Europos lietuvis

Tiems, ku­riems pa­si­se­kė tai pa­tir­ti, ži­no, ko­kia di­de­lė gar­bė yra gim­ti lie­tu­viu. Da­lis tik vė­liau pa­ti­ria, ko­kia tai „pa­siu­tiš­ka“ at­sa­ko­my­bė. Vi­si, ku­rie su­ge­ba iki pat mir­ties tą at­sa­ko­my­bę ne­iš­duo­da­mi neš­ti ir net sa­vo vai­kams lie­tu­vių kal­ba per­duo­ti, su­vo­kia, ko­kia tai ne­iš­pa­sa­ky­ta sun­ke­ny­bė. De­ja, ne vi­siems duo­ta tai pa­tir­ti, ypač da­bar, kai lie­tu­vių tau­ta yra ties su(si)nai­ki­ni­mo ri­ba.

Jei­gu mums, te­be­kal­ban­tiems šven­ta brah­ma­nų kal­ba, yra taip sun­ku iš­lik­ti sa­vi­mi, Sa­vas­ties tie­są ir švie­są sa­vy­je iš­lai­ky­ti, tai ne­nuos­ta­bu, kad vi­siems ki­tiems mus pa­ži­nu­siems sve­tim­tau­čiams tai – tie­siog ne­pa­ke­lia­mas už­da­vi­nys.

Bet pa­si­tai­ko ir ne­įti­kė­ti­nų iš­im­čių. Ta­me, mums sve­ti­ma­me pa­ra­le­li­nia­me pa­sau­ly­je, sve­ti­mo­se tau­to­se kar­tas nuo kar­to at­si­ran­da žmo­nių, ku­riems duo­ta la­bai re­ta ir keis­ta do­va­na pa­ma­ty­ti, gy­vai pa­jus­ti tą mū­sų Rū­pin­to­jė­lio ir Vy­čio pa­sau­lį, duo­ta tei­sin­gai su­pras­ti Lie­tu­vą ar­ba bent jau pri­ar­tė­ti prie to, ką mums pa­tiems ne­leng­va su­pras­ti, ką mes gi­na­me, dėl ko gy­ve­na­me ir pri­va­lo­me iš­lik­ti čia, o ne ki­tur.

Continue reading „Di­džiau­sias Lie­tu­vos ir lie­tu­vių drau­gas iš An­gli­jos ( 1 )” →