Grūto parkas

Aktualijos

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tęsiant viešųjų miesto erdvių desovietizaciją,Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius ketina inicijuoti Antakalnio kapinėse esančių sovietinių skulptūrų perkėlimą į Grūto parką. Be to, nors antkapiai liečiami nebus, R. Šimašius pažymi, kad prie Antakalnio kapinių šiuo metu įrenginėjamas informacinis stendas, kuris, anot jo, tiek vilniečiams, tiek turistams suteiks objektyvų istorijos vaizdą.
 
„Antakalnio kapinėse esančioje sovietinių kapų dalyje stovi šešios granitinės skulptūros, viena iš jų dar ir su šautuvėliu. Pasitikrinome – kol kas šis skulptūrų ansamblis Lietuvoje saugomas kaip kultūros paveldas kartu su greta esančiais kapais sovietų kariams. Kapų antkapių, žinoma, neliesime, tačiau skulptūrų ansamblio pašalinimą inicijuosiu – po jomis niekas nepalaidotas, o sovietų įprotis kapines paversti ideologijos stabų memorialais yra atgrasus“, – asmeninėje feisbuko paskyroje rašė Vilniaus miesto meras. 
 
Anot R. Šimašiaus, jei Kultūros paveldo departamentas suteiktų leidimą, skulptūros turėtų būti perkeltos į Grūto parką. 
 
„Šiam apsišvarinimo veiksmui reikia skulptūrų atskyrimo paveldo registre nuo antkapių dalies – dėl to jau kreipėmės į Kultūros paveldo departamentą. Jei leidimą gausime, tuomet Grūto parkas galės pasipildyti šešiomis naujomis sovietinėmis granitinėmis skulptūromis“, – pridūrė jis. 
 
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Taip pat Vilniaus miesto meras atkreipia dėmesį, kad šiuo metu prie Antakalnio kapinių įrengiami stendai, informuosiantys apie kapinių paskirtį.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
„Jei apsilankysite Antakalnio kapinių sovietinių kapų dalyje, pasijusite tarsi alternatyvioje realybėje – okupantų kariai ten vadinami didvyriais ir partizanais. Įprasta daugelio šalių praktika – tokių antkapių neliesti. Neliesime ir mes, bet tam, kad istorinis vaizdas būtų objektyvus, kaip tik dabar įrenginėjame informacinį stendą, kuris ir vilniečiams, ir turistams leis suprasti, kokie ir kieno čia kapai“, – rašė R. Šimašius. 
 
ELTA primena, kad, viešoje erdvėje pasirodžius raginimams nukelti sovietmetį šlovinančius paminklus, iniciatyvos ėmėsi tiek savivaldybių merai, tiek parlamentarai – šiuo metu Seime valdantieji rengia desovietizacijos įstatymo projektą.
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2022.05.06; 07:39
Aktualijos

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl sostinės centre esančio rašytojo Petro Cvirkos paminklo nukėlimo, meras Remigijus Šimašius teigė, kad toks Tarybos sprendimas nebuvo netikėtas. Jis akcentavo, kad buvo nuspręsta ne dėl paminklo griovimo, kaip sako kai kurie kiti politikai, o dėl paminklo perkėlimo į kitą vietą.
 
„Džiaugiuosi, kad toks sprendimas yra. Politinė pozicija: labai oriai ir dalykiškai. Ne apie kažkokį griovimą kalbama, o apie perkėlimą į kitą vietą, greičiausiai Nacionalinį muziejų Vilniuje“, – Eltai po balsavimo Taryboje sakė R. Šimašius.
 
Meras pabrėžė, kad šis sprendimas nereiškia, jog bus galima pakeisti Naujamiestyje esančio skvero, kuriame dar stovi paminklas, paskirtį.
 
„Aišku, kad skveras lieka, kaip skveras su esama struktūra, tik labai svarbu jį pritaikyti individualių poreikių žmonėms“, – tikino jis.
 
