Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. EPA – ELTA foto
Briuselis, birželio 29 d. (AFP-ELTA). Vakarai nesiekia nuversti Rusijos vyriausybės, tačiau žada remti Ukrainą ginant jos suverenitetą. Tai ketvirtadienį Briuselyje prieš Europos Sąjungos (ES) lyderių susitikimą sakė Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, pranešė „Ukrinform“.
O. Scholzo teigimu, praėjusį savaitgalį aptarus situaciją Rusijoje su JAV prezidentu Joe Bidenu ir Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, Didžiosios Britanijos ministru pirmininku Rishi Sunaku ir Lenkijos vadovybe, „aišku viena: mes nesusiję su tuo, kas įvyko Rusijoje. Tai paties (Vladimiro) Putino sukurta problema, mes galime tik stebėti. Mūsų tikslas nėra režimo pasikeitimas Rusijoje. Mūsų siekiamybė – paremti Ukrainos nepriklausomybę“.
O. Scholzas pabrėžė, kad įvykiai Rusijoje yra tik jos vidaus reikalai, jie parodė, kad Kremliaus remiama grupuotė „Wagner“ tapo grėsme pačios Rusijos stabilumui.
Per ES viršūni susitikimą bus aptariami ąvykiai, susiję su nesėkmingu mėginimu įvykdyti perversmą, nestabili padėtis Baltarusijoje, grėsmės gretimoms valstybėms. Pasak O. Scholzo, svarbiausia tema – tolesnė visapusė parama Ukrainai.
Kancleris pabrėžė, kad ES reikia strategijos toliau bendrai remti Ukrainos gynybą. Tokios paramos gali reikėti ilgalaikėje perspektyvoje, todėl partnerės „pasirengusios teikti ilgalaikę“ finansinę, humanitarinę ir karinę pagalbą, pridūrė kancleris.
O. Scholzas priminė, kad Vokietija yra antra pagal dydį šalis po JAV pagal Ukrainai teikiamą karinę pagalbą. Vokietija suteikė labai veiksmingas artilerijos ir oro gynybos sistemas, sakė jis.
ES viršūnių susitikimas vyks birželio 29–30 dienomis.
Twitter. Slaptai.lt nuotr.
Naujasis Orleanas, JAV, gruodžio 3 d. (AFP-ELTA). Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas penktadienį pareiškė „aiškiai ir sąžiningai“ diskutavęs su „Twitter“ savininku Elonu Musku per iš anksto nepaskelbtą jųdviejų susitikimą Naujajame Orleane.
E. Macronas tviteryje paskelbė pareiškęs susirūpinimą dėl turinio valdymo labai įtakingoje platformoje, kurią E. Muskas, taip pat ir elektromobilių milžinės „Tesla“ savininkas, spalį įsigijo už 44 mlrd. dolerių.
„Pasakysiu tai čia, tviteryje (…). Šią popietę mes susitikome ir turėjome aiškią ir nuoširdžią diskusiją“, – po valandą trukusio susitikimo už uždarų durų Naujojo Orleano meno muziejuje tviteryje parašė E. Macronas. „Skaidri vartotojų politika, reikšmingas turinio moderavimo sustiprinimas ir žodžio laisvės apsauga: „Twitter“ turi dėti pastangas, kad atitiktų Europos reglamentus“, – parašė E. Macronas.
Susitikimas įvyko E. Muskui patiriant spaudimą dėl planų pertvarkyti „Twitter“ ir svetainės galimybių kontroliuoti neapykantą kurstančią kalbą bei neteisėtą turinį. Pradėjęs valdyti įmonę, E. Muskas atleido tūkstančius darbuotojų ir smarkiai sumažino už turinio valdymą atsakingų komandų skaičių. Milijardierius atkūrė daugybę paskyrų, kurios anksčiau buvo uždraustos dėl turinio taisyklių pažeidimo, taip pat ir buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo. „Twitter“ taip pat nustojo taikyti taisyklę, neleidžiančią vartotojams dalytis klaidinančia informacija apie COVID-19 ir vakcinų veiksmingumą.
Turtingiausias pasaulio žmogus neslėpė, kad griežtai prieštarauja sveikatos apribojimams, įvestiems siekiant kovoti su pandemija, ypač kai dėl jų laikinai turėjo būti uždaryta jo „Tesla“ gamykla Kalifornijoje.
