Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Gintaras Visockas
„Ilga kelionė į Hankendį“ – tai grožinio pobūdžio tekstas, pasakojantis apie Azerbaidžano istorija susidomėjusio lietuvių žurnalisto keliones, įspūdžius, pastebėjimus. Nepaisant kelių išgalvotų situacijų, čia gausu tikrai nutikusių nuotykių, tikrai patirtų jausmų. Pagrindinis herojus Mikis jaučia būtent tai, ką kadaise teko savo kailiu patirti šių eilučių autoriui, keliaujančiam į Baku, Giandžą ar Nachičevanę. Būtų kvaila tai neigti. Tačiau riebaus lygybės ženklo brėžti taip pat nederėtų.
Be to, šiuo rašiniu susidomėjusius skaitytojus perspėju: „Ilga kelionė į Hankendį“ – ne vien apie Azerbaidžaną, kurį, beje, išties pamilau ir laikau savo antrąja Tėvyne. Čia mėginu svarstyti, ar prasminga žurnalistinė veikla, jei taviškis rašinys po kelių savaičių (ką jau bekalbėti apie kelerius metus), tampa neįdomus, neaktualus?
Šioje „kelionėje“ aprašau ir kitą ne kartą suvoktą gyvenimišką patirtį: tik ilgai ir kantriai plušant įmanoma patirti pergalių. Verkšlendamas, tinginiaudamas, vaikydamasis lengvų honorarų nieko nepasieksi.
Trečioji man svarbi tema – ar Lietuva nėra praradusi savigarbos, ar ne per lengvai leidžiamės stumdomi net tų, kuriuos pagarbiai vadiname „strateginiais partneriais“?
Kokia šios knygos literatūrinė vertė – bijau svarstyti. Baiminuosi todėl, kad per pastaruosius tris dešimtmečius, aktyviai dirbdamas žurnalistu, iki kaklo įklimpau į žurnalistinių štampų, bjaurių, primityvių konstrukcijų liūną. Išsiropšti, išsiveržti iš šios pelkės – ne taip paprasta.
Už šią knygą esu dėkingas azerbaidžaniečiams draugams, kurie padėjo keliauti po Azerbaidžaną. Jei ne jų kantrybė, nuoširdus rūpestis, šios odisėjos nebūtų buvę.
Jei būsime sveiki gyvi, 2022-aisiais metais numatęs išleisti „Ilgos kelionės į Hankendį“ tęsinį.
Azerbaidžano spaudoje paskelbti dar keli Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai. Turiu omenyje leidinyje Caliber.az publikuotą rašinį „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“ bei Caliber.az ženklu pažymėtą video reportažą “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“ (apie pirmąją kritišką azerbaidžaniečių tekstą rašiau straipsnyje „Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė“).
Sakote, ši tema mums, lietuviams, – neaktuali? Maža kas kur kritikuoja Lietuvą? Taip, visų tarptautinėje arenoje pasirodančių publikacijų apie Lietuvą nesužiūrėsi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju – kiek kitaip. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, bet Azerbaidžanas – teisus! Tūkstantį kartų teisus! Oficialusis Baku pagrįstai piktinasi neseniai paskelbtu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”.
Pirma, mūsų URM nežino, jog pavadinimo “Kalnų Karabachas“ jau nėra. Šį regioną Azerbaidžanas vadina Karabachu. Tokio niuanso nežinoti – tai tas pats, kaip nežinoti, jog Gruzija nūnai turi kitą pavadinimą – Sakartvelas. Nebent šitaip Lietuvos URM subtiliai pataikauja armėnų separatistams, mėgstantiems naudoti Kalnų Karabacho pavadinimą.
Azerbaidžaniečiai. Lačino kelyje
Antra. Reikšti susirūpinimą solidžiai įstaigai derėtų tik tuo atveju, jei jis – pagrįstas, be melo, be dvigubų standartų, be tendencingumų. Lietuva gi Pietų Kaukaze keliauja į lankas. Žvelgiant atidžiau, azerbaidžaniečiai nedaro nieko bjauraus ir nusikalstamo. Tiesiog kelyje Lačinas – Šuša – Hankendis jie nuo gruodžio 12-osios rengia mitingus. Visuomeninės, ekologinės pakraipos organizacijos, kuriose daug – šalies likimui neabejingo jaunimo, reikalauja, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ leistų jiems pasižiūrėti, kas dedasi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose. Azerbaidžaniečiai įtaria, kad armėnų separatistai, suprasdami, jog vis tiek jiems teks palikti šias teritorijas, barbariškai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas, specialiai, vedini keršto, teršia unikalią Karabacho gamtą. Esama įtarimų, kad ten net kaišioja minas, kad azerbaidžaniečiams būtų kuo sunkiau atkurti kraštą.
Azerbaidžanietiškas straipsnis, kuriame kritikuojama Lietuvos diplomatiją
Kur čia, sakykite, esama nusikaltimo požymių? Remiantis tarptautine teise, visas Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tai – visiems žinoma. Taip pat žinoma ir Lietuvos URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui. Vadinasi, Lačino kelias į Šušą ir Hankendį – Azerbaidžano teritorijoje. Šį kelią už savo pinigus, be kita ko, tiesia ir remontuoja Azerbaidžanas. Bet azerbaidžaniečiai, tik pamanyk, neturi teisės patekti į ten esančias kasyklas?! Neturi teisės net piktintis, rengti mitingų? Kodėl Lietuvos URM vadovybė nereiškia, pavyzdžiui, susirūpinimo dėl „rusų taikdarių“ šališkumo, kodėl Lietuvos diplomatai nesipiktina armėnų separatistais, nesitraukiančiais iš Karabacho?
Lietuvos susirūpinimai, girdi, azerbaidžaniečių mitinguotojai trukdo į Hankendį patekti humanitariams kroviniams, o tai neva reiškia, jog Hankendyje gyvenantys žmonės būtinai liks be vandens, maisto, vaistų, – iš piršto laužti. Azerbaidžaniečiai tokius krovinius praleidžia. Azerbaidžaniečiai baiminasi, jog į Hankendį nepatektų minos, ginklai, neatvažiuotų diversinės grupės, sakykim, iš Irano. Azerbaidžaniečiai rūpinasi, kad iš jų žemių nebūtų išvežtas varis, auksas, molibdenas, daugiau nebūtų teršiami vandenys. Tik tiek. Ar tai – daug? Jei vis tiek priekaištausime azerbaidžaniečiams, prisiminkime Lietuvos teisę tikrinti ir sulaikyti iš Rusijos į Kaliningradą keliaujančius krovinius. Mums – galima, azerbaidžaniečiams – ne?
Lietuvos susirūpinimas Hankendyje likusiais armėnais ciniškas dar ir dėl to, kad azerbaidžanietiška Nachičevanė beveik tris dešimtmečius buvo beveik aklinai atskirta nuo Azerbaidžano (neturi tiesioginių sąlyčio taškų su Azerbaidžanu). Bet nė vienam Lietuvos užsienio reikalų ministerijos klerkui kažkodėl nekilo mintis pasidomėti, ar dėl Armėnijos blokados Nachičevanėje gyvenantiems azerbaidžaniečiams netrūksta geriamo vandens, vaistų, maisto?
Azerbaidžaniečiai turi teisę kreivai žiūrėti ir į Freedom House. Ši tarptautinė organizacija visur sveikina pilietinę visuomenę, gerbia žmogaus teises, tačiau kai azerbaidžaniečių jaunimas susiburia į visuomeninę organizaciją ir puola ginti savo, pagal tarptautinę Azerbaidžanui priklausančią, žemę, – blogai.
Azerbaidžaniečiai teikia ekologinius reikalavimus
Sąrašas, kuomet Lietuva elgėsi nei šiaip, nei taip – ilgas. Azerbaidžanietiškoje spaudoje vis dažniau ir garsiau prisimenama, kaip Lietuva gerbia „armėnų genocido aukas 1915-aisiais“ ir kaip atsainiai žvelgia į „azerbaidžaniečių aukas Hodžaly mieste 1992 metais“, kaip nė sykio rimtai nesusidomėjo, kokiais rūpesčiais gyvena milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių, 1988-1994-aisiais išvytų iš Armėnijos teritorijos ir azerbaidžanietiškojo Karabacho, nesipiktino, kad armėnų sepataristai Karabache griauna azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus, nepastebėjo azerbaidžaniečių skausmo, kai 2020-aisiais armėnų kariškiai apšaudė Giandžą, Bardą ir Terterą iš stambiųjų pabūklų.
Lietuva net piktinosi, kodėl Azerbaidžanas išdrįso po beveik tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų jėga susigrąžinti beveik visą Karabacho teritoriją. Nors, vadovaujantis sveiku protu, Azerbaidžanas 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Ukraina, vaduodama savas žemes iš rusų okupantų.
Jei atvirai, diplomatinės Lietuvos nesąmonės dėl Pietų Kaukazo nei suprantamos, nei pateisinamos. Armėnija – tokia pat agresorė kaip ir Rusija. Kvaila, primityvu šito nematyti.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė Vyriausybės rūmuose šiandien priims Armėnijos Respublikos ministrą pirmininką Nikolą Pašinianą, atvykstantį su sava delegacija.
Vilniuje ketinama aptarti Lietuvos ir Armėnijos dvišalių santykių perspektyvas, Europos Sąjungos ir Armėnijos bendradarbiavimą, pasirengimą 2021 m. gruodžio 15 d. Briuselyje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, regionines aktualijas.
Daug dėmesio ketinama skirti bendradarbiavimo sveikatos srityje stiprinimui, teigiama Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime. Lietuva jau yra suteikusi Armėnijai humanitarinę paramą kovoje su COVID-19 epidemija – būtinas medicinos apsaugos priemones ir PGR testus, nusiuntusi medikų misiją pasidalyti gerąja patirtimi, dovanojusi 27 500 „Vaxzevria“ („Astra Zeneca“) vakcinų. Vyriausybės rugsėjo 29 d. nutarimu nuspręsta Armėnijai padovanoti dar 50 000 kompanijos „Moderna“ gaminamos vakcinos „Spikevax“ dozių.
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Po premjerų susitikimo numatoma pasirašyti Lietuvos ir Armėnijos sveikatos apsaugos ministerijų bendradarbiavimo susitarimą ir surengti bendrą spaudos konferenciją.
Tą pačią dieną I. Šimonytė ir N. Pašinianas dalyvaus Armėnijos nepriklausomybės dienai ir Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių trisdešimtmečio paminėjimui skirtame koncerte Kauno filharmonijoje.
Taip rašo Lietuvos informacinė agentūra ELTA.
Kokie klausimai kirba galvoje, perskaičius šią žinią? Ar ne per daug Lietuva teikia garbės vadovui šalies, kuri beveik tris dešimtmečius savo gniaužtuose laikė okupavusi 20 proc. svetimos teritorijos? Turiu omenyje Karabachą, kuris, kad ir kaip ginčija armėnų gerbėjai, remiantis tarptautine teise yra neatsiejama Azerbaidžano žemė. Beje, į valdžią prieš kelis metus atėjęs Nikolas Pašinianas, tapęs svarbiausiuoju Armėnijos vadovu (Armėnijoje premjeras turi daugiau galių nei Armėnijos prezidentas) nė piršto nepajudino, jog Azerbaidžanui taikiai grąžintų Karabachą ir gretimus septynetą rajonų, užgrobtų 1988 – 1994 –aisiais karinių operacijų pagalba.
Ne tik kad negrąžino tai, ką Armėnija neteisėtai okupavo, bet dar 2020-ųjų antroje pusėje iš galingų ginklų apšaudė Azerbaidžano miestus, neturinčius nieko bendro su Karabachu. Tai visų pirma – Giandža, Terteras ir Barda. Štai kokia tų atakų statistika:
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
„Vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti). Armėnijos pajėgos taip pat mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo tuometinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km. Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus greičiausia įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.“
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Kad ir kaip gudrautume, stengdamiesi ginti Armėiją, būtent N.Pašinianas nepaliko Azerbaidžanui kitos išeities atsiimant Karabachą – tik karines priemones. Jerevanui nesutikus taikiai grąžinti Karabacho Azerbaidžanas buvo priverstas surengti karinę išlaisvinimo operaciją (jis ir taip kantriai laukė tris dešimtmečius). Karinę akciją Azerbaidžanas surengė 2020-ųjų pabaigoje. Azerbaidžanui susigrąžinti savas teritorijas padėjo Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO aljanse.
Todėl ir klausiu: ar Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė bent kiek gaudosi Pietų Kaukazo istorijoje, bent viena ausimi girdėjo, kam priklauso Karabachas, ar ją informavo patarėjai apie Giandžos, Tertero ir Bardos apšaudymus 2020-ųjų rudenį? Prisiminkime, kaip 2019-ųjų lapkritį Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė Vilniuje priėmė Armėnijos Ministro Pirmininko N.Pašiniano žmoną Aną Hakobian, neva atvežusią Lietuvon kažin kokį taikos planą. Tai buvo grubi politinė Lietuvos klaida, nes sutikdami diskutuoti su svetimos šalies teritoriją okupavusio premjero žmona mes nusižengėme padorumo, sąžiningumo principams, kurių nuolat reikalaujame iš kitų. Nusižengėme grubiai, mat neišklausėme antrosios pusės – Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo žmonos; dar būtų nekenkę į svečius pasikviesti Turkijos prezidento žmoną ir įsiklausyti į jos pastabas, kaip teisingai sureguliuotinas ginčas dėl Juodojo Sodo. Būtent – Lietuvos Pirmoji Ponia susitiko tik su Armėnijos lyderio žmona, o su Azerbaidžano ir Turkijos, kurios naikintuvai ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę, žmonomis nekalbėjo nė sykio. Lietuviškasis tendencingumas Azerbaidžano – Armėnijos konflikte – akivaizdžiausias. Bet kodėl, iš kur?
Paskutiniuoju metu Lietuva labai drąsiai kritikuoja neteisingai besielgiančias šalis – Rusiją, Baltarusiją, Kiniją. Mūsų pastabos ir nusivylimai – teisingi. Tačiau kodėl tuomet nė vienu žodeliu nepriekaištaujame Armėnijai? Juk, žvelgiant principingai, į Lietuvos Vyriausybę ir Kauno filharmoniją įžengs žmogus, kuris bent jau teoriškai atsakingas už 2020-ųjų rudenį apšaudytus Giandžos, Tertero ir Bardos miestus. Tokie apšaudymai turi tarptautinį įvertinimą – karo nusikaltimai arba nusikaltimai žmoniškumui.
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Jei Lietuva – sąžininga ir principinga, gal pirmiau į Vilnių derėjo pasikviesti azerbaidžaniečius, nukentėjusius per Giandžos, Tertero ir Bardos apšaudymus?
Keistokai atrodo ir optimistiniai Lietuvos svaičiojimai apie 2021 m. gruodžio 15 d. Briuselyje vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Armėnijoje dislokuota karinė Rusijos bazė. Dislokuota ilgam. Ją bus nelengva iškrapštyti. Lietuva – naivi, jei mano, jog šis faktorius Jerevanui netrukdo dreifuoti Europos link. Lietuva apsimeta nežinanti ir visų aplinkybių, kaip Armėnijos ekonomika bjauriai susipainiojusi su Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos verslais. Lietuva kvaila, jei įsitikinusi, jog persipynę armėniški – rusiški verslai Armėnijai netrukdys žengti Europos link. O gal Lietuvai kažin kas iš Jerevano įkalė galvon, jog „Lietuva be Armėnijos, Lietuva – be ateities?”
Beje, visai neseniai Lietuvos pašonėje Rusija su Baltarusija surengė gausias karines pratybas „Zapad 2021“. Pulti iš visų pusių Baltijos šalis drauge su rusų ir baltarusių kariškiais mokėsi ir Armėnijos gikluotųjų pajėgų atstovai. Ar Lietuvos premjerė pasiruošusi su Armėnijos premjeru aptarti bent jau šį subtilų klausimą – jei norite lietuviškos paramos, nedrįskite daugiau dalyvauti tokio pobūdžio kariniuose manevruose?
Rugsėjo 21-ąją mūsų vadovai sveikino Armėniją, švenčiančią nepriklausomybės dieną. Teisingai pasielgėme pasveikindami Armėniją. Mat prieš tris dešimtmečius 1991-ųjų rugsėjo 21 dienos referendume dauguma armėnų tikrai balsavo už tai, kad jų šalis taptų nepriklausoma. Nepasveikinti Armėijos tokia proga būtų didelis netaktas.
Viešojoje erdvėje gausu pranešimų, kaip Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė sveikina Armėnijos gyventojus 30-ųjų nepriklausomybės metinių proga.
Pavyzdžiui, Prezidento laiške rašoma: „Palaikome Armėnijos gyventojų siekį gyventi taikiai ir saugiai. Nuoširdžiai linkiu aktyviai įgyvendinti reformas siekiant sėkmingo ir efektyvaus Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo. Tai ypač svarbu įsigaliojus ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimui“.
