Bulių bėgimo festivalis grįžo į Pamploną. EPA-ELTA nuotr.
Pamplona, liepos 7 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį per pirmąjį nuo 2019 m. bulių bėgimą Ispanijos San Fermino festivalyje Pamplonoje pusę tonos sveriantys buliai pargriovė įspūdžių ieškotojus, penki žmonės nuvežti į ligoninę.
Niekas nebuvo negyvai subadytas, tačiau keli drąsuoliai buvo sutrypti arba pargriauti ant šiaurinio miesto viduramžių grindinio per pirmąjį iš aštuonių ankstyvo ryto bulių bėgimą. Vienas į ligoninę nuvežtų asmuo buvo gydomas dėl kojos traumos, kitas krisdamas susitrenkė galvą, vienam paaugliui sužalota ranka, pranešė Raudonojo kryžiaus atstovas.
Šeši buliai skynėsi kelią per šimtų bėgikų, daugiausia vilkėjusių tradicinius baltus drabužius ir ryšėjusių raudonas kaklaskares, jūrą. Buliai įveikė maždaug 850 metrų trasą nuo aptvaro iki miesto bulių arenos per dvi minutes ir 35 sekundes. Vėliau ketvirtadienį jie kris per kovas arenoje.
Žmonės iš viso pasaulio plūsta į miestą, turintį maždaug 200 tūkst. gyventojų, norėdami išbandyti savo drąsą ir pasimėgauti visą parą vykstančiomis linksmybėmis, religinėmis procesijomis ir koncertais. Kasmetinis festivalis, išgarsintas 1926 m. Ernesto Hemingway‘aus romano „Fiesta“, pastarąjį kartą buvo surengtas 2019 metais. Bulių bėgimo festivalis grįžo į Pamploną – į ligoninę paguldyti penki žmonės. EPA-ELTA nuotr.
Pareigūnai atšaukė itin populiarų renginį 2020 ir 2021 metais dėl COVID-19 pandemijos – pirmą kartą nuo 1936–1939 m. Ispanijos pilietinio karo. Nuo 1910 m. per bulių bėgimus žuvo 16 žmonių, pastarąjį kartą – 2009 metais.
Dar nespausdintas amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingway`aus apsakymas bus paskelbtas žurnale „The Strand Magazine“. Leidinys tai paskelbė trečiadienį savo tinklalapyje.
„Mūsų 55-ajame numeryje su pasididžiavimu pristatome neskelbtą E. Hemingway`aus apsakymą „A Room on the Garden Side“ („Kambarys sodo pusėje“), – sakoma pranešime. – Kūrinys perteikia turtingą atmosferą ir atspindi daug mėgstamų E. Hemingway`aus temų, tokių kaip karas, drąsa, mirtis ir viltis“.
1956 metais parašyto apsakymo veiksmas vyksta Paryžiaus viešbutyje „Ritz“ Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip teigia laikraštis „The Wall Street Journal“, kūrinio herojaus Roberto prototipas yra pats rašytojas.
E. Hemingway`us (1899-1961) – 1954 metų Nobelio literatūros premijos laureatas, daugybės apsakymų ir romanų autorius. Jo kūryba įnešė didelį indėlį į XX amžiaus literatūrą.
1940–1941 metų žiemą sovietų šnipas Jakovas Golosas užverbavo Ernestą Hemingvėjų, praneša Nikolasas Reinoldsas leidinyje The Daily Beast.
Tuo metu be vyriausybinių valdininkų, turėjusių priėjimą prie valstybės paslapčių, NKVD „turėjo ir kitokių rūšių šnipų, kurie irgi galėjo būti naudingi, tokių kaip politikai ir žurnalistai“, patikslina autorius. „Jie turėjo kitoje pasaulio pusėje padaryti suprantamesnius Sovietus – didelę jauną šalį, tokią kitonišką, kad ji visiškai galėjo būti kitoje planetoje. Kartkartėmis jie galėjo net daryti įtaką politikai“, – sakoma straipsnyje.
„Sovietai žiūrėjo į Hemingvėjų kaip į žurnalistą. Jis buvo vienas įžymiausių rašytojų pasaulyje, ir jo pažintys driekėsi nuo Europos sostinių iki Baltųjų rūmų. Jo trečioji žmona Marta Gelhorn buvo viena iš Eleonoros Ruzvelt protežė, – praneša Reinoldsas. – Kartą 1937 metų vasarą Gelhorn suorganizavo rašytojui ir Kominterno agentui vakarą su prezidentu ir ponia Ruzvelt. Iš pradžių jie žiūrėjo Hemingvėjaus ir Nyderlandų režisieriaus komunisto Jorio Ivenso dokumentinį filmą The Spanish Earth (liet. – Ispanijos žemė), o paskui aptarė užsienio politiką. Hemingvėjus ir Ivensas (nesėkmingai) bandė įtikinti Ruzveltą atsisakyti neutraliteto politikos“.
„1940 metais sutikęs dirbti NKVD naudai, Hemingvėjus nepažeidė savo šalies šnipinėjimo įstatymo. Tačiau jam galėjo būti taikomas (bent jau teoriškai) „Užsienio agentų registracijos įstatymas“, reikalaujantis užsienio žvalgybos agentų registracijos, – aiškina autorius.