Praėjusią savaitę E. Macronas kritikavo E. Muską pakeitus šią politiką, Prancūzijoje smarkiai padaugėjus užsikrėtimo COVID-19 atvejų.
E. Muskas, save apibūdinantis kaip „visišką žodžio laisvės šalininką“, susidūrė su tuo, kad reklamuotojai laikosi atokiau nuo svetainės, atimdami iš „Twitter“ pagrindinį pajamų šaltinį.
Today I would like to ask: what is journalism worth if it does not seek the truth? What are photo reports worth if their authors are not interested in justice? This journalistic activity is not only useless, it is dangerous. It can lead you down the wrong path: oppose countries, cause new military clashes, hurt a victim, provoke the aggressor to perform new attacks …
Is this path justified?
I do agree: sometimes it is difficult to find the truth, sometimes it is unsightly. But if one does not consciously strive for it, and even is proud of this – such a person is difficult for me to understand.
This bewilderment is addressed to the photojournalist Vidmantas Balkunas, who published “Letters from Nagorno-Karabakh” on the website delfi.lt. On his page on the social network, this journalist, who has traveled a lot around the world and published valuable pictures, writes: “Perhaps that is why I never try to find out which side is right and which is not. And more often than not, there is no right answer. It is important for me to show how people who have fallen into this whirlpool live (…). Geopolitics is definitely not my sphere. (…) And therefore, it is difficult for me to understand people who, being thousands of kilometers from the war, broadcast their truth and explain who is right and who is wrong. ” This is how V. Balkunas philosophizes in social networks. And this is his right, his will. Moreover, V. Balkunas is really courageous – it is dangerous in Nagorno-Karabakh in nowadays.
Vidmantas Balkunas, who published “Letters from Nagorno-Karabakh”
But what is this courage for? It is illegal to travel to Nagorno-Karabakh from Armenia and with an Armenian visa. Moreover, it is illegal from any point of view – Lithuania, the EU, NATO, the UN. International community considers Nagorno-Karabakh to be the territory of Azerbaijan. Even Armenia does not recognize Nagorno-Karabakh as its own territory. Therefore, every educated journalist must understand that if he wants to travel to Nagorno-Karabakh, he must obtain an Azerbaijani visa. If you are flying to Armenia, of course, you do not need an Azerbaijani visa. But if you go to Nagorno-Karabakh, you must get an Azerbaijani stamp in your passport, despite all the assurances of the Armenians that Nagorno-Karabakh is an ethnic Armenian territory.
By the way, Azerbaijan would hardly bless V. Balkunas’s trip to the Black Garden (this is how the name “Karabakh” is translated into Russian). Because if official Baku approved this visit, the journalist would most likely not have been admitted by Armenia, which controls Nagorno-Karabakh. Figuratively speaking, they would consider him a spy of Azerbaijan.
This is an important fact. In my opinion, if we do not follow the rules that secure respect for the territorial integrity of Azerbaijan (including Nagorno-Karabakh), real chaos may ensue, because there will be states that disregard, for example, the fact that Vilnius or Klaipeda regions belongs to Lithuania. Does Lithuania have the right to condemn Western and Russian singers, journalists, politicians who illegally, without the consent of Kiev, Chisinau or Tbilisi, travel to the occupied Crimea, Transnistria or South Abkhazia? We have our own „travelers” who do not know what respect for international rules that have legalized the borders between states is.
Guilt of the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania
The fact that there are strange „tourists” in Lithuania is a huge fault of the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania, which until now officially, publicly, has not clearly stated that it is not recommended to travel to Nagorno-Karabakh with an Armenian visa. It is impossible to prohibit Lithuanian citizens from traveling to Nagorno-Karabakh from Yerevan, and not from Baku. But they must be warned. And it was necessary to do so as soon as the first shots thundered. After all, it could have been predicted that Armenian ambassador Tigran Mkrtchyan, residing in Lithuania, would feverishly seek curious people who would agree to visit suffering Armenians in Nagorno-Karabakh.
Our parliamentary Committee on International Affairs, and the leaders of parliamentary friendship groups with Armenia and Azerbaijan, and, ultimately, Lithuanian journalists’ organizations, could have explained to Lithuanian citizens why it is undesirable to travel to Nagorno-Karabakh with the blessing of Armenia. No bans, no threats – just a warning: it is not recommended. By the way, my conscience is clear: back in 2014 in my articles on the slaptai.lt. I urged not to send Lithuanians to Nagorno-Karabakh from the Armenian side.