Seimo pirmininkės sveikinime pažymima: „Džiaugiuosi, kad mūsų valstybės palaiko aktyvų politinį dialogą, kuris padeda megztis ne tik glaudesniems politikų, bet ir verslo, meno, mokslo žmonių ryšiams. Lietuva pasirengusi dalytis išmoktomis pamokomis ir sėkmės istorijomis. Palaikysime įgyvendinant Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusės ir tvirtesnės partnerystės susitarimą“.
Premjerės laiške pabrėžiama: „Didžiuodamasi, kad prieš 30 metų mano šalis pirmoji pripažino Armėnijos nepriklausomybę, giriu Jūsų šalies bei žmonių pažangą ir ypač per pastaruosius kelerius metus pasiektus demokratinius laimėjimus. Esu įsitikinusi, kad iššūkiai kyla tam, kad būtų įveikti, ir kad armėnų tauta ras jėgų, išminties bei vienybės ir sukurs suverenią, demokratinę bei klestinčią ateitį“.
Pasveikinti Armeniją reikėjo – toks diplomatinis protokolas. Bet ar nebuvo galima kukliau, santūriau?
Armėnijos parlamente – grumtynės. Youtube.com
Ypač į akis krenta, kai džiūgaujama demokratiniais Armėnijos pasiekimais. Kur jie – tie demokratiniai pasiekimai? Visai neseniai, tik maždaug prieš mėnesį – rugpjūčio 25-ąją, Armėnijos parlamente kilo pačios tikriausios muštynės. Tądien pliekėsi pozicija ir opozicija.
Remiantis Reuters ir APA pranešimais, armėnų deputatams nepavyko parlamente surengti rytinio posėdžio. Opozicija ir valdantieji vienas kitą užgauliojo, stumdė, mėtė plastmasinius buteliukus su mineraliniu vandeniu. Rytinė sesija buvo nutraukta, posėdžiui vadovavęs pirmininkas buvo priverstas skelbti pertrauką.
Antrosios muštynės įsiplieskė, kai Ekonomikos reikalų komiteto vadovas, opozicijos frakcijai „Armėnija“ priklausantis parlamentaras kalbėjo iš tribūnos. Jis, pavyzdžiui, sakė: „Ilgai negalėsite maitinti liaudies programa, sudaryta iš populizmo, malonių žodžių, tostų ir šūkių“. Kažkam iš salės nemandagiai replikavus, minėtas politikas agresyviai puolė įžeidėjo link. Tada oponentai jį stumtelėjo, kyštelėjo koją. Apstumdytąjį gynė kolegos, pagalbon pasitelkti kumščiai.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Nesusipratimai kilo ir tuomet, kai, remiantis Reuters pranešimais, valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ narys viešai ir garsiai iš tribūnos „išdavikais“ pakrikštijo gynybos ministrus, kuriems neva vadovaujant kariniams reikalams „už pinigus buvo atleidžiami nuo tarnybos šauktiniai“.
Po šių pareiškimų į žodinę dvikovą temperamentingai nėrė buvęs gynybos ministras: į oponentą jis sviedė plastikinį butelį. Tada ir kiti parlamento atstovai ėmė mėtyti vieni į kitus net ir sunkius, kietus daiktus, ne vien plastikinius buteliukus.
Tad Parlamento pirmininkas turėjo dar sykį nutraukti posėdį. Saugumo pareigūnai suskubo atsistoti tarp besimušančiųjų. Parlamento posėdžiui vadovavęs politikas įsakė kuo greičiau nutraukti transliaciją – kad kuo mažiau dvikovos vaizdų patektų į spaudą. Tačiau kai kurie kadrai, kuriuos pavyko nufilmuoti, išties … graudžiai juokingi, nedarantys garbės nė vienai pusei.
Žinoma, muštynės parlamentuose – ne toks jau retas reiškinys. Kadaise muštasi Ganos, Bolivijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Taivano, Turkijos parlamentuose. Armėnija – ne išimtis. Ir vis tik parlamentarams kaip paaugliams vienas kitą trankyti kumščiais – kokia čia garbė, koks čia vyriškumas? Ar Lietuvos Prezidento, Lietuvos Seimo pirmininkės ir Lietuvos premjerės, giriančių Armėniją žengiant demokratijos keliu, niekas neinformavo apie šį vos mėnesio senumo atvejį? Tądien, kai žiniasklaida užfiksavo grumtynes Armėnijos parlamente, Lietuvos vadovai, regis, į Jerevaną nenusiuntė nė vieno viešo oficialaus susirūpinimo: liaukitės! Lietuvos vadovai apsimetė apie muštynes Armėnijos parlamente nieko nežiną.
Teroristas Nairi Unanianas, dalyvavęs šaudant Armėnijos parlamente
O juk Armėnijos parlamentas – ypatingas. Ten ne tik mušamasi. Ten dar šaudoma į politikus. Norėčiau viešai paklausti G.Nausėdos, V.Čmilytės – Nielsen ir I.Šimonytės, ar jie žino, kas, pavyzdžiui, nutiko 1999 metų spalio 27-ąją Armėnijos parlamente. 1999 metų spalio 27-osios vakarą Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija, kai apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.
Ar, siunčiant sveikinimo telegramas, galima užmiršti tokio pobūdžo nutikimus? Ar galima bent akimirkai pamiršti, kad Armėnijos mieste Giumri mažų mažiausiai penkiems dešimtmečiams į priekį dislokuota Rusijos karinė bazė, kad Armėnija nesmerkia Krymą okupavusios Rusijos? Kaip galima ignoruoti, jog praėjusių metų pabaigoje, kai kilo karas dėl Kalnų Karabacho, Armėnija raketomis apšaudė tris su Kalnų Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Terterą, Bardą. Per šiuos trijų miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų 2020-ųjų pabaigoje žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų. Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidė savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaisė 2020-ųjų spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.
Armėnijos kariškiai. Youtube.com
Ar šie faktai Armėniją sveikinusiems lietuvių politikams žinomi, ar tiesiog mes jų nenorime žinoti, juos specialiai ignoruojame?
Tačiau vienas išsvarbiausių nūdienos klausimų – ar šių metų rudenį Baltarusijoje surengtose karinėse pratybose „Zapad 2021“ drauge su baltarusių ir rusų kariais pulti Vakarų kryptimi mokėsi ir Armėnijos kariai? Omenyje turiu ne karinius stebėtojus, ne gynybos atašė, o būtent tuos, kurie aktyviai „kariavo“? Slaptai.lt duomenimis, pratybose „Zapad 2021” buvo Armėnijos kariškių.
Jei armėnų karių dalyvavimas pratybose „Zapad 2021“ – neginčijama tiesa, tai ką mes rugsėjo 21-ąją sveikinome, kokiomis demokratijomis džiūgavome?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitikimais Tbilisyje baigė vizitą Pietų Kaukaze. URM nuotr. Gintaras Visockas
Slaptai.lt atidžiai sekė, kaip Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrams savaitgalį sekėsi svečiuotis Pietų Kaukaze – aplankant Armėniją, Azerbaidžaną ir Sakartvelą (Gruziją). Apie šį vizitą skelbta ir oficialiame Lietuvos URM.lt puslapyje, apie tai pranešė ir agentūra ELTA. Slaptai.lt redakcijai parūpo patikslinti keletą niuansų.
Štai slaptai.lt portalo klausimai, kurie šį rytą buvo nusiųsti Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir komunikacijos skyriui.
Ar ponas G.Landsbergis teiravosi Armėnijos lyderių, koks Rusijos karinės bazės likimas Giumri mieste? Ar ji ten ir toliau bus dislokuota, ar Armėnijos valdžia ilgainiui linkusi atsisakyti Rusijos kariuomenės paslaugų? Ar Jerevane buvo diskutuojama, kodėl Armėnijos kariškiai Azerbaidžanui neparodo (neatiduoda) Kalnų Karabacho minų laukų žemėlapių? Ar Armėnija pasiruošusi oficialiai pripažinti, jog Kalnų Karabachas, vadovaujantis tarptautine teise, tai – Azerbaidžano teritorija, ar Armėnija linkusi pasirašyti su Azerbaidžanu taikos sutartį? Ar Armėnijos valdžios buvo klausiama, kas konkrečiai atsakingas už 2020-ųjų metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudytus Azerbaidžano miestus Giandžą, Bardą ir Terterą?
15 valandą po pietų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyriusatsiuntė atsakymus. Juos pateikiame savo skaitytojams be kupiūrų ir nutylėjimų, dėkodami ministerijai už operatyvumą.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrų G. Landsbergio, A. Schallenbergo ir B. Aurescu vizitas į Pietų Kaukazo valstybes buvo surengtas Europos Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai J. Borrellio pavedimu.
Ministrų vizitu į šias šalis siekta parodyti didesnį Europos Sąjungos dėmesį regiono problemoms, stiprinti ES įsitraukimą į spręstinus P. Kaukazo šalių klausimus, taip pat paskatinti didesnį Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio pasitikėjimą.
Pokalbių metu buvo aptarta saugumo situacija po antrojo Kalnų Karabacho karo, buvo akcentuota humanitarinių problemų sprendimo, įskaitant ir pasidalinimo minų laukų žemėlapiais, svarba. Ministras pasveikino svarbius įtampos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano mažinimo žingsnius, kurie buvo padaryti ir ES tarpininkavimu, akcentavo ES pasirengimą dalyvauti tiek prisidedant prie situacijos Armėnijos-Azerbaidžano pasienyje stabilizacijos, tiek skatinant pasitikėjimo atmosferos regione atkūrimą.
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis išreiškė ES pasirengimą tęsti bendradarbiavimą su demokratiškai išrinktu Armėnijos parlamentu ir naujai suformuota Vyriausybe. Susitikimuose taip pat kalbėta apie tolimesnį Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimo (CEPA) vykdymą bei pasirengimą 2021 m. pabaigoje planuojamam Rytų Partnerystės viršūnių susitikimui.
Pagarbiai – Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius
Balandžio 13 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku buvo surengta speciali konferencija – „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą: postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas“. Konferencija surengta Baku Universitete ADA.
Šiandien ją papildome Azerbaidžano Respublikos Prezidento Ilhamo Alijevo komentarais, kuriuos jis davė skaitydamas pranešimą bei atsakinėdamas į klausimus. Beje, klausimų Azerbaidžano vadovas sulaukė daug. Pavyzdžiui, klausimus jam pateikė JAV tarptautinių santykių ekspertas Metju Braizas, JAV Prinstono universiteto docentas Maiklas Reinoldsas, Italijos Tarptautinių politinių tyrimų instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis Karlo Frappi, Tarptautinių krizių grupės prie Turkijos vyriausybės narys Nigiar Geksel. Visiems jiems rūpėjo išsiaiškinti, kokią Kalnų Karabacho ateitį matanti Azerbaidžano vadovybė.
Atsakymai – žinoti ir Lietuvai.
Azerbaidžano sostinėje surengta tarptautinė konferencija „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą; postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas”
Pavyzdžiui, Azerbaidžano prezidentas pabrėžė, jog šalis nenaudos jėgos prieš Kalnų Karabache gyvenančius armėnus. Jis akcentavo, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiška tauta, be to, Baku traktuoja Kalnų Karabache gyvenančius armėnus savo piliečiais. Todėl jokių prievartų, diskriminacijų, persekiojimų prieš armnėnų tautybės žmones nebus.
Tai, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiški, įrodo kad ir aplinkybė, kaip Azerbaidžanas elgėsi per 44 dienų karą 2020-ųjų rudenį: stengėsi kuo mažiau pakenkti civiliams asmenimis. Karo veiksmų metu žuvo tik 40 armėnų civilių. Azerbaidžaniečiai be jokių sąlygų armėnams grąžino 1500 jų žuvusių karių kūnų, nors Armėnija nėra Azerbaidžanui grąžinusi pirmojo Kalnų Karabacho karo metu žuvusių 4 tūkstančių azeraidžaniečių karių kūnų. Nepaisant visų Armėnijos išpuolių (pasitraukdami 2020-ųjų pabaigoje iš Kalnų Karabacho armėnai per 15 dienų susprogdino net 15 hidroelektrinių). Azerbaidžanas leidžia tiekti dujas į Armėniją per savo teritoriją, negrąsina susprogdinsiąs tokių dujotiekių. Taip pat netrukdo naudotis kai kuriais keliais Zangilane ir Gubadly. Neprtieštarauja, kad Turkija atidarytų sieną su Armėnija, nors Armėnija vis dar neatsisako teritorinių pretenzijų Turkijai (apie teritorines pretenzijas Turkijai rašoma net Armėijos konstitucijoje).
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau jį neramina Armėnijoje vyraujanti isterija, antiazerbaidžanietiškos ir antiturkiškos nuotaikos, raginimai imtis naujų karo ir teroro akcijų. Visi bent kiek blaiviau mąstantys armėnai ten yra smerkiami, užgauliojami, jiems net grasinama fiziniu susidorojimu.
Azerbaidžano prezidentas garantavo, kad jo vadaovaujama valstybė neturi teritorinių pretenzijų Armėnijai, nors puikiai prisimena, žino ir niekad nepamirš, jog dar visai neseniai Jerevanas priklausė Azerbaidžanui, kaip ir Zangezuro rajonas, o nūnai Savanu pramintą ežerą azerbaidžaniečiai vadina Giočia.
Minėtoje konferencijoje į užsienio specialistų klausimus atsakydamas I.Alijevas tvirtino nieko neslėpsiąs nuo savo tautos. Jis patvirtino neseniai kalbėjęsis su Rusijos Vladimiru Putinu, kaip galėjo tik Rusijos kariuomenei skirtos raketos „Iskander-M“ atsidurti Kalnų Karabache. Taigi – Šušos mieste kovo 15 dieną išminavimo darbais užsiimanti specialistų grupė aptiko „Iskander-M“ likučių ir nuolaužų. Šios raketos atlėkė iš Armėnijos pusės. Tai reiškia, jog šiomis, tik Rusijos kariuomenėje naudojamomis raketomis, armėnų kariškiai apšaudė Azerbaidžano teritoriją. Baku nusiuntė oficialų paklausimą į Maskvą ir laukia oficialaus atsakymo. Oficialus paklausimas nusiųstas ir į Jerevaną: kodėl armėnų ginkluotosios pajėgos atakavo Kalnų karabacho miestus tik Rusijos ginkluotėje esamomis raketomis. Bet atsakymo iš Jerevano nėra. Jerevano valdžia mėtosi: neva tos skelveldros – tai nesprogusių raketų dalys, kitą kartą teigia, jog tai – karinė paslaptis, kurios negalinti atskleisti.
Iskander – M raketos, aptiktos Šušoje
Azerbaidžano prezidentas teigė, kad jo šalies slaptosios tarnybos turi surinkusios užtektinai įkalčių, galinčių smulkiai papasakoti, kaip gi nutiko 2020-ųjų rudenį 44 dienų karo metu, kad armėnai iš savo teritorijos panaudojo „Iskander-M“. Oficialų pareiškimą dėl tų raketų sužinos visas pasaulis, tiesiog Azerbaidžanas dar laukia Maskvos ir Jerevano pasiaiškinimų. Apie tai, be abejo, sužinos ir azerbaidžaniečiai.
Taip pat minėta, jog Armėnija, remiantis tarptautine teise, privalo Azerbaidžanui pateikti Kalnų Karabacho minų laukų žemėlapius. Bet Jerevanas delsia atiduoti žemėlapius, į kuriuos žvelgiant būtų aišku, kokios vietovės kokiais sprogstamaisiais įtaisais užmintuotos.
Azerbaidžano prezidentas tvirtino, jog azerbaidžaniečiai niekad nepamirš skriaudų, kurias jiems pridarė armėnų separatistai (pavyzdžiui, iki pamatų sugriauti Adgamo ir Fizuli miestai, Chodžaly skerdynės, Kalnų Karabache sugriauti azebaidžaniečiams brangūs kultūros, istorijos ir religijos paminklai. 2020-ųjų rudenį rmėnų kariškių barbarizmas apšaudant taikius Barda, Giandžos ir Terteto miestus). Tačiau jis norįs žvelgti į priekį, į ateitį.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Dabar Azerbaidžanas rūpinasi, kaip greičiau atstatyti Kalnų Karabacho miestus ir kaimus. Jis manąs, kad pagrindiniai statybos darbai atkuriant infrastruktūrą bus baigti per trejetą metų. Į pagalbą kviečiami užsienio verslininkai ir užsienio kompaijos, tačiau tik iš tų šalių, kurios gerbė Azerbaidžano teritorinį vientisumą (su devyniomis Europos Sąjungos šalimis Azerbaidžanas pasiašęs strateginės partnerystės susitarmus).
