Švietimo ir mokslo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Socialiniuose tinkluose išplitus informacijai, neva nuo rugsėjo šalies ugdymo įstaigose moksleiviai turės naują privalomą gyvenimo įgūdžių pamoką, kurioje bus mokomi lytiškumo pagal LGBT ideologijos standartus, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) tokią informaciją neigia.
„Dėmesio, plinta klaidinga informacija apie nuo rugsėjo mokyklose pradedamą įgyvendinti Gyvenimo įgūdžių programą. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija informuoja, kad dokumentas, socialiniuose tinkluose pateikiamas kaip programos turinio reziumė, neturi nieko bendro su tikruoju programos turiniu“, – šeštadienį savo socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje rašė ministerija.
Perspėdama visuomenę, savo įraše ji taip pat ragino atkreipti dėmesį, kad išplatinti dokumentai neatitinka valstybinės įstaigos formato.
„Dezinformaciją skleidžiančius dokumentus galima atpažinti iš neoficialaus formato. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir kitų valstybinių institucijų dokumentų formos dokumentai turi oficialią formą su rekvizitais. Socialinėse medijose plintantis formatas akivaizdžiai nėra sukurtas valstybinės įstaigos“, – pažymėjo ŠMSM.
Vaikai vaikučiai. Slaptai.lt nuotrauka
„Laisviečių“ siūlymas atsisakyti įstatymo nuostatos, numatančios, kad informacija apie LGBTQ+ asmenis ir jų santykius daro neigiamą poveikį nepilnamečiams, jau sulaukė nepritarimo tiek iš valdančiųjų partnerių, tiek iš opozicijos. Pastarosios atstovų teigimu, tai – ideologinis siūlymas, dėl to opozicija jo nepalaikysianti.
Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas sako nepalaikantis šio koalicijos partnerių siūlymo – anot jo, nėra pagrindo keisti įstatymo į liberaliąją pusę. Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Nematau, kuo dabartinė tvarka yra bloga. Dėl individualių bylų baigties keisti įstatyminį reguliavimą tikrai nematau pagrindo. Ką mes tuo pasieksime, ką pagerinsime? Informacinę aplinką savo mažiems vaikams? Nepagerinsime to šiuo siūlymu“, – teigia valdančiųjų atstovas P. Saudargas.
„Įstatymas yra kaip Damoklo kardas. Jis yra ir visi žino, kad yra tam tikros, įstatymo reglamentuotos, ribos ir jų nereikia peržengti. O kai niekas jų neperžengia, tas įstatymas ir neįsijungia“, – pabrėžia parlamentaras.
„Jei jį nuimsime, galbūt pasikeis visa informacinė erdvė. O ją keisti į liberaliąją pusę aš nematau pagrindo“, – sako konservatorius.
A. Veryga: tai – ideologinis siūlymas
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime seniūnės pavaduotojas Aurelijus Veryga taip pat reiškia nepritarimą šiai iniciatyvai. Pasak opozicijos atstovo, kitos siūlymo reikšmės, kaip ideologinės, jis nematantis.
Lukiškių aikštės fontanuose žaidžia vaikai. Slaptai.lt
„Jų ideologija yra aiški, suprantama, mes turime visai kitą nuomonę ir poziciją ir visgi galvojame, kad gerbti visus privalome, bet formuoti žmogų tam tikra kryptimi – tai jau yra kišimasis į tų pačių tėvų galimybę auklėti, kai jie gali turėti visiškai kitą nuomonę ir poziciją. Tai ar čia reikia kažką panašaus daryti, manau, kad ne“, – teigė A. Veryga. Šoka vaikai. Slaptai.lt nuotr.
Jo neįtikina ir ministerijos iniciatyvos įgyvendinimui teikiamas argumentas, kad šia įstatymine iniciatyva siūloma įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą byloje dėl 2013 metais uždraustos knygos vaikams „Gintarinė širdis“, kurioje vaizduojami LGBTQ+ žmonių santykiai.
„Juk žinote, kad mergaitės daug anksčiau subręsta nei berniukai. Ir kai prasideda kažkokie bendravimai, draugavimai, joms gali atrodyti, kad jos ne tos orientacijos – kad joms su berniukais iš savo klasės nesiseka bendrauti. Bet taip gali būti ne dėl to, kad kažkokia orientacija neteisinga, o branda skiriasi keliais metais – berniukai vėliau subręsta“, – pažymi A. Veryga.
„O pagal naują madą gali susidaryti toks įspūdis – gal aš kitokia? Man kažkas yra ne taip? Tai kai viskas pristatoma tokioje šviesoje – vaikams paaiškinti viską gali, pirmiausia, tėvai, šeimoje galima pasišnekėti. O visą tą grūsti per prievartą nei proporcinga, nei reikalinga“, – sako parlamentaras.
ELTA primena, kad praėjusios savaitės penktadienį Teisingumo ministerija įregistravo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma pripažinti negaliojančia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatą, kuria remiantis 2013 metais Lietuvoje buvo uždrausta vaikiška knyga, aprašanti homoseksualių porų meilę. Šia įstatymine iniciatyva siūloma įgyvendindami Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą byloje dėl „Gintarinės širdies“.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio pabaigoje EŽTT paskelbė, jog Lietuva, 2013 m. uždrausdama vaikišką knygą, kurioje aprašoma ir homoseksualių porų meilė, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje užtikrintą saviraiškos laisvės principą.
Vaikams skirti žaidimai. Slaptai.lt nuotr.
Knygos „Gintarinė širdis“ platinimas sustabdytas, remiantis Žurnalistų etikos inspektoriaus raštu, kuriuo pripažinta, kad knyga, kurioje aprašoma ir homoseksualių porų meilė, žalinga vaikams iki 14 metų.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba tokį sprendimą priėmė, remdamasi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostata, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama ta informacija, kuria, be kita ko, „niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.
Latvijoje vyko tūkstančius dalyvių pritraukusios LGBT bendruomenės eitynės „Riga Pride“. EPA-ELTA nuotr.
Ryga, birželio 3 d. (dpa-ELTA). Tūkstančiai žmonių Latvijos sostinėje Rygoje šeštadienį dalyvavo LGBT bendruomenės eitynėse „Riga Pride“, prieš kurias vyko tik pavienės demonstracijos, praneša naujienų agentūra dpa.
Renginyje dalyvavo daugiausiai jaunimas, mojavęs vaivorykštės spalvų vėliavomis ir nešęs plakatus už toleranciją bei lygias teises LGBT bendruomenės nariams – lesbietėms, gėjams, biseksualiems, translyčiams ir kitų seksualinių mažumų atstovams.
Dvi valandas trukusių eitynių šūkis – „Visi esame Latvija“. Tai buvo pagrindinis savaitės trukmės „Riga Pride“ festivalio renginys.
Seksualinių mažumų tema Latvijoje dažniausiai vis dar tabu, o santuoka tarp tos pačios lyties partnerių neįteisinta.
Organizatorių skaičiavimu eitynėse dalyvavo daugiau nei 5 000 žmonių. Spalvingo parado dalyvius Rygos centre saugojo gausios policijos pajėgos. Tačiau šįmet, kitaip nei ankstesniais metais, didesnių incidentų išvengta. Latvijoje – LGBT bendruomenės eitynės „Riga Pride“. EPA-ELTA nuotrauka
Latvijoje – LGBT bendruomenės eitynės „Riga Pride“. EPA-ELTA nuotrauka
„Tai vienos įspūdingiausių eitynių, kokias Ryga yra mačiusi iki šiol. Latvijos visuomenė tapo daug atviresnė ir įtraukesnė“, – Latvijos radijui sakė Kasparas Zalitis, vienas iš renginio organizatorių.
Šių metų „Rainbow Europe“ reitinge, kurį sudaro organizacija „ILGA Europe“, Latvija yra 37-oje vietoje. Iš Europos Sąjungos šalių teisinis LGBTQ žmonių statusas blogesnis nei Latvijoje buvo tik Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje.
Latvijos seksualinių mažumų bendruomenė tikisi, kad šalies prezidentu tapus Edgarui Rinkevičiui bus pasiekta pažanga ir jos atstovai taps priimtinesni visuomenei.
E. Rinkevičius prisipažino esąs gėjus dar 2014 m., tačiau kaip ir dauguma kitų aukštas pareigas užimančių Latvijos politikų šeštadienio eitynėse nedalyvavo.
Draudžiama. Slaptai.lt nuotr.
Atėnai, sausio 11 d. (AFP-ELTA). Graikijos pareigūnai antradienį pažadėjo susekti žmones, kurie nufilmavo gėjų sekso sceną Atėnų Akropolyje, svarbiausioje šalies archeologinėje vietovėje, kai filmuota medžiaga pasirodė internete.
Kultūros ministerijos atstovas naujienų agentūrai AFP sakė, kad pradėtas tyrimas dėl vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas dviejų kaukėtų vyrų seksualinis sąveikavimas į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktoje vietoje. Norime „kuo greičiau surasti asmenis, atsakingus už šį neteisėtą filmavimą“, sakė atstovas.
Anoniminiai trumpametražio filmo „Departenonas“ prodiuseriai teigė, kad Partenonas simbolizuoja „nacionalizmą, Antikos kultą“ ir „patriarchatą“. Erotinę sceną tarp dviejų vyrų jie svetainėje apibūdino kaip „politinį veiksmą“. Tačiau penktadienį išplatintame Kultūros ministerijos pranešime sakoma: „Akropolio archeologinė vietovė nėra ta vieta, kur galima reikštis aktyvistams ar vykdyti kitus veiksmus, įžeidžiančius arba stokojančius pagarbos paminklui“.
36 minučių trukmės filmas pirmą kartą buvo parodytas nedidelei auditorijai gruodžio 16 dieną Salonikų universitete šalies šiaurėje ir nesukėlė pasipiktinimo. Būtent jo pasirodymas internete praėjusį penktadienį iššaukė neigiamą reakciją.
„Man, kaip graikui, gėda, – transliuotojui ANT1 sakė Graikijos aktorių asociacijos prezidentas Spyrosas Bibilas. – Negalima daryti, ką panorėjus, vardan aktyvizmo“.
Sąjunga, atstovaujanti šalies muziejų ir archeologinių vietovių saugotojams, pareiškė „pasipiktinimą ir gėdą“ dėl to, ką pavadino „niekšišku filmu“. Atsakydama į klausimus dėl tokių vietų priežiūros lygio, ji teigė, kad jos patiria personalo problemų, nes Finansų ministerija „beveik niekada nepatvirtina sargų įdarbinimo“.
Salonikų universitetas, neinformavęs Kultūros ministerijos apie filmo turinį, rizikuoja būti įtrauktas į tyrimą. Jokios reakcijos jis kol kas nepateikė.
