Vaikai vaikučiai. Slaptai.lt nuotrauka
„Laisviečių“ siūlymas atsisakyti įstatymo nuostatos, numatančios, kad informacija apie LGBTQ+ asmenis ir jų santykius daro neigiamą poveikį nepilnamečiams, jau sulaukė nepritarimo tiek iš valdančiųjų partnerių, tiek iš opozicijos. Pastarosios atstovų teigimu, tai – ideologinis siūlymas, dėl to opozicija jo nepalaikysianti.
Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas sako nepalaikantis šio koalicijos partnerių siūlymo – anot jo, nėra pagrindo keisti įstatymo į liberaliąją pusę. Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Nematau, kuo dabartinė tvarka yra bloga. Dėl individualių bylų baigties keisti įstatyminį reguliavimą tikrai nematau pagrindo. Ką mes tuo pasieksime, ką pagerinsime? Informacinę aplinką savo mažiems vaikams? Nepagerinsime to šiuo siūlymu“, – teigia valdančiųjų atstovas P. Saudargas.
„Įstatymas yra kaip Damoklo kardas. Jis yra ir visi žino, kad yra tam tikros, įstatymo reglamentuotos, ribos ir jų nereikia peržengti. O kai niekas jų neperžengia, tas įstatymas ir neįsijungia“, – pabrėžia parlamentaras.
„Jei jį nuimsime, galbūt pasikeis visa informacinė erdvė. O ją keisti į liberaliąją pusę aš nematau pagrindo“, – sako konservatorius.
A. Veryga: tai – ideologinis siūlymas
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime seniūnės pavaduotojas Aurelijus Veryga taip pat reiškia nepritarimą šiai iniciatyvai. Pasak opozicijos atstovo, kitos siūlymo reikšmės, kaip ideologinės, jis nematantis.
Lukiškių aikštės fontanuose žaidžia vaikai. Slaptai.lt
„Jų ideologija yra aiški, suprantama, mes turime visai kitą nuomonę ir poziciją ir visgi galvojame, kad gerbti visus privalome, bet formuoti žmogų tam tikra kryptimi – tai jau yra kišimasis į tų pačių tėvų galimybę auklėti, kai jie gali turėti visiškai kitą nuomonę ir poziciją. Tai ar čia reikia kažką panašaus daryti, manau, kad ne“, – teigė A. Veryga. Šoka vaikai. Slaptai.lt nuotr.
Jo neįtikina ir ministerijos iniciatyvos įgyvendinimui teikiamas argumentas, kad šia įstatymine iniciatyva siūloma įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą byloje dėl 2013 metais uždraustos knygos vaikams „Gintarinė širdis“, kurioje vaizduojami LGBTQ+ žmonių santykiai.
„Juk žinote, kad mergaitės daug anksčiau subręsta nei berniukai. Ir kai prasideda kažkokie bendravimai, draugavimai, joms gali atrodyti, kad jos ne tos orientacijos – kad joms su berniukais iš savo klasės nesiseka bendrauti. Bet taip gali būti ne dėl to, kad kažkokia orientacija neteisinga, o branda skiriasi keliais metais – berniukai vėliau subręsta“, – pažymi A. Veryga.
„O pagal naują madą gali susidaryti toks įspūdis – gal aš kitokia? Man kažkas yra ne taip? Tai kai viskas pristatoma tokioje šviesoje – vaikams paaiškinti viską gali, pirmiausia, tėvai, šeimoje galima pasišnekėti. O visą tą grūsti per prievartą nei proporcinga, nei reikalinga“, – sako parlamentaras.
ELTA primena, kad praėjusios savaitės penktadienį Teisingumo ministerija įregistravo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma pripažinti negaliojančia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatą, kuria remiantis 2013 metais Lietuvoje buvo uždrausta vaikiška knyga, aprašanti homoseksualių porų meilę. Šia įstatymine iniciatyva siūloma įgyvendindami Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą byloje dėl „Gintarinės širdies“.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio pabaigoje EŽTT paskelbė, jog Lietuva, 2013 m. uždrausdama vaikišką knygą, kurioje aprašoma ir homoseksualių porų meilė, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje užtikrintą saviraiškos laisvės principą.
Vaikams skirti žaidimai. Slaptai.lt nuotr.
Knygos „Gintarinė širdis“ platinimas sustabdytas, remiantis Žurnalistų etikos inspektoriaus raštu, kuriuo pripažinta, kad knyga, kurioje aprašoma ir homoseksualių porų meilė, žalinga vaikams iki 14 metų.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba tokį sprendimą priėmė, remdamasi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostata, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama ta informacija, kuria, be kita ko, „niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.
Norint pridengti kažkokį sunkiai paaiškinamą poelgį, sprendimą, ypač iš politikų girdime paaiškinimą, kad mes (t.y. jie) tai darome vadovaudamiesi vertybėmis. Tik dažniausiai taip ir lieka nepaaiškinta, o kokiomis vertybėmis vadovaujantis taip buvo daroma. Problema ta, kad Vertybės samprata pas kiekvieną ją išpažįstantį yra savita.
Lietuvių kalbos žodynas sekančiai aiškina žodį Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės.
Kaip matome, esminis šios sampratos aiškinimas remiasi į svarbiausią elementą į teigiamą reikšmę. Atrodo, lyg viskas ir aišku. Bet sutikite, kaip gyvenime nėra vien tik juodų ir baltų spalvų, taip ir mūsų suvokime apie tam tikrus reiškinius irgi daug kas priklauso nuo subjektyvaus bendro realios tikrovės suvokimo. Beje, čia turime pastebėti, kad asmeninis suvokimas ir tam tikrų dalykų priėmimas daugeliu atveju priklauso nuo mus supančios aplinkos įtakos. Todėl bet kurios, savo pirmapradėje reikšmėje, panaudojamos sąvokos nuo teigiamos jos reikšmės suvokimo galimas poliškumo pakeitimas į negatyvą, blogąją pusę. Ir kas blogiausia šiandien vyksta mūsų Vakarų civilizacijoje, ir jos dalelėje Lietuvoje, tai kada realios tikrosios mūsų protėvių krauju aplaistytos ir kančiomis iškentėtos tradicinės vertybės tampa niekinėmis ir sparčiai keičiamos erzacinėmis pseudo vertybėmis. Pastarosios dažnai jėga brukamos į visuomenės gyvenimą pateikiant tai, kaip modernų gėrį.
Supriešinant kartas bandoma pakeisti tūkstantmečiais pasiteisinusias žmonių gerbūvio ir sugyvenimo sampratas tuo pačiu pakeičiant patį mūsų gyvenimo būdą. Jau keli dešimtmečiai iš mūsų viešo gyvenimo išgujama Dievo samprata. Ir, deja, tai vyksta ne SSRS, kurios nebėra, o Vakarų civilizacijos forpostais save laikančiose valstybėse. Lietuva tik uoliai tai kopijuoja. Nes mūsuose išplito mada imti iš taip vadinamų Vakarų visas šiukšles. Panašiai kaip lietuviški TV kanalai, taupydami pinigus, mums pastoviai bruka, vos ne praeito šimtmečio filmus. Dievo sampratą netapatinu su religijomis, su žmonių kūriniais bažnyčiomis. Nors tai didingi istorijos, kultūros kūriniai.
Man artimesnė gerbiamo profesoriaus Alvydo Jakubaičio nuomonė, kad Dievybė – tai žmogaus fundamentalaus egzistencinio tikslo Tikėjimo Amžinybe paradigma, be kurios mūsų buvimas šioje Žemės planetoje netenka prasmės. Ir ne tiek svarbu, ar tu tiki į savo, kaip individo pomirtinį gyvenimą, ar savęs įsikūnijimą palikuonyse. Esmė ne tame. Svarbu, kad tu gerbi ir vertini tą Didingą Kūrinijos Paveikslą, kurio dalelę išvysti vos pažvelgęs naktį į žvaigždėtą Dangų. Negalima Dievo sampratą suprimityvinti pagal mūsų ribotą žmogiškos asmenybės suvokimą. Lygiai kaip negalima ir visą mus supančią Visatą, arba Multi Visatą (kaip jau fizikai teigia) paaiškinti tik mūsų pažintų Gamtos dėsnių samprata. Juk visada išlieka amžinas klausimas, o kas sukūrė tuos Gamtos dėsnius? Be to, kiek dar jų nežinome? Todėl primityviai auklėti jaunąją kartą ateizmo dvasia, kad bažnyčiai jau atgyveno ir krikščionybę reikia išguiti iš mūsų gyvenamosios aplinkos, manau, yra gerokai perdėta. Tik gaila, kad naujiems pseudo laisvės vertybių šaukliams tai geriau sekasi nei galėjo apie tai pasvajoti sovietiniai ateizmo ideologai.
Išvarę Dievą mes per pastaruosius dešimtmečius sparčiai baigiame sugriauti bet kurios žmonių bendruomenės fundamentą – ŠEIMĄ. Pastebėkite, koks puolimas jau seniai vyksta prieš Žmonijos Sakralinį Kūrinį Šeimą! Nors čia pat stebime paradoksą, kad gan vieninga ir savo tikslų agresyviai siekianti LGBT bendruomenė sėkmingai kovoja už vienalytę šeimą. Kur logika? O logika yra labai paprasta. LGBT to viešai neskelbia, bet jų elgesys tai atskleidžia. Jie homoseksualizmą laiko vertybe. Tačiau autorius nebūdamas priešiškas homoseksualistams, niekaip neįžvelgia, kad kokia tai lytinė orientacija gali būti vertybe. Vertybė yra jau Kūrėjo ar Gyvosios Gamtos (kas kuo tiki) suteikta – tai Žmonijos kaip mąstančių būtybių bendruomenės tęstinumas.
Paminėjau tik dvi fundamentalias Žmonijos Vertybes, su kuriomis šiandienos save laikančios modernistinėmis ideologijos gan agresyviai kovoja. Ir reikia pripažinti, kad bent Vakarų civilizacijoje joms sekasi. Nors džiaugtis nėra kuo, nes tuo pačiu jos tai civilizacijai baigia iškasti duobę. Nes be vertybių ji liks tik tuščias kevalas, kuris ilgainiui išnyks.
Senjoro ženklas. Slaptai.lt foto
Bent kiek daugiau mąstantiems akis bado akivaizdūs tokių, dar neseniai taip vertintų ir puoselėtų, bendražmogiškų vertybių, kaip Meilė, Atjauta, Pagalba, Bendruomeniškumas, Bendras Gėris ir eilės kitų tikrųjų gan agresyvūs bandymai jas pakeisti nieko nepaaiškinančiu naratyvu taip įvardijamomis Žmogaus teisėmis. Deja, kalbant apie žmogaus teisių sampratą čia pakliūname į tokias sąvokų pelkes, kad ir paskęsti nesunku. Juk į šias pseudo teises sutempiama viskas: ir narkotikų laisvas vartojimas; bei vaikų savo tėvų skundikais darymas; genderizmo ideologijos brutalus brukimas darželinukams, dar nemokantiems skaityti; neribota laisvės samprata atskiroms socialinėms grupėms be jokios moralės ir atsakomybės ir pan.
Grimasos. Slaptai.lt nuotr.
Deja, esminė Žmogaus Teisė – oriai gyventi. Dirbti ir už tai gauti teisingą atlyginimą. Nuo vaikystės nebūti pažemintu, jeigu gimei neturtingoje šeimoje. Nebūti persekiojamu už savo nuomonės viešą sakymą arba savo teisių gynimą, net neužsimenama. Šiandien eilinis Lietuvos gyventojas, turintis nedideles pajamas, yra pasmerktas jaustis antrarūšiu arba net trečiarūšiu. Jo teisių niekas negina, jis gyvena skurdžiai ir dar net negali pasakyti, kad taip neteisinga, save laikančioje demokratine ir teisine valstybėje. Susimastykite patys, kada jūsų iš daugiau nei pusės milijono Lietuvos gyventojų, balansuojančių ant skurdo ribos, ką nors matėte TV ekrane, arba apie juos buvo didžiuosiuose interneto portaluose rašoma. Užtat ten apstu nežine kieno prikurtų ,,žvaigždučių“ ir vėl gi nežinia kieno išaukštintų už neaiškius nuopelnus ,,žinomų/žymių žmonių“.
Tapo jau madinga, kad po kokio nors aštresnio, ne parinkto, kalbėtojo pasisakymo ar straipsnio iškart lyg pagal užsakymą, atsiranda jo taip vadinamų ,,žymių žmonių“ pasmerkimas. Tarp tų ale pasmerkimų pilna asmeninių įžeidimų, žmogaus orumo pažeminimo, atvirų patyčių ir net kvietimo juos sukišti į kalėjimus arba nušauti. Tai konkretūs faktai, kurių čia neminiu, nes jie visiems žinomi. Taip kuriamos ir palaipsniui brukamos pseudo vertybės. Ir kas blogiausia, taip keičiamas mūsų gyvenimo būdas. O tai veda į prisitaikėliškumą ir pamėgdžiojimą ne to, kas tauru ir gera, o tai, kas atgrasu ir žema. Tarp kitko, kaip sakoma, nieko naujo po Saule. Ne vienas, matyt, prisimena, kaip SSRS buvo smerkiami sovietinia disidentai. Visada atsirasdavo veikėjų, kurie per TV ar laikraščius juos pasmerkdavo, apie juos nelabai ką bežinodami. Taip, kad netoli mūsų dabartiniai smerkėjai nukeliavo. Deja, būdami pilkomis asmenybėmis, vidutinių gabumų ir todėl tiesiog patologiškai nekenčiantys už save protingesnių ir doresnių, yra išaukštinami ir jaunajai kartai pateikiami, kaip sektinas pavyzdys. Taip kuriama armija nemąstančių, pamėgdžioti tesugebančių ale įžymybių, kuriais labai lengva manipuliuoti.
Kyla logiškas klausimas o kam viso to reikia? Atsakymas yra aiškus kaip du kartu du. Tai būtina, kad pratęsti šios rafinuotos parazituojančios sistemos egzistenciją. Tie kurie sukūrė šią vartotojišką visuomenę pirmiausia tai įdiegė ekonomikoje. O kai pamatė, kad manipuliacija žmonėmis neša didžiausius pelnus nusprendė tai pritaikyti plačiau. Pastebėkite kas dabar daugiausia lobsta. Tai įvairūs finansiniai ir kitokie tarpininkai, patys realiai nieko nesukurdami, bei tie kurie pelnosi vogdami iš valstybės. Ar per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus nors ką už machinacijas, vagystes, bei kyšius rimtai nubaudė. Ką bekalbėti apie realias bausmes. Niekas iš rimtesnių aferistų nebuvo net viešai pasmerktas. O kadangi to nevyko ir nevyksta, tai toks elgesys tampa norma ir bent dalyje visuomenės formuojasi nuostata, kad taip ir turi būti.
Liūdesys. Slaptai.lt foto
Suprantama, kad tokioje terpėje, ją sukūrusiems ir palaikantiems nereikia aktyvių, mąstančių asmenybių. Jiems reikia paklusnių vartotojų. O ko reikia vartotojui? Kuo daugiau pseudo pramogų ir iliuzinės laisvės, leidžiančios tenkinti savo pačius žemiausius poreikius. Ir jie jums tai suteikia. Tačiau tam jiems būtina atimti iš žmonių istorinę atmintį, gyvenimo prasmę bei jo pilnatvę, paverčiant žmogų nemąstančia, bet uoliai ir klusniai vartojančia būtybe.
Štai link ko veda tradicijų ir fundamentalių bendražmogiškų vertybių atsisakymas. Tautos Šviesuolių niekinimas ir jų Kūrybos menkinimas tampa norma. Ne be reikalo visi, kurie apie tai prabyla, apipilami purvais ir paverčiami marginalais. Vienintelė Viltis, kad šis maras dar ne visą mūsų Tautą apėmęs, bet sergančių jau daug.
Daktaras Algimantas Matulevičius – buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo narys bei NSGK pirmininkas, LPK Garbės Prezidentas, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas.
Mitingas „Už Partnerystę ir Lygybę visiems Lietuvoje!“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pirmadienį sostinėje keli šimtai susirinkusių protestuotojų ragino palaikyti, jų teigimu, europietišką šeimos sampratą ir įtraukti į Seimo pavasario darbų sesiją Partnerystės įstatymą.