Į klausimą, ar Armėnija norėjo taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Azerbaidžano prezidentas atsakė visą laik jautęs, kad oficialusis Jerevanas tik imitavo derybas, o kai ateidavo metas imtis svarbiausio klausimo, staiga nutraukdavo derybas, trenkdami durimis. Jis manąs, kad Armėinja manė išsilaikyti okupuotose žemėse tol, kol visi apie tai pamiršią.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dabar, kai įsivėlėme į užtektinai rimtą trintį dėl įvykių Sakartvele, verta susimąstyti, ką Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis nuveikė netinkamo, viešėdamas Tbilisyje.
Keletas gruziniškų pastabų
Domėtis Sakartvele įsiplieskiančioms politinėms nuostatoms, – kodėl gi ne? Pateikti net ir aštroką nuomonę, ką manome apie opozicijos lyderių suėmimą arba gravitaciją Kremliaus pusėn, – ne tik galima, bet ir būtina. Taip pat sutikime, kad aukso viduriuko pozicija kartais – neįmanoma. Jei paremsi poziciją, būtinai įsižeis opozicija. Jei palaikysi mitinguojančius, įsižeis valdžia. Žiūrint iš šios pusės Lietuvos Seimo URK vadovas nepadarė nieko blogo.
Tačiau turime pripažinti, jog, žaisdami pagal šias taisykles tuomet privalome būti pakantūs mūsų pusėn pažeriamais priekaištais. Jei, pavyzdžiui, į Tbilisį atvykęs aukšto rango Lietuvos politikas galįs nurodyti gruzinams, su kuo privalu taikiai šnekučiuotis prie derybų stalo, turėtume sutikti, kad ir gruzinų politikai, kada nors atvykę į Vilnių, turės teisę nurodinėti Ž.Pavilioniui, kaip jis privaląs elgtis. Maždaug taip.
Prisipažįstu, kadaise patiko Michailo Saakašvilio politinė laikysena, kol vadovavo Gruzijai. Bet kai atvykęs į Ukrainą puolė aršiai patarti ukrainiečius, kaip jiems gyventi be korupcijos, – liko nemalonus kartėlis. Ar tikrai M.Saakašvilis – toks išmintingas, kad turįs neginčijamą teisę mokyti ukrainiečius demokratijos abėcėlės? Nejaugi dešimtis milijonų gyventojų turinti Ukraina negalinti rasti bent jau M.Saakašviliui lygaus ukrainiečio – drąsaus, principingo, demokratiją gerbiančio? Tokios štai slogios mintys tada kirbėjo galvoje.
Kodėl – slogios? Nesiginčiju, atvykęs į Ukrainą politikuoti M.Saakašvilis vadovavosi kuo gražiausiais ketinimais – padėti ukrainiečiams. Bet ar šis jo žingsnis neturėjo pažeminimo gaidelių: žiūrėk, ukrainiečiai žiopli, be gruzinų patarėjų – nė iš vietos?
Jei vertiname Lietuvos Seimo URK pirmininko elgesį Sakartvele, turėtume analizuoti ne tik tai, ką jis teigiamo ar neigiamo nuveikė, bet ir analizuoti, ko jis nepadarė, nors turėjo padaryti. Mat diplomatijoje svarbu ne tik tai, ką tu garsiai įvardini, bet ir tai, ko nepasakai, ką nutyli. Jei jau mes tokie drąsūs, principingi, nebijome į atlapus kibti net ir milijardus gyventojų turinčiai Kinijai, kodėl nepasveikinome Azerbaidžano, praėjusių metų pabaigoje vos per šešias savaites trukusį karą susigrąžinusio daug 1992 – 1994-aisiais prarasto Kalnų Karabacho teritorijų, įskaitant ir septynetą gretimų, su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas)?
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
Juk 2020-ųjų rugsėjo 27 dieną prasidėjęs ir šešias savaites trukęs karas – tai unikali karinė operacija, kurios metu Azerbaidžanas susigrąžino didžiąją dalį pagal tarptautinę teisę jam priklausančių žemių. Nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo laikų savų teritorijų neteko net kelios valstybės: Moldova, Azerbaidžanas, Sakartvelas ir Ukraina. Bet tik Azerbaidžanui pavyko atgauti tai, kas iš jo buvo neteisėtai atplėšta. Susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę Azerbaidžanui nuoširdžiai talkino Ankara, tad galėjome pasakyti „ačiū“ net ir Turkijai.
Nepasveikino nei Azerbaidžano, nei Turkijos
Bet Lietuva nepasveikino nei oficialiojo Baku, nei oficialiosios Ankaros. Subtili situacija. Konfliktas dėl Kalnų Karabacho likviduotas be ES Rytų partnerysčių programų pagalbos. Iš tų Rytų partnerystės programų išėjo didelis šnipštas. Jos pasirodė nieko vertos bent jau omenyje turint prarastų teritorijų problematiką.
Būkime atviri: kai kurie iš mūsų graužia nagus dar ir dėl to, kad Azerbaidžanas nė trupučio nenusileido Armėnijos separatistams. Lietuvoje gausu proarmeniškai nusiteikusiųjų, tvirtinančių, girdi, nors pagal tarptautinę teisę Kalnų Karabachas – Azerbaidžanas, vis tik būtų buvę geriau, jei ši teritorija atitektų armėnams. Ir šią savo idėją visokiausiais būdais mėgino įteisinti ieškodami įvairiausių pretekstų – nebūtų Azerbaidžano ir Turkijos nuodėmių. Kuo tik nebandyta kaltinti Azerbaidžaną: pagalbon pasitelkė samdinių – teroristų (grubus melas, jokių samdinių nebūta), specialiai šaudė į civilius armėnų objektus (atvirkščiai – tai Armėnija apšaudė civilius Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą), pasidavė Rusijos įtakon (Rusijos politinė įtaka po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos kaip tik sumenko).
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civiliusArmėnijos opozicija šaukia, kad premjeras Nikolas Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio. EPA-ELTA nuotr.
Nūnai net atsiranda “gudročių“, kurie siekia Azerbaidžaną sukiršinti su Iranu. Esą jei Azerbaidžanas atsiėmė Kalnų Karabachą, netrukus ieškos galimybių susigrąžinti ir kadaise Iranui atitekusias teritorijas. Tuo tarpu oficialusis Baku nepuoselėja jokių teritorinių pretenzijų Teheranui. To, kas nutiko 17 – 19 amžiais, negalima palyginti su tuo, kas nutiko 1988 – 1994 metais.
Moralas būtų toks: jei norime būti ypatingai sąžiningi ir principingi analizuodami situaciją Sakartvele, privalome sąžiningumą ir principingumą išlaikyti visur – taip pat vertindami padėtį Azerbaidžane ir Armėnijoje. Mes jau esame priskaldę malkų, siųsdami Armėnijai klaidingus signalus, esą nors pagal tarptautinę teisę Kalnų Karabachas nėra Armėnija, galbūt kaip nors pavyks pergudrauti Azerbaidžaną išprievartaujant nuolaidoms. Užuot pastaruosius tris dešimtmečius Armėnijai aiškiai rėžę, jog griežtai gerbiame Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir niekad niekada nepripažinsime Kalnų Karabacho esant armėnišku, mes vis vengėme atviro tiesos sakymo. Padarėme Jerevanui meškos paslaugą. Suteikėme nepagrįstų vilčių.
Nikolas Pašinianas – joks demokratas
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ragina kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.
Žodžiu, liaukimės apgaudinėję tiek save, tiek kitus. Nustokime kūrę mitus, esą Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas yra demokratas, tad Azerbaidžano ir Turkijos pergalė atsiimant Kalnų Karabachą sutrukdys demokratiniams procesams Armėnijoje. Svetimų teritorijų besigviešiantis, okupuotų rajonų grąžinti nesutinkantis politikas negali būti demokratas. O juk N.Pašinianas ne sykį yra pareiškęs: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. Tad vadinti jį demokatu neapsiverčia liežuvis.
Štai skaitau vieną iš paskutiniųjų Lietuvos spaudoje pasirodžiusių publikacijų apie dabartinę padėtį Armėnijoje. Omenyje turiu Vaido Saldžiūno rašinį „Kas taip įsiutino Rusiją: vienas Armėnijos premjero sakinys privedė prie perversmo slenksčio“ (delfi.lt). Įdomi publikacija. Daug faktų, daug palyginimų. Akivaizdu, jog padėtis Armėijoje – sudėtinga. Dar neaišku, ar pavyks išvengti karinio perversmo, ar nebus pereita prie teroristinių išpuolių, užsakomųjų žmogžudysčių. Bet toje publikacijoje – nė menkiausios užuominos, jog dėl tokios padėties kaltas pats Jerevanas. Svetimų terotorijų užgrobimai okupantams retai kada atneša laimės.
Latviški akcentai
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
O kol lietuviškoji žiniasklaida vis dar nedrįsta aiškiai pasakyti, kam Kalnų Karabachą priskiria tarptautinės teritorinio vientisumo taisyklės, Latvijos spaudoje jau pasirodė tekstų, kurių autoriai ieško tikrosios tiesos. Štai telekanalas Rigatv24 paskelbė išsamų reportažą apie azerbaidžanietiško Hodžaly miesto tragediną, kai 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis armėnų separatistai išžudė šio miesto gyventojus (didžioji Lietuvos žiniasklaida apie tai – nė žodelio).
O leidinyje pietiek.com paskelbtas Dainio Memešonoko rašinys, kuriame brėžiamos paralelės tarp Latvijos ir Azerbaidžano istorijų. Autorius mato daug panašumų. Autorius pastebi, jog pastaraisiais dešimtmečiais apie Azerbaidžaną paskelbta daug melo ir netiesos. Autorius taip pat akcentuoja, kad azerbaidžaniečiai, kurdami savo valstybę, ėjo tuo pačiu keliu kaip ir latviai – demokratijos, padorumo, taikos keliu.
Tikriausiai prisimename dar visai neseniai Lietuvoje bujojusias aštrias politines aistras, ar iš Sovietų Sąjungos išsirutuliojusi Rusijos Federacija privalanti mums išmokėti solidžią kompensaciją už pusę amžių trukusią okupaciją.
Kai Lietuvoje buvo keliamas toks klausimas, šių eilučių autorius viešai palaikė politines jėgas, įrodinėjusias, jog Maskva mums neabejotinai skolinga už 50 metų trukusį „sovietinį rojų“. Ir tuomet, ir dabar manau, jog tokios skolos dovanoti – negalima. Nusispjaut, jog Maskva net apsiputojusi neigia egzistuojant „okupacijos metais patirtos žalos“ klausimą. Nusišivilpt, kad ji greičiausiai niekad neatlygins 1940 – 1990 metais patirtų nuostolių. Velniop lietuviškus skeptikus, kurie šaukė, esą ši tema Lietuvai neva trukdanti su Rusija palaikyti draugiškus, pragmatiškus santykius.
Tiesa – svarbiau. Tiesa – pats svarbiausias dalykas. Lietuva privalanti žinoti, kiek daug neteko. Jei sąskaitos niekad nebus apmokėtos, tegul konkrečiais skaičiais įvardinta skola bent jau bus įrašyta į istorijos vadovėlius. Sutikite, tai – taip pat gyvybiškai svarbu. Nė kiek ne mažiau svarbus ir tramdomasis efektas. Tegul tie, kurie be leidimo įsiveržia į svetimas žemes, žino, jog virš jų galvų kaip Damoklo kardas dar ilgai kabės „skolų klausimas“.
Tiesa, tuomet, kai konservatoriai bandė skaičiuoti dėl Rusijos patirtas žalas, aš stebėjausi, kodėl nereikalaujame atlyginti nuostolių už Vilniaus krašto okupaciją? Be abejo, tai subtilus klausimas. Lenkija – mūsų partnerė tiek NATO, tiek Europos Sąjungos gretose. Nepatogu sąjungininką griebti už atlapų. Juolab kad Pietryčių Lietuva buvo užgrobta kiek anksčiau nei Antrasis pasaulinis karas. Tad tai, kas buvo iki Antrojo pasaulinio karo, gal ir protinga nurašyti į nuostolius. Lietuva neturėtų būti panaši į Armėinją, kuri tarsi sugedęs patefonas turkams nuolat primena tragiškus 1915-ųjų įvykius, be kita ko, tematydama tik vienos pusės kaltes. Reikalauti piniginių atlyginimų už tai, kas nutiko prieš kelis dešimtmečius – prasminga, bet jei finansines žalas skaičiuosime už tai, kas dėjosi prieš šimtą metų, – būsime juokingi.
Kremlius naktį. EPA – ELTA nuotr.
Kodėl iškėliau primirštą skolų klausimą šiandien? Praėjusių metų pabaigoje Turkijos remiamas Azerbaidžanas susigrąžino nemažai prieš kelis dešimtmečius prarastų Kalnų Karabacho teritorijų. Rusijos padedamos Armėnijos pajėgos azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir gretimus septynetą Azerbaidžano rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) okupavo 1992 – 1994 metais ir aneksuotus išlaikė iki pat 2020-ųjų rudens. Beveik 26-erius metus. Nepaisant aplinkybių, kad 1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą, kad JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.
Tad Armėnija per 26-erius metus Azerbaidžanui neabejotinai pridarė ekonominės – finansinės žalos. Štai Armėnijos politikas Gračas Berberianas („Armėnijos valstietiškos sąjungos“ vienas iš vadovų) leidinyje „Novosti Armėniji“ yra pareiškęs, kad nūnai, netekusi Kalnų Karabacho, Armėnija kasmet patirs nuostolių po mažų mažiausiai 100 milijonų JAV dolerių vien už negalėjimą naudotis kašto žemės ūkiu.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Šis politikas įsitikinęs, jog Karabachas – tai Armėnija, todėl jam vaidenasi, jog tai Azerbaidžanas lenda į skolas. O juk viskas – atvirkščiai. Tai Armėnija įsiskolinusi Azerbaidžanui.
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, pripažįstančios, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, negali nesutikti, jog Armėnija visus pastaruosius 26-erius neteisėtai naudojosi visais Kalnų Karabacho ir septynerių gretimų rajonų ištekliais, pradedant sodais, miškais ir baigiant naudingomis iškasenomis. Beje, Azerbaidžanui susigrąžinus daugumą teritorijų, akivaizdūs tampa būtent barbariški Kalnų Karabacho ir septynių minėtų rajonų eksplotavimo metodai. Jie kirto miškus, teršė vandens telkinius, grobstė naudingas iškasenas visai nesirūpindami, kas bus rytoj. Puikiai suprato (tik viešai nepripažįsta), jog šios žemės – ne jų, ir aksčiau ar vėliau iš jų teks pasitraukti. Tad naudojosi ištekliais ne kaip rūpestingi šeimininkai, kuriems rūpi, kad žemė nebūtų nualinta, netaptų bevaise dykra.
Į sąskaitas, be abejo, privalu įtraukti ir nuostolius, kurie buvo padaryti 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis okupuojant azerbaidžanietiškąjį Hodžaly miestą (žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios) ir 2020-ųjų pabaigoje apšaudytus Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų pabaigoje
Tarptautinę teisę dėl šalių teritorinio vientisumo gerbianti Lietuva privalo palaikyti Azerbaidžaną, skaičiuojantį, kokios žalos jam atnešusi Kalnų Karabacho okupacija. Priešingu atveju Lietuva prarastų moralinę teisę Maskvai priminti sovietmečiu patirtas žalas, taip pat pavestų Moldovą, Sakartvelą (Gruziją) ir Ukrainą, be abejo, skaičiuojančias žalą dėl prarastų teritorijų.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Šiuo atveju visai nesvarbu, ar Azerbaidžanas turtingas, o Armėnija – skurdi valstybė. Svarbus nuoseklumas. Jei reiškiame priekaištus svetimas žemes okupavusiai Maskvai, tokie pat priekaištai turi būti taikomi ir Jerevanui.
Mums visiems svarbu žinoti, kokių nuostolių Armėnijos separatistai pridarė Azerbaidžanui. Svarbu ir tai, kad Jerevanui adresuojamos sąskaitos už okupacijų metais patirtas žalas kuo greičiau pasiektų tarptautinius teismus, tarptautines organizacijas.
Tada bus lengviau ne tik Lietuvai, bet ir Moldovai, Sakartvelui, Ukrainai. Galbūt tuomet būsimi okupantai, kokiam Žemės gale jie bebūtų, susimąstys prieš pradėdami puolimą – ar verta veržtis į svetimas žemes, jei nuo pat pirmojo šūvio pradedama skaičiuoti žala, ir nuo šių sąskaitų lengvai neišsisuksi?
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviškoje spaudoje pasirodė pirmieji nedrąsūs straipsniai, į konfliktą dėl Kalnų Karabacho žvelgiantys bent kiek giliau, objektyviau, nei elgtasi iki šiol.
Publikacijų, kuriose giedama ta pati dainelė, esą Armėnija šiame kare absoliučiai teisi, o Azerbaidžanas neturįs nė menkiausių teisių į Kalnų Karabachą, – be abejo, vis dar gausu. Tačiau štai šių metų gruodžio 11-ąją portalas 15min.lt paskelbė mūsų europarlamentaro Andriaus Kubiliaus publikaciją „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“.
