Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su lietuvių bendruomene Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje Čikagoje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį lankėsi Čikagos Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijoje, kurioje sakė sveikinimo kalbą. Vis dėlto šį prezidento sveikinimą sudrumstė incidentas.
Svetainėje „Youtube“ laikraščio „Draugas“ paviešintas vaizdo įrašas, kuriame matosi, kaip prezidento sveikinimo kalbos metu moteris iškėlė plakatą su užrašu „Nausėda yra homofobas“. Šis incidentas sutrikdė G. Nausėdos sveikinimo žodį.
„Padėkokime žmogui, kuris išreiškė savo nuomonę“, – į incidentą trumpai sureagavo prezidentas.
Šalies vadovas palaukė, kol plakatas iš moters buvo atimtas, ji išlydėta iš bažnyčios, ir tada tęsė savo kalbą.
Prezidentūroje įteikti „Globalios Lietuvos“ apdovanojimai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visi kartu esame Globalios Lietuvos sėkmė – stipri ir veiksminga jėga, kuriai rūpi Lietuvos valstybės pažanga ir gerovė, sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius penktadienio vakarą aštuntuosiuose „Globalios Lietuvos“ apdovanojimuose Prezidentūroje.
Šių metų „Globalios Lietuvos“ apdovanojimai skirti už sugrįžimą investicijomis, sugrįžimą žiniomis, už lietuvių pasaulyje telkimą, šviesuolių sugrąžinimą ir įgalinimą veikti, už sugrįžimą pokyčiams regionuose, Lietuvos vardo garsinimą ir Užsienio reikalų ministerijos sprendimu – už viso gyvenimo nuopelnus. Apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus, kaip skelbiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime, gavo laikraštis „Draugas“, šiemet švenčiantis 110 metų nepertraukiamos veiklos jubiliejų.
„Laikraštis „Draugas“ yra išskirtinis reiškinys mūsų valstybės diasporos istorijoje. Jis – ne tik lietuvių bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet kartu ir Lietuvos istorijos metraštis, kuriame nuo pat pirmųjų numerių didelis dėmesys buvo skiriamas Lietuvos gyvenimui ir svarbiausiems įvykiams nušviesti. Šiandien „Draugui“ dėkojame už ilgametį užsienio lietuvių tautinio sąmoningumo, dvasingumo, kultūros ir tikėjimo stiprinimą, lietuviško žodžio sklaidą, tarnystę tiesai, pažangai, visuomenės interesui. Šių metų „Globalios Lietuvos“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus yra skiriamas visiems prie „Draugo“ gyvavimo prisidėjusiems žmonėms – redaktoriams, žurnalistams, rėmėjams ir skaitytojams, spaustuvės darbuotojams, visiems, kurie rūpinosi finansinių išteklių telkimu, kad laikraštis gyvuotų ir pasiektų naujienų ir lietuviško žodžio besiilgintį skaitytoją”, – sakė ministras.
Laikraščiui „Draugas“ skirtas apdovanojimas buvo įteiktas dabartinei vyriausiajai redaktorei Ramunei Lapas, laikraščio priedo „Kultūra“ redaktorei Renatai Šerelytei–Mendeikienei, buvusiai vyriausiajai redaktorei Daliai Cidzikaitei ir žurnalistui Vitaliui Zaikauskui.
„Globalios Lietuvos“ apdovanojimai skirti pagerbti užsienyje gyvenančius lietuvius ir su Lietuva susijusius asmenis, įvertinant jų svarius pasiekimus profesinėje srityje, kuriais garsinamas Lietuvos vardas, prisidedama prie valstybės stiprinimo. Apdovanojimus globoja Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, rengia VšĮ „Global Lithuanian Leaders”, bendradarbiaujant su Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija.
Visų Šventųjų dieną ir Vėlinių išvakarėse, spalio 31-ąją, Lietuvos Respublikos ambasadorius JAV Rolandas Kriščiūnas, gynybos atašė plk. Alvydas Šiuparis ir ambasados diplomatai pagerbė Vašingtone ir jo apylinkėse palaidotų Lietuvos diplomatų, žymių visuomenės veikėjų ir Amerikos karių, likimu susietų su Lietuva, kapus, rašo laikraštis „Draugas“.