Vertindamas koalicijos partnerių mintį, kad sprendimas nukelti P. Cvirkos paminklą yra pergalė atkuriant istorinį teisingumą, R. Šimašius pabrėžė, kad jis Vilniaus erdvių desovietizaciją supranta pirmiausiai kaip šių vietų atnaujinimą.
 
„Istorinis teisingumas yra skambus žodis. Tiesą sakant, ir nacionalinėje valdžioje, ir pas mus koalicijos nuostatose yra apie viešų erdvių desovietizavimą, bet man asmeniškai viešų erdvių desovietizavimas, visų pirma, yra apie sovietinio planavimo tipo naujų rajonų pertvarkymą taip, kad jie atitiktų šiuolaikinius poreikius“, – aiškino Vilniaus meras.
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
 
Tačiau jis pabrėžė, kad, jam vadovaujant sostinei, buvo nukeltos ir sovietinės Žaliojo tilto skulptūros, o P. Cvirkos paminklą nukelti taip pat reikėjo jau anksčiau.
 
„Paties paminklo buvimas, aišku, žeidžia jausmus tų, kurie nukentėjo, o nukentėjo visa Lietuva. Aš tai traktuoju, kaip žingsnį, kurį reikėjo ir anksčiau padaryti. Po Kultūros paveldo komisijos sprendimo tą žingsnį galime padaryti“, – mano R. Šimašius.
 
ELTA primena, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį priėmė sprendimą nukelti sostinės centre esančio rašytojo P. Cvirkos paminklą. Už projektą, įpareigojantį savivaldybės administraciją imtis atitinkamų veiksmų dėl paminklo nukėlimo, balsavo 34 Tarybos nariai, 3 balsavo prieš, dar 6 susilaikė.
 
„Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn“, – rašoma rezoliucijoje dėl P. Cvirkos paminklo.
 
Šiuo dokumentu sostinės taryba savivaldybės administracijos direktoriui pavedė parengti ir teikti Tarybai svarstyti sprendimų projektus dėl paminklo nukėlimo įgyvendinimo.
 
Administracija įpareigota, prieš imantis nukėlimo veiksmų, parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo.
 
Taip pat savivaldybės taryba priėmė sprendimą P. Cvirkos paminklą ir keturias 2015 m. nuo Žaliojo tilto nukeltas skulptūras perduoti valstybei. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad šios sovietinės skulptūros turėtų tapti Nacionalinio muziejaus rengiamos ekspozicijos apie menininkų patirtą prievartą sovietmečiu dalimi.
 
Prie diskusijų dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės politikai grįžo po to, kai rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas išbraukti šį objektą iš Kultūros vertybių registro.
 
Leonardas Marcinkevičius (ELTA)
 
2021.09.16; 07:00
SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:

  • Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…

Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.

  • Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.

                                                           X

Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,

  • Skriejam kartu, – sako Kukliansky.

Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.

Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.

Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.                                                             

Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.

                                                             X

Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis  tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.

                                                               X

Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.

                                                                X

Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.   

                                                              X

Kartą  susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…   

(Bus daugiau)

2020.07.17; 14:01                                     

Aktualijos

Trečiadienį Marijampolės rajono Grybinės kaime atsisveikinta su paminklu tarybiniams aktyvistams. Marijampolės savivaldybės tarybos sprendimu paminklas NKVD darbuotojams atiduotas į Grūto parką.

Paminklas į Kultūros vertybių registrą neįtrauktas.

Rusijos ambasada Lietuvoje pabrėžia, kad toks skubus sprendimas demontuoti paminklą kelia rimtą susirūpinimą.

„Sprendžiant iš visko, valdžia taip pradeda taikyti sovietinių paminklų griovimo Lietuvoje mechanizmą, laikydama jį kone gelbėjimu nuo vandalų išpuolių.

Aišku, pateikdami pakoreguotą požiūrį į tokius Lietuvos užmojus, į šį incidentą atsižvelgsime įamžindami represuotų lietuvių atminimą Rusijos Federacijos teritorijoje“, – teigia Rusijos ambasada Lietuvoje.