If you ask who gave me the right to reproach brave journalists who travel to hot spots, I will answer: I have such a right. I have been working as a journalist for over 35 years and have seen some violent conflicts with my own eyes. Russian-Chechen, Ossetian-Ingush, Georgian-Abkhaz clashes – I saw all this and wrote about all this. But unlike V. Balkunas, I was worried first of all who was right, and not who was louder and more convincingly shouting.
I also cannot be silent, because I am well aware of the Armenian-Azerbaijani conflict – I have been interested in this topic for more than ten years. I cannot boast that I traveled far and wide across Azerbaijan, but I happened to be in the Khojavend, Terter, Barda regions and witnessed how Azerbaijanis who suffered from the Armenian shelling and who lost their loved ones live there. Most of all, I was shocked by a trip in 2016 to the Terter region – the villages of Gasangaya, Gapanly, Maraga, Shikar, which were subjected to increased artillery shelling. I saw ruined houses there, crippled children, women weeping at graves. I was in Ganja, which recently came under an artillery attack by the Armenians. I can give my head to be cut off – both Armenian and Azerbaijani women have equally clear tears. To make sure that everyone has red blood – both Armenians and Azerbaijanis – it is not necessary to go somewhere.
How many Azerbaijanis live in Yerevan?
Still, the difference between the shelling of Ganja and Nagorno-Karabakh is obvious. Azerbaijan is living in their homes in Ganja, Terter, Hasangay, according to international law, live in their own state – in Azerbaijan. And the Armenians who settled in Nagorno-Karabakh do not live in Armenia. They are located on the territory belonging to Azerbaijan. If they are law-abiding citizens, they should obey Baku.
The opponents of the author of these lines, of course, will argue with foam at the mouth that ethnic Armenians live in Nagorno-Karabakh and that there are no Azerbaijanis there. And it is true. But a journalist who is looking not only for impressive shots, but also for the truth, should ask a question: where did all the Azerbaijanis who lived in Nagorno-Karabakh a few decades ago go? Did they leave of their own will, or were they cynically expelled?
Other inconvenient questions can be asked. For example, where did the Azerbaijani community that lived a hundred years ago in Yerevan disappear? Azerbaijanis in those days constituted the majority in Yerevan – they made about 75% of dwellers. One should be a fool to deny this statistical fact. There is not a single Azerbaijani in Yerevan today. Did they all leave the city of their own free will?
The lesson of Javakheti
And lastly, why does the large Armenian diaspora living in one of the regions of Georgia, Javakhetia, prove today (visit the Armenian portal armenianreport.com) that this is not a Georgian territory, but an Armenian one and therefore, you see, they need to secede from Georgia and create an independent state?! In Javakhetia a tactic, similar to the one that was tested in Nagorno-Karabakh, is used: they oust the locals, then they begin to propagandize the ideas of separatism more and more loudly and blackmail the Georgian authorities harder: if you do not support Yerevan, you will be punished – you will lose Javakheti.
If a Lithuanian journalist got into Nagorno-Karabakh, he should be worried about all the issues. For example, to what extent do American, French, Russian Armenians help the Armenians to fight the Azerbaijanis? It is obvious that Armenia with its three million population (three times less than in Azerbaijan) lacks soldiers. The fact that Armenian militants of all kinds helped the Armenians to attack Azerbaijan earlier (for example, a certain Monte Melkonyan once arrived in Nagorno-Karabakh from Lebanon; later he died), is not a secret to anyone, this information is accessible to those who looking for answers to all, even uncomfortable questions.
French smoke screen
And the tales that Turkey sends fighters, subordinate to Ankara and Istanbul, from Syria, Lebanon, Kurdish settlements to Azerbaijan to fight the Armenians are complete nonsense. I received this information from Ambassador of Turkey Gokhan Turan, whose residence is in Lithuania. And, by the way, his words sound quite convincing. Azerbaijan really has enough of its own soldiers to conflict with Armenia. If there was China instead of Armenia, then one would believe that Azerbaijan has too few defenders. But is not the case.