Ambasadorius R. Kriščiūnas aplankė Lietuvos laisvę gynusio ir 1920 m. Lietuvoje žuvusio JAV kareivio Samuelio Harriso kapą, plk. A. Šiuparis padėjo gėlių prie Lietuvoje gimusio JAV armijos seržanto majoro Walterio Jameso Sabalauski kapo. W. J. Sabalauski už nepaprastą drąsą yra apdovanotas daugeliu medalių, taip pat sidabrine žvaigžde ir keturiomis „purpurinėmis širdimis” (Purple Heart).
Lietuvos diplomatai Dovydas Špokauskas ir Tadas Kubilius aplankė Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vašingtone (1935–1957 m.) Povilo Žadeikio ir laikinojo reikalų patikėtinio Vašingtone (1957–1976 m.) Juozo Kajecko kapus.
P. Žadeikis yra ilgiausiai dirbęs (1935–1957 m.) Lietuvos atstovas JAV, šias pareigas ėjęs iki mirties. Dirbdamas ypač sudėtingu laikotarpiu, jis nuolat kėlė nepriklausomos Lietuvos bylos klausimą bei padėjo išlaikyti JAV nepripažinimo politiką okupuotos Lietuvos atžvilgiu.
Po P. Žadeikio Lietuvos laikinuoju reikalų patikėtiniu tapęs J. Kajeckas šias pareigas ėjo beveik du dešimtmečius ir yra antras ilgiausiai dirbęs Lietuvos atstovas JAV.
Kaip rašo „Draugas“, Visų Šventųjų dieną paminėjo ir Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Čikagoje darbuotojai. Gen. konsulas Mantvydas Bekešius kartu su kitais konsulato darbuotojais aplankė Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų kapus Čikagoje, padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakutes.
Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse palaidoti tokie iškilūs asmenys kaip Jonas Bildušas, Vincas Šmulkštys, dr. Jonas Valaitis, generolas Povilas Plechavičius, diplomatas Mikas Bagdonas, buvę LR generaliniai konsulai Čikagoje Antanas Kalvaitis ir dr. Petras Daužvardis, garbės generalinė konsulė Juzė Daužvardienė ir kiti.
Lietuvių tautinėse kapinėse pagerbtas Lietuvos politinis veikėjas Seimo narys Kazys Bobelis, Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Kazys Grinius ir kiti nusipelnę Lietuvos veikėjai.
Susitikimas su Čikagos lietuviais
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas savo vizitą JAV baigia Čikagoje, kuri laikoma vienu svarbiausių lietuvybės centrų už mūsų šalies ribų. Su gausia lietuvių bendruomene ministras susitiko istoriniame Čikagos rajone – Marquette parke.
„Į Čikagą atvykau pirmą kartą. Atvykau čia kaip į legendą. O ji tikrai ne be pagrindo. Juk čia vyko ir tebevyksta šitiek bendruomenės veiklų, sukurta šitiek institucijų, šitiek kultūros, spaudos, knygų, čia tokios stiprios katalikiškos parapijos. Man atrodo, Čikagos lietuvybė yra panašus stebuklas į XIX amžiuje vykusį mūsų tautos prisikėlimą. Mūsų žodžio, tikėjimo, knygos atgimimas panašus į nepriklausomos Lietuvos kūrimąsi po Pirmojo pasaulinio karo. Labai ačiū už šitą stebuklą, kuris tebetrunka Čikagoje. Labai ačiū už gražią kaip muzika lietuvių kalbą, kurios čia taip gera klausytis,“ – dėkojo kultūros ministras M. Kvietkauskas.
Jis prisipažino apie Čikagos lietuvybę ir jos dvasią žinojęs jau anksčiau iš jam svarbių žmonių – prezidento Valdo Adamkaus ir kunigo jėzuito, buvusio Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčios rektoriaus Antano Saulaičio.