Grybinės kaime esantis paminklas skirtas tarybiniams aktyvistams, žuvusiems 1946 metais šio kaimo kryžkelėje, pastatytas 1977 metais. Sovietmečiu paminklas buvo prižiūrimas, apsodintas gėlėmis, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jo niekas ir nebeminėjo, Šunskų seniūnija tik žolę nupjaudavo. Praktiškai apie šį paminklą žinojo tik vietos gyventojai, rašo laikraštis „Suvalkietis“.

Šiais metais paminklas pradėtas niokoti. Pirmas chuliganų išpuolis buvo vasario 18 dieną, po Lietuvos šimtmečio minėjimo. Ant paminklo raudonais dažais buvo nupieštos svastikos ir žvaigždės. Seniūnija paminklą nušveitė. Išpuolis pasikartojo lygiai po mėnesio. Ant paminklo raudonais dažais buvo nupieštos dvi svastikos ir vyriškas organas. Dėl paminklo išniekinimo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Pirmadienį posėdžiavusi Marijampolės savivaldybės taryba nusprendė paminklą atiduoti Grūto parkui. Ten, atgavus Nepriklausomybę, išvežtas ir Kapsuko paminklas.

Anot Marijampolės savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto Gedemino Kuncaičio, teisingiausia būtų dabar Grybinės kaime pastatyti paminklinį akmenį, kuris atspindėtų istoriją, neįžeistų nei vienos, nei kitos pusės.

Pasak Šunskų seniūnijos seniūno Rimanto Lekecko, žemė, kur stovėjo paminklas, yra valstybinė. Seniūnija su bendruomene svarsto, kad galbūt toje vietoje tiktų pastatyti koplytstulpį žuvusiems partizanams pagerbti, nes toje kovoje 1946 metais buvo aukų iš abiejų pusių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.22; 00:01

Aktualijos

Kęstutis Masiulis Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo įstatymo pataisą, kuria neleidžiama valstybei paskelbti saugomais objektų, ant kurių vaizduojami sovietiniai ar nacistiniai simboliai.

„2008 m. Seimas jau priėmė įstatymą, kuriuo draudžiama viešai demonstruoti sovietinius ar nacistinius simbolius, taigi kaip gali būti, kad objektai su tais simboliais yra paskelbti saugomais valstybės? Šalyje gyvena daug žmonių, kurie patys savo akimis yra regėję ir išgyvenę sovietinį terorą. Beveik nėra šeimos, kurios giminaičiai nebūtų nukentėję nuo sovietinių represinių tarnybų, todėl propagandinių objektų saugojimas yra priminimas apie patirtas skriaudas. Žmonėms, kurie priešinosi sovietinei okupacijai, žuvo dėl laisvės, yra įžeidimas, kad nepriklausoma Lietuva dėl kurios jie liejo kraują, saugo budelių simbolius“, – sakė Seimo narys.

Įstatymo pataisa yra neleidžiama valstybei paskelbti saugomais objektų, ant kurių yra vaizduojami sovietiniai ar nacistiniai herbai, vėliavos, ženklai, uniformos, Vokietijos nacionalsocialistų arba SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdai.

Continue reading „Įregistruota pataisa, leidžianti nukelti Žaliojo tilto skulptūras” →

Aktualijos

Kai nuo postamento Lukiškių aikštėje buvo nurautas Leninas, jam kojas prisiuvo ir batus užmovė ne koks nusipelnęs chirurgas, o buvęs „Komunaro“ kolūkio (Radviliškio r.) pirmininkas, Grybų karaliumi pramintas Viliumas Malinauskas.

Ir štai 2001 m. spalio 4 d. Harvardo universitete jis gavo Nobelio premiją (Ig Nobel) už Lenino parko sukūrimą. Pridursime, kad šio tipo premijos skiriamos už kvailiausius išradimus.

