Frederikas Jansonas. ELTA / Dainius Labutis
Šalies vadovo vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas sukritikavo užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, paraginusį prezidentą Gitaną Nausėdą į skandalą įsivėlusį kariuomenės vadą Valdemarą Rupšį vertinti taikant tokius pačius standartus kaip ir kitiems pareigūnams. Jo teigimu, ministras dažnai turi pastebėjimų srityse, kurios tiesiogiai jo neliečia. „Norėčiau pastebėti, kad ponas G. Landsbergis dažnai turi pastebėjimų srityse, kurios jo tiesiogiai neliečia, ir daug rečiau sulaukiame pastebėjimų srityse, kurios jį vienaip ar kitaip liečia“, – trečiadienį LRT televizijai sakė F. Jansonas.
Šalies vadovo patarėjas mano, kad G. Landsbergis su prezidentu galėjo pasidalinti savo pastebėjimais, ką daryti su į „čekiukų skandalus“ įsipainiojusiais ministrais ar galimai slapto ribojimo informaciją atskleidusiu krašto apsaugos ministru. „Šitoje vietoje pono G. Landsbergio patarimų ar pastebėjimų, ar idėjų prezidentas galėtų sulaukti daugiau“, – akcentavo F. Jansonas. „Pono V. Rupšio atveju klaida pripažinta, tai nėra teisinis pažeidimas, kurį turėtų vertinti prokuratūra arba STT (…). Ir sprendimas yra priimtas be patarimų“, – pridūrė jis.
Prezidentas su V. Rupšiu aptarė situaciją
F. Jansonas taip pat pažymėjo, kad prezidentas susidariusią situaciją dėl kariuomenės vado iš sūnaus nuomoto buto antradienį asmeniškai aptarė su V. Rupšiu. „Iš tiesų, kariuomenės vadas, prezidento vertinimu, padarė klaidą. Prezidentas, vėlgi, kalbėjo su V. Rupšiu vakar (antradienį – ELTA) ir išklausė jo poziciją, išsakė savo, kad tai yra klaida. Tai yra klaida, kurią kariuomenės vadas privalo pripažinti ir, kaip suprantu, pripažino“, – akcentavo jis.
Šalies vadovo patarėjas akcentuoja, kad kariuomenės vadas savo klaidą ištaisė, nutraukdamas sudarytą nuomos sutartį. „Jis ją ištaisė tuo įmanomu būdu, kuriuo šią akimirką įmanoma. Tai, pirmiausia, kaip suprantu, nutraukė sutartį su sūnumi. Toliau jis turi tęsti savo darbą“, – sakė F. Jansonas.
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, komentuodamas dėl kariuomenės vado V. Rupšio kilusį skandalą, sako, kad nereikėtų taikyti dvigubų standartų asmenims, kurie galimai supainiojo viešus ir privačius interesus. Kaip leido suprasti Lietuvos diplomatijos vadovas, pastarojoje istorijoje kyla klausimas, ar prezidentas G. Nausėda tikrai laikosi nuoseklios pozicijos.
ELTA primena, kad antradienį portalui „15min“ pranešus, jog Lietuvos kariuomenės vadas V. Rupšys iš savo sūnaus Vilniuje nuomojasi butą ir už tai gauna 445 eurų vadinamuosius butpinigius, viešojoje erdvėje imta diskutuoti, ar generolas nesupainiojo viešų ir privačių interesų. Publikacijoje teigiama, kad generolas leitenantas butą Vilniuje nuomojasi iš sūnaus Dovydo.
Žurnalistams V. Rupšys argumentavo, kad nuomojasi butą iš sūnaus, nes Vilniuje gyvena tik darbo dienomis, laikydamasis Lietuvos įstatymų. Vėliau portalui pateiktame kariuomenės atsakyme teigiama, jog V. Rupšys turi teisę nuomotis iš sūnaus, nes Vilniuje ir aplinkiniuose rajonuose nevaldo nekilnojamojo turto. Visgi, parlamento gretose pasigirdo raginimų V. Rupšiui trauktis iš pareigų – Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis teigė nemanantis, kad generolas gali tęsti vadovavimą kariuomenei.
Po viešojoje erdvėje kilusios skandalo generolas nutarė nutraukti buto nuomos sutartį, tačiau pareiškė, kad nesijaučia padaręs kokią nors moralinę žalą.
Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį teigė, kad V. Rupšys padarė klaidą, kurią turi ištaisyti ir grįžti prie svarbių gynybos klausimų.
Šiandieninį komentarą Pietų Kaukazo temomis pradėsiu nuo kelių Azerbaidžano žurnalisto Bairamo Elšadovo citatų day.az leidinyje. Skelbiu pirmąją citatą: „Lietuvos ambasadorius Armėnijoje Andrius Pulokas susitiko su Armėnijos parlamento pirmininku Alenu Simonianu ir svarstė Karabacho armėnų klausimą. Problema ta, kad Lietuvos ambasadorius arba nežino, kad Azerbaidžanas šiomis dienomis visiškai atkūrė suverenitetą ir Karabacho klausimas liko istorijos šiukšlyne, arba, o tai dar blogiau, Lietuvos diplomatui tarptautinė teisė yra antraeilės reikšmės klausimas“.
Andrius Pulokas. Lietuvos ambasadorius Armėnijoje
Padiskutuokime, kas teisus? Teisus – Azerbaidžano komentatorius. Kodėl? Remiantis tarptautine teise, Karabachas tikrai yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Jei Lietuvos diplomatui A. Pulokui parūpo Karabacho armėnų likimas, jis pirmiausia turėtų belstis ne į Armėnijos, o į Azerbaidžano valdžios duris. Juk Karabachas – Azerbaidžano žemė. Tad, vadovaujantis sveiku protu, mūsų diplomatui Karabache gyvenančių armėnų problemas aptarti derėtų Baku mieste. Jerevano poziciją reikia žinoti, bet tik po to, kai bus įsiklausyta į oficialius Azerbaidžano politikų komentarus. Nes Karabachas, dar sykį priminsiu, – tai ne Armėnijos teritorija. Jei mūsų ambasadorius ponas A. Pulokas apie Karabacho armėnų lūkesčius tariasi su Armėnija, vadinasi, jis grubiai kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. Ar tai – oficiali Lietuvos URM pozicija?
O čia – dar viena citata iš prieš keliolika dienų viešojoje erdvėje pasirodžiusios Bairamo Elšadovo publikacijos. Štai azerbaidžanietiški priekaištai Lietuvai: „Lietuvos diplomatijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio pasisakymų esmė tokia, kad lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos. Mes net neakcentuosime kvailumo, šališkumo bei situacijos nesuvokimo. Tik pasakysime, kad ponas Landsbergis patraukė Vakarų politikų pamėgtu keliu, kai ieškoma ne tiesos, o „demonstruojama sava mielaširdystė“.“
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ir vėl – teisingi azerbaidžaniečių priekaištai. Begėdiška tvirtinti, esą 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją Azerbaidžanas kažin ką pakirto. Ponas G. Landsbergis turėtų žino, juk jau nėra mažas vaikas, jog dažniausiai neįmanoma pasiekti rimtų susitarimų taikiomis priemonėmis. Tereikia prisiminti, kaip gražiuoju nepavyko sutramdyti Kuveitą puolusio Irako, Jugoslavijos karų, sutaikyti šiaurės ir pietų Vietnamo, pietų ir šiaurės Korėjos, kaip meiliais žodeliais nepasisekė Moldovai susigrąžinti Padniestrės, Sakartvelui – Pietų Osetijos ir Abchazijos, kaip pokalbiais nebuvo užbaigti karai Sirijoje, kaip, Vakarams svaičiojant demokratijos temomis, Ukraina neteko Krymo, Donbaso, Luhansko regionų.
Pietų Kaukazo bėdos – dar vienas puikus pavyzdys, ko teverta vakarietiška diplomatija siekiant sutaikyti besipykstančias tautas. Prisipažinsiu, per pastaruosius tris dešimtmečius nė sykio nesu girdėjęs oficialaus Vilniaus garsiai ir aiškiai ištariant, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl armėnų separatistai privalo nešdintis iš Šušos ir Hankendžio. Beje, šių žodžių aiškiai, garsiai nenorėjo ištarti oficialusis Paryžius, oficialusis Vašingtonas, oficialusis Briuselis, oficialusis Strasbūras. Kalbant atvirai, visus tris dešimtmečius Vakarai elgėsi taip, tarsi Azerbaidžanas privalo paaukoti Armėnijai savąjį Karabachą. O kai Baku nesutikdavo, Europos Sąjunga prigalvodavo įvairiausių priekabių, koks Azerbaidžanas neva blogas, piktas ir žiaurus. Tuo tarpu armėnai – tarsi šventesni net ir už patį Šventąjį Tėvą – Popiežių Pranciškų. Neva armėnai – demokratiški, taikūs, draugiški, be menkiausių korupcijų. Tad, mano supratimu, mažų mažiausiai netaktiška nurodinėti Azerbaidžanui, kad šis, trisdešimt metų kantriai laukęs „taikių susitarimų“, dar keletą dešimtmečių luktelėtų, kol mes, Vakarai, sužaisime savo dvigubų standartų politikas, skatindami armėniškąjį separatizmą ir platindami antiazerbaidžanietiška nuotaikas.
Azerbaidžaną mums derėtų sveikinti susigrąžinus Karabachą. Sveikinti Azerbaidžaną turėtume ne tik už tai, kad jis galų gale atkūrė savo šalies teritorinį vientisumą. Galėtume pasakyti ačiū dar ir už tai, kad savo karines operacijas 2020-ųjų rudenį ir 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją dieną jis organizavo profesionaliai, ypač stengdamasis išvengti civilių aukų. O dabar, kai Karabachas – Azerbaidžano rankose, azerbaidžaniečiai vėl demonstruoja solidumą, orumą. Su vietiniais armėnais jie elgiasi pagarbiai, humaniškai, civilizuotai. Norite grįžti į Armėniją – važiuokite, niekas nedraudžia. Norite likti Karabache – pasilikite, tik turėsite gyventi pagal Azerbaidžano įstatymus ir tvarką. Jokios prievartos, jokio keršto. Sulaikomi, areštuojami tik Karabacho separatistų valdžios ir ginkluotųjų pajėgų atstovai. Žodžiu, nėra jokių „etninių valymų“, kaip mėgina teigti armėnų separatistams palankūs propagandistai. Azerbaidžanas – puikus pavyzdys visoms pasaulio valstybėms, patyrusioms teritorinių praradimų. Sakartvelas, Moldova, Ukraina širdies gilumoje pavydi Azerbaidžanui. O kaip elgiasi Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis? Jam vaidenasi, kad „lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos“.
O kokią poziciją užėmė Lietuvos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis? Vienoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidų tik tarp kitko užsiminė, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Kaip skelbė agentūra ELTA, Ž. Pavilionis puolė įrodinėti, jog Lietuvos diplomatai privalo nedelsiant skristi į Armėniją ir Armėnijos sostinėje Jerevane aptarti Pietų Kaukaze susidariusią situaciją. Man regis, mūsų parlamentaras pirmiausia turėjo organizuoti kelionę į Azerbaidžaną, ir tik po to, jei prireiks, – į Jerevaną. Juk agresorius šiuo konkrečiu atveju – ne Azerbaidžanas. Agresorius – Armėnija. Bet kaip ir diplomato A. Puloko atveju, taip ir čia – viskas atvirkščiai. Pirmiausia – į Armėniją, o į Azerbaidžaną – jei reikės…
O kaip leidinyje 15min.lt kalbėjo Lietuvos gynybos ekspertas Darius Antanaitis? Jis pripažino, jog Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, bet tuo pat pridūrė – „atsiprašau armėnų“. Nesuprantu, kam tie atsiprašymai? Kodėl bijome armėnams priekaištauti, kai jie elgiasi neteisingai, kodėl armėnams nenorime sakyti tiesos?