„Akropolis ir jo paminklai yra universalūs klasikinės dvasios ir civilizacijos simboliai ir sudaro iškiliausią architektūrinį ir meninį kompleksą, Graikijos antikos palikimą pasauliui“, – sakoma UNESCO saugomų paminklų sąraše. Tai taip pat labiausiai lankomas šalies objektas.
Tikėjimo progresu doktrinos paprastai yra linkusios suabsoliutinti savo keliamus tikslus. Pažanga čia ir yra suprantama kaip judėjimas to absoliutinio tikslo linkme, kaip sunkus, bet prasmingas kopimas laimės žiburio pakopomis. Čia tikrai negalioja principas, kad judėjimas yra viskas, o tikslas – niekas.
Savo ruožtu mūsų dienų progresyvistai, kaip atrodo, pažangos viršūne laiko nimbu papuoštos homoseksualų šeimos pavyzdį, ne kitaip. Iš tiesų, homoseksualų šeima čia neretai yra suprantama kaip visos istorijos galutinis tikslas ir aukščiausioji pakopa, kaip absoliutinės idėjos įkūnijimas, nežiūrint to, kad homoseksualų pasijos pašlovinimo retorinės įmantrybės yra perimamos iš labai žilos praeities, atrandamos dar senovės Graikijos sofistikos aruoduose.
Kalbos kalbelės apie kažkokias naujas homoseksualų teises ir gėjų orumą – tai tik foninis triukšmas, kai vedanti idėja yra nusitaikiusi įpiršti tikėjimą apie homoseksualų šeimos atstovavimą aukštesniajam civilizacijos tipui. Toks nusiteikimas kaskart labai aiškiai pasimato mūsų dienų vadinamųjų progresyvistų pasisakymuose, kai po kalbelių apie privalomą žmogiškumą gėjų atžvilgiu neretai labai staigiai, nutraukus sakinį per pusę, pereinama prie įrodinėjimo, kad prigimtinės šeimos vertybes puoselėjantys vyrai yra, mažiausiai, ką galima pasakyti, gašlūnai, savo esme grubūs ir primityvūs padarai, nors suaugusiam žmogui, nežiūrint jo politinių pažiūrų, tarsi savaime turėtų būti aišku, kad tie patys gėjai poruojasi tikrai ne vedami skaistybės idealų ir jokios aukštesniojo subtilumo paslapties čia nėra.
Kiaušinis – taip pat ir vilties simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Na, jeigu absoliutumo simboliu neretai yra laikomas kiaušinis, tai gėjų vadinamosios šeimos absoliutinimo simboliu turėtų būti laikomas gegutės kiaušinis, ar ne?
Savo ruožtu didžiausia mūsų dienų mūsų platumose kuriama vadinamųjų progresyvistų paslaptis yra tai, kad prie gėjų tematikos jie paprastai yra linkę vienaip ar kitaip pritemti dar ir žydų tautos tragedijos, jų išskirtinumo, pasaulinė šlovės ir pan. klausimus. Tiesa sakant, tokia mechaninė asimiliacija kelia niekaip neužganėdintiną nuostabą. Tarkime, čia pasimatantis neįtikėtinas sudvigubinimas yra ne tiek idėjos nuodugnaus išplėtojimo, kiek kažkokio ritualo apraiška, kai mūsų dienų progresyvistai bet kokį, net ir nutolusį nuo jų išpažįstamos magistralinės linijos, pokalbį yra linkę rituališkai užbaigti spekuliacijomis vadinamuoju žydu klausimu. Jeigu būčiau žydas, labai sunerimčiau dėl vadinamųjų progresyvistų bandymo įpainioti tautos atminties konceptą į nešvankius kontekstus, juolab kad tokio mūsų dienų progresyvistų užsiangažavimo neįmanoma pridengti net ir pastaruoju metu madinga tapusia antirasistine retorika, nes keliantis riaušes Black Lives Matter judėjimas, be visa ko kito, žydus renkasi vienu iš savo neapykantos taikinių (jeigu savo ruožtu reikėtų rinktis mums, neabejoju, kad dauguma iš mūsų stotų žydų, o ne JAV didybę užsimojusių dekonstruoti maištininkų pusėje).
Kodėl mūsų dienų vadinamieji progresyvistai yra linkę sukergti skirtingus dalykus? Nepretenduodamas pateikti galutinio atsakymo į šį klausimą, drauge pripažįstu, kad toliau pateikiamas dalinis atsakymas yra fantasmagorinio pobūdžio.
Prie keletą dešimtmečių neįtikėtiną šurmulį Lietuvos padangėje sukėlė „Respublikos“ pirmajame puslapyje išspausdinta karikatūra su prierašu, kad pasaulį valdo gėjai ir žydai. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai dar prisimena – kaip tuomet ardėsi toks Leonidas Donskis, kviesdamas boikotuoti šį garbingą dienraštį vien dėl vienos, bet labai aiškiai išsakytos nuomonės. Tiesą sakant, šių eilučių autorius jau tuomet rezervuotai žiūrėjo ir šiandien panašiai tebežiūri į tokį galios centrų nusakymą, kažką nutokdamas ir apie tai, kad „Respublikoje“ aprašyta ir nupaišyta idėja buvos skelbiama su didele neslepiamo sarkazmo doze. Kita vertus, kaip atrodo man, lietuviško kirpimo mūsų dienų vadinamieji progresyvistai užgimė iš tų duonos valgytojų, kurie aptartą galio centrų nusakymą priėmė be jokių išlygų už gryną pinigą (tokia yra likimo ironija!), čia radę gyvenimo programos tiesiogines nuorodas – kaip būtų galima paprasčiausiu būdu prisitaikyti šioje ašarų pakalnėje, kam visų pirma derėtų įsiteikti? Lietuvoje dar ir šiandien yra gaji iliuzija, kad nežiūrint to, ką tu veiki ir kalbi, būsi užkeltas į viršūnes automatiniu karjeros liftu, jeigu tiktai nepralesi progos pašlovinti žydus. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, tačiau man pastaruoju metu vis dažniau vaidenasi, kad mūsų dienų vadinamieji progresyvistai yra konjunktūros mašinos.
„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.
Net tiek išgąsdino, kiek prajuokino, o po to privertė nesmagiai žiaukčioti Europos Komisijoje (EK) užgimusi iniciatyva atsisakyti Kalėdų pavadinimo. Kaip žinome, tokia iniciatyva buvo greitai atšaukta arba atidėta. Tačiau šiame siaurame laiko tarpelyje tarp pranešimo apie minėtos iniciatyvos užgimimą ir jos atšaukimo TV reportaže pakalbinta vieno Lietuvos universiteto profesorė, neseniai nesėkmingai pretendavusi tapti to universiteto rektore (Dievas susimylėjo), sveikino kretiniškos iniciatyvos pasirodymą, užtikrindama, kad EK aparatas (?) žino, ką daro. Esą ji jau seniai sveikimuose draugams ir pažįstamiems Kalėdų pavadinimo nemini, pakeisdama jį Žiemos švenčių pavadinimu, esą Kalėdų pavadinimas gali užgauti kitų konfesijų žmonių jausmus, primindama, kad panašiu laikotarpiu žydai švenčia Chanukos šventę. Kaip nesunku nuspėti net ir nemačiusiems to TV reportažo, buvusi kandidatė į rektorius toli gražu nepasiūlė žydams pakeisti Chanukos pavadinimą į Žiemos šventės pavadinimą.
Kalėdos Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jeigu neklystu, Chanuka visų pirma yra tautos papročių pašlovinimo šventė, tačiau jau be jokios rizikos suklysti užtikrinu, kad visame pasaulyje nerasite tokio nešvankėlio žydo, kuris tvirtintų, kad Kalėdos, kaip Dievo gimimo pašlovinimo šventė, sutelkiant daugelį tautų, gali užstoti šviesą Chanukos šventei. Kita vertus, Chanuka kaip nacionalistinė arba net ultranacionalistinė šventė neužstoja Kalėdų, nes pati savaime yra šviesų šventė. Drauge puoselėkime viltį, kad artėjančių švenčių džiugesio nesugadins aptemusios sąmonės žmonės, neretai pasivadinantys progresyvistais.
Būtų klaikiai nepadoru, jeigu aš ar kitas Lietuvos pilietis laikytųsi požiūrio, kad jau vien dėl savo, pasakykime taip, tradicinės seksualinės orientacijos esame pranašesni už bendrapilietį homoseksualų žmogų. Tikriausiai visi sutiksite, kad heteroseksuali orientacija savaime nėra joks mūsų nuopelnas ar atpildas už gerus darbus, kaip ir konvertitu, t. y atsivertėliu čia tapti tikriausiai neįmanoma.
Vienoje archainėje žydų maldelėje yra sudėti žodžiai: „Dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad nesukūrei manęs moterimi ir ne žydu“, – tačiau blaškyti Kūrėjo dėmesį dėkojant už tekusią mums seksualinę orientaciją, kaip atrodo, jau būtų didelis persistengimas. Neabejoju, kad gyvename tik vieną kartą, tačiau išpažįstantys karmos dėsnius gali pabandyti įsivaizduoti, kad heteroseksualus vyras, pernelyg užrietęs nosį dėl savo taisyklinga vadinamos seksualinės orientacijos, kitame gyvenime būtinai atgims moterimi lesbiete. Todėl nesiruošiu čia kažką perauklėti, tačiau prisipažinsiu, kad kuo toliau, tuo labiau nesugebu suprasti mums bandomos įpiršti mąstymo logikos, kad visuomenės pažangos klausimas iš esmės susiveda į homoseksualumo pašlovinimo užduotį su keliais dėl įvairovės prikabinamais pribumbasais.
Tarkime, homoseksualas čia visų pirma yra suprantamas kaip padidinto rūpesčio objektas dėl jo interesų tariamo ar tikro pažeistumo, todėl visuomenė laikoma modernia tik tokiu atveju, kai ji sugeba su forsuota atida pasirūpinti homoseksualais, tarsi niekados nesubręstančiais vaikais. Tačiau be didesnio intarpo homoseksualas čia suprantamas ir kaip savaiminis pažangos variklis, pažangos figūra par exellence.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nebūtinai tokį pasikėlimą į dausas populiarina išimtinai tik LGBT bendruomenės žmonės, tikriausiai dar labiau homoseksualo figūros sureikšminimu Lietuvos žemėje yra suinteresuoti vadinamieji pažangiečiai, homoseksualų gretose rasdami palankią dirvą radikaliam sąmonės nutautinimui, dar kitaip tariant, tokie štai homoseksualų piemenys, kurie išstato seksualines mažumas į priekį kaip patrankų mėsą su jų gretose išugdyta giežta antilietuviškumo pathos nuostata. Jeigu pastebėjote, ką tik vardan homoseksualizmo su žmogišku veidu idėjos pabandžiau užsistoti bendrapilietį homoseksualą, darydamas pauzę ir neperskubėjęs su išvada, kad neva homoseksualumas yra toks spaudimas į smegenis, kuris tiesiogiai lemia tautinio nihilizmo suvešėjimą žmogaus dvasioje, palikdamas daug laisvos vietos skaitytojo įsivaizdavimui, kad antitautiškumas čia greičiau yra neliestų dirvonų potencialumas, progresyvistams nepraleidžiant progos įdirbti ir aktualizuoti tokius dirvonus savo naudai.