Ji išsiskiria iš lietuviškojo konteksto dėl kelių aspektų. Pirma, A.Kubilius nemano, kaip, pavyzdžiui, jo kolega iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Seimo narys Kęstutis Masiulis („Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas, delfi.lt; 2020 metų lapkričio 15 diena), kad šį rudenį Pietų Kaukaze pergalę švenčia Rusija. Parlamentaras A.Kubilius tvirtina, kad „daugiausia laimėjo Erdoganas, nes privertė Rusiją atsisakyti iki šiol turėto geopolitinio monopolio Pietų Kaukaze Turkijos naudai“.
Šia savo išvada europarlamentaras A.Kubilius tarsi oponuoja Lietuvos politikams, apžvalgininkams, ekspertams, kurie linkę sureikšminti rusų taikdarių vaidmenį Kalnų Karabache. Be abejo, rusų taikdariai – jokie taikdariai, kur jie bebūtų dislokuoti. Visi mes jaustume palengvėjimą, jei rusų taikdarių pasaulyje būtų kuo mažiau. Tačiau „Propagandos dekonstrukcijas“ portale delfi.lt skelbiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis galėjo būti santūresnis savo autorinėje laidoje „Rusijos „taikdarystė“ – tiesus kelias į okupaciją“. Šiai E.Jakilaičio laidai labai trūko nuomonės, kurią šiandien lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje įvardinęs Europos Parlamento narys A. Kubilius („Kremlius paprasčiausiai neišdrįso padėti Armėnijai ginti Kalnų Karabacho“).
Andrius Kubilius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kita dėmesio verta A.Kubiliaus įžvalga – Armėnijai pats metas analizuoti savąsias klaidas. Analizuoti ne menamus, o tikruosius, giluminius klystkelius.
Europarlamentaras savo straipsnyje „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“ viešai klausia: „ar buvo protinga Armėnijai visus tuos metus, nuo pat 1992-1994-ųjų pirmojo Karabacho karo laikų, kurį Armėnija laimėjo, stengtis išlaikyti tik „status-quo“, iš esmės nesiekiant ilgalaikio susitarimo dėl taikos, ir vardan taikos atsisakant tų teritorijų, kurios po pirmojo Karabacho karo liko Armėnijos okupuotomis, nors ir nepriklausė tikrajam armėniškajam Karabachui?“
Berods, pirmą kartą aukšto rango Lietuvos politikas didelį tiražą skaičiuojančiame leidinyje išdrįso papriekaištauti Jerevanui, kad šis 1992 – 1994-aisiais užėmė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių rajonų. Tie septyni rajonai (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas), jei kas vis dar nežino, teritorija ir gyventojų skaičiumi kur kas didesni nei Kalnų Karabachas (11 tūkst. kvadratinių kilometrų prieš maždaug 5 tūkst. kvadratinių kilometrų).
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Antrasis retorinis A.Kubiliaus klausimas: „ar strategiškai teisinga buvo visą šį laiką savo geoplitinį saugumą sieti tik su viena kaimyne, Rusija, kuri priešinosi bet kokioms Armėnijos pastangoms intensyviau suartėti su Vakarais, su Europos Sąjunga?“
A.Kubilius teisus ir tuomet, kai tvirtina, esą patys armėnai „turi nebijoti tokių atsakymų ieškoti“.
Deja, čia europarlamentaro objektyvumas senka. A.Kubiliaus tekste karts nuo karto prasprūsta sąvoka „tikrasis armėniškas Karabachas“.
Ši tezė – labai svarbi. Ar tikrai Karabachas – armėniškas? Aklai palaikyti Armėnijos pusę demokratinėje šalyje niekam neuždrausta. Bet ar solidus, rimtas Lietuvos politikas turįs teisę nutylėti aplinkybę, jog tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO ir Europos Sąjungos šalis, Kalnų Karabachą vis tik traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija? Minėtame europarlamentaro tekste (šia tema A.Kubilius savas įžvalgas pareiškė jau ne sykį) niekur neaptikau konkretaus pabrėžimo, kad, remiantis tarptautine teise ir teritorinį šalių vientisumą apibrėžiančioms taisyklėms, kurias gerbiame ir mes, lietuviai, Kalnų Karabachas vis tik yra Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Jerevanas, kad ir kaip jam nepatiktų, privaląs į tai atsižvelgti.
Mano supratimu, sąžiningai neatsakius į šį klausimą, beprasmės visos kitos diskusijos. Pagirtina, kai europarlamentaras A.Kubilius svarsto, kaip Europos Sąjunga galėtų ekonomiškai padėti Armėnijai. Padėti Armėnijai ne tik galima, bet ir reikia. Tik pirmiausia būtina suvokti, kodėl tarptautinė bendruomenė oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho armėnišku, o štai europarlamentaras A.Kubilius (ne tik jis vienas) vartoja sąvoką „tikrasis armėniškas Karabachas“, tarsi Karabache niekad negyventa azerbaidžaniečių, tarsi istorija niekad nebūtų užfiksavusi Karabacho chanato.
Štai tokie gudravimai solidumo Lietuvai neprideda. Jei pripažįstame, kad pastaruosius 26-erius metus Armėnija neteisėtai užgrobusi laikė septynetą kaimyninės šalies rajonų, kodėl beveik tris dešimtmečius Lietuva nė sykio Armėnijai oficialiai, viešai nepapriekaištavo ją esant okupante? Kodėl niekas iš Lietuvos politikų, įskaitant europarlametarus, nekėlė klausimo – ar padoru į Rytų Partnerystės programą įtraukti šalį, kuri okupavusi svetimas žemes? Gal pirma dera pareikalauti, kad ši grąžintų tai, kas jai nepriklauso, ir tik paskui ją kvieskime sėstis prie Europos stalo, skirkime jai ekonominę pagalbą?
Šis sudėtingas klausimas turėtų būti aktualus ir naująjam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabreliui Landsbergiui, kuriam, be abejo, teks susidurti su Pietų Kaukazo problematika. Dviprasmybių – gausu.
Štai Lietuvos ambasada Jerevane skyrė labdaros nuo karinių veiksmų nukentėjusiems armėnams Kalnų Karabache. Toks žingsnis – pagirtinas, sveikintinas.
Tačiau tada objektyviai besielgiantys politikai turėtų svarstyti, kaip Lietuva galėtų bent simboliškai pagelbėti Bardoje, Tertere ir Giandžoje nukentėjusiems azerbaidžaniečiams? O gal apsimetame nežiną, kad šį rudenį, įsiplieskus karui dėl Kalnų Karabacho, Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė niekuo su Kalnų Karabachu ir tais septyniais rajonais nesusijusius Bardos, Tertero ir Giandžos miestus? Per agresyvias atakas žuvo 69 civiliai, dar 322 civilių buvo sužeista, net 3000 gyvenamųjų namų sugriauta.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Man regis, šį rudenį Armėnijos kariškiai, apšaudydami Giandžą, Terterą ir Bardą, žengė žingsnį, nusipenusį tarptautinių tribunolų dėmesio. Jei Lietuva – nešališka, objektyvi, ji privalanti bent simboliškai paremti šiuose miestuose nukentėjusius civilius azerbaidžaniečius. Mes neturėtume vadovautis principu „Armėnija skurdi, todėl jai reikia padėti“, o „Azerbaidžanas – turtingas, todėl jam nedera ištiesti pagalbos rankos“. Šiuo atveju svarbus nešališkumo, objektyvumo principas.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Dar, beje, į akis krenta europarlamentaro A.Kubiliaus nuolatinis virkavimas, esą Armėnija – vos ne labiausiai pasaulyje nukentėjusi šalis („Ypač kai prisimeni tragišką paskutinių amžių Armėnijos istoriją, su armėnų tautos genocidu ir su tokia nesaugia geopolitine kaimynyste, kurią Armėnijai lėmė jos geografija“).
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Europarlamentarui privalu žinoti, kad paskutiniaisiais amžiais kentėjusi ne tik armėnų tauta. Daug kraujo netekusios ir turkų bei azerbaidžaniečių tautos. Nejaugi A.Kubilius neturįs nė menkiausios informacijos apie milijoną azerbaidžaniečių pabėgėlių, kurie buvo išvyti ir iš Jerevano, ir iš Kalnų Karabacho, nejaugi jis neturi nė menkiausio supratimo apie Dašnakcutiun, ASALA nusikaltimus?
Vienų kančias nuolat minėti, o kitų – ignoruoti, – tai ne tas kelias, kuris Pietų Kaukazą paversiąs stabiliu regionu.
Mūsų pgalba Armėnijai neturi tapti panaši į „meškos paslaugą”.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje susiklosčiusi keista situacija. Visi tik ir ieško, kokius blogus darbus nuveikė Azerbaidžanas, šį rudenį jėga susigrąžindamas prarastas teritorijas. Iš populiariausių, dažniausiai kartojamų priekaištų Azerbaidžanui: kodėl Baku sukėlė pavojų tūkstančiams Kalnų Karabacho civilių gyventojų (juk tai nusikaltimai), kam Baku įsileidžia rusų „taikdarius“ (juos paskui labai sunku iškrapštyti), kodėl Baku negirdi Europos nuomonės (tokius konfliktus privalu sureguliuoti taikiomis priemonėmis)…
Tendencingųjų luomas
Dauguma lietuviškųjų žurnalistų, apžvalgininkų, politikų atkakliai tebeieško ir Azerbaidžano sąjungininkės Turkijos klaidų. Pavyzdžiui, svarsto, ar turėję turkai teisę paremti Azerbaidžaną, negavę NATO vadovybės Briuselyje leidimo.
Tokius klausimus keliančius apžvalgininkus priskiriu tendencingųjų luomui. Tai tie, kurie, iš anksto, aklai palaikydami Jerevano pusę, savo tekstuose manipuliuoja informacija taip, kad ši atitiktų jų peršamą nuomonę. O Armėnijai nepalankius faktus, kurių, beje, labai gausu, – nutyli, ignoruoja.
Pirmiausia akis bado slėpimas, jog tarptautinė bendruomenė gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą pripažindama Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Antra, visą bėdą dėl neva neteisingai nubrėžtų sienų verčia Stalinui, nors puikiai žino, kad sienų perbraižymai prasidėję kur kas anksčiau. Milžiniškų teritorijų Azerbaidžanas neteko po Turkmėnčajaus sutarties, sudarytos tarp carinės Rusijos ir persų valstybės 1828 metais. Dabar tos pietinės azerbaidžanietiškos žemės priklauso Iranui; Irane, daugiausia šiauriniame, nūnai gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių. Ketvirta, paniškai bijo pripažinti, kad į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas armėnus masiškai, specialiai kelis šimtus metų be perstojo kėlė Rusijos carai, siekdami atskiesti azerbaidžaniečių bendruomenę sau lojaliomis tautinėmis, religinėmis mažumomis. Tereikia susirasti V.I.Maškovo paveikslą, pavadintą „40 tūkst. armėnų perkėlimas iš Persijos“.
Kaip vadintini Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimai?
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Ypač begėdiškas nenoras papasakoti, kaip šių rudeninių karinių veiksmų metu Armėnija apšaudė net tris Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su fronto linija – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuviškoje žiniasklaidoje – nė vienos rimtesnės užuominos, kad per šiuos barbariškus miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų.
Man regis, pergyvendama dėl Kalnų Karabache gyvenusių armėnų gyvybių Lietuva privalėjo susirūpinti ir dėl Bardoje, Tertere bei Giandžoje gyvenančių azerbaidžaniečių likimo.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Bet iš lietuviškųjų „ekspertų“ nė vienas aiškiai nė neužsiminė, esą Bardos, Tertero ir Giandžos apšaudymai – tai karo nusikaltimai, krentantys ant šiandieninio premjero Nikolos Pašiniano galvos.
Lietuviškieji „ekspertai“ nepastebi ir buvusio Rusijos prezidento patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, nūnai – Katono instituto Amerikoje vyriausiojo mokslinio bendradarbio komentarų (echo.msk.ru ir gordonua.com), kad taikiomis derybomis teritorijos neusigrąžinamos, o Vladimiras Putinas šį sykį Pietų Kaukaze patyrė skaudų pralaimėjimą, nes Azerbaidžanas su Turkija mažai bepaisė Kremliaus nuomonės.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Ekonomistas A.Ilarionovas maždaug taip mano: Azerbaidžanas ir Turkija elgėsi kaip įtakingos, galingos regiono valstybės, su kurių nuomone nuo šiol privaląs skaitytis pats V.Putinas.
Taigi nesiliaunu stebėjęsis: lietuviškieji Pietų Kaukazo „žinovai“ nepastebi nė vienos Armėnijos klaidos. Tarsi Armėnija niekad niekur nebūtų nusikaltusi, suklydusi, prašovusi.
Grubiausia Armėnijos klaida
O juk tikrai turinti nuodėmių! 1992 – 1994 karo metu Armėnijos pajėgos, remiamos tuometinių Rusijos ginkluotųjų pajėgų, užėmė ne tik Kalnų Karabachą, iš šio regiono išvydamos visus azerbaidžaniečius (intensyvus azerbaidžaniečių išstūmimas iš šio regiono prasidėjęs dar 1988-aisiais). Armėnija okupavo dar ir septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną. Juos, sudėjus į krūvą, turėsime kelis kartus didesnę teritoriją (11.000 kvadratinių kilometrų) nei pats Kalnų Karabachas (4.400 kvadratinių kilometrų). Tuose septyniuose rajonuose iki okupacijos gyveno apie 600 tūkst. azerbaidžaniečių.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Kad išvardyti septyni rajonai priklauso Azerbaidžanui, kad juos vis tiek teks grąžinti Azerbaidžanui, – 1994-aisiais metais Armėnija neginčijo. net nebandė ginčyti. Bet, bėgant metams, oficialusis Jerevanas ėmė gudrauti: grąžinsime, bet mainais į azerbaidžanietiškas nuolaidas. Prigalvodavo pačių įvairiausių pretekstų, kodėl negalį grąžinti – neva reikia turėti saugumo buferį, neva tai puikus kozyris būsimosiose derybose. Prabėgo dar keliolika metų, ir oficialusis Jerevanas pamiršo, kad šie septyni rajonai nėra armėniški. Paskutiniuoju metu oficialusis Jerevanas vis dažniau šaukdavo, kad jų niekad neatiduos Azerbaidžanui, nes tai – armėniška teritorija.
Siekdama savo rankose išlaikyti tuos septynetą rajonų Armėnija melavo net neraudonuodama. Išsisukinėjo, gudravo, ir … susikompromitavo tiek Vakarų, tiek azerbaidžaniečių akyse. Grąžinusi tai, kas jai neabejotinai nepriklauso, Armėnija būtų sulaukusi Vakarų simpatijų ir suminkštintų Baku vadovybės širdis. Bet Armėnija klaidingai įsikalė sau į galvą, esą Vakarai vis tiek rems „demokratijos trokštančią krikščioniškąją šalį“, kad ir kaip bjauriai ji besielgtų. Tačiau Vakarai, net ir linkdami Jerevano pusėn, negali laužyti nusistovėjusių taisyklių, brėžiančių, kas yra šalių teritorinis vientisumas. Šios taisyklės Vakarai negalį peržengti nei dėl Armėnijos, nei dėl kurios nors kitos valstybės.
Tad Armėnija, kad ir kaip bežiūrėsi, vadintina okupante ne vien dėl to, kad Azerbaidžanui negrąžina Kalnų Karabacho. Ji okupante laikytina pirmiausia dėl tų septynių rajonų.
Kokias Armėnijos klaidas mato Eduardas Nagdalianas?
Tai – ne tik mano nuomonė. Panašiai mano ir Eduardas Nagdalianas, „Delovyje novosti“ redaktorius. Šią E.Nagdaliano nuomonę paskelbė armėniškas arminfo leidinys. Taigi tendencigumu ir propaganda neapkaltinsi. Ir autorius armėnas, ir leidinys – armėniškas.
Eduardas Nagdalianas, armėnų ekspertas
Šis ekspertas pabrėžia, jog visos pastarųjų trijų dešimtmečių Armėnijos valdžios padariusios didžiulę kvailystę, tų 7 rajonų negrąžindamos Azerbaidžanui. Jei būtų atidavę be išankstinių sąlygų, kaip šiandien gražiai Armėnija atrodytų pasaulio akyse! Deja, Armėnija neišnaudojo šio momento, o Vakarai savo kailiu įsitikino, jog oficialusis Jerevanas linkęs meluoti, gudrauti, klastoti.
E.Nagdalianas pažeria ir daugiau priekaištų. Pavyzdžiui, visus tris dešimtmečius Armėnija svajojusi, kokia ji regione esanti neva įtakinga suprevalstybė, nors iš tiesų tebuvo „ekonomiškai degraduojantis liliputas“.
Tas pats E.Nagdalianas pabrėžia, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nė viena Armėnijos valdžia nesiekė realių derybų su Azerbaidžanu. Tik imitavo, kad derasi.