Štai Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas, „Freedom House“ vadovas Vytis Jurkonis, duodamas interviu Lietuvos televizijoms ir internetiniams leidiniams, nė sykio aiškiau neužsimena, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – Azerbaidžano teritorija. Neįsivaizduoju, kaip galima keliolika minučių „pilstyti iš tuščio į kiaurą“ ir aiškiai neužsiminti, ką apie Karabacho priklausomybę mums sako tarptautinė teisė? Ko verti tokie V. Jurkonio pasiplepėjimai?
Vienintelis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius, davęs leidiniui 15min.lt interviu, kalbėjo aiškiai ir be užuolankų. Karabachas – tai Azerbaidžanas, ir šios aksiomos negalima pamiršti, kai kalbame apie Azerbaidžano karines operacijas Karabache 2020-ųjų ar 2023-ųjų rudenį.
Konstantinas Borovojus – Ukrainos vėliavos fone
Beje, ypač įdomių pastabų dėl paskutiniųjų įvykių Karabache internetinėje youtube.com erdvėje yra išdėstęs Rusijos disidentas, verslininkas, apžvalgininkas Konstantinas Borovojus. Kodėl remiuosi šiuo į JAV pasitraukusiu Rusijos opozicionieriumi? Jis vienas iš pirmųjų kaltino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną 1999-iaisiais sprogdinus gyvenamuosius namus Maskvoje, Volgodonske ir Buinakske, kad turėtų pretekstą pulti Čečėniją. K. Borovojus – iš tų opozicionierių, kurie senų seniausiai kaltino tiek JAV, tiek Europą nusikalstamai pataikaujant V. Putinui.
Taigi jo komentarai bent šiuo metu man atrodo teisingi, įtikinami. Paklaustas, kurią pusę palaikąs dėl Pietų Kaukazo, K. Borovojus visuomet primena, jog pastaruosius tris dešimtmečius separatistams Karabache vadovavo … Kremliaus statytiniai. Pastaruosius tris dešimtmečius Karabachą valdė V. Putino šutvė. Tiesa, visi tie Karabacho premjerai, prezidentai, parlamento vadovai, gynybos ministrai, kariuomenių generolai vaidino demokratus, humanistus, laisvės gynėjus, o iš tikrųjų slapta padėjo V. Putinui diegti savąją „skaldyk ir valdyk“ politiką, specialiai kiršino armėnų ir azerbaidžaniečių tautas, trukdydami į priekį judėti ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui. Pasak K. Borovojaus, vaduodamas Karabacho regioną iš armėnų separatistų Azerbaidžanas šiandien vaidina teigiamą vaidmenį – jis iš regiono veja lauk V. Putino komandą. K. Borovojaus teigimu, nereikia gailėti armėnų separatistų vadų. K. Borovojus taip pat nėra sužavėtas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano politika. N. Pašinianas pasirodė ne toks kietas, drąsus ir principingas kaip kadaise, sakykim, buvo Gruzijos (Sakartvelas) reformatorius Michailas Saakašvilis.
Mano supratimu, Lietuva turėtų įsidėmėti šiuos K. Borovojaus žodžius.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad dėl ambasadorių Deivido Matulionio ir Eitvydo Bajarūno veiksmų pradėti tarnybiniai tyrimai artėja prie pabaigos.
„Greitai turėsime atsakymus. Bent vienas tyrimas tikrai artėja prie pabaigos“, – LRT televizijai sakė G. Landsbergis, pridurdamas, kad valstybės vadovai jau artimiausiu metu turėtų sužinoti daugiau detalių apie E. Bajarūnui mestus kaltinimus. Pastarais, kaip skelbė portalas Delfi, sulaukė skundų dėl galimo mobingo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.
„Išvados bus pateiktos valstybės vadovams: prezidentui ir premjerei. Bet kuriuo atveju, tolesni sprendimai yra priimami jau derinant tarp skirtingų institucijų, jeigu išvados tokių sprendimų reikalauja. O jei nereikalauja, vis tiek esame pasiruošę (valstybės vadovus – ELTA) informuoti“, – teigė G. Landsbergis.
Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė šią savaitę teigė, kad oficialios Užsienio reikalų ministerijos informacijos, kuri leistų kelti klausimus dėl ambasadorių Deivido Matulionio ir Eitvydo Bajarūno tinkamumo tęsti pareigas, šalies vadovas nėra gavęs.
Pasak jos, susidaro įspūdis, kad ir pati ministerija neturi konkrečių įrodymų, leidžiančių nepasitikėti diplomatais ar kritiškai vertinti jų elgesį.
Abejonės dėl diplomatų tinkamumo tęsti pareigas kilo po to, kai naujienų portalas delfi.lt paskelbė, jog, šaltinių duomenimis, URM sulaukė skundų dėl galimo E. Bajarūno mobingo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. O D. Matulionis, rašė portalas, galėjo nesilaikyti valstybės institucijų mandato ir susilpninti Lietuvos derybines pozicijas artėjant NATO viršūnių susitikimui.
Nors šalies vadovas kartojo, kad diplomatais pasitiki, URM dėl ambasadorių D. Matulionio ir E. Bajarūno pradėjo tarnybinius veiksmus. Be to atliekamas ambasados Londone reprezentacinių lėšų auditas.
Kas šiandien dedasi Pietų Kaukaze? Kaip praneša agentūra AFP, Azerbaidžanas rugsėjo 19-ąją pradėjo antiteroristines operacijas Karabacho teritorijoje, reikalaudamas, kad Armėnija visiškai išvestų savo pajėgas. Trumpai priminsime: šis rajonas pagal tarptautinę teisę nepriklauso Armėnijai, todėl Jerevanas, remiantis pasaulinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis, neturi jokių teisių į Karabachą.
Azerbaidžano gynybos ministerija išplatino labai teisingą pareiškimą: „Vienintelis būdas pasiekti taiką ir stabilumą regione yra besąlygiškas ir visiškas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimas iš Azerbaidžanui priklausančio Karabacho regiono ir vadinamojo (armėnų separatistinio) režimo panaikinimas“.
Azerbaidžanas taip pat paskelbė atidaręs humanitarinius kelius, kad Karabacho gyventojai, kurie nėra kovotojai, galėtų pabėgti nuo karo veiksmų. „Siekiant užtikrinti gyventojų evakavimą iš rizikos zonos, Lačino kelyje ir kitomis kryptimis sukurti humanitariniai koridoriai bei priėmimo punktai“, – pabrėžiama Gynybos ministerijos pranešime.
Rugsėjo 20-osios rytą tapo žinoma, kad oficialusis Baku ragina Karabacho regiono armėnus separatistus sudėti ginklus ir pasiūlė derybas su Armėnijos atstovais Jevlacho mieste, jei šie pasiduos.
Azerbaidžano prezidentūra paskelbė pareiškimą: „Kad būtų sustabdytos antiteroristinės priemonės, nelegalios Armėnijos ginkluotosios pajėgos turi iškelti baltą vėliavą, sudėti visus ginklus, o neteisėtas režimas turi atsistatydinti. Kitaip antiteroristinės priemonės bus tęsiamos iki galo“.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto
Kokią poziciją turėtų užimti Lietuva? Vienintelis teisingas oficialiojo Vilniaus žingsnis – reikalauti, jog ginkluoti armėnų separatistai pasitrauktų į Armėniją be kraujo praliejimo. Vienintelis teisingas Lietuvos diplomatijos pareiškimas – kaltinti meluojančią, išsisukinėjančią, intrigas Briuselyje ir Strasbūre rengiančią Armėnijos valdžią. Azerbaidžanas nuo 2020-ųjų rudens, po savo sėkmingos 44 paras trukusios karinės operacijos, kantriai laukė, kol Armėnija gera valia iš Karabacho išves visas savo pajėgas. Bet pastaruosius trejetą metų oficialusis Jerevanas nesilaikė duoto žodžio, ignoruodamas tiesą, jog Karabachas – tai ekonominis Azerbaidžano rajonas. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas nuolat begėdiškai melavo: oficialių derybų metu pripažindavo Azerbaidžano teisę į Karabachą, tačiau kovinės armėnų separatistų grupės, remiamos Jerevano, vis tik nesiliovė rengusios kruvinas provokacijas prieš azerbaidžaniečių karius, minavo kelius, kuriais važiuodavo azerbaidžaniečių kariai, mėgino į Karabachą neteisėtai įvežti iš Rusijos gautos ginkluotės. Tad ar nuostabu, jog Azerbaidžanas neteko kantrybės? Juk nuo 2020-ųjų rudens prabėgo treji metai. Tiek laiko turėjo užtekti, jog Armėnija atsikvošėtų ir pripažintų Karabachą esant azerbaidžanietišką. Tai – ne jų teritorija.
Taigi Azerbaidžanui nusibodo laukti. Dėl šaudymų šių metų rugsėjo 19 – 20 dienomis kaltas pats N. Pašinianas, pavyzdžiui, visai neseniai, vos prieš keletą savaičių, pasveikinęs neteisėtus armėnų separatistų rinkimus Karabache. Kalti ir bedančiai Europos Sąjungos lyderiai, griežtai netrinktelėję kumščiu į stalą, kad Armėniją laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų – gerbtų Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Atvirai kalbant, ES lyderiai dvigubai kalti, nes visus pastaruosius metus slapta pataikavo armėnų separatistams ir savo metų metais trunkančiais demagogiškais pliurpalais trukdė Azerbaidžanui elgtis ryžtingai susigrąžinant savas žemes. ES dviveidiškumas ypač akivaizdus, kai lyginame Ukrainą ir Azerbaidžaną. Ukrainai niekas nepriekaištauja, kai ji jėga vaduoja savas teritorijas. Azerbaidžanui kažin kodėl puolame priekaištauti, kai šis ginklu gina savo Karabachą.
Azerbaidžano kariai. EPA – ELTA foto
Todėl negaliu pritarti Lietuvos diplomatijos šefui Gabrieliui Landsbergiui, socialiniame tinkle X (buvęs Twitter) pareiškusiam: „Azerbaidžano pradėta karinė operacija kenkia tarptautinės bendruomenės pastangoms užtikrinti ilgalaikę taiką. Raginame nedelsiant nutraukti ugnį ir pradėti dialogą tarp Baku ir Karabacho armėnų, nes tai vienintelis kelias į taikų sambūvį“.
Atkreipkite dėmesį: Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis nedrįso nė užsiminti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano žemė. Įsidėmėkime: mūsų vyriausiasis diplomatas pabijojo pabrėžti, jog visos tarptautinės bendruomenės pastangos sureguliuoti pykčius tarp Azerbaidžano ir Armėnijos patyrė fiasko. Ponas G. Landsbergis neturėjo drąsos kalbėti atvirai: visur, kur ES įsikišdavo, mėgindamos išsaugoti taiką, baigdavosi liūdnai. Moldova iki šiol neatgavusi Padniestrės, 2008-aisiais Sakartvelas (Gruzija) buvo užpultas Rusijos ir neteko dviejų regionų, 2014-aisiais Ukraina, užpulta Rusijos, neteko Krymo. O 2022-ųjų vasarį Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. Tad kuo toliau – tuo blogiau. Užuot pripažinę savo klaidas ir klystkelius, Europos vadovai nesiliauja tauškę nesąmones.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michelis štai ką pareiškė socialiniuose tinkluose: „Šiandien iš buvusios Karabacho srities sklinda niokojančios naujienos. Azerbaidžano kariniai veiksmai turi būti nedelsiant sustabdyti, kad būtų galima užmegzti nuoširdų Baku ir Karabacho armėnų dialogą“. Tačiau šis ponas nepaaiškino, kaip gi pradėti nuoširdų dialogą, jei viena iš pusių jo nenori?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Niekus pliurpė ir ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis. Jis virkavo, esą „visa Europa smerkia karinį eskalavimą ir apgailestauja dėl gyvybių praradimo“.