Rimvydas Valatka
Paprastai gyvenimo gėlėmis vadiname vaikus. Tačiau garsusis Rimvydas Valatka niekados nepraleidžia progos būtent homoseksualus pavadinti žemės druska, auštančio ryto gaivia rasa ar kažkaip panašiai. Kaip dabar jo, tokio saldžialiežuvio, nepavadinsi homoseksualų draugu. Tačiau drauge ir kainą anas už savo meilikavimus užplėšia nežmonišką, vedančią į žmogaus sąmoningumo bankrotą. (Kažkas manęs neseniai paklausė – ką tau blogo padarė tas Valatka, kad tu ant jo taip pyksti? Atsakau – nieko blogo, greičiau – atvirkščiai, nes jis, būdamas redaktoriumi, uždegdavo žalią šviesą net ir mano negrabiems, be pridėtinės konjunktūrinės vertės pasisakymams. O pykstu aš ne ant Valatkos, bet ant savęs dėl to, kad kažkada jį laikiau puikiu žmogumi, įžvalgiu žurnalistu – pastabiu laikmečio metraštininku, galiausiai – talentingu redaktoriumi. Tačiau kai šis buvęs žurnalistas šiandien sako, kad Vytis yra balvonas, kažkas apsiverčia taip pat ir mano viduriuose, – viliuosi, kad tokio fiziologinio konstatavimo, atsakant į klausimą, turėtų užtekti.)
Tikriausiai tik komunistai sugebėjo iki tokio begėdiško lygio klastoti sąvokas, be visa ko kito, išverčiant jas į priešingą pusę, kaip šiandien pažangiečiais pasivadinantys propagandistai. O mūsų tarpusavio pažiūrų kardinalų priešiškumą liudija ir tai, kad homoseksualumo pašlovinimą ir jo integralumo atstatymą vadinamieji pažangiečiai sieja su žengimu į priekį ir pažanga, kai savo ruožtu oponuojantys jiems turi tvirtą pagrindą sakyti, kad tokie lūkesčiai veda į praeitį, įpareigoja daryti atgalinį įtūpstą, siekiantį ikisokratinės antikos laikus. Iš tiesų, problemos, kurią užsimojome teoriškai nusakyti, svarbiausi motyvai susikryžiuoja dar IVa. pr. Kr. pirmoje pusėje parašytame Platono dialoge „Puota“, kurį, pavyzdžiui, filosofijos tyrinėtojas V. Sezemanas yra pavadinęs ryškiausiu didžiojo senovės Graikijos mąstytojo filosofinio palikimo brangakmeniu.
Priminsiu, kad „Puotos“ fabula yra labai paprasta: pažįstamų būrelis susirinko paminėti vieno iš jų pergalę poezijos turnyre ir jaukioje namų aplinkoje nusprendė iš eilės pasakyti panegiriką Erotui, meilės dievui, pašlovinti dažnai nutylimus šio dievo žygdarbius. Taigi pokalbis iš tiesų vyksta apie meilę, grožį ir gėrį. Iš dialoge randamų vienas už kitą įtaigesnių pasisakymų (Agatono himnas Erotui pašlovinti visus lenkia poetiniu virtuoziškumu), dėl mūsų pasirinktos temos plėtotės išskirkime Pausanijaus, kuris aptaria homoseksualios pasijos Eroto reikalus, iš Sokrato, atvėrusio Eroto kaip būties sampratos įvaizdinimo per kūrybinį žmogaus veržlumą perspektyvą, pasisakymus. Dėl čia įrėmintų Sokrato žodžių Platono mokytojas Sokratas yra laikomas pirmasis iš žinomų senovės Graikijos žmonių homoseksualizmo kritikas, nors niekam tiesiogiai jokio pikto žodžio anas čia nepasako, o tik pasidalija savo giluminėmis įžvalgomis apie žmogų kaip kūrėją. Būtų nuodėmė nepastebėti, kad Platonas bent šiame dialoge numanomų Sokrato oponentų nesukarikatūrina, nepalengvina jų svorio sparingo dvikovoje.
Sofistas Pausanijas sako, kad yra du Erotai, t. y. žemiškasis ir dangiškasis. Pirmasis esą siejamas su vulgaria vyro ir moters meile, o antrasis yra pakylėtos vyrų tarpusavio meilė globėjas. Pausanijas pripažįsta, kad kai kuriose šalyse homoseksualūs santykiai yra smerkiami, taip esą yra ten, kur valdo barbarai. Be visa ko kito, Pausanijas piktinasi, kad jo meto visuomenėje laisvosios moterys turi pernelyg daug teisių (įdomu, ką apie šį diskutanto pastebėjimą pasakytų mūsų dienų feministės, neretai palaikančios pažangos ideologiją).
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kaip Pausanijas nusako tai, kas yra homoseksualumas? Jis pateikia logiškai tikslų net žiūrint iš vėliau atsiradusios sąvokų apibrėžimo logikos viršūnių dalyko nusakymą, per nuorodą į artimiausią gimininę sąvoką, drauge pažymint to dalyko rūšinį skirtumą, kad tai yra savanoriška vergystė. Kas be ko, kalba sukasi apie jaunuolio vergystę vyresniam pagal amžių vyrui, kuris čia yra vadinamas mylėtoju.
Koks yra tokios vergystės tikslas? Perskubėjote, jeigu pagalvojote apie kažkokio malonumo vaikymąsi. Kaip sako Pausanijas, tokios savanoriškos vergystės tikslas yra tobulumo siekimas. Taigi jau čia yra keliamas pažangos reikalavimas aukščiau visko. Dėl teisybės reikėtų pastebėti, kad to meto visuomenėje išplitusi homoseksualumo praktika drauge buvo ir jaunuolių įvesdinimo į politinį elitą technologinė priemonė, lėmusi partijų, įtakos grupių, politinių klanų formavimąsi. Taigi, kaip atrodo, ES politikai, gražbyliaudami apie atsinaujinimo siekius, dažnai suka jau kadaise ištryptu keliu.
Prieš pereidamas prie Sokrato nesusilaikysiu nepacitavę minėtojo Agatono dėl poetinės frazę grožio, nusakant dievo Eroto stotą: „O graži šio dievo odos spalva pareina nuo to, kad jis gyvena tarp gėlių: Erotas nelanko nežydinčių ir nužydėjusių kūnų, sielų nei ko kito. Tik tose vietose, kurios žydi ir kvepia, Erotas sustoja ir gyvena“. Sokratas kalba tuoj po Agatono, todėl sunku bus nepastebėti, kad jo prakalba išsiskiria iš visų pasisakymų žodžių taupumu, kraštutinai asketine kalbėjimo maniera, – ko ne ko, o prikaišiotų gėlyčių čia tikrai nerasime. Dar daugiau, – mes iš tiesų tikriausiai pernelyg mažai stebimės, kad svarbiausios Vakarų filosofijos savimonei mintys ir šios temos aptarimui išskirtinai reikšmingos nuorodos Sokrato kalboje nuskamba kaip pasenėjusios moteriškės Diotimos Sokratui papasakotų dalykų perpasakojimas. Apskritai „Puota“ yra savotiškas perpasakojimų šedevras. Apolodoras pasakoja tai, ką jis papasakojo atsitiktiniam praeiviui apie vykusius kadaise pokalbius apie meilę, perpasakodamas tiesioginio liudininko Aristodemo pasakojimą apie įsiplieskusios diskusijos seką, kur Sokratas savo ruožtu persako Diotimos ištaras.
Į Diotimos, neabejotinai išgalvoto personažo lūpas, Sokratas įdeda labai savitai nuskambančią buvusių pasakojimų kontekste, su trenksmu nuaidinčią išvadą, kad Erotas iš visų dievų išsiskiria savo dramatišku prietaringumu, nes esą jo motina buvo Penija, t. y. trūkumo arba stokos deivė, o tėvu laikomas Poras, kuris dažnai yra pavadinamas pertekliaus dievu. Toks meilės dievo gimdytojų tarpusavio atbulumas lemia, kad mūsų gyvenime erotinė energija yra atpažįstama kaip kūrybinė įtampa, kurios iškrova savo ruožtu yra veržimasis su pertekliumi į tai, ko žmogui labiausiai trūksta.
Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.
Ko žmogui labiausiai trūksta? Žmogui kaip mirtingai būtybei labiausia trūksta būties, ar ne? Savo ruožtu vyro ir moters erotinė sąjunga leidžia atsirasti naujai būtybei, tokiu būdu nukeliant mirtingumą. Gimdymą Sokratas vadina gražiausiu kūrybingumo pasireiškimu, kai mirtinga būtybė dalyvauja nemirtingume. Pasak Sokrato, „Vyro ir moters sujungtumo padarinys yra gimdymas. Tai dieviška, nes pradėjimu ir gimdymu mirtingoje būtybėje reiškiasi nemirtingumo pradas“.
Kaip kūrybinis veržlumas žemiškajame lygyje eroto energija leidžia įveikti žmogaus pasmerktumą myriop naujų kartų atsiradimu, tačiau Sokratas išsako užuominą ir apie aukštąją pažinimo erotiką kaip apie žmogaus veržlumą į esmę, tiesą ir būtį, leidžiantį susiliesti su amžinybe. Kaip atrodo, čia jau kalbama apie filosofiją, kuri net pagal savo etimologinę apibrėžtį yra meilė, ne kitaip. Tikriausiai neatsitiktinai vėliau F. Nietzsche filosofiją pavadino linksmuoju mokslu. Tačiau esame girdėję ir tai, kad filosofija nesišypso dekostruotiems žmonėms, o akį kartais pamerkia tik vyrams ir moterims…
Šveicarų rinkėjai tvirtai palaikė tos pačios lytis asmenų santuoką. EPA-ELTA nuotr.
Beveik du trečdaliai Šveicarijos rinkėjų pritarė vyriausybės planui įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, rodo pirmosios prognozės po sekmadienį įvykusio referendumo, kurį surengti pareikalavo šio žingsnio priešininkai.