Jo manymu, pats palankiausias metas deryboms buvęs 1994-aisiais, kai pralaimėjęs karą Baku linko daryti nuolaidų. Bet Armėnija to neišnaudojo. Jai vis buvo maža. Dabar viskas pasikeitė. Azerbaidžanas ne tik sustiprėjęs, bet ir supykęs. Kiek gi galima jį vedžioti už nosies?
E.Nagdalianas apgailestauja, kad armėnų tauta šiandien totaliai apnuodyta klaidingų mitų, esą „priešui neatiduosime nė gabaliuko savo žemių“. Eksperto įsitikinimu, Nikolas Pašinianas teturi vieną išeitį – diktatoriškomis priemonėmis sutramdyti apkvailintą armėnų tautą, tebetvirtinančią, esą tie septyni rajonai, kaip ir Kalnų Karabachas, privalo priklausyti tik jai ir niekam daugiau.
Ką mano pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas?
Panašiai BBC tarnybai rusų kalba komentavo ir Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento Levono Ter – Petrosiano patarėjas, kadaise dalyvavęs derybose su Azerbaidžanu.
Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas
Jis mano, jog oficialusis Jerevanas visąlaik klaidingai ramino save: jei derybų metu mums nepavyks apiplėšti Azerbaidžano, tai apiplėšime jį karinėmis priemonėmis. Jerevanas nebijojo karo. Jis labiau norėjęs ne derybų, bet būtent karo. Armėnai kažkodėl buvo įsitikinę, jog, prasidėjus militaristiniams susidūrimams, jie laimėsią. Blogiausiu atveju – apgins Rusija. Politiko Ž.Liparitiano manymu, N. Pašinianas taip pat nebijojo karo. Manė azerbaidžaniečius užmėtysiąs kepurėmis.
Ž. Liparitianas pabrėžia: armėnai visąlaik ignoravo faktą, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą azerbaidžanietišku, juolab – tuos septynetą rajonų. Ž. Liparitianas įsitikinęs, kad armėnams reikia liautis save apgaudinėjus iliuzijomis ir fantazijomis. Armėnams reikia kaltinti tik save, kad negrąžino Azerbaidžanui tų septynių rajonų. Net N. Pašinianas iki šiol naiviai tikėjo, kad, Armėnijoje įgyvendinant demokratines reformas, Vakarai nepastebėsią karinių Jerevano avantiūrų.
Ž. Liparitianas pastebi, kad visos šiandieninės Armėnijos partijos, išskyrus tik vieną, – ultranacionalistinės, spjaunančios į tarptautinę nuomonę, į tarptautines taisykles. Tie superpatriotai iki paskutinės sekundės naiviai tikėjo, esą armėnams leistina ignoruoti tarptautinę teisę, esą armėnams leistina skriausti kaimynus.
Dabar N. Pašinianas karštligiškai siekia, kad Vakarai pripažintų Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe. Bet, Ž. Liparitiano įsitikinimu, armėnams privalu sugrįžti iš svajonių pasaulio. Vakarai niekad nepripažins antrosios Armėnijos valstybės, nes Kalnų Karabachas išties nėra armėniška žemė. Juolab – tie septynetas rajonų…
Štai taip!
Slaptai.lt redakcijos prierašas
Blaivių komentarų armėniškoje žiniasklaidoje – vis daugiau. Juos privalu įsidėmėti, jei norime suvokti, kas ir kodėl 2020-ųjų rudenį nutiko Pietų Kaukaze. Nes skaitant lietuviškuosius „išminčius“ – nieko nesuprasi, tik susipainiosi…
Slaptai.lt atidžiai seka, ką lietuviškoji žiniasklaida rašanti apie karinį Armėnijos – Azerbaidžano susidūrimą, įsiplieskusį šių metų rugsėjo 27 dieną ir trukusį 44 paras. Nei istorikai Šarūnas Liekis ir Zigmas Vitkus, nei žurnalistai Rimvydas Valatka, Edmundas Jakilaitis, nei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, nei Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus, nei Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Kęstutis Masiulis savo komentaruose, laidose, videointerviu bent kiek aiškiau neprasitarė apie azerbaidžanietišką Kalnų Karabacho kilmę.
Bet tai dar būtų pusė bėdos. Jie nė neužsiminė, jog Armėnija visus tris dešimtmečius nuo pat 1994-ųjų iki šių metų rugsėjo laikė okupavusi septynetą Azerbaidžanui be jokių ginčų ir abejonių priklausančius rajonus – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Perskaičiau prof. Šarūno Liekio publikacijas dėl padėties Kalnų Karabache. Jos kelia nuostabą. Jos ne tik tendencingos, nes nutyli daug Armėnijai nepalankių faktų. Jos dar ir pavojingos, mat ragina Lietuvą elgtis neteisingai – pripažinti azerbaidžanietišką regioną esant armėnišku. Omenyje turiu LRT.lt portale paskelbtus du profesoriaus straipsnius „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“.
Kai sūnus nutyli tėvo veikalą…
Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mano supratimu, visuomeninio leidinio statusą turintis LRT portalas, skirtingai nei privatūs leidiniai, privalo išklausyti ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, Turkijai svarbius argumentus.
Prof. Š.Liekiui tai padaryti daugiau nei paprasta. Tegul ima ir atsiverčia Mokslotyros instituto 2016-aisiais metais išleistą prof. dr. Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Joje rasite atsakymus į visus aštriausius klausimus: kodėl Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija, kaip Rusijos imperija per pastaruosius kelis šimtus metų dirbtinai kėlė tūkstančius armėnų į azerbaidžanietiškas žemes, įskaitant Kalnų Karabachą, kokių nusikaltimų yra padariusios sukarintos teroristinės Dašnakcutiun, Gnčak, ASALA, Krunk organizacijos, kaip jos talkinusios Maskvai puolant Osmanų imperiją, kaip jos 1918-aisiais teriojo nepriklausomybę paskelbusią Azerbaidžano respubliką, kiek tūkstančių azerbaidžaniečių sovietmečiu buvo išvyta vien iš Jerevano, kas tikrasis kaltininkas dėl skerdynių Sumgaito, Hodžaly miestuose…
Istoriko Algimanto Liekio veikalu remiuosi ne todėl, kad jis – daugiau nei 43 monografinio pobūdžio knygų bei daugiau nei 1500 tūkstančio mokslinių straipsnių autorius. Jo veikalą apie sudėtingus armėnų, azerbaidžaniečių, turkų santykius šiandien prisimenu pirmiausia todėl, kad jis – Š.Liekio tėvas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: dr. Algimantas Liekis.Tautų kraustymai Kaukaze. Prof. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Turime unikalią situaciją. Algimantas Liekis konfliktą dėl Kalnų Karabacho matė visai kitaip nei šiandien LRT.lt puslapiuose tvirtina jo sūnus Šarūnas Liekis. Be jokios abejonės, tėvų ir vaikų nuomonės neprivalo būti identiškos.
Bet, mano supratimu, dėstydamas savąsias tiesas, pabrėžiu, ne privačiame, o visuomeninį statusą turinčiame leidinyje, prof. Š.Liekis privalėjo bent žodeliu užsiminti, kad jo tėvas, beje, taip pat – profesorius, rėmė Azerbaidžaną ir yra smulkiai savo nuomonę išguldęs minėtoje knygoje. Šitaip pasielgti Š.Liekis galėjo vien iš pagarbos 2019-aisiais metais mirusiam Tėvui A.Liekiui. Taip pasielgti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, Politologijos katedros profesorių įpareigoja elementarus padorumas – bent paminėk, jog egzistuoja kardinaliai priešinga tau labai artimo žmogaus nuomonė.
Jei atvirai, Š.Liekio tekstuose apie konfliktą Pietų Kaukaze neradau nė vienos bent kiek objektyvesnės minties. Neverta nė aušinti burnos ginčijantis. Užsiminsiu tik dėl kelių, labiausiai akis badančių.
Kas atsakys už azerbaidžaniečių civilių aukas?
Štai prof. Š.Liekis savo tekstuose tvirtina, jog šalys, kurioms svarbus moralumas, privalo ginti civilių teisę į gyvenimą. Pirmyn – ginkime! Bet gerbkime visų civilių teisę į gyvenimą. Teisę į gyveimą turį ne tik armėnų civiliai. Kodėl pagarbos reikalaujantis Š.Liekis neužsimena apie civilių azerbaidžaniečių žūtis nieko bendro su Kalnų Karabacho konfliktu neturinčiuose Tertero, Bardos, Giandžos miestuose ir jų apylinkėse? Priminsiu: vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė su Kalnų Karabachu nesusijusius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Armėnijos pajėgos taip pat šaudė į Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo atakuoti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių miestai ir kaimai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prieš Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.
Atkreipkime dėmesį – po šių barbariškų išpuolių Azerbaidžanas elgėsi džentelmeniškai. Nekeršijo. Jerevano ir kitų didžiųjų Armėnijos miestų nebombardavo. Azerbaidžaniečiai kovėsi tik dėl teritorijų, kurios jiems priklauso pagal tarpautinę teisę – kovėsi išimtinai dėl Kalnų Karabacho miestų ir gyvenviečių.
Kai nebežinome, kas yra demokratija
Ir vis tiek N.Pašinianas vadinamas provakarietišku demokratu! Man regis, po Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimų į šio vyro veiklą derėtų pažvelgti karo nusikaltimus tiriančio tarptautinio Hagos tribunolo akimis. Kiekvieną kartą, kai N.Pašinianas vadinamas demokratišku vyru, šių eilučių autorius gūžčioja iš nuostabos pečiais. N.Pašinianas, kaip ir jo pirmtakai, man pirmiausia asocijuojasi su barbarais, kurie nepakluso Jungtinių Tautų reikalavimams išvesti armėniškus karinius dalinius iš Kalnų Karabacho. O gal prof. Š.Liekis nieko nežinąs apie JT rezoliucijas, įpareigojančias armėnų karius palikti ir Šušą, ir Hankendį, ir visus kitus šio regiono miestus bei gyvenvietes? Kaip drįstama rašyti apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus nė vieno sakinio neskiriant JT rezoliucijoms, bylojančioms, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, jog oficiali Lietuvos užsienio politika – gerbianti Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu?
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Nejaugi tikrai svetimas teritorijas užgrobusią valstybę galima laikyti demokratiška, o jos vadovus – demokratais? Antra: šokiruoja Š.Liekio išvada, jog „dažnos analogijos ir palyginimai su Donbaso ar Krymo okupacija nėra tinkami vien dėl politinės sistemos skirtumų. Armėnija yra demokratinė respublika, o Azerbaidžanas velkasi visų reitingų pabaigoje“.
Ar Š.Liekis supranta, ką pasakęs? Teisę išsaugoti savas teritorijas turinčios ne visos šalys? Kur mus nuvestų tokia logika? Norime dar didesnio pasaulinio chaoso? Kas nutiktų, jei vieną dieną, neduok Dieve, Lietuvą pradėtų geležiniu kumščiu valdyti pats žiauriausias pasaulyje diktatorius? Tokiu atveju lietuviai jau prarastų teisę į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus? Jei, sakykim, Lenkija bus Briuselio apkaltinta antidemokratiškumu, Punsko ir Seinų lietuviai įgaus teisių skelbti nepriklausomybę – bėgti nuo neva antidemokratiškos Varšuvos ir dreifuoti demokratiško Vilniaus pusėn? O jei po keliolikos metų Lenkija vėl taps demokratiška, jai bus leistina susigrąžinti Punską ir Seinus? Bet gal tuomet etniniai Punsko ir Seinų lietuviai jau nebenorės grįžti po Lenkijos sparneliu? Žodžiu, tai, kokias žaidimo taisykles siūlo Š.Liekis, – sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu…
Prancūziškas tendencingumas
Š.Liekis apgailestauja, kad Prancūzijos ir JAV pastangos įtakoti įvykius Pietų Kaukaze buvo vangios ir neveiksmingos. Pirma, nemanau, kad jos buvo jau tokios vangios. Ypač aršiai ardėsi Prancūzijos prezidentas Emmanunelis Macronas. Bet oficialusis Paryžius, jei norime būti nešališki, neturėtų kištis į šį konfliktą, nes nėra objektyvus. Vertinti Prancūzijos užsienio politiką ir nė žodeliu neužsiminti apie ten gyvenančią įtakingą armėnų bendruomenę, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos.
Lietuviškas tendencingumas
Tvirtinti, jog Lietuva, stebėdama įvykius Pietų Kaukaze, elgėsi per daug pasyviai, – vėl tik pusė tiesos. Prisiminkime tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vos prieš metus surengtą vojažą į Armėniją (pirmiau – į Armėniją, tik po to – į Azerbaidžaną). Prisiminkime, kaip Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė visai neseniai buvo priėmusi Vilniuje viešėjusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, sumaniusią mums parodyti kažin kokį taikos planą. Taikos planas – sveikintina iniciatyva. Bet jei esame nešališki, objektyvūs, turėjome klausti Baku ir Ankaros, o kokius taikos planus yra parengusios Azerbaidžano ir Turkijos prezidentų žmonos? Lietuvos prezidentūroje drauge su Armėnijos premjero žmona prie vieno stalo privalėjo sėdėti Turkijos ir Azerbaidžano lyderių antrosios pusės. Tik taip, ir niekaip kitaip. Bet mes išklausėme tik vieną – armėniškąjį – taikos planą. Tiksliau tariant, pasielgėme tendencingai.
Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileido Armėnijos ambasadorių Tigraną Mikrčianą, atvykusį su Jerevanui palankiais istorikais, o Turkijos istorikus, kuriuos lydėjo Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas, – pravijo šalin. Ar toks Lietuvos elgesys – demokratiškas, civilizuotas? Kodėl vengiame išgirsti turkiškus argumentus, jei Armėnija tikrai visur ir visada akivaizdžiai teisi? Bijome, kad oficialiojo Jerevano propaganda subliukš kaip pradurtas oro balionas?
Filipo Ekozjanco pozicija
Filipas Ekozjancas ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Š.Liekis savo publikacijose kaip neginčijamą tiesą liudija, esą armėnai šiandien pagrįstai bijo vadinamojo antrojo genocido. O ar būta genocido 1915-aisiais? Tegul Š.Liekis tvirtina, kad buvo (nors turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų jis nestudijavo). Bet tada tegul bent užsimena, kad dėl 1915-ųjų tragedijos esama ir kitokių nuomonių net tarp pačių armėnų. Kaip galima tvirtinti 1915-uosius buvus genocidu ir nė neprasitarti apie armėnų kilmės istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjancą (neseniai išleistos knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorių), kuris, duodamas interviu mano portalui, pabrėžė:
„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką,kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Ar vien turkai kalti?
Š.Liekio komentaruose daug kliūna šiandieninei Turkijai. Ankara kaltinama bandanti atkurti Osmanų imperiją. Gal ir taip. Bet kodėl nepripažįstama, kad turkai kelis dešimtmečius beldėsi į Europos Sąjungos duris? Kas beliko į ES šeimą nepriimtiems turkams? Rautis plaukus iš nevilties, nusižeminus dar intensyviau klibinti Briuselio ir Strasbūro kabinetų rankenas? ES atstūmė Turkiją, Turkija puolė ieškoti kitų kelių, kitų išeičių, kitų sąjungininkų.
Nematau nieko nusikalstamo, nieko atgamtiško.
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
Šį straipsnį esu nusiuntęs LRT.lt redakcijai. Pažiūrėsime, ar publikuos.
Armėnijos ataka prie civilius AzerbaidžaneArmėnijos ataka. Bardos gatvės
Esu ne sykį kritikavęs Lietuvos sąjungininkę NATO struktūrose Didžiąją Britaniją, kam ši 1982-aisiais kariavusi su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Mano supratimu, šias salas skiria tiek daug tūkstančių jūrmylių, kad Londono politikai, įrodinėjantys, esą tas visai kitame pasaulio gale esantis salynas yra britų teritorija, – elgiasi ir kvailai, ir juokingai.
Tačiau jei žvelgtume į prieš beveik pusę amžiaus kilusį Argentinos – Didžiosios Britanijos konfliktą dėl teritorijų, privalėsime sutikti, jog abi pusės, siekdamos savo tikslų, elgėsi garbingai. Gal ir šokiruojančiai skamba posakis „elgėsi garbingai“, juk karas yra karas, ir vis tik noriu paaiškinti, ką turiu omenyje. Nė viena pusė nenaudojo draudžiamų metodų. Prieš argentiniečius ginklą pakėlę britai nebombardavo Argentinos miestų, neapšaudė Argentinos civilių objektų, nesiekė sunaikinti Argentinos naftos ir dujų rezervuarų, hidroelektrinių. O argentiniečiai taip pat elgėsi vyriškai – pralaimėję karą dėl Malvinų salų jie nepuolė rengti teroro aktų Londone, nerengė išpuolių prieš britų diplomatus Europos Sąjungos šalyse, nepuldinėjo britų ambasadų Vakaruose. Vaizdžiai tariant, džiaukimės bent dėl šitokio santūrumo.