Interneto portale ekspertai.eu gegužės 9 d. paskelbtas straipsnelis „Kultūros ministerija skyrė piliečiams net 20 valandų susipažinti su valstybinės svarbos ekspozicija" su komentaru.

Leninas yra Raudonojoje aikštėje mauzoliejuje Maskvoje, daugelyje Rusijos miestų, įvairiais pavidalais Grūto parke, o kodėl jo nesugrąžinus į Lukiškių aikštę? Ar ne tokias viltis puoselėja daugelis tų, kuriems Leninas buvo ne tik švarko atlape.

Continue reading „Lukiškių aikštė tebesiilgi Iljičiaus” →

algimantas-zolubas-1
Aktualijos

Kaip skelbia žiniasklaida, pasaulyje Lietuvos įvaizdis esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot dėję pastangas Lietuvos vaizdą keisti, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų žmonių sąmonę. Įvaizdžiui dedamos nemažos pastangos ir, o jis nesikeičia, nes keisti tikrą vaizdą, kuris stichiškai pagerintų įvaizdį, pastangų ir lėšų trūksta.

Padėties palyginimui pateikiu girdėtą tragikomišką nuotykį. Lietuvos pakraštėly tyvuliavo mažas, visiškai mažas ežerėlis. Kadangi ežerėlis buvo visiškai mažas, didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš dyko buvimo ar iš kvailybės nusprendė išgarsinti ežerėlį: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip sutarė, taip padarė. Gerai kaukolinio „įkalę“, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį, paleido jį į ežerėlį.

Continue reading „Įvaizdis turi rastis savaime” →

Fotoreportažai

Tautininkų sąjunga birželio 23-ąją pakvietė susirinkti ant Žaliojo tilto “prie paminklo okupacinei kariuomenei pasmerkti bolševikų mylėtojų iš įvairių valdžios institucijų poziciją saugoti šias komunistinį terorą primenančias baidykles”.

Kvietimą išgirdau ir atėjau. Aš irgi manau, kad šioms surūdijusioms, sulopytoms skulptūroms, vadinamoms “baidyklėmis”, jau seniai ne vieta miesto centre. Daug kartų ėjau šiuo tiltu, nekreipdamas dėmesio į sovietmečio “šedevrus”, nes aplinkui šiuolaikinių “šedevrų” – tik dairykis ir žavėkis. Štai dešiniajame krante – vamzdis: ir meno kūrinys, ir naudingas daiktas srutoms į Nerį nutekėti.

O kokie “šedevrai” po tiltu! (Aš ne apie didžiulius nesurūdijusio metalo žiedus.) Jie irgi – Valstybės saugomi kultūros paveldo objektai? Juk tai šių, nepriklausomybės laikų, kultūros reiškiniai, juos irgi privalu saugoti. Tai kas, kad jų autoriai – chuliganai, darantys didžiulę žalą ne tik Vilniui. Visokių menininkų pasitaiko, visokius reikia gerbti ir mylėti.

Bet man ne visai aišku: visos keturios skulptūros saugomos valstybės ar ne visos? Dar prieš renginį atidžiau apsidairiau ir suglumau. Pavyzdžiui, skulptūrinė grupė “Žemės ūkis” (skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada) – tikrai saugoma, kaip “sovietinio laikotarpio meno kūriniai”, lietuviškai ir angliškai parašyta (žiūrėkite nuotrauką), o štai “kariai išvaduotojai” – tai juk nesaugomi! Jokia lentelė (žiūr. nuotrauką) jų nesaugo, neparašyta nei lietuviškai, nei angliškai, nežinia net kas juos nulipdė.

Juos galima vežti į metalo supirktuvę, į Grūto parką – kur nori. Išeitų, kad Tautininkų sąjunga braunasi pro atviras duris. Imkit ir vežkit, Zuokas jums negali uždrausti. Dabar aš supratau, kodėl prieš kelerius metus eidamas pro “išvaduotojus” pastebėjau, kad jų klynas ištepliotas raudonais dažais. Juk tų “išvaduotojų” niekas nesaugo! Nori – teplioji okupanto klyną, nori – patiltes, pastatų sienų fasadus.