Nenuostabu, kad, pataikaudamas savo didiesiems broliams Europos Sąjungoje, ėmė verkšlenti ir ponas G. Landsbergis, beje, visai neseniai viešėjęs tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Regis, kelionių į Jerevaną ir Baku metu turėjo suprasti, jog vienintelė galimybė pažaboti armėnų separatistus – kumštis. Bet ponas G. Landsbergis viešojoje erdvėja nedrįsta atskleisti tikrosios tiesos, kokia ji bebūtų karti. Jis linkęs kalbėti tik taip, kaip jam leidžia didieji broliai ES vadovybėje.
Tad, kaip bežiūrėsi, o Lietuvos diplomatai – ES pastumdėliai. Kaip mums liepia, taip ir šaukiame. Jei įsako draskyti akis Kinijai dėl Taivano – puolame Kiniją. Jei rekomenduoja teisinti armėnų separatistus, – klusniai vykdome visus Briuselio ir Strasbūro įsakymus.
Tad lietuviškoji diplomatija šlubuoja. Regis, šiandien vienintelis Azerbaidžanas pajėgs susigrąžinti savo žemes. Bet, užuot jį pasveikinę, mes jį kritikuojame. Vardan ko priekaištaujame tiems, kurie teisūs?
Šiandien noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos oficialiame internetiniame puslapyje rugsėjo 11-ąją dieną paskelbtą žinutę. Siūlau atkreipti dėmesį į pranešimą, kuris skelbia: „Lietuvos URM griežtai smerkia rugsėjo 8 – 10 dienomis Rusijos valdžios ir jos kolaborantų organizuotus gubernatorių, vietos parlamentų ir savivaldybių tarybų „rinkimus“ laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose – Krymo pusiasalyje, Sevastopolio mieste, Zaporižios, Donecko, Luhansko ir Chersono regiuonuose“.
Klausiate, kuo užkliuvo ši informacija? Niekuo. Ji – labai teisinga. Už šį pareiškimą Lietuvos URM vadovybė verta vien pagyrimų. Lietuvai privalo rūpėti teisybė. O tiesa akivaizdi – Rusija neturi nei moralinės, nei juridinės teisės kištis į Ukrainos vidaus reikalus. Ypač ciniška organizuoti vadinamuosius „laisvus“ rinkimus Ukrainos žemėse, kurias šiandien kontroliuoja Rusijos kariuomenė. Kokie tai rinkimai, jei tave tiesiog gali nušauti, jei balsuosi ne taip, kaip pageidauja okupantas.
Tačiau Lietuvos URM vis tik rugsėjo pirmosiomis dienomis apsižioplino. Gal netyčia, o gal ir sąmoningai. Lietuvos URM nepastebėjo, kad rugsėjo 9-ąją labai panašūs įvykiai klostėsi ir Azerbaidžano regione Karabache. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog Karabachas priklauso Azerbaidžanui – pagal visas tarptautines teises. Tačiau anuomet įvykiai klostėsi taip, kad 1988- 2020-aisiais šį regioną neteisėtai administravo armėnų separatistai, karine jėga išstūmę visus azerbaidžaniečius. Tik 20220-ųjų rudenį per vadinamąjį 44 dienų karą Azerbaidžanui pavyko išvaduoti didžiąją Karabacho dalį. Beliko susigrąžinti Karabacho sostinę Hankendį ir dar keletą rajonų. Štai tuose mažyčiuose rajonuose, kurių Azerbaidžano kariuomenė vis dar nekontroliuoja, rugsėjo 9-ąją buvo surengti vadinamieji „prezidentiniai rinkimai“. Neva Karabacho armėnai demokratiškai išsirinko naująjį prezidentą.
Net ir didžiausiam naivuoliui aišku, jog šiemet rudenį armėnų separatistų organizuoti prezidento rinkimai Karabache – melas, fikcija, dezinformacija. Prezidento, parlamento, vietos tarybų rinkimus Karabache leistina organizuoti tik Azerbaidžanui, nes Karabachas – tai jo teritorija. Pati Armėnija po 2020-ųjų sėkmingos azerbaidžaniečių karinės operacijos buvo priversta viešai, stebint Vakarų tarpininkams, pripažinti, jog Karabachas – ne jos žemė, jog ji pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su visu Karabachu, įskaitant ir Hankendį.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žodžiu, Karabacho grąžinti teisėtiems šeimininkams nenorintys armėnų separatistai šiandien kaip įmanydami neriasi iš kailio – gudrauja, meluoja, falsifikuoja. Tačiau visas pasaulis puikiai suvokia, kokia tų „rinkimų“ vertė.
Rugsėjo 9-osios „rinkimus“ Handkendyje jau griežtai pasmerkė Ukrainos, Bulgarijos, Kazachstano užsienio reikalų ministerijos, šių šalių parlamentų vadovai. Šiuos „rinkimus“ neteisėtais pavadino Europos Sąjungos vadovai. Šiuos „rinkimus“ ignoruoti rekomendavo Jungtinių Tautų vadovybė.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O štai Lietuvos URM apie juos neužsiminė nė žodeliu. Neaptikau nė menkiausio Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pareiškimo, kaip jis asmeniškai traktuoja armėnų separatistų siautėjimus Hankendyje. O juk ponas G. Landsbergis dar visai neseniai viešėjo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane, tad oficialių vizitų metu turėjo išskirtinę galimybę susipažino su tikrąja padėtimi Pietų Kaukaze.
O ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, dar visai neseniai turėjęs galimybių oficialių vizitų metu akis į akį diskutuoti tiek su Armėnijos, tiek su Azerbaidžano vadovais, nepaliko nė menkiausios žinutės oficialiame LRP.lt puslapyje. Rugsėjo 10-ąją – tuščia. Rugsėjo 11-ąją – pranešimas apie numatomą susitikimą su nacionalinio saugumo kursų dalyviais. Taip pat radau informacijos, jog Lietuvos vadovas G. Nausėda įteiks skiriamuosius raštus ambasadoriui Vengrijoje. Rugsėjo 12-osios įrašas byloja, jog Lietuvos prezidentas priims Danijos, Indijos ir Latvijos ambasadorius. Bet apie nusikalstamą armėnų separatistų veiklą Karabache – nė užuominos.
Taigi Lietuvos užsienio politika ir vėl šlubuoja. Rusiją smerkiame dėl neteisėtų žygių Ukrainos žemėse, beje, teisingai elgiamės, kai smerkiame. Bet štai armėnų separatistų, tebesiautėjančių jiems nepriklausančiame Karabache, kritikuoti nedrįstame. Kodėl taip keistai elgiamės?
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pirmadienį po ilgos pertraukos prezidentas Gitanas Nausėda susitiks su užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu. Kaip Eltai teigė šalies vadovo patarėjas Ridas Jasiulionis, tai darbinis politikų susitikimas.
Jau kurį laiką tokio formato susitikimai nevyko – prezidentas G. Nausėda ir ministras G. Landsbergis susitikdavo tik Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdžiuose bei kitokiuose renginiuose.
Vasaros pradžioje užvirus diskusijoms apie Vyriausybės ir Prezidentūros santykius, G. Landsbergis nurodė, kad šalies vadovas nemato poreikio su juo susitikti asmeniškai. Vis tik ministras tikino, kad prezidento komanda yra nuolatos informuojama ir gauna visą reikiamą darbinę informaciją.
„Pageidavimo akis į akį (susitikti – ELTA) prezidentas nėra išsakęs. Matyt, nėra aktualu. Nėra aktualių klausimų“, – birželį svarstė politikas.
Reguliarūs prezidento susitikimai nevyksta ir su premjere Ingrida Šimonyte. Politikai intensyviau bendradarbiavo šio Seimo kadencijos pradžioje, tačiau vėliau susitikimai ėmė retėti. Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas anksčiau teigė, kad šalies vadovas jau kurį laiką neturėjo oficialaus darbinio susitikimo su premjere, mat, pasak jo, Vyriausybės vadovė neišreiškia noro susitikti ir aptarti politikos aktualijų su Daukanto aikštės rūmų lyderiu. Pati premjerė nurodo, kad jos ir prezidento santykiai yra konstruktyvūs, o tarpusavio susitikimų pakanka, kad būtų sklandžiai išsprendžiami svarbiausi valstybės klausimai.
Paskutinį kartą I. Šimonytė su G. Nausėda buvo susitikę birželio 22 d. – tuomet Vyriausybės vadovė pateikė prezidentui naujo švietimo, mokslo ir sporto ministro Gintauto Jakšto kandidatūrą.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Naujienų portalas Delfi skelbia devintus metus iš eilės vykdomo projekto „Lietuvos įtakingiausieji“ rezultatus. Tyrimas kasmet vykdomas dviem kryptimis – apklausiama ne tik visuomenė, bet ir savo sričių ekspertai. Pirmadienį Delfi pristato, kokie politikai, visuomenės ir ekspertų nuomone, šiuo metu yra įtakingiausi.
Tradiciškai, vertinant bendrus elito balsus, įtakingiausiais tituluojami premjeras ir prezidentas. Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė susilaukė daugiausiai ekspertų balsų (656), antrojoje vietoje – prezidentas Gitanas Nausėda (614 balsų).
Toliau rikiuojasi užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis (432 balsai). Ketvirta rikiuojasi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen su 397 balsais, penktas – profesorius Vytautas Landsbergis (361 balsas), praėjusiais metais užėmęs šeštąją vietą.
Toliau sąraše kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus (324), kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė (297), krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas (224). Į devintą vietą, iš pernai buvusios 8 vietos nukrito ekspremjeras Saulius Skvernelis (170), o dešimtuką užbaigia Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė (153).
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos elito nuomonės tyrimą atliko žurnalas „Reitingai“ naujienų portalo „DELFI“ užsakymu 2023 m. gegužės 17 d. – birželio 19 d. Jo metu buvo apklausti 999 asmenys – politikai, verslininkai, įmonių vadovai ir ekonomistai, tarnautojai, valstybinių įstaigų vadovai, pareigūnai, teisėjai, prokurorai, žiniasklaidos priemonių vadovai ir atstovai, visuomenininkai bei popkultūros, mados ir interneto veikėjai.
Visuomenės nuomonė dėl įtakingiausiųjų šiek tiek skiriasi
Tuo tarpu vertinant visuomenės balsus, pirmoje vietoje įsitvirtino prezidentas G. Nausėda. Jį prie įtakingiausiųjų priskyrė 45,3 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų. Antroje vietoje – premjerė I. Šimonytė (39 proc. apklaustųjų).