Deja, tokių garbingo elgesio pavyzdžių šiandieniniame pasaulyje – ne tiek daug. Dažniau elgiamasi pažeidžiant tarptautines nuostatas. Viena iš akivaizdžiai negarbingai besielgiančių šalių šiandien yra Armėnija. Tiek Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, tiek Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas puikiai žino, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Apie tai byloja kad ir 2008 metų kovo 14 dieną Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 86-oje plenarinėje sesijoje priimta rezoliucija Nr. 62/243 dėl „Padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“. Šiuo dokumentu dar kartą patvirtinta Europos Sąjungos nuostata, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, jog Armėnija privalanti kuo greičiau iš Kalnų Karabacho išvesti visas savo okupacines pajėgas, jog nė viena „pasaulio valstybė neturi pripažinti situacijos, susidariusios dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų, teisėta, arba teikti pagalbą palaikant tokią padėtį“.
Armėnijos ataka. Žuvę ir sužeisti azerbaidžaniečių vaikaiArmėnijos ataka. Tarp žuvusiųjų – moteris
Tad jei jau oficialusis Jerevanas priešinasi Azerbaidžano teritorinį vientisumą gerbiančios tarptautinės bendruomenės nuostatoms, tai tegul kaunasi garbingai – Kalnų Karabacho teritorijoje. Azerbaidžanas taip ir elgiasi. Jis nepaleido nė vienos kulkos į Armėnijos miestus ir kaimus, ligonines ir dujotiekius. O štai Armėniją vadinti garbingai besielgiančia puse neapsiverčia liežuvis. Slaptai.lt duomenimis, vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).
Bet tai – dar ne visos Jerevano nuodėmės. Armėnijos pajėgos mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.
Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.
Armėnijos ataka kasetinėmis bombomis
Kodėl Armėnija bombarduoja civilius Azeraidžano objektus? Ji siekia išprovokuoti oficialųjį Baku atsakyti tuo pačiu – kad šis bombarduotų Armėnijos miestus. Tada oficialusis Jerevanas galėtų šauktis pagalbos, esą Azerbaidžanas užpuolęs Armėniją. O kol Azerbaidžanas kariauja savo teritorijoje, Armėnija nei teoriškai, nei praktiškai negalinti prašyti niekieno pagalbos. Remiantis tarptautine teise, Azerbaidžanas nieko blogo nedaro – susigrąžina savo žemes.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono gyventojus
Kad susigrąžinimas yra skausmingas, naudojant karines priemones, – Azerbaidžanas mažiausiai kaltas. Tarptautinė bendruomenė turėjo užtektinai laiko priverst Armėniją išsinešdinti iš svetimų teritorijų. Azerbaidžanas kantriai laikė net trisdešimt metų.
Beje, Armėnija nesiliauja vėl šaudžiusi į Azerbaidžano miestus. Tad civilių azerbaidžaniečių aukų – ilgainiui bus dar daugiau.
Mano supratimu, dėl Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusių civilių azerbaidžaniečių kalta pirmiausia Armėnijos valdžia – Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas ir premjeras Nikolas Pašinianas. Be jų žinios vargu ar kas būtų drįsęs šaudyti į Azerbaidžano miestus. Net jei ir be jų palaiminimo tai nutikę, jie vis tiek už viską atsako. Jie – šiandieninės Armėnijos galvos, vadovaujančios karinėms struktūroms. Tad duomenis apie Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusius vaikus, moteris, senelius derėtų perduoti tarptautiniams teismams, tiriantiems karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Omenyje pirmiausia turiu tarptautinį Hagos tribunolą, kuriame jau buvo nagrinėtos žudynių aplinkybės buvusioje Jugoslavijoje. Jei Hagos teismas tyrė, sakykim, Slobodano Miloševičiaus ar Radovano Karadičiaus bylas, šis teismas turėtų atidžiai pažvelgti ir į šiandieninės Armėnijos valdžios veiksmus.
Vienintelis galvosūkis tik toks – Bardos, Giandžos, Tertero apšaudymai priskirtini karo nusikaltimams ar nusikaltimams žmoniškumui?
Nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. Armėnijos ginkluotosios pajėgos apgalvotai, kryptingai, sistemingai taikosi į Azerbaidžano civilius gyventojus, privačius namus ir civilinę infrastruktūrą.
Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidžia savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaiso spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.
Bardoje apraudami žuvusieji
Spalio 28 dieną Armėnija vėl didino įtampą atakuodama įvairiomis kryptimis, taip pat ir tarptautinę sieną su Azerbaidžanu. Azerbaidžano pasienio regionai – Tovuzas, Gadabaj, Daškasanas ir Gubadlis buvo apšaudyti priešo iš Armėnijos Berdo, Čambarako, Vardeniso ir Goruso regionų teritorijos.
Be to, Armėnijos ginkluotosios pajėgos nuolat taikėsi į Agdžabedį, Bardą, Goranbojų ir Terterį su sunkiąja artilerija, įskaitant „Smerch“ ir BM-21 „Grad“ daugkartines paleidimo raketų sistemas, kurios sukėlė milžiniškas žmonių kančias ir žalą civilinei infrastruktūrai.
Barda po apšaudymo
Azerbaidžano nacionalinė kovos su minomis agentūra (ANAMA) pranešė, kad Bardos regionas buvo užpultas 300 mm raketomis „Smerch“ 9M525, kuriose buvo bombų 9N235, o tai yra kasetinis šaudmuo, uždraustas pagal tarptautinę teisę.
Spalio 28 d. iš viso žuvo 90 civilių, įskaitant vaikus, moteris ir pagyvenusius žmones, daugiau nei 380 civilių buvo paguldyti į ligoninę dėl sunkių sužalojimų. Šiuo metu vertinama žala privačiai ir viešajai nuosavybei (spalio 27 d. pranešta apie 2300 privačių namų, 92 daugiabučių namų ir daugiau nei 400 civilinės infrastruktūros nuostolių).
Plačios ir sistemingos raketų atakos Bardos mieste
Spalio 28 d. Armėnija, vykdydama savo politiką, Azerbaidžane surengė dar vieną žiaurų nusikaltimą prieš civilius. Maždaug 13 valandą vietiniu laiku Armėnija paleido 300 mm „Smerch“ raketas su uždraustais kasetiniais šaudmenimis į tankiai apgyvendintas Bardos miesto vietas (esančias maždaug 100 km nuo Armėnijos sienos ir 30 km nuo konflikto zonos), įskaitant verslo centrą ir apylinkes. Šiuo metu Generalinė prokuratūra patvirtino 21 žuvusį ir daugiau kaip 70 sužeistų civilių. Civilinės infrastruktūros objektai ir transporto priemonės buvo gerokai apgadinti.
Barda apšaudyta štai tokiomis bombomis
Ataka prieš Bardos gyvenamuosius rajonus yra antras apgalvotas išpuolis per 20 valandų su uždraustais šaudmenimis. Anksčiau, spalio 27 d., dėl Armėnijos užpuolimo naudojant tos pačios rūšies kasetinius šaudmenis, žuvo keturi civiliai ir dar trylika civilių buvo sužeista. Pranešama, kad iš viso per 20 valandų Bardos regione civilių aukų yra 108 su 25 žuvusiais ir 83 sužeistais (šiuo metu aukų sąrašas tikslinamas).
Išpuolis prieš Bardos miestą šiuo metu yra vienintelis, labiausiai kruvinas.
Remiantis ANAMA pranešimu, šešios vietos (Husejno Džavido g., Baku g., Natavano g., Koroglu g., Bahaduro Hadžijevo g. ir Hejdaro Aliyevo – Uzeiro Hadžibejovo perėja) Bardos mieste nukentėjo nuo 300 mm „Smerch“ 9M525 raketos su 9N235 bombomis.
Bardoje gesinamas padegtas automobilis
Tai – dar vienas Armėnijos vyriausybės teroro aktas prieš taikius Azerbaidžano gyventojus, atitinkantis žinomą teroristinių veiksmų modelį, kurį anksčiau Armėnija sąmoningai, plačiai ir sistemingai įvykdė Gandžoje, Terteryje ir kituose miestuose.
Armėnijos vyriausybės pareigūnai viešai paskelbė teroro politiką kaip strategiją smogti taikioms gyvenvietėms, kad sukeltų paniką.
Raketos išpuoliai prieš civilius Bardos gyventojus, taip pat balistinių raketų išpuoliai prieš Gandžą ir kitus miestus yra karinis nusikaltimas ir nusikaltimas prieš žmoniją, įvykdytas sąmoningai, kryptingai ir ne vieną kartą.
Čia pateikiamos nuotraukos iš įvykio vietų Bardoje.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…
Ar teisėta tokia kelionė?
Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.
Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“
Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai pavojinga.
Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija.
O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…
Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė
Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.
Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.
Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.
Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.
Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.
Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.
Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane?
Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.
Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?
Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto
Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?
Džavachetijos pamoka
Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!
Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.
Prancūziška dūmų uždanga
Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.
O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.
Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto
Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą.
Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.
Azerbaidžanas: Armėnijai apšaudžius Gendžės miestą, žuvo 12 civilių. EPA-ELTA nuotr.
Azerbaidžanas pranešė, kad ankstų šeštadienio rytą raketomis apšaudytas antras pagal dydį šalies miestas Gendžė (Giandža), žuvo 12 civilių, o dar daugiau kaip 40 žmonių buvo sužeisti.
Gendžės miestas turi 300 000 gyventojų. Per Gendžės apšaudymą gyvenamajame rajone sugriuvo kelios eilės pastatų.
Azerbaidžano generalinės prokuratūros teigimu, per Giandžos apšaudymą sugriauta 20 daugiabučių. Kai kurie namie buvo praktiškai sulyginti su žeme.
Prokuratūra nurodo, kad Armėnija taip pat paleido raketas į Mingečevyro miestą, bet jas numušė Azerbaidžano oro gynybos sistema.
Armėnijos gynybos ministerija paneigė pranešimus, kad šalis apšaudė Azerbaidžano miestus, ir savo ruožtu teigė, jog Azerbaidžanas toliau apšaudo apgyvendintas sritis Kalnų Karabache, įskaitant jo sostinę Stepanakertą.
Baku ir Jerevanas konfliktuoja dėl Kalnų Karabacho, kuriame gyventojų daugumą sudaro etniniai armėnai. Konfliktas tęsiasi kelis dešimtmečius. Regionas 1991-aisiais atsiskyrė nuo Azerbaidžano, tačiau, tarptautinės teisės požiūriu, jis ir toliau priklauso Azerbaidžanui.
Kovos atsinaujino prieš kelias savaites. Intensyvėjant kovoms, Armėnija ir Azerbaidžanas apšaudo vienas kitą. Abi šalys nepaiso tarptautinių raginimų nutraukti karinius veiksmus ir kaltina viena kitą pradėjus naujus susirėmimus, kurie įsiplieskė rugsėjo 27 d.
Per atsinaujinusias kovas jau žuvo šimtai žmonių. Prieš savaitę abi pusės susitarė dėl paliaubų, bet mūšiai toliau tęsiasi.
Giandžoje sugriauti pastatai. Žvilgsnis iš viršausGintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Informacija, jog prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos stipriai apšaudė vieną iš didžiausių Azerbaidžano miestų, – privertė suklusti. Giandža – svarbus miestas. Tai – senoji Azerbaidžano sostinė (tarsi mums – Kaunas). Sostinę prie Kaspijos jūros į Baku azerbaidžaniečiai perkėlė saugumo sumetimais. Kad ji būtų kuo toliau nuo puldinėjančių priešiškų valstybių.
Į atakas prieš Giandžą tarptautinė visuomenė turėtų žiūrėti labai rimtai. Kai azerbaidžaniečiai taikosi į karinius objektus aplink Kalnų Karabacho sostinę Hankendį (šį miestą armėnai perpavadino mirtino azerbaidžaniečių priešo Stepano vardu – Stepanakertu), visi žino, taip pat ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, kad tai – Azerbaidžano teritorija. Taigi, kaip begudrausi, kaip išsisukinėsi, o Azerbaidžanas šeimininkauja savo teritorijoje. Bet kai sviediniai lekia į Giandžą, tai reiškia, kad Armėnija atakuoja kaimyninę šalį. Tarp apšaudomo Stepanakerto ir apšaudomos Giandžos – milžiniškas skirtumas. Nematyti šių skirtumų – tiesiog nepadoru.
Beje, sugriovimai Giandžoje – milžiniški. Šitaip sakydamas remiuosi ne azerbaidžanietiškais, ne turkiškais, o lietuviškais šaltiniais. Štai Europos Sąjungos misijos Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas ponas Kęstutis Jankauskas leidiniui minval.az pareiškė apie patirtus slogius jausmus, išvydus sugriautus pastatus. Jis drauge su kitų ES šalių ambasadoriais apžiūrėjo Giandžą po apšaudymų.
Apie Kalnų Karabacho konfliktą kažkodėl vis dar sakoma pusė tiesos – vengiama išguldyti visą tiesą. Net ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kodėl neatkreipus dėmesio į videointerviu, kurį yra davęs buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas (youtube.com)? Jis mano, kad kompromisų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho pasidalijimo buvo galima pasiekti dar 1997 metais. Tačiau tuo metu Kalnų Karabache įsitvirtinusiems armėnams (vadinamasis Karabacho klanas) buvo maža ir maža. Klanas norėjęs visko, jų apetitai buvo milžiniški. Tie armėnų politikai, kurie blaiviau žiūrėjo į konfliktą, buvo nustumti į šalį.
Giandža po Armėnijos atakų
Kai tvirtinama, jog Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklausąs Azerbaidžanui, bet šiuo metu ten gyvena armėnai, – vėl gudraujama. Šitaip tvirtinant tarsi norima pasakyti, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui tik teoriškai, o praktiškai – ten įsikūrę vien armėnai.
Taip, jau trys dešimtmečiai, kai ten nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Tačiau sakant ar rašant, kad Kalnų Karabache nūnai gyvena vien armėnai, būtina, mano supratimu, paaiškinti, jog visais laikais ten gyventa labai daug azerbaidžaniečių. Bet azerbaidžaniečių ten nūnai nelikę. Jie iš ten išvyti. Išvyti jėga – grasinant, atimant turtą, žudant. Tad tvirtinti, jog šiame regione gyvena vien etniniai armėnai, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos. Šitaip teigdami visuomet pasidomėkime, kodėl Kalnų Karabache, o ir Jerevane, Armėnijos sostinėje, šiandien nėra nė vieno azerbaidžaniečio. Susimąstykime, iš kur atsirado milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių? Iš dangaus nukrito? Štai tada bus aišku, kodėl šiandien Kalnų Karabache nėra nė vieno azerbaidžaniečio.
Pasakoma tik pusė tiesos ir tuomet, kai tvirtinama, esą Rusija palaiko Azerbaidžaną, nes tiekia jam modernius ginklus. Taip, tiekia. Bet kodėl nepriduriama, kad Kremlius ginklus tiekia ir Armėnijai? Skirtumas vėl akivaizdus – ginkluotė Azerbaidžanui parduodama tarptautinėmis rinkos kainomis, o Armėnijai ji tiesiog dovanojama arba parduodama už simbolišką kainą. Beje, ginklai Azerbaidžanui iš Rusijos keliauja atvirai, o į Armėniją – slaptai, aplinkiniais keliais. Jau esu rašęs, kad Azerbaidžanas šiais metais užfiksavęs daug Rusijos transportinių lėktuvų skrydžių į Armėniją. Oficialusis Kremlius ciniškai tvirtina, jog lėktuvais į Armėiją buvo gabentos statybinės medžiagos.
Šia legenda labai sunku patikėti. Jau vien todėl, kad Armėnijos mieste Giumri dislokuota daugiatūkstantinė Rusijos karinė bazė.
Kai imama šaukti, kad Azerbaidžanas specialiai apšaudo krikščionių šventyklas Kalnų Karabache, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, ar tikrai prie tokio pobūdžio objektų nėra įkurta Armėnijos ginkluotųjų pajėgų? Juk žinome, kaip kartais gudraujama kare – savo kareivius slepia mokyklose, universitetuose, ligoninėse, kad oponentai negalėtų šaudyti, o jei vis tik šaudytų – juos būtų galima apkaltinti pakėlus ranką prieš civilius. Mūsų atveju – prieš istorijos, religijos, architektūros šedevrus.
Kai siekiama įrodyti, jog oficialusis Jerevanas Kalnų Karabache gina krikščioniškąsias vertybes, susiraskime youtube.com videointerviu, ką apie tai mano, pavyzdžiui, Rusijos žurnalistas Maksimas Ševčenko arba armėnų istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Armėnija negina jokių krikščioniškų vertybių. Armėnija kompromituoja krikščionybę. Toks būtų apibendrinimas išklausius tuos videokamera užfiksuotus interviu.
