeliūnas, niekaip negalėdamas pamiršti (ir dovanoti) Prezidentui jo buvusių darbinių santykių su vienu iš didžiausių Lietuvoje veikiančiu skandinavų banku, teiraujasi: „Prezidentas Nausėda – veidmainis?“ Ir tėškia išvadą: „kalbėti apie etikos standartus ir reikalauti jų laikytis iš kitų politikų, /…/mano įsitikinimu, Prezidentas G. Nausėda neturi jokios moralinės teisės“.
Nesiruošiu advokatauti valstybės vadovui, turinčiam daugiau išmanymo ir galių pačiam formuluoti savo nuomonę bei ją apginti, nei aš, bet visgi norėčiau priminti visiems, kuriems užkliūva prezidento G. Nausėdos buvę darbiniai santykiai su bankais, jog jis vienintelis iš iki šiol buvusių prezidentų ne tik neapsimeta negirdįs ir nematąs poreikio turėti Lietuvai valstybinį banką, bet ir nedviprasmiškai palaiko tokio banko steigimą.
Prezidentas, tvirtindamas, kad J. Narkevičius „įdarbino“ mažiausiai 20 savo partiečių ir su jais susijusių žmonių ministerijai pavaldžiose įmonėse, kaip sakoma, „šovė sau į koją“, nes, mesdamas tokį kaltinimą prezidentas G. Nausėda, K. Girniaus nuomone, jau turėjo turėti sąrašą tų dvidešimties partiečių, jų samdymo datas bei pareigybes. Bet neturėjo…
Taigi, jau tuomet ėmė aiškėti sunkiai suprantamas kai kurių Prezidento komandos narių aplaidumas ar nesumanumas, teikiant Prezidentui netikslią informaciją.
O kiek panašių, švelniai tariant, nesusipratimų yra buvę per prabėgusius prezidento kadencijos metus, apie kuriuos žurnalistai dar nesuodė?
Gal būtent todėl, kad „nesuodė“, ir paaiškinama ta aistra, su kuria žurnalistų būrys pastarosiomis dienomis lakstė paskui Prezidentą po Lietuvą, mėgindami išgauti kažkokią ypatingą informaciją, susijusią su pokyčiais Prezidento komandoje.
Kaip žurnalistai, įvairios žiniasklaidos priemonės nušviečia prezidento darbą ir gyvenimą, teko stebėti betarpiškai, kai prezidentas lankėsi nedideliame Darbėnų miestelyje Žemaitijos vakaruose, kur buvo švenčiami Šv. Petro ir Pauliaus atlaidai bei minimas bažnyčios 400 metų jubiliejus.
Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.
LRT komanda, vos pora žodžių užsiminusi, kad prezidentas atvyko į atlaidus Darbėnuose ir stambiu planu pademonstravusi mano nugarą, kai aš sveikinausi su svečiais, visą dėmesį skyrė tik interviu su Prezidentu, domėdamasi išimtinai pokyčiais jo komandoje ir Vilniaus mero suręsta ir pliažu pavadinta smėlio dėže sostinės širdyje. Darbėnų šventė, miestelio žmonės, jų mintys apie valstybę ar sostinę, net ir tai, kodėl prezidentas nutarė atlaidus švęsti būtent Darbėnuose, žurnalistų nedomino.
LNK ir TV3 žurnalistai, operatoriai taip pat neatsispyrė pagundai pademonstruoti tautai mano nugarą, bet nebe tokiu stambiu planu, o, svarbiausia, surado formą, kuri leido ir gana nuodugniai išsiteirauti prezidento apie jo komandos pokyčius ir smėlio dėžes Vilniuje, ir įterpti miestelio vaizdus, informaciją apie pačią šventę ir netgi pakalbinti vieną kitą šventės dalyvį.
Kokią išvadą apie žurnalistų darbą galėjo padaryti šventės dalyviai, pažiūrėję keleto TV kanalų pateiktą informaciją? Ko gero, tą pačią, kaip ir aš: gal ne visi Lietuvos TV kanalai dirba tobulai, bet tendencingiausiai informaciją pateikia LRT žinių tarnyba, sukurdama paralelią, į tikrovę nepanašią (ne)realybę…
Pripratusi dirbti, diriguojant D. Grybauskaitei, tam tikra grupė ne tik LRT, bet ir kitų informacijos priemonių žurnalistų, niekaip negali nei priimti, nei objektyviai perteikti informacijos vartotojams svarbiausio skirtumo tarp dabartinio prezidento ir jo pirmtakės: prezidentui G. Nausėdai nuoširdžiai, o ne tik dėl reklamos rūpi visi Lietuvos žmonės, jų gyvenimo vargai ir džiaugsmai.