Anot renginio organizatorių, jei parlamentarai antradienį pritars Seimo narės Agnės Širinskienės iniciatyvai įstatymą išbraukti iš programos, įstatymas į Seimą sugrįžtų tik po kelerių metų.
Susirinkusieji buvo pasipuošę LGBT bendruomenės vėliavomis bei kita atributika, taip pat laikė plakatus su užrašais „Visos šeimos svarbios“, „Mes visi esame valstybė“.
„Gana mus skaldyti ir skirstyti. Visi vienodai mylime Lietuvą, Laisvę ir palaikome Ukrainą kovoje su „rašistais“. Visi esame žmonės, norintys elementarių teisių“, – teigė renginio organizatoriai.
Protestuotojai piktinosi argumentacija, esą Partnerystės įstatymo įtraukimas į Seimo darbotvarkę karo kontekste tik skaldytų visuomenę. Jų teigimu, šiomis dienomis būtina palaikyti europietišką, o ne, anot jų, „putinišką“ šeimos sampratą.
ELTA primena, kad antradienį Seimo posėdžių salėje parlamentarai vėl diskutuos dėl nevienareikšmiškai vertinamo Partnerystės įstatymo likimo pavasario sesijoje. Praėjusią savaitę tvirtinant Seimo pavasario sesijos darbų programą, į kurią įtrauktas partnerystės įstatymas, užvirė aštrios diskusijos. Mat Seimo narė A. Širinskienė yra inicijavusi šio įstatymo išbraukimą iš programos, argumentuodama, kad Rusijos pradėto karo Ukrainoje kontekste nereikia skaldyti visuomenės.
Tuo tarpu Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius dėl A. Širinskienės iniciatyvų kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją akcentuodamas, kad tokie parlamentarės siūlymai riboja jo kaip Seimo nario mandatą.
Zita Šličytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iškilmingą Kovo 11-osios minėjimą Seime aptemdė incidentas, kai dalis jo dalyvių paliko posėdžių salę.
Taip kai kurie renginio dalyviai reiškė nepasitenkinimą dėl Aukščiausiosios Tarybos (AT)-Atkuriamojo Seimo deputatės Zitos Šličytės kalbos, kuri aštriai kritikavo valdžią, nepagarbiai kalbėjo apie seksualines mažumas. Salę paliko kai kurie parlamentarai, Vyriausybės nariai ir signatarai.
„Yra apmaudu, kad politikos madas dabar diktuoja palaidą gyvenimo būdą propaguojanti Laisvės partija. Ar alkoholis, narkotikai, medikamentinis abortas, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės dvasinę ir fizinę sveikatą? Žinoma, ne“,- sakė Z. Šličytė.
Tačiau renginio dalyviai labiausiai pasipiktino, kai AT deputatė pradėjo kalbėti apie tai, kad „pernai Kauno miesto Laisvės alėja žygiavo įvairiaspalvis homoseksualų paradas, o Vilniaus Vingio parke mitingavo daugiatūkstantinis šeimų sąjūdis…”
„Ar dar žodžio laisvė demokratinėje valstybėje galioja? Kam nepatinka mano kalba – prašome išeiti“, – reaguodama į salės reakciją pareiškė Z. Šličytė. Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija turi ir be abejo turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui“, – sakė AT deputatė.
Vienas iš minėjimo salę palikusių politikų, Seimo vicepirmininkas Julius Sabatauskas neslėpė nusivylimo. „Tokią dieną norisi švęsti, o ne dalyti į kairę ir dešinę neapykantos pliupsnius“, – sakė jis Eltai.
Minėjimo salę palikusi premjerė Ingrida Šimonytė sakė, kad jai tokia kalba yra nepriimtina.
„Kodėl turiu sėdėti ir klausytis kalbos, kuri man nepriimtina? Tiesiog man tai, kas buvo pasakyta, yra nepriimtina ir aš išėjau“, – po iškilmingo minėjimo žurnalistams sakė I. Šimonytė.
Tikėjimo progresu doktrinos paprastai yra linkusios suabsoliutinti savo keliamus tikslus. Pažanga čia ir yra suprantama kaip judėjimas to absoliutinio tikslo linkme, kaip sunkus, bet prasmingas kopimas laimės žiburio pakopomis. Čia tikrai negalioja principas, kad judėjimas yra viskas, o tikslas – niekas.
Savo ruožtu mūsų dienų progresyvistai, kaip atrodo, pažangos viršūne laiko nimbu papuoštos homoseksualų šeimos pavyzdį, ne kitaip. Iš tiesų, homoseksualų šeima čia neretai yra suprantama kaip visos istorijos galutinis tikslas ir aukščiausioji pakopa, kaip absoliutinės idėjos įkūnijimas, nežiūrint to, kad homoseksualų pasijos pašlovinimo retorinės įmantrybės yra perimamos iš labai žilos praeities, atrandamos dar senovės Graikijos sofistikos aruoduose.
Kalbos kalbelės apie kažkokias naujas homoseksualų teises ir gėjų orumą – tai tik foninis triukšmas, kai vedanti idėja yra nusitaikiusi įpiršti tikėjimą apie homoseksualų šeimos atstovavimą aukštesniajam civilizacijos tipui. Toks nusiteikimas kaskart labai aiškiai pasimato mūsų dienų vadinamųjų progresyvistų pasisakymuose, kai po kalbelių apie privalomą žmogiškumą gėjų atžvilgiu neretai labai staigiai, nutraukus sakinį per pusę, pereinama prie įrodinėjimo, kad prigimtinės šeimos vertybes puoselėjantys vyrai yra, mažiausiai, ką galima pasakyti, gašlūnai, savo esme grubūs ir primityvūs padarai, nors suaugusiam žmogui, nežiūrint jo politinių pažiūrų, tarsi savaime turėtų būti aišku, kad tie patys gėjai poruojasi tikrai ne vedami skaistybės idealų ir jokios aukštesniojo subtilumo paslapties čia nėra.
Kiaušinis – taip pat ir vilties simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Na, jeigu absoliutumo simboliu neretai yra laikomas kiaušinis, tai gėjų vadinamosios šeimos absoliutinimo simboliu turėtų būti laikomas gegutės kiaušinis, ar ne?
Savo ruožtu didžiausia mūsų dienų mūsų platumose kuriama vadinamųjų progresyvistų paslaptis yra tai, kad prie gėjų tematikos jie paprastai yra linkę vienaip ar kitaip pritemti dar ir žydų tautos tragedijos, jų išskirtinumo, pasaulinė šlovės ir pan. klausimus. Tiesa sakant, tokia mechaninė asimiliacija kelia niekaip neužganėdintiną nuostabą. Tarkime, čia pasimatantis neįtikėtinas sudvigubinimas yra ne tiek idėjos nuodugnaus išplėtojimo, kiek kažkokio ritualo apraiška, kai mūsų dienų progresyvistai bet kokį, net ir nutolusį nuo jų išpažįstamos magistralinės linijos, pokalbį yra linkę rituališkai užbaigti spekuliacijomis vadinamuoju žydu klausimu. Jeigu būčiau žydas, labai sunerimčiau dėl vadinamųjų progresyvistų bandymo įpainioti tautos atminties konceptą į nešvankius kontekstus, juolab kad tokio mūsų dienų progresyvistų užsiangažavimo neįmanoma pridengti net ir pastaruoju metu madinga tapusia antirasistine retorika, nes keliantis riaušes Black Lives Matter judėjimas, be visa ko kito, žydus renkasi vienu iš savo neapykantos taikinių (jeigu savo ruožtu reikėtų rinktis mums, neabejoju, kad dauguma iš mūsų stotų žydų, o ne JAV didybę užsimojusių dekonstruoti maištininkų pusėje).
Kodėl mūsų dienų vadinamieji progresyvistai yra linkę sukergti skirtingus dalykus? Nepretenduodamas pateikti galutinio atsakymo į šį klausimą, drauge pripažįstu, kad toliau pateikiamas dalinis atsakymas yra fantasmagorinio pobūdžio.
Prie keletą dešimtmečių neįtikėtiną šurmulį Lietuvos padangėje sukėlė „Respublikos“ pirmajame puslapyje išspausdinta karikatūra su prierašu, kad pasaulį valdo gėjai ir žydai. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai dar prisimena – kaip tuomet ardėsi toks Leonidas Donskis, kviesdamas boikotuoti šį garbingą dienraštį vien dėl vienos, bet labai aiškiai išsakytos nuomonės. Tiesą sakant, šių eilučių autorius jau tuomet rezervuotai žiūrėjo ir šiandien panašiai tebežiūri į tokį galios centrų nusakymą, kažką nutokdamas ir apie tai, kad „Respublikoje“ aprašyta ir nupaišyta idėja buvos skelbiama su didele neslepiamo sarkazmo doze. Kita vertus, kaip atrodo man, lietuviško kirpimo mūsų dienų vadinamieji progresyvistai užgimė iš tų duonos valgytojų, kurie aptartą galio centrų nusakymą priėmė be jokių išlygų už gryną pinigą (tokia yra likimo ironija!), čia radę gyvenimo programos tiesiogines nuorodas – kaip būtų galima paprasčiausiu būdu prisitaikyti šioje ašarų pakalnėje, kam visų pirma derėtų įsiteikti? Lietuvoje dar ir šiandien yra gaji iliuzija, kad nežiūrint to, ką tu veiki ir kalbi, būsi užkeltas į viršūnes automatiniu karjeros liftu, jeigu tiktai nepralesi progos pašlovinti žydus. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, tačiau man pastaruoju metu vis dažniau vaidenasi, kad mūsų dienų vadinamieji progresyvistai yra konjunktūros mašinos.
„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.
Net tiek išgąsdino, kiek prajuokino, o po to privertė nesmagiai žiaukčioti Europos Komisijoje (EK) užgimusi iniciatyva atsisakyti Kalėdų pavadinimo. Kaip žinome, tokia iniciatyva buvo greitai atšaukta arba atidėta. Tačiau šiame siaurame laiko tarpelyje tarp pranešimo apie minėtos iniciatyvos užgimimą ir jos atšaukimo TV reportaže pakalbinta vieno Lietuvos universiteto profesorė, neseniai nesėkmingai pretendavusi tapti to universiteto rektore (Dievas susimylėjo), sveikino kretiniškos iniciatyvos pasirodymą, užtikrindama, kad EK aparatas (?) žino, ką daro. Esą ji jau seniai sveikimuose draugams ir pažįstamiems Kalėdų pavadinimo nemini, pakeisdama jį Žiemos švenčių pavadinimu, esą Kalėdų pavadinimas gali užgauti kitų konfesijų žmonių jausmus, primindama, kad panašiu laikotarpiu žydai švenčia Chanukos šventę. Kaip nesunku nuspėti net ir nemačiusiems to TV reportažo, buvusi kandidatė į rektorius toli gražu nepasiūlė žydams pakeisti Chanukos pavadinimą į Žiemos šventės pavadinimą.
Kalėdos Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jeigu neklystu, Chanuka visų pirma yra tautos papročių pašlovinimo šventė, tačiau jau be jokios rizikos suklysti užtikrinu, kad visame pasaulyje nerasite tokio nešvankėlio žydo, kuris tvirtintų, kad Kalėdos, kaip Dievo gimimo pašlovinimo šventė, sutelkiant daugelį tautų, gali užstoti šviesą Chanukos šventei. Kita vertus, Chanuka kaip nacionalistinė arba net ultranacionalistinė šventė neužstoja Kalėdų, nes pati savaime yra šviesų šventė. Drauge puoselėkime viltį, kad artėjančių švenčių džiugesio nesugadins aptemusios sąmonės žmonės, neretai pasivadinantys progresyvistais.
Štai vienas iš jų neseniai publikuotame straipsnyje lrt.lt simptomišku pavadinimu „Skiepai, homofobija ir autoritarizmas“, kūrybingai (?) pritaikydamas 70 metų senumo ideologiškai kraštutinai kryptingus tyrimus, nustato fundamentinį ryšį tarp skiepų nuo koronaviruso baimės, homofobijos ir autoritarizmo. Ne, mūsų autorius nėra joks ryšininkas, o yra Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, tikrai ne koks nors šuns papas. Čia su dideliu užsidegimu ir gražbylio pašaukimu daug kalbama apie homoseksualių asmenų orumą, garbę, apie seksualinių mažumų teises, laisvę ir kitus puikius dalykus.
Tačiau dar po savaitės tas pats autorius tame pačiame antinacionalinio transliuotojo interneto portale publikuotame straipsnyje, kurio esmė yra atidengiama jau pavadinime („Apie mobilizacijos ir prievartos skiepyti būtinybę“), kviečia susidoroti su kitaminčiais, o ypač nesuspėjusiais ar nepanorusiais skiepytis žmonėmis, nesivaržant dėl priemonių, lėtai besiskiepijančių visuomenėse teisėtu dalyku laikant net karinį perversmą, kuris paskiepytų likusiuosius pasiremdamas karo lauko teismo logika. Anksčiau autoriaus išpeiktas autoritarizmo užkratas šiame straipsnyje yra aptariamas kaip visuomenės siektina, labai godotina gėrybė, nors, žinoma, pavarde čia neminimas, bet lengvai numanomas autorius tikriausiai sakytų, kad dabar jis kalba ne apie autoritarizmą, bet apie autoritetizmą kaip būtinybę mobilizuoti visuomenę pagal autoriteto pavyzdį, tačiau mūsų aptariamu atveju tai yra tas pats dalykas – tik kitoje saujoje.
Žiūrėdamas būtent iš pasiskiepijusių pusės, be jokių užuolankų pasakysiu, kad toks bandymas supriešinti visuomenę ir segreguoti dalį populiacijos mažiausiai yra kretinizmo išvaržos pasekmė, jeigu ne piktavališkas kenkimas. Taigi noriu perspėti, kad ne visi pasiskiepijusieji reikalauja kraujo, taigi kažin ar čia galioja proporcija 70:30. Šis autorius, be visa ko kito, siekia pastūmėti valdančiuosius visiškai neadekvačių veiksmų kryptimi, bandydamas įpiršti mintį, kad valdžios reitingai krenta būtent dėl to, jog jai trūksta karinio ryžto ir nusiteikimo panaudoti kraštutine priemones. Tačiau, kaip atrodo, dabar, balansuojant ant pavojingos ribos, protingiau būtų susitūrėti, nes, priešingu atveju, paklusus mūsų autoriaus raginimams, būtų žengiama tiesiog į prarają.
„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.
O vis tik net ne tai, ką suspėjau prabėgomis paminėti, yra įdomiausia, o būtent tai, kad autorius pirmame iš pristatytų čia straipsnių sudėlioja loginę seką, kurią sus dideliu trenksmu kitame, po savaitės pasirodžiusiame straipsnyje pritaiko sau pačiam, demonstruodamas autoritarinius nusiteikimus, palaikomus prasisunkusios pasąmoninės baimės, kad vadinamieji antivakseriai gali užkrėsti, jo žodžiais tariant, mūsų motinas ir tėvus. Taigi ne šių straipsnių turinys yra vertas dėmesio, o inversijos faktas, kitaip tariant, neįsisąmonintas veidrodinis atsispindėjimas, pereinant nuo vieno straipsnio prie kito, yra vertas to, kad būtų pademonstruotas kokioje nors chrestomatijoje, iliustruojančioje mąstymo prieštaras. Gal ir teisus buvo Demokritas, skelbęs, kad visa, ką žmogus pažįsta pasaulyje, yra tik jis pats.
Labai apmaudu, kad šis gražių manierų ir didingo stoto profesorius peza tokius niekus. Kita vertus, esu įsitikinę, kad iš tikrųjų Didžiojo, o būtent – Vytauto Didžiojo universiteto didžioji dalis profesūros su rezervu žiūri į savo kolegos autoritarinius svaičiojimus ir nešvankių svajonių įgarsinimą.
Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija
Kas be ko, kiekvienas žmogus turį teisę svajoti, tačiau aplinkiniams gali pradėti trukdyti ta aplinkybė, kad kažkas jau nebesivaržo svajoti pernelyg triukšmingai, garsiai, baisiai stenėdamas arba net pradėdamas iš nevilties baubti. Tačiau dar pavojingiau – tai, kad kitas mūsų dienų progresyvistas, tiesiog žodis į žodį pakartodamas čia jau aptartas įžvalgas ir su dar didesniu užsidegimu reikalaudamas varžtelių užveržimo bei būtinybės griebtis prievartos prieš kitaminčius, yra Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjas, tikriausiai kuždantis rektoriui į ausį labiausiai nešvankius patarimus ir pasiūlymus. Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad Vilniaus universitetas krečia vieną nesąmonę po kitos vardan karikatūriškos pažangos, tapdamos triumfališkos pajuokos objektu?