Giandža po apšaudymų
Azerbaidžano spaudoje, sakykim, haqqin.az leidinyje, teko skaityti azerbaidžaniečių žurnalistų parengtą interviu su buvusiu Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru. Buvęs Latvijos prezidentas V.Zatleras teigia, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Baku turįs teisę susigrąžinti prarastas žemes. O Europos derybininkai turėjo užtektinai laiko sureguliuoti šį konfliktą ne tik taikiai, bet ir teisingai. Bet toji Minsko grupė konflikto nesureguliavo. Pasakyta taip aiškiai, kad aiškiau nė nereikia.
O ką apie senosios Azerbaidžano sostinės apšaudymą mano buvę Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė? Ši tema jiems – neįdomi, neaktuali?
Norėčiau taip pat išgirsti, kaip šį konfliktą vertina istorikas, praėjusios kadencijos Seimo narys (ar išrinktas į naująjį Seimą – palaukime galutinių rezultatų po dviejų savaičių) Arūnas Gumuliauskas, dar šių metų spalio 1-ąją socialiniuose tinkluose pasigyręs, jog Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupė buvo susitikusi su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu. Esą to susitikimo metu buvo aptartas konfliktas Kalnų Karabache. Jei aptartas – tai klok viešai, ką aptarėte, dėl ko sutikote, o kur nuomonės išsiskyrė. Labai būtų įdomu sužinoti, ar išdrįso istorikas A.Gamuliauskas bent užsiminti, kad, remiantis tarptautine teise, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalo palikti Kalnų Karabachą? Ar vis tik apsiribojo „giliu susirūpinimu dėl aukų abiejose pusėse“?
Ką manąs apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, privaląs pareikšti ir buvusio Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Žodį „privaląs“ vartoju neatsitiktinai. Ponas V.Pranckietis, eidamas Lietuvos parlamento lyderio pareigas, už visų mokesčių mokėtojų pinigus skrido į Armėniją, paskui – už mūsų visų pinigus svečiavosi Azerbaidžane. Taigi dabar tegul kloja visą tiesą tarsi per išpažintį, kokios naudos būta iš jo vizitų? Ko vertos tokios turistinės kelionės? Ką jis manąs apie Giandžos apšaudymus?
Neturi moralinės teisės tylėti, man regis, ir Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė, dar visai neseniai priėmusi draugiškiems susitikimams Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, neva atsivežusią į Vilnių kažin kokį taikos planą, kaip įmanoma sutaikyti Jerevaną ir Baku. Kur tas taikos planas, kokia jo vertė?
Įdomi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Kai agresyviai besielgiantis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas (visi puikiai prisimename jo tarptautinei teisei akivaizdžiai prieštaraujančius žodžius, esą Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“) apsirgo koronavirusu, G.Nausėda socialiniuose tinkluose paskelbė reiškiantis linkėjimus kuo greičiau pasveikti.
Kokius palinkėjimus Lietuvos prezidentas siųs Armėnijos premjerui šiandien?
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dabar, kai Lietuvos spaudoje skelbiama daug pranešimų apie įtemtą padėtį Kalnų Karabache, pastebiu keistą tendenciją. Kai kurios europietiškos žiniasklaidos priemonės labai emocingai reaguoja į kiekvieną Azerbaidžano paleistą raketą, nukritusią Stepanakerte ar jo apylinkėse. O štai tuomet, kai Armėnijos paleisti sviediniai sproginėja Giandžos ar Tertero rajonuose, gailesčio civiliams gyventojams – tarsi mažiau.
Iškart privalau pabrėžti, jog karas, kur jis bekiltų, prieš ką bebūtų nukreptas – blogas, smerktinas, netoleruotinas reiškinys. Jei tik galima išvengti karinių susidūrimų, privalu siekti taikos. Tokia mano asmeninė pozicija. Aš – visomis keturiomis pritariu sakantiems, jog kad ir kokia prasta būtų taika, ji vis tik geriau nei karas. Man nuoširdžiai gaila abiejose pusėse kariaujančių kareivių, juolab – civilių, kokia bebūtų jų odos spalva, kokia kalba jie bekalbėtų.
Tačiau negaliu tylėti, kai karts nuo karto prasprūsta užuominos, esą Azerbaidžanas elgiasi neva barbariškai, atakuodamas Kalnų Karabache esančius objektus. Suprask, šiame regione gyvena daug civilių. Suprask, Armėnijos ginkluotosios pajėgos neturi kitos išeities – jei Azerbaidžanas apšaudo armėnų kontroliuojamą Kalnų Karabachą, Jerevanas priverstas keršyti apšaudant azerbaidžanietiškus miestus ir gyvenvietes.
Toks žvilgsnis – paviršutiniškas. Tarp Stepanakerte ir Giandžoje sprogstančių sviedinių Lietuva turėtų įžvelgti svarbų skirtumą. Giandžoje ar Tertere gyvenantys azerbaidžaniečiai puikiai žino, jog jų miestai priklauso Azerbaidžanui, nes šių miestų priklausomybė Azerbaidžanui pripažįstama visos tarptautinės bendruomenės.
O kam priklauso šiuo metu Kalnų Karabache gyvenantys armėnai? Stepanakerte ir jo apylinkėse įsikūrę armėnų civiliai puikiai žino, kad Kalnų Karabachas priskiriamas Azerbaidžanui. Stepanakerte gyvenantys armėnai galį iki užkimimo šaukti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės armėnų žemės“, tačiau jie puikiai žino, jog Vakarai nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. Stepanakerte įsikūrę civiliai negali nežinoti (jei nežino – tai jų bėda; privalu bent minimaliai domėtis užsienio politika), jog Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta net Armėnija. Beje, ši Armėnijai nepalanki tarptautinės bendruomenės nuostata nesikeičia nuo pat konflikto pradžios.
Be to, kai šaukiama, esą „Kalnų Karabachas – etninės armėnų žemės“, būtina mažų mažiausiai pridurti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės azerbaidžaniečių žemės“, jog Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas dar ne taip seniai vadinosi Hankendžiu, jog istorija puikiai menanti egzistavus musulmonišką (azerbaidžanietišką) Kalnų Karabacho chanatą, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Šito nepaneigsi.
Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.
Žodžiu, žvelgiant atidžiai, oficialusis Baku nedaro nieko blogo, apšaudydamas Kalnų Karabachą. Oficialusis Baku bombarduoja savo teritoriją. O kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos bombarduoja Giandžą ir Terterą, jos atakuoja svetimas žemes. Štai toks skirtumas tarp Stepanakerte sprogstančių azerbaidžanietiškų raketų ir Giandžoje sprogstančių armėniškų sviedinių.
Kita svarbi pastaba – derybos dėl konflikto sureguliavimo negali tęstis amžinai. Jei Azerbaidžanas nusprendė, jog daugiau laukti Vakarų pagalbos iškrapštant iš Kalnų Karabacho okupacines armėnų pajėgas nebegali, – jo valia. Mes privalome gerbti Azerbaidžano nusiteikimus. Vakarai turėjo užtektinai laiko spustelėti Jerevaną, kad šis pradėtų bent minimaliai gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau Vakarų derybininkai, ėmęsi reguliuoti Baku ir Jerevano tarpusavio santykius, pareigą padėt azerbaidžaniečiams susigrąžinti prarastas teritorijas prisimindavo tik tuomet, kai regione imdavo sproginėti bombos. Vos tik pabūklai nutildavo– Vakarai tuo pat pamiršdavo Azerbaidžano prašymus priverst Armėniją laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių. Pamiršdavo iki naujų šūvių.
Mano supratimu, tokia Vakarų pozicija – nepriimtina, smerktina. Nejaugi tik Baku kaltas, kad dabar žūsta civiliai abiejose fronto pusėse? Moralinė atsakomybė dėl jau keletą savaičių trunkančių susirėmimų krenta ir Vakarų derybininkams.
Akivaizdi ir Lietuvos kaltė. Užuot griežtai pareiškę delegacijoms iš Armėnijos, jog privalu gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, mes dažniausiai apsiribodavome pataikūniškais proarmėniškais reveransais. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime, kaip prieš metus mūsų Seimo pirmininkas skrido į Armėnijos sostinę Jerevaną, po kurio laiko – į Azerbaidžaną?! Jau tada, 2019-aisiais, mūsų portalas klausė – kodėl Seimo pirmininkas nuskubėjo į Armėniją? Juk nukentėjusi pusė – Azerbaidžanas. Dabar vėl prisimenu šį keliauninką. Akivaizdu, kad mūsų Seimo pirmininko vizitas į Jerevaną neatnešė nė menkiausios naudos. Armėnija nebuvo įtikinta išvest savo ginkluotųjų pajėgų iš svetimų žemių. Tikriausiai mūsų parlamento vadovas nė nebandė įtikinti Jerevano, jog armėnų pajėgoms privalu nešdintis iš Kalnų Karabacho. Vargu ar mūsų Seimo pirmininkas bent užsiminė Jerevano valdžiai apie pabėgėliais tapusių azerbaidžaniečių moralines kančias netekus gimtųjų namų Jerevane ar Stepanakerte (oficialiai palikti savo gimtuosius namus buvo priversti palikti per 900 tūkst. azerbaidžaniečių).
Lietuva neturinti teisės smerkti Azerbaidžano dar ir dėl to, kad pati visai neseniai panašiai elgėsi. Sykį, viešint Azerbaidžane, manęs paklausė, kaip jie, azerbaidžaniečiai, trisdešimt metų kantriai laukdami ir niekaip nesulaukdami Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savų teritorijų, turėtų elgtis – laukti dar tris dešimtmečius?
Trys Klaipėdos krašto išvaduotojai
Be abejo, aš buvau atsargus: nežinau, neįsivaizduoju, neturiu nė menkiausios moralinės teisės dalinti patarimus. Tačiau azerbaidžaniečiams tąsyk papasakojau, kaip Lietuva susigrąžino Klaipėdos kontrolę 1923-aisiais.
1923-aisiais metais Klaipėdos kraštą administravo ne Lietuva. Jį administravo su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai, jei anuomet mes, lietuviai, būtume pasikliovę vien derybomis, vien užsienio šalių padorumu. Juk teisėti Lietuvos reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.
Klaipėdos krašto išvaduotojai jėga sugrąžino Lietuvai uostamiestį
Lietuva pasielgė labai išmintingai, suplanavusi Klaipėdos susigrąžinimo operaciją. Karinė operacija buvo parengta 1922-ųjų metų slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje. Šios operacijos esmė – Lietuvos kareivius aprengti civilių Klaipėdos krašto sukilėlių uniformomis, juos slapta permesti į Klaipėdos kraštą ir išvyti iš ten visas svetimas pajėgas vaizduojant, kad tai padarė būtent vietiniai klaipėdiečiai. Lietuva nuo pat pradžios slėpė, kad Klaipėdą vaduoja Lietuvos kariuomenė.
Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas taip pat išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.
Klaipėdos kraštą užėmė Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Bendras karių skaičius – 1753.
Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.
Klaipėdos krašto išvadavimo vadovybėKlaipėdos krašto išvadavimo vaizdai
Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte.
Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo prancūzų, vokiečių ir lietuvių karių.
Tąsyk Lietuva nusispjovė į tarptautinės bendruomenės pasipiktinimus dėl karinių veiksmų. Ji atmetė tokių kaip Jules Laroche įsivaizdavimus, esą Klaipėdą privalu paskelbti kažin kokia laisvąja valstybe. Ji surengė tikrą karinę išlaisvinimo operaciją, nors, žinoma, oficialiai visąlaik neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo. Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums anuomet baigėsi sėkmingai – Klaipėda buvo pripažinta Lietuvai.
Puldami įrodinėti, jog Azerbaidžanas neturintis teisės karinėmis premonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho, prisiminkime šią lietuvišką istoriją.
Pasaulinių parodų sulaukiame kas penkeri metai ir miestą, kuriame ji vyksta, vadiname Pasaulio sostine. 2020 metais WORLD EXPO dalyviai įsikurs Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje, o kur keliaus paroda dar po penkerių metų, paaiškės šių metų rudenį – dėl teisės ją surengti varžosi Japonijos miestas Osaka, Rusijos – Jekaterinburgas ir Azerbaidžano sostinė – Baku.
Paryžius pasitraukė, Baku žengia į priekį
Kas galėjo pamanyti iš varžytuvių dėl teisės surengti EXPO-2025 pasitrauksiant Paryžių! Pirmoji „Visų tautų“ pasiekimų paroda įvyko Londone 1851 metais, tačiau jos pirmtaku laikytinos prancūzų rengiamos parodos ir ypač 1844 metais Paryžiuje surengta „tarptautinė paroda“. 1889 metais į Paryžiuje surengtą pasaulinę parodą atvykę svečiai pamatė ta proga pastatytą „300 metro aukščio bokštą“ (tada manyta, parodai pasibaigus, šią architekto Gustavo Eifelio su bendradarbiais sukonstruotą metalinę piramidę išardyti – gal nė patys statytojai neįsivaizdavo, kokia ateitis jos laukia).
Paryžiuje įvyko šešios pasaulinės parodos, tiesa, iš jų tik viena XX amžiuje – 1937-aisiais (pirmą kartą dalyvavo Lietuvos Respublika). Paryžiuje įsikūręs Tarptautinis parodų biuras (pr. Bureau International des Expositions, BIE), veikiantis pagal konvenciją, kurios narėmis yra 170 valstybių (jų atstovai slaptu balsavimu generalinėje asamblėjoje ir išrenka miestą – parodos rengėją).
Daugelio manymu, Paryžius turėjo visus šansus laimėti ateinantį lapkritį įvyksiančius rinkimus. Tokių lūkesčių neslėpė ir patys prancūzai praėjusios vasaros pradžioje įvykusioje BIE generalinėje asamblėjoje, kurios metu EXPO-2025 surengti pasišovusių miestų atstovai pasakojo, kaip tai padarysią. Paryžiečiai bene aiškiausiai apibūdino tokio renginio esmę: „Paroda – tai mėginimas parodyti, ko mums reikia drauge žengiant į ateitį.“ Tiesa, nepasakė, iš kur paimsią tokio masto projektui įgyvendinti reikalingus pinigus. Ir štai šių metų pradžioje Prancūzija atšaukė savo paraišką: šaliai, kuri 2024 metais rengia Vasaros olimpines žaidynes, būtų pernelyg sunki našta dar ir EXPO.
Surengti Pasaulinę parodą, kaip sako pretendentai, yra „didelė garbė“, tačiau tai – itin nepigus malonumas. Paryžius ketino tam išleisti €3,5 milijardo eurų, palyginti kuklią sumą, nes Milane 2015 metais vykusios parodos biudžetas sudarė €14 milijardų (Italijos prokurorai dar aiškinasi, ar dalis šių pinigų neprilipo kam prie rankų), o penkeriais metais anksčiau Kinija tikrai nepasikuklino: Šanchajuje išleista kaip niekur iki tol – $60 milijardų.
Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Minėtos BIE generalinės asamblėjos metu Jekaterinburgo atstovai patikino, kad jiems nepritrūks pinigų parodai „tinkamai“ surengti. Baku atstovai pasakė dar aiškiau: mus remia aukščiausioji šalies vadovybė, esame pasirengę išleisti tiek, kiek reikės. Azerbaidžano pusė lapkritį surengė Paryžiuje priėmimą, kuriame dalyvavusi šalies pirmoji viceprezidentė Mehriban Alijeva patvirtino: Baku laimėjus balsavimą, Azerbaidžanas yra pasirengęs skirti parodai surengti reikiamas lėšas ir dar „paremti besivystančiųjų šalių dalyvavimą parodoje“.
Šiame priėmime Mehriban Alijeva kalbėjo, kad pasaulinėse parodose siekiama atskleisti įvairovę lygybės ir visų kultūrų gerbimo pagrindu, telkti tarptautinę bendruomenę visam pasauliui svarbių dalykų aptarimui ir bendradarbiavimui. Azerbaidžanas yra viena tinkamiausių vietų tokiam renginiui. Žemynų ir civilizacijų sandūroje išsidėsčiusi šalis yra prekybos, politikos, kultūros tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Ištisus du tūkstantmečius per Azerbaidžano žemes driekėsi Šilko kelias, kuriuo vyko įvairiopi mainai. Per amžius įvairios etninės bendrijos ir religijos šiose žemėse gyvavo savitarpio darnoje ir pagarboje. Taip klostėsi Azerbaidžano kultūra. „Etninė ir religinė įvairovė, daugelio kultūrų sąveika – tai ne tik mūsų valstybės politika, tačiau ir mūsų gyvenimo būdas, – sakė viceprezidentė. – Tai yra ir mūsų istorija, ir šios dienos tikrovė. Mes esame pasaulietinė, daugelio kultūrų ir įvairių tikėjimų visuomenė ir tuo didžiuojamės.“
Dar kalbėtoja paaiškino, kas svarbiausia šūkyje, kuriuo sektų Baku atstovai, išrinkus jų miestą pasaulinės parodos rengėju: „Žmogiškojo kapitalo gausinimas ir geresnės ateities kūrimas“ (angl. Developing human capital, building a better future). Žmogiškasis kapitalas – svarbiausias pasaulio turtas. Technologijos veikia žmoniją, tačiau reikia mesti žvilgsnį toliau nei siekia technologijos ir sutelkti dėmesį į žmones, kurie valdo ekonomiką, visuomenę ir visą kūrybą – pradedant lyderiais ir baigiant paprastais žmonėmis. Paroda sudarys galimybę aptarti, kaip sukauptas žinias ir patirtį, gabumus ir mokėjimą veiksmingiausiai telkti visuomenės narių gėrovės vardan (apie tai ir apie daug ką kita galima sužinoti svetainėje www.bakuexpo2025.com).