„Mūsų tauta nedidelė. Kai atsiduri vienas prieš didžiulį pasaulį, tada supranti, kokie vienas kitam esame reikalingi, nepaisant kartų ar požiūrių skirtumo. Linkiu, kad Čikagos lietuviai visiems lietuviams visada primintų, kaip svarbu lietuviškoji kultūra ir mūsų visų vienybė,“ – kalbėjo ministras M. Kvietkauskas.
Kultūros ministras Čikagoje taip pat lankėsi turtingą archyvą turinčiame Lituanistikos tyrimų ir studijų centre, Pasaulio lietuvių centre Lemonte. Jame įkurtos 38 lietuviškos organizacijos, veikia lietuviška mokykla, kurią lanko daugiau kaip 700 vaikų. Centre taip pat veikia šokių kolektyvai, choras, o jame esančiame Lietuvių dailės muziejuje eksponuojama gausi medžio dirbinių kolekcija, geriausių išeivijos menininkų darbai.
M. Kvietkauskas 1879 m. įkurtame Čikagos meno institute susitiko su kuratore Caitlin Haskell. Kultūros ministras apžiūrėjo modernaus meno kolekciją, kurioje – ir garsus dailininko Marco Chagallo paveikslas „Baltasis nukryžiavimas“. Jo viršutiniame kampe nutapyta Trispalvė.
Čikagos universitete kultūros ministras su Rytų Europos ir Rusijos / Eurazijos studijų centro direktoriaus pavaduotoja Esther Peters aptarė galimą bendradarbiavimą, o su rašytoju, Jeilio universiteto profesoriumi emeritu Tomu Venclova apsilankė Čikagos poezijos fonde, kuris leidžia nuo 1912 m. kas mėnesį einantį žurnalą „Poezija“. Per T. Venclovą užsimezgę ryšiai su minėtu leidiniu bus plėtojami ir toliau jame pristatant šiuolaikinės Lietuvos poetus. Kultūros ministras taip pat viešėjo seniausiai leidžiamo išeivijos laikraščio „Draugas“, šiemet minėjusio 110-ąjį jubiliejų, redakcijoje, apžiūrėjo jos archyvus.
Ilinojaus universiteto Polonistikos, rusistikos ir lituanistikos katedroje prof. Giedriaus Subačiaus I kurso įvairių specialybių studentams M. Kvietkauskas skaitė paskaitą „Daugiakultūrinis Vilniaus literatūros paveldas“, aptarė porą esė iš savo knygos „Uosto fuga“.
Ministras vizitą JAV užbaigė Ilinojaus universitete surengta intelektualų diskusija „Pliuralizmo naratyvai: Lietuvos praeitis ir dabartis“, kurioje dalyvavo T. Venclova, YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto vadovas Jonathanas Brentas. Kultūros ministras pažymėjo, kad jis pats tapo pokyčių akademiniame pasaulyje liudininku, kai mūsų humanitariką papildė ir praplėtė polonistika, judaika: „Pagrindiniu šių pokyčių rezultatu tapo nauja karta, dėl kurios keičiasi mūsų politinis, viešasis gyvenimas, karta, gebanti megzti dialogą, reflektuoti tai, kas vyksta, pasiūlyti skirtingą naratyvą.“
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
Kas laimėjo Europos Sąjungos ir JAV ginčą dėl NATO ateities, įsiplieskusį liepos 11 – 12 dienomis Belgijos sostinėje Briuselyje? Teisi ne Europa, teisus, bent jau morališkai, – ponas Donald Trump. Europa iki šiol tikrai per mažai rūpinosi savo saugumu, gynybos išlaidų naštą suversdama ant JAV pečių ir, be kita ko, nenorėdama Vašingtonui parodyti net minimalaus palankumo už dešimtmečiais pusvelčiui teiktas saugumo garantijas.