O vis dėlto, kodėl jie, pažangiečiai, mėgstantys užkalbėti dantį ditirambais, šiandien atviru tekstu kviečia griebti prievartos prieš kitaminčius? Į šį klausimą šįkart atsakysiu labai trumpai: tokia jų desperacija, manding, atsiranda dėl to, kad vadinamieji pažangiečiai vis akivaizdžiau pralaimi idėjų kovą tautinės sąmonės puoselėjimo užduotį iškėlusiems oponentams, nepasiūlydami nieko naujo, o tik kartodami savo tuos pačius konjunktūrinius užkeikimus apie du pažangos orientyrus, tokius pat lėkštus ir nuzulintus kaip buliaus kiaušai.
Ar girdėjote, Vilniaus universitete apsigyveno, čia ruošiasi dirbti, kelti mokslą į aukštumas, o taip pat mokytis žmogai? Žmonės iš Vilniaus universiteto bus išstumti, universiteto administracijos kabinetus, katedras ir auditorijas jau netrukus užims žmogai ar žmogos. Būtent žodžiu žmoga siūlo pakeisti taurųjį lietuvių kalbos žodį žmogus neseniai priimtas Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairių dokumentas (toliau – Gairės). Čia nurodoma, kad konvencija vartoti gramatinę vyrišką giminę kaip neutralią yra atgyvenusi ir dažnu atveju diskriminacinė, o žodis žmogus, baisus neapsižiūrėjimas, yra vyriškos giminės.
Gairių dokumentas, be visa ko kito, yra logiškai nesutvarkytas, vidujai prieštaringas tekstas. Gi reikalaujama, kreipiantis į žmones, nurodyti abi lytis, minint studentus ir studentes, darbuotojus ir darbuotojas, pacientus ir pacientes, kitais atvejais perkuriant žodžius, užsimojus ištrinti to žodžio vyrišką giminę su apibendrinančia pretenzija, tačiau teisėtu kaip tinkantį nurodant abi žmogaus lytis traktuojant žodį dalyvis, t. y. daiktavardinį įvardijimą, kylantį iš veiksmažodžio dalyvauti. Neatmesčiau ir tokios galimybės, kad minėtoji žodžių nelygybė atsiranda dėl dokumento sudarytojų apdairumo, rezervuojant žodį dalyvis kaip galintį urmu nurodyti visas jų džiaugsmingai laukiamos lyčių pasidauginimo išeigas. Kitu atveju, 72 ar panašiai lyčių išvardijimas paverstų pačią kreipinio formą visiškai netinkama raštui ir kalbėsenai.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau labiausiai mane neramina žodžio žmogus išniekinimas, įvedant kraupų naujadarą žmoga. Norėtųsi rėkte išrėkti, kad taip darkyti lietuvių kalbos nedera net ir sutirštėjusioje nuo nuodingų garų konjunktūros amžiaus atmosferoje ar beždžioniaujant pagal Kinijos kultūrinės revoliucijos pavyzdį, prisimenant chunveibinų nuveiktus darbus. Tačiau Gairių sudarytojai į klausimą – ar lyčiai jautrios kalbos vartojimas prieštarauja lietuvių kalbos gramatikai, nedvejodami atsako – ne, lyčiai jautri kalba nesusijusi su kalbos gramatikos keitimu, ji esą veikia kalbinio elgesio ir etiketo srityje, kuri nuolat kinta kartu su visuomene ir turi daug variantų. Kaip matome, savo neįtikėtinai vulgarų ir neskoningą pasiūlymą perkurti lietuvių kalbos aukso fondo žodžius, darant iš jų karikatūrines pamėkles, Gairių sudarytojai yra linkę pateikti kaip natūralų kalbos kismą, panašiai kaip mums bandoma įpiršti ir nuomonę, kad apgailėtina parabolė apie du princus yra priskirtina tautos kuriamų pasakų žanrui. Negrabus beždžioniavimas ir sprendimo galios trūkumas, kurį I. Kantas vadina bukumu, atsirandančiu nesugebant bendros taisyklės pritaikyti atskiram atvejui, pasimato ir mūsų aptariamu atveju, kai kontroversiškų diskusijų dėl žodžių vyras ir žmogus tapatinimo anglų kalboje rezultatai yra nekritiškai perkeliami į lietuvių kalbos vartojimo sritį, kurioje minėti žodžiai turi skirtingas reikšmes. Nenuostabu, kad viena iš tokio kalbos darkymo iniciatorių yra Loreta Vaicekauskienė, kuri filologijoje tikriausiai yra toks pat oksimoronas kaip medicinoje būtų gydytojas giltinė, gydytojas mirtis.
O gal šių eilučių autorius be jokio reikalo užsipuolė universiteto filologes, kurios yra nekaltai kaltos tik dėl to, kad įvedė naujadarą, siekdamos atkreipi dėmesį į naujai susiklosčiusią situaciją, pažymint naujas, konjunktūriškai pakitusias Vilniaus universiteto egzistavimo aplinkybes, kai senasis žodis žmogus tampa jau netinkamas universiteto veiklos dalyvių įvardijimui, nes pats Vilniaus universitetas, nusidažęs vaivorykštinėmis spalvomis ir pavirtęs antilietuviškų išpuolių centru, riedantis žemyn su neįtikėtinu žmogaus dvasios nuopuolio pagreičiu jau yra ne žmonių, o žmogų susibūrimo vieta.
Praeitą kartą tokį antropologinės krizės priartėjimą talentingai aprašė „Šuns širdies“ autorius, ar ne? Tačiau neužmirškime, kad šuo ir širdis yra vyriškos giminės, todėl, kaip atrodo, M. Bulgakovo nupieštą siužetą mūsų situacijai būtų galima pritaikyti tik pervadinus jį „Kalių fantazijomis“. Nežinau kaip kiti, bet aš pats tikrai nelaukiu nieko gero, kai scenoje pasirodo plejada Šarikovių.
Klausimų vis daugiau
Klausiate – kam to reikia, kokių tikslų yra siekiama plėtojant naujosios indokrinacijos subkultūrą, zoologinę konjunktūrą paverčiant vieninteliu gyvenimo orientyru? Be jokios abejonės, tai yra gamtos nuskriaustų, labiausiai nešvankių ir negabių, jeigu norite, nusmukusių žmonių (žmogų?) būdas primesti savo valią kitiems, darant spaudimą labiau gabiems, bendražmogiškos moralės normų neatsisakiusiems kolegoms.
Jeigu žodžio žmogus vedinys yra žmogiškumas, tai žodis žmoga, manding, nurodo į kažkokio žmogizmo, tarkime, menkos žmogaus liekanos pasireiškimą. Mano klausa pagauna, kad antruoju atveju vis tik kalbame apie skaudžiai, iki geluonies nugenėtą, visiškai nususintą, kraupiai sužalotą žmogų. Kaip nugenėtas medis yra tik mediena, taip ir žmoga yra žmogiena. Taigi vadinamoji žmoga yra ne kas kita kaip žmogaus maita!
Šį sykį, pradėdamas komentarą, prisiminiau meninį filmą „Šuns širdis“. Nemačiusiems pagal Michailo Bulgakovo romaną sukurtos juostos atkreipsiu dėmesį į epizodą, kuris, man regis, – iškalbingas. Pas aukštos kvalifikacijos daktarą Preobraženskį įsiveržia revoliucionieriai ir priekaištauja, kodėl jis, skirtingai nei proletariatas, gyvena itin erdviame bute. Kai pasaulinės šlovės pasiekęs medikas atkerta, jog daug kambarių turinčiame bute jis ne tik ilsisi, bet ir priima ligonius apžiūroms, juos operuoja, tuomet valdžios atstovai prievartavo jį už kelis skatikus įsigyti bent jau žurnalų. Už surinktus pinigėlius parduodant žurnalą neva bus remiami badaujantys vaikai. Daktaras Preobraženskis atsisako. Pasibaisėję profesoriaus įžūlumu revoliucionieriai stebisi, nejaugi profesoriui negaila alkanų mažylių? Profesorius nuoširdžiai atsako: gaila. Bet žurnalų nepirks…
Man atrodo, jog visi, kurie matė šį filmą, įsitikinę, jog daktaras pasielgė teisingai.
O dabar šį epizodą perkelkime į nūdienos laikus. Keliais rubliais paremti nuo bado mirštančių mažylių nepanorėjęs profesorius šiandieninėje Lietuvoje būtų apšauktas homofobu, jį varytų lauk iš valstybinės ligoninės, trukdytų įsidarbinti privačioje klinikoje, jam neleistų savo pozicijos pareikšti iš valstybės lėšų išlaikomoje televizijoje…
Į Europą bandantys patekti migrantai. EPA-ELTA nuotr.
Maždaug taip. Tik pabandyk demokratinei Europos Sąjungai priklausančioje demokratinėje Lietuvoje prasižioti, esą mūsų sieną nelegaliai kirtę migrantai yra nusikaltėliai, pažeidę ne tik rytinę Lietuvos, bet ir tos pačios ES bei NATO sieną! Man regis, visiems blaiviai mąstantiems senų seniausiai akivaizdu: nelegalus svetimos valstybės sienos kirtimas yra sunkus nusikaltimas. Tačiau perskaitęs kai kurių žmogaus teises ginančių organizacijų atstovų, parlamento kontrolierių ataskaitas sužinau, kad tai Lietuva yra didžiausias blogis. Mat nežinia iš kur atvykusius sienos pažeidėjus apgyvendino ne prabangiuose viešbučiuose – vien palapinėse ir apleistose mokyklose. Lietuva daug sykių nusikalto, nes atvykusiems nepametėjo šiltų anklodžių, neatgabeno kokybiškų pietų iš prabangaus restorano, nesuteikė profesionalių medicininių paslaugų. Lietuviai – barbarai, kankintojai, sadistai?
Rūpi žodžio laisvė ir teisybė. Slaptai.lt fotografija
Man tikrai gaila skurstančių, alkstančių, nuo karo ir kankinimų bėgančių nelaimėlių iš Afrikos ir Azijos. Ir vis tik, iškilus migrantų krizėms, Lietuva turėtų elgtis kaip daktaras iš „Šuns širdies“. O jei šiandieninė Europos Sąjungos teisė reikalauja, kad Lietuva svetimais rūpintųsi labiau nei savais, vadinasi, – blogi įstatymai. Sąžiningi, teisingi įstatymai neprieštarauja sveikam protui. O sveikas protas sako, jog Lietuva, jei aklai klausys ES direktyvų, tuoj taps apšnerkštu „pereinamuoju kiemu, kuriame lietuviai vegetuos tik tam, kad aptarnautų į turtingus Vakarus bėgančiųjų interesus“.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Besirūpindamas žmogaus teisėmis Briuselis ir Strasbūras jau seniai praradęs sveiką nuovoką. Mus prievartauja gėjų ir lesbiečių meilės reikalus, žvelgiant giliau, prilyginti šeimai. Neginčiju, jiems turime leist gyventi, kaip jie išmano. Neleistina tyčiotis iš jų būdo, juo labiau – juos skriausti, pavyzdžiui, trukdant patogiai tvarkyti turtinius reikalus. Tačiau ar turime teisę jų bendrą gyvenimą prilyginti šeimai? Vyro ir moters santuoka turėtų būti iškilusi bent vienu milimetru aukščiau už visus kitus darinius. Nes vaikai gimsta tik tada, kai to nori vyras ir moteris. Nei gėjų, nei lesbiečių šeimose vaikai negimsta. Būtent dėl šios priežasties teisė jiems įsivaikinti mažylius – labai abejotina. Vaikas – ne šuniukas. Jo nenusipirksi turgavietėje. Homoseksualų darinius prilyginus vyro ir moters santykiams, jiems leidus įsivaikinti, tikroji šeima jau nebebus… šeima. Man regis, šeima – tik ta, kurios dėka pratęsiama giminė. Taip surėdyta Motinos – Gamtos, argi protinga šiuos dėsnius ignoruoti?
Deja, Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, užvirusi bjauri sumaištis. Drįstu manyti, jog dėl priešpriešos labiausiai kalti homoseksualų teises ginantys politikai, žurnalistai, apžvalgininkai. Jų laikysena dažnokai arši, pikta, agresyvi. Jie pasiryžę bet kokia kaina mus perauklėti, o jei nepavyktų pakeisti mūsų požiūrio – įstatymais primesti mums savas tiesas. Bet jei vadovaujamės demokratijos taisyklėmis, leiskite ir mums, heteroseksualams, turėti savo požiūrį į pasaulį. Juolab kad homoseksualų niekas Lietuvoje neskriaudžia. Niekas į jų lovas nelenda žiūrėti (tarsi būtų labai įdomu). Tik, vaizdžiai tariant, nelipkite mums ant galvų. Jei siekiate mus, neva nesusipratėlius, perauklėti, tai gal ir mes turime tokias pat teises – jus auklėti gyvenimo abėcėlės?
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Vos tik išgirstu šūkaliojimus, esą būtina „gerbti žmogaus teises“, vis dažniau pagaunu save mąstant apie nenuoširdumą ir dviveidystę. Pažiūrėkime, kaip kvailioja prancūzai. Vos tik protestuotojas prezidentą savo plakate palygino su Hitleriu, Emanuelio Makrono advokatai iškart kreipėsi į teismą. Girdi, tas karikatūristas įžeidė poną Makroną, pasityčiojo iš jo garbės ir orumo. Galbūt. Bet kai karikatūristai iš pancūžiško leidinio keletą metų be perstojo paišė musulmonams švento pranašo Mahomedo karikatūras, tuo pačiu įžeisdami milijonų tikinčiųjų jausmus, – nei Makronas, nei kiti ES lyderiai nepuolė šaukti, jog taip elgtis negalima. Man tokia pozicija nepriimtina: įžeisti vieno žmogaus jausmų negalima, o štai tyčiotis iš gausios religinės bendruomenės – leidžiama?!
Jei žmogaus teisių gynėjai nebežino, kur išlieti energiją, kuo užsiimti, galiu pasiūlyti keletą temų. Suskaičiuokite, kiek kartų Europos Žmogaus Teisių teismas per parą pažeidžia žmogaus teises? Ištariau nesąmonę? EŽTT negali pažeisti žmogaus teisių? Pasiremsiu asmenišku pavyzdžiu: kai kreipiausi į EŽTT, šis tik po maždaug trejų metų atsakė, jog mano bylos nesvarstys, nes ji, matot, neatitinka keliamų reikalavimų. Tačiau kodėl neatitinka – nepaaiškino. Neatsiuntė posėdžio, kuriame svarstytas mano advokatės surašytas ieškinys, išklotinės. Man buvo pasakyta, jog privalau tiesiog patikėti jų „garbės žodžiu“ (keistas teisinis argumentas).
Teisingumas
Sutinku, kai kurie skundai surašomi neprofesionaliai. Bet juk daug bylų EŽTT nesvarsto visai ne todėl, kad ieškiniai nepagrįsti ar teisiškai neteisingai surašyti. Tiesiog visų bylų šis teismas išnagrinėti nepajėgus. Todėl ir ieško įvairiausių priežasčių nesvarstyti.
Kuo vadovaujamasi atmetant bylas – net ne itin svarbu (pavyzdžiui, jei tuo metu jau buvo apgintos kelių žurnalistų teisės, teismas ieškos priešingos pozicijos – kada žurnalistai piktnaudžiavo savo teisėmis). Svarbiausia, kad žmogus nesulaukia teisingumo. Dar labai svarbu, kad jam nepasakoma visa teisybė, kodėl jo bėda nesvarstoma. O dabar suskaičiuokite, kiek tokių, kurie turėjo sulaukti, bet nesulaukė pagalbos iš EŽTT? Tūkstančiai, milijonai?