Rinkos tyrėja „GFS Bern“, per visą kampaniją vykdžiusi svarbiausias apklausas, prognozuoja, kad 64 proc. rinkėjų pritarė „santuokos visiems“ pasiūlymams, tuo Alpių šalis prisijungs prie beveik visos Vakarų Europos.
Rinkimų apylinkės užsidarė vidurdienį (10.00 val. GMT laiku), galutiniai rezultatai turi pasirodyti per kelias valandas.
Šveicarija dekriminalizavo homoseksualumą 1942 m., tačiau daugelis vietos ir regioninių policijos pajėgų ir toliau pildė „gėjų registrus“, kai kurios net iki dešimtojo dešimtmečio pradžios.
Tos pačios lyties poros jau gali įregistruoti civilinę partnerystę, tokių partnerysčių kiekvienais metais sukuriama maždaug 700. Tačiau šis statusas nesuteikia tokių pačių teisių kaip santuoka, įskaitant pilietybės įgijimą ir bendrą įvaikinimą.
Po kelis metus trukusių debatų ir diskusijų Šveicarijos parlamentas praėjusį gruodį patvirtino įstatymo projektą, leidžiantį tos pačios lyties poroms tuoktis 8,6 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Tačiau tai buvo užginčyta remiantis tiesioginės demokratijos sistema Šveicarijoje, kai oponentai surinko 50 tūkst. parašų, reikalingų referendumui šiuo klausimu surengti.
Vyriausybė ir parlamentas ragino rinkėjus pritarti „santuokai visiems“, kad būtų pašalintas „nevienodas elgesys“ su heteroseksualiomis ir gėjų poromis. Kampanijos metu atlikta nuomonės apklausa parodė, kad labiausiai tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimui priešinosi kai kurių krikščionių kongregacijų nariai ir dešiniosios populistinės Šveicarijos liaudies partijos (SVP), didžiausios Šveicarijoje, šalininkai.
Įstatymo pakeitimas leis tos pačios lyties poroms tuoktis civilinėse ceremonijose ir suteiks joms tokias pačias teises kaip ir kitoms susituokusioms poroms. Sutuoktiniai užsieniečiai turės teisę kreiptis dėl pilietybės pagal supaprastintą procedūrą, tos pačios lyties poroms bus leista drauge įsivaikinti. O lesbiečių poros – ir tai buvo prieštaringiausiai vertinamas referendumo kampanijos aspektas – galės gauti spermos donorystę.
Priešininkai buvo apklijavę Šveicarijos miestus ryškiais plakatais, smerkiančiais vaikų pavertimą preke ir perspėjančiais, kad įstatymas „nužudys tėvą“. Viename iš plakatų buvo pavaizduotas verkiantis kūdikis, kurio ausis paženklinta it galvijo, ir klausiama: „Kūdikiai pagal pareikalavimą?“ Kitą su didžiule į zombio panašia galva, vaizduojančia mirusį tėvą, uždengė netoliese esanti pradinė mokykla pietiniame Volio kantone, bijodama, kad jis išgąsdins vaikus.
Kartu su referendumu buvo surengtas dar vienas balsavimas dėl Socialistų partijos jaunimo sparno iniciatyvos, pavadintos „Sumažinti mokesčius nuo darbo užmokesčio, teisingai apmokestinti kapitalą“. Vadinamosios „99 procentų“ iniciatyvos šalininkai norėjo didesnio kapitalo pajamų lygio apmokestinimo, jo ribą turėtų nustatyti parlamentas. Gautos pajamos būtų panaudotos sumažinti pajamų mokesčius neturtingiesiems. „GFS Bern“ prognozavo, kad iniciatyva atmesta, nes pasiūlymą palaikė tik 34 proc. rinkėjų.
Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas trečiadienį pažadėjo sugriežtinti bausmes, kad būtų užkirstas kelias neapykantos nusikaltimams. Jis tai sakė po savaitgalį įvykdytos žiaurios homofobinės atakos, kuri sukėlė pasipiktinimą visoje šalyje.
Įstatymų leidėjams P. Sanchezas sakė, kad vyriausybė padarys viską, kas yra jos galioje, kad užkirstų kelią neapykantos nusikaltimams. Jis paragino parlamentą nedelsiant priimti šių metų pradžioje pristatytą įstatymo projektą dėl vienodo požiūrio į mažumas.
Premjero komentarai pasigirdo šaliai patiriant sukrėtimą dėl sekmadienio incidento, per kurį aštuoni vyrai su gobtuvais užpuolė homoseksualų asmenį Malasanoje, Madrido rajone, populiariame dėl naktinio gyvenimo.
Kaip pranešė žiniasklaida, nukentėjusysis buvo paguldytas į ligoninę dėl sužalojimų, tarp kurių buvo vyrui ant sėdmenų išraižytas žodis „maricon“, žargonu reiškiantis gėjų. Užpuolikų tapatybė dar nenustatyta.
Kaip teigia žmogaus teisių grupės, organizuotos atakos, nukreiptos prieš homoseksualus ir kitas mažumas, vyksta visoje šalyje. Katalonijos vidaus reikalų ministerija trečiadienį prabilo apie „medžioklę“.
2021 m. pirmoje pusėje Ispanijoje būta 43 proc. daugiau neapykantos nusikaltimų prieš žmones dėl jų seksualinės orientacijos nei per visus 2020-uosius metus.
Tokį straipsnelio pavadinimą pasirinkau įkvėptas Aušros Maldeikienės pavyzdžio. Tačiau neperskubėkite pagalvoti kažką nederančio čia, nes aš pats A. Maldeikienę esu linkęs laikyti labai netrivialia asmenybe ir turinčia ką pasakyti ekonomikos reikalų eksperte. Žinia, ji labai dažnai aršiai kritikuodavo savo kolegų ekonomistų darbus ir pasisakymus, ypač negailestingai vertindama jų sovietmečio laikų kūrybinę raišką.
Kai kartą ši kritikė į šuns dienas išdėjo ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus jaunystės laikų disertaciją dėl ten padarytų komunistinių įtūpstų, slaptais kanalais pasidomėjau, pabandžiau atknisti tai – kokias problemas buvo užsimojusi išspręsti mūsų didžioji kritikė savo komjaunuoliškos jaunystės laikais sukurptoje ekonomikos mokslų disertacijoje? Nenustebsite, anosios disertacija vadinosi – „Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis“.
Kaip matote, nieko geresnio net ir specialiai nesugalvotume, nes būtent toks, o ne kitoks pavadinimas labiausiai dera prie Maldeikienės veido, kuri savo ankstyvosios jaunystės laikais tikriausiai buvo dar didesnė maksimaliste nei dabar, nors pagal disertacijos pavadinimo pretenzingumą nesunku būtų atsekti anosios pavardę ir šiandien. Kai kiti to meto ekonomistai pelnydavo SSSR Mokslų akademijos tikrojo nario statusą ir kitus priklausymo tuomečiam mokslo elitui liudijančius kredencialus, visą gyvenimą nedrąsiai spręsdami tokius scholastinius marsistinės doktrinos klausimus, neturinčius jokios euristinė vertė, kaip – ar darbo objektas įeina į gamybinių jėgų apibrėžimą, – būsimoji Maldeikienė stačiai ėjo prie esmės, užsimojusi atskleisti galutinę tiesą, tinkančią vieną kartą ir visiems laikams.
Gundymai. Vitrina. Slaptai.lt foto
Ilgai, oi ilgai svajojau sutikti A.Maldeikienę kokiame nors forume jau sukaupęs drąsą paklausti – o koks pagaliau yra tas pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis, puoselėdamas viltį, kad nuo pelnyto atsakymo, kai tiesa pasirodo iškart visu savo gražumu, kokia, tarkime, yra Atėnė, užgimstanti savo iškiliu stotu ir su visa amunicija tiesiai iš Dzeuso galvos, turėtų nušvisti mano akys. A.Maldekienės garbei pasakysiu, kad niekados nemaniau, kad žinoma ekonomistė, anais laikais užsimojusi nusakytį pagrindinį socializmo dėsnį, būtų turėjusi galvoje socialistinio lenktyniavimo pavadinimą įgijusį tragikomišką farsą. Kas be ko, ne man vienam užkliūna jos poleminis įkarštis ir prasimušančių žodžių tulžingumas, tačiau pagalvojus apie tai, kad moters tulžingumas yra tik sublimuotas jos aistringumo pavidalas, nekyla noro labai prieštarauti ir priešintis. Kaip sako klasikai, karšta moteris yra poeto svajonė. Nuo savęs pridurčiau, kad moteris yra ne mažiau paslaptingas dalykas nei pagrindinis socializmo dėsnis.
Taip jau atsitinka, kad pagalvojus vieną akimirką apie A.Maldeikienę, negali sustoti toliau tą patį galvojęs, nors aš čia nuo pat pradžių buvau nusiteikęs kalbėti visai ne apie A. Maldeikienę, o apie gėjus.
Nebijok, gėjus neįkąs, – sako protingi žmonės. Galimas daiktas, ne be pagrindo yra sakoma ir tai, kad viešai demonstruojantis savo neapykantą gėjams žmogus visų pirma kovoja su savo vidiniais demonais. Kartais perspėjau save ir dėl to, kad pernelyg dažnas kalbėjimas apie gėjus gali sugadinti karmą, kas lemtų, jog kitame gyvenime atgimsi gėjumi. Ar dėl tiesos kas nors ryžtųsi taip aukotis, a? Kita vertus, leiskite nuraminti, pažadant, kad čia mes šaltai diskutuosime ne apie meilę ir neapykantą, bet apie intelekto saviapgaulę ir perspektyvų sutrikimą, iškylantį tada, kai žmogaus teisių tematika yra suvedama į seksualinių mažumų tapatybės paieškos ir įtvirtinimo klausimus.
Nepavargsiu kartodamas, kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą! Homoseksualumas prie žmogaus teisių nieko neprideda ir nieko neatima, nebent gėjai ir lesbietės pareikštų pretenzijas be bilieto važinėtis traukiniais. Kaip atrodo bent man, homoseksualių žmonių teisių klausimas didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus. Dirbtinai sukeltas triukšmas, pastoviai pakurstoma isterija dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją (kokia yra tikroji, – tai jau kitas klausimas). Dar kartą leiskite atkreipti dėmesį į tai, kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises, todėl primestoje diskusijoje dėl homoseksualių žmonių teisių kaip niekur kitur trūksta konkretumo. Pabandykime įsivaizduoti tai, kaip tragikomiškai atrodytų iniciatyva, jeigu kažkas pakviestų pasaulio tautas pasirašyti homoseksualių žmonių teisių chartiją, nežiūrint to, kad pasaulyje yra pripažįstama ir išpažįstama net vaikų teisių chartija.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Prisiminkime, kad Tomas Vytautas Raskevičius, pakilęs į kovą dėl homoseksualių žmonių teisių, Seimo posėdyje iškilmingai pareiškė, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku, žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas.
Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus, neslepiančio savo homoseksualumo, žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Kad ir iš kokio galo žiūrėtume į tokį pareiškimą, jis nuskamba kaip žmogaus intelekto pažeminimas, kaip didžiausia nesąmonė, kada nors įgarsinta Lietuvos Seime.
Tačiau, norite tikėkite, norite ne, čia dar ne galas, žengiant mūsų padangėje žmogaus teisių klausimo suprofanavimo ir kretinizacijos, nepasakius, kanalizacijos linkme. Normalių refleksų žmogų ištinka šokas, pastebėjus, kad beveik visose kaip gyvas velnias prisidauginusiose valstybinėse žmogaus teisių gynimo institucijose vadovaujančius postus užima gėjai ir lesbietės. Ar gėjai ir lesbietės turi kažkokį ypatingą geną, leidžiantį jiems labiau sėkmingai triūsti žmogaus teisių gynimo sferoje? Net jeigu gerai suprantu tai, kodėl sultonas haremo prižiūrėtojais renkasi eunuchus, negaliu perprasti to, kodėl darbui žmogaus teisių apsaugos srityse dažniausiai yra pasirenkami seksualinių mažumų atstovai? Dar labiau klausimą komplikuoja tai, kad bent Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen aplinkoje toks pasirinkimas, kaip atrodo, persidengia su politine korupcija ir nepotizmu. Kyla net toks fantasmagorinis įspūdis, kad, tarkime, įtakingai šeimai, galinčiai lemti savo likimą, sužinojus, jog sūnus ar dukra turi homoseksualių polinkių, šeima nusprendžia, kad nelieka nieko kito kaip nukreipti savo palikuonis žmogaus teisių gynimo tarnystės linkme. Keista, ar ne?
Kaukė vitrinoje. Slaptai.lt nuotr.
Aš pats esu atkreipęs dėmesį į tą aplinkybę, kad gėjai yra talentingi siuvėjai (lrytas.lt), tačiau jokiu būdu taip drąsiai netvirtinčiau, jog seksualinių mažumų atstovai išsiskiria iš kitų žmonių didesniu nei įprasta širdies dosnumu. Dar daugiau, – kaip parodė paskutinių dienų įvykiai, tokia iliuzija gali sutrikdyti tikros dalykų padėties matymo perspektyvas ir užderėti nepavydėtinais nuostoliais. Kad ir kaip žiūrėtume, vis tik nesunku bus pastebėti tai, kokia nuostolinga šiandien visai visuomenei yra žmogaus teisių gynėjo Vytauto Valentinavičiaus veikla, kuris, iš vienos pusės, purvais drabsto valstybės tarnybų pastangas užkardinti nelegalią migraciją, o, iš kitos, yra pasiryžęs prie savo motiniškos krūtinės priglausti ir paguosti kiekvieną nelegalą, palikdamas jam savo vizitinę kortelę. Ką reiškia toks angelizmo pavyzdys, ar ne šventvagiška būtų priekaištauti žmogui dėl empatijos pertekliaus net ir tokiu atveju, kai tai užtraukia grėsmę tėvynainiams? Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, homoseksualo pasijoje nėra tėvynės dėmens, tai vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos pasija. Kita vertus, iškyla didelės abejonės dėl nelygstamo V.Valantinavičiaus taurumo, matant kaip jis nagais ir ragais kabinasi į savo postą, grasindamas pasauliniu skandalu visiems, kas išdrįs iškelti klausimą dėl jo tinkamumo būti Seimo įgaliotu žmogaus teisių gynėju. Taigi, kaip atrodo, čia matome ne tiek empatijos, kiek falšo iškūpėjimą per viršų.
Jeigu aš būčiau dalijęs vizitines kortele kiekvienai studentei, kuriai, kad ir kaip liūdna, tekdavo parašyti nepatenkinimą pažymį, dekanas to būtų nesupratęs, tačiau tarp nepažangių studenčių, galimas daiktas, būčiau pelnęs švelniaširdžio dėstytojo vardą.
Mielas tėvynaini, apsižvalgyk aplinkui ir įsitikink – ar už nugaros netyko toks Vytautas Valentinavičius, pasiruošęs įkasti ir apkrėsti tave motinos Teresės kompleksais?..
EPA – ELTA nuotraukoje – Šveicarijos vėliava
Remiantis penktadienį paskelbtos visuomenės apklausos duomenimis, šveicarai pritaria tos pačios lyties santuokoms, likus vos kelioms savaitėms iki referendumo, kuriame bus sprendžiama, ar įteisinti tokią galimybę.
69 proc. respondentų, kuriuos apklausė „gfs.bern“ institutas, teigė, kad jie pasisako už tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimą. Toks įteisinimas priartintų Šveicariją prie kitų Europos valstybių.
Po ne vienus metus trukusių diskusijų Šveicarijos parlamentas praėjusį gruodį patvirtino įstatymo projektą, leidžiantį tuoktis tos pačios lyties poroms.
Tačiau įstatymo projektas buvo užginčytas pagal Šveicarijos tiesioginės demokratijos sistemą, o jo oponentai surinko daugiau nei 50 tūkst. parašų, kurių reikia, norint surengti referendumą. Referendumo data nustatyta rugsėjo 26 dieną.
Rugpjūčio 2–16 dienomis atlikta apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 22 400 balsavimo teisę turinčių asmenų, parodė, kad maždaug 29 proc. nepritaria naujajam įstatymui, o tik du procentai teigė, kad neturi nuomonės.
Apklausa parodė, kad kai kurių krikščionių kongregacijų nariai ir populistinio dešiniojo sparno Šveicarijos liaudies partijos – didžiausios Šveicarijos politinės partijos – šalininkai labiausiai priešinasi tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimui.
Tos pačios lyties poros Šveicarijoje jau gali įregistruoti civilinę partnerystę, ir kasmet sudaroma apie 700 tokių partnerysčių.
Tačiau šis statusas nesuteikia tokių pačių teisių kaip santuoka, įskaitant pilietybės įgijimą ir vaikų įsivaikinimą.
Vyriausybė ir parlamentas paragino rinkėjus balsavimo metu paremti iniciatyvą „santuoka visiems“ ir panaikinti dabartinį „nevienodą požiūrį“ į heteroseksualias ir gėjų poras.
Jei įstatymas bus patvirtintas, gėjai ir lesbietės galės tuoktis civilinėse ceremonijose, jiems bus suteikiamos tokios pat teisės kaip kitiems sutuoktiniams.
Užsieniečiai, turintys tos pačios lyties sutuoktinį, galės kreiptis dėl pilietybės taikant supaprastintą procedūrą, o tos pačios lyties poroms bus leista kartu įsivaikinti.
Lesbiečių poros taip pat galės naudotis spermos donoryste.
Per keletą savaičių išsitęsęs pasvarstymas tema Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? galiausiai įgalino teikti išvadą, kad vadinamųjų pažangiečių dirbtinai forsuojami gėjų teisių ir judocentrizmo įtvirtinimo lozungai dabartiniame pasaulyje yra žiauriosios konjunktūros užkeikimai, neturintys nieko bendro su pažangos tikrąja to žodžio reikšme siekiais.
Temos plėtotėje siekėme aptarti tuos probleminius mūsų vienybės veiksnius, kurie naujai susiklosčiusiomis aplinkybėms gali tapti dezintegracijos ir atskirties faktoriais.
Kaip nesunku įsivaizduoti, idėjos su jų teikiamu potencialu gali būti vienu iš svarbiausių vienybės, susitelkimo ir mobilizacijos veiksniu, tačiau idėjos taip pat neretai pasitarnauja nesutarimų išryškinimui ir tolesnei susipriešinimo aktualizacijai. Kitą vertus, šiandien išpopuliarėjęs vadinamasis pažangos diskursas net ir negali būti vadinamas idėjų tikrąja to žodžio reikšme kalve, nes iš tiesų tokių pažangiečių skelbiamos tiesos yra neįtikėtinai lėkšti, bukai nuzulinti, dažnu kartojimu turintys tikslą apkvaitinti žmonių protus konjunktūros mobilizaciniai lozungai. Tokio tipo konjunktūra anksčiau buvo pavadinta žiauriąja konjunktūra jau vien dėl to, kad ji naikina sąmonę, nužudo refleksiją ir, tautologiškai tariant, baigia pribaigti Lietuvą.
Tos pažangiečių „idėjos“ iš tiesų yra mentalinės karikatūros, apgailėtinas išsidirbinėjimas, savo turiniu greičiau pašaipos nei rimto rūpesčio vertas dalykas. Taigi tarsi ir būtų galima viską nuleisti juokais, jeigu ne jų užveista neskoningumo subkultūra, pasireiškianti visų pirma tuo, kad žmonės čia yra laikomi visiškais mulkiais, nesugebančiais atpažinti net akivaizdaus falšo. Kita vertus, pastaruoju metu tokie pseudopažangiečiai kaip Gritėnas ir Sadauskas – Kvietkevičius atviru tekstu kviečia susidoroti su
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
kitaminčiais, siekdami užsiundyti prieš savo oponentus jėgos struktūras.
Ar Tau ne keista, mielas skaitytojau, kad totalitarinės visuomenės nuomonių kontrolės metodų ilgisi žmonės, kurie save vadina pažangiečiais ir laisvės šaukliais, ar nekelia abejonių tai, kad Laisvės partija pasivadinusi žmonių grupelė išsiskiria mūsų šalies politiniame peizaže savo ypatingai agresyvia kova prieš žodžio laisvę? Neturiu teisės spręsti už visus, tačiau man ne keista dėl tokios dviveidystės, nes vadinamasis mūsų dienų pažangos diskursas yra tik kaukė, kuria prisidengia niekingiausios sieliūkštės ir pašlemėkai.
Ką siekia apgauti Ingrida Šimonytė, dažniausiai tiražuojamus konjunktūrinius lozungus pavadindama vakarietiškomis Europos vertybėmis? O gal yra taip, kad šiandien stovinti prie vyriausybės vairo moteriškaitė teturi tik labai apgailėtiną supratimą apie Europą ir vakarietiškas vertybes.
Lukiškių aikštė, paversta paplūdimiu. Slaptai.lt
Dabartinė konjunktūra toli gražu nėra pakylėtos Europos idėjos manifestacija, o Europos Sąjungos viršūnės šiandien greičiau atstovauja nuosmūkio epochą, yra sofistinio tipo trivialiojo intelekto viešajame diskurse įsitvirtinimo reprezentavimas, tolstant šviesos greičiu nuo tikrųjų Europos vertybių, atsižadant net Europos susivienijimo idėjos kūrėjų keltų idealų.