O prezidentei D. Grybauskaitei Lietuvos žmonės nerūpėjo. Kaip paaiškino filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis, D. Grybauskaitė „jautėsi kaip ES susiformavusi, bet Lietuvoje valdanti politikė. Dirbdama Briuselyje į Lietuvos politikus ji žvelgė iš aukšto. Tai nepasikeitė ir sugrįžus į Lietuvą. Tėvynėje ji visą laiką gyveno tarytum užsienyje. Ne todėl, kad Lietuva jai nebūtų buvusi svarbi ar nerūpėtų. Tiesiog meilė tėvynei nesutapo su meile jos žmonėms“. / „Naujasis židinys-aidai“, 2020, 4/.
Belieka tikėtis, kad neobjektyvi žurnalistika ir ja tikinčių žmonių priekaištai neprivers prezidento G. Nausėdos užsidaryti savyje, atitolus nuo regionų ir jų žmonių.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
O kol kas galime pasidžiaugti šiais Prezidento įspūdžiais iš viešnagės Darbėnuose: „Visada džiaugiuosi matydamas, kaip įvairūs Lietuvos miesteliai atgimsta, atranda savo šaknis, brandina bendruomenines idėjas. Šiandien įsitikinau, kad vietoje nestovi ir pirmyn juda Darbėnai – vieta, kuri visada liks mano širdyje, ir kur visada liks dalelė mano širdies./…/
Branginu tai, kad kaskart atvykęs į Darbėnus, randu čia iniciatyvių, stiprių, drauge veikti gebančių žmonių. Todėl, kalbėdamas vietinėje bažnyčioje susirinkusiems miestelio šventės, Petrinių, dalyviams, raginau ne tik puoselėti istoriją, džiaugtis 400 metų, prabėgusių nuo pirmosios katalikų bažnyčios Darbėnuose įkūrimo, bet ir niekada nepamiršti, kad visi esame istorijos kūrėjai. Visi kartu galime ir turime prisiimti atsakomybę dėl to, ką mes paliksime savo vaikams, anūkams ar dar vėlesnėms kartoms.
Esu tikras, kad Darbėnai jau eina teisingu keliu. Praėjusiais metais su didžiausiu džiaugsmu patvirtinau miestelio herbą, simbolizuojantį jo klestėjimą tiek praeityje, tiek ir dabartyje. Norėčiau, kad visi Lietuvos miestai ir miesteliai ieškotų ypatingo ryšio su savo praeitimi, kartu atrasdami naujų, gerovę žadančių kelių.“
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda dėkojo savo pasitraukiantiems patarėjams už darbą ir sekmadienį, viešėdamas Darbėnuose, pakomentavo jų pasitraukimo motyvus. Šalies vadovas paaiškino, kad jo pasirinkimas konkrečiai dėl Nacionalinio saugumo ir gynybos grupės vadovo siunčia aiškią žinutę ir apie jo darbinius prioritetus, skelbia DELFI.
„Tai yra normalus procesas. Trys patarėjai pakeis darbo profilį, mes kalbėjome su jais jau kiek anksčiau, tai planuoti dalykai. Norėjome, kad tai būtų pateikta vienu metu”, – teigė prezidentas žurnalistams Darbėnuose, kur kartu su žmona ir tėvu dalyvavo miestelio šventėje.
Prezidentas G. Nausėda ketvirtadienį paskelbė, kad skiria naujus Nacionalinio saugumo, Švietimo, mokslo ir kultūros bei Komunikacijos grupių vadovus.
Vadovauti Nacionalinio saugumo grupei prezidentas skyrė Darių Kuliešių, iki šiol dirbusį šioje grupėje Prezidento patarėju. Švietimo, mokslo ir kultūros grupei nuo liepos 15 d. vadovaus istorikė Jolanta Karpavičienė, ėjusi Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai pareigas.
Naujasis Komunikacijos grupės vadovas bus paskelbtas liepos mėnesį.
Buvęs vyriausiasis Prezidento patarėjas nacionaliniam saugumui Jonas Vytautas Žukas vystys privačią veiklą, vyriausioji patarėja švietimui, mokslui ir kultūrai Sonata Šulcė tęs kūrybinį ir mokslinį darbą, o vyriausiasis patarėjas komunikacijai Aistis Zabarauskas grįš į privatų sektorių.