Suprantu, tema – sudėtinga. Gal padėtis – net be išeities. Nepaisant šios temos sudėtingumo sėskime prie apskritojo stalo ir svarstykime, kaip galėtumėte ją patobulinti, kad nepagrįstai atmetamų bylų būtų kuo mažiau! Kol kas teturime selektyvų, parodomąjį, nuo politinės konjunktūros priklausomą teisingumą.
Kalnų dviratininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai Lietuvoje privalomąjį sveikatos draudimą moka visi. Lygiava. Bet ar teisinga, jei vienodą pinigų sumą į valstybės sąskaitą atseikėja visą gyvenimą sportavęs, sveikai maitinęsis, negirtuokliavęs, nerūkantis žmogus ir tas, kuris niekad nebėgo krosų, neplaukojo baseine, o tik gurkšnojo spiritinius gėrimus ir rūkė prastą tabaką? Žinoma, sveikata – tai tokia tema, kai nežinai, kas ilgiau gyens – sveiką gyvenseną propaguojantis ar nuolatinius pasilinksminimus pasirinkęs. Ir vis tik mokestis, kurį vadiname PSD, turėtų būti diferencijuotas. Kitaip pažeidžiame sportuojančiojo žmogaus teises. Bent man taip atrodo.
Imkime narplioti teisę balsuoti renkant Prezidentą, parlamentą, savivaldybės narius, dalyvaujant referendumuose. Be abejo, tokios teisės nusipelnė visi šalies piliečiai: ir moterys, ir vyrai, ir gėjai, ir katalikai, ir musulmonai. Tačiau ar teisinga, kai rinkimuose lygias teises turi šiaip ne taip vidurinę mokyklą baigęs beraštis ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis profesorius? Mano supratimu, aukštąjį išsilavinimą įgijęs Lietuvos pilietis privalo turėti bent keliais balsais daugiau už tą, kuris vos pramokęs skaityti ir rašyti. Nes profesorius giliau nusimano, kas yra politika. Tokia lygiava grubiai pažeidžia profesoriaus teises.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Štai į vieno Lietuvos miesto savivaldybę įsitrynė vienas iš Europos Sąjungos šalių atvykęs užsienietis ir ėmė mokyti mus, vietinius, kaip mūsų miestuose turi būti pagerbtas Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos interesus itin sudėtingomis sąlygomis gynusio Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimas? Ar taip nepažeidžiama mano, lietuvio, teisė savo žemėje rūpintis sava istorija taip, kaip ją išmanau?
Žodžiu, žmogaus teisių gerbėjai galėtų į žmogaus teises žiūrėti plačiau, giliau, nuoširdžiau, nei tai darė iki šiol. Jei esame tikri demokratai, tai turime pripažinti, jog žodžiai „myliu“, „gerbiu“, ‚užjaučiu“ turi antonimus. Demokratinėje šalyje visi žmonės privalo turėti teisę ne tik mylėti, bet ir piktintis, nesutikti, jausti priešiškumą…
Pastaruoju metu vis dažniau galime sulaukti pareiškimų net iš aukščiausiųjų pasaulio tribūnų apie tai, kad jau neva būtų laikas pradėti baudžiamąjį persekiojimą tų žmonių, kurie vis dar pasisako prieš genderizmo ideologiją ir neskuba pašlovinti įsiteisinusios homoseksualizmo praktikos. Žinia, tokie raginimai neatsiranda tuščioje vietoje, o yra grindžiami vadinamųjų pažangiečių įsitikinimo, kad tolesnė pasaulio pažanga neišvengiamai bus susijusi su totaline lyties, šeimos ir tautos duotybių dekonstrukcija.
Jau seniai buvo gviešiamasi pasaulį seną išardyti, tačiau kai šiandien vėl ir vėl girdime intensyvėjančius raginimus užvaikyti tradicinės šeimos šalininkus, nevalingai kyla klausimas – ar ne laikas būtų pradėti steigti savigynos būrius nacionaliniu ir pasauliniu mastu?
Taigi – genderizmo ideologija ir homoseksualizmo praktika nėra tik privatus elgesio tipo pasirinkimas, draugų ratelyje palaikomas ekstravagantiškų polinkių kultas, bet greičiau yra agresyvaus veikimo ideologija, kviečianti pradėti medžioklės sezoną su garsiais varovų pasišūkavimais. Tai ypač akivaizdu Lietuvoje, kai pažangos trubadūrais prisistatantys asmenys netveria savo kailyje ragindami sukviestus medžioklius pačiu brutaliausiu būdu, įtraukiant net represine valstybės struktūras, susidoroti su tais tautiečiais, kuriems vis dar niekaip nedašunta, kad šviesią ateitį žmonijai gali užtikrinti tik toks homoseksualų vaizduotės užganėdinimas, kai mažuma taps dauguma, o dauguma – mažuma, ir čia dar būtinai nesuvokiamos loginės sekos pagrindu priduriant, kad reikia užkardyti kelią taip pat tiems nesusipratėliams, kurie su karčia mina pasitinka išvadą, kad žydai yra ponų rasė, o lietuvių populiacijai geriausiu atveju lieka tik baudžiauninko mentaliteto puoselėjimo užduotis.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija
Net laisviausi Lietuvos protai gerai supranta, kad nuomonių įvairovė yra toleruojama tik visuomenės apačiose, o kilimą karjeros laiptais gali užtikrinti tik radikali sąmonės vivisekcija, visiškas nekarjeratabilių nuomonių išsižadėjimas, tobulo baudžiauninko pašaukimo naštos prisiėmimas. Be to, apsimesti čia nepavyks, reikės persiimti baudžiauninko dvasia su dideliu aplombu ir įtikėjimu taip suprantamos karjeros pažado palaima. Tokie štai yra pirmąja besivadinančios Lietuvos vargai… Ta proga negaliu susiturėti nepastebėdamas, kad man labai simpatiška ir miela Nida Vasiliauskaitė, kaip atrodo, vis dėlto truputėlį klysta, kalbėdama apie antikonjunktūrinio nusiteikimo partijos, ironišku „Antroji Lietuva“ pavadinimu, sukūrimo pagal LGBT bendruomenės pavyzdį galimybę, jau vien dėl to, kad būtent homoseksualų pajėgos šiandien yra pirmosios Lietuvos avangardas (neironiškas), savotiškas mūsų dienų proletariatas, kuris neturi Tėvynės, o tik interesus.
Ne, nebūkite tikras, kad gėjus – neįkas. Ypač nepalanki aplinkybė yra tai, kad visų Lietuvoje vienaip ar kitaip instancionalizuotų, su valstybės vardu siejamų Žmogaus teisų gynimos organizacijų vadovų pozicijas šiandien užima išimtinai homoseksualai. Ar ir dabar sakote, kad Lietuvoje žmonės pasirenkami į raktines pozicijas, neatsižvelgiant į seksualinę orientaciją??? Kaip atrodo bent man, tokia selekcija žmogaus teisių gynimo sferoje savaime yra kracho nuoroda, žmogaus teisių problematikos išniekinimas, ypač kai čia dar prisideda politinė korupcija ir nepotizmo kraštutinumai. Visas šios nešvankios situacijos grožis atsivėrė iš karto, kai vadinamieji žmogaus teisių aktyvistai homoseksualistai, pasinaudodami Lietuvą ištikusia nelegalių migrantų krize, užpuolė mano šalį iš pasalų taip netikėtai ir ne mažiau bjauriai kaip užkratą platinantys šikšnosparniai vampyrai.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef LevyJAV ambasadorius R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.
Žiū: Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tiesiog tapatina žmogaus teisių problematiką su homoseksualizmo propaganda, automatiškai dėdama lygybės ženklą tarp, švelniai tariant, nevienarūšių reiškinių. Negaliu pasakyti, dėl kokios priežasties atsiranda toks vištakumas – ar tai yra indokrinacijos spaudimo į smegenis, ar paprasčiausio kvailumo pasekmė? Tačiau nekyla jokių abejonių, kad būtent ši moteriškaitė su pavargusiu nuo gimdymo veidu tapo tobulu Lietuvos politinės sistemos intoksikacijos laidininku, kas ypač ryškiai pasimatė anosios tarpininkavimo žydų nacistų užmačioms sužlugdyti Genocido centro veiklą atveju. Kaip visi gerai žinome, čia pasižymėjo du reziduojantys Lietuvoje su prigimtiniu polinkiu į apipjaustymo meną žydų tautybės ambasadoriai skaistaveidžiai, kurie šįkart persistengė, visiškai nupjaudami Tai. Tokiu būdu gražiai kartais pavadinamas Tautos atminties institutas buvo atskirtas nuo lietuvių tautos kamieno, o amputuotas organas, kaip žinome, yra tik fiziologinė atlieka, keliaujanti į šiukšlių dėžę. Savo ruožtu Viktorija Čmil, kaip atrodo, įgijo ne mažesne teisę kaip Vanagaitė būti tituluojama kastracijos mokslų magistre.
Tačiau yra Lietuvoje toks naivuolis Gitanas Nausėda, kuris, išrinktas prezidentu, kaip atrodo, tebepuoselėja iliuziją apie tai, kad būtų galima pabandyti apjungti abi Lietuvas. Todėl nenuostabu, kad anas susilaukia nežaboto labiausiai užsiangažavusių konjunktūrinkų puolimo. Užteks dėl pavyzdžio paminėti tik vieną Rimvydą Valatką, kiekvieną savaitgalį besispjaudantį nuodingomis seilėmis, kiti, minėk neminėjęs, iškart pasimiršta dėl jų nereikšmingumo ir neišraiškingumo. Kita vertus, man gaila ir šiandien taip besibjaurojančio R. Valatkos, kažkada legendinio redaktoriaus, bijau, kad vieną kartą jo neužsmaugtų tulžis. Todėl, prašau, imkite ir padovanokite R. Valatkai pono G. Nausėdos manekeną, tarkime, pripučiamą lėlę, su kuria ekslegendinis žurnalistas galėtų išsidūkti per naktį, tūkstantų kartų pasmaugdamas dabartinio Lietuvos prezidento muliažą, ir tokiu būdu atsikratęs nesveiko įtūžio, po to vėl galėdamas grįžti į gyvą viešosios erdvės tikrovę taip tarsi nieko nebuvo, demonstruodamas normalaus žmogaus refleksus. O jeigu žurnalistu pritrūktų draugijos manekeno išniekinimo apeigose, jam tikriausiai neatsisakytų patalkinti ta pati Maldeikienė, kuri apšlapinusi Nausėdos manekeną, kaip atrodo, ekstazės sparnais pasikeltų į devintąjį dangų.
Išties, yra kažkas manekeniško visados pasitempusio, doro veido žmogaus povyzoje. Tačiau tai, be visa ko kito, nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje, kuris savo esme yra vitrina.
XXX
Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po nesmagaus pasvarstymo vis tik norėčiau baigti linksmesne gaidele, užduodamas štai tokią mįslę: kas yra bendro tarp nacistų ir gėjų? Be jokios abejonės, bendrumo pagrindas čia yra maniakinis potraukis paradams. Be to, kaip atrodo, tokios paradų manijos nei vienu, nei kitu atveju paprastojo ekshibicionizmo polinkio poveikiu žmogaus pasirinkimams nepaaiškinsi, čia, manding, į paviršių prasiveržia labiau giluminis narcisizmo kompleksas. Kartą užmatęs išviešintas didžiosios internetinės žiniasklaidos portale Vytauto Tomo Raskevičiaus su paradine profesionalaus gėjaus uniforma nuotraukas, netikėtai pats sau pagalvojau, kad taip ar labai panašiai ir turėtų atrodyti postmoderniųjų laikų karnavalinis fiureris…
Asta Skaisgirytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė tvirtina nesureikšminanti rugsėjo pabaigoje įvykusio incidento, kuomet Gitano Nausėdos kalbos JAV užsienio lietuviams metu, šalia jo atsistojusi mergina iškėlė plakatą su užrašu „Nausėda yra homofobas“. Šalies vadovo patarėja pabrėžė, kad kiekvienas turi teisę į nuomonę, tačiau stebėjosi, kodėl pasirinkta protestuoti ne dėl idėjų, o atakuoti konkretų asmenį.
„Nežinau ar čia turėjome tuoj pat reaguoti, kai vienas žmogus pareiškia savo nuomonę tam tikru klausimu. Keista pasirodė tai, kad tas užsipuolimas buvo ne tiek dėl idėjos, nes tada frazeologija būna kitokia, o ad hominem, taikant į žmogų ir klijuojant etiketę. Bet žmonės patys pasirenka savo nuomonių reiškimo būdus ir tas žmogus pasirinko tokį būdą. Labai nesureikšminame šito. Prezidentas padėkojo už nuomonę ir toliau vyko renginys“, – „Žinių radijui“ antradienį sakė A. Skaisgirytė.
Pasak jos, išvadą, kad norėta padaryti išpuolį prieš prezidentą, o ne tiesiog išsakyti savo nuomonę, galima daryti įvertinus šiam veiksmui pasirinktą vietą.
Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su lietuvių bendruomene Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje Čikagoje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
„Kad buvo norėta padaryti išpuolį, tai tikrai taip, nes žmogus atėjo į bažnyčią su savo tokia specifine nuomone. Galima buvo ją pareikšti bet kurioje kitoje vietoje, bet būtent bažnyčioje, prie altoriaus tas buvo padaryta, turbūt tikintis kažkokio didesnio dėmesio tai akcijai. Gyvename demokratinėje visuomenėje ir žmonės laisvi reikšti savo nuomonę. Ar sutikti ar nesutikti su ta nuomone, tai čia jau kiekvieno reikalas“,- tikino A. Skaisgirytė.
ELTA primena, kad prezidentas G. Nausėda rugsėjo pabaigoje lankėsi Čikagos Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijoje, kurioje sakė sveikinimo kalbą. Vis dėlto šį prezidento sveikinimą sudrumstė incidentas.
Svetainėje „Youtube“ laikraščio „Draugas“ paviešintas vaizdo įrašas, kuriame matosi, kaip prezidento sveikinimo kalbos metu moteris iškėlė plakatą su užrašu „Nausėda yra homofobas“. Šis incidentas sutrikdė G. Nausėdos sveikinimo žodį.
„Padėkokime žmogui, kuris išreiškė savo nuomonę“, – į incidentą trumpai sureagavo prezidentas.
Šalies vadovas palaukė, kol plakatas iš moters buvo atimtas, ji išlydėta iš bažnyčios, ir tada prezidentas tęsė savo kalbą.
Šveicarų rinkėjai tvirtai palaikė tos pačios lytis asmenų santuoką. EPA-ELTA nuotr.
Beveik du trečdaliai Šveicarijos rinkėjų pritarė vyriausybės planui įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, rodo pirmosios prognozės po sekmadienį įvykusio referendumo, kurį surengti pareikalavo šio žingsnio priešininkai.
Rinkos tyrėja „GFS Bern“, per visą kampaniją vykdžiusi svarbiausias apklausas, prognozuoja, kad 64 proc. rinkėjų pritarė „santuokos visiems“ pasiūlymams, tuo Alpių šalis prisijungs prie beveik visos Vakarų Europos.
Rinkimų apylinkės užsidarė vidurdienį (10.00 val. GMT laiku), galutiniai rezultatai turi pasirodyti per kelias valandas.
Šveicarija dekriminalizavo homoseksualumą 1942 m., tačiau daugelis vietos ir regioninių policijos pajėgų ir toliau pildė „gėjų registrus“, kai kurios net iki dešimtojo dešimtmečio pradžios.
Tos pačios lyties poros jau gali įregistruoti civilinę partnerystę, tokių partnerysčių kiekvienais metais sukuriama maždaug 700. Tačiau šis statusas nesuteikia tokių pačių teisių kaip santuoka, įskaitant pilietybės įgijimą ir bendrą įvaikinimą.
Po kelis metus trukusių debatų ir diskusijų Šveicarijos parlamentas praėjusį gruodį patvirtino įstatymo projektą, leidžiantį tos pačios lyties poroms tuoktis 8,6 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Tačiau tai buvo užginčyta remiantis tiesioginės demokratijos sistema Šveicarijoje, kai oponentai surinko 50 tūkst. parašų, reikalingų referendumui šiuo klausimu surengti.
Vyriausybė ir parlamentas ragino rinkėjus pritarti „santuokai visiems“, kad būtų pašalintas „nevienodas elgesys“ su heteroseksualiomis ir gėjų poromis. Kampanijos metu atlikta nuomonės apklausa parodė, kad labiausiai tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimui priešinosi kai kurių krikščionių kongregacijų nariai ir dešiniosios populistinės Šveicarijos liaudies partijos (SVP), didžiausios Šveicarijoje, šalininkai.