Ambassador of Turkey Gokhan Turan. Slaptai.lt foto
Allegations that all sorts of militants controlled by Turkey are helping Azerbaijanis to offend Christian Armenians are a smokescreen that Yerevan needs to cover up its swindle.
Even French President Emmanuel Macron, who is entangled in Armenian intrigues, needs it today. A large, extremely influential Armenian community lives in France, which the French authorities cannot control. Yerevan via France (and not only via it) is recruiting fighters for the so-called Nagorno-Karabakh front. If everything that the French authorities turned a blind eye to will surface, the French president with his French intelligence and advisers would find himself in an unenviable position. So, the best defense is offense. Therefore, the French authorities began to blame others for what they themselves were to be blamed.
Official Paris makes a gigantic mistake – sooner or later the truth will surface and face the light.
I address these remarks to those who are not satisfied by sensational photographs alone, to those who are looking for the truth.
Paryžiaus centre, per protestą prieš prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) inicijuotą darbo reformą, kuria siekiama supaprastinti darbo santykių reguliavimą, riaušių policijos pajėgos susirėmė su gobtuvuotais jaunuoliais, informuoja naujienų agentūra „Reuters“ ir dienraščio „Le Parisien“ elektroninė versija.
Anot „Le Parisien“, susirėmimai kilo po to, kai dalis protestuotojų, ar tik jais apsimetančių asmenų, į teisėsaugos pareigūnus ėmė laidyti įvairius daiktus.
Pareigūnai į tai atsakė panaudodami vandens patrankas ir ašarines dujas.
Trys asmenys buvo areštuoti, o dar vienas sužeistas.
Apie protestų metu kilusius įvairaus pobūdžio incidentus pranešta ir Lione, Nante bei kituose šalies miestuose.
Prancūzijos prezidento rinkimus laimėjusiam centristui Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron) prireikė vos trejų metų pakilti ir iš niekam nežinomo vyriausybės patarėjo tapti jauniausiu nuo Napoleono (Napoleon) laikų Prancūzijos prezidentu, rašo „Reuters“.
Emanuelis Makronas – naujasis Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Likus keliems mėnesiams iki 40-ojo gimtadienio, sekmadienį antrajame Prancūzijos prezidento rinkimų ture E. Makronas pelnė 66,06 proc. balsų ir įveikė kraštutinių dešiniųjų varžovę Marin Le Pen (Marine Le Pen).
Politikos naujoko išrinkimas naujuoju šalies prezidentu atspindi ilgai lauktą kartų kaitą Prancūzijos politikoje, kurioje daug metų dominavo tie patys veidai.
Jis bus jauniausias lyderis dabartinėje Didžiojo septyneto (G7) šalių grupėje. Dviejų gydytojų iš šiaurės rytinio Amjeno miesto sūnus E. Makronas yra vedęs buvusią savo mokytoją, žavingą 64 metų amžiaus Brižit Tronju (Brigitte Trogneux), kurią įsimylėjo dar būdamas mokinys.
Naujai išrinkto Prancūzijos prezidento sutuoktinė turi tris vaikus, o jų dviejų santykiai pastaruoju metu atsidūrė žiniasklaidos epicentre.
E. Makronas pasirinko vieną iš mažiausiai tikėtinų kelių modernioje istorijoje prezidento posto link – šio posto jis siekė kaip nepriklausomas kandidatas, nepriklausydamas jokiai politinei partijai.
Filosofijos, literatūros ir klasikinės muzikos mylėtojas E. Makronas prieš 12 mėnesių įkūrė nepriklausomą savo judėjimą „En Marche“ (Pirmyn), kuris, anot politiko, nėra nei kairysis, nei dešinysis.
Kai kurie ambicingą buvusį bankininką, prezidento Fransua Olando (Francois Hollande) vyriausybėje ėjusį ekonomikos ministro pareigas E. Makroną laikė pernelyg jaunu ir nepatyrusiu turėti rimtų prezidentinių ambicijų.
Tačiau rinkimus laimėjęs politikas pareiškė, kad Prancūzijos istorijoje atverstas naujas puslapis. „Noriu būti vilties ir atkurto pasitikėjimo puslapis“, – teigė jis. Išrinktasis prezidentas E. Makronas pridūrė garantuosiąs tautos vienybę, ginsiąs ir saugosiąs Europą.
Prancūzija šį sekmadienį išsirinko naująjį prezidentą. Tai – centristas Emmanuelis Macronas.