Šalies vadovas sekmadienį žurnalistams užsiminė, kad bent dviejų iš šių patarėjų sprendimai gali būti susiję su asmeninėmis aplinkybėmis.
„Politika yra toks dalykas, kuris labai sunkiai pakenčia kitų dalykų konkurenciją”, – sakė G. Nausėda, atkreipdamas dėmesį, kad du iš trijų patarėjų turi mažų vaikų, šeimas, o jų darbas Prezidentūroje yra toks alinantis, kad kitiems dalykams sunkiai lieka laiko.
Kaip skelbia DELFI, kalbėdamas apie sprendimą dėl V. J. Žuko, šalies vadovas teigė, kad galbūt generolui po darbo kariuomenės vado pozicijoje reikėjo ilgesnio atšalimo laikotarpio.
Šiais beprotiškai lekiančio, bėgančio, skubančio žmogaus gyvenimo laikais, kiekvienas stabtelėjimas ir pabuvimas kartu, regis, įgyja aukso vertės.
Praėjusio ketvirtadienio popietę toks pasibuvimas įvyko Žemaitijos Darbėnų miestelio bibliotekoje (Kretingos rajono viešosios bibliotekos filiale). Pabendrauti su miestelio šviesuomene, besidominančia rašytiniu ir gyvu žodžiu, atvyko žurnalistas, portalo www.slaptai.lt įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Gintaras Visockas. O kad renginys nebūtų nuobodus, jam vadovauti mielai sutiko žymi visuomenės veikėja, publicistė ir rašytoja, mokslininkė Jūratė Laučiūtė.
Atskiras žodis turėtų būti tartas bibliotekos šeimininkėms. Tai labai mielos, gražios, nuoširdžios ir dėmesingos moterys. Ačiū joms.
Žemaičiai labai žingeidūs. Susirinkusieji Darbėnų žmonės pirmiausia norėjo daugiau išgirsti apie patį knygų ir daugybės straipsnių įvairiuose šalies leidiniuose autorių.
„Juodojo Sodo tragedija”. Gintaro Visocko publicistinė knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.
O Gintaro Visocko žurnalistinė bei kūrybinė biografija išties labai įdomi. Žurnalistikoje jis aktyviai pluša nuo 1988-ųjų metų, vos pradėjęs mokslus Vilniaus universitete.
Dar būdamas studentu, jis aktyviai pasinėrė į tiriamąją žurnalistiką, plačiuosius jos vandenis. Tais sunkiais, finansiniu požiūriu, laikais jis už savo asmenines lėšas vyko į Karaliaučiaus kraštą, kur ilgą laiką tyrinėjo ten gyvenančių lietuvių padėtį bei šiokiadienius. Ieškojo fermomis, sandėliais paverstų prūsų, mažlietuvių istorijos, architektūros paminklų, bendravo su dabartinio Kaliningrado, Nemano, Gusevo, Gvardeisko lietuviais, kurie troško savo vaikus leisti į lietuviškas mokyklas, tačiau, deja, buvo priversti savo atžalas vesti į rusiškas mokymo įstaigas.
Visa Gintaro surinkta medžiaga apie šio krašto gyvenimą vėliau virto puikiais straipsniais, kurie buvo paskelbti ne tik populiariausiame tuo metu Lietuvos kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, bet ir Rusijos laikraščiuose.
Vėliau likimas aktyvų, ne tik šalies, bet ir platesnio pasaulio gyvenimu besidomintį žurnalistą nubloškė į tuomet „karštąjį“ tašką – Čečėniją. Ši Rusijos gniaužtuose tebeesanti Šiaurės Kaukazo respublika tuomet bandė vaduotis iš sovietinio imperializmo. Vyko baisus karas, kurio siaubą, kraują ir žmonių ašaras Gintarui teko asmeniškai patirti. Visa tai išsiliejo į puikius bei sukrečiančius reportažus, kurie buvo publikuoti dienraštyje „Lietuvos aidas“ bei „Valstiečių laikraštyje“.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas pokalbio metu. 1994-ieji, Groznas. Slaptai.lt nuotr.
Grįžęs iš Šiaurės Kaukazo, daug metų Gintaras sėkmingai dirbo „Valstiečių laikraštyje“. Ir čia, kaimiškajame leidinyje, jis ėmėsi jį labiausiai dominusių temų – rašė daug straipsnių apie šiurpų Lietuvos pokarį, partizanines lietuvių kovas, aktyviai domėjosi besikuriančios Lietuvos kariuomenės problemomis, rengė specializuotą laikraščio karinį priedą „Vardan Lietuvos“.