Visuomenės vertinimu, trečioje įtakingiausiųjų sąrašo vietoje – buvęs šalies prezidentas V. Adamkus (30,8 proc.). Lyginant su praėjusiais metais, buvęs šalies vadovas pakilo iš ketvirtos vietos. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ketvirtoje įtakingiausių politikų vietoje šiais metais, visuomenės nuomone, yra buvusi šalies prezidentė D. Grybauskaitė (30 proc.), penktoje – užsienio reikalų ministras G. Landsbergis (21,7 proc.). Šeštoje vietoje rikiuojasi krašto apsaugos ministras A. Anušauskas (19,7 proc.). Septintą ir aštuntą vietas dalinasi – Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen ir profesorius V. Landsbergis (19,4 proc.). Devinta, pagal visuomenės balsus, šiemet šiame sąraše yra LSDP pirmininkė V. Blinkevičiūtė (14,9 proc.), dešimtuką užbaigia pernai 8 vietoje buvęs ekspremjeras S. Skvernelis (14 proc.).
Gyventojų apklausą 2023 birželio 19–30 dienomis atliko „Spinter tyrimai“. Taikytas CAWI (Computer assisted web interview) metodas. Tyrimo metu apklausta 1015 respondentų.
Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).
Pirmadienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis išvyksta darbo vizito į Ispaniją. Čia, Santandere, jis rugpjūčio 21–22 dienomis dalyvaus konferencijoje „Quo Vadis, Europe?“
Pranešama, kad kartu su Ukrainos ir Austrijos užsienio reikalų ministrais Lietuvos diplomatijos vadovas dalyvaus pagrindinėje konferencijos sesijoje „Europos Sąjunga karo ir taikos Ukrainoje akivaizdoje“ („The European Union in the face of war and peace in Ukraine“), kurioje aptars tolesnę ES politiką remiant Ukrainą.
Jau keletą metų Europos Komisijos ir ES Išorinių veiksmų tarnybos rengiamoje konferencijoje dalyvaujantys ES ministrai, politikai, akademikai bei ekspertai aptaria aktualiausius ES užsienio ir saugumo politikos klausimus. Šiemet rengiamoje konferencijoje didžiausias dėmesys bus skirtas ES paramai Ukrainai, ES plėtros perspektyvoms, santykiams su Kinija, ES energetikos politikai.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Kritika nelygu kritikai. Kai Lietuva piktai keikia Rusiją, kuri užpuolė Ukrainą, – viskas aišku tarsi giedrą dieną. Oficialusis Vilnius elgiasi sąžiningai, teisingai, padoriai. Tokiais atvejais mums nedera pergyventi dėl Kremliaus burnojimų, esą lietuviai – ir kreivi, ir šleivi. Lietuviai teisūs, kritikuodami agresyvius Maskvos žingsnius.
Taivanas – Kinijos teritorija
Tačiau užmegzdami ypatingus ekonominius santykius su Taivanu mes, regis, persistengėme. Visi tarptautiniai žaidėjai pripažįsta, jog Taivanas – tai Kinijos teritorija. Taip pat ir Lietuva laikosi šios nuostatos. Skirtumas tik toks, jog, mūsų akimis, Taivano saloje – daugiau laisvių nei žemyninėje Kinijoje.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Bet ar šis pastebėjimas leidžia vakariečiams tvirtinti, esą Taivanas turi teisę į nepriklausomybę nuo komunistinės Kinijos? Lietuva, 1991-aisiais, pasirašydama bendradarbiavimo sutartis su oficialiuoju Pekinu, pažadėjo gerbti Kinijos teritorinį vientisumą. Lietuva tąsyk įsipareigojo su Taivano sostine Taibėjumi bičiuliautis tik tuomet, kai gaus Pekino leidimą. Šį savo paties oficialių politikų parašais kadaise sutvirtintą pažadą Lietuva neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai. Todėl dėl Kinijos priekaištų ir pykčių mums derėtų pergyventi. Nes pasielgėme, vaizdžiai tariant, – kreivai ir šleivai.
Lietuvos gudravimai dėl Karabacho
Panaši situacija klostosi ir dėl Lietuvos požiūrio į Pietų Kaukazo skaudulius. Oficiali Lietuvos laikysena teisinga: Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, taigi azerbaidžaniečiai turi teisę šiame regione elgtis kaip tikri šeimininkai. Tačiau – tai tik regimybė. Iš tiesų Lietuva laviruoja taip, tarsi reikalautų, jog Azerbaidžanas nusileistų armėnų separatistams. Lietuva tarsi perša nuostatą, jog armėnai šiandien turį teisę šeimininkauti Karabache maždaug taip pat laisvai, kaip jie čia savivaliavo nuo 1992-1994 metų, neteisėtai okupavę šias žemes.
Caliber.az televizioja. Kadre – Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis
Žinoma, Lietuvos politika dėl Pietų Kaukazo reikalų oficialiai – nepriekaištinga. Jei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, netrukus organizuojamas susitikimas su Azerbaidžano lyderiu Ilhamu Alijevu. Jei Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Jerevaną, netrukus ponas G. Landsbergis keliaus ir į Baku. Tačiau – tai tik optinė apgaulė, jog išlaikoma lygybė. Jei žiūrėsime priekabiai, per beveik tris dešimtmečius, skaičiuojant nuo pat 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai paskelbėme nepriklausomybę, Lietuva nė sykio nepriekaištavo Armėnijai. Visos pastabos, perspėjimai, nepasitenkinimai buvo skiriami tik Azerbaidžanui, nors ši šalis yra nukentėjusioji pusė. Ne Azerbaidžanas okupavo 20 proc. Armėnijos žemių, o Armėnija atsiriekė 20 proc. Azerbaidžano teritorijos ir ją tris dešimtmečius teriojo, griaudama azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus. Atkreipkime dėmesį – ne milijonas armėnų buvo priversti palikti savo gimtuosius namus, o būtent milijonas azerbaidžaniečių 1988 – 1994-aisiais buvo išvyti iš gimtųjų teritorijų. Bet Lietuvos užsienio politika konstruota taip, kad vis tiek kalčiausi … azerbaidžaniečiai.
Gėdingi dvigubi standartai
Imkime paskutiniuosius keletą metų. Dar 2020-ųjų pradžioje Azerbaidžanas pareiškė daugiau negalįs laukti, kol Jerevanas atsikvošės – geruoju patrauks iš jam nepriklausančių teritorijų visas savo ginkluotas struktūras. Dar pirmaisiais 2020-ųjų mėnesiais oficialusis Baku priminė Vakarams, jog iš Briuselio tris dešimtmečius organizuotų derybų – jokios naudos. Tad arba Vakarai rimtai paspaudžia agresorę Armėniją, arba Baku pats išlaisvins 1992 – 1994-aisiais prarastas žemes.
Caliber.az televizijos kadre – Gabrielius Landsbergis
Deja, Vakarai neatsisakė gėdingų dvigubų standartų, nesiliovė slaptai pataikavę Armėnijai. Azerbaidžanui nieko kito nebeliko – surengė karinę operaciją. 2020-ųjų rudenį per 44 dienas azerbaidžaniečiai pasiekė įspūdingų karinių laimėjimų. Išlaisvino beveik visą Karabachą. Bet Lietuva nepasveikino oficialiojo Baku, kai šis įžengė, pavyzdžiui, į Šušą, antrąjį pagal svarbą Karabacho miestą, dar vadinamą kultūrine Karabacho sostine. Lietuva nepasmerkė Armėnijos, kai ši 2020-ųjų rudenį iš sunkiųjų ginklų apšaudė tris su Karabachu niekaip nesusijusius Azerbaidžano miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuva nenoriai dalyvavo Azerbaidžano organizuotose išvykose po išlaisvintas Karabacho teritorijas. Bent jau apie tai, ką pamatė, nesiteikė papasakoti plačiajai Lietuvos visuomenei. Nes tai, ką išvydo savo akimis, būtų pakenkę Armėnijos kaip kultūringos, džentelmeniškos, padorios šalies reputacijai. Lietuva apsimetė nemačiusi, kaip musulmoniškos mečetės buvo paverstos kiaulidėmis.
Tiesa, nenoriai šiose ekskursijose dalyvavo ir kitų Vakarų šalių diplomatai. Iš 40-ies Azerbaidžane akredituotų užsienio šalių atstovybių tik 17 diplomatų atvyko pasižiūrėti, kaip armėnų separatistai siautėjo svetimose žemėse. Jie, kaip ir lietuviai, nenorėjo matyti kiaulidėmis, sandėliais, šiukšlynais paverstų musulmoniškų maldos namų.
Ginčai dėl Lačino koridoriaus
Šiandien, 2023-aisiais, Lietuva elgiasi lygiai taip pat kaip ir prieš keletą ar keliolika metų. Nei Lietuvos prezidentas G. Nausėda, nei Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis aiškiai ir nedviprasmiškai nesipiktino, kodėl armėnų separatistai minuoja paliekamas teritorijas, kodėl kartas nuo karto mėgina nelegaliai į Karabachą įvežti ginklų, karių, kodėl šaudo Azerbaidžano pusėn. Lietuva niekur viešai nesistebėjo: vos tik Armėnijos vadovybė derybose oficialiai pripažįsta Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, tuoj pat pasienio regionuose kažkas organizuoja karines provokacijas. Tuomet Jerevanas energingai užsipuola Azerbaidžaną ir nedelsiant atšaukia savo prieš keliolika dienų duotus pažadus. Lietuva, žinoma, elgiasi taip, tarsi tikrai žinotų, jog provokacijas surengė Azerbaidžano kariai, nors, vadovaujantis sveiku protu, tos provokacijos Azerbaidžanui ypač nenaudingos.
Caliber.az. Azerbaidžano pasieniečiai
Lietuva niekur aiškiai negynė net Azerbaidžano teisės ir į Lačino koridorių. O juk Lačino koridorius – tai Azerbaidžano teritorija. Tad azerbaidžaniečiai čia esančius vartus turi teisę tiek atidaryti, tiek uždaryti. Juolab kad Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.
Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Lietuvą, neverkia, esą Ukraina elgiasi barbariškai, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Lietuva ir jos Vakarų partneriai neklausia armėnų, kodėl šie nesinaudoja Agdamo keliu.
Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdys
Galų gale imkime Gruziją (Sakartvelą). Ten esama teritorijų, pavyzdžiui, Samcchė – Džavachetija, kur kompaktiškai susibūrę armėnai. Bet, skirtingai nei iki šiol jų tautiečiai Karabache, jie ten gyvena pagal gruziniškus įstatymus, naudojasi gruziniškais pasais, tarnauja gruzinų kariuomenėje, oficialiose įstaigose kalba gruziniškai, į Armėniją keliauja tik tais keliais, kuriais keliauti leidžia oficialusis Tbilisis. Galvosūkis: kodėl nei Lietuva, nei jos partneriai Briuselyje ir Strasbūre nesipiktina, jog gruzinai (sakartvelai) pažeidžia armėnų teises?
Gruzijos (Sakartvelo) vėliava. Slaptai.lt foto
Nė neabejoju, Lietuvai anksčiau ar vėliau teks kentėti dėl neteisingos politikos Pietų Kaukaze. Ką čia kalbu – kritikos mes jau sulaukėme. Susiraskite azerbaidžanietišką leidinį Caliber.az, kuriame prieš keletą dienų buvo paskelbtas dešimties minučių trukmės videokomentaras „Samcchė – Džavacherija – vienintelis modelis Karabacho armėnams“. Ten demaskuojami visi Vakarams garbės nedarantys žingsniai. Kritikuojami boreliai, macronai ir … lietuviai. Net keletą kartų parodomas Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, meiliai besišnekučiuojantis su Armėnijos atstovais. Komentare pabrėžiama, kad Azerbaidžanas ne tik įsižeidęs, bet ir pasipiktinęs Vakarų dviveidiškumu. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas gūžčioja pečiais, kodėl Vakarai elgiasi tarsi prokurorai, turintys teisę nurodinėti, kaip Azeraidžanas privalo elgtis savo namuose.