Prancūzijos prezidento rinkimus laimėjo Emanuelis Makronas. AFP/Scanpix nuotr.
39-erių amžiaus politikas rimtai sujudino Prancūziją. Šį sekmadienį būtent jam prancūzai patikėjo šalies vairą. Svarbu tai, kad prezidentu jis išrinktas neturėdamas solidžios politinės patirties. Už jo pečių taip pat nebuvo ir galingos, įtakingos partijos. Preliminariais duomenimis, E.Macronas surinko apie 65,5 proc. rinkimuose dalyvavusiųjų balsų.
Naujasis Prancūzijos lyderis tvirtino remsiąs tvirtą, vieningą Europą.
Lietuva gali lengviau atsikvėpti, mat kraštutinių dešiniųjų atstovės Marine Le Pen pergalė galėjo būti Lituvai pavojinga. Mat ji neslėpė prielankumo Vladimiro Putino valdomai Rusijai ir būtų skaldžiusi ir taip ne itin pavyzdingą ES vienybę.
Apsinuoginusios „Femen“ aktyvistės sekmadienio rytą nykiame miestelyje Šiaurės Prancūzijoje, kur savo balsą prezidento rinkimuose atidavė kandidatė Marin Le Pen (Marine Le Pen), užlipo ant bažnyčios stogo ir iškabino didžiulį plakatą.
Jos taip pat skandavo prieš kraštutinių dešiniųjų lyderę, rašo „dailymail.co.uk“.
„Femen“ nares netrukus sulaikė policijos pareigūnai. Pastaruoju metu Prancūzijoje netrūksta protestų tiek prieš M. Le Pen, tiek prieš abu kandidatus į prezidento postą.
Remiantis apklausomis, šalies vadovo postas turėtų atitekti buvusiam Prancūzijos ekonomikos ministrui, judėjimo „En Marche!“ („Pirmyn!“) lyderiui Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron). Tačiau rinkėjai nerimauja ir dėl rasistinės M. Le Pen partijos praeities, ir dėl 39-erių E. Makrono patirties stokos.
Prancūzijoje rinkimų apylinkės atidarytos 8 val. ryte vietos laiku ir rinkėjų balsus priiminės iki 20 val. Baiminantis ekstremistų išpuolių, rimtį rinkimų dieną palaiko apie 50 tūkst. pareigūnų.
Pranešama, kad profesinės sąjungos pirmadienį planuoja didelius protestus nepaisant to, kaip baigsis prezidento rinkimai.
Prancūzijos rinkimų komisija šeštadienį pareiškė, kad asmenų, platinančių informaciją, nutekintą programišių atakos prieš kandidato į Prancūzijos prezidentus Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) rinkimų komandą metu, veiksmai gali būti prilygintini nusikalstamoms veikoms, praneša televizijos kanalas „France24“.
Ar Emanueliui Makronui lemta tapti Prancūzijos prezidentu? France24.com nuotr.
„Tokios informacijos, kuri buvo įgyta neteisėtai ir kuri, tikėtina, galėjo būti sumaišyta su melaginga informacija, skleidimas gali būti prilygintas nusikalstamai veikai“, – rašoma rinkimų komisijos išplatintame pranešime.
„Svarbiausių mūsų institucijoms rinkimų išvakarėse, komisija prašo visų interneto ir socialinių tinklų vartotojų (…) neskleisti šios informacijos“, – dėstoma pranešime.
Prancūzijos parlamento narė, 50-ies metų socialistė Korin Erhel (Corinne Erhel) kalbėdama renginio metu susmuko ant scenos ir mirė, praneša AFP.
Moteris penktadienį vakarų Prancūzijos srityje dalyvavo agitaciniame renginyje kandidatui į šalies vadovus Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron) palaikyti. Paskutinė prieš 300 aktyvistų minią turėjusi kalbėti politikė staiga susmuko ant scenos. Moteris buvo skubiai nugabenta į ligoninę, kur konstatuota jos mirtis.
K. Erhel buvo E. Makrono judėjimo „En Marche!“ („Pirmyn!“) narė. Remiantis apklausomis, šio sekmadienio rinkimuose centristas politikas turėtų aplenkti savo varžovę Marin Le Pen (Marine Le Pen) ir tapti naujuoju Prancūzijos prezidentu.