Šiandien jis labiausiai gilinasi į politines, žvalgybos ir jos intrigų temas. Per daugelį metų surinktos ir susistemintos informacijos pagrindu yra išleidęs knygą „Žvalgybos intrigos Lietuvoje“.
Kitas G. Visocko „arkliukas“ – sudėtingi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai, apie kuriuos išsamiai papasakota naujausioje knygoje – „Juodojo Sodo tragedija”.
Ar įdomu tai Lietuvai? Kodėl Lietuvai svarbu žinoti, jog Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, kodėl privalu susigaudyti, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?
Buvo labai netikėta, bent man asmeniškai, jog mažo žemaičių miestelio žmonės, pasirodo, domisi ne vien tuo, kas matyti nosies tiesumu. Jie su dideliu susidomėjimu klausėsi svečio pasakojimo apie šias, jiems dar nepažintas egzotiškas šalis, uždavinėjo netikėtus, bet paprastus ir aiškius klausimus. O patys, renginiui pasibaigus, mielai pasakojo miestelio istoriją, ypač tarpukario; apie žemaičių ir žydų tautos, andai gausiai čia gyvenusios, tarpusavio santykius.
Šiandieniniame Kaliningrade iki šiol garbinami ne filosofai, o tankai
Bet tai jau kita istorija, jai papasakoti neužtenka eklektiško kalbėjimo.
Nesinori ir žerti vien panegiriką Gintarui (kad nepradėtų pūstis…), visko būta jo aktyviame žurnalistiniame gyvenime; tai, kaip sakoma, telieka intriga“, bet teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šiandien jo vadovaujamame portale, skirtingai nei daugelyje, beje, labai populiarių, daugiausiai skaitytojų pritraukiančių interneto svetainių, kad ir kaip kam nors norėtųsi, nerasi kalbos šiukšlių, akį rėžiančių elementarių kalbos kultūros klaidų. Daugelis, ypač šiuolaikinės kartos žmonių, deja, jau baigia pamiršti, kad savo kalbos branginimas yra kur kas didesnė vertybė, nei greita, lenktyninė pigių ir tuščių žinių sklaida.
Štai ir viskas – pasakojimo ir trumpo moralo pabaiga.
Autoriaus nuotr. Vaizdai iš renginio ir su kiekviena diena vis labiau gražėjančio Darbėnų miestelio.
Šių metų vasara ilgam įsirėš į Vakarų Žemaitijos Darbėnų miestelio gyventojų atmintį.
Birželio paskutinį sekmadienį kartu su šventųjų Petro ir Pauliaus atlaidais nuūžė nuskambėjo linksma, tranki miestelio gimtadienio šventė, tradiciškai sutraukianti keliskart daugiau svečių, nei Darbėnuose gyvena vietinių gyventojų.
O liepos pirmąjį sekmadienį į bažnyčią iš visų pusių vėl skubėjo tikintieji, tik jau tylesni, rimtesni ir netikėdami savo akimis: pirmuose bažnyčios klauptuose kukliai įsikūrė prezidentas elektas Gitanas Nausėda su žmona bei tėveliu, ir kartu su visais lenkė kelius bendrai maldai už savo prieš penkerius metus mirusią mamą, kuri palaidota Darbėnų kapinėse, už visus gyvus ir mirusius Darbėnų parapijiečius.
Prezidentas bažnyčioje – lyg ir ne tokia jau naujiena televizijos prikimštam elektoratui. Per kiekvienas valstybines šventes smalsūs piliečiai gali pasimėgauti kadrais, kuriuose užfiksuoti pirmieji valstybės asmenys svarbiausioje Lietuvos bažnyčioje. O štai atvykti į mažą bažnytėlę, kur nelydi būrys fotografų, TV kameros ir radijo mikrofonai – ne kiekvienam prezidentui duota ir ne kiekvienas prezidentas rastų tam laiko įtemptoje prezidentinėje dienotvarkėje, jei malda ir Bažnyčia jam – tik dalis prezidentui privalomų ritualų.
Bet kartu su prezidentu G. Nausėda maldas meldę darbėniškiai turėjo progos įsitikinti: šiam prezidentui malda su tikinčiųjų bendruomene – ne tuščias formalumas, ne prezidentinio įvaizdžio detalė.
Gitanas Nausėda su žmona Diana. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas buvo nuoširdus ir kalbėdamas poterius, ir vėliau, po pamaldų, ilgai ir šiltai bendravęs su visais pamaldose dalyvavusiais žmonėmis, fotografavosi ir su jaunais, ir su senais, ir su mažais. Ir būkite tikri: ne mažiau nuoširdžiai darbėniškiai žemaičiai didžiuodamiesi apie G. Nausėdą sakė: „Tas yr tėkros mūsa Prezidėnts“.