Štai dėl tokios kritikos Lietuva turėtų pergyventi. Nes Lietuva akivaizdžiai užėmusi neteisingą poziciją dėl Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių. Jei oficialusis Vilnius tęs primityvią pataikavimo Armėnijai politiką, ilgainiui žodis „lietuviai“ Azerbaidžane taps neteisingos, nesąžiningos tautos sinonimu. O gal ir dar aršiau – keiksmažodžiu…
Kam už tai turėsime dėkoti? Neteisingą poziciją užėmusiems G. Nausėdai bei G. Landsbergiui ir jų slaptiems kuratoriams Briuselyje ir Strasbūre?
Į tą žinutę būtų galima nekreipt dėmesio. Ji – labai trumputė. Vos keli aptakiai surašyti sakiniai. Be to, ji puikuojasi internetiniame puslapyje, kuris nepritraukia milijonų skaitytojų. Tačiau nutariau netylėti. Joje ypač daug neslepiamo tendencingumo! Taip Lietuvai elgtis nederėtų.
Omenyje turiu oficialų Lietuvos ambasados Armėnijoje puslapį Facebook erdvėje. Ką ten brūkštelėjo mūsų diplomatai? Lietuvos užsienio reikalų ministerija reikalauja, jog būtų atblokuotas Lačino koridorius, jog Kalnų Karabacho gyventojams būtų sudarytos sąlygos laisvai kirsti Lačino koridorių, jog visos atsakingos institucijos teiktų humanitarinę pagalbą Kalnų Karabacho gyventojams. Dar pompastiškai mestelta: „Mes negalime leist, kad įsisiūbuotų humanitarinė krizė“.
Jei žvelgsime paviršutiniškai – nieko blogo neparašyta. Kas gi iš blaiviai mąstančių norėtų humanitarinės krizės? Bet jei žvelgsime atidžiau, ten aptiksime daug grubių klaidų.
Pirma, Lietuvos diplomatinės atstovybės Jerevane vadovas ambasadorius ponas Andrius Pulokas turėtų žinoti, jog pavadinimo „Kalnų Karabachas“ jau nėra. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį šio regiono žemių, ir tuomet joms suteikė Karabacho pavadinimą. Be žodelio „kalnų“. Tad Lietuva klaidina skaitytojus, vartodama neteisingus pavadinimus.
Lietuvos žinutė dėl Lačino koridoriaus
Antra, remiantis tarptautine teise, šis regionas niekad nepriklausė Armėnijai. Jis visąlaik buvo traktuojamas kaip Azerbaidžano žemė. Oficialusis Vilnius taip pat laikosi šios nuomonės. Tad kodėl mes reikalaujame, kad Azerbaidžanas atidarytų Lačino koridorių? Savo teritorijoje Azerbaidžanas turi teisę elgtis kaip tinkamas. Tiesa, žinutėje konkrečiai neištariamas Azerbaidžano vardas. Bet mes visi juk žinome, jog šią perėją blokuoti nusprendė būtent Azerbaidžanas. Tad Lietuva, nurodinėdama, kaip Baku privalo elgtis Lačino koridoriuje, norom – nenorom kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. O tai jau panašu į tarptautinį skandalą.
Trečia, jokios humanitarinės krizės Karabache nėra. Azerbaidžaniečių pasieniečiai civiliams leidžia kirsti Lačino koridorių. Azerbaidžaniečių kariškiai sulaiko tik tuos, kurie mėgina į regioną įvežti ginklų, šaudmenų, minų, narkotikų, nelegalių pinigų. Azerbaidžaniečių karinių struktūrų atstovai čiumpa tik tuos, kurie priklauso ginkluotoms, teroristinėms armėnų gaujoms, nenorinčioms taikiai pasitraukti iš Karabacho. Jie gaudo teroro išpuolius organizuojančius smogikus, kurie per Lačino koridorių mėgina patekti į Karabachą. O gal norite pasakyti, jog teroristinėmis organizacijomis ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak, Krunk kadaise liūdnai garsėjusi Armėnija šiandien negali griebtis panašių išpuolių? Ar Lietuva kur nors paskelbė, kiek Karabache, remiantis Azerbaidžanu, dar knibžda neteisėtų karinių armėnų formuočių? Beje, nematau nieko blogo, jei, situacijai paaštrėjus, iškilus naujo karo grėsmei, Azerbaidžanas tikrai aklinai užblokuotų koridorių. Nuo šito niekas neapsaugotas. Dar sykį primenu – čia Azerbaidžano jurisdikcija.
Jei Vakarų žurnalistai savo filmuotoje medžiagoje arba nuotraukose demonstruoja, jog Karabacho miestų ir miestelių maisto parduotuvių vitrinos – tuščios, suprask, vargšai gyventojai neturi ko valgyti, tai dar nereiškia, kad tai – tiesa. Nenorintys pripažinti, jog Karabachas – Azerbaidžanas, armėnų separatistai specialiai ištuština parduotuvių vitrinas, maistą paslėpdami savo namų rūsiuose, garažuose. Jei youtube.com erdvėje parodyta, kaip Karabacho gyventojai skundžiasi negalį įsivežti vaistų, – ta pati istorija kaip ir dėl tuščių maisto parduotuvių vitrinų.
Ketvirta, Lietuvos diplomatai nuolat perspėja, jog Azerbaidžanas nedrįstų skriausti Karabacho armėnų. Bet niekur neteko skaityti, jog Lietuvos URM aiškiai ir nedviprasmiškai reikalautų, jog būtų atkurtos ir Karabache gyvenusių, bet 1988 – 1994-aisiais iš ten išvytų azerbaidžaniečių teisės grįžti į gimtuosius namus. Azerbaidžano priverstinių pabėgėlių – daug. Milijonas. Bet Lietuvai, regis, gaila tik armėnų. O į azerbaidžaniečius, kurie jėga ir klasta išvyti iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų, – nusispjauti?
Lietuvos ambasada Armėnijoje. Oficialus internetinis puslapis
Penkta, Lietuvos diplomatiniuose pranešimuose iki šiol nepastebėjau aiškių perspėjimų, kad ne tik Azerbaidžanas, bet ir Armėnija privalo griežtai laikytis tarptautinės teisės bei savo įsipareigojimų pasirašius sutartis su Baku. Pavyzdžiui, ar Jerevanas jau atšaukė Nachičevanės regiono blokadą? Tokių nuodėmių Armėnija turinti ir daugiau.
Taigi viešai klausiu, kaip traktuoti tą trumputę Lietuvos URM žinutę, paskelbtą Lietuvos ambasados Armėnijoje internetiniame Facebook puslapyje? Gal vis tik Lietuvos ambasados Jerevane vadovas A. Pulokas paaiškintų, kodėl kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus? Šį viešą klausimą siunčiu ir Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui.
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Sveikindamas į Valdovų rūmus antradienio vakarą susirinkusius NATO ministrus, Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis ragino nepalikti Ukrainos vienos pačios kovoje su Rusija. Pasak jo, Ukrainai šiuo metu reikia tokių patikinimų, kokius prieš kelis dešimtmečius Vilniaus Rotušės aikštėje išsakė buvęs JAV prezidentas George W. Bushas.
Referuodamas į antrus metus besitęsiančią Ukrainos kovą su Rusijos agresija, G. Landsbergis akcentavo, jog istorija davė labai aiškią pamoką – kovoje už laisvę niekas negali būti paliktas vienas.
„Ši laisvės ugnis toliau liepsnoja kiekvieno lietuvio širdyje. Ir kai Ukraina pasipriešina Rusijos terorui, kai baltarusiai atsisako nusilenkti niekingam diktatoriui, kai rožių ar skėčių jūros kviečia kovoti už demokratiją, mes girdime istorijos aidą ir prisimename pamoką, kurią išmokome geriausiai – kovoje už laisvę niekas negali būti paliktas vienas“, – teigė G. Landsbergis.
Kalbėdamas NATO viršūnių susitikimo paraštėse surengtame renginyje G. Landsbergis akcentavo naujai besiformuojančią Europos saugumo architektūrą, kurios neatsiejama dalis – Ukraina.
„Turime pasitelkti visas priemones – ginklus, šaudmenis, mokymus, žvalgybą, diplomatiją – ir Ukrainai pasiekti galutinę pergalę. Prieš mūsų akis formuojasi nauja Europos saugumo architektūra. Paremta stipresne nei bet kada NATO ir transatlantine partneryste. Su Suomija, su Švedija ir su Ukraina – lygiateise ir neatskiriama mūsų saugumo dalimi. Mūsų saugumas – nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nuo Atlanto iki Indijos ir Ramiojo vandenynų priklauso nuo taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos, kurią privalome ginti visi“, – sakė G. Landsbergis.
„Tik mūsų visų tvirtas atsakas gali atgrasyti Maskvos divizijas ir karo samdinius, besitelkiančius vos kelių valandų atstumu nuo Lietuvos. Tik mūsų tvirtybė gali atgrasyti ir priešininkus kituose žemynuose, kurie tikisi, kad susigūšime kaskart susidūrę su ekonominiu spaudimu ar šantažu“, – teigė jis.
Savo kalboje ministras akcentavo, kad būtina imtis ryžtingų ir Kremliui „gerai matomų“ atgrasymo priemonių.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
„Vaizduotė nėra stipriausia Kremliaus pusė – režimas tiki tik tais dalykais, kuriuos mato. Todėl esame dėkingi Vokietijai už jos sprendimą nuolat Lietuvoje dislokuoti 4000 karių brigadą. Esame dėkingi visiems sąjungininkams, kurių kariai atvyksta saugoti NATO rytinių sienų ir nekantriai jų laukiame“, – teigė G. Landsbergis ir baigdamas kalbą prisiminė prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje vykusį JAV prezidento George W. Busho vizitą. Pasak jo, šio buvusio JAV prezidento Rotušės aikštėje ištarti žodžiai šiuo metu yra be galo reikalingi Ukrainai.
„Kuomet prieš 21 metus JAV prezidentas George W. Bush tūkstančių prie Rotušės aikštės susitikusių žmonių akivaizdoje pakvietė Lietuvą į NATO, jis taip pat pažadėjo, kad Lietuvai baigėsi ilga baimės, netikrumo ir vienatvės naktis [deja, vos keli miško broliai sulaukė šios akimirkos]. Šiandien šie žodžiai yra labai reikalingi Ukrainai ir būtent nuo mūsų priklauso ar po tamsios nakties išauš diena. Negalime praleisti šios galimybės! Turime tai padaryti ne tik dėl ukrainiečių, bet ir dėl mūsų pačių“, – sakė jis.
Antradienį paskelbtame Vilniuje vykstančio NATO viršūnių susitikimo komunikate rašoma, kad Ukrainos įstojimui į Aljansą nebus taikomas narystės veiksmų planas. Visgi deklaracijos tekste konkretesni terminai, kada Ukraina galėtų tikėtis įstoti į NATO, nėra apibrėžti.
„Mes galėsime pateikti pakvietimą Ukrainai įstoti į Aljansą, kai sąjungininkės pritars ir bus įvykdytos sąlygos“, – rašoma NATO viršūnių susitikimo komunikate.
Deklaracijos tekste pabrėžiama, kad Ukrainai nebus taikomas narystės veiksmų plano reikalavimas.