Todėl JAV vadovo perspėjimai apie galimą amerikiečių pasitraukimą iš NATO – logiški. Tiesa, D.Trump vėliau teigė, kad akivaizdžių užuominų dėl išėjimo nedarė, nes NATO aljansas – puikus darinys. Ir vis dėlto Briuselyje kilo užtektinai rimtas sąmyšis (sušaukta neeilinė sesija), kurį slopinant puikiai pasirodė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Europa krūptelėjo politikos užkulisiuose pasklidus kalboms apie JAV kariuomenės pasitraukimą iš NATO struktūrų. Juk NATO be Amerikos – tuščia vieta.
O Amerika, regis, vis rečiau juokauja. Ji jau pasitraukė iš kai kurių įtakingų tarptautinių organizacijų, atsisakė kai kurių svarbių sutarčių. Tad kodėl nepasitraukus dar ir iš Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, jei niekas nenori girdėti svarių, pagrįstų Vašingtono argumentų?
Belgijos Karalius Filipas ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Kad Europa vis dar linkusi kvailioti, nesuprasdama padėties rimtumo, byloja belgiškas „svetingumas“. Kai JAV prezidentas D.Tump atvyko į Briuselį dalyvauti NATO viršūnių susitikime, jį pasitiko tik žemo rango užsienio reikalų ministerijos atstovas. Aukščiausi Belgijos valdžios vyrai tuomet savo dėmesį buvo sukoncentravę į futbolą – Sankt Peterburge belgų futbolininkai turėjo žaisti svarbias rungtynes su prancūzais. Žodžiu, Belgijos karalius Pilypas ir užsienio reikalų ministras Didier Reyndersas pramogavo šiaurinėje Rusijos sostinėje, o premjeras Charlesas Michelis rungtynes stebėjo, kaip pranešė agentūra ELTA, vienoje iš aistruolių zonų Bren le Konto mieste.
Šis pavyzdys nėra pats svarbiausias. Bet jis – iškalbingas. Kaip bendrauti su Europa, kuriai futbolas – svarbiau nei pagarbus daugiausiai lėšų į NATO biudžetą įnešančios šalies lyderio sutikimas? Gal pasirodysiu ne itin mandagus ir korektiškas, bet, mano supratimu, tiek Belgijos karalius, tiek Belgijos premjeras, tiek Belgijos užsienio reikalų ministras šį sykį pasielgė kiauliškai. Turint omenyje JAV lyderio impulsyvumą D.Trump galėjo mirtinai įsižeisti – nedelsiant išskristi atgal į Vašingtoną ruoštis susitikimui su Vladimiru Putinu suomių sostinėje Helsinkyje. Ką tada būtų dariusi Europa, niekaip nepajėgianti gynybos reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP?
Beje, belgiškas „svetingumas“ – ne pati didžiausia Europos nuodėmė. Didžiausia nuodėmė – tai išdavystės. Išdavysčių daug. Pavyzdžiui, „Nord Stream 2“. „Sandorį su Maskva dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ sudariusią Vokietiją visiškai kontroliuoja Rusija“. Taip prieš prasidedant NATO viršūnių susitikimui Briuselyje pareiškė JAV prezidentas D. Trumpas. Argi D.Trump nėra teisus, kaltindamas Vokietiją priklausant nuo Rusijos dėl nuolaidžiavimo tiesiant dujotiekį? Argi Vokietija nenusispjovė į Baltijos valstybių nuogastavimus dėl dujotiekio keliamų grėsmių?
D. Trump buvo teisus ir tuomet, kai pabrėžė: „Manau, labai liūdna, jog Vokietija sudaro didžiulį naftos ir dujų sandorį su Rusija, kai turėtų jos saugotis, tačiau kasmet Rusijai moka milijardus dolerių“. Šventa tiesa. D.Trump karčią tiesą rėžė ir tuomet: „Gynybos reikmėms JAV „moka labai daug“, kad apsaugotų Prancūziją, Vokietiją ir kitas šalis, pabrėžė D. Trumpas. „Vokietija – turtinga šalis… ji galėtų nedelsdama, jau rytoj padidinti išlaidas gynybai ir neturėti jokių bėdų“. Ir vėl – karti tiesa.