O ką jiems atsakė prezidentas?
Pirmiausia jis padėkojo: „Mielos seserys, mieli broliai, brangieji tautiečiai, žemaičiai – ačiū už visus linkėjimus, pasakytus tokia gražia žemaičių šnekta. Šiandien aš tiesiog norėčiau prisiminti ir liūdnas, ir geras akimirkas. Liūdnas, nes šiandien aš ir mano šeima atėjome į šią jaukią, nedidukę bažnyčią pasimelsti už mano mamytę, kuri prieš penkerius metus paliko šį pasaulį ir dabar ilsisi Darbėnų kapinėlėse. Man tikrai buvo malonu už jos vėlę melstis kartu su jumis, su žmonėmis, gyvenančiais čia, kur ji vaikystėje lakstė basa, kur pasitiko savo jaunystę“.
Prisiminęs vakarykščiai švęstą Lietuvos valstybės dieną, prezidentas tęsė: „Žinote, tokiomis akimirkomis aš visada susimąstau: o kaip gi ta mūsų maža Lietuva išliko per visas tas negandas? Kokios priežastys lėmė tai, kad daugybės tautų jau nebėra istorijos ir geografijos žemėlapiuose, tuo tarpu Lietuva yra ir stovi tvirta, nesiūbuojanti? Atsakymas būtų štai toks: tikėjimas į Dievą“ /…./ Antroji priežastis turbūt yra ta, kad mes tiesiog labai mylėjome ir gerbėme tai, ką mums paliko protėviai. O protėviai paliko ne tik šį gintarinį lopinėlį prie Baltijos jūros, bet paliko ir papročius, ir ypatingą, tiesiog neįkainojamą turtą – mūsų kalbą. Ir, matyt, jausdami atsakomybę už visus protėvių darbus mes visa tai branginame. Ir be jokios abejonės, išsaugosime tai, ką turime. Atskirai paėmus, visi mes esame mirtingi, tačiau aš tvirtai tikiu, kad mūsų tauta yra nemirtinga. Tik reikia tikėti į Dievą, reikia tikėti vienas į kitą ir reikia šiek tiek daugiau artimo meilės. Štai šitą Dievo priesaką, Dievo įsakymą mes kartais truputį primirštame. Mylėkime vieni kitus, ir aš tikiu, kad Lietuvoje bus švariau, šviesiau ir geriau gyventi. Laimink Dieve, mūsų tėvynę, laimink, Dieve, mus visus“.
Tokiu kreipiniu į Dievą užbaigė savo kalbą išrinktasis Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda.
Tikriausiai atsiras tokių, kurie kritikuos prezidentą, kad jis Lietuvos ateities ieškodamas pirmiausia kreipiasi į Dievą, o ne į Europos Sąjungą. Bet jis kalbėjo ne politikams, ne eurokarjeros žmonėms. Kalbėjo tiems, kurių daugumą nepriklausomybė atskyrė nuo vaikų, anūkų, išplasnojusių dirbti ir kurti kitose šalyse, bet patys jie tebesilaiko įsikibę savo šaknų, savo protėvių kapų čia, Lietuvoje…
Turėdami gana platų pasirinkimą, rinkdamiesi prezidentą, lietuviai pirmenybę sąmoningai ar nesąmoningai atidavė kandidatui, visu savo elgesiu, kalbėjimo maniera ir turiniu reprezentuojantį kultūrą. Tikrąją, ne popsinę, ne Eurovizinę, o didžiąją, klasikinę…
O juk būtent kultūros šiandien labiausiai stokoja Lietuvos politika ir politikai. Kultūros, meilės, atsakomybės.
Alvydas Jokubaitis. Slaptai.lt nuotr.
Priminsiu filosofo Alvydo Jokubaičio mintis, išsakytas Lietuvos moderniosios nepriklausomos valstybės šimtmečio jubiliejaus išvakarėse.
Pasak filosofo, dabartinę Lietuvos valstybę kamuoja šios negalės: „(1) lietuviai kuria kultūros praradimo kultūrą; (2) save vadina suverenia tauta, tačiau apsidžiaugia bet kuria proga, kai šalį valdo Briuselio direktyvos ir finansai; (3) neturi aiškaus atsakymo į moralinę prasmę turintį klausimą, kodėl toliau prasminga likti lietuviais.