„Nors jis ir netapo didžiu NKVD šnipu, jis metų metus laikėsi prosovietinių pažiūrų. 1940 metais tai turėjo daugiau prasmės nei 1945-aisiais, kai Amerikos ir sovietų interesai pradėjo aiškiai tolti vieni nuo kitų, ruošdami šaltąjį karą, – nurodo žurnalistas. – Antai, 1948 metais jis parėmė kandidato į JAV prezidentus Henrio Voleso optimistišką požiūrį į sovietų imperiją, pritardamas nuomonei, kad dvi didžios valstybės turi daugiau panašumų nei skirtumu, ir kalbėjo, kad joms reikia tvarkyti reikalus vienai su kita tiesiogiai, neteikdamas daug reikšmės Senojo pasaulio valstybėms, tokioms kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija“.
Š.m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos teisme Lietuvos Respublikos prokuroras M. Dūda po beveik penkias valandas trukusios kalbos su įvairiais Kremliaus propagandistų pasažais apie tarptautinį terorizmą Kaukaze ir Rusijoje, baisų Islamo vahhabizmo šakos vaidmenį, šakos, kuri, beje, Lietuvoje ir niekur pasaulyje, kiek žinau, išskyrus Rusiją, nėra uždrausta (Meką ir Mediną, švenčiausias viso pasaulio musulmonams vietas Saudi kontroliuoja vahhabistai), apie realią E. Kusaitės grėsmę taikiems okupantų kariams jų strategiškai lietuviškoje karinėje bazėje kažkur Čečėnijoje jai susisprogdinant, bet tai nepadarius dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių, pasiūlė ir subendrino siūlomas bausmes.
Neiškenčiu neparašęs apie, mano supratimu, proto peno ir / arba pasaulėžiūros sąvokos sampratą, ir šį kartą nebūtinai tiesiogiai susijusią su kuriuo nors sveikatos ar sporto rezultatų “resursu”.
Šis straipsnelis – tiesiog siekis suvokti meną “giliausiuose” kloduose. Tai tas pirmojo olimpinio čempiono išugdymas visiems laikams, po kurio pasiekimų gali būti tik kiti olimpiniai čempionai, tačiau to pirmojo jie niekada niekas neaplenks.
Kalbėsiu apie Džokondos, jei norit, Monos Lizos paveikslą, nors ir nesu menininkas. Tačiau tai įdomu man pačiam, kaip žmogui, siekiančiam suvokti žmogaus tobulumo ribas, šiuo atveju Leonardo da Vinčio paveikslą ir smulkiosios motorikos (rankų pirštų, tobulą miklumo išraišką ant popieriaus ar drobės).
Internetiniame portale LRT.lt aptikau įdomios informacijos apie vieną mylimiausių savo jaunystės rašytojų – Ernestą Hemigvėjų. Kadaise su didžiausiu įdomumu skaičiau jo kūrinius – “Fiesta”, “Kam skambina varpai”, “Senis ir jūra”, “Turėti ir neturėti”, “Žalios Afrikos kalvos”, “Šventė, kuri visuomet su tavimi”.
Taip pat buvau skaitęs užtektinai daug straipsnių apie rašytojo gyvenimą, jo būdą, pomėgius. Be abejo, žinojau, kad E.Hemingvėjus simpatizavo Sovietų Sąjungai (tikiuosi, buvo tik suklaidintas Kremliaus propagandos). Taip pat žinojau, kad gyvenimą E.Hemingvėjus baigė savižudybe – nusišovė iš savo mėgstamiausio medžioklinio šautuvo.
Dauguma jo biografiją nagrinėjusių tyrinėtojų tvirtino, esą E.Hemingvėjus nusižudė dėl to, kad, pašlijus sveikatai, neteko galimybės produktyviai dirbti. E.Hemingėjus buvo itin reiklus sau, norėjo visuomet atrodyti esąs stiprus. Bet dėl senatvės prarado galimybę gyventi taip pat intensyviai kaip ir anksčiau, su šia realybe nenorėjo susitaikyti, todėl ir paspaudė šautuvo gaiduką.
Esu iš tų, kurie apsidžiaugė Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje prie Vyriausybės rūmų išvydęs viešą fotografijų parodą. Omenyje turiu būtent fotografijų parodą, kuri pasakojo apie 1941-ųjų birželio mėnesį Rainių miškelyje netoli Telšių žiauriai nukankintus lietuvius.
Apie tai, kaip tą birželio naktį sovietiniai okupantai sadistiškai mėsinėjo savo, šių dienų žargonu tariant, politinius oponentus, pirmą kartą sužinojau Atgimimo pradžioje, atsivertęs iš kažkur gautą “Lietuvių archyvą”. Puikiai prisimenu kilusias nuotaikas, kai patyriau, ką nuo vokiečių į Rusiją bėgdami sovietiniai budeliai spėjo padaryti į laisvę neištrūkusiems Telšių politiniams kaliniams. Subjaurotų, išniekintų kūnų nuotraukos ir smulkūs aprašymai, kaip sovietų kariškiai ir jų pakalikai Lietuvos nepriklausomybę vertinusiems ir branginusiems lietuviams žalojo lyties organus ar verdančiu vandeniu degino kojas, – paliko neišdildomą įspūdį.