„Mes visiškai remiame Ukrainos teisę pasirinkti savo saugumo planus. Ukrainos ateitis yra NATO. Mes dar kartą patvirtiname įsipareigojimą, kurį prisiėmėme per viršūnių susitikimą 2008 m. Bukarešte, kad Ukraina taps NATO nare, ir šiandien pripažįstame, kad Ukrainos kelias į visišką euroatlantinę integraciją nereikalauja Narystės Veiksmų Plano“, – rašoma dokumente.
Taip pat komunikate išsakoma parama Ukrainai vykdant reformas kelyje į NATO.
„Ukraina tampa vis labiau sąveikaujanti ir politiškai integruota į Aljansą ir padarė reikšmingą pažangą reformų kelyje. Sąjungininkės ir toliau rems ir peržiūrės Ukrainos karinio suderinamumo pažangą bei būtinas papildomas reformas demokratijos ir saugumo sektoriuje. Pažangą nuolat vertins NATO užsienio reikalų ministrai. Aljansas rems Ukrainą vykdant šias reformas jos kelyje į būsimą narystę“, – akcentuojama susitikimo deklaracijoje.
ELTA primena, kad antradienį Vilniuje prasidėjo dvi dienas truksiantis aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimas.
Prieš atvykdamas į viršūnių susitikimą V. Zelenskis pareiškė, kad „absurdiška“ nenustatyti Ukrainos narystės NATO termino ir kad neatrodo, jog narės būtų pasirengusios pakviesti Ukrainą į Aljansą arba padėti jai tapti nare.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Prezidentūra toliau kelia klausimą, ar valdančiųjų užimama laikysena dėl apribojimų Baltarusijos piliečiams taikymo deri su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais. Šalies vadovo vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas sako, kad konservatoriams vadovaujantis Gabrielius Landsbergis veikiausiai yra labai drąsus, jei mano, kad bus lengva identifikuoti į Lietuvą patekti norinčius ir, pavyzdžiui, Baltarusijos pilietybę gavusius „Wagner“ samdinius.
„Kaip atskirti žmogų su baltarusišku pasu: tą, kuris yra „Wagner“ (samdinys – ELTA) ir kuris yra tiesiog fūros vairuotojas“, – antradienį, kalbėdamas „Žinių radijui“, retoriškai klausė prezidento patarėjas.
Anot jo, nereikėtų atmesti, kad daliai į Baltarusiją persikėlusių „Wagner“ samdinių bus suteikta Baltarusijos pilietybė. Todėl, jo nuomone, įvertinus per mėnesį į Lietuvą atvykstančius Rusijos ir Baltarusijos piliečių srautus, užtikrinti, kad tarp jų nepasitaikys „Wagner“ samdinių – būtų be galo sunku.
„Be abejo, tiek Valstybės sienos apsaugos tarnyba, tiek VSD, tiek kitos institucijos dirba savo darbą, bet, kad kažkas galėtų garantuoti, jog 150 tūkst. žmonių per mėnesį šiaudų kūgyje mes pamatysime visas adatas… Aš nežinau. Jeigu ponas Landsbergis gali prisiimti tokią atsakomybę, tai jis tikrai drąsus“, – referuodamas į antradienį išsakytą užsienio reikalų ministro poziciją sakė F. Jansonas.
Diskusijas šiuo klausimu pirmadienį inicijavo prezidentas Gitanas Nausėda. Šalies vadovas pirmadienį pažymėjo, esą Seimas padarė klaidą, kai neįsiklausė į Prezidentūros siūlymus dėl nacionalinių sankcijų Rusijos ir Baltarusijos piliečiams.
„Prisiminkime, prezidentas vetavo įstatymą nustatydamas ir teigdamas, kad turėtume taikyti vienodą teisinį režimą šitiems žmonėms, kurie atvyksta iš Rusijos ir iš Baltarusijos. Sakyčiau, valdančioji dauguma piktdžiugiškai šį veto atmetė – na, dabar stovi prie suskilusios geldos“, – LNK televizijai pirmadienį duotame interviu sakė G. Nausėda.
Šią kritiką antradienį atmetė tiek G. Landsbergis, tiek Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Pasak jų, vertinant šį klausimą, reikia žiūrėti kompleksiškiau. Pirmiausiai, atskirti Rusijos ir Baltarusijos visuomenes. Tiek vieno, tiek kito nuomone, Baltarusijos visuomenėje yra didesnis demokratijos siekinys bei nepritarimas Kremliaus sukeltam karui Ukrainoje.
Tačiau F. Jansonas abejoja tokia politikų logika. Tikroji Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt foto
„Jei kalbame apie režimus, tai jokio skirtumo nėra. Kalbame apie agresorę Rusiją ir jos sąjungininkę Baltarusiją. Kalbame apie šalis, kurios dabar jau abi dislokuoja savo teritorijoje branduolinį ginklą. Kalbame apie Baltarusija, kuri savo teritorijoje įrenginėja stovyklą 6 tūkstančiams „Wagner“ kareivių. Kalbame apie Lietuvai tikrai priešiškai nusiteikusias valstybes“, – „Žinių radijui“ antradienį sakė prezidento komunikacijos grupės vadovas.
Jo neįtikino nei G. Landsbergio, nei Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen argumentai, kad, taikant skirtingas sankcijas Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, reikia atsižvelgti į šių valstybių visuomenių specifiką.
„Jeigu kalbame apie visuomenes, reikėtų sociologinių tyrimų, kad parodytume, kaip visuomenė nusiteikusi ir kaip mes jas čia perskaitome“, – sakė F. Jansonas.
Jis, referuojant į valdančiųjų lyderių argumentus, pripažino, kad 2021 m. įvykiai Baltarusijoje parodė, kad demokratijos intencijos šioje šalyje buvo didesnės. Visgi, tęsė patarėjas, šiandien situacija yra pasikeitusi.
„Dabar yra 2023 metai ir daugybė tūkstančių baltarusių, kurie dalyvavo 2021 m. įvykiuose, jau yra seniai išvažiavę iš Baltarusijos, jie yra Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose valstybėse“, – sakė F. Jansonas.
„Šiai akimirkai kalbame apie visuomenę, kuri susitaikė su esama padėtimi, kalbame apie žmones, kurie į Lietuvą važiuoja apsipirkti (…) ir dėl kitų ekonominių interesų“, – pridūrė patarėjas.
Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.
ELTA primena, kad Seimas balandžio mėnesį neįsiklausė į prezidento G. Nausėdos siūlymus dėl nacionalinių sankcijų Rusijos ir Baltarusijos piliečiams. Šalies vadovo veto buvo atmestas 99 parlamentarų balsais.
Nepritarti įstatymą vetavusio prezidento siūlymams, suvienodinti taikomus ribojimus tiek rusams, tiek baltarusiams tuomet kvietė ir valdantieji, ir opozicijai priklausantys parlamentarai.
Nacionalines sankcijas įtvirtinančiame Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą įstatymo projekte, kuriam pritarė Seimas, numatyta metams sugriežtinti leidimų nuolat ar laikinai gyventi šalyje suteikimo, vizų išdavimo tvarką, drausti Rusijos piliečių judėjimą per Europos Sąjungos (ES) išorės sieną (išskyrus atvejus, kai šie atitinka Lietuvos keliamus reikalavimus).
Teisės aktais numatyta sugriežtinti ir Rusijos piliečių teisę įsigyti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Išimtys numatytos tik tiems rusams, kurie turi nuolatinį leidimą gyventi arba turtą, esantį šalyje, įgyja paveldėjimo teisėmis.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda tikina nenorįs analizuoti, kokios priežastys Vokietiją paskatino priimti sprendimą dislokuoti brigadą Lietuvoje. Visgi, atkreipia dėmesį šalies vadovas, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio aštri retorika derybose nepadėjo.
„Aštri retorika čia tikrai nepadeda. (…) Juk vokiečiai turėjo spręsti, ką suteikti Lietuvai, o ne Lietuva dovanojo Vokietijai kažką. Tai, žinoma, kad reikia kitokios retorikos, reikia kitokio bendradarbiavimo, pirmiausiai reikia labai aiškaus patikinimo, kad mes pasitikime savo partneriais“, – LNK Žinioms teigė G. Nausėda.
„Tai mes darėme, ne visi galbūt, bet darėme. Ir dabar turime rezultatą“, – akcentavo prezidentas.
Šalies vadovas nenorėjo analizuoti, kokios priežastys nulėmė tai, kad Vokietija priėmė sprendimą Lietuvoje dislokuoti visą brigadą. Pasak jo, svarbiausia, kad šis sprendimas buvo padarytas.
„Neabejoju, kad Vokietija matydama, kad ir Lenkija imasi lyderystės šiame regione, taip pat į tai atsižvelgė. Ir, tiesą sakant, nenorėčiau čia analizuoti, kokios priežastys buvo esminės, svarbiausia, kad turime rezultatą“, – sakė jis.
G. Nausėda taip pat akcentavo nemanąs, kad Lietuva su Vokietija, užtvirtinant sutarimą, turėtų pasirašyti naują komunikatą. Šalies vadovas pabrėžia, kad šis susitarimas turi būti paremtas abipusiu pasitikėjimu
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Bet kokie nauji komunikatai, nauji dokumentai reikštų, kad mes dar kartą prašome juos krauju pasirašyti ant kažkokių dokumentų. Dar kartą kartoju – mes pasitikime didžiausia mūsų sąjungininke Vokietija. Pasitikime nuo pat tų dienų, kai ji ėmėsi lyderystės Lietuvoje. Per tą laiką mes ne kartą turėjome įsitikinti, kaip rimtai žiūri į savo įsipareigojimus vokiečiai“, – akcentavo G. Nausėda.
„Juk iš esmės neįmanoma dabar, kad tai nebūtų pažadas, nes mes savo pažadų neįgyvendinome. Mes turime pastatyti kaip galima greičiau visą reikalingą infrastruktūrą ir tada Vokietija įgyvendins savo pažado dalį. Čia yra abipusio pasitikėjimo klausimas, kuris geriau įrodomas ne popieriais, o darbais“, – pridūrė jis.
ELTA primena, kad pastarąją savaitę šalyje viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pareiškė, kad Berlynas yra pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras nurodė negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
Pastaroji žinia Lietuvoje sutikta naujomis diskusijomis dėl Lietuvos diplomatinės laikysenos. Valdantieji negaili pagyrų užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, nevengusiam aštrios retorikos ir spaudimo Berlyno atžvilgiu. Visgi, opozicija sako, kad šalies diplomatijos vadovui reikėtų įsivertinti savo elgesį ir išmokti politinio solidumo pamokas. Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje intensyvios diskusijos tęsiasi nuo pernai rudens. Šalies politikai kurį laiką nesutarė, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada Lietuvoje galėtų atsirasti pilnai dislokuota Vokietijos karių brigada.
Politikai taip pat neturėjo vieningos nuomonės, kaip reikėtų vertinti Vilniaus ir Berlyno lyderių – prezidento G. Nausėdos bei kanclerio Olafo Scholzo – praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą, kuriuo sutarta dėl brigados dislokavimo.
Šios politinės diskusijos kontekste Lietuva vysto infrastruktūrą, kuri yra reikalinga priimti sąjungininkus ir jų techniką. Taip pat pradėtas įrenginėti Rūdninkų karinis poligonas.
Man vis tik atrodė, jog Švedija užtektinai rimta valstybė. Šiandien – iš nuostabos svyra rankos. Civilizuotos, brandžios valstybės rašo knygas, jas platina, reklamuoja, rengia jų parodas, aptarimus, verčia į užsienio kalbas, tobulina knygų leidybos procesus, knygas pagarbiai saugo bibliotekų archyvuose, knygynuose. Civilizuotos, brandžios valstybės niekad niekam neleidžia niekinti jokių knygų.