Bet ar išgirs šiuos priekaištus Vokietijos kanclerė Angela Merkel? Juk Vokietijoje daug „įžvalgių“ politikų, kurie panašiai mano kaip ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis: „Po naujausių D. Trump reikalavimų tučtuojau padidinti NATO šalių išlaidas gynybai iki 2 proc. BVP santykiuose su JAV turi būti laikomasi griežtesnės pozicijos“ (leidinys „Spiegel Online“). Vadinasi, užuot Amerikos atsiprašius jai prieštaraujama, drįstama ją kritikuoti. Dar pridėkime vokiškas apklausas, kurios byloja, jog maždaug pusė šalies gyventojų nepalankiai žiūri į Vokietijoje dislokuotus amerikietiškus dalinius, ir turėsime keistą panoramą. O jei prisiminsime D.Trump piktą klausimą, kodėl Vokietija po išpuolio prieš perbėgusį į Vakarus rusų šnipą Sergejų Skripalį iš šalies išsiuntė tik tris ar keturis rusų diplomatus, kai JAV išvijo net 60 rusų diplomatų, – bus visiškai liūdna ir baugu.
Todėl Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas neteisus, kai ragino Vašingtoną vertinti savo sąjungininkus europiečius, nes „jų nėra daug“. Sąjungininkus vertinti būtina, ypač, kai jų – mažai. Bet šis priekaištas pirmiausia taikytinas ES vadovams – vertink savo sąjungininkę Ameriką, nes ji – vienui vienintelė. Net jei Amerika kaprizinga, net jei D.Trump ne visuomet politkorektiškas, – nuryk nuoskaudą. Nes JAV be ES pagalbos apsigins nuo pačių didžiausių, baisiausių ir žiauriausių priešų, o Europa be amerikiečių pagalbos – pražus. Tai – akivaizdu. Kvaila nematyti šios tiesos.
Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad sulaukus žinios, jog „Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos žmonių vardu atsiima Vestfalijos taikos premiją“, apėmė dvejopas jausmas. Taip, tokia premija Lietuvai ir Baltijos valstybėms yra svarbi. Šį garbingą apdovanojimą paskyrė įtakinga Vokietijos Vestfalijos ir Lipės regionų verslo asociacija. Baltijos šalims ji skirta už išskirtinį demokratinio vystymosi pavyzdį ir indėlį į žemyno taiką. 1998 m. įsteigta Vestfalijos taikos premija teikiama kas dvejus metus už ypatingus nuopelnus stiprinant Europos ir tarptautinę taiką.
Bet jei būtų galima rinktis, Baltijos valstybės turėtų pasielgti iššaukiančiai: jei Berlynas neatsisako išdavikiško „Nord Stream 2“, Baltijos valstybės atsisako Vestfalijos taikos premijos. Nes šie du dalykai – nesuderinami. Viena vokiška ranka mus vertina, globoja, saugo, kita – leidžia Rusijai mus smaugti. Taip elgtis – mažų mažiausiai nesolidu. Vokietija privalanti pasirinkti, su kuo ji eina obuoliauti.
Deja, nesolidžiai elgiasi ne tik Vokietija. Kvailokai pasielgė Latvijos finansų ministrė Dana Reizniecė-Uozuola, viešai diskutavusi apie karinio biudžeto reikalus. Be abejo, D.Trump labai skuba, ragindamas Europą skirtų kuo daugiau lėšų karinėms reikmėms (2 proc. nuo BVP nebeužtenka, norėtų jau 4 proc.). Bet Latvija galėjo prikąsti liežuvį – nelaidyti replikų, girdi, diskusijos apie tolesnį gynybos biudžeto kėlimą bus įmanomos tik tada, kai visos NATO šalys padidins išlaidas gynybai bent jau iki 2 proc. BVP. Ministrei nederėjo teigti, esą trūksta kažin kokio patvirtinimo, kad visos NATO šalys rimtai žiūri į karinio finansavimo prievolę, esą Latvija artimiausiu metu tikrai neskirs 4 proc. nuo BVP (šiuo metu tik aštuonios NATO šalys skiria gynybai daugiau kaip 2 proc. BVP).
Latvijos finansų ministrė, regis, pamiršo, kokia tikroji geopolitinė jos šalies padėtis.