Iš tiesų, šiandienos mentalinį nuosmukį galima būtų vertinti kaip Sokrato pralaimėjimo sofistams kraštutinę apraišką, drauge puoselėjant viltį, kad toks nešvankus sutrikimas yra tik menkas, neužtruksiantis laike epizodas, po kurio seks didingas atsigavimas ir atsigręžimas į mirtiną sofistikos kritiką Sokratą. O dabar, tiesą sakant, yra dar blogiau nei būtų galima pagalvoti, štai ir Lietuvoje daugėja tiesioginių liudijimų apie tai, kad jauniems vyrams, turėjusiems galimybę įsidarbinti Briuselio struktūrose, buvo aiškiai pasakyta, jog karjerą čia galima padaryti tik atiduodant savo užpakalį gėjų poreikių tenkinimo reikalams.
Vilnius. Katedros aikštė. Slaptai.lt nuotr.
Ar esame laikmečio įkaitais? Kaip atrodo bent man, šiuo pareinamuoju laikotarpiu taupant jėgas galima apžaisti konjunktūrą, „sėjant kukurūzus“. Tarkime, padorus žmogus vengia tiesioginės konfrontacijos, viešai demonstruodamas nuolankumą konjunktūrai, tačiau realiai viską daro atvirkščiai nei pageidauja konjunktūros pašlemėkai. Pagalvokite patys, ar galima padoriu laikyti tokį sprendimų priėmėją, kuris gėjus laiko lygesniais už lygius, traktuodamas juos kaip visuomenės privilegijuotą kastą, šalia vaikų, o žydų interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų? Antikonjuktūrinis nusiteikimas įpareigoja skelbti, kad visi žmonės yra lygūs, su vienodai traktuojamomis žmogaus teisėmis. Kas ne kas, o žydai tikrai nėra badaujantys Afrikos vaikai, dėl kurių privalėtume aukotis, laisvanoriškai išsižadant savo interesų.
Kita vertus, kai mes esame per jėgą stumiami tai daryti, kyla vidinis poreikis pasipriešinti tokiai prievartai, nevalingai užsimezga visokiausios sąmokslo teorijos. Taigi neatmetu ir tokios galimybės. kad dabartinei konjunktūros Lietuvoje valdžiai pasitraukus nuo arenos, būtent lietuviai pasauliniu mastu iš oficialių tribūnų inicijuos diskusiją dėl apartheido režimo Izraelyje, atsiteisdami žydams už nedraugiškumą ir bjaurų Izraelio ambasadoriaus kišimąsi ne į savo reikalus.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas ne kas, o Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas tikrai nėra padorus žmogus, savo patarėju pasirinkdamas labiausiai atgrasų šiandieninės konjunktūros trubadūrą Gritėną. Dėl to ryškiai sumenksta Vilniaus universitetui garbė, kitaip nepasakysi. Kažkas čia atsitiko tikrai ne į gerąją pusę, nulūžo ar sugedo, nes pastaruoju metu, švelniai tariant, šio universiteto bendruomenei labai nesiseka su rektoriais…
Kviečiu į talką Slaptai.lt skaitytojus, mokančius dirbti su kompiuterinės grafikos įrankiais. Bandau įsivaizduot, jog pilietinės visuomenės telkimui pasitarnautų grafinė kompozicija su puslankiu pateiktu užrašu ANTIKONJUNKTŪRA, likusią ovalo formos kompozicijos dalį užpildant labai pikto šuns snukio pavaizdavimu. Užuomina tokia: mes esame pasiryžę piktai sukandžioti konjunktūrą. Toks grafinis simbolis galėtų tapti pilietine nuosavybe, labiau plataus diapazono nei įprasta vienijimosi ir telkimosi, bendraminčių atpažinimo ženklu. Tikiuosi, kad redakcija neatsisakytų, jeigu pasiūlytumėte publikuoti jūsų pabandymų grafiškai įprasminti pilietinės visuomenės antikonjunktūrinį nusiteikimą.
Tomas Vytautas Raskevičius susitiko su Prezidentūros atstovais. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius po susitikimo su Prezidentūros atstovais džiaugėsi, kad šalies vadovai pagaliau pradėjo diskutuoti ir ieškoti konstruktyvių sprendimų lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo klausimu, kurio politikai, pasak jo, ilgą laiką vengė. Laisvės frakcijai priklausantis politikas įvykusį susitikimą vadina dialogo pradžia bei kartu pažymi, kad Prezidentūra esą yra linkusi ieškoti konstruktyvių sprendimų.
„Labai džiaugiuosi Prezidentūros kvietimu imtis tam tikro tarpininko vaidmens susodinant visas grupes prie stalo, nuleidžiant tą įtampą visuomenėje ir ieškant konstruktyvių sprendimų“, – po susitikimo surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo T. V. Raskevičius, kartu pasidžiaugdamas, kad pats prasidėjusios diskusijos faktas esą yra pozityvus ženklas ieškant sprendimų.
„Svarbiausia, man atrodo, šitame etape yra kalbėti, nes ilgą laiką politikai ir šalies vadovai vengė šio klausimo. Labai džiaugiuosi, kad šiuo metu apie tai yra diskutuojama“, – įsitikinęs parlamentaras.
Pasak jo, skirtingas pažiūras partnerystės klausimu turinčias interesų grupes prie vieno stalo esą siekianti susodinti Prezidentūra žengia tinkamu keliu, ieškant sprendimo.
„Aš tikrai esu dialogą visuomenėje teigiantis politikas, manau, kad sudėtingose diskusijose galime surasti sprendimus. Grupės gali būti įvairios, tai ir politiniai, ideologiniai oponentai, bet svarbiausia yra pokalbis ir konstruktyvaus sprendimo paieška“, – tvirtino Laisvės frakcijos narys.
Kartu ŽTK pirmininkas patikslino, kad tarp Partnerystės projekto rėmėjų ir Prezidentūros yra daugiau aspektų, dėl kurių sutariama, negu tų, dėl kurių galėtų kilti ginčai.
„Manau, kad sąlyčio taškų yra daugiau negu skirtumų“, – mano T. V. Raskevičius.
P. Mačiulis: prezidentas nuosekliai laikosi pozicijos, kad būtina sureguliuoti bendro gyvenimo klausimus
Tuo metu prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis žurnalistams sakė, kad šalies vadovas Gitanas Nausėda nuosekliai laikosi pozicijos, jog būtina sureguliuoti bendro gyvenimo klausimus tiems piliečiams, į kuriuos ir taiko Seimo palaikymo nesulaukęs Partnerystės įstatymas. Klausimas lieka, pažymi patarėjas, kokiu būdu ir forma tai reikėtų padaryti.
„Didžiausias dėmesys yra tam, kaip sureguliuoti bendro gyvenimo (klausimus – ELTA) ir įteisinti tai įstatymais. Prezidentas nuosekliai laikosi pozicijos, kad šio sureguliavimo reikia, jis yra reikalingas ne tik tos pačios lyties poroms, jis reikalingas kur kas didesnei visuomenės daliai. Kokiu būdu tai padaryti: ar kuriant naujus įstatymus, ar Civiliniu kodeksu – tai jau yra diskusija dėl formos. Prezidentas yra išsakęs poziciją, kad, jo nuomone, Civilinio kodekso pakeitimai galbūt būtų ir teisingesnis kelias. Bet viską reikia palikti diskusijoms“, – S. Daukanto aikštėje žurnalistams sakė P. Mačiulis.
Paklaustas, ar matytų galimybę paremti Partnerystės įstatymą, jei šis rudenį Seime būtų priimtas, P. Mačiulis tvirtino, kad prezidentas jau yra išsakęs paramą tos pačios lyties asmenų santykių sureguliavimui.
„Turbūt palaikymas tokio sureguliavimo prezidento jau yra išsakytas. Labai svarbu atsižvelgti į suinteresuotas grupes, skirtingas nuomonių grupes ir girdėti tiek mažumas, tiek nepabijokime išgirsti vyskupų nuomones tam, kad rastume bendrus vardiklius ir pasiektume to, ko Lietuvai tikrai reikia“, – teigė jis, pažymėdamas, kad reikia į diskusiją šiuo klausimu pažiūrėti kitu kampu.
„Seime įstatymas yra sustojęs, diskusija yra baigta. Dėl to reikia iš naujo pažiūrėti kitu kampu į šią situaciją ir pradėti nuo balto lapo“, – sakė P. Mačiulis.
Ar stovėdavo per mitingus prezidentas G. Nausėda šalia Celofano, ar nestovėdavo, – retoriškai klausia R.Valatka, kuriam per mitingus ir kitais atvejais jau nebestovėdavo. Nieko čia nuostabaus, nes dėl didelio darbo krūvio už pažangos idealus morališkai susidėvėjo ir žurnalistikos veteranu anas patapo net dar anksčiau nei paprastai į paankstintą pensiją yra išleidžiamos prostitutės, baleto šokėjai arba policininkai.
X
Nusprendė Valatka ir Tapinas vardan pažangos pasiaukoti ir tapti didesniais gėjais net už Raskevičių. Kaip tokiu atveju reikėtų pastatyti klausimą, – jie ilgai ieškojo atsakymo, nebyliai žiūrėdami vienas kitam į akis. Nieko daugiau neišmanydami ėmė ir atsistojo ant galvos. Nuo to laiko Valatka ir Tapinas yra vadinami moderniaisiais gėjais.
X
Lietuvos priklausomybės nuo Izraelio ambasadoriaus Seimo pirmininkė Čmylytė-Nielsen buvo tituluota šachmatininkė, Karbauskis kažkodėl buvo vadinamas šaškininku, Tapinas tarptautiniu mastu garsėjo kaip pokerio žaidėjas, o Valatka užvis labiausiai mėgo pliekti kortomis „durnių“. Ieškodamas didžiausios savo gyvenimo svajonės, o būtent niekam neprilygstančio durniaus, dažnai kaip erkė pristodavo prie skaitytojų.
X
Valatka nuožmiai kovojo ne tik su buržuaziniais, bet ir proletariniais nacionalistais, įžvelgdamas, kad toks užkratas yra pasidauginęs plačiau nei manė pokario protagonistai ir pokerio aferistai. Tai buvo labiau nuodugnus požiūris, leidęs Valatkai pelnyti išmaniojo stribo garbės vardą.
Nehumaniški Valatkos protagonistai nacionalistus kastruodavo, o pažangusis Valatka tik užsimojo, nieko daugiau, sukonstruoti Nausėdos baidyklę, puoselėdamas viltį, kad tai atgrasys likutinę tautą nuo pasenusių papročių labiausiai humanišku būdu, be kraujo praliejimo.