Deja, Švedija pastaruoju metu elgiasi priešingai! Ji neprieštarauja, kad jos miestuose būtų deginamos knygos tarsi pačiais tamsiausiais inkvizicijos ar cenzūros laikais. Beje, Švedija leido tyčiotis iš ypatingai svarbios musulmonams knygos – šventojo Korano. Niekinimo vieta – prie pat Stokholmo mečetės. Data taip pat parinkta vadovaujantis pačiu niekšiškiausiu cinizmu – musulmonų šventės Eid al-Adha išvakarėse.
Dar pridėkime aplinkybę, jog Švedija šiandien trokšta tapti NATO nare, o Turkija šiam švediškam siekiui priešinasi, mat oficialusis Stokholmas bent jau iki šiol globojo turkams priešiškas kurdų grupuotes bei lengva ranka leisdavo Švedijos teritorijoje pleškinti Koraną, – ir turėsime užtektinai ryškų paveikslą. Saviraiškos laisvė – čia niekuo dėta. Visa tai, ką padarė 37 metų Salwanas Momika, prieš kelerius metus pabėgęs iš Irako į Švediją, labiau panašu į provokaciją nei į žodžio ir nuomonės laisvę.
Be kita ko, kaip praneša ELTA, S. Momika trypė Koraną, po to įvyniojo į jį lašinių gabalėlių ir padegė knygos lapus. Vyras taip pat mojavo Švedijos vėliavomis. Šitaip jis neva išreiškė savo nuomonę apie Koraną, šitaip jis neva pabrėžė žodžio laisvės svarbą.
Prie Švedijos ambasados Vilniuje. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Nesąmonė, demagogija. Kam šis drastiškas išpuolis naudingas? Mano žvilgsnis krypsta į Kremlių. Tai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui naudinga, jog Švedija nebūtų priimta į NATO, jog Turkija, svarbi Aljanso narė, prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis mirtinai susipyktų su kandidate į NATO nares Švedija. Gal tas pabėgėlis iš Irako ir nesupranta, ką iš tiesų padarė, gal jį panaudojo jam pačiam nesuvokiant visų pasekmių. Bet Švedijos parlamentaras, Švedijos premjeras, Švedijos teisėjai ir Švedijos slaptosios bei specialiosios tarnybos, man regis, turėjo susigaudyti, kas, kodėl ir kaip juos mausto tarsi aklus kačiukus. O jei nesuvokia, nesupranta, nesusigaudo, tai kokia nauda iš aklos ir kučios Švedijos mūsų Aljansui?
Sprendžiant iš Turkijos užsienio reikalų ministro Hakano Fidano pasipiktinimų, Ankara rimtai supyko. „Aš prakeikiu niekšišką veiksmą, įvykdytą prieš mūsų Šventąją Knygą, Šventąjį Koraną, pirmąją Eid al Adha dieną“, – pareiškė tviteryje Turkijos užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas. „Nepriimtina leisti imtis šių antiislamiškų veiksmų saviraiškos laisvės dingstimi. Užmerkti akis į tokius siaubingus poelgius reiškia būti bendrininku“, – pridūrė jis.
Mano supratimu, Švediją už idiotiškus laužus prie mečečių turėtų pasmerkti ne tik Turkija. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis vos prieš keletą dienų skambino Turkijos kolegai ponui H. Fidanui ir įrodinėjo, kaip svarbu palaiminti Švedijos narystę NATO struktūrose. Teisinga, kad skambino Turkijos užsienio reikalų ministrui, pagirtina, jog užtarė Švediją. Bet jei Lietuva – rimta valstybė, Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis privalėjo skambinti ir į Stokholmą. Jis privalėjo spausti švedus atsikvošėti. Bet, sprendžiant iš susirūpinimų bei pranešimų viešojoje erdvėje, niekas iš Lietuvos vadovų viešai ir atvirai nepasmerkė Švedijos kvailiojimų.
O juk Švedija šiandien nusipelnė pačių pikčiausių pasmerkimų. Jei Švediją į itin kvailą padėtį įstumti pajėgus vienui vienas pabėgėlis iš Irako, jei Švedija jau nebe pirmą sykį leidžia, kad ją maustytų nežinia iš kur atsidanginę žmonės, demagogiškai prisidengdami žodžio ar saviraiškos laisve, tokia valstybė tiek ir teverta pagarbos. Švedijos žvalgybos veltui valgo duoną.
Šių metų birželio 22 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak mūsų Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis kalbėdamas su Turkijos URM ministru teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą.
Štai citata iš minėto pranešimo visuomenei, kurį paskelbė ELTA. „Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“. Taip sakė G. Landsbergis.
Žvelgiant iš šalies, tiktų pagirti Lietuvos diplomatijos šefą, kad, pergyvendamas dėl Švedijos reikalų, tuo pačiu rūpinasi Lietuvos saugumu. Tačiau šių eilučių autorius tokio pobūdžio politikų pareiškimus laiko primityviais. Tokių skelbimų autoriai, beje, tai būdinga visiems politikams, ne tik ministrui G. Landsbergiui, tenori parodyti, kaip jie šauniai pluša „vardan tos Lietuvos“. Daug teatrališkumo, daug gražių žodžių, daug susirūpinimo. Bet visa tai – dirbtina, nenatūralu, be kruopelytės nuoširdumo.
Be kita ko, – dar ir egoistiška. Vaizdžiai tariant, Lietuvos URM bosas tiesiog reikalauja palaiminti Švedijos narystę NATO, nes mums, lietuviams, tai gyvybiškai svarbu.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip, gyvybiškai svarbu. Beveik gyvybės arba mirties klausimas. Todėl, svarstant logiškai, oficialioji Ankara neturėtų prieštarauti Lietuvos pageidavimams. Bet būtent toks Lietuvos prašymas, kurį birželio 22-ąją pademonstravo ponas G. Landsbergis, – niekam tikęs. Bent keletą ėjimų į priekį matantis politikas turėjo šį Gordijaus mazgą numatyti dar tuomet, kai Švedijos sostinėje Stokholme demonstratyviai deginta musulmonams šventa knyga, kai švedų politikai lengva ranka kurdams dovanojo politinį prieglobstį suteikiančius dokumentus. Jau tuomet G. Landsbergis privalėjo viešai susirūpinti, ar Švedija elgiasi civilizuotai, demokratiškai, miesto centre laužuose pleškindama Koraną bei atmesdama turkų prašymus atidžiau pažvelgti į „kurdų problemą“. Nekiltų jokio žemės drebėjimo, jei ponas G. Landsbergis anuomet net būtų kritikavęs Švediją bent jau dėl knygų deginimo centrinėse miesto gatvėse. G. Landsbergio susirūpinimą, ar visuomet teisingai elgiasi oficialusis Stokholmas, laikyčiau pagrįstu. Klausimas, ar elgiamasi teisingai, – vienas iš svarbiausių, aktualiausių (nors labai dažnai užmirštamas). Broliai, kaimynai, partneriai turi teisę šnekučiuotis atvirai. Turi teisę net pasiginčyti, susibarti. Juk, kaip teigiama Švedijos ir Lietuvos konstitucijose, mes esame demokratiškos, atviros, žodžio laisvę ginančios valstybės.
Švedija: sudeginus Koraną, Malmėje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.
Tad jau tuomet G. Landsbergis prarado puikią progą pabarti kvailiojančią Švediją. Turkija būtų pastebėjusi Lietuvos pastangas ieškoti tikrosios tiesos, tikrųjų vertybių. Tačiau jaunasis Gabrielius švedams nė kiek nepriekaištavo. Todėl jis mažumėlę panašus į egoistą, kuris tik prašo, reikalauja, mainais nieko neduodamas.
Beje, jaunasis Gabrielius susikompromitavo Turkijos akyse ne vien dėl nenoro atviriau įvertinti anuometinius Švedijos kvailiojimus. Lietuva pati tebežingsniuoja bjauriu nuodėmės keliu. Omenyje turiu 2005-uosius metus, kuomet Lietuvos parlamentas specialia rezoliucija pasmerkė Turkiją dėl 1915-ųjų metų tragedijos.
Lietuva turi teisę analizuoti, kas dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje. Jai negali niekas uždrausti smerkti tą ar kitą pusę dėl į genocidą panašių žiaurumų. Tačiau tai reikia daryti civilizuotai. Lietuva pirmiausia turėjo nusiųsti istorikų, istorijos tyrinėtojų, žurnalistų grupę į Ankarą ir Stambulą studijuoti turkiškų archyvų. Po pusmečio intensyvių tyrinėjimų privalėjo savus istorijos analizuotojus nuskraidinti į Baku, kad šie skersai išilgai išnarpliotų senuosius azerbaidžaniečių rankraščius. Tuomet lietuviškoji delegacija privalėjo keliauti į Jerevaną peržiūrėti, kas rašoma armėniškuose dokumentuose. Bet šiandieninė Armėnijos valdžia svetimųjų neįsileidžia į savo archyvus, todėl tokia kelionė bent šiomis dienomis neįmanoma. Ir tik po rimtų tyrinėjimų Lietuvos parlamentas, susipažinęs su parvežtų dokumentų kopijomis, turėjo teisę vertinti, ar egizstavo „armėnų tautos genocidas“. Žodžiu, 2005-aisiais metais antiturkišką rezoliuciją lietuviai politikai priėmė netyrinėję nei turkiškų, nei azerbaidžanietiškų, nei armėniškų archyvų. Kažkas šūktelėjo Vakaruose, esą musulmonai turkai ir musulmonai azerbaidžaniečiai skriaudė krikščionis armėnus, ir Lietuva linkusi aklai patikėti. Ar begalima pasielgti kvailiau? Tikriausiai šis žingsnis – vienas iš absurdiškiausių Lietuvos istorijoje.
Turkijos vėliava
Šiandien – 2023-ieji. G. Landsbergis valdžioje jau – trejetą metų. Bet negirdėjau, kad Lietuvos valdančioji dauguma būtų bent jau įpareigojusi Turkijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje reziduojančius diplomatus susipažinti su archyviniais dokumentais, leisiančiais bent kiek giliau suvokti, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėse Osmanų imperijos žemėse. Štai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šių metų birželio 12-ąją įteikė skiriamuosius raštus naujajam Lietuvos ambasadoriui Armėnijoje ponui Andriui Pulokui. Ar šis Lietuvos ambasadorius išdrįs domėtis, kodėl Armėnija savo archyvus, skirtingai nei Turkija ir Azerbaidžanas, laiko aklinai uždarytus?
Azerbaidžano vėliava
O juk atsakymas – akivaizdus. Armėnija bijo atvirauti, mat tuomet paaiškės ne tik išdavystės tuometinėje Osmanų imperijoje, bet ir nusikaltimai engiant, žudant, iš gimtųjų namų vejant azerbaidžaniečius. Oficiali Armėnija nenori, kad pasaulis kuo plačiau sužinotų, jog dar visai neseniai net Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas, ką jau bekalbėti apie Karabachą. Atidžiau pavarčius senuosius rankraščius paaiškėtų ypač ciniška didžioji afera dėl neva armėniškojo Karabacho. Išlįstų į paviršių visos demagogijos, visos klastos, kaip armėnų separatistai kvailino Europą, primesdami mums savo tendencingąjį požiūrį į Kaukazo istoriją. Galų gale Armėnija visais įmanomais būdais slepia žinias apie savo organizacijas ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, kurios vos prieš kelis dešimtmečius rengė teroro aktus prieš turkų diplomatus ne vien Pietų Kaukaze, bet ir Europoje, JAV, Australijoje. Bet Lietuva kažkodėl nepriėmusi nė vienos rezoliucijos, jog turkų diplomatų ir konsulų žudymas Europos sostinėse Paryžiuje, Berlyne, Madride ar Romone, – nusikaltimas.