Šis komentaras buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”
„Draugo” fondo pirmininkė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Marija Remienė
Šių metų birželio 19 dieną Lietuvos dailės muziejuje buvo iškilmingai pristatyta prof. Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918 – 2018 metais“.
Knygą pristatant dalyvavo „Draugo“ fondo pirmininkė, leidinio iniciatorė ir leidybos vadovė Marija Remienė (JAV), knygos autorius prof. Juozas Skirius, redaktorė Audronė Škiudaitė – Girininkienė, Seimo narys, solistas, prof. Vytautas Juozapaitis, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas, dr. Ramūnas Kondratas, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, solistė prof. Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė. Vakaro vedėja – rašytoja, redaktorė Renata Šerelytė.
„Draugo“ fondo pirmininkė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Marija Remienė yra sakiusi: „Artėjant Vasario 16-osios šimtmečiui, „Draugo“ direktorių taryba ir „Draugo“ fondas (JAV), atsiliepdami į Lietuvos Respublikos vadovų viešus kvietimus, kad visa Lietuvos visuomenė ir viso pasaulio lietuviai prisidėtų prie šios džiaugsmo šventės, ėmėsi iniaciatyvos Lietuvos respublikos atkūrimo šimtmečio jubiliejui parengti ir išleisti knygą apie Amerikos lietuvių pasiaukojimo Tėvynei darbus. Man, gyvenančiai išeivijoje ir visą laiką dirbusiai lietuvybės išlaikymo baruose, norėjosi, kad Lietuvos valstybės jubiliejui būtų atskleista visa lietuvyės Amerikoje vykdyta pagalba Lietuvai, jos prasmė ir svarba. Permąsčiusi Amerikos lietuvių didžiąją XX amžiaus misiją – ką darėme svarbiausio, išliekančio, lemtingo Lietuvos laisvei, lietuvių kultūrai, menui, mokslui, visuomenės tobuliimui, ypač po Antrojo pasaulinio karo, nutariau, kad reikia knygos.
Didžiai dėkoju jos autoriui, išeivijos tyrinėtojui prof. Juozui Skiriui. Studija išleista už aukotojų JAV suteiktą paramą. Ją Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio sukakties metais pristatome Lietuvos ir išeivijos visuomenei“.
Slaptai.lt skelbia „Draugo“ fondo pirmininkės Marijos Remienės kalbą, pasakytą pristatant veikalą Lietuvos dailės muziejuje. Artimiausiu metu bus paskelbtas istoriko prof. Egidijaus Aleksandravičiaus žodis.
Praėjusią savaitę teko dalyvauti prasmingoje vakaronėje – liepos 17-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje iškilmingai pristatyta Marijos Remienės sudaryta rašytojo, mokslininko ir pedagogo kunigo Kęstučio Trimako knyga „Mano pasaulėjautos kelionė“.
Į Vilniaus paveikslų galeriją susirinkusiems svečiams plačiai papasakota apie išskirtinę prieš metus Anapilin iškeliavusio kunigo, psichologo, intelektualo K.Trimako asmenybę.
Išeivijos kultūros ministre tituluojamos M.Remienės organizuota vakaronė išties buvo šauni. Apie kunigą K.Trimaką šiltai pasakojo Šiaurės Amerikos ateitininkų tarybos pirmininkas Tomas Girnius, teisininkas, ateitininkas Vygantas Malinauskas, kunigai Gediminas Kijauskas, Evaldas Vitulskis, aktorius Egidijus Stancikas, klierikas ateitininkas Vincentas Lizdenis, istorijos mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė. Įdomiai kunigą K.Trimaką prisiminė buvęs Lietuvos ateitininkų federacijos pirmininkas Liutauras Serapinas.
Beveik dvi valandas užtrukusiai vakaronei vadovavo rašytoja, Amerikoje leidžiamo lietuvių laikraščio „Draugas“ šeštadieninio kultūros priedo redaktorė Renata Šerelytė. Svečiai turėjo progos išgirsti pianisto Aido Puodžiuko ir smuikininko Lino Valucko atliekamų kūrinių.