Įstatymo pakeitimas leis tos pačios lyties poroms tuoktis civilinėse ceremonijose ir suteiks joms tokias pačias teises kaip ir kitoms susituokusioms poroms. Sutuoktiniai užsieniečiai turės teisę kreiptis dėl pilietybės pagal supaprastintą procedūrą, tos pačios lyties poroms bus leista drauge įsivaikinti. O lesbiečių poros – ir tai buvo prieštaringiausiai vertinamas referendumo kampanijos aspektas – galės gauti spermos donorystę.
Priešininkai buvo apklijavę Šveicarijos miestus ryškiais plakatais, smerkiančiais vaikų pavertimą preke ir perspėjančiais, kad įstatymas „nužudys tėvą“. Viename iš plakatų buvo pavaizduotas verkiantis kūdikis, kurio ausis paženklinta it galvijo, ir klausiama: „Kūdikiai pagal pareikalavimą?“ Kitą su didžiule į zombio panašia galva, vaizduojančia mirusį tėvą, uždengė netoliese esanti pradinė mokykla pietiniame Volio kantone, bijodama, kad jis išgąsdins vaikus.
Kartu su referendumu buvo surengtas dar vienas balsavimas dėl Socialistų partijos jaunimo sparno iniciatyvos, pavadintos „Sumažinti mokesčius nuo darbo užmokesčio, teisingai apmokestinti kapitalą“. Vadinamosios „99 procentų“ iniciatyvos šalininkai norėjo didesnio kapitalo pajamų lygio apmokestinimo, jo ribą turėtų nustatyti parlamentas. Gautos pajamos būtų panaudotos sumažinti pajamų mokesčius neturtingiesiems. „GFS Bern“ prognozavo, kad iniciatyva atmesta, nes pasiūlymą palaikė tik 34 proc. rinkėjų.
Tokį straipsnelio pavadinimą pasirinkau įkvėptas Aušros Maldeikienės pavyzdžio. Tačiau neperskubėkite pagalvoti kažką nederančio čia, nes aš pats A. Maldeikienę esu linkęs laikyti labai netrivialia asmenybe ir turinčia ką pasakyti ekonomikos reikalų eksperte. Žinia, ji labai dažnai aršiai kritikuodavo savo kolegų ekonomistų darbus ir pasisakymus, ypač negailestingai vertindama jų sovietmečio laikų kūrybinę raišką.
Kai kartą ši kritikė į šuns dienas išdėjo ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus jaunystės laikų disertaciją dėl ten padarytų komunistinių įtūpstų, slaptais kanalais pasidomėjau, pabandžiau atknisti tai – kokias problemas buvo užsimojusi išspręsti mūsų didžioji kritikė savo komjaunuoliškos jaunystės laikais sukurptoje ekonomikos mokslų disertacijoje? Nenustebsite, anosios disertacija vadinosi – „Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis“.
Kaip matote, nieko geresnio net ir specialiai nesugalvotume, nes būtent toks, o ne kitoks pavadinimas labiausiai dera prie Maldeikienės veido, kuri savo ankstyvosios jaunystės laikais tikriausiai buvo dar didesnė maksimaliste nei dabar, nors pagal disertacijos pavadinimo pretenzingumą nesunku būtų atsekti anosios pavardę ir šiandien. Kai kiti to meto ekonomistai pelnydavo SSSR Mokslų akademijos tikrojo nario statusą ir kitus priklausymo tuomečiam mokslo elitui liudijančius kredencialus, visą gyvenimą nedrąsiai spręsdami tokius scholastinius marsistinės doktrinos klausimus, neturinčius jokios euristinė vertė, kaip – ar darbo objektas įeina į gamybinių jėgų apibrėžimą, – būsimoji Maldeikienė stačiai ėjo prie esmės, užsimojusi atskleisti galutinę tiesą, tinkančią vieną kartą ir visiems laikams.
Gundymai. Vitrina. Slaptai.lt foto
Ilgai, oi ilgai svajojau sutikti A.Maldeikienę kokiame nors forume jau sukaupęs drąsą paklausti – o koks pagaliau yra tas pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis, puoselėdamas viltį, kad nuo pelnyto atsakymo, kai tiesa pasirodo iškart visu savo gražumu, kokia, tarkime, yra Atėnė, užgimstanti savo iškiliu stotu ir su visa amunicija tiesiai iš Dzeuso galvos, turėtų nušvisti mano akys. A.Maldekienės garbei pasakysiu, kad niekados nemaniau, kad žinoma ekonomistė, anais laikais užsimojusi nusakytį pagrindinį socializmo dėsnį, būtų turėjusi galvoje socialistinio lenktyniavimo pavadinimą įgijusį tragikomišką farsą. Kas be ko, ne man vienam užkliūna jos poleminis įkarštis ir prasimušančių žodžių tulžingumas, tačiau pagalvojus apie tai, kad moters tulžingumas yra tik sublimuotas jos aistringumo pavidalas, nekyla noro labai prieštarauti ir priešintis. Kaip sako klasikai, karšta moteris yra poeto svajonė. Nuo savęs pridurčiau, kad moteris yra ne mažiau paslaptingas dalykas nei pagrindinis socializmo dėsnis.
Taip jau atsitinka, kad pagalvojus vieną akimirką apie A.Maldeikienę, negali sustoti toliau tą patį galvojęs, nors aš čia nuo pat pradžių buvau nusiteikęs kalbėti visai ne apie A. Maldeikienę, o apie gėjus.
Nebijok, gėjus neįkąs, – sako protingi žmonės. Galimas daiktas, ne be pagrindo yra sakoma ir tai, kad viešai demonstruojantis savo neapykantą gėjams žmogus visų pirma kovoja su savo vidiniais demonais. Kartais perspėjau save ir dėl to, kad pernelyg dažnas kalbėjimas apie gėjus gali sugadinti karmą, kas lemtų, jog kitame gyvenime atgimsi gėjumi. Ar dėl tiesos kas nors ryžtųsi taip aukotis, a? Kita vertus, leiskite nuraminti, pažadant, kad čia mes šaltai diskutuosime ne apie meilę ir neapykantą, bet apie intelekto saviapgaulę ir perspektyvų sutrikimą, iškylantį tada, kai žmogaus teisių tematika yra suvedama į seksualinių mažumų tapatybės paieškos ir įtvirtinimo klausimus.
Nepavargsiu kartodamas, kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą! Homoseksualumas prie žmogaus teisių nieko neprideda ir nieko neatima, nebent gėjai ir lesbietės pareikštų pretenzijas be bilieto važinėtis traukiniais. Kaip atrodo bent man, homoseksualių žmonių teisių klausimas didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus. Dirbtinai sukeltas triukšmas, pastoviai pakurstoma isterija dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją (kokia yra tikroji, – tai jau kitas klausimas). Dar kartą leiskite atkreipti dėmesį į tai, kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises, todėl primestoje diskusijoje dėl homoseksualių žmonių teisių kaip niekur kitur trūksta konkretumo. Pabandykime įsivaizduoti tai, kaip tragikomiškai atrodytų iniciatyva, jeigu kažkas pakviestų pasaulio tautas pasirašyti homoseksualių žmonių teisių chartiją, nežiūrint to, kad pasaulyje yra pripažįstama ir išpažįstama net vaikų teisių chartija.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Prisiminkime, kad Tomas Vytautas Raskevičius, pakilęs į kovą dėl homoseksualių žmonių teisių, Seimo posėdyje iškilmingai pareiškė, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku, žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas.
Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus, neslepiančio savo homoseksualumo, žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Kad ir iš kokio galo žiūrėtume į tokį pareiškimą, jis nuskamba kaip žmogaus intelekto pažeminimas, kaip didžiausia nesąmonė, kada nors įgarsinta Lietuvos Seime.
Tačiau, norite tikėkite, norite ne, čia dar ne galas, žengiant mūsų padangėje žmogaus teisių klausimo suprofanavimo ir kretinizacijos, nepasakius, kanalizacijos linkme. Normalių refleksų žmogų ištinka šokas, pastebėjus, kad beveik visose kaip gyvas velnias prisidauginusiose valstybinėse žmogaus teisių gynimo institucijose vadovaujančius postus užima gėjai ir lesbietės. Ar gėjai ir lesbietės turi kažkokį ypatingą geną, leidžiantį jiems labiau sėkmingai triūsti žmogaus teisių gynimo sferoje? Net jeigu gerai suprantu tai, kodėl sultonas haremo prižiūrėtojais renkasi eunuchus, negaliu perprasti to, kodėl darbui žmogaus teisių apsaugos srityse dažniausiai yra pasirenkami seksualinių mažumų atstovai? Dar labiau klausimą komplikuoja tai, kad bent Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen aplinkoje toks pasirinkimas, kaip atrodo, persidengia su politine korupcija ir nepotizmu. Kyla net toks fantasmagorinis įspūdis, kad, tarkime, įtakingai šeimai, galinčiai lemti savo likimą, sužinojus, jog sūnus ar dukra turi homoseksualių polinkių, šeima nusprendžia, kad nelieka nieko kito kaip nukreipti savo palikuonis žmogaus teisių gynimo tarnystės linkme. Keista, ar ne?
Kaukė vitrinoje. Slaptai.lt nuotr.
Aš pats esu atkreipęs dėmesį į tą aplinkybę, kad gėjai yra talentingi siuvėjai (lrytas.lt), tačiau jokiu būdu taip drąsiai netvirtinčiau, jog seksualinių mažumų atstovai išsiskiria iš kitų žmonių didesniu nei įprasta širdies dosnumu. Dar daugiau, – kaip parodė paskutinių dienų įvykiai, tokia iliuzija gali sutrikdyti tikros dalykų padėties matymo perspektyvas ir užderėti nepavydėtinais nuostoliais. Kad ir kaip žiūrėtume, vis tik nesunku bus pastebėti tai, kokia nuostolinga šiandien visai visuomenei yra žmogaus teisių gynėjo Vytauto Valentinavičiaus veikla, kuris, iš vienos pusės, purvais drabsto valstybės tarnybų pastangas užkardinti nelegalią migraciją, o, iš kitos, yra pasiryžęs prie savo motiniškos krūtinės priglausti ir paguosti kiekvieną nelegalą, palikdamas jam savo vizitinę kortelę. Ką reiškia toks angelizmo pavyzdys, ar ne šventvagiška būtų priekaištauti žmogui dėl empatijos pertekliaus net ir tokiu atveju, kai tai užtraukia grėsmę tėvynainiams? Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, homoseksualo pasijoje nėra tėvynės dėmens, tai vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos pasija. Kita vertus, iškyla didelės abejonės dėl nelygstamo V.Valantinavičiaus taurumo, matant kaip jis nagais ir ragais kabinasi į savo postą, grasindamas pasauliniu skandalu visiems, kas išdrįs iškelti klausimą dėl jo tinkamumo būti Seimo įgaliotu žmogaus teisių gynėju. Taigi, kaip atrodo, čia matome ne tiek empatijos, kiek falšo iškūpėjimą per viršų.
Jeigu aš būčiau dalijęs vizitines kortele kiekvienai studentei, kuriai, kad ir kaip liūdna, tekdavo parašyti nepatenkinimą pažymį, dekanas to būtų nesupratęs, tačiau tarp nepažangių studenčių, galimas daiktas, būčiau pelnęs švelniaširdžio dėstytojo vardą.
Mielas tėvynaini, apsižvalgyk aplinkui ir įsitikink – ar už nugaros netyko toks Vytautas Valentinavičius, pasiruošęs įkasti ir apkrėsti tave motinos Teresės kompleksais?..
Dabar dažnai sakoma, kad mūsų situacijos keblumą lemia tai, kad šalia nesibaigiančios Covid pandemijos vargų krizės atsirado nauja, t. y. nelegalių migrantų krizė. Tačiau, kaip atrodo bent man, šiandien mūsų likimą labiausiai įtakoja paūmėjusi trečioji, o būtent valdžios krizė.
Taip sakydamas toli gražu neturiu piktų ketinimų įpiršti nuomonę, kad neva I. Šimonytės vyriausybei trūksta administracinių sugebėjimų ar resursų. Kas ne kas, o aš esu šventai įsitikinęs, kad Šimonytė yra talentinga administratorė. Žinoma, įsijungdama į diskusijas Ingrida Šimonytė dažniausiai pasako tik pusę tiesos, kaip taisyklė, bandydama užtušuoti nenaudingą sau pusę, tačiau tai vis tik yra geriau nei nieko. Štai besiginčydama dėl to, kas mums turėtų atstovauti Vadovų taryboje, ji tvirtina, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, tokiu būdu tarsi netyčiomis suapvalindama labiau tikslesnį mūsų konstitucinės santvarkos nusakymą, bylojantį apie tai, kad Lietuva yra pusiau parlamentinė, pusiau prezidentinė respublika. Ir t. t. ir t. t. Tačiau, kaip jau sakiau, pusė tiesos yra geriau nei atviras melas.
Šiandien mados reikalu tapo pavaryti ant Agnės Bilotaitės dėl to, kad ji neva kažko nepadarė ar padarė per vėlai. Žinoma, viešai išpažindama intymius prisisapnavimus apie mitinguotojų rezgamus antivalstybinius sąmokslus, ji pernelyg akivaizdžiai atidengia savo komiškąją pusę, tačiau, tiesą sakant, nėra tokio tikro herojaus pasaulyje, kuris didesniu ar mažesniu laipsniu drauge nebūtų ir komiškas personažas. Kas be ko, nuo pat pradžių girdėjome protingus raginimus, kad reikia užkardyti Lietuvos sieną, tačiau lengviau yra pasakyti nei padaryti. O A.Bilotaitė ėmė ir padarė! Todėl dabar jau nesiruošiu slėpti savo nuomonės, kad ji yra mielas žmogus, tikra šaunuolė! Be visa ko kito, jaučiu piliečio pasididžiavimą ir dėl to, kad mūsų šalies Vidaus reikalų ministrė laisvai kalba vokiškai. Apskritai nelaikau didele Vyriausybės yda tai, kad ženklią ministrų kabineto dalį sudaro jaunos ir žavingos moterys.
Geri jausmai užliejo sielą, kaip retą turėjome progą didžiuotis savo šalimi šią savaitę, kai mūsų tarnybos parodė ryžtą ir išmoningumą gelbstint sąjungininkus iš Afganistano mėsmalės.
Didžiausiu nepriklausomybės laikų iškovojimu laikau Lietuvos vyriausybių plėtojamą principingą užsienio politiką. Kaip atrodo bent man, klausimas – ar reikėjo būti labiau diplomatiškiems su A.Lukašenka – kyla anapus realistų ir vertybininkų ginčo ir gali būti prilygintinas klausimui – kaip reikėtų pateikti į stalą, kaip būtų galima serviruoti išmatų krūvelę? Tegul su tarakonu, krutinančiu kruvinus ūsus, derasi vabalų pasaulio atstovai. Nieko nėra nešvankesnio nei užuominos apie buvusią galimybę nuolaidžiauti Baltarusijos tironui, žinant, kad šis
Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.
nežmogus visados savo tarakoniškos garbės reikalu laikė kenkimą Lietuvai.
Kita vertus, administraciniai valdžios sugebėjimai yra tik geros prielaidos, o politinę katastrofą lemia tai, kad dabartinė valdžia Lietuvoje vis labiau persiima antilietuviškumo, taigi ir antivalstybiškumo dvasia. Kaip atrodo, ne be valdžios palaiminimo arba aktyvaus toleravimo, siautėjant politinių prostitučių politologinėms gaujoms, Lietuvoje zoologinis, kaip mėgsta sakyti broliai žydai, antilietuviškumas tampa gero tono ženklu. Drauge dar kartą priminsiu, kad net žiauriausių okupacijų sąlygomis Lietuvoje nepriklausomybės ir savarankiško valstybingumo idėja buvo išsaugota šeimose, taigi tikriausiai neatsitiktinai šiandien vėl svarbi tampa politinė šeimų sąjūdžio dienotvarkė, kvestionuojanti prasimušantį valdžios kolonialinį užkratą. Žinia, net kai kurie okupaciniai režimai turėdavo kažkokius administracinius sugebėjimu, bet tai nekeičia esmės.