Alvydas Jokubaitis, atsigręžęs į istoriją, priminė, jog XIX amžiuje lietuviai reikalavo, kad būtų pripažinta jų kultūra.
Sovietmetis jiems primetė pirmą didelį išbandymą – lietuviai kaip tauta buvo priversti gyventi kartu su kitomis savo kultūrinį tapatumą ginančiomis tautomis, pavadintomis Sovietų Sąjunga. Antrą didelį išbandymą kultūros alkstantys lietuviai patyrė dabar, pokomunistiniu laikotarpiu: jie pamatė anksčiau nematytas multikultūriškumo puses. To pasėkoje kultūriškai numelioruoti „europietiškosios Lietuvos“ vadovai, politikai pradėjo manyti, kad 1918 metų stiliaus nepriklausomybė yra per didelis išbandymas, ir todėl būtina sugalvoti kažką lengvesnio. Europos Sąjunga davė progą „senojo stiliaus“ nepriklausomybę paversti kažkuo kitu, ir po valstybės priedanga imta ugdyti „lieteuropiečius“.
Filosofo verdiktas tokiam pasirinkimui griežtas ir negailestingas: „Griaunamas ne tik tautinis tapatumas, bet primetama daugybės kitų tapatumų revizija. Tai, ką sociologai vadina tautos tapatumo pasikeitimais, moralės požiūriu dažnai yra tautinės valstybės išdavystė“.
Kas laukia Lietuvos valstybės, kurios piliečiai, politikai nesuvokia lietuvybės prasmės? Jie nemato, jog, pasak A. Jokubaičio, „tarp tikėjimo Dievu ir tautinės ištikimybės egzistuoja ryšys. Lietuvių tautinei valstybei pradžią davė paprasti Katalikų Bažnyčios parapijų tikintieji“.
Šio ryšio nematančių politikų pastangomis šiandien Lietuva vis labiau virsta paprastu administraciniu vienetu (dėl šventos ramybės nepriminsiu tos valstybės, kurios administraciniu vienetu, „šiaurės vakarų kraštu“ Lietuva jau pabuvojo…), kuriame, taikliu filosofo pastebėjimu, „mokyklos užsidaro, o universitetai nutautėja. Bandoma įkvėpti politinį tikėjimą, tačiau tai tik jo surogatas“.
Tačiau to nenori matyti Europos Sąjungos šalininkai, kuriems tautinė valstybė reiškia vien atsilikimą bei uždarumą. Tauta, tikėjimas prisimenami nebent per vienadienius renginius, ir tris dienas per metus kalbama apie meilę tautai, o likusias viešpatauja individo religija.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Prezidento G. Nausėdos kalba Darbėnuose, kaip ir jo pasisakymai kitur kitomis progomis, įžiebia viltį, kad Lietuvoje moralinės ir politinės teisės į viešumą, į pagarbą ir valstybės rėmimą bus sugrąžintos tokioms tradicinėms (deja, nebe konservatoriškoms) vertybėms, kaip tautinė tapatybė, suvokiama per tikėjimą, kalbą, kultūrą plačiąja prasme, o ne vien proginę.
Prezidento žodžiai įžiebia viltį, kad tautos vienybė bus suprantama kaip Vilniaus vienybė su Darbėnais ir Pagėgiais, Marcinkonimis ir Varėna, Turmantu ir Zarasais, Žagare ir Biržais, o ne vien liberaliai abstrakčiai – su „pasaulio lietuviais“.
Buvo karšta vasaros diena. Eidama iš bibliotekos, pastebėjau ties populiariu baru-kavine (jos savininkas Valius Butkus – vienas karščiausių sporto sirgalių, rėmėjų ir pats mielai dar pamėtantis kamuolius į krepšį) besibūriuojančius įvairaus amžiaus darbėniškius.
Žinoma, parūpo ir man. Sužinojau, kad spontaniškai organizuojamos Kazio Maksvyčio sutiktuvės: treneris po pasibaigusio Europos čempionato atvyksta paviešėti ir pailsėti pas tėvus. Atsirado virvė keliui užtverti, muzikantai, be kurių negali apsieiti panašios pramogos, mokyklos draugai, net ir buvusi klasės auklėtoja Vanda. Atsirado vaidmuo ir man, atlėkė ir rajono meras Juozas Mažeika, irgi sporto aistruolis, į politiką atėjęs iš mokyklos, kur dėstė fizinį lavinimą …
Laukti teko ilgokai, nes niekas nežinojo tikslios valandos, kada laukti mielo žemiečio, bet nenuobodu, nes buvo labai įdomu stebėti, kaip renkasi vis nauji ir nauji Kazio, krepšinio ir … Darbėnų patriotai, kaip sutiktuvės apauga vis naujomis detalėmis. Ir kai pagaliau improvizuotos šventės kaltininkas pasirodė, būrelis pasitinkančių virto linksma, šventiška, entuziazmu trykštančia minia, savo karštomis emocijomis „vertusiais klumpių“ prie sveikinimų jau turėjusį priprasti jaunąjį trenerį.