Juokas – juokais, o juk graudu. Okupantams paminklą turime ir budriai saugome, kaip kai kurie paveldosaugininkai ir politikai sako – tik per mano lavoną, o štai Birželio 23-iosios sukilėliams Vilniuje paminklo nesaugome, nes jo nėra. Lukiškių aikštė irgi jau trečią dešimtmetį “dirvonuoja”. Nėra paminklo, pavyzdžiui, Laisvei. Gal dėl to, kad nėra ir laisvės. Anokia čia laisvė, jeigu iki šiol bijome prisiliesti prie surūdijusių, sulopytų sovietmečio simbolių (žiūr. nuotraukas), prie tų, kurie kovojo su Birželio sukilėliais, kurie kankino niekuo nekaltus žmones Rainiuose, šaudė Panevėžy ir Pravieniškėse, trėmė prie Laptevų jūros…

Anokia čia laisvė… Tautininkai tikisi, kad “valdžios institucijos išgirs šį teisėtą mūsų lūkestį ir nereikės kviesti pilietinės talkos šių skaudžių okupacijos padarinių likvidavimui”. O aš nesitikiu. Zuokas, ypač prieš rinkimus, bus labai geras rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuvių tautai. Neveš jis okupantų į Grūto parką, nors jie patys to prašo (žiūr. nuotrauką). Jau neturime nei valios, nei ryžtingumo, nei vieningumo. Nedaug mūsų susirinko ant tilto 1941-ųjų birželio sukilimo 71-ųjų metinių dieną.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.06.24    

panka_0
Aktualijos

Tautininkų sąjunga kviečia 2012 birželio 23-ąją, 11.00 valandą susirinkti Vilniuje ant Žaliojo tilto, prie paminklo okupacinei kariuomenei ir pasmerkti bolševikų mylėtojų iš įvairių valdžios institucijų poziciją saugoti šias komunistinį terorą primenančias baidykles.

1941 metais mūsų Tautos sūnūs sukilo prieš Raudonąjį marą ir nors trumpam, bet atkūrė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, stengėsi išsaugoti kelius, tiltus ir kitą svarbią infrastuktūrą, kurią bandė sunaikinti besitraukiantis okupantas…

Continue reading „Komunistinį terorą primenančios baidyklės” →

balvonai_zaliasis tiltas
Aktualijos

Kartais vis kyla diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Būti joms ar nebūti? Restauruoti jas ar palikti ramybėje? Gal tegu būna, čia mūsų istorija, net turistai nusifotografuoja prie jų? O gal tai Sovietų Sąjungos palikimas, todėl jas reikia demontuoti?

Dažniausiai skulptūrų šalininkai teigia, kad reikia jas palikti ant Žaliojo tilto ir neliesti, nes tai – meno vertę turintys kūriniai, nes tai – palikimas ateinančioms kartoms. Iš karto kyla klausimas: kodėl tada yra sovietinių skulptūrų muziejus – Grūto parkas? Ar ten esančios skulptūros jau nebe meno kūriniai? Taip galvojant galima buvo palikti ir Leniną Vilniaus Lukiškių aikštėje. Galiu lažintis, kad turistų būtų ne ką mažiau prie jo. O ir vietiniai simpatizuojantys buvusiai santvarkai sovietiniai žmonės sovietofilai turėtų, kur susitikti, prisiminti jaunystę ir sugiedoti Tarybų Lietuvos himną. Išgertų degtinės, užkąstų agurkų, kai kurie iš jų prisimintų, kaip vogė iš gamyklų, pasimelstų asmenybės kultui – Leninui, Stalinui ir panašiems.

Continue reading „Ar reikalingos sovietinės Žaliojo tilto skulptūros?” →