Lietuvių tauta sukūrė Lietuvos valstybę! Taip skamba pirmasis mūsų Konstitucijos sakinys. Tačiau ištartas kitame kontekste, be nuorodos į Konstituciją, šiandieninės konjunktūros aplinkoje toks teiginys iškart būtų pavadintas antisemitiniu ir homofobišku, nes čia net neužsimenama apie gėjų išgalvotų teisių kampanijos ir žydų populiacijos įnašą į pasaulio pažangą. Kaip skelbia visi be išimties vadinamieji pažangiečiai Lietuvoje, yra du XXI a. pažangos kovingi orientyrai ir drauge kriterijai, tai esą yra kova už seksualinių mažumų teises ir kova prieš antisemitizmą, čia pabrėžiant dar ir būtinybę išpažinti istorines lietuvių kaltes.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Pradėkime, kaip kartais sakoma, nuo pradžių. Štai tokia ne Afroditė, o greičiau hermafroditė, lesbietė N. N. Delfi. lt portale tvirtina, kad homofobijos apraiškos mūsų laikais yra tiesioginė užsilikusių homo sovieticus kompleksų pasekmė. Paklauskime autorės – ar tai reiškia, kad Sokratas, galiausiai Platonas yra tarybiniai žmonės, o krikščionybės istorija yra pažymėta varginančių homo sovieticus kompleksų ženklu? Įdomus tas žodis – homofobas. Parodykite man tokį keistuolį Lietuvoje, kuris bijotų gėjų ar juolab lesbiečių. Alergiją jaučiame ne gėjams ar lesbietėms, o lėkštai kaip kumelės sapnas homoseksualizmo ideologijai. Iš kitos pusės, aš labai užjaučiu gėjus ir lesbietes, nevalingai tapusius patrankų mėsa, jų teisių diskurso skraiste vis dažniau pridengiant vyraujančios politinės grupuotės kultūrinį nususimą ir globalistinį tuščiaviduriškumą.
Kitas dalykas yra tai, kad į pažangiečių skelbiamą kovos prieš antisemitizmą raginimą šiandien dažniausiai yra sudedamas sionistinių užkeikimų turinys.
Savo laiku sionizmas buvo labai pažangi ideologija, siekusi mobilizuoti žydų tautą šventam savosios valstybės sukūrimo reikalui. Toks užsiangažavimas yra artimas ir suprantamas Lietuvio širdžiai. Tačiau ir pažangios ideologijos gali išsigimti, kai ilgai ir beatodairiškai yra puoselėjamas vienos tautos išrinktumo statusas. Ta proga pastebėkime, kad joks kapitalistinis vyravimas galiausiai neišgali pridengti pristojusių sukaulėjimo apraiškų. Šiandien sionizmas dažniausiai reiškiasi kaip žydų interesų įtvirtinimo kitų tautų sąskaita ideologija, kaip doktrina, pateisinanti kitų tautų niekinimą, kvestionuojanti kitos tautos nacionalinės idėjos pažangos galimybę.
Slaptieji agentai
Sionistinio siautėjimo apoteoze Lietuvoje yra laikytina nešvanki istorija, kai Izraelio ambasadorius įsivėlė į Genocido centro direktoriaus atleidimo / paskyrimo intrigas, kvestionuodamas lietuvių teisę patiems rašyti savo istoriją. Jeigu dabartinė Lietuvos valdžia bent truputėlį gerbtų valstybės idėją, ji privalėtų nedelsdama paskelbti tokį ambasadorių nepageidautinu asmeniu, nes jo buvimo mūsų šalyje kaip pasiuntinio kiekviena sekundė yra Lietuvos gėda ir pažeminimas. Kad nebūtų pasakyta per mažai, dar pridursiu, kad anksčiau ar vėliau iškils reikalas pradėti diskusijas dėl Mossad kaip nusikaltėliškos pasauliniu mastu organizacijos įvertinimo, nes ši Izraelio slaptoji tarnyba neretai veikia pagal tą patį principą kaip ir Putino budeliai užsienyje.
Liūdniausia šioje istorijoje yra tai, kad prie Izraelio ambasadoriaus sionistinių užmačių įgyvendinimo tiesiogiai prisidėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Taigi tikriausiai neatsitiktinai mitingo dalyvis laiko plakatą su užrašu, skelbiančiu, kad Čmil yra išdavikė.
Nesakau, kad V.Čmilytė-Nielsen yra sionistinių sluoksnių statytinė, tarkime, ji yra tik besiblaškanti moteris, nė iš tolo negalinti prilygti tokiam sionistų šlykštberniui kaip Šimašius būtent pagal išsidirbinėjimo laipsnį. Kita vertus, nežiūrint to, kas būtų Čmilytė-Nielsen – žydė, rusė ar mordvė – ji yra prisiekusi Lietuvos valstybei ir anksčiau ar vėliau už savo kontraversiškus pasirinkimus privalės atsakyti kaip didelė mergaitė.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis tvirtina, kad nesilaikantis zoologinės konjunktūros peršamų „dviejų reikalavimų“ žmogus Lietuvoje niekados nepadarys karjeros. Kitas liūdnos šlovės pažangietis, ne profesorius, toks Paulius Gritėnas tvirtina, kad į šeimų maršo mitingus renkasi tik nepadarę karjeros žmonės, nevykėliai, lūzeriai, nepritapėliai. Tačiau man kyla dar toks klausimas – ar iš tiesų jau tokią svaiginančią karjerą padarė jie patys (Mažeikis ir Gritėnas), turint galvoje tai, kad šios gražios pavardės netrukus gali tapti konjunktūrinio nuosmukio bendriniais pavadinimais, žmogaus prisitaikėliškumo ir servilizmo dvasios matavimo vieneto kodiniu įvardijimu? Tarkime, 1 gritėną sudaro 10 mažeikių.
Į stulbinančias, neįtikėtinas karjeros aukštumas mūsų dienomis įkopė Nida Vasiliauskaitė, tapusi laisvės vėliavneše.
Kopimas į kalną. Slaptai.lt nuotr.
Neretai būna, kad nesutinku su mielosios N.Vasiliauskaitės išsakytais požiūriais, nė iš tolo nekviečiu Lietuvos gyventojų nesiskiepyti. Dar daugiau, – man patinka skiepytis nuo Covido, jau esu pasiskiepijęs du kartus, laukiu trečio skiepo ir t. t., galėčiau pasiskiepyti už tą vaikiną ir aną merginą, už Nidą – tikrai, patirdamas neįtikėtiną malonumą. Kodėl man taip patinka skiepytis? Vyriausybė sako, kad besiskiepijantis žmogus daro gerą darbą visai visuomenei, taigi ir aš, pasinešęs skiepytis, darau gerą darbą, nieko nedarydamas.
Kaip jau užsiminiau, Nida Vasiliauskaitė kaip raketa iššovė į aukštumas, per vieną dieną tapusi nonkonformistinio nusiteikimo ikona. Kaip atrodo, ji nepralaimės net ir tokiu atveju, jeigu Delfi.lt daugiau nespausdins anosios straipsnių, nes tokiu atveju žiaurius nuostolius patiria pats Delfi.lt, N. Vasiliauskaitės reputacijai kaip ant mielių kylant į viršų.
Aš myliu Nidą Vasiliauskaitę tikriausiai dar labiau nei Bilotaitę.
Prancūzijos Europos reikalų ministras Clementas Beaune’as penktadienį sukritikavo Vengrijos planus surengti referendumą dėl kontroversiško įstatymo, kurį Briuselis laiko ataka prieš LGBTQ bendruomenės teises.
„Nerimauju dėl birželio viduryje Vengrijoje priimto įstatymo, dėl kurio įvyks referendumas, kuris iš esmės nesusijęs su šiuo teisės aktu“, – teigė C. Beaune’as, atvykdamas į Slovėnijoje vykstantį Europos reikalų ministrų susitikimą.
Vengrijos dešiniųjų pažiūrų premjeras Viktoras Orbanas trečiadienį paskelbė šaukiąs referendumą, skirtą įvertinti piliečių paramą prieštaringam LGBTQ įstatymui, kai Europos Komisija (EK) dėl jo inicijavo teisinį procesą prieš Budapeštą.
Šis įstatymas, kuris apima draudimą tarp jaunesnių nei 18 metų žmonių „vaizduoti ar propaguoti“ homoseksualumą ar lyties keitimo operacijas, Europoje sukėlė pykčio bangą. Nors Budapeštas jį įvardija priemone apsaugoti vaikus, priešininkai savo ruožtu argumentuoja, kad jis sulygina pedofiliją su homoseksualumu ir stigmatizuoja LGBTQ bendruomenę.
V. Orbanas nurodė, kad referendume žmonių bus paklausta penkių klausimų, įskaitant tai, ar jie sutinka, kad mokyklose būtų leista „su jų vaikais be jų sutikimo kalbėti apie lytiškumą“. Dalyviams taip pat ketinama užduoti klausimą, ar jie palaiko „lyties keitimo operacijų propagavimą vaikams“ ar „neribotą prieigą vaikams prie žalingo, su lytiškumu susijusio turinio“.
C. Beauno teigimu, šie klausimai yra neteisingai pateikiami, siekiant užtikrinti, kad V. Orbanas surinktų kuo daugiau neigiamų atsakymų.
„Turime nepasiduoti šiems klausimams“, – teigė C. Beaune’as.
Izraelyje tos pačios lyties poros gali turėti vaikų naudodamosi pakaitine motinyste, sekmadienį nusprendė šalies Aukščiausiasis teismas ir žengė žingsnį, kurį teisių gynėjai pavadino stiprinančiu lygybę, o kritikai pasmerkė kaip griaunantį šeimos vertybes.
Teismas nusprendė, kad Izraelyje per pusmetį turi būti atšaukti pakaitinės motinystės apribojimai tos pačios lyties poroms ir vienišiems vyrams. Toks teismo sprendimas yra daugiau kaip prieš dešimtmetį prasidėjusios kovos rezultatas.
Izraelis Viduriniuosiuose Rytuose pirmauja LGBTQ+ teisių srityje, o šalies parlamente dirba keli savo homoseksualumo neslepiantys vyrai. Nepaisant to, iki šiol pakaitinė motinystė nebuvo pasiekiama homoseksualioms poroms ir vienišiems vyrams.
Žmonės, kurie Izraelyje negalėdavo susilaukti vaikų naudodamiesi pakaitine motina, ieškodavo sprendimų tokiose užsienio šalyse, kaip Indija, Nepalas, Tailandas ar JAV.
Pakaitinė motinystė, kuomet moteris sutinka išnešioti kūdikį kitam žmogui ar porai, Izraelyje iš pradžių buvo legalizuota 1996-aisiais ir tik heteroseksualioms poroms, tačiau po to – ir vienišoms moterims.
Tos pačios lyties vyrų pora Etai Pinkas ir Yoavas Aradas 2010 pirmą kartą kreipėsi į teismus dėl teisės į pakaitinę motinystę. Kuomet pirmasis jų mėginimas žlugo, pora 2015-aisiais kartu su kitomis LGBTQ+ grupėmis pateikė naują peticiją.
Praėjusiais metais Aukščiausiasis teismas nurodė įstatymų leidėjams per 12 mėnesių nutraukti diskriminaciją pakaitinės motinystės srityje, sakydamas, kad prieštarauja Konstitucijai nuošalyje palikti homoseksualias poras ir vienišus vyrus.
Tačiau konservatyvių pažiūrų ultraortodoksų įstatymų leidėjai Izraelio parlamente Knesete sužlugdė siūlymą išplėsti prieigą. Po to, kai po kovą šalyje vykusių parlamento rinkimų buvo suformuota nauja vyriausybė, įstatymų leidėjams ir toliau nepavykdavo pasiekti vieningo sprendimo.
Po naujausio Aukščiausiojo teismo nuosprendžio Izraelio homoseksualių tėvų asociacijos pirmininkas Ozas Parvinas pasveikino žinias kaip „nuostabias“. Jis nurodė, kad prieš devynerius metus kartu su savo partneriu Indijoje pasinaudojo pakaitine motinyste ir susilaukė dvynių dukterų.
Anot jo, dabar kitos poros galės pereiti visą pakaitinės motinystės procesą savo šalyje. „Tai kur kas lengviau ir protingiau“, – kalbėjo O. Parvinas.
Tačiau dešiniojo sparno įstatymų leidėjas Bezalelas Smotrichas savo ruožtu nurodė, kad Aukščiausiojo teismo nuosprendis yra „griūvančio Izraelio žydiškumo“ ženklas.
Jau anksčiau bandėme įvardyti tuos mūsų vienybės arba, kitaip tariant, bendruomeniškumo dvasios ugdymo, tautinio mentaliteto puoselėjimo faktorius, kurie neretai piktavališkais sumetimais yra panaudojami dezintegracijos tikslams. Kaip jau matėme, būna ir taip, kad pagal pirminę savo intenciją mūsų sutelktumo priemonės, bendruomeniškumo dvasią turėję užtikrinti institutai yra nukreipiami priešinga linkme, vienybės potencialo faktoriai persidengia su ardančiaisiais veiksniais arba net pradeda pavaduoti vienas kitą. Tai kraštutinės patologijos atvejis, bylojantis apie tai, kad tautinio identiteto puoselėjimo priešininkai laimi dėl įsivyravusio mūsų savimonės nuosmukio ir kitų priežasčių.
Kita vertus, tikriausiai nėra kito tokio dalyko, kuris būtų telkiantis ir kartu ne mažiau skaldantis faktorius kaip idėjos. Kaip žinome, idėjos dažnai suvienija žmones, o, iš kitos pusės, neretai tampa ideologinės konfrontacijos pagrindu. Čia išryškėja ir tas vienybės per priešiškumą keblumas, kad alergija ideologiniam priešininkui neretai palaiko bendraminčių vienybės gyvastingumą.
Žinia, idėja idėjai – nelygi, menka idėjūkštė negali prilygti gyvenimą sukrečiančioms, taigi reikalaujančioms esminių permainų idėjoms. Kas nežino, kad tarp idėjų būna ir tokios generalinės idėjos, kurios pažadina dideles žmonių mases, pabudina tautos dvasią, sujudina visą visuomenę, leidžia gyvenimui pasistūmėti į priekį septynmyliais žingsniais. Istorinė patirtis rodo, kad visų pirma tokia generalinė idėja yra Nacionalinio išsivadavimo judėjimo programiniai pareiškimai, leidžiantys iš esmės mobilizuoti vos ne visą tautą išsilaisvinimo žygiui ir nacionalinės savimonės aktualizacijos užduoties įgyvendinimui, valstybingumo atstatymui ir gyvastingumo palaikymui. Sąjūdžio fenomenas čia yra labiausiai tipiškas pavyzdys. Kita vertus, tik aklas galėtų nepastebėti, kad šiandien mums per didžiausią prievartą yra bandomą įpiršti nuomonę, kad laikmečio dvasią neva labiau atitinkanti yra tarsi ir nepriekaištingai skambanti generalinė pažangos idėja.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Gintaro Visocko nuotr.
Nieko naujo po saule, ar ne? Kaip didžiausias paradoksas iš tolo kartais atrodo tai, – nors jokio paradokso čia nėra, – kad nacionalinę idėją pažangos ideokratiniam nusiteikimui dar anksčiau supriešino šiandienos pažangiečių idėjiniai protagonistai, o būtent Rusijos bolševikai, nežiūrint to, kad mūsų dienų pažangos trubadūrai tokios idėjinės giminystės yra linkę trūks plyš išsižadėti. Tačiau kaip ir gaisro perdžiūvusiame miške tos tiesos nepaslėpsi, kad mūsų dienų pažangiečiai su ne mažesniu entuziazmu pakartoja tokį generalinį supriešinimą.
Dar daugiau, – kaip atrodo bent man, Karlo Marxo teorijos numatomas pažangos kriterijus, keliantis užduotį pamatuoti proletariato revoliucinio išlaisvinimo sėkmę visuomenės perturbacijų metu, yra nepalyginamai racionalesnis arba bent ne toks skandalingai lėkštas ir nususęs kaip mūsų dienų pažangiečių ištarmės apie pažangą. Mūsų dienų pažangiečių kliedesiai apie pažangą yra negailestingas proto pažeminimas, kitaip nepasakysi.