Po sveikinimų, apsiglebėsčiavimų, iškilmingų ir tiesiog nuoširdžių kalbų kavinės savininkas pakvietė visus pratęsti šventę į barą prie alaus (nemokamo!) bokalo, ir čia aš išgirdau mane sužavėjusią istoriją apie tai, kaip būrelis ištikimiausių sirgalių iš Darbėnų keliais auto ekipažais vyko į Rygą, į finalines varžybas. Juk iš Darbėnų tiek į Rygą, tiek į Vilnių – vienodai toli ir netoli. Priklausomai nuo keliautojo ūpo ir paskatų… O nuvažiavę kad jau „sirgo“, tai „sirgo“. Taip aistringai, garsiai skandavo „Dar-bė-nai“, palaikydami K. Maksvyčio treniruojamą komandą, kad skanduotę pagavo visa tribūna. Ir tik pasibaigus varžyboms, kaimynai jų paklausė: “O kas tai yra Dar-bė-nai?“
Išklausę pasakojimą, aplink Kazį susibūrę Darbėnų ir krepšinio patriotai skaniai kvatojosi. Kazys irgi. Aš irgi juokiausi, bet širdy suabejojau siužeto autentiškumu. Mat, šiek tiek pažinojau pasakorių ir žinojau jį mėgstant pajuokauti…
O po poros savaičių LRT televizija pakartojo varžybų įrašą, ir varžyboms baigiantis, aiškiai išgirdau Rygos stadione skanduojant: „Dar– bė-nai!“
O toliau – kaip toj dainoj: „Dar tiktai dar pamažu, dar toliau dar bus gražu…“
K. Maksvyčiui buvo suteiktas Kretingos rajono garbės piliečio vardas. O aš, nugirdusi užkulisiuose, kaip kai kurie Tarybos nariai bambėjo dėl to, kad, gal būt, garbingas vardas suteiktas per anksti, per jaunam, žmogui, užsidegiau noru įrodyti, kad garbingi apdovanojimai pelnomi ne amžiumi, o darbais.
Susėdom su Darbėnų bendruomenės pirmininku Rimantu Benečiu bei jo žmona Onute – o mūsų komanda jau ne vieną sumanymą buvo išrutuliojusi ir įgyvendinusi, pradedant gyva žąsimi, kuri bendruomenės vardu iškilmingai buvo įteikta Darbėnuose apsilankiusiam tuometiniam Žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui – ir sumąstėm, kaip „įdarbinti“ garbingą vardą: nutarėm organizuoti Darbėnuose kasmetines krepšinio „3X3“ varžybas, kurių globėju būtų mūsų garbingasis darbėniškis Kazys…
Mūsų ir viso miestelio džiaugsmui, Kazys mielai sutiko. Ir štai jau ką tik pasibaigė septintasis sezonas, prasidėjo aštuntieji metai, kaip populiarusis treneris taip pat nuoširdžiai ir išmoningai „globoja“ mažąjį mažo miestelio turnyrą, kaip treniruoja ir ugdo garsiąsias Lietuvos krepšinio komandas, Klaipėdos „Neptūną“ ar Panevėžio „Lietkabelį“…
Galima pasidžiaugti, jog į darbą organizuojant kasmetines varžybas įsijungia visos Darbėnuose veikiančios institucijos bei neformaliosios organizacijos: seniūnija, kultūros skyrius, gimnazija… Bet daugiausia pluša bendruomenė ir pats Kazys. Kiekvienais metais jis sugalvoja kažkokią naują atrakciją, pakviečia įdomių svečių ir pats įsijungia į kurią nors žaidėjų komandą. Jo dėka nuolatine varžybų puošmena tapo garsiausia mūsų krepšinio žvaigždė Modestas Paulauskas, kurio tėvai, beje, irgi darbėniškiai, o Darbėnuose tebegyvena jo artimesni ir tolimesni giminaičiai (tarp tų, tolimesnių, kaip išmąsčiau šiemet, turiu teisę prisišlieti ir aš, bet tuo nežadu piktnaudžiauti…). Kiekvienais metais į varžybas atvyksta ir keletas jo treniruojamų komandų žaidėjų, o praėjusiais metais Darbėnų rungtynes savo atvykimu pagerbė „pats“ Arvydas Sabonis.