X
Celofanas nerasdamas sau vietos ilgai klajojo vienišas po pasaulį. „Atstok nuo manęs ir neužtok Saulės“, – paprašė jis Valatkos, kai kartą anas pažadėjo užleisti jam savo vietą pastovėti arba pasėdėti.
X
Tačiau kai Valatka ir Tapinas susirinkdavo į krūvą uždaroje erdvėje, pažangos atmosfera sutirštėdavo iki kraštutinės ribos kaip krekenos. Žmonės užsiėmę nosis kraipydavo galvas, bandydami suprasti – iš kur kyla toks dvokas?..
Kažkas, – gaila, bet autoriaus pavardės neįsidėmėjau, – anksčiau yra išsakęs paprastą, bet drauge didingą mintį, kad laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, nežiūrint okupanto pastangų paversti lietuvius mankurtais, išsaugojo šeimos. Prieš akis turiu ne vieną pavyzdį, leidžiantį pagrįsti tokią paprastai išsakytą ir labiausiai turiningą iš man žinomų sociologinę įžvalgą.
Grįžęs po 10 metų kalinimo už trispalvės iškėlimą Vasario 16 d. proga, mano dėdė nesijautė įbaugintas, namuose garbingiausioje vietoje okupacijos metais laikydamas išsiuvinėtus drobėje nepriklausomos Lietuvos himno žodžius. Į kalėjimą dėdė buvo įgrūstas, paėmus jį iš naujai sukurtos šeimos, auginančios mažamečius sūnų ir dukrą, dar dvi dukros gimė, atkalėjus jam visą okupanto skirtą bausmės laiką. Tarp vyresniųjų vaikų ir jauniausiųjų dukrų plyti ženklus metų skirtumas, tačiau visi užaugę sukūrė nuostabias šeimas, kur lietuvybės puoselėjimas buvo laikomas svarbiausiu dalyku. Kaip man ne kartą yra pasakoję anojo kaimynai, teisiamas dėdė baudėjams bandė priminti faktą, kad viso karo metu padėjo išsislapstyti pabėgusiam iš koncentracijos stovyklos žydų tautybės sovietinės kariuomenės belaisviui, tačiau tai nebuvo užskaityta kaip kaltę (?) mažinanti aplinkybė dėl to, jog neva slapstomas nuo vokiečių valdžios karo belaisvis neieškojo ryšių su sovietiniais partizanais, kurių artimiausiose krašto apylinkėse nebuvo nė kvapo.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tikrai nenoriu pasišildyti prie kito žmogaus garbės lauželio, – būtų labai nepadoru. Tačiau niekas neturi teisės uždrausti man paminėti gyvomis akimis matytos šeimos pavyzdį, kurioje katalikybės ir lietuvybės puoselėjimas buvo neįtikėtinai našūs švaraus dvasingumo suklestėjimo pagrindai. Šių žmonių sugebėjimas išsaugoti švarią sąžinę nešvariais laikais man yra vienas iš svarbiausių Dievo, o iš kitos pusės, taip pat ir Tėvynės realumo įrodymas, kai šalia ontologinio lengvai telpa ir antropologinis Dievo įrodymas, o žmogaus taurumo pavyzdys suteikia Tėvynės idėjai ontologinį didingumą.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją išsaugojo šeimos per tuos sunkius laikus, kai viešasis gyvenimas buvo sovietizuotas iki kaulų smegenų.
Laisvės siekimas su Sąjūdžio mitingais prasiveržė kaip srauni upė, nes šeimose laisvės viltis ruseno net labiausiai nepalankiais laikais. Todėl, kaip atrodo bent man, Šeima yra Kovo 11-osios Lietuvos tramplynas net didesniu laipsniu nei universitetai, kūrybinės sąjungos, yra ne mažesnės pagarbos laisvės byloje nusipelniusi institucija nei disidentų veikla.
Savaitgalį įvykęs Didysis Šeimos gynimo maršas dar kartą parodė šeimos instituto potencialą, saugant kaip akies vyzdį iškovotą nepriklausomybę, stojant prieš bandymus galutinai nususinti šalį, paverčiant ją srutų duobe, kur antilietuviškumas ir šeimos niekinimas tampa dominuojančia ideologija.
To žygio reikalingumą iliustruoja ir tai, kad po savaitgalio pasipylė bjaurūs, šeimas dergiantys komentarai, spjaudymasis nuodingomis seilėmis.
Apie kokią visų žmonių lygybę dar galima būtų kalbėti, jeigu dabar didėja visiškai išplautos sąmonės žmonių skaičius, kai mados reikalu tampa tradicinės šeimos dergimas, o įsipareigojimas pažangai siejamas su sugebėjimu persiimti seksualinių mažumų interesais.
Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
Visų tų tuščiagalvių prašau paaiškinti bent tai, ką jie turi galvoje, kai kalba apie seksualinių mažumų teises? Sakoma, kad su seksualinių mažumų pakilimu išaušo žmogaus teisių rytas, tačiau bent aš dar nesu radęs jokios nuorodos – kas tai yra tos seksualinių mažumų teisės? Kartais man atrodo, kad čia kalbama apie teisę niekinti savo šalį ir tautą, tokį nusiteikimą pavadinant seksualinių mažumų teisėmis, todėl neatsitiktinai tikriausiai ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen į svarbiausius postus jau bando trūks plyš sugrūsti seksualinių mažumų atstovus, neatsirenkant pagal jokį kitą požymį? Kaip kartais atrodo bent man, toks kandidatas – labai patogus dabartinei valdžiai, nes priklausymas seksualinei mažumai yra savotiška garantija, kad šis žmogus nekels jokio rūpesčio dėl galimo tautinio sentimento prasimušimo, nes jam prioritetiniai yra antrojo galo interesai.
Kaip jau tikriausiai teko girdėti, Lietuvoje prigijo tokia praktika, kad Izraelio ambasadorius čia jau turi teisę įsikviesti ant kilimėlio ir išbarti svarbių, tačiau dėl kažko neįtikusių jam mūsų šalies institucijų vadovus. Mane šitokia situacija kraupiai žemina visai ne dėl to, kad Izraelio ambasadorius yra gėjus, o greičiau dėl tos aplinkybės, jog aptartas įvykis parodo mūsų šalies gravitaciją bjauraus apsigimimo ir kolonijinės priklausomybės linkme.
Tačiau neprarandu vilties, kad naujas Šeimos sąjūdis dar kartą prikels tautą ir valstybę.
ES: pandemija didina smurtą prieš LGBTI žmones. EPA-ELTA nuotr.
Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos įgaliotinis Josepas Borrellis Bendrijos vardu atkreipė dėmesį į dėl pandemijos blogėjančią gėjų, lesbiečių, translyčių, interseksualų ir biseksualų padėtį.
„COVID-19 pandemija paskatino dar didesnį smurtą ir diskriminaciją LGBTI žmonių atžvilgiu“, – pareiškė J. Borrellis sekmadienį, prieš pirmadienį (gegužės 17 d.) minimą tarptautinę kovos su neapykanta seksualinėms mažumoms dieną.
Tai, pavyzdžiui, apima yra šeiminį smurtą, internete ir ne internete skleidžiamą neapykantą bei nusikaltimus iš neapykantos. J. Borrellis pabrėžė, kad visi žmonės gimė laisvi ir lygiateisiai. ES, ano jo, patvirtina savo įsipareigojimą ginti ir skatinti ir LGBTI žmonių teises. Bendrija esą susirūpinusi, kad 69 šalyse tos pačios lyties asmenų santykiai yra kriminalizuoti, o 11 valstybių už tai net gresia mirties bausmė.
Praeitą kartą skelbiau išvadą, kad neva tik pusprotis galėtų patikėti, jog šeimos ir tradicinių vertybių gynėjai yra Putino bendraminčiai.
Žinia, jeigu nebūtų tokių puspročių ir silpnapročių, nereikėtų laužtis pro atviras duris, su užsidegimu dėstant tarsi ir savaime aiškius dalykus. Kitas reikalas, kad Putino Rusijos simpatikai ir įtakos agentai tradicinės šeimos instituto gynimo akcijose randa labiausiai patogią sau širmą, lengvai susiliedami su visai kitais pagrindais susitelkusia nuoširdžių žmonių minia. Kaip atrodo, dėl to mes patys didele dalimi esame kalti.
Nenuostabu, kad demokratinėse šalyse yra ginamos mažumų teisės. Postmodernistinė sąmonės paradigma apskritai reikalauja atstatyti tų žmonių orumą, kurie buvo atstumti ir pažeminti moderniaisiais laikais. Nestebina ir tai, kad ir Europos sąjungos, atstovaujančios šiandieninės Europos idėjai, parlamento tribūnos yra panaudojamos mažumų teisių gynimo labui, paraginimams būti tolerantiškiems kitokios seksualinės orientacijos bendrapiliečiams. Tačiau esame verčiami stebėtis neatsistebint dėl to, kad ES institucijų plėtojama vadinamoji kova dėl mažumų teisių yra tokia nuožmi ir drauge permanentinė, neatslūgstanti nei minutėlei, vykdoma pasitelkiant visus resursus pagal totalinio karo logiką. Dėl tokio europarlamentarų užsiangažavimo pirmoji asociacija, kuri šauna į galvą, išgirdus ES parlamento pavadinimą, yra apie tai, kad ši institucija gali būti laikoma gėjų gynimo lygos generaliniu štabu ir tik vėliau, geriau pagalvojęs, pradedi prisiminti kitus, daug svarbesnius dalykus.
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kodėl būtent čia, atstovaujančiose Europos idėjai institucijose, yra fokusuojamos svarbiausios seksualinių mažumų lobistų pajėgos? Ar europarlamento posėdžių salės minkštosios kėdės pailsinti užpakalius vilioja gėjus labiau nei kitų seksualinių pakraipų žmones, tarkime, panašiai kaip lauko išvietės kvapai vasarą pritraukia musių spiečius? Vis tik, kaip atrodo, taip pasukę klausimą, nuslystume paviršiumi, nesugebėdami įvertinti tikros dalykų padėtis. Todėl skubu pasidalinti savo intuicijomis, kad be nuoširdaus susirūpinimo seksualinių mažumų teisėmis (aš vis dar nesuprantu – kas tai yra), šį klausimą siekia ideologizuoti, paverčia jį triukšmingos fiestos svarbiausiu renginiu, ištrimituoja po pasaulį ES parlamente dirbantys Putino emisarai. Būtent jų keliamo atvirkščiosios propagandos triukšmo dėka, tokiu būdu siekiant išpurenti dirvą Putino kaip alternatyvaus veikėjo legendos sukūrimui, įsitvirtina tampriau nei reikėtų pagal idėją susijusio su gėjų darbotvarkės rūpesčiais ES parlamento vaizdinys. Jų rankomis, nieko nepasakysi, būtent tolerancijos įpakavime mums yra įteikiamas užnuodytas tortas.