Kokie pažangos kriterijai čia yra numatomi? Vadinamieji pažangiečiai šiandien nepasižymi dideliu išradingumu, jie, kaip užsikirtusi plokštelė, kartoja tą patį, kol nuo tokio buko kartojimo užsideda „mozoliai“. Tačiau leiskite šį kartą atskirai atkreipti dėmesį į tokį Paulių Gritėną, kuris šiandienos pažangiečių užkeikimus išsako labiausiai plakatiniu pavidalu, be mažiausios refleksijos, kartodamas tą patį su neįtikėtino koktumo įasmeninimu.
Iš tiesų, P.Gritėnas nepasako nieko naujo, lyginant su bendraminčiais, dar kartą pareikšdamas, kad atsiliekame nuo generalinės pažangos linijos neva dėl to, jog Lietuvoje nepakankamai skiriamas dėmesys seksualinių mažumų teisių gynimui, o kita vertus, lietuviai dar neva nepakankamai atgailauja už savo nusikaltimus prieš žydų tautą (tarsi būtų galima dar labiau muštis į krūtinę tokioje nešvankioje situacijoje, kai niekas neatgailauja dėl nusikaltimų prieš lietuvių tautą). Krinta į akis ir tai, kad šie du pageidavimai dėl gėjų ir žydų yra parduodami viename įpakavime. Keista, ar ne?
Piketuotojai. Slaptai.lt nuotr.
Kas be ko, nedora būtų niekinti savo bendrapiliečius gėjus, apriboti jų teises. Tačiau ten, kur homoseksualumas nėra kriminalizuojamas, seksualinių mažumų specifinius pageidavimus, jeigu tokių būtų, neturime jokio pagrindo priskirti žmogaus teisių diskursui. Homoseksualumas nieko prie žmogaus teisių negali nei pridėti, nei atimti, jokioje tarptautinėje žmogaus teisių deklaracijoje savitos homoseksualių asmenų teisės nėra minimos, nebent nauja žmogaus teise laikytume valstybės pasižadėjimą teikti gėjams įsčių įsiuvimo medicinines paslaugas. Kita vertus, stebina ne kalbėjimas apie gėjų medicinines ir socialines problemas, o tas dirbtinai forsuojamas isterijos lygis, kuriama dūmų uždanga aplink seksualinių mažumų vadinamąją teisių problematiką, kai žmogaus teisėmis jau linkstama laikyti išimtinai tik tokio pobūdžio pseudoteises.
Čia išties yra tas atvejis, kai klaidinga ir mažareikšmė problema paslepia tikrąją. Jau ne vieną kartą turėjau progą pastebėti, kad tokiame nesveikai išpūstame skandale seksualinėmis mažumomis vadinamos žmonių bendrijos yra paverčiamos patrankų mėsa labiau įtakingų žaidėjų užmačiose, dirbtinai keliamu triukšmu bandant nuslėpti užstojančias pasaulines negandas dėl vis didėjančios kapitalo finansiniu pavidalu koncentracijos, išaugančios visomis kryptimis socialinės atskirties. Taigi, kaip atrodo, gėjų klausimo skandalizacija yra tik gudrus bandymas atidėti socialinį sprogimą pasauliniu mastu, tačiau, kita vertus, toks nešvankus pagudravimas neturi nieko bendro su pažanga tikrąja to žodžio prasme. Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam visiškai subjektyviai, kliedesių įsivyravimui pasauliniu mastu pasitarnauja ir nelabai doros žydų lobistų pastangos pristatyti JAV kaip Izraelio valstybės priedą be savarankiško turinio.
Sokratas
Pažanga yra prieštaringas procesas, kai kažką įgydami, kažką neretai ir prarandame. Todėl pažangos figūra greičiausiai yra zigzagas. Kita vertus, kalbėjimas apie homoseksualumą pažangos kontekste, neįvertinus antikos pamokų, yra savaime nusiteikimo dauginti klastotes požymis. Kaip žinome, homoseksualizmo praktika buvo paplitusi senovės Graikijoje ir Romoje, kartais tokia praktika būdavo net pašlovinama, intensyviai populiarinama. Sokratas ir Platonas buvo pirmieji žinomi laikmečio žmonės, išsakę savo, švelniai tariant, rezervuotą požiūrį į homoseksualizmo ir, kaip sako Sokratas, pederastijos paplitimą. Taigi – ar Sokratas ir, tarkime, krikščionybė yra regreso figūros? Štai aš būčiau linkęs manyti, kad būtent krikščionybė yra tikrasis Vakarų kultūros ir civilizacijos pagrindas. Būtent krikščioniškoji žmogaus kaip asmens samprata, pakeitusi anksčiau vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo koncepciją, pasitarnavo žmogaus teisių diskurso užgimimui ir visados yra tokio diskurso tikrasis pamušalas ir moralinės gelmės neatstojamas pagrindas.
Vis tik labiausiai mane liūdina tai, kad neįtikėtinai lėkštoms mūsų dienų pažangiečių idėjoms kartais dėl galimai perskaitytos literatūros nesuvaldyto antplūdžio ir indokrinacijos pertekliaus ima pritarti žmonės, kurių jokiomis aplinkybėmis negalėčiau pavadinti tuščiaviduriais. Gintautas Mažeikis yra toks netrivialus arba greičiau labai simpatiškas žmogus, charizmatiška būtybė, gerbiamas studentų ir kolegų profesorius, labai talentingas mokslininkas. Labai nusiminiau, kai kartą pastebėjau, kad jis antrina mūsų dienų pažangiečių idėjoms.
Kita vertus, čia tikriausiai bus tas retas atvejis, kai proto neįmanoma nuslėpti net skelbiant nuzulintas nesąmones. Iš tiesų, G.Mažeikis prasiplepa daugiau nei norėtų jo tariami bendraminčiai, sakydamas, kad nesilaikydami minėtų pažangos lozungų užsitrauksime likimo pasunkinimus, kai su mumis niekas nenorės prekiauti, o mes savo ruožtu nepadarysime karjeros. Ogi ir aš ne kartą esu tvirtinęs, kad mūsų dienos pažangiečių keliamas triukšmas yra ne kas kita kaip karjeristų fiesta. Kiti pažangiečiai tikruosius savo užsiangažavimo motyvus yra linkę nutylėti, o G. Mažeikiui galima padėkoti dėl sąžiningumo, kai pasakius a, nenutylima ir b.
Kitas klausimas – ar karjera išties yra svarbiausias dalykas, tikrasis mūsų pašaukimas?..
Sakartvelo (Gruzija) vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Tbilisyje pirmadienį planuotos homoseksualų eitynės atšauktos po smurtinių susirėmimų tarp demonstracijos priešininkų ir gruzinų policijos. „Eitynės šiandien neįvyks, – feisbuke pareiškė organizatoriai. – Negalime rizikuoti žmonių gyvybėmis“. Gatvės esą „pilnos smurtaujančių užpuolikų“.
Šimtai demonstracijos už LGBT bendruomenės teises priešininkų jau priešpiet susirinko netoli parlamento. Televizijos vaizdo medžiagoje buvo matyti, kaip kai kurie jų susirėmė su policija, taip pat užpuolė žurnalistus. Organizatoriai, be to, pareiškė, kad jų biurą užpuolė „homofobai“.
Gruzija laikoma labai konservatyvia šalimi, stačiatikių bažnyčia čia labai įtakinga. Prieš homoseksualų eitynes pasisakė ir vyriausybės vadovas Iraklis Garibašvilis. Jis atkreipė dėmesį į susirėmimų pavojų, nes tokios demonstracijos „didžiajai daliai gruzinų visuomenės yra nepriimtinos“.
Ispanijoje išėjo į gatves, protestuodami prieš homofobiją. EPA-ELTA nuotr.
Po smurtinės jauno vyro mirties Ispanijoje tūkstančiai žmonių pirmadienį išėjo į gatves protestuoti prieš homofobiją. Sostinėje Madride demonstrantai laikė rankose plakatus su užrašais „Homofobija ir fašizmas yra tas pats“ ir skandavo „Teisingumo už Samuelį“.
Šeštadienio rytą 24 metų slaugytojas Samuelis buvo rastas mirtinai sumuštas prie naktinio klubo La Korunjoje Ispanijos šiaurės vakaruose. Jo artimieji mano, kad tai neapykantos nusikaltimas.
Ispanijos vidaus reikalų ministras Fernandas Grandė-Marlaska sakė, kad kol kas niekas nesulaikytas. Anot jo, neatmetama jokia versija, įskaitant nužudymą iš neapykantos.
Ne tik Madride, bet ir kituose miestuose šimtai žmonių po LGBT bendruomenės raginimo išėjo į gatves. „Tai buvo žiaurus ir beatodairiškas nusikaltimas. Ispanija to netoleruos“, – tviteryje rašė ministras pirmininkas Pedro Sanchezas.
„Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyvių eisena Gedimino prospekte Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nors Prezidentūra nepriima viešojoje erdvėje pasipylusios kritikos dėl ketvirtadienį dar kartą šalies vadovo parodyto dėmesio „Šeimų gynimo maršo“ organizatoriams ir tvirtina, kad Gitanas Nausėda tiesiog „nebijo bendrauti su žmonėmis“, Seimo lyderiai laikosi kiek kitokios nuomonės. Valdančiųjų liberalų ir konservatorių atstovų teigimu, Prezidentūros dėmesys kontroversiškai vertinamiems ir agresyvia retorika išsiskiriantiems „Šeimų gynimo maršo“ organizatoriams labiau skaldo nei telkia visuomenę.
Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime seniūnas Eugenijus Gentvilas net užsimena pastaruoju metu prezidento komunikacijoje girdįs apkaltos būdu nušalinto Rolando Pakso kalbėjimo apraiškų, o konservatorių atstovė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė stebisi prezidento patarėjo mitinguotojams Daukanto aikštėje išsakytomis užuominomis apie mėginimą iš G. Nausėdos atimti atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT) funkciją.
Tuo tarpu opozicijos lyderis Saulius Skvernelis sako nors ir nesistebįs Prezidentūros parodytu dėmesiu „Šeimos gynimo maršo“ iniciatoriams, vietų, galbūt reikalaujančių šiek tiek stabtelti ir apgalvoti rodomo solidarumo pasekmes, surandąs. Ekspremjero teigimu, akivaizdu, kad „maršo“ dalyviai siekia sukurti naują partiją, o prezidento rodomos dėmesys šią intenciją tik dar labiau stiprina.
ELTA primena, kad kontroversiškai vertinami „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ iniciatoriai, primindami gegužės 15 d. Vingio parke vykusio renginio metu išsakytus reikalavimus valdžiai, šią savaitę nuo antradienio protestavo šalia Seimo ir Vyriausybės. Ketvirtadienį protestuotojai nuvyko prie Prezidentūros, kur juos pasitiko prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis. Jis susirinkusiesiems perdavė šalies vadovo linkėjimus ir dėkojo renginio dalyviams už aktyvumą. Tai viešojoje erdvėje sukėlė ne ką mažesnę kritiką nei prezidento G. Nausėdos įrašytas sveikinimas, kuris buvo parodytas „Didžiajame šeimos gynimo marše“ Vingio parke.
Stebisi, kodėl prezidentas toleruoja „gatvės demokratiją“
Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime seniūnas E.s Gentvilas neslėpė nusivylimo Prezidentūra. Politikas stebėjosi, kaip šalies vadovas ir jo komanda ignoruoja faktą, kad „Šeimų gynimo maršo“ iniciatoriai pamina esminius gyvenimo demokratijoje principus. Pasak E. Gentvilo, agresija ir siekis diskusiją perkelti į „gatvės demokratiją“ yra pavojingas, o tai, kad Prezidentūra tai toleruoja, tęsė jis, primena liūdnai pagarsėjusį R. Pakso komunikavimą jam surengtos apkaltos metu. „Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyviai prie Seimo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Aš labai skeptiškai vertinu patį „Šeimų gynimo maršo“ žodyną. Tai, kad žmonės susiburia – yra puiku, tad gal ir gerai, kad Mačiulis juos už iniciatyvą pagyrė. Bet pasižiūrėkime, ką jie skleidžia. Viskas juk prasidėjo nuo neapykantos kalbos, nuo parašų rinkimo prieš homoseksualų žmogų (Seimo narį Tomą Vytautą Raskevičių – ELTA), į tai niekaip iš Prezidentūros nebuvo sureaguota, sureaguota tik į kunigo Algirdo Toliato menkinimą…“, – Eltai sakė Liberalų Sąjūdžio frakcijos Seime seniūnas.
Pasak jo, negalima tiesiog ignoruoti fakto, kad „Šeimų gynimo maršo“ dalyviai iš principo veikia pamindami demokratinio žaidimo valstybėje taisykles.
„Tie patys žmonės, skleisdami neapykantos kalbą, kelia ir visiškai antidemokratinius lozungus. Sako, kad mes jūsų nerinkome, kad jūs esate neteisėtai išrinkti, tad prašome apleisti patalpas arba mes jus išvarysime. Manau, kad jie pasimokė iš Kapitolijaus šturmo ir jiems tai atrodo labai sektinas pavyzdys“, – teigė jis.
„Reikalaujama paklusti jų reikalavimams. Juk demokratinėje valstybėje negali ateiti grupė žmonių ir reikalauti iš Seimo elgtis taip, kaip kad būtent jie galvoja. Kiekvienas Seimo narys turi savo laisvą balsavimo mandatą. Seimo nariai turi įsipareigojimą savo rinkėjui per savo programą. Šitie dalykai atrodo jiems nesuprantami. Pradeda formuotis gatvės demokratija. Aš sutinku, kad žmonės turi tokias nuomones ir jie gali jas išsakyti, bet eiti ir reikalauti sakant, kad jūs privalote paklusti mums… Tai jau nebekvepia parlamentine demokratija“, – sakė politikas.
Todėl, teigė E. Gentvilas, tiek savo sveikinimo kalba Vingio parke, tiek P. Mačiulio išėjimu Daukanto aikštėte prezidentas G. Nausėda palaimino nedemokratinę iniciatyvą.
„Aš matau šeimų maršą kaip antidemokratinį į rinkimų rezultatus nukreiptą veiksmą, kurį prezidentas palaimina, paglosto galvas, paskui išsiunčia patarėją, kuris dar ir paryškina dėkodamas už pilietiškumą. Tačiau juk vertėjo pasakyti, kad demokratinėje valstybėje yra parlamento rinkimai, bet juk nė vieno tokio pastebėjimo nenuskambėjo“, – sakė E. Gentvilas.
„Prezidentas, kuris turi vienyti, jis negali imtis vienos grupės akivaizdaus palaikymo. O dabar jau reikia sakyti, kad prezidentas akivaizdžiai palaiko ne tik žmonių susirinkimą – kas yra normalu – bet ir tą žodyną bei idėjas, kurias šie žmonių susirinkimai skleidžia“, – akcentavo liberalas.
Įžvelgia analogijų su R. Pakso istorija
E. Gentvilas neslėpė manąs, kad dabartinės Prezidentūros rodomas dėmesys „Šeimų gynimo maršui“ bei jos dalyvavimas visuomenėje ažiotažą kėlusiosiose diskusijose jam šiek tiek primena ir apkaltos būdu prezidento posto netekusio R. Pakso istoriją. Kai kuriuos tai indikuojančius akcentus, svarstė E. Gentvilas, galima išskaityti ir G. Nausėdos metiniame pranešime.
„Ar prezidentas neturi demokratijos pojūčio savyje, ar sąmoningai einama Pakso keliu, kas, beje, nuskambėjo ir prezidento metiniame pranešime. Man dėl to yra labai apmaudu. Paksas prieš beveik 20 metų pasakė: runkeliai ir elitas. Prezidentas dabar pasakė: progresyvieji ir „kaimietukai“. Atseit aš stoju į tos daugumos, kuri yra menkinama ir neįvertinama, pusę. Tai yra visiškas skaldymas“, – teigė jis.
„Kad ir kiek noriu būti lojalus ir pagarbus prezidentui, bet šioje vietoje turiu kalbėti kategoriškai kaip liberalas ir demokratinius dalykus suprantantis žmogus“, – pažymėjo E. Gentvilas kartu apgailestaudamas, kad, jo supratimu, prezidentas ne tik netikslingai remia vieną iš diskutuojančių pusių, bet ir remia galbūt gimstančią nedemokratinę jėgą.