Tarp susirinkusiųjų į vakaronę mačiau rašytoją Eugenijų Ignatavičių, publicistę Aldoną Žemaitytę, „Vorutos“ redaktorių Juozą Vercinkevičių, istoriką Stanislovą Buchavecką, profesorę, habilituotą mokslų daktarę Oną Voverienę, žurnalistę, redaktorę, leidėją Audronę Viktoriją Škiudaitę…
Įdomu tai, kad tarp svečių, pagerbusių kunigo atminimą, buvo ir Azerbaidžano ambasados Lietuvoje konsulas Vugaras Ibrachimovas. Azerbaidžano ambasados konsului V.Ibrachimovui padovanota knyga „Mano pasaulėjautos kelionė“ su valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės, mecenatės, visuomenininkės ponios M.Remienės autografu, fotografai skubėjo įamžinti besisnekučiuojančius M.Remienę ir V.Ibrachimovą.
Kodėl Azerbaidžano diplomatai susidomėjo šiuo renginiu? Jokios paslapties nėra – tiesiog išeivijos kultūros ministre pelnytai tituluojamos M.Remienės globojamas JAV lietuvių laikraštis „Draugas“ praėjusiais metais buvo paskelbęs publikacijų apie Azerbaidžaną.
Be kita ko, veikalo apie Kęstutį Trimaką sudarytoja M.Remienė įžanginiame žodyje rašo: „Ši kunigo Kęstučio Trimako knyga, kurią mieli skaitytojai perskaitys Lietuvoje bei išeivijoje – jau paskutinė ir neužbaigta. Tai tik dalis to, ką autorius buvo sumanęs parašyti, bet klastinga liga jį pakirto 2013 m. liepos 19 d., net neįpusėjus knygos. Šis leidinys sudėtas iš dviejų dar neskelbtų knygų. Pirmiausia skaitytojas suras paskutiniąją, kurią kunigas K.Trimakas nusprendė rašyti 2012 m. kovo viduryje jau sunkiai sirgdamas.
Natūraliai prie jos prisišlieja antroji – karo pabėgėlių stovykloje pokarinėje Vokietijoje ir JAV parašyti jaunuolio dienoraščiai – kelios rankraštinės užrašų knygutės, surastos po kun. K.Trimako mirties, tvarkant jo rankraštyną. Tai unikalūs jaunuolio tekstai – svarstymų, meditacijų ir maldų junginys, kuriuos jis skiria Dievo Motinai Marijai.
Paskutinėje knygos dalyje skelbiami atsiminimai apie autorių – su juo bendravusių, dirbusių asmenybių įžvalgos, kuriose kaip veidrodyje atsispindi šviesaus atminimo kun. K.Trimako gyvenimas, jo kūryba, atlikti darbai – šakotas bei įvairiapusis gyvenimas išeivijoje ir Lietuvoje“.
Skyriuje „Kitų upių pašauktas“ rašytoja R.Šerelytė rašo:
„Kunigas Kęstutis Trimakas – išskirtinis žmogus, kurio dvasioje harmoningai jungėsi ir veiklus pilietinis pradas, ir mąstytojo bruožai, ir nuoširdus menininko smalsumas. Gal ne veltui jo nueitas gyvenimo kelias toks turtingas ir įvairialypis – kun. K.Trimakas atsiskleidė ir kaip Šiaurės Amerikos ateitininkų dvasios vadas bei ilgametis Ateities redaktorius ir aktyvus bendradarbis, kaip psichologijos mokslų daktaras ir šių mokslų praktikas, teologijos dėstytojas ir pedagogas, jaunimo švietėjas, savitas poetas ir dailininkas“ (…). Pagaliau netgi politika, toji dažno keikiama sritis, nebuvo kun. Kęstučiui svetima. Jis aktyviai domėjosi ir Lietuvos, ir JAV politiniais įvykiais, ypač susijusiais su žmogaus gyvybės, saugumo temomis, jam itin rūpėjo apsaugoti tuos, kurie vadinami mažiausiasiais – vaikus ir senukus. Viena iš kovos priemonių jam vėlgi buvo spausdintas žodis (parašė šia tema nemažai straipsnių), o kita – malda.“
Beje, tai jau antrasis sykis, kai turėjau garbės dalyvauti Amerikos lietuvės M.Remienės vakaronėje. Pirmą sykį tai nutiko 2013-ųjų liepos 2-ąją, kai toje pačioje Vilniaus paveikslų galerijos salėje gausiai susirinkę kultūrininkai, politikai, žurnalistai, visuomenės veikėjai, rašytojai turėjo progos susipažinti su M.Remienės solidžiu, išliekamąją, pažintinę vertę turinčiu veikalu „Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai“.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės, mecenatės, išeivijos kultūros ministrės Marijos Remienės vakaro, skirto kunigo Kęstučio Trimako atminimui, akimirkos.