Taigi pono G. Landsbergio pokalbis su naujuoju Turkijos diplomatijos bosu, drįstu manyti, – egoistiškas. Mes reikalaujame, kad turkai duotų ir tą, ir aną, dar prašysime, kad patvirtų visus Baltijos šalių gynybos planus, dar reikalausime, kad turkų naikintuvai saugotų mūsų oro erdvę, turkų kariai dalyvautų bendrose pratybose, turkų karo laivai patruliuotų Baltijos jūroje, bet patys – nė piršto nepajudiname, kad pasidomėtume, kokių nuoskaudų turi Turkija ir jos sąjungininkas Azerbaidžanas. Deja, Lietuva per pastaruosius trejetą metų nežengė nė vieno rimto žingsnio, kad giliau pažintų Turkiją ir Azerbaidžaną. Tik apsimetė, jog domisi. Mes nesugebėjome organizuoti net ekspedicijos į Ankaros ir Baku archyvus.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilnius, birželio 22 d. (ELTA). Ketvirtadienio vakarą užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis pokalbyje teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą.
„Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“, – sakė G. Landsbergis.
Kaip skelbiama URM pranešime žiniasklaidai, G. Landsbergis pabrėžė Turkijos svarbą teikiant paramą Ukrainai, aktyviai dalyvaujant užtikrinant ukrainietiškų grūdų tiekimą į pasaulio rinkas.
Ministrai taip pat aptarė dvišalius santykius, situaciją regione, kitus artėjančio NATO viršūnių susitikimo Vilniuje klausimus, praneša URM.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Pakruojo skyrius antradienį paragino konservatorių pirmininką Gabrielių Landsbergį pasitikrinti pasitikėjimą partijoje. Apie tai trečiadienį paskelbė naujienų portalas delfi.lt, kuriam informaciją patvirtino Pakruojo konservatorių lyderė Erika Kižienė.
Pasak vietos politikės, kol kas oficialus raštas TS-LKD vadovybei nėra išsiųstas, tačiau yra priimtas protokolinis skyriaus tarybos sprendimas.
„Kadangi viskas jau buvo post factum, iš diskusijos išėjo tai, kad, ko gero, jeigu taip viskas einasi, reikia pirmininkui pačiam pasitikrinti savo mandatą ir savo palaikymą. Dėl sprendimo buvo balsuojama, dauguma pritarė, tik tas raštas dar nėra surašytas ir nėra išsiųstas, bet protokolinis sprendimas kol kas toks yra“, – delfi.lt sakė E. Kižienė.
Pasak konservatorės, G. Landsbergis pasitikėjimą galėtų pasitikrinti TS-LKD taryboje.
Visgi, G. Landsbergis antradienį Seime žurnalistams sakė, kad Seimui atmetus pirmalaikių rinkimų idėją tolesnio jo vadovavimo konservatoriams klausimas veikiausiai nebus keliamas. Pasak jo, nepaisant politinės krizės kontekste pasigirdusių svarstymų, ar nederėtų jam atsistatydinti nesulaukus kadencijos pabaigos, partijoje šio klausimo realiai nėra.
„Balsų dėl atsakomybės prisiėmimo girdisi nuolatos. (…) Tačiau apžvelgiant partijos jauseną ir suteiktą mandatą, nematau pagrindo šį klausimą kelti“, – sakė TS-LKD pirmininkas.
ELTA primena, kad antradienį Seimas nepritarė konservatorių prezidiumo iniciatyvai rugsėjo 10 d. surengti pirmalaikius parlamento rinkimus.
Apie visos politinės sistemos pertvarką konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis prakalbo kilus skandalui dėl galimo savivaldos politikų piktnaudžiavimo kanceliarinėmis lėšomis.
Visgi, ši iniciatyva nesulaukė didelio palaikymo nei valdančiosios daugumos gretose, nei pačioje konservatorių partijoje. G. Landsbergio idėja suabejojęs Palangos meras Šarūnas Vaitkus kritikavo TS-LKD vadovybę ir ragino partijos tarybą kuo skubiau susirinkti ir atšaukti prezidiumo sprendimą dėl pirmalaikių Seimo rinkimų.
Savo ruožtu Seimo narys, konservatorius Mindaugas Skritulskas teigė, kad partijų vadovybei reikia „persikrauti“ ir pasitikrinti rinkėjų pasitikėjimą.
TS-LKD Naujamiesčio skyrius taip pat ketino inicijuoti partijos tarybos posėdį. Ir nors balsavimas dėl naujų Seimo rinkimų žlugo, skyriaus pirmininkas Edmundas Jakubauskas mano, kad partijai vis tiek derėtų sušaukti tarybos posėdį ir sukurti dialogą tarp konservatorių vadovybės ir regionų.
Seimo opozicijos atstovas Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime seniūnas Eugenijus Gentvilas tikina, kad imsis veiksmų, jei konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis nepaneigs jam adresuotų savo kaltinimų dėl piktnaudžiavimo kanceliarinėmis lėšomis.
„Ultimatumų nėra. Jeigu negausiu iš jo pateiktų vienokių ar kitokių paaiškinimų, tai aš imsiuosi veiksmų. Tikrai aš ties tuo nesustosiu. Bet, atleiskite, aš nemanau, kad jau birželio 2 dieną turiu kažką padaryti. Yra visokie senaties terminai, galiojantys visokiuose kodeksuose ir palikite man galimybę apsispręsti. Beje, ne vienam, bet ir su kolegomis, įskaitant ir teisininkus“, – ketvirtadienį žurnalistams Seime sakė E. Gentvilas, anksčiau prašęs, kad G. Landsbergis viešai pasakytus teiginius paneigtų iki birželio 1-osios.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Visgi parlamentaras detaliau nenorėjo konkretizuoti, kokių veiksmų imtųsi, jei nesulauktų viešo G. Landsbergio atsakymo.
„Ar aš privalau informuoti Landsbergį per televiziją, kokių veiksmų aš imsiuosi, jeigu jis nepateiks įrodymų apie mano nepagrįstai ar neteisėtas gautas lėšas… Aš tikrai neprivalau jo informuoti per televiziją“, – pabrėžė jis.
E. Gentvilą papiktino konservatorių lyderio G. Landsbergio pareiškimai, kad dėl savivaldos lėšų įsisavinimo kilęs skandalas yra ne tik Vyriausybės, bet ir Seimo problema. Pasak liberalo, konservatorių partijos pirmininkas, apkaltinęs dalį parlamentarų neskaidriu Seimo lėšų panaudojimu, pažeidė nekaltumo prezumpciją. E. Gentvilas savo poziciją G. Landsbergiui išsakė atviru laišku.
Savo ruožtu, G. Landsbergis žurnalistams sakė, kad jį stebina E. Gentvilo jam viešai reiškiama kritika. G. Landsbergis pažymėjo niekada E. Gentvilo nevadinęs vagimi.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tvirtina, kad Rusijos vadovas Vladimiras Putinas „įkaite“ laiko Zaporižės atominę elektrinę. Pasak jo, keliamos grėsmės bei Maskvos grasinimai rodo, kad reikia paskelbti sankcijas valstybinei Rusijos atominės energetikos įmonei „Rosatom“.
„Putinas vis dar laiko įkaite Zaporižės atominę elektrinę. Dabar jis iš naujo grasina dėl jos saugumo ir kasdien kelia riziką „nelaimingam atsitikimui“. Pats laikas rimtai susidoroti su grėsmėmis ir pagaliau paskelbti „Rosatom“ sankcijas“, – savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje rašė G. Landsbergis.
ELTA primena, kad Lietuva siekia vienuoliktame sankcijų pakete pritaikyti sankcijas „Rosatom“. G. Landsbergis yra atkreipęs dėmesį, kad šiuo metu dėl europinių sankcijų pritaikymo bendrovei vykstanti diskusija yra politinė, o Lietuvos pozicija šiuo klausimu yra nuosekli.
Taip pat premjerė Ingrida Šimonytė yra išreiškusi viltį, kad po ilgesnių diskusijų ES atsiras politinė valia įvesti sankcijas valstybinei Rusijos atominės energetikos įmonei. Visgi, pripažino ministrė pirmininkė, šį procesą stabdo kelios ES valstybės.
Tačiau CNN yra pranešusi, kad 11-ajame Europos Sąjungos (ES) sankcijų Rusijai pakete nebus šios šalies valstybinės branduolinės energetikos kompanijos „Rosatom“. Tai CNN pareiškė vienas aukšto rango bloko pareigūnas.
Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą ES jau priėmė 10 sankcijų Rusijai paketų, kurie numato daugybę prekybos ribojimų ir kitų priemonių.
Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).
Tokijuje viešėjęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis interviu Japonijos leidiniui „Nikkei Asia“ akcentuoja, kad netrukus prasidėsiančiame Didžiojo septyneto (G7) susitikime, kuriam pirmininkaus Japonija, ekonominis spaudimas bus viena iš diskusijų temų.
Ministras pažymi, kad Lietuva neseniai tapo intensyvaus Kinijos ekonominio spaudimo taikiniu – jos pavyzdys esą rodo, kad įmanoma atsilaikyti su sąjungininkų pagalba.
G. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad po to, kai Lietuvoje buvo atidaryta Taivano atstovybė, Kinija nusprendė „kaip įmanoma griežčiau“ nubausti Lietuvą ir sustabdė visą prekybą. G. Landsbergio teigimu, Pekino veiksmai buvo nukreipti ne prieš konkrečią bendrovę ar pramonės šaką, o prieš visą šalį. „Tai liudija, kiek jie pasirengę daryti, jei jiems neįtinka tam tikra politika“, – kalbėjo jis.
Tačiau, anot Lietuvos diplomatijos vadovo, tokiu atveju padeda „vieningas frontas“. „Iš pradžių buvo Europos pagalba, G7 ir Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) pateiktas skundas. Tai lėmė įtampos sumažėjimą, nes Kinijai nepatiko pozicija, kurioje ji atsidūrė“, – pareiškė G. Landsbergis.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas.. EPA-ELTA nuotr.
„Norime, kad ekonominį spaudimą patyrusios šalys pasidalintų savo patirtimi. Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Europos šalys, pavyzdžiui, Norvegija, galėtų pasidalinti patirtimi apie tai, kas įvyko ir kaip išsprendėme situaciją“, – tvirtino ministras.
Interviu dar paklaustas apie bendradarbiavimo su Kinija formatą „17+1“ ir jo gretų sumažėjimą, G. Landsbergis pareiškė, kad jį steigdama Kinija turėjo „geopolitinių ambicijų“. „Jie pamatė vakuumą“, – sakė ministras ir pridūrė, kad būtina dėti pastangas, jog dėl laikysenos Pekino atžvilgiu vis dar dvejojančios valstybės pasirinktų teisingą pusę.
„Turime įtikinti turinčiuosius abejonių, kad mūsų sistema jiems yra naudinga“, – nurodė G. Landsbergis.
Galiausiai ministras Japonijos leidiniui nurodė, kad ES turėtų nubrėžti Kinijai labai aiškias raudonas linijas dėl Taivano, o kartu ir ginklų perdavimo Rusijai. Negana to, G. Landsbergis siūlė apsvarstyti konkretų atsaką, „jei situacija būtų pakeista jėga“.