Šiemet prie „sirgalių“ prisijungė buvęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, o į aikštę išbėgo ir komanda iš JAV, iš Čikagos. „Amerikonai“, beje, rokavosi „grynaažemaitėškaa“. Pasirodo, vienas jų – buvęs Kazio vaikystės draugas, o visi jie į JAV emigravę iš gretimo Salantų miestelio… Vyrai, sužinoje apie tokias Darbėnuose vykstančias rungtynes, specialiai taip dėliojo savo atostogų grafiką, kad galėtų ir patys sudalyvauti vaišingoje (bendruomenė stengiasi, privatiems rėmėjams padedant!) ir linksmoje krepšinio šventėje.
Taigi, darbėniškiai gali didžiuotis, kad K. Maksvyčio dėka, varžybos peržengė ne tik Darbėnų seniūnijos, bet ir Kretingos rajono, net ir Lietuvos ribas! Še, tau, ir „per jaunas“ būti Garbės piliečiu…
Nežinau, nevykdžiau sociologinės apklausos, kas labiau džiaugiasi švente: ar jos suplukę, nusilakstę organizatoriai, ar žaidėjai, ar sirgaliai, skaniausios pasaulyje „kareviškos“ košės (tapusia tradiciniu patiekalu visuose Darbėnų renginiuose) valgytojai iš Darbėnų miestelio bei kitų pašalių? Bet džiaugsmo ji tikrai atneša daug, tiek saulei svilinant, tiek ir lietui pliaupiant.
Galima jau ir nosį užriesti ir, gurkšnojant gaivinančią girą iš Valiaus baro, pasvarstyti, kokia jėga, koks jausmas įkvepia ir palaiko ir Kazio Maksvyčio, ir apie jį besibūriuojančių įvairaus amžiaus darbėniškių ir ne darbėniškių entuziazmą bei pastangas? Meilė krepšiniui? Meilė gimtinei, gimtojo miestelio žmonėms, kartais rambiems, nepaslankiems, o kartais ir tokiems ugningiems žemaičiams? Kitaip sakant, tai, kas dažniausiai pavadinama patriotizmu?
Beje, Kazys Maksvytis – ne vienintelis darbėniškis, savo neeiliniais pasiekimais galintis garsinti gimtinę plačiajame pasaulyje. Yra spėjusių išgarsėti dainininkų, muzikų, aktorių, režisierių… Bet jie gimtinėje – tik svečiai. O Kazys veikia, dirba, švenčia kartu su savo gimtojo miestelio žmonėmis, ir daro tai nuoširdžiai, linksmai, nepavargdamas, spinduliuodamas šypsena ir meile ir … be jokio materialinio atlygio!
Gal būt, Kazys yra žmogus, kuris šypsosi visada? Įtariu, kad jo treniruojami sportininkai tokiam spėjimui nepritartų. Bet Darbėnų žmonės Kazį matome visada nušvitusį šilta šypsena, ir patys visada nušvintame, jį sutikę…
Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kito tokio žmogaus, kuriam taip tiktų patrioto vardas, aš (kol kas?) dar nesutikau …
Patriotais paprastai vadiname žmones, mylinčius Tėvynę. Žinoma, pirmiausia – savąją. Bet kartais likimas pasisuka taip, kad pamilstamas kitas kraštas, kuris dėl tam tikrų priežasčių žmogui tampa dar viena Tėvyne. Bet tai – išimtis iš bendrosios taisyklės.
Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis įprastinių sąvokų keičia, modifikuoja savo turinį: jis tai išplečiamas, tai siaurinamas, tai perkeliamas į/ant kito objekto. Savo turinį modifikavo ir sąvoka „patriotas“. Atsirado įvairių sporto šakų, kalbų, mokslo įstaigų patriotai ir t.t. Netrūksta gimtųjų vietų patriotų. O Žemaitijos patriotus galima sutikti vos ne visuose pasaulio kampeliuose.
Visus juos, tikruosius patriotus, vienija vienas išskirtinis bruožas: jų meilė įkūnijama darbais, nesavanaudiška veikla, skirta mylimajam objektui.
Taigi, patriotas pagal mus, Darbėnų žemaičius, tai žmogus, kuris myli ne žodžiais, bet darbais. Toks, kaip krepšinio treneris Kazys Maksvytis, kurio moto yra: „Siek neįmanomo – pasieksi maksimumą“!