Su Dalia CIDZIKAITE, literatūros kritike, žurnaliste, šešerius metus dirbusia Amerikos lietuvių laikraščio "Draugas" vyr. redaktore, kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
1. Ar jau visam laikui grįžote iš Amerikos? Džiaugiatės ar liūdite sugrįžusi į Lietuvą? Ar gyvenant Amerikoje apnikdavo tokie jausmai kaip namų, artimųjų, Tėvynės ilgesys?
Taip, sugrįžau visam laikui. Kol kas tokiu savo sprendimu džiaugiuosi, o kaip bus toliau, parodys ateitis. Gyvenant Amerikoje namų ir artimųjų ilgesys itin dažnai aplankydavo pirmaisiais metais. Tačiau naujo gyvenimo iššūkiai, būtinybė prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ilgai liūdėti ir ilgėtis neleisdavo.
Šių metų 57 – ame Santaros – Šviesos suvažiavime dalyvavo ir du svečiai iš Lietuvos.
Tai – Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) vadovas Audrius Siaurusevičius bei žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas.
Į “Draugo” klausimus mielai sutiko atsakyti šiuo metu Lietuvos radijuje ir televizijoje dirbantis V. Savukynas, kuris Santaros – Šviesos suvažiavime Amerikoje lankėsi pirmą kartą. V.Savukyną kalbina „Draugo” redaktorė Dalia Cidzikaitė.
Apie tiriamosios žurnalistikos stygių lietuvių išeivijos spaudoje teko ne kartą pasisakyti. Tokiais atvejais žinias dažnai tenka gauti iš gyvenamojo krašto žiniasklaidos ir jas perduoti saviems skaitytojams. Taip atsitiko ir šiuo atveju. Kalbu apie Medicare fondų vagystes, apie kurias prabilta televizijos programos “60 Minutes” 2009-ųjų spalio 25 d. laidoje. Ten sužinojome, kad kasmet apie 60 mlrd. dol. yra išmokama apsukriems sukčiams. Tie pinigai yra surinkti iš mokesčių mokėtojų, taigi, iš mūsų.
Medicare vagyvtės yra pelningos ir vis labiau plinta. Žiniasklaidoje minimi trys Benitez broliai iš Miami miesto, kurie atidarė netikras sveikatos klinikas ir vien pernai metais už nebūtus patarnavimus iš Medicare gavo 84 mln. dol. Už gautą “uždarbį” jie nusipirko malūnsparnį, žirgų, viešbučių ir kt. Teisėsauga pagaliau juos pasivijo ir bando atgauti sukčiams išmokėtus pinigus.
Kasdieniniame gyvenime tampa madinga į daug ką žiūrėti iš gamtosaugos pusės. Gamtos apsaugai puoselėti yra susikūrę sąjūdžiai, vadinami ,,žaliųjų” vardu. Žmonija skatinama naudoti mažiau popieriaus, kad reikėtų mažiau popiermalkių pjauti ir t.t. Aš prie ,,žaliųjų” sąjūdžio priskirčiau ir lietuvišką spaudą, nes ji vis mažiau ir mažiau popieriaus sunaudoja savo laikraščiams spausdinti. Toks apsisprendimas nėra savanoriškas, bet gyvenimo diktuojamas.