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo bent man, doras, neužsiimantis sąmonės onanizmu gėjus, nepageidauja tokio didelio triukšmo, koks dabar yra daromas dėl nieko. Kita vertus, dirbtinai forsuojamas rūpestis gėjų teisėmis jau pradeda įkyrėti daugumai žmonių, verčia bodėtis europinėmis institucijomis ir tokiu būdu vis labiau kenkia šalies saugumui.
Gėjai nėra blogesni žmones už ne gėjus. Kitas klausimas, kas pirmenybę teikia antrojo galo reikalams, o kam svarbiausias dalykas yra tautos išlikimo ir Tėvynės klestėjimo rūpesčiai?
Andrzejus Duda siūlo į Konstituciją įtraukti draudimą tos pačios lyties asmenų poroms įsivaikinti. EPA-ELTA nuotr.
Likus mažiau nei savaitei iki antrojo Lenkijos prezidento rinkimų turo, perrinkimo siekiantis Andrzejus Duda pateikė parlamentui Konstitucijos pataisą, pagal kurią būtų uždrausta tos pačios lyties asmenų poroms įsivaikinti.
Pirmadienį A. Duda pasirašė Konstitucijos pataisų projektą, kuris perduotas svarstyti parlamentui.
Pasak A. Dudos, tokia pataisa padėtų geriau pasirūpinti vaikų saugumu ir gerove.
Kad pataisa įsigaliotų, jai turi pritarti du trečdaliai Seimo narių ir absoliuti dauguma Senato narių. Tiesa, dabartiniame politiniame Lenkijos kontekste šias sąlygas įgyvendinti būtų gan sudėtinga.
A. Duda siekia perrinkimo antrai 5 metų kadencijai, pagrindiniai jo rinkimų kampanijos akcentai – socialinės išmokos nepasiturintiems ir konservatyvus požiūris socialiniais klausimais.
A. Duda kuria tradicinių šeimos vertybių gynėjo įvaizdį ir pasisako prieš lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių (LGBT) bendruomenės asmenų santuoką ar civilinę partnerystę.
A. Dudos konkurentas antrajame rinkimų rate yra liberalių pažiūrų Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis, kuris taip pat pasisako prieš galimybę tos pačios lyties asmenims įsivaikinti, tačiau anksčiau jis pasisakė už vienalyčių porų santuokas.
Sekmadienį vyks antrasis Lenkijos prezidento rinkimų turas. Rinkėjų apklausos lengvos pergalės nežada nei vienam iš politikų, tačiau kiek daugiau rinkėjų simpatijų šiuo metu tenka dabartiniam prezidentui A. Dudai.
Seksualinės fantazijos. Slaptai.lt nuotr.
Nyderlandų valdžia paskelbė, kad šalyje išduodamose asmens tapatybės kortelėse ateityje nebebus nurodoma lytis, taip siekiant prisitaikyti prie žmonių, kurie savęs nelaiko nei vyru, nei moterimi, informuoja dpa.
Švietimo ministrė Ingrid van Engelshoven, kreipdamasi į parlamentą Hagoje, pareiškė, kad įrašas apie lytį nebūtinas.
Dėl praktinių priežasčių pokyčiai bus įgyvendinti tik 2024-2025 m., kai bus pereita prie naujo tipo asmens tapatybės kortelių.
Pasikeitimų pasuose kol kas nebus, nes jiems taikomos Europos Sąjungos taisyklės.
Ministrė, kuri taip pat atsakinga už emancipaciją, norėtų, kad informacijos apie lytį neliktų ir oficialiuose registruose bei darbo skelbimuose į valstybės tarnybą. Anot jos, tai leistų žmonėms „patiems apsispręsti dėl savo tapatybės ir gyventi visapusiškai laisvą ir saugų gyvenimą“.
Šią žinią palankiai sutiko lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) bendruomenė.
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Europos Komisijos vicepirmininkė Vera Jourova sukritikavo Lenkijos prezidentą Andrzejų Dudą už seksualines mažumas diskriminuojančią retoriką rinkimų kovoje. „Tikrai liūdna, kad šiuolaikinėje Europoje aukšto rango politikai dėl potencialios politinės naudos užsipuola mažumas“, – sakė ji pirmadienį Europos Parlamento komitete, tačiau konkrečiai A. Dudos neįvardijo.
Valdančiosios konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos (PiS) kandidatas A. Duda šeštadienį viename rinkimų kampanijos renginyje Žemutinėje Silezijoje, turėdamas omenyje lesbietes, gėjus, biseksualus ir translyčius (LGBT), sakė: „Mus mėgina įtikinti, kad tai žmonės.
Tačiau tai tiesiog ideologija“. Komunistų valdymo metais vaikams mokyklose į galvą buvo kalama komunistinė ideologija, o dabar, anot A. Dudos, tai mėginama daryti su seksualinių mažumų ideologija. „Tai toks neo-bolševizmas“, – pridūrė prezidentas.
A. Dudos žodžius sukritikavo ir Lenkijos ombudsmenas žmogaus teisių klausimams Adamas Bodnaras. „Nėra jokių aplinkybių ir jokios rinkimų kampanijos, kuri galėtų pateisinti vienos visuomenės grupės nužmoginimą ir homofobišką retoriką“, – sakė jis pirmadienį. A. Bodnaras paragino atsisakyti atskirties ir neapykantos kalbos.
Kitame rinkimų kampanijos renginyje A. Duda pirmadienį Liubline vėl gynė savo poziciją. Jis esą sulaukia kritikos šalyje ir užsienyje už tai, jog nenori, kad į mokyklas patektų medžiaga, kuri iškreiptų vaikų moralės supratimą.
A. Duda savos pasisakymais, viena vertus, taikosi į konservatyvų, katalikiškų PiS rinkėjų ratų, antra vertus – į pavojingiausią jo varžovą rinkimuose, Varšuvos merą Rafalą Trzaskowskį, kuris aktyviai remia LGTB judėjimą.
Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nuliūdino mane kun. Roberto Grigo pozicija ir laikysena rinkiminėje kampanijoje, ypač vakar, gegužės 22 d., pasirodžius straipsniui Delfyje pavadinimu „Beprecedentis įvykis: „Marijos radijuje“ Vytauto Landsbergio interviu buvo cenzūruotas ir užblokuotas”
Profesoriaus Vytauto Landsbergio teigimu FB, jo interviu „Marijos radijui“ buvo cenzūruotas ir galiausiai užblokuotas dėl jame pasakytų žodžių apie Ingridą Šimonytę.
Profesorius V. Landsbergis FB įraše mini ir kun. R. Grigą teigdamas, kad kunigas turėtų atsiprašyti. „Politinėse varžybose, už kurių neabejotinai šmėkšo viena užsienio kontora, nūnai eksploatuojami du meluojantys kunigai, piktai šnekėję prieš Ingridą Šimonytę. Manau, Robertas Grigas, kurį taip mielai cituoja ir technologai, ir prekyvietės musės, dar turi laiko atsiprašyti“, – teigė profesorius.
Spėju, užblokuotame interviu buvo kalbama ir apie „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius”, kuriuos kun. R. Grigas panaudojo rinkiminėje kampanijoje, FB išdėstydamas savo negatyvų požiūrį į šią knygą bei jos autorių J. Hašeką. Pats kunigas teigė Delfyje, kad įraše konkretaus kandidato nepaminėjo, nors Ingrida Šimonytė ne kartą yra citavusi būtent šios knygos citatas. „Pagudravau, – nusijuokė kunigas. – Kadangi bažnyčios vadovybė man ir visiems kitiems pasakė, kad neminėčiau, reikšdamas savo požiūrį ar nuomonę, ar simpatijas, kandidatų vardų, kaip matėte, vardais nepaminėjau“, – tvirtino kunigas.
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar gegužės 17 d. FB apie tokius „gudravimus” rašiau:
„Nežinau, kokį poveikį rinkėjams daro kandidatų į Prezidento postą požiūris į vadinamą seksualinių mažumų partnerystės įteisinimą. Tačiau kadangi pirmajame ture Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda surinko maždaug tiek pat balsų, antrajame ture ir nedidelis procentas gali būti lemiamas.
Pavarčius Interneto puslapius (google), galima įsitikinti, kad abu kandidatai į Prezidento postą pripažįsta seksualinių mažumų problemų egzistavimą (tai, kad seksualinių mažumų problemos egzistuoja, pripažįsta ir Popiežius). Abu pasisako už partnerystės įteisinimą ir ta prasme jie yra lygiaverčiai. Tačiau kažkodėl kai kurių dvasininkų (jų – mažuma) raginimai nebalsuoti už kandidatą – partnerystės įteisinimo šalininką nukreipiami tik į Ingridą Šimonytę. O tai mažų mažiausiai nesąžininga. Nuodėmė, taip sakant.”
Prieš tai kun. R. Grigas FB parašė: „Sauliaus S. kolchozas pralaimėjo, bet gali laimėt Ingridos Š. naktinis gėjų klubas. Vis dėlto geriau jau Gitano N. bankas”. Galima tokiame tekste, kaip ir „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių” atveju, neminėti vardų („kolchozas pralaimėjo, bet gali laimėt naktinis gėjų klubas. Vis dėlto geriau jau bankas”) – visi ir be jų supras, kas yra kas.
Ir dar rašiau: „Neprarandu vilties, kad mano didžiai gerbiamas kunigas Robertas Grigas padarys sąžiningą, garbingą pareiškimą abiejų kandidatų atžvilgiu, juolab, kad Prezidentas nesprendžia seksualinių mažumų partnerystės įteisinimo ir panašių klausimų.
G. Nausėda ir I. Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Beje, noriu šiek tiek apginti „Šveiko nuotykius”. Tai buvo viena iš skaitomiausių knygų Lietuvoje sovietmečiu. Daug kas joje vedė paralelę tarp inkorporuotos į Austro-Vengrijos imperiją čekų tautos ir inkorporuotos lietuvių tautos, žinia, į kokią imperiją. Cinizmą, kuriuo kvėpuoja knyga, taip pat reikėtų priskirti prie švelnios pasipriešinimo okupantui formos.
Ir štai tik ką FB pasirodė kun. Roberto Grigo pareiškimas: „Bendražygis iš Sąjūdžio sako, kad turėčiau atsiprašyti. Ar už viešai reikštas pažiūras, ar už raiškos stilių? Laisvoj šaly?”