Kaip žinome, 2000 metais 147 pasaulio valstybės susitarė dėl pagrindinių socialinės-ekonominės politikos krypčių skurdui įveikti iki 2015 metų, tačiau per tuos metus žmonija pažengė ne per toliausiai. Naujos Jungtinių Tautų programos numato mažinti skurdą ir badą, užkardyti labiausiai išplitusias ligas, saugoti gamtą ir bendradarbiauti visame kame, kas kelia žmonijai grėsmę. Daugeliui atrodo, jog šiomis pastangomis ir siekiama gausinti žmogiškąjį kapitalą. Šiuo terminu mokslininkai (tarp jų ir Nobelio premijos laureatai, to paties Alfredo Nobelio, kurio turtą gausino ir Baku naftos verslovės) trumpai apibūdina intelektą, sveikatą, išsilavinimą, našų, tinkamai atliekamą darbą, pasitenkinimą gyvenimu ir laiko visa tai svarbiausiu nacionaliniu turtu.
Jerevanas griežia dantimis
Minėtoje BIE generalinėje asamblėjoje, vykusioje praėjusią vasaros pradžioje Paryžiuje, susilaukta ir akibrokšto. Baku atstovai pasakojo apie Azerbaidžano gamtą ir jos turtus (ne tik naftą ir dujas), daugelį amžių kurtą kultūrą, pradedant uolų įrašais (Gobustano archeologinis draustinis, 2007 metais UNESCO paskelbtas pasaulio paveldo vietove), „Naująjį šilko kelią“ (tarptautinius transporto koridorius), popiežiaus Pranciškaus vizitą (kultūrų ir tikėjimų glaudumą) bei kita. Azerbaidžaniečiams pristačius savo paraišką, žodį paėmė Armėnijos pirmasis konsulas Prancūzijoje ir visoje salėje, kaip parašė Jekaterinburge įsikūrusios Uralo internetinės naujienų tarnybos Ura.Ru reportaže iš Paryžiaus, „kilo įtampa, o galinės eilės paniuro“.
Armėnas pareiškė, kad „mūsų vyriausybė pasisako prieš tarptautinės parodos rengimą Baku“. Girdi, Azerbaidžanas esąs įtampos Kaukazo regione židinys, savo politiką grindžia ginklavimusi, auklėja jaunimą neapykantos dvasioje. „Tai valstybė, kuri pastoviai grasina savo kaimynei – Armėnijai.“ Tad spręskite, ar tokioje valstybėje gali vykti tarptautinė paroda. „Azerbaidžano atstovas oponentui, kaip rašo ta pati Ura.Ru, atsakė stengdamasis neprarasti savitvardos.“ Mums ne naujiena, kalbėjo jis, tokie pareiškimai. Mes pripratome prie to, kad kolegos armėnai nuolat politizuoja visus klausimus. Mes didžiuojamės savo kandidatu ir esame tikri padarysią visa, kas būtina parodai tinkamai surengti. O Armėnija – ne ta šalis, kuri turi teisę taip kalbėti. Ji okupavo Azerbaidžano teritoriją ir tai pripažįsta pasaulio bendruomenė, vykdo nusikaltimus Azerbaidžano žemėse.
Azerbaidžanas – labai įdomi šalis turistams ir keliautojams
Kylančias aistras numalšino Tarptautinio parodų biuro sekretorius Stinas Kristensenas: „Norėčiau priminti visiems čia esantiems – mūsų pareiga yra išrinkti miestą, kur vyks EXPO-2025 ir mes nenukrypstamai laikysimės šio kelio.“
Visiškai neseniai Bangladešo sostinėje Dakoje 45-oji Islamo bendradarbiavimo organizacijos valstybių-narių užsienio reikalų ministrų sesija priėmė ne vieną rezoliuciją, kurioje kalbama ir apie šiuos dalykus. Ministrai pareiškė, kad konfliktus ir krizes reikia spręsti laikantis JT įstatų pripažįstamų tarptautinių normų. Azerbaidžano teritorinis vientisumas yra neliečiamas. Rezoliucijoje „Armėnijos Respublikos agresija prieš Azerbaidžano Respubliką“ nurodoma, kad Armėnija nevykdo JT Saugumo Tarybos reikalavimo išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano žemių, ir visos valstybės raginamos netiekti Armėnijai ginklų bei neleisti jų gabenti per savo sienas. Taip pat valstybės-narės skatinamos ryžtingai pasmerkti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų įvykdytas masines taikių gyventojų žudynes Chodžalyje 1992 metų vasario mėnesį ir kitur okupuotose Azerbaidžano žemėse bei pripažinti tai kariniu nusikaltimu, nusikaltimu žmoniškumui ir genocidu.
Ministrai taip pat paragino palaikyti Baku kandidatūrą EXPO-2025 miesto-rengėjo rinkimuose.
Apie tai, kad Azerbaidžanas svariai prisideda prie geresnio įvairių kultūrų ir tikėjimų žmonių savitarpio supratimo, liudija čia vykstantys tarptautiniai renginiai. Antai Azerbaidžanui paskatinus užsimezgė Pasaulinis kultūrų forumas, radęs pritarimą Jungtinėse Tautose, UNESCO, Europos Taryboje, JT Civilizacijų aljanse, Pasaulinėje turizmo organizacijoje, čia susitinka religiniai veikėjai. 2015 metais Baku įvyko I Europos žaidynės, o 2017 metais – IV Islamo solidarumo žaidynės… Visi tai mato. Tik armėnai to vis neprisiverčia pripažinti.
Šalis – EXPO šeimininkė turi nemažai išleisti, tačiau gali tikėtis ir įvairiopos grąžos. Pirmiausia tai pajamos prekybos, bankininkystės, oro skrydžių, viešbučių ūkio, transporto srityse, nekilnojamojo turto rinkoje. EXPO 2010 Šanchajuje sulaukė daugiau kaip 73 milijonų lankytojų iš daugiau kaip 190 šalių ir atnešė $12 milijardų pelno. Ekspertai apskaičiavo, kad Dubajui rengiantis parodai Jungtinių Arabų Emyratų ekonomika pasipildys $23 milijardais. To gali tikėtis ir Azerbaidžanas, nors čia apsilankytų, kaip manoma, nepalyginti mažiau nei Kinijoje žmonių – apie 18 milijonų. Galiausiai – šalies reputacija. Azerbaidžano – regiono lyderio – pozicijos dar labiau sutvirtėtų. Visi to linki. Tik ne armėnai…
Katalikai, judėjai – visi broliai
Dauguma Azerbaidžano gyventojų išpažįsta islamo tikėjimą, tačiau čia veikia ir kitos religinės bendruomenės, tarp jų – katalikų (vieni nurodo 300 narių, kiti – daugėliau). 2016 metų rudenį Baku lankęsis Romos popiežius Pranciškus susitikimo su šalies prezidentu Ilhamu Alijevu metu pasakė, kad Azerbaidžano žmonės gali laisvai išpažinti savo tikėjimą, o skirtingos religinės bendruomenės broliškai sutaria. Tai buvo ne pirmas Šventojo Sosto ir Vatikano valstybės vadovų vizitas Azerbaidžane – 2002 metais čia viešėjo Jonas Paulius II. Po šio popiežiaus apsilankymo tuometis šalies prezidentas Heidaras Alijevas patvarkė skirti katalikų bendruomenei neatlygintinai žemės sklypą bažnyčios statybai. Dabar jo įpėdinis aukojo mišias čia pastatytoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje. Be vietinių katalikų, ją lanko keli tūkstančiai Azerbaidžane gyvenančių užsieniečių. Beje, 2016-ieji Azerbaidžane buvo paskelbti, lietuviškai sakant, kultūrų sąveikos metais.
Azerbaidžano sostinėje Baku
Pats Ilhamas Alijevas Vatikane lankėsi 2015-ųjų pavasarį ir susilaukė popiežiaus padėkos už svarų prisidėjimą prie žmonijos dvasinio paveldo išsaugojimo. Mat Azerbaidžane veikiantis didžiausias nevalstybinis Heidaro Alijevo fondas skyrė lėšų ankstyvosios krikščionybės išpažintojų katakomboms, taip pat Siksto koplyčiai restauruoti. Toks indėlis, kaip parašė „Forbes“, yra pirmas, pasiekęs Vatikaną iš musulmonų gyvenamos valstybės. Straipsnio šiame įtakingame žurnale autorius ((Wade Shepard), Kinijos šių dienų gyvenimo ir „Naujojo šilko kelio“ tyrėjas, mano, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas Baku, jo susitikimai su čionykščių religinių bendruomenių atstovais buvo ir atsakas į Azerbaidžano politinės vadovybės siekį „tapti svarbia tautų ir kultūrų kryžkele“.
Iš Azerbaidžano kilęs žydas (Arye Gut) leidinyje „The Jerusalem Post“ tvirtina: jeigu EXPO-2025 vyktų Baku, tai paroda tikrai susilauktų pasisekimo. Šito, tarptautinių santykių eksperto nuomone, neabejotinai nusipelno ketvirtį amžiaus nepriklausomai gyvuojanti „Ugnies šalis“ – politiškai stabili ir ekonomiškai pajėgi valstybė, vaizdingas, svetingas ir saugus kraštas. Autorius primena Baku su vizitu viešėjusio Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu atsiliepimą apie šių dviejų šalių bendradarbiavimą: „Pasaulyje tiek nepakantumo, tiek tamsumo, ir štai pavyzdys, kokie visur galėtų ir turėtų būti musulmonų ir žydų santykiai.“ Taip pat pateikiama ir Ilhamo Alijevo nuomonė: „Daugelį amžių Azerbaidžanas ir žydų tautos gyveno taikoje kaip seni geri kaimynai ir ši draugystė bei broliški santykiai toliau gyvuoja tarp mūsų šalių. Žydų bendruomenė energingai padeda mums stiprinti dvišalius santykius. Azerbaidžane esama septynių sinagogų, iš kurių penkios – sostinėje Baku, veikia žydiškos mokyklos.“
„The Jerusalem Post“ autorius priduria: pastatytas didžiausias Pietų Kaukaze žydų švietimo centras, numatyta įkurti pirmąjį šiame regione žydų muziejų. Šiaurės Azerbaidžane, musulmonų gyvenamo Kubos miestelio pašonėje, gyvuoja žydų miestelis – vienintelis už Izraelio sienų (Qirmizi Qesebe). Šiame krašte žydai ir musulmonai darniai sugyvena nuo amžių ir tai yra „geriausias civilizacijų ir konfesijų dialogo modelis“. Kadaise apie šią žydų kalniečių gyvenvietę rašė šveicarų laikraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Mat keli Rusijos nekilnojamo turto karaliais vadinami turtuoliai yra kilę iš šio miestelio. „Prezidentas Ilhamas Alijevas apie žydus atsiliepia kaip apie savo bičiulius, – rašo laikraštis, – o žydus kalniečius vadina savo broliais.“
2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į Kaukazo Albanijos valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda). Iki Rusijai pavergiant Pietų Kaukazą udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache.
Azerbaidžanas. Sostinė Baku
1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šventosios Jekaterinos vienuolyne, aptiko albaniškai parašytą liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų rankos) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėnišką“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).
Tų pačių 2003 metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta atnaujinta Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Čia kasinėjimą vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta. Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji šv. Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.
Į visas keturias pasaulio puses
Kadaise Didysis šilko kelias driekėsi (atsišakodamas, keisdamas vietą) daugiau kaip 12 tūkstančių kilometrų ir siejo Rytus su Vakarais – nuo Romos iki Kinijos. Baku senamiestyje turistai aplanko du pirklių ir keliautojų (keliavo ir mokslininkai, amatininkai, poetai) nakvynės namus, vadintus karavansarajais; žinoma, jie mena ne pačius seniausius amžius. (Paprastai teisės rengti EXPO-2025 laimėtojai įkurdina parodos dalyvius kurioje nors iš stingulio pažadintoje miesto dalyje ar buvusiame tyrlaukyje. Baku laimėjus EXPO-2025 miesto-šeimininko rinkimus, parodai skirtos teritorijos viduryje rastųsi greičiausiai būtent karavansarajaus apybrėžų Azerbaidžano nacionalinis paviljonas; ne per toliausiai išsidėstę tarptautinis Heidaro Alijevo oro uostas, golfo laukai ir senovės ugnies garbintojų šventykla.) Istoriškai labai netolimais 1998 metais Baku įvyko konferencija, kurioje 33 valstybių pasiuntiniai sutarė gaivinti Didįjį šilko kelią, šių dienų žodžiais kalbant – tiesti transporto koridorių „Europa-Kaukazas-Azija“.
Dabar Azerbaidžaną kertantys tarptautiniai keliai veda į visas keturias pasaulio dalis. 2005 metais Azerbaidžanas prisidėjo prie tarptautinio transporto koridoriaus „Šiaurė-Pietūs“ tiesimo. Azerbaidžanas – vienintelė valstybė, turinti sieną ir su Rusija, ir su Iranu. Azerbaidžaną su Iranu sujungsiantis geležinkelis reiškia tiesioginį susisiekimą tarp Persijos įlankos baseino valstybių (Indija, Pakistanas, Iranas) ir Baltijos jūros uostų – iki Skandinavijos. Be kita ko, Azerbaidžaną su Iranu jungiantis geležinkelis pagyvins abipusį turizmą; azerbaidžaniečiai maldininkai juo keliaus į Irane esančias šventąsias vietas.
Specialistai apskaičiavo, kad per Azerbaidžaną veda trumpiausias ir pigiausias krovinių kelias iš Persijos įlankos pakrančių prie Juodosios jūros ir toliau – į Europos Sąjungos valstybes. Nugabenti krovinius iš Persijos įlankos šalių ir Indijos į Europą per Sueco kanalą trunka 30-40 parų, o transporto koridoriumi „Pietūs-Vakarai“ teprireikia 15 parų ir pigiau kainuoja. Tuo tarpu krovinių apyvarta tarp Indijos ir Europos šalių vis didėja.
2014 metais atvėrė vartus naujasis Baku tarptautinis jūros prekybos uostas. Su krovinių oro uostu, logistikos centru ir laisvosios prekybos zona ir visa kita jis tampa didžiausia transporto kryžkele iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus. Susitarta krovinių gabenimui maršrutu Azija-Kaspijos jūra-Europa (Kinija-Kazachstanas-Azerbaidžanas – Gruzija-Turkija…) taikyti lengvatinį apmokestinimą. 2017-ųjų rudenį atidarytas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas – dar viena svarbi „Naujojo šilko kelio“ atkarpa. Kaspijos jūrą ir Azerbaidžaną kertantis transporto koridorius „Rytai-Vakarai“ yra trumpiausias kelias kroviniams gabenti iš Kinijos Europą. Galiausiai telieka susieti transporto koridorius – tai reiškia galimybę krovinius gabenti bet kuria pageidaujama kryptimi.
Beje, praėjusiais metais Lietuva su Europos Sąjungos parama elektrifikavo geležinkelį nuo Naujosios Vilnios iki Kenos, o iki 2022 metų ketina tai padaryti ir visoje linijoje iki Klaipėdos; baltarusiai savo ruožtu elektrifikavo iš Molodečno iki Lietuvos pasienio vedantį geležinkelį, kaimynams padėjo Kinijos bankas – „šilku“ kvepia ir mūsų pusėje, tik reikia nežiopsoti.
O pavydėti gali tik nenorintis žengti su Azerbaidžanu vienu keliu…
Atsakymas skaitytojui tikriausiai pasirodys neįprastas. Bet jis – nuoširdus.
Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmonikos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną. Tą šventę norėčiau pamatyti savo akimis.
Tikriausiai dar visi prisimename vasario mėnesį kilusį triukšmą dėl Vilniaus mieste iškabintų 40-ies plakatų, skelbiančių oficialų Azerbaidžano požiūrį į 1992-ųjų vasario 26-osios tragediją Chodžaly mieste.
Nepadarė nieko smerktino
Šia tema nieko nerašiau, kadangi priklausau lietuviams, manantiems, jog Azerbaidžanas, sumanęs būtent tokiu būdu atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į jam svarbius įvykius, nepadarė nieko smerktino. Jei Lietuva – vis dar civilizuota, demokratinė valstybė, kodėl oficialusis Baku mūsų žemėje apie savo skaudulius negali pasakoti ant troleibusų ir gatvės stendų iškabindamas informacinio pobūdžio plakatus?