„Tai yra pavojingas žaidimas su valstybės stabilumu. Gaila, kad prezidentas dalyvauja tokiuose žaidimuose“, – sakė liberalas.
„Tokie Prezidentūros žingsniai… Kai Prezidentūra šitaip elgiasi su demokratijos vertinimu, kai atėjęs prezidentas (metinio pranešimo metu – ELTA) išplūdo valdžią kaip labai blogą, nesiklausančią piliečių, kartu pažymėjęs kad jis vienintelis girdi piliečius… Man nepatinka, kai šitaip atsistoji kažkur greta. Tas greta gali būti Viešpaties vaidmuo viršuje, bet tas greta gali būti ir užribis“, – apibendrino E. Gentvilas.
S. Skvernelis sako Prezidentūros žingsniu nenustebęs, bet pats būtų daręs kitaip
Opozicijos lyderis S. Skvernelis sako nenustebęs Prezidentūros sprendimu dar kartą parodyti dėmesį „Šeimų gynimo maršo“ iniciatyvai. Pasak jo, keista būtų buvę, jei gegužę Vingio parke tiems patiems mitinguotojams dėmesį parodęs prezidentas šį kartą būtų pasielgęs priešingai.
Tačiau, nepaisant to, ekspremjeras neskuba Prezidentūros sprendimo įvertinti kaip teisingo. Anot jo, reikia pripažinti, kad „Šeimų gynimo maršo“ iniciatoriai brandina planus kurti politinę jėgą, todėl bet koks aukščiausių šalies pareigūnų palaikymas, pažymi opozicijos lyderis, tokias iniciatyvas tik dar labiau skatina. Prisiminęs dar neseną savo premjeravimo patirtį, S. Skvernelis užsiminė manąs, kad tikrai buvo ir kitokių būdų, kaip šioje situacijoje reikėjo elgtis.
Prie Seimo. „Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Manęs tai nenustebino. Vingio parke vykusiame šeimų marše buvo juk paskelbtas prezidento sveikinimas, tai dabar būtų keista, jei nebūtų jokios reakcijos iš Prezidentūros. Mačiulis išėjo ir perteikė prezidento mintis, prezidento poziciją. Aš to labai nesureikšminu, prezidentas ar jo patarėjai išeina į visus tokius renginius“, – sakė S. Skvernelis, kaip pavyzdį įvardindamas tai, kad praėjusių metų vasarą pusšimtis profesoriaus Vytauto Landsbergio vedamų žmonių, Daukanto aikštėje raginusių imtis priemonių užkirsti kelią Astravo atominės elektrinės paleidimui, prezidento dėmesio taip pat susilaukė.
„Kažkada buvo profesoriaus Vytauto Landsbergio organizuotas antiastravinis mitingas ir tuomet prezidentas išėjo. Prezidentas bendrauja. Manau, kad jei susirinktų ir kitą nuomonę turintys žmonės, pavyzdžiui, LGBT bendruomenės nariai – prezidentas taip pat išeitų. Be to, jis juk pažadėjęs ženkliuką įsisegti“, – juokaudamas sakė S. Skvernelis.
Įžvelgia „Šeimų gynimo maršo“ organizatorių planus kurti politinį darinį: prezidentas tai skatina
Visgi panašu, kad S. Skvernelis nėra linkęs prezidento skirtą dėmesį „Šeimų gynimo maršui“ sugretinti su dėmesiu, kuri šalies vadovas skyrė kitiems mitingams. Opozicijos lyderis sutinka, kad „Šeimų gynimo maršo“ organizatoriams rodomas Prezidentūros dėmesys skatina dar vienos politinės jėgos kūrimosi inerciją.
„Be abejo, tai yra tam tikra parama ir būtų keista, kad tai būtų kitaip vertinama. Bet ar tai kažkuo virs… Manau, kad, ko gero, taip. Nereikia būti naiviu, manau, kad artėjama politinio judėjimo ir politinės partijos link. Yra mūsų istorijoje pavyzdžių, kai partijos susikurdavo rezonansinėse istorijoje. Prisiminkime Drąsos kelio partiją… Tokia tikimybė tikrai yra“, – sakė jis.
„Todėl toks prezidento palaikymas organizatoriams, šiuo atveju, yra labai svarbus, motyvuojantis kurti kažką toliau“, – pažymėjo S. Skvernelis ir neskubėjo spręsti, ar būtinai iš „Šeimos gynimo maršo“ išsivysčiusi politinė jėga kenktų Lietuvos politinei sistemai. Visgi, jo teigimu, bet kas, kas artėja prie kraštutinumų, be abejonės, nerimą kelia.
„Tai, kas artėja prie kraštutinumų, kur skiedžiama daug neapykantos, tai kelia tam tikrą nerimą“, – sakė S. Skvernelis.
Mitingo organizatorius reikėjo pasikviesti į Prezidentūrą, o ne eiti į aikštę
Ekspremjeras gana atsargiai įvertino Prezidentūros pasirinktas formas parodyti dėmesį „Šeimų gynimo maršui“. Pasak jo, ko gero, geriausia būtų buvę, jei mitingo organizatoriai būtų pakviesti į Prezidentūrą aptarti rūpimus klausimus. Tokios praktikos, teigė S. Skvernelis, buvo laikomasi jam vadovaujant Vyriausybei.
„Į tribūną mes niekada nelipdavome ir nevarydavome populistinių kalbų, kad patiktume susirinkusiems žmonėms“, – pažymėjo S. Skvernelis.
Prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Manau, kad reikėjo pasikviesti į Prezidentūrą atstovus ir tada išklausyti jų mintis, reikalavimus, diskutuoti. Diskusijos minioje tikrai nėra, yra tik politinės deklaracijos, pareiškimai, emocijos. Jei nori išgirsti nuomonę bei reikalavimus ir pasakyti savo… Manau, kad geriausias dalykas yra pasikviesti atstovus“, – sakė Eltai ekspremjeras, pažymėdamas, kad ypač „neskaniai“ jam pasirodė P. Mačiulio sprendimas susirinkusiems mitingo dalyviams užsiminti ir apie diskusiją dėl EVT.
„Turbūt puikiai žinote, kad ir prezidentą iš EVT bando išstumti kai kurie politikai“, – apie konservatorių trintis su Prezidentūra keliančią iniciatyvą ketvirtadienį mitinguotojams priminė P. Mačiulis.
„Pigus turgelis išeina, kai EVT klausimą palietė. Tai labai neskaniai atrodė“, – taip P. Mačiulio užuominas įvertino S. Skvernelis.
Valdančiųjų konservatorių atstovė ragina neaudrinti visuomenės
Konservatorių frakcijos seniūnė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė taip pat stebėjosi P. Mačiulio mitingo dalyviams išsakytomis užuominomis apie tai, kad iš prezidento norima atimti atstovavimo EVT funkcijas. R. Morkūnaitei-Mikulėnienei tai pasirodė panašu į Prezidentūros skundą.
„Išklausyti žmonių nuomonę yra viena, bet kalbėti racionaliai ir argumentų kalba yra kita. Man keistas toks skundas iš vienos pagrindinių Lietuvos institucijų, kad kažkas iš kažko gali ar nori atimti. Nereikėtų audrinti visuomenės, kad kažkas iš kažko nori atimti“, – teigė ji ir kaip koalicijos kolega E. Gentvilas deklaravo nusivylimą, esą prezidentas, rodydamas dėmesį „Šeimų gynimo maršo“ mitinguotojams neišvengiamai tapatinasi ir su agresyvia jų retorika.
Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.
„Nuomonių įvairovė yra svarbu, žinoti, ką žmonės galvoja taip pat yra svarbu. Šeimų marše yra įvairių žmonių, bet yra ir tokių, kurie naudoja agresyvią retoriką, siūlo Seimo kolegoms pastatyti vos ne kankinimo įrenginius. Aš nežinau, ar tikrai yra noras prezidentui tapatintis su tokio pobūdžio retorika. Tačiau tas ženklas, kurį mes matėme iš prezidento patarėjo, jis kelia dviprasmiškų jausmų“, – teigė ji.
„Susidaro įspūdis, kad ta retorika (prezidentui – ELTA) yra priimtina. Man bent jau neteko išgirsti kažkokio atsiribojimo. Tai kelia nerimą… Ar tikrai šaukimas, kad šiandien reikia vienus išvaikyti, yra ta visuomenės nuomonė, kurią reikia prezidentui remti“, – sakė konservatorė, pažymėdama, kad iš prezidento pati tikisi visuomenės vienijimo, o ne skaldymo.
„Tikėčiausi iš prezidento institucijos vienijimo, o ne atverti dar didesnius pleištus“, – apibendrino R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Žmogaus teisių klausimo iškėlimas visų reikalų priešakyje yra Vakarų civilizacijos vizitinė kortelė. Tai ypač akivaizdžiai pastebime, kai, tarkime, demokratinės šalies lyderis susitinka su autoritarinių šalių vadovais ir politiniu elitu. Kaip ne kartą esame matę ir girdėję, vakarietis dažniausiai diskusijas pradeda nuo žmogaus teisių padėties aptarimo ir tik po to pereina prie kitų aktualijų. Tačiau štai dabar, būtent šių sakinių kontekste, norėčiau labai garsiai sušukti, – kai savo ruožtu ne kalbant, o rašant tokį savo nusiteikimą išrėkti tiesą galima pažymėti tik dedant šauktuką, – kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą!
Galima garsiai pasakyti net taip, kad aptartu atveju joks homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla ir negali kilti iš principo. Kai toks klausimas vis tik yra keliamas, daroma netyčinė loginė klaida arba sąmoningai žengiama apgaulės ir klastočių keliu.
Kai sakau, kad demokratinėse šalyse, besivadovaujančiose visų žmonių lygybės prieš įstatymą principu, homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla, GinkDie, nė iš tolo neturiu pikto užmanymo įpiršti mintį, kad homoseksualai neturi jokių teisių, o priešingai, primenu tą neginčytiną tiesą, jog homoseksualumas nieko nei prideda nei atima žmogaus teisų požiūriu, taip pat nepadaro to žmogaus daugiau ar mažiau lygiu prieš įstatymą. Išimtį čia teikia nebent tik pareiškianti savo teises gamta, su kuria nepasiginčysi. Pabandykime įsivaizduoti, kad visuomenei nedaug ką kainuotų teisės gimdyti vaikus suteikimas gėjui, gyvenančiam poroje su kitu gėjumi, tačiau iš to tikriausiai nieko doro nesigautų.
Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.
Juridinis homoseksualių žmonių tarpusavio santykių reguliavimas yra administracinės teisės objektas, o tokios užduotis iškėlimas į žmogaus teisių platformą yra perteklinis elementarių dalykų sureikšminimas, nieko nepagrįstas juridinio fakto hiperbolizavimas. Taip pat pravartu bus pastebėti, kad siekiant juridinio šios sferos sutvarkymo, kaip ir svarstant atstovavimo EVT klausimą, daug svarbiau nei žvalgymasis per petį į kitų šalių tvarkymosi pavyzdžius yra įsipareigojimas šventai laikytis LR Konstitucijos nubrėžtų orientyrų.
Todėl aš klausiu savęs jau kelintą kartą, o dabar pamėginkime pasvarstyti visi drauge – kodėl išgalvotas homoseksualių žmonių teisių klausimas yra sureikšminamas su tokiu dideliu trenksmu, jog pastaruoju metu jau imamas traktuoti kaip visuomenės pažangos indikatorius?
Nusileidimas į požeminę perėją. Slaptai.lt nuotr.
Nepretenduodamas pateikti galutinio atsakymo, aš vis tik esu linkęs spėti, kad taip atsitinka dėl to, jog po dirbtinai sureikšminto homoseksualių žmonių teisių klausimo triukšmo ir dūmų uždanga yra užsiimama tokiais reikalais, kurie nemėgsta dienos šviesos. Sukeltas triukšmas dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją. Pabandykime įsivaizduoti, kad A.Armonaitės partijos svarbiausias įsipareigojimas yra tarnystė stambiojo kapitalo interesams, o seksualinės mažumos yra tik patrankų mėsa \tokiame su modernios partijos įvaizdžiu drastiškai nederančiame užsiangažavime.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo, dar svarbesnė to paties klausimo variacija yra štai tokia – kodėl paprastai būna taip, kad garsiausiai mūsų padangėje seksualinių mažumų išgalvotų teisių dūdą pučia tie patys žmonės, kurie, iš kitos pusės, jau visomis išgalėmis ir beveik nesislėpdami, pradėję karą už Lietuvą be lietuvių, niekina lietuvybę, taip pat įžeidinėja ir užgaulioja i LR prezidentą, nesugebėdami nurodyti net tariamo tokio užpuolimo preteksto? Ar jūs manote, kad jie yra pašaukti veikti pažangos dvasioje, kuri savo ruožtu yra viena ir nedaloma, susiejanti į visumą ką tik atskirai įvardytas veiklos sritis?
Nepasakysi, kad prezidentas Gitanas Nausėda yra tautiškai užsiangažavęs žmogus, to taip paprastai nepasakysi… Tačiau matome ir tai, kad Nausėda nesigėdija savo lietuviškumo, o tai mūsų laikais gali būti priimama kaip baisus dirgiklis, išprovokuojantis oponentus pasalūniškiems veiksmams, kaip užgauliojimų ir nevalyvų kalbų pateisinimas.
Žinia, šiandien nesigėdijimas būti lietuviu yra aukščiausiosios drąsos pasireiškimas, kurį būtų galima prilyginti vaikščiojimui po minų lauką. Išties, ne kiekvienas galėtų tokį drąsos, prilygstančios beprotybei, išbandymą atlaikyti. Tačiau kodėl yra taip, kad visas pasaulis krykštauja iš džiaugsmo, sužinojęs apie tai, jog Izraelio pirmuoju asmeniu tapo radikaliosios dešinės atstovas, kraštutiniu nacionalistu vadinamas politikas, o Lietuvos prezidentui prikišama lietuviškumo nesigėdimo nuodėmė kaip baisi neskonybė ar apsigimimas. Toks Vytautas Bruveris beveik kiekvieną savaitę skelbia, kad Nausėda tuoj, jau tuoj bus prikaltas prie pasaulio gėdos sienos už savo nesugebėjimą prisiimti lietuvybės naštos kaip sielą ir kūną bjaurojančios nuodėmes.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
Neseniai mūsų akyse dėjosi farso spektaklis su finaline scena, kai Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė Izraelio ambasadorius. Kita vertus, karjerizmo ir nepotizmo išvešėjimo atmosferoje susiformavo triukšminga kryptingai susitelkusių žmonių, besivadinančių pažangiečiais, falanga, kuri, kaip atrodo, nurims ir bus užganėdinta tik tada, kai jau ir prezidentą Lietuvai paskirs tas pats Izraelio ambasadorius. Žengiant tokiu keliu, seksualinių mažumų teisių hiperbolizavimas, siekiant šį klausimą paversti ultramadingu diskursu, leidžia perskirstyti dėmesį, pabandant žmogaus dvasią atitraukti nuo tautinė kultūros puoselėjimo uždavinių kaip beviltiškai pasenusio, iš mados išėjusio įsipareigojimo.
Tikriausiai nelabai korektiškas yra dar Kudirkos suformuluotas šūkis: Lietuva – lietuviams. Tačiau šiandien jau daugiau pastangų įdedama siekiant atgaivinti Lietuvos be lietuvių įsivaizdavimą arba net keliant Lietuvos be Lietuvos idėją, išplatinus gandą, kad Lietuva jau išėjo iš mados. Taip tikroji Lietuva vis labiau traukiasi iš viešojo gyvenimo, grimzta į pogrindį, geriausiu atveju užsisklęsdama saugiausioje sau vietoje, t. y šeimose, o šeimų maršai drauge yra taip užsisklendusios Lietuvos atsivėrimai tiesoje. Dėl tos pačios tiesos nė iš tolo negaliu sutikti, kad Lietuvos išvarymo, dekonstrukcijos ir naikinimo dvasia yra kažkokios pažangos dvasia. Greičiausiai tai yra kryptingai veikiančios dykumos dvasia, ataidinti hienų kaukimu.
O vis tik, jeigu jie jau gali būti vadinami mūsų dienų stribais, nejaugi mes esame laisvos ir nepriklausomos Lietuvos partizanai?..